Civilinė byla Nr. 3K-3-224-611/2017
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-05374-2012-0
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.10
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei koncernui „Alga“, Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos, Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai dėl statybos leidimo panaikinimo ir statybos pagal neteisėtai išduotą leidimą padarinių šalinimo, tretieji asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, Valstybinė miškų tarnyba, sodininkų bendrija „Rasa“, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir valstybės įmonė Nemenčinės miškų urėdija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių statybą leidžiančio dokumento išdavimo sąlygas bei statybos pagal neteisėtai išduotą statybos leidimą padarinių šalinimą, aiškinimo bei taikymo.
Ieškovė prašė teismo panaikinti UAB koncernui „Alga“ 2010 m. gegužės 31 d. išduotą statybos leidimą Nr. IT/476/10-0379 (toliau – Statybos leidimas); panaikinti 2012 m. kovo 5 d. statybos užbaigimo aktą Nr. SUA-346; įpareigoti UAB koncerną „Alga“ per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti skaitmeninio radijo ryšio bazinę stotį VL 158 (toliau – ir bazinė stotis VL 158, ginčo statinys), kuriai buvo išduotas Statybos leidimas Nr. IT/476/10-0379; teismo sprendime nurodyti, kad UAB koncernui „Alga“ jo neįvykdžius per nustatytą terminą, ieškovė turi teisę nugriauti ginčo statinį, išlaidas išieškoti iš UAB koncerno „Alga“.
Ieškovė nurodė, kad trečiojo asmens SB „Rasa“ pareiškimo pagrindu atliko patikrinimą dėl UAB koncernui „Alga“ (statytojai) išduoto Statybos leidimo Nr. IT/476/10-0379 ir vykdomų statybos darbų teisėtumo. 2012 m. balandžio 17 d. buvo surašytas statybą leidžiančio dokumento parengimo ir išdavimo atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimo aktas Nr. PS1-(23.5)-511, kuriame buvo nustatyti esminiai teisės aktų pažeidimai.
Akte nurodyta, kad prieš išduodant Statybos leidimą nebuvo patikrintas statinio techninio projekto teisėtumas, nebuvo parengtas detalusis planas, nesuformuotas žemės sklypas, nenustatyta tikslinė ginčo teritorijos žemės naudojimo paskirtis, privalomieji teritorijos tvarkymo ir naudojimo reglamentai. Statybos leidimas išduotas pažeidžiant Lietuvos Respublikos miškų įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatas, nes skaitmeninio ryšio bazinės stoties statyba miško žemėje negalima. Be to, techniniame projekte nurodytos statinio koordinatės nesutampa su Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos skaitmeninio radijo ryšio tinklo bazinių stočių išdėstymo specialiajame plane, patvirtintame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 1-449, nurodyta statinio vieta. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, ieškovė mano, kad Statybos leidimas ir dėl ginčo statinio priimtas statybos užbaigimo aktas yra neteisėti, todėl naikintini.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį patenkino – panaikino UAB koncernui „Alga“ išduotą Statybos leidimą Nr. IT/476/10-0379 ir 2012 m. kovo 5 d. statybos užbaigimo aktą Nr. SUA-346; įpareigojo UAB koncerną „Alga“ per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti bazinę stotį VL 158, UAB koncernui „Alga“ neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, ieškovei suteikė teisę nugriauti ginčo statinį, išlaidas išieškoti iš UAB koncerno „Alga“; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nustatė, kad 2006 m. liepos 24 d. buvo parengtas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos skaitmeninio radijo ryšio tinklo bazinių stočių išdėstymo specialusis planas (schema); 2007 m. rugsėjo mėn. – jo aiškinamasis raštas, kuriame buvo nurodytos 17 planuojamų bazinių stočių vietos pagal seniūnijas, taip pat duomenys, kad 15 iš jų planuojamos laisvoje valstybinėje žemėje, o dėl bazinių stočių statymo aikštelės dydžio (10 m x 10 m) sklypas infrastruktūros objektams nėra formuojamas. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas (nuo 2010 m. liepos 1 d. dalį jo funkcijų perėmė ieškovė) 2007 m. gruodžio 19 d. pasiūlė tvirtinti šį specialųjį planą. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 1-449 patvirtino Skaitmeninio radijo ryšio tinklo bazinių stočių išdėstymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje specialųjį planą (schemą) (toliau – Specialusis planas).
Bylos duomenimis, Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2009 m. balandžio 2 d. išdavė UAB koncernui „Alga“ projektavimo sąlygų sąvadą Nr. RPS 665. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2009 m. gegužės 14 d. rašte nurodė, kad neprieštarauja, jog UAB koncernas „Alga“ valstybinėje žemėje Specialiajame plane pažymėtoje vietoje, neformuodamas atskiro žemės sklypo, statytų bazinę stotį VL 158. VĮ Nemenčinės miškų urėdija 2010 m. vasario 25 d. rašte UAB koncernui „Alga“ nurodė, kad neprieštarauja dėl bazinių stočių statybos VĮ Nemenčinės miškų urėdijos Liepynės girininkijoje, neformuojant atskiro žemės sklypo. UAB „Projektų ekspertizė“ 2010 m. balandžio 15 d. parengė bendrosios ekspertizės aktą, kuriame pripažinta, kad bazinės stoties VL 158 Vilniuje, Nemenčinės pl. 38, statybos techninis darbo projektas atitinka privalomųjų projekto rengimo dokumentų ir kitų statybos teisės aktų nustatytus reikalavimus, jį galima tvirtinti. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2010 m. gegužės 31 d. išdavė UAB koncernui „Alga“ statybos leidimą Nr. IT/476/10-0376.
Statybos užbaigimo komisija, sudaryta iš ieškovės, atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus, Vilniaus visuomenės sveikatos centro ir Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovų, 2012 m. kovo 15 d. pasirašė statybos užbaigimo aktą Nr. SVA-346, kuriame, be kitų nuostatų, nurodyta, kad statiniai atitinka statinio projekto sprendinius, pateikti visi privalomi dokumentai ir jie atitinka nustatytus reikalavimus.
Teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija Statybos leidimą UAB koncernui „Alga“ išdavė pažeisdama imperatyviąsias nuostatas, o koncernas statybos darbus vykdė pažeisdamas teisės aktų, reglamentuojančių statybos teisinius santykius bei ūkinę veiklą miško paskirties žemėje, reikalavimus. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, veikdama pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktus, 20 straipsnio 1 dalies 1 punktą 3 dalį, 23 straipsnį, statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (toliau – STR 1.07.01:2002), patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218, nuostatas prieš išduodama ginčijamą dokumentą privalėjo patikrinti, ar statinio techninis projektas yra teisėtas, tačiau tinkamai savo pareigų neatliko.
Teismo vertinimu, išduodant Statybos leidimą buvo pažeistos tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias privalėjo būti parengtas ir patvirtintas teritorijos detalusis planas, kuriuo būtų nustatyta tikslinė ginčo teritorijos žemės naudojimo paskirtis, privalomieji teritorijos tvarkymo ir naudojimo reglamentai. Be to, nesivadovauta Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias miško žemėje yra leistina tik specializuotų statinių statyba. Teismas konstatavo, kad ginčo statinio statyba miško žemėje nebuvo galima ir statybos leidimas statyti tokį statinį negalėjo būti išduotas.
Teismas nustatė, kad nei Specialiajame plane, nei detaliajame plane (kuris nebuvo rengiamas) nebuvo planuojama miško žemę paversti kitomis naudmenomis, kaip tai reglamentuota Miškų įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje. Be to, miestų miškai yra priskiriami valstybinės reikšmės miškams, todėl tokių miškų žemės paskirties keitimas galimas tik Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus nutarimą dėl tam tikrų valstybinės reikšmės miškų plotų išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų (Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas, 6 straipsnis), tačiau tai nebuvo padaryta.
Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad koncernui buvo išduotas leidimas statyti bazinę stotį VL 158 Vilniuje, Nemenčinės pl. 38, tačiau ginčo stotis pastatyta Gvazdikų sodų g. ir Gvazdikų sodų 13-osios g. sankryžoje, t. y. už 4 km nuo Specialiajame plane nurodytos vietos. Teismas sutiko su ieškove, kad Statybos leidimas buvo išduotas techninio projekto, kuriame nurodyta projektuojamo statinio geografinė koordinatė nesutampa su Specialiajame plane pažymėta bazinės stoties VL158 vieta, pagrindu; taigi Statybos leidimu leista statyti ginčo statinį kitoje, negu nurodyta Specialiajame plane, vietoje. Tačiau byloje nėra duomenų, kad valstybinės reikšmės miškų plotas būtų patikslintas, išbraukiant iš jo faktinę (ne Specialiajame plane nurodytą) ginčo statinio statybos vietą. Teismo vertinimu, atsakovė neįrodė, kad ji gali realiai įgyvendinti statytojo teises toje valstybinės žemės dalyje, kurioje yra faktiškai pastatyta bazinė stotis VL 158, ir kad ji žemės sklypą, kuriame yra pastatytas ginčo statinys, valdo nuosavybės teise arba naudoja kitais pagrindais. Neįgyvendinus šios sąlygos statytojo teisei įgyti, Vilniaus miesto savivaldybės administracija negalėjo išduoti UAB koncernui „Alga“ Statybos leidimo. Konstatavęs, kad Statybos leidimas buvo išduotas neteisėtai, teismas sprendė, jog turėtų būti naikintinas ir jo pagrindu priimtas statybos užbaigimo aktas.
Teismas atmetė UAB koncerno „Alga“ argumentus dėl jos ir kitų atsakovų kaltės (ne)buvimo, pažymėjo, kad atsakovė, profesionali statytoja, turinti panašaus pobūdžio statinių statymo praktiką, ne tik nebuvo tiek rūpestinga ir apdairi, kiek atitinkamomis sąlygomis yra būtina (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnio 3 dalis), bet ir savo nuožiūra pakeitė ginčo statinio vietą. Aplinkybė, kad buvo išduotas Statybos leidimas, nepašalina statytojos pareigos domėtis imperatyviaisiais įstatymų reikalavimais, kurie keliami statybos darbų valstybinės reikšmės miške vykdymui; netinkamas valstybės institucijų ir įstaigų funkcijų vykdymas negali pateisinti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų pažeidimo.
Kadangi per laiką, kol buvo nagrinėjama ši civilinė byla, šalys išbandė visus įmanomus taikinimosi būdus, bet kompromiso nepasiekė, atsakovų pastangomis buvo siekiama patikslinti valstybinės reikšmės miškų plotus, tačiau šiuo klausimu joks Vyriausybės nutarimas ar kitoks norminis aktas nebuvo priimtas, taip pat byloje nėra duomenų apie tai, kad ateityje bus tikslinamos ginčo statinio koordinatės, o pagal bylos nagrinėjimo metu galiojančius teisės aktus statyba valstybinės reikšmės miško žemėje draudžiama, tai teismas padarė išvadą, jog nustatyti pažeidimai negali būti pašalinti alternatyviais būdais ir ginčo statinys negali būti įteisintas. Dėl to teismas atmetė UAB koncerno „Alga“ prašymą leisti per nustatytą terminą pertvarkyti projektinę dokumentaciją ir, gavus naują statybą leidžiantį dokumentą, perstatyti statinį.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB koncerno „Alga“ apeliacinius skundus, 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Kolegija nurodė, kad pagal bendrąją taisyklę, norint įgyvendinti statybos teisę, statytojui yra reikalingas žemės sklypas, valdomas nuosavybės teise arba kitais pagrindais (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Tačiau Statybos leidimo išdavimo metu Žemės įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte buvo nustatyta išimtis iš šios taisyklės, kad atskiru žemės sklypu neformuojami žemės plotai, kuriuos užima elektros linijų stulpai ir kiti inžinerinės infrastruktūros objektai, kuriems aptarnauti reikalingas ne didesnis kaip 0,01 ha žemės plotas; ši nuostata taikytina byloje.
Remdamasi STR 1.07.01:2002 15.2 punktu ir statybos techninio reglamento STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 215, 23.4 punktu kolegija sprendė, kad UAB koncernas „Alga“ galėjo įgyvendinti statybos teisę valstybinės žemės sklype, nes turėjo jo valdytojo sutikimą (VĮ Nemenčinės miškų urėdijos 2010 m. vasario 25 d. raštas; Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. gegužės 14 d. raštas).
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad Specialiojo plano sprendiniai yra nepakankami Statybos leidimui išduoti, rėmėsi tuo, konkrečius teritorijai taikomus naudojimo reikalavimus gali nustatyti tik detalusis planas. Kolegijos vertinimu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą išimtį, kad detalusis planas neturi būti rengiamas, jeigu statant (rekonstruojant) statinius žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas ir nustatyti statybos reglamentai yra nekeičiami. Kadangi Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad elektroninių ryšių tinklų teikėjai turi teisę įrengti elektroninių ryšių infrastruktūrą žemėje, kuri jiems priklauso nuosavybės teise, taip pat jei yra nustatytas servitutas ar elektroninių ryšių tinklų teikėjai turi teisę naudoti žemę kitu pagrindu, nekeisdami žemės paskirties, tai kolegija pripažino, jog ši išimtis leidžia ypatingo inžinerinio telekomunikacijų tinklo statybą miško žemėje (taip pat ir iškertant medžius) nekeičiant miško žemės tikslinės paskirties ir nerengiant detaliojo plano. Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytas tik pavyzdinis sąrašas atvejų, kai miško iškirtimas nelaikomas miško žemės pavertimu kitomis naudmenomis, todėl kolegija nekonstatavo, kad statytojas ar statybos leidimą išduodanti institucija pažeidė imperatyvus, draudžiančius statybą miško žemėje.
Kolegijos vertinimu, nustatytas pažeidimas, kad ginčo statinys pastatytas 35 m nukrypstant nuo koordinačių, nurodytų Specialiojo plano sprendiniuose, nėra pakankamas Statybos leidimui ir statybos užbaigimo aktui panaikinti bei įpareigoti UAB koncerną „Alga“ nugriauti ginčo statinį. Radijo ryšio bazinės stoties bokštas yra visuomenės poreikiams tenkinti skirtas statinys, įpareigojus jį nugriauti būtų padaryta didesnė žala nei jį nugriovus ir pastačius Specialiajame plane nurodytoje vietoje. Kolegija nustatė, kad vizualinė bokšto statybos vieta pagal labai netikslų grafinį pavaizdavimą Specialiajame plane taip pat buvo miško paskirties teritorijoje; Specialiajame plane nurodytos koordinatės faktiškai buvo ant suformuoto kelio, todėl statybos vieta buvo perkelta. Kolegija konstatavo, kad toks Specialiojo plano sprendinių pažeidimas nėra esminis; faktinės vietos nesutaptis yra objektyviai pateisinama, ji nepažeidžia trečiųjų asmenų interesų (statybos vieta buvo perkelta toliau nuo gyvenamojo pastato). Atsižvelgiant į tai, turėtų būti taisoma teritorijų planavimo dokumente esanti klaida; tokia galimybė įtvirtinta Elektroninių ryšių įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje.
