Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos teisinius santykius, taip pat proceso teisės normų, nustatančių įrodymų įvertinimo taisykles, prejudicinius faktus, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-229-916/2017

Teisminio proceso Nr. 2-29-3-00038-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.1.; 3.2.4.8.2.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Č. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovams E. M., J. S.–M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos teisinius santykius, taip pat proceso teisės normų, nustatančių įrodymų įvertinimo taisykles, prejudicinius faktus, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų E. M. ir J. S.–M. 5000 Lt (1148,10 Eur) skolą, 5 proc. dydžio mėnesines sutartines palūkanas už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d. iki 2009 m. gegužės 25 d. (724,05 Eur), 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo praleisto termino grąžinti skolą, t. y. nuo 2009 m. gegužės 24 d. iki 2016 m. sausio 8 d. (482,70 Eur), 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovas nurodė, kad 2008 m. balandžio 25 d. tarp jo ir atsakovų buvo pasirašyta paskolos sutartis (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovai iš jo pasiskolino 5000 Lt (1148,10 Eur) šeimos poreikiams tenkinti (Sutarties 1, 2 punktai). Pagal Sutarties 3 punktą atsakovai įsipareigojo skolą kartu su 5 proc. mėnesio palūkanomis grąžinti 2009 m. gegužės 25 d., taip pat sutiko ir su Sutarties 6, 7 punktais, kuriuose nurodoma, kad delspinigiai pradedami skaičiuoti sutartu laiku negrąžinus skolos ar nemokant palūkanų. Atsakovai pagal sutartį sumokėjo palūkanas už tris mėnesius, vėliau mokėjimai nutrūko. Paskola negrąžinta, nesumokėtos visos palūkanos.

Atsakovai atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Sutartis nėra tinkamai užpildyta: nenurodyti paskolos davėjo duomenys (neaišku, kodėl grąžinti skolą reikalauja būtent ieškovas); neužfiksuotas pinigų perdavimo ir priėmimo faktas.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. nuosprendžiu A. Č. už vertimąsi neteisėta finansine veikla nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 straipsnio 1 dalį 80 MGL bauda. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nuosprendžiu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. nuosprendis pakeistas: A. Č. padarytos žalos savo noru atlyginimas pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe; patikslintas nusikalstamos veikos laikotarpis ir aplinkybės; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi (baudžiamoji byla Nr. 2K-515/2014) minėti nuosprendžiai panaikinti ir baudžiamoji byla A. Č. nutraukta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad aplinkybę dėl Sutarties sudarymo ieškovas įrodinėja atsakovo duotais parodymais baudžiamoje byloje (žr. šios nutarties 5 punktą), kurioje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jo duoti parodymai yra nevienodi, atsakovas neneigia skolinęsis pinigų iš ieškovo pagal kitą sutartį, tačiau tvirtino, kad gautą skolą jis ieškovui grąžina. J. Sribaliūtė-Maziliauskienė nebuvo apklausta nei ikiteisminiame tyrime, nei baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme, todėl vien tik atsakovo duoti parodymai baudžiamojoje byloje negali būti vertinami kaip tinkamas įrodymas šioje civilinėje byloje.

Atsižvelgdamas į tai, kad: Sutartyje nenurodyta, kad būtent A. Č., o ne kitas asmuo, skolina pinigus atsakovams; paskolos davėjas jos (Sutarties) nepasirašė; byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovai gavo ieškovo minimą 5000 Lt (1148,10 Eur) sumą, teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus. Teismas sprendė, kad ieškovo pateikta Sutartis neatitinka ir rašytinei sandorių formai keliamų reikalavimų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.73 straipsnio 2 dalis).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartimi Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Sutartis sudaryta nesilaikant CK 1.73 straipsnio 2 dalies reikalavimų: iš Sutarties turinio negalima nustatyti vienos iš šalių – paskolos davėjo, nes nenurodytas nė vienas jo rekvizitas, paskolos davėjas Sutarties nepasirašė.