Kolegijos vertinimu, įpareigojimas nugriauti ginčo statinį prieštarautų kasacinio teismo praktikai tokio pobūdžio bylose, pagal kurią teismas, nenustatęs imperatyviųjų aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimų pažeidimų, neteisėtos statybos teisinių pasekmių šalinimui neturi taikyti kraštutinės teisinės priemonės – įpareigojimo nugriauti statinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016; 36–37 punktai).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai, prisidėjimas prie kasacinio skundo
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Detalieji planai gali būti nerengiami, jeigu nėra sąlygų, nustatytų Teritorijų planavimo 22 straipsnio 1 dalyje, ir yra bent viena to paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sąlyga, kuriai esant detalusis planas neturi būti rengiamas. Šioje byloje sąlygų, eliminuojančių detaliojo plano rengimo būtinybę, nėra; tą pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Elektroninių ryšių įstatymo 37 straipsnio 1 dalis nepatvirtina, kad ginčo atveju nebuvo būtina rengti detaliojo plano. Šis įstatymas, priešingai nei sprendė apeliacinės instancijos teismas, nelaikytinas specialiuoju, lyginant su teritorijų planavimą ir statybos teisinius santykius reglamentuojančiais įstatymais. Elektroninių ryšių įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje aiškiai nurodyta, kad elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimą, apsaugą, bendrą naudojimą ir priežiūrą reglamentuoja Teritorijų planavimo įstatymas, Statybos įstatymas ir kiti teisės aktai, taigi daroma nuoroda į kitus specialiuosius teisės aktus, kurie gali reglamentuoti papildomus privalomus reikalavimus ir specialias statinių statybos sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo šia norma.
Kasacinis teismas analogiškoje civilinėje byloje netaikė Elektroninių ryšių įstatymo nuostatų, pabrėžė, kad ginčo teritorijoje nėra galiojančio detaliojo plano, kuriuo būtų nustatytas žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas, nenustatyti ir kiti privalomi teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai. Todėl vien žemės paskirties nustatymas arba tvirtinimas, kad, vadovaujantis Elektroninių ryšių įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, jos keisti nereikia, nereiškia, jog neturėjo būti nustatyti jokie kiti privalomieji teritorijos tvarkymo ir naudojimo reglamentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011). Nurodytoje byloje taip pat konstatuota, kad Žemės įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata negali būti aiškinama kaip nustatanti išimtį ir leidžianti tokiais atvejais nerengti detaliojo plano.
Byloje nėra ginčo, kad bazinė stotis VL 158 tiek buvo planuojama, tiek suprojektuota ir pastatyta valstybinės reikšmės miške, kuris Lietuvos Respublikai priklauso išimtine nuosavybės teise. Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime byloje Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04 pateiktus išaiškinimus miško žemėje leistina tik specializuotų statinių statyba ir įstatymų leidėjas imperatyviai draudžia joje statyti kitokius statinius, taigi tokia žemė negali būti urbanizuojama. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo paneigti imperatyvą, draudžiantį vykdyti statybas valstybinės reikšmės miške. Elektroninių ryšių įstatymo nuostata, kad elektroninių ryšių tiekėjai turi teisę įrengti elektroninių ryšių infrastruktūrą nekeisdami žemės paskirties, negali būti traktuojama kaip leidžianti vykdyti tokio pobūdžio statybas bet kokioje teritorijoje, nepaisant kitais įstatymais nustatytų apribojimų, tokiu būdu paneigiant teisės normų, skirtų užtikrinti miškų ar, pavyzdžiui, ypač vertingų saugomų teritorijų, kaip konstitucinių vertybių, apsaugą, reikšmę bei teisinę galią.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad neatitikimas tarp statinio techninio projekto, jo pagrindu išduoto statybos leidimo, pastatyto statinio ir teritorijų planavimo dokumento – Specialiojo plano – yra neesminis. Teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 331 straipsnio 4 dalies nuostatas, tokios savo išvados nemotyvavo ir nenurodė, kokiais kriterijais remdamasis ir dėl kokių priežasčių nusprendė, kad statinio vietos neatitiktis teritorijų planavimo dokumentui nėra pakankama Statybos leidimui panaikinti. Nei Statybos įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra nustatyta, kad projektuojamo statinio neatitiktis teritorijų planavimo dokumentui laikytina neesminiu pažeidimu.
Statybos įstatymo 281 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti kriterijai, padedantys teismui priimti sprendimą įpareigoti statytoją nugriauti statinį ar jo negriauti, tačiau jie neatleidžia teismo nuo pareigos išspręsti panaikintu statybos leidimu sukeltų pasekmių šalinimo klausimą. Teismas, nustatęs teisės aktų pažeidimus išduodant statybos leidimą, turi pripažinti jį negaliojančiu ir vienu ar kitu būdu privalo išspręsti administraciniu aktu sukeltų pasekmių panaikinimo klausimą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos piktnaudžiauti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016 nurodė kriterijus, kuriuos teismas turi įvertinti spręsdamas dėl Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalyje išvardytų statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo būdų parinkimo, tačiau nutartyje pateiktais išaiškinimais kasacinis teismas nesuteikė teisės teismams neišspręsti statybos padarinių klausimo, juolab palikti galioti administracinį aktą, kuris išduotas pažeidžiant teritorijų planavimo dokumentus ir imperatyviąsias teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės (šios nutarties 19 punktas) galėjo būti tik prielaidos teismui, panaikinus statybos leidimo galiojimą, parinkti kitą statybos padarinių pašalinimo būdą (pvz., leidžiant parengti tinkamą projektinę dokumentaciją ir gaunant naują statybą leidžiantį dokumentą), bet ne ieškinį atmesti.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, neįvertino pateiktų įrodymų sąsajumo bei patikimumo – nevertino, kad byloje pakanka duomenų konstatuoti, jog valstybinės žemės valdytojo sutikimo statyti statinį toje vietoje, kurioje jis buvo suprojektuotas ir pastatytas, niekada nebuvo ir nėra. Išvadą, kad UAB koncernas „Alga“ atitiko statytojui keliamus reikalavimus, teismas padarė remdamasis vien Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. gegužės 14 d. raštu ir VĮ Nemenčinės miškų urėdijos 2010 m. vasario 25 d. raštu, kurie buvo išduoti dėl ginčo statinio statybos Specialiajame plane nurodytoje (koordinatėmis apibrėžtoje) vietoje. Kadangi bazinė stotis VL 158 suprojektuota ir pastatyta kitoje, negu nurodyta Specialiajame plane, vietoje, tai pirmiau nurodyti sutikimai nelaikytini tinkamais.
Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas UAB koncernui „Alga“ iš ieškovės 5800 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginimą, jo visiškai nemotyvavo, neįvertino, kad dalis paslaugų (taikos sutarties projekto rengimas, atsiliepimo į patikslintą ieškinį, kurio reikalavimai ir motyvai nesikeitė, rengimas, prašymų dėl posėdžio atidėjimo rengimas) į išlaidų apskaičiavimą įtrauktos nepagrįstai. Teismas neįvertino, kad buvo nustatyta pažeidimų išduodant statybą leidžiantį dokumentą, todėl ieškovė Statybos įstatymo nustatyta tvarka turėjo pareigą veikti ir inicijuoti pažeidimų pašalinimą. Atsižvelgiant į tai ir remiantis CPK 93 straipsniu bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės nepriteistinos arba jų dydis mažintinas daugiau kaip per pusę.
Prisidėjimu prie ieškovės kasacinio skundo (dokumentas pavadintas atsiliepimu) trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, palaikydama kasaciniame skunde nurodytus argumentus ir motyvus, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą.
Atsakovė UAB koncernas „Alga“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Žemės įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Elektroninių ryšių įstatymo 37 straipsnio 1 dalies nuostatos sudaro pagrindą taikyti Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatytą išimtį ir nereikalauti parengti bazinės stoties VL 158 detalųjį planą tam, kad būtų išduotas jos statybos leidimas. Nei Elektroninių ryšių įstatymo 37 straipsnio 4 dalis, nei kuris nors kitas kasaciniame skunde nurodytas teisės aktas, reglamentuojantis elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimą, apsaugą, bendrą naudojimą ir priežiūrą, neįpareigoja keisti žemės paskirties, kai yra įrengiama elektroninių ryšių infrastruktūra. Dėl to pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ypatingo inžinerinio telekomunikacijų tinklo statyba leidžiama nekeičiant žemės tikslinės paskirties ir nerengiant detaliojo plano.
Kai elektroninių ryšių infrastruktūra įrengiama pagal Elektroninių ryšių įstatymo 37 straipsnio 1 dalį nekeičiant žemės paskirties, Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalis netaikytina. Be to, joje nustatytas tik pavyzdinis sąrašas atvejų, kada miško kirtimas nelaikomas miško žemės pavertimu kitomis naudmenomis. Net ir laikantis pozicijos, kad miško kirtimas dėl radijo ryšio bazinės stoties statybos yra miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis, vadovaujantis Miškų įstatymo 11 straipsnio 5 dalimi, miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis turi būti suplanuotas specialiuosiuose arba detaliuosiuose planuose, o tai buvo padaryta Specialiajame plane, kurio aiškinamajame rašte nurodyta, kad 15 iš 17 suprojektuotų bazinių stočių patenka į laisvą valstybinio miško žemę, tačiau, atsižvelgiant į jų statymo aikštelės dydį (10 m x 10 m), sklypas infrastruktūros objektams nėra formuojamas. Specialusis planas atspindi tiek jo rengėjo, tiek visų suinteresuotų, kontroliuojančių ir viešajam interesui atstovaujančių institucijų bendrą valią, todėl jis laikytinas pakankamu teritorijų planavimo dokumentu, kurio pagrindu teisėtai ir pagrįstai buvo išduotas Statybos leidimas statyti bazinę stotį VL 158 miško paskirties žemėje.
Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino su bazinės stoties VL 158 koordinačių pasikeitimu susijusias aplinkybes ir priėmė pagrįstą sprendimą. Dėl Specialiojo plano mastelio ypatumų, o brėžinys nėra ir nebuvo tikslus, planuojamos radijo ryšio bazinių stočių statybos vietos pažymėtos apskritimais ir tik vėliau jos sukonkretintos. Faktinės statinio koordinatės parinktos atsižvelgiant į teritorijos būklę ir viešąjį interesą; faktinės vietos nesutaptis yra objektyviai pateisinama ir nepažeidžia trečiųjų asmenų interesų.
Jei teismas vis dėlto laikytų, kad statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas ir (ar) ginčo statinys pastatytas iš esmės pažeidžiant teisės aktų nuostatas, egzistuoja visos sąlygos ir teisinės prielaidos pasirinkti kitą neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdą nei statinio griovimas. Remiantis Statybos įstatymo 33 straipsnio 3, 4 dalimis, egzistuoja kiti padarinių šalinimo būdai – galimybė pertvarkyti ar perstatyti statinį pagal pertvarkytus projektinius dokumentus ir galimybė pertvarkius statinio projektinius dokumentus išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą. Šie būdai atitinka pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016 suformuluotus kriterijus (bazinė stotis VL 158 pastatyta pagal Specialųjį planą, todėl, net ir pagal jį parengus detalųjį planą, ji atitiks abiejų planavimo dokumentų reikalavimus; statinio statyba nepažeidė imperatyviųjų aplinkos apsaugos (miško žemės naudojimo) reikalavimų, nes ginčui taikytina Elektroninių ryšių įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta išlyga).
Kadangi priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą Teritorijų planavimo įstatyme nebuvo įtvirtinta teritorijų planavimo dokumentų koregavimo tvarka, tai teismas nenustatė jokių alternatyvių ieškinio reikalavimų gyvendinimo būdų. Pakeitus šio įstatymo nuostatas, atsirado galimybė pašalinti nustatytus pažeidimus ir įteisinti ginčo statinį. Dėl tokio alternatyvaus statybos padarinių šalinimo būdo (parengti tinkamą projektinę dokumentaciją ir gauti naują statybą leidžiantį dokumentą) iš esmės neprieštarauja ir ieškovė (šios nutarties 21.5 punktas); jis būtų racionalus ir pagrįstas.
Pirmosios instancijos teismas kalta dėl ginčo statinio neteisėtos statybos pripažino tik UAB koncerną „Alga“ (įpareigojo nugriauti ginčo statinį jos lėšomis) ir visiškai nepasisakė dėl kitų atsakovų bei ieškovės kaltės. Tokia išvada nepagrįsta, nes UAB koncernas „Alga“ statybas pradėjo gavusi kompetentingų valstybės institucijų išduotą Statybos leidimą ir jų raštus, leidžiančius statybą Specialiajame plane nurodytoje vietoje; UAB koncernas „Alga“ visus veiksmus, susijusius su ginčo statinio statybų planavimu, aktyviai derino su atitinkamomis valstybės institucijomis. Esant tokioms aplinkybėms, kiekvienas apdairus, rūpestingas, atidus ir atsargus asmuo būtų pradėjęs ir užbaigęs objekto statybas (CK 6.248 straipsnio 3 dalis); UAB koncerno „Alga“ veiksmai nebuvo kalti ar nerūpestingi. Iš teisinės valstybės principo išlaukia draudimas valstybei ar savivaldybei tenkančias pareigas perkelti privačiam ūkio subjektui. Institucija, išduodanti statybos leidimus, turėjo pareigą laikytis imperatyviųjų teisės aktų nuostatų, t. y. turėjo užtikrinti, kad statybos leidimas būtų išduodamas tik tuomet, kai įsitikinama jo pagrįstumu, o jeigu yra bet kokių neatitikimų ar trūkumų – reikalauti juos pašalinti.
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktu, detalusis planas neturi būti rengiamas, kai nėra naujai formuojamas žemės sklypas statinių statybai. Kadangi pagal Žemės įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 2 punktą atskiru žemės sklypu neformuojami žemės plotai, kuriuos užima elektros linijų stulpai ir kiti inžinerinės infrastruktūros objektai, kuriems aptarnauti reikalingas ne didesnis kaip 0,01 ha žemės plotas, o pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289, 10.7 punktą skaitmeninio radijo ryšio tinklo bazinės stotys priskiriamos inžineriniams tinklams; šių bazinių stočių statymo aikštelė užima 10 m x 10 m (100 kv. m) valstybinės žemės plotą, tai, sistemiškai aiškinant šias teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad ginčo statiniui, kuriam aptarnauti reikalingas ne didesnis nei 0,01 ha plotas, neturėjo būti formuojamas atskiras žemės sklypas ir rengiamas detalusis planas.
Teritorijų planavimo uždavinys plėtoti susisiekimo komunikacijų, inžinerinių tinklų, energetikos sistemas bei kitą infrastruktūrą ir rezervuoti teritorijas jų plėtrai prieš išduodant ginčijamą Statybos leidimą buvo įgyvendintas tinkamos rūšies teritorijų planavimo dokumentu – Specialiuoju planu (schemomis), kuriame buvo nustatyti teritorijos naudojimo prioritetai ir veiklos plėtojimo reikalavimų bei apribojimų visuma, todėl poreikio rengti detalųjį planą šiuo atveju nebuvo (Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 37 dalis). Ginčo statinys buvo pastatytas vadovaujantis Specialiuoju planu nekeičiant žemės paskirties.
Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, Elektroninių ryšių įstatymo 37 straipsnio 1 dalis yra laikytina specialiąja teisės norma Elektroninių ryšių įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje išvardytų teisės aktų atžvilgiu, kuri taikytina esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai. Ją taikydamas, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Elektroninių ryšių įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nurodyta išimtis leidžia įrengti elektroninių ryšių infrastruktūrą miško žemėje, nekeičiant žemės tikslinės paskirties ir nerengiant detaliojo plano.
Tokio tipo statinių kaip radijo ryšio bazinė stotis statyba miško žemėje galima tiek remiantis šios nutarties 24.1 punkte nurodytais teisės aktais, tiek pagal nenuginčytą ir galiojantį Specialųjį planą, be to, jai pritarė visos atsakingos institucijos, miško valdytojas. Ginčo statinys nepatenka į Europos bendrijos svarbos Natūra 2000, valstybinės reikšmės saugomas teritorijas, artimoje aplinkoje esančių kultūros vertybių teritorijas, vizualines apsaugos zonas ir Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentuojamas zonas, jo vieta parinkta valstybinio miško pakraštyje prie žvyruotų miško keliukų susikirtimo, ribotos apžvalgos zonoje. Šioje vietoje nenustatyta saugomų medžių ir krūmų, į Raudonąją knygą įrašytų gyvūnų bei augalų rūšių. Skaitmeninio radijo ryšio bazinės stoties VL 158 statybai valstybinėje miško žemėje (Specialiojo plano sprendiniams) 2007 m. spalio 24 d. raštu pritarė VĮ Nemenčinės miškų urėdija, o 2010 m. vasario 25 d. raštu ji sutiko dėl statinio statybos, neformuojant atskiro žemės sklypo. Tiek statinio statybai, tiek jos vietai taip pat pritarė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, Vilniaus visuomenės sveikatos centras.
Kasaciniame skunde remiamasi Statybos leidimo išdavimo metu negaliojusia Miškų įstatymo 11 straipsnio 6 dalies redakcija, pagal kurią miško žemę paversti kitomis naudmenomis valstybinės reikšmės miškuose galima tik po to, kai miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis suplanuotas nurodytuose planavimo dokumentuose ir Vyriausybė priima nutarimą dėl tam tikrų valstybinės reikšmės miškų plotų išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų. Po Statybos leidimo išdavimo įsigaliojo Miškų įstatymo 11 straipsnio nuostata, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, be kita ko, ir inžinerinės infrastruktūros teritorijoms, apimančioms komunikacinius koridorius, inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas bei aptarnavimo objektus, formuoti. Ginčo statinys nepriskirtinas nė vienai iš nurodytų kategorijų, jis laikytinas inžinerinės infrastruktūros objektu, todėl pagal šios nutarties 24.1 punkte nurodytą teisinį reguliavimą jis galėjo būti statomas miško žemėje (jos nepavertus kitomis naudmenomis).
Specialiajame plane pažymėtos planuojamų skaitmeninio ryšio bazinių stočių vietos, kurios gali būti koreguojamos (tai padaryta statybos techniniu projektu). Ginčo statinio statybos vieta akivaizdžiai nekeičia Specialiojo plano sprendinių, ji suderinta taip, kad nepažeistų trečiųjų asmenų (šalia esančių gyventojų) interesų, atitinka protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus.
Skundžiamu apeliacinės instancijos teismo sprendimu Statybos leidimas nebuvo pripažintas neteisėtu. Teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016 pateiktais išaiškinimais. Kadangi Specialusis planas (specialusis teritorijų planavimo dokumentas) leido ginčo statinio statybą, tai jo nugriovimas kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) negali būti taikomas, nes statyba gali būti įteisinta per protingą terminą.
Specialusis planas yra Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 m. sudedamoji dalis. Specialiojo plano sprendiniai, nustatantys sklypų ribas ir sklypų ar objektų koordinates, gali būti tikslinami ir kitose planavimo ar projektavimo stadijose. Taigi ginčo statinio vieta galėjo būti tikslinama projektinėje dokumentacijoje. Statinio projektą patikrinusios institucijos nenustatė jokių pažeidimų, projekto neatitikties teisės aktams, teritorijų planavimo dokumentams, specialiesiems architektūros reikalavimams ir pan. (STR 1.07.01:2002 16.1–16.7 punktai) bei pritarė pateiktam projektui, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išduoti Statybos leidimą.
Atsakovė Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad byloje neturi teisinio suinteresuotumo, todėl nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų pagrįstumo ir prašo kasacinį skundą nagrinėti bei sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Atsakovas Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad negali būti atsakovas šioje byloje, nes Statybos leidimo išdavimo procedūroje veikė pagal savo kompetenciją, vertino, ar statinys pastatytas laikantis visuomenės sveikatos saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, ar statinyje (jo aplinkoje) nepažeisti visuomenės sveikatos saugos reikalavimai. Atsakovas neturi teisės spręsti statinio statybos (ne)teisėtumo klausimo, todėl teismo prašo jį pripažinti netinkamu atsakovu byloje, o kasacinio skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.
Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl skaitmeninio radijo ryšio bazinės stoties statybai taikomų teritorijų planavimo reikalavimų
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl skaitmeninio radijo ryšio bazinės stoties statybos teisėtumo. Kasaciniame skunde keliamas klausimas, ar Elektroninių ryšių įstatymo 37 straipsnio 1 dalies reguliavimas, taip pat Žemės įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta išimtis sudaro pagrindą įrengti elektroninių ryšių infrastruktūrą nerengiant detaliojo plano. Ieškovė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais argumentais, kad Elektroninių ryšių įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta išimtis leidžia ypatingo inžinerinio telekomunikacijų tinklo statybą miško žemėje nekeičiant miško žemės tikslinės paskirties ir nerengiant detaliojo plano, pažymi, jog byloje nenustatyta sąlygų, kurios pašalintų detaliojo plano rengimo būtinybę. Šį argumentą teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu.
Remiantis Statybos įstatymo (2009 m. lapkričio 19 d. įstatymo redakcija) 2 straipsnio 30 punktu, teritorijų planavimo dokumentai (Teritorijų planavimo įstatymo nustatytais atvejais) yra vieni iš privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų.
Lietuvos Respublikos teritorijų planavimą, planavimo organizatorių, planų rengėjų, fizinių, juridinių asmenų, valstybės ir savivaldybių institucijų teises bei pareigas šiame procese reglamentuojančio Teritorijų planavimo įstatymo (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija) 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad detalieji planai rengiami teritorijoms, kuriose pagal savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų, miestelių) bendruosius ar specialiuosius planus numatyta plėtoti gyvenamųjų namų, visuomeninės paskirties, rekreacinių ir bendro naudojimo, pramonės ir sandėliavimo, komercinių ir prekybos, inžinerinių tinklų, susisiekimo komunikacijų ir kitų objektų statybą (1 punktas); kai yra formuojami žemės sklypai naujų statinių statybai ar kitai ne žemės ir miškų veiklai plėtoti (2 punktas); kai keičiama pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis statinių statybai ir kitai veiklai plėtoti (3 punktas) bei kitais šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4–7 punktuose nustatytais atvejais.