Iš baudžiamosios bylos duomenų (žr. šios nutarties 5 punktą) negalima nustatyti, dėl kokios paskolos sutarties parodymus duoda E. M.. Sutarties sulygtos sąlygos, kad davėjas įsipareigoja šioje sutartyje nurodytomis sąlygomis suteikti, o gavėjas – paimti iš viso 5000 Lt (1148,10 Eur) (1 punktas) ir kad gavėjas įsipareigoja grąžinti visą 5000 Lt (1148,10 Eur) paskolos sumą iki 2009 m. gegužės 25 d. (3 punktas), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pinigų perdavimas įvyko pasirašant Sutartį.

Kolegija sprendė, kad remiantis byloje esančiais faktiniais duomenimis labiau tikėtina, jog tarp šalių 2008 m. balandžio 25 d. Sutartis nebuvo sudaryta. Aplinkybė, kad pagal analogišką sutartį, kurioje taip pat nėra nurodyti ieškovo rekvizitai, yra priteista 1000 Lt (289,62 Eur) skola, skolos išieškojimas perduotas vykdyti antstoliams, nėra pakankamas pagrindas ieškinį tenkinti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismui iš baudžiamosios bylos (nuosprendis įsiteisėjęs) buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys ginčo Sutarties sudarymo faktą (ieškovas suteikė atsakovams 5000 Lt (1148,10 Eur) paskolą). Nuo šių aplinkybių įrodinėjimo ieškovas turėjo būti atleistas. Kadangi pagal ginčo Sutartį atsakovai už 3 mėnesius sumokėjo iš viso 750 Lt (217,21 Eur) palūkanų, todėl Valstybinė mokesčių inspekcija pagal Sutartį ir kitas sutartis apskaičiavo ieškovui mokėtiną pajamų mokestį, šį jis sumokėjo.

Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Sutarties 8 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad gavėjai pasirašo dar sykį perskaitę paskolos sutartį ir gavę pinigus bei patvirtina, jog supranta, kad tai ne laidavimo, dovanojimo ar kokia nors kita sutartis, o būtent paskolos sutartis ir gautus pinigus reikės grąžinti su visais kitais įsipareigojimais. Po Sutarties tekstu yra atsakovų vardai, pavardės ir parašai, kuriais jie patvirtino pinigų perdavimo ir gavimo momentą.

Teismas netinkamai taikė CK 6.871 straipsnio 3 dalies nuostatas. Sutartis atitinka rašytinės formos reikalavimus, nes pasirašyta paskolos gavėjų, patvirtinančių paskolos sutarties dalyko perdavimą.

Atsakovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, palikti galioti skundžiamą teismo nutartį, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi (baudžiamoji byla Nr. 2K-515/2014) žemesnės instancijos teismų nuosprendžiai panaikinti (žr. šios nutarties 5 punktą), todėl ieškovas privalėjo įrodyti ginčo Sutarties sudarymo faktą. Ieškovas nepateikė jokio įrodymo (kvito, sąskaitos), patvirtinančio palūkanų pagal Sutartį mokėjimo faktą.

Įstatymų reikalavimų neatitinkanti Sutartis (iš jos turinio negalima nustatyti paskolos davėjo, nes nenurodytas nė vienas jo rekvizitas, paskolos davėjas Sutarties nepasirašė) neįrodo skolinimosi fakto.

Sutartis neatitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Byloje nepateikti įrodymai, patvirtinantys Sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjams.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl paskolos sutarties sampratos ir jos sudarymo fakto įrodinėjimo, kai paskolos teisinių santykių (ne)buvimas grindžiamas vienos iš paskolos sutarties šalių nenurodymu paskolos sutartyje

Paskolos sutartimi šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

Sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis).

Rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą (CK 1.73 straipsnio 2 dalis).

Kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą (CK 6.192 straipsnio 2 dalis).

CK 1.73 straipsnyje išvardyti sandoriai, kurie turi būti sudaryti paprasta rašytine forma, taip pat nurodyta, kad tokia forma turi būti sudaromi ir kiti sandoriai, kuriems CK ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą. Vieni iš tokių sandorių yra atitinkamos paskolos sutartys, kurių formą reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2006 m. liepos 14 d. iki 2008 m. gruodžio 30 d., t. y. ginčo Sutarties sudarymo metu) nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt (579,24 Eur), turi būti rašytinė, o jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą.