Rengiant detaliuosius planus, nustatomas privalomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas – konkretus teritorijos naudojimo tipas, leistinas pastatų aukštis, žemės sklypo užstatymo tankumas, sklypo užstatymo intensyvumas, statinių statybos zona, užstatymo tipas, servitutai, susisiekimo sistemų organizavimas (Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalis). Detaliuoju planu nustatomas teritorijos naudojimo tipas ir galima pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, žemės naudojimo būdai ir, jei numatyta, pobūdis bei kiti Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti privalomieji reglamentai (Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą dėl judriojo ryšio bazinės stoties statybos teisėtumo, vertindamas aplinkybę, kad statinys suprojektuotas ir pastatytas neparengus teritorijos planavimo dokumento – detaliojo plano, remdamasis administracinių teismų praktika, pažymėjo, kad tokie privalomi teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai kaip teritorijos (žemės sklypo) naudojimo būdas ir (ar) pobūdis, leistinas pastatų aukštis, leistinas žemės sklypo užstatymo tankumas ir leistinas sklypo užstatymo intensyvumas gali būti apibrėžiami tik detaliuoju planu; Teritorijų planavimo įstatyme nereglamentuota galimybė nenustatyti privalomų teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų arba laikyti juos nustatytais pagal faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011).
Nagrinėjamoje byloje atsakovė (statytoja) įrodinėjo, kad bazinės stoties VL 158 statybai nereikėjo parengti detaliojo plano dėl Žemės įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Elektroninių ryšių įstatymo 37 straipsnio 1 dalies reguliavimo.
Žemės įstatymo (2010 m. sausio 19 d. įstatymo redakcija) 40 straipsnio, reglamentuojančio žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus, 2 dalies 2 punkte įtvirtinta išimtis, kad atskiru žemės sklypu neformuojami žemės plotai, kuriuos užima elektros linijų stulpai ir kiti inžinerinės infrastruktūros objektai, kuriems aptarnauti reikalingas ne didesnis kaip 0,01 ha žemės plotas. Elektroninių ryšių įstatymo (2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo redakcija) 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad elektroninių ryšių tinklų teikėjai turi teisę įrengti elektroninių ryšių infrastruktūrą žemėje, kuri jiems priklauso nuosavybės teise, taip pat jei yra nustatytas servitutas ar elektroninių ryšių tinklų teikėjai turi teisę naudoti žemę kitu pagrindu, nekeisdami žemės paskirties.
Sutiktina su statytoja, kad pirmiau nurodyta Žemės įstatymo nuostata atleidžia statytoją nuo pareigos suformuoti žemės sklypą, o Elektroninių ryšių įstatymo norma – nuo pareigos pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, tačiau jos nėra pakankamos išvadai, kad esant nurodytam reguliavimui nėra būtina rengti ir detaliojo plano. Nors, kaip jau buvo nurodyta šios nutarties 30 punkte, žemės sklypo formavimas naujų statinių statybai ar pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas yra detaliojo plano rengimo pagrindai, kurių nesant ir esant bent vienai iš Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų sąlygų toks planas galėtų būti nerengiamas, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog nurodyti pagrindai yra tik dalis atvejų, kai privalo būti rengiamas detalusis planas (Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Dėl to kelių alternatyvių sąlygų nebuvimas nepašalina pareigos parengti detalųjį planą, jeigu egzistuoja kiti Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai jam parengti.
Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad vienas iš atvejų, kai būtina parengti detalųjį planą, minėta, yra Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta sąlyga – šis planas rengiamas teritorijoms, kuriose, be kita ko, pagal savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų, miestelių) bendruosius ar specialiuosius planus numatyta inžinerinių tinklų statyba.
Statybos įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta, kad inžineriniai tinklai – statinio statybos sklype (išskyrus statinio vidų) ir už jo ribų nutiesti komunaliniai ar vietiniai vandentiekio, nuotekų šalinimo, šilumos, dujų, naftos ar kito kuro, technologiniai vamzdynai, elektros perdavimo, energijos bei nuotolinio ryšio (telekomunikacijų) linijos su jų maitinimo šaltiniais ir įrenginiais. Remiantis statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 (2009 m. kovo 26 d. įsakymo redakcija), 10 punktu, vienas iš inžinerinių tinklų pogrupių – elektroninių ryšių infrastruktūra (linijos, vamzdynai, kabeliai, kanalai, kolektoriai, perdavimo bokštai, stiebai ir kita). Elektroninių ryšių infrastruktūra apibrėžta Elektroninių ryšių įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje, kurioje nurodyta, kad tai aparatūros, įrenginių, linijų, vamzdynų, kabelių, kanalų, kolektorių, bokštų, stiebų ir kitų priemonių visuma, skirta elektroninių ryšių veiklai vykdyti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos teisės aktų nuostatos patvirtina, kad bazinė stotis VL 158 priskirtina inžineriniams tinklams, taigi jos statybai taikytinas Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimas.
Sprendžiant klausimą, ar buvo būtina rengti teritorijos, kurioje pastatyta bazinė stotis VL 158, detalųjį planą, taip pat aktualus kasacinio teismo išaiškinimas, kad žemės sklypo formavimas yra tik vienas iš detaliojo teritorijų planavimo uždavinių, todėl Žemės įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata negali būti aiškinama kaip nustatanti išimtį ir leidžianti tokiais atvejais nerengti detaliojo plano (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011).
Teisės aktuose apibrėžti detaliojo teritorijų planavimo uždaviniai, be kita ko, apima planuojamos teritorijos naudojimo ir užstatymo kokybinių ir kiekybinių parametrų nustatymą detalizuojant bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus teritorijų tvarkymo ir naudojimo reikalavimus, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo statinių statybos projektams rengti ir žemės sklypui naudoti nustatymą ar pakeitimą (Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 1, 3 punktai).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bazinė stotis VL 158 pastatyta neparengus teritorijos detaliojo plano, kitais teritorijų planavimo dokumentais nebuvo nustatytas žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas, teisės aktuose taip pat neįtvirtinta galimybė tokiu kaip šios bylos atveju nerengti detaliojo plano. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir pirmiau pateiktus teisės aktų išaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bazinės stoties VL 158 statybai buvo būtina parengti teritorijos detalųjį planą. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad bazinė stotis VL 158 galėjo būti statoma nerengiant detaliojo plano, netinkamai aiškino teisės aktus ir nukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos, nepagrįstai pripažino, jog atsakovei (statytojai) ginčijamas Statybos leidimas buvo išduotas teisėtai, todėl skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas.
Dėl statybos miško žemėje teisėtumo
Kaip vieną iš bazinės stoties VL 158 statybos neteisėtumą patvirtinančių argumentų ieškovė nurodė aplinkybes, kad šis statinys yra pastatytas valstybinės reikšmės miške, kuris Lietuvos Respublikai priklauso išimtine nuosavybės teise ir kuriame leistina tik specializuotų statinių statyba. Ieškovė skundžia apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas, kad statytoja ar statybos leidimą išduodanti institucija nepažeidė imperatyvų, draudžiančių statybą miško žemėje. Ieškovės argumentai atmestini.
Visuomeninius santykius, susijusius su elektroninių ryšių paslaugomis, tinklais ir su jais susijusiomis priemonėmis bei paslaugomis, elektroninių ryšių išteklių naudojimu, taip pat visuomeninius santykius, susijusius su radijo įrenginiais, galiniais įrenginiais ir elektromagnetiniu suderinamumu, reglamentuoja Elektroninių ryšių įstatymas.
Elektroninių ryšių įstatyme, be kitų nuostatų, pateiktas ir elektroninių ryšių infrastruktūros apibrėžimas, nustatyti elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo pagrindai. Jau minėta, kad pagal šio įstatymo 37 straipsnio 1 dalį elektroninių ryšių tinklų teikėjai turi teisę įrengti elektroninių ryšių infrastruktūrą žemėje nekeisdami žemės paskirties. Ši nuostata, be kita ko, reiškia, kad miško žemėje elektroninių ryšių infrastruktūra gali būti įrengiama miško žemės nekeičiant kitomis naudmenomis. Elektroninių ryšių įstatymo normos laikytinos specialiosiomis Miškų įstatymo normų atžvilgiu.
Tokia išvada darytina dėl šios nutarties 43 punkte aptartos Elektroninių ryšių įstatymo reguliuojamų teisinių santykių specifikos, būtinybės užtikrinti nepertraukiamą tinkamo kokybės elektroninių ryšių paslaugų teikimą, dėl kurių šio įstatymo nuostatos, įtvirtinančios elektroninių ryšių veiklos reguliavimo pagrindus, reglamentuojančios elektroninių ryšių tinklų tiesimą, priežiūrą ir apsaugą bei kitus su elektroninių ryšių paslaugomis susijusius klausimus, be kita ko, 37 straipsnio 1 dalis, laikytinos specialiosiomis normomis (lot. lex specialis) kitų teisės aktų nuostatų atžvilgiu. Tai reiškia, kad, kilus ginčui dėl Elektroninių ryšių įstatymo nuostatomis reguliuojamų visuomeninių santykių, jam spręsti taikytinos šio įstatymo nuostatos, o kiti teisės aktai Elektroninių ryšių įstatymo atžvilgiu taikytini subsidiariai.
Pirmiau nurodytą išvadą pagrindžia ir Elektroninių ryšių įstatymo 37 straipsnio 4 dalis, kuri aiškintina taip, kad šio įstatymo nereguliuojamą elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimą, apsaugą, bendrą naudojimą ir priežiūrą reglamentuoja Teritorijų planavimo įstatymas, Statybos įstatymas, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas, Lietuvos Respublikos kelių įstatymas, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos tvirtinamos elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo ir naudojimo taisyklės ir kiti teisės aktai. Tačiau minėtų ar kitų teisės aktų nuostatomis negali būti paneigiamos Elektroninių ryšių įstatyme įtvirtintos šią sritį reguliuojančios specialiosios taisyklės ar išimtys.
Sutiktina su ieškove, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime byloje Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04 išaiškino, jog miško žemėje leistina tik specializuotų statinių statyba; įstatymų leidėjas imperatyviai draudžia urbanizuoti tokią žemę. Tačiau būtina pažymėti, kad nurodytoje konstitucinės justicijos byloje buvo spręsta tik dėl įstatymo įgyvendinamųjų aktų atitikties Miškų įstatymo, Žemės įstatymo, Saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatoms ir nebuvo pasisakyta dėl jų santykio su Elektroninių ryšių įstatymo nuostatomis, taip pat šio teisės akto konstitucingumo.
Atsižvelgiant į specialųjį Elektroninių ryšių įstatymo 37 straipsnio 1 dalies reguliavimą, elektroninių ryšių infrastruktūros objektai pripažintini tokiais specialiaisiais statiniais, kurių statyba miško žemėje, užtikrinant tiek Konstitucijos saugomas vertybes, tiek viešąjį interesą, yra galima. Dėl to atmestinas ieškovės argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino konstitucinę jurisprudenciją, Elektroninių ryšių įstatymo ir Miškų įstatymo nuostatas bei pažeidė imperatyviąsias nuostatas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos duomenys patvirtina, jog atsakovė (statytoja) 2011 m. kovo 14 d. sudarė susitarimą su VĮ Nemenčinės miškų urėdija dėl neatlygintino sutikimo montuoti įrangą Nemenčinės urėdijos miškuose pastatytose bazinėse stotyse, priklausančiose UAB koncernui „Alga“, kuriame nurodyta, kad po to, kai bus įrengtos skaitmeninio radijo ryšio bazinės stotys, suderinusi su koncernu, urėdija turės teisę jose neatlygintinai sumontuoti įrangą (kameras, antenas ar kt.), skirtą jos veiklos poreikiams ir infrastruktūrai tenkinti, t. y. miškų stebėjimo, miškų gaisrų prevencijos ir kitoms reikmėms. Dėl to nedidelio ploto miško žemės užėmimas bazinės stoties VL 158 statybai nelaikytinas nei žemės paskirties keitimu Elektroninių ryšių įstatymo 37 straipsnio 1 dalies prasme, nei miško žemės pavertimu kitomis naudmenomis Miškų įstatymo (2009 m. balandžio 28 d. įstatymo redakcija) nuostatų prasme, nes toje teritorijoje pastatyta bazinė stotis, be kita ko, bus naudojama technologinėms ir gamybinėms miško ūkio reikmėms, kaip tai nustatyta Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje.
Papildomai pažymėtina, kad bylą nagrinėjant kasaciniame teisme galiojančio Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte įstatymų leidėjas įtvirtino galimybę miško žemę paversti kitomis naudmenomis inžinerinės infrastruktūros teritorijoms, apimančioms komunikacinius koridorius, inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas ir aptarnavimo objektus, formuoti, o tai patvirtina jo siekį sudaryti daugiau galimybių miškuose vykdyti ypatingų objektų statybos darbus, be specialiuosiuose aktuose (tokiuose kaip Elektroninių ryšių įstatymas ir panašiuose) įtvirtintų išimčių reglamentuoti alternatyvias sąlygas, kurias įgyvendinus miško žemėje būtų galima vykdyti kitokią ūkinę veiklą.
Dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo
Teisėjų kolegijai konstatavus, kad bazinės stoties VL 158 statybai nebuvo parengtas teritorijos detalusis planas, nors atsakovė (statytoja) privalėjo tai padaryti, ir dėl to pripažinus, jog ieškovės ginčijamas Statybos leidimas buvo išduotas neteisėtai, turi būti sprendžiama dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo. Sprendžiant dėl neteisėtos statybos padarinių taip pat vertintini ieškovės kasacinio skundo argumentai dėl statinio techninio projekto, pagal jį išduoto Statybos leidimo ir faktinės statinio statybos vietos neatitikties Specialiojo plano duomenims.
Kasacinio teismo nutarties priėmimo metu galiojančio Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija) 33 straipsnyje, reglamentuojančiame statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimą, nustatyta, kad jeigu teismas savo sprendimu panaikina statybą leidžiančio dokumento galiojimą, jis gali leisti statytojui per nustatytą terminą pagal reikiamai pertvarkytus statinio projektinius dokumentus gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį, jeigu toks statinio perstatymas ar pertvarkymas yra galimas pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams (2 dalies 3 punktas). Teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus buvusią padėtį, taip pat administracinių aktų pagrindu įvertina turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą (Statybos įstatymo 33 straipsnio 3 dalis).
Kasacinis teismas civilinėje byloje, kurioje statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas neparengus būtino detaliojo plano, yra išaiškinęs, kad kai teismas savo sprendimu panaikina neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento galiojimą, spręsdamas dėl pasirinktino tokios statybos padarinių šalinimo būdo, privalo įvertinti, ar statyba iš esmės yra galima pagal: pirma, galiojantį detalųjį planą (kai toks yra); bendruosius teritorijų planavimo dokumentus; specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus (jei tokie yra būtini) ir, antra, ar tai neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Tik įvertinęs išvardytas aplinkybes teismas gali pagrįstai spręsti dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo būdo, t. y. įpareigoti statytoją ar kitą įstatyme nustatytą asmenį nugriauti statinį, išardyti perstatytas ar pertvarkytas jo dalis, atstatyti statinį arba pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016, 36 punktas).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovė (statytoja) bazinę stotį VL 158 statė nesant parengto teritorijos detaliojo plano, valstybiniame miške (teismo vertinimu, tokia statyba buvo negalima), kitoje, nei nurodyta Specialiajame plane, vietoje, dėl šių aplinkybių visumos sprendė, kad nėra realių ir teisėtų galimybių atsakovei (statytojai) pašalinti nustatytus pažeidimus ir įteisinti ginčo statinį. Ieškovė kasaciniu skundu siekia, kad šis pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų paliktas galioti. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks kasacinio skundo reikalavimas negali būti patenkintas.