Prievolės įvykdymo patvirtinimą reglamentuoja CK 6.65 straipsnis, kurio 1 dalyje įtvirtinta priėmusio prievolės įvykdymą kreditoriaus pareiga duoti skolininkui pakvitavimą, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Prievolę įvykdęs skolininkas turi teisę reikalauti, kad kreditorius išduotų jam pakvitavimą. Jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolę patvirtinantį skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o kai tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime; pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą grąžinamame skolos dokumente; jeigu įvykdoma ne visa prievolė arba skolos dokumentas reikalingas kreditoriui kitoms teisėms įgyvendinti, jis turi teisę pasilikti skolos dokumentą, tačiau privalo skolininkui duoti pakvitavimą (CK 6.65 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad pagrindinė pakvitavimo funkcija yra įrodomoji, todėl jis svarbus ir naudingas skolininkui visų pirma dėl savo įrodomosios reikšmės: leidžia sumažinti dvigubo prievolės įvykdymo riziką ir riboja nesąžiningo kreditoriaus galimybes nepagrįstai praturtėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015 ir joje nurodytą praktiką; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka civiliniuose teisiniuose taikytiną protingo žmogaus standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015 ir joje nurodytą praktiką). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015 ir joje nurodytą praktiką).

Nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė dokumento pavadinimu Paskolos sutartis originalą. Teismai konstatavo, kad Sutartis sudaryta nesilaikant CK 1.73 straipsnio 2 dalies reikalavimų: iš jos turinio negalima nustatyti vienos iš šalių (paskolos davėjo, t. y. ieškovo), nes nenurodytas nė vienas jo rekvizitas, pastarojo Sutartis nepasirašyta. Sutartyje taip pat nenurodyta, kad būtent A. Č., o ne kitas asmuo, skolina pinigus atsakovams. Teismai sprendė, kad ieškovas neįrodė paskolos sutarties sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir aiškaus paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus.

Bylos duomenimis, nustatyta, kad ieškovas, kaip paskolos davėjas, nėra nurodęs savo rekvizitų, taip pat Sutarties nepasirašęs. Tačiau Sutartį pasirašė abu atsakovai (paskolos gavėjai), parašų tikrumo jie neginčija. Sutarties originalas buvo pas ieškovą. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks Sutarties pasirašymas (nesant kreditoriaus rekvizitų ir parašo), prilygintinas vienašaliui skolininko įsipareigojimui grąžinti pasiskolintą sumą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismai netyrė, nevertino ir nepasisakė dėl Sutarties 8 punkto, kuriame nustatyta, kad gavėjai pasirašo dar sykį perskaitę paskolos sutartį ir gavę pinigus bei patvirtina, jog supranta, kad tai ne laidavimo, dovanojimo ar kokia nors kita sutartis, o būtent paskolos sutartis ir gautus pinigus reikės grąžinti su visais kitais įsipareigojimais.

Tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs reikalavimai – jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pvz.,,,pinigus gavau“,,,ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“ ir pan.), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Tačiau kasacinio teismo praktikoje bylose dėl paskolos teisinių santykių pažymėta, kad net jei faktas aiškiai žodžiais, tiesiogiai sutarties tekste ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2014; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 26 punktas).

Nagrinėjamu atveju Sutartyje raštu aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjų) valia, Sutartis išduota ieškovui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos sandorio šalių, nors viena jų – paskolos davėjas, nėra įvardyta, suderintos valios, išreikštos rašytine forma, egzistavimą. Vertinant paskolos gavėjų pasirašytą Sutarties tekstą matyti, kad: joje vartojamos sąvokos yra būdingos paskolos sutarčiai; nustatytos pareigos abiem šalims; šalys susitarė ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir dėl kitų paskolos sąlygų, tokių kaip: paskolos grąžinimo terminas, palūkanų mokėjimas, paskolos negrąžinimo pasekmės, paskolos sutarties pasirašymo tvarka. Taigi sprendžiant šalių ginčą neatsiejamai vertintinas visas Sutarties turinys.