Šios nutarties 53 punkte nurodytoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016 išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo objektyvią būtinybę keisti pradėtą formuoti praktiką, pagal kurią tais atvejais, kai statybą leidžiantis dokumentas išduodamas neparengus privalomo detaliojo teritorijų planavimo dokumento, Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3 punkte (šioje byloje taikytino Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3 punktas) įtvirtinta išimtis negali būti taikoma ir statinys turi būti nugriautas, išaiškinant, kad Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata gali būti taikoma tuomet, kai yra nustatytos visos šios nutarties 53 punkte išvardytos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016, 37 punktas).
Teisėjų kolegija, remdamasi šioje byloje teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), sprendžia, kad bazinės stoties statyba per se (pats savaime) buvo galima pagal Specialųjį planą, kuriame patvirtintas skaitmeninio radijo ryšio tinklo bazinių stočių išsidėstymas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Šis dokumentas atitinka vieną iš šios nutarties 53 punkte nurodytų aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentų, leidžiančių statybą.
Ta aplinkybė, kad bazinė stotis VL 158 pastatyta ne Specialiajame plane nurodytoje vietoje (Vilniuje, Nemenčinės pl. 38), tačiau Gvazdikų sodų g. ir Gvazdikų sodų 13-osios g. sankryžoje, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad bazinės stoties statyba apskritai nebuvo galima. Byloje yra duomenų, kad Specialiajame plane bazinė stotis VL 158 buvo nurodyta ant suformuoto kelio (taigi faktiškai ji negalėjo būti pastatyta plane nurodytoje vietoje), be to, perkėlus bazinės stoties VL 158 vietą, ji pastatyta toliau (už 35 m) nuo artimiausio gyvenamojo namo, nei buvo nurodyta Specialiajame plane (už 15 m). Minėtos aplinkybės sudaro prielaidas pakoreguoti Specialųjį planą (rengiant detalųjį planą patikslinti Specialiajame plane nurodytą bokšto vietą) atsižvelgiant faktinį landšaftą (gamtinius ir antropogeninius teritorijos komponentus), t. y. esamus kelius, statinius, bei reikalavimus dėl atstumų nuo jo objektų iki planuojamų statyti statinių.
Vertinant, ar bazinės stoties VL 158 statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, būtina pažymėti, kad, pirma, šioje nutartyje teisėjų kolegija išaiškino, jog tokio statinio statyba valstybinio miško žemėje buvo galima (šios nutarties 44–50 punktai), taigi imperatyvusis Miškų įstatymo reguliavimas nebuvo pažeistas. Antra, ginčą nagrinėję teismai nenustatė faktinių aplinkybių, kurios teiktų pagrindą spręsti, kad ginčo statinys neatitinka imperatyviųjų reikalavimų. Priešingai, byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija savo procesiniuose dokumentuose nurodė aplinkybes, kad bazinė stotis VL 158 yra periferinėje Vilniaus miesto dalyje, nepatenka į Europos bendrijos svarbos Natura 2000, valstybinės reikšmės saugomas teritorijas, artimoje aplinkoje esančių kultūros vertybių teritorijas bei vizualines apsaugos zonas, taip pat į Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentuojamas zonas; šių argumentų kiti proceso dalyviai neneigė.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytų argumentų visuma yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad egzistuoja galimybė pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gauti naują bazinės stoties VL 158 statybą leidžiantį dokumentą ir (esant reikalui) perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo keistina ir nustatytinas terminas, per kurį atsakovė (statytoja) gali pertvarkyti projektinę dokumentaciją ir gauti naują statybą leidžiantį dokumentą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Teisėjų kolegijai konstatavus, kad teritorijų planavimo dokumentai gali būti patikslinti ir jų pagrindu išdavus naują statybos leidimą ginčo statinio statyba gali būti įteisinta, netenka teisinės reikšmės ieškovės argumentai, kad, statinį pastačius kitoje vietoje, nei nurodyta Specialiajame plane, negalioja pagal jo koordinates žemės savininko (valdytojo) išduoti sutikimai dėl statinio statybos, taigi atsakovė neturi įrodymų, kad ji gali realiai įgyvendinti statytojo teises toje valstybinės žemės dalyje, kurioje yra faktiškai pastatyta bazinė stotis VL 158 (kad ji žemės sklypą valdo nuosavybės teise arba naudoja kitais pagrindais). Kasaciniam teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl neteisėtos statybos padarinių taikymo ir nustačius terminą, per kurį atsakovė (statytoja) gali pertvarkyti projektinę dokumentaciją ir gauti naują statybą leidžiantį dokumentą, ji taip pat galės iš naujo kreiptis ir gauti naujus sutikimus dėl bazinės stoties statybos valstybinėje žemėje.
Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisinių argumentų, kurie yra teisiškai nereikšmingi šalių ginčui išspręsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniam teismui konstatavus, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, o paliktino galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina, turi būti perskaičiuotos šalių procese turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas tik dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo (atsakovei suteiktina galimybė pakeisti statybos dokumentaciją ir taip įteisinti statinį), o sprendimo dalis dėl Statybos leidimo ir statybos užbaigimo akto panaikinimo paliktina nepakeista, tai teismo atliktas pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeistinas.
Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdama apeliacinį skundą atsakovė UAB koncernas „Alga“ sumokėjo 432 Lt (125,12 Eur) žyminio mokesčio ir turėjo 1226,58 Eur išlaidų advokato pagalbai, pateikdama atsiliepimą į kasacinį skundą turėjo 1815 Eur išlaidų advokato pagalbai; jų atlyginimą prašė priteisti iš ieškovės.
Kasaciniam teismui konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kurio dalis keistina, iš esmės buvo patenkinti ieškovės apeliacinio ir kasacinio skundų reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, atsakovės UAB koncerno „Alga“ apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jai nepriteistinas.
Šios nutarties 65 punkte pripažinus, kad ieškovės reikalavimai iš esmės buvo patenkinti, jos už apeliacinį (432 Lt (125,12 Eur) ir kasacinį (123 Eur) skundus mokėtinas žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovė atleista, valstybės naudai priteistinas iš atsakovės, iš viso 248,12 Eur (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 2 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 12,26 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės UAB koncerno „Alga“ (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį dėl atsakovei UAB koncernui „Alga“ 2010 m. gegužės 31 d. išduoto statybos leidimo Nr. IT/476/10-0379 ir 2012 m. kovo 5 d. statybos užbaigimo akto Nr. SUA-346 panaikinimo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo ir ją išdėstyti taip:
„Leisti atsakovei UAB koncernui „Alga“ iki 2018 m. gegužės 11 d. pagal reikiamai pertvarkytus statinio projektinius dokumentus gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti skaitmeninio radijo ryšio bazinę stotį VL 158, kuriai buvo išduotas 2010 m. gegužės 31 d. statybos leidimas Nr. IT/476/10-0379.
Atsakovei UAB koncernui „Alga“ iki 2018 m. gegužės 11 d. negavus naujo statybą leidžiančio dokumento, įpareigoti atsakovę per šešis mėnesius nuo 2018 m. gegužės 11 d. nugriauti skaitmeninio radijo ryšio bazinę stotį VL 158.
Atsakovei UAB koncernui „Alga“ neįvykdžius nurodytų reikalavimų, leisti ieškovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nugriauti radijo ryšio bazinę stotį VL 158 bei sutvarkyti statybvietę atsakovės UAB koncerno „Alga“ lėšomis.“
Priteisti valstybei iš atsakovės UAB koncerno „Alga“ (j. a. k. 151299819) 248,12 Eur žyminio mokesčio ir 12,26 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo, iš viso – 260,38 Eur (du šimtus šešiasdešimt Eur 38 ct) (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Andžej Maciejevski
Dalia Vasarienė