Šią bylą nagrinėjant ieškovas laikosi pozicijos, kad pagal Sutartį atsakovai už 3 mėnesius sumokėjo iš viso 750 Lt (217,21 Eur) palūkanų (patvirtindamas palūkanų gavimą jis pasirašydavo atsakovų gautame lape), todėl Valstybinė mokesčių inspekcija pagal ginčo Sutartį apskaičiavo ieškovui mokėtiną pajamų mokestį, šį jis sumokėjo. Teismai šių aplinkybių nevertino, dėl jų nepasisakė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje nurodytą kasacinio teismo praktiką dėl paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo, sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 6.65, CK 6.193–6.195 straipsnių nuostatas. Šios nutarties 24 punkte minėta, kad ieškovas pateikė Sutarties originalą. Byloje neįrodyta, kad ieškovas įgijo Sutartį neteisėtu būdu. Aplinkybės dėl paskolos teisinių santykių apeliacinės instancijos teismo nėra iki galo ištirtos (žr. šios nutarties 25, 27–28 punktus).

Dėl baudžiamojoje byloje nustatytų faktų prejudicinės galios

CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai).

Kasacinis teismas, aiškindamas šią proceso teisės normą, yra konstatavęs, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi, tačiau yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginiai padariniai (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir kt., nustatyti teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjami. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis; kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-916/2016 18 punktą).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi, taip pat ir įrodymų pakankamumo, t. y. faktų įrodomumo, problema civilinėje ir baudžiamojoje bylose sprendžiama skirtingai. Baudžiamojoje byloje faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai tampa akivaizdus. Civilinėje teisėje įrodymų pakankamumo problema spręstina remiantis tikimybių pusiausvyros principu: faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, negu jo nesant (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-695/2016 42–44 punktus).

Ieškovas kasaciniame skunde nurodė, kad teismai netinkamai taikė CPK 182 straipsnio nuostatas. Grįsdamas šiuos teiginius nurodo, kad pirmosios instancijos teismui iš baudžiamosios bylos (nuosprendis įsiteisėjęs) buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys ginčo Sutarties sudarymo faktą (ieškovas suteikė atsakovams 5000 Lt (1148,10 Eur) paskolą, nes pirminiai E. M. parodymai duoti 2008 m. rugsėjo 19 d. baudžiamojoje byloje nepraėjus ilgam laiko tarpui nuo Sutarties sudarymo (2008 m. balandžio 25 d.) pagrindžia, kad tam tikru laikotarpiu atsakovas pripažino, jog yra skolingas ieškovui („<...> pasiskolinau iš A. Č. 5000 Lt, paskolos dar negrąžinau, 3 kartus mokėjau po 250 Lt palūkanų <...>“), todėl nuo šių aplinkybių įrodinėjimo ieškovas turėjo būti atleistas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, laiko šiuos kasacinio skundo argumentus nepagrįstais. Baudžiamojoje byloje (žr. šios nutarties 5 punktą) buvo tiriamos aplinkybės dėl ieškovo vertimosi neteisėta finansine veikla (siekiant nemokėti gyventojų pajamų mokesčio į valstybės biudžetą), tačiau kitos faktinės aplinkybės, susijusios su ginčo Sutarties teksto vertinimu, nustatytų abiejų šalių pareigų ir kt., nebuvo detaliai tiriamos baudžiamojoje byloje, ši aplinkybė nebuvo įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje byloje.

Dėl bylos procesinės baigties

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos sutarčių aiškinimo taisyklės, nebuvo nustatyti tikrieji paskolos sutarčių šalių ketinimai, netinkamai laikytasi kasacinio teismo suformuotos paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo, įrodymų tyrimo ir vertinimo praktikos, todėl dėl materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 5 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 8,73 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Andžej Maciejevski

Dalia Vasarienė