Baudžiamoji byla Nr. 2K–3/2008 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.5, 2.1.6.2. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. vasario 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Gintaro Godos, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui G. Paškevičiui,
nuteistajam V. L. Ž.,
nukentėjusiajai L. Ž.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. Ž. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 13 d. nutartis, kuria nuteistojo V. L. Ž. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, nukentėjusiosios ir prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. L. Ž. nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 5 d., apie 1.00 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), konflikto su L. Ž. metu kumščiu trenkė jai į kairės rankos delno išorinę pusę, taip padarydamas jai nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. L. Ž. prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 17 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 13 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.
Kasatorius teigia, kad priimti sprendimai nepagrįsti ir neteisėti, tiriant bei nagrinėjant bylą teismuose buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
2006 m. sausio 26 d. apklausiant jį kaip įtariamąjį buvo pažeisti BPK 21 straipsnio reikalavimai – neįteiktas pranešimas apie įtarimą, nesupažindinta su jo, kaip įtariamojo, teisėmis, apklausa vyko nedalyvaujant gynėjui ir nesurašant apklausos protokolo. BPK 171 straipsnyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs pareiškimą apie nusikalstamą veiką, tuoj pat pradeda tyrimą. Oficialiai jis buvo apklaustas tik 2006 m. kovo 8 d., todėl, apklausiant jį 2006 m. sausio 26 d., buvo pažeisti BPK 45, 178, 188, 179 straipsnių reikalavimai bei suvaržytos jo teisės, numatytos BPK 10, 21, 44, 50 straipsniuose. Be to, būdamas įtariamasis ir kaltinamasis, jis nebuvo įspėtas, kad turi teisę neduoti prieš save parodymų.
2006 m. sausio 26 d. protokole–pareiškime L. Ž. jo dėl sulaužytos rankos nekaltino, nurodė, kad 2006 m. sausio 5 d. įvykusio konflikto metu, jai bandant atsiimti mobiliojo ryšio telefoną, jis (kasatorius) kumščiu trenkė jai į kairės rankos delno išorinę pusę. 2006 m. sausio 10 d. ji kreipėsi į teismo medicinos ekspertą, kuris konstatavo rankos lūžį. 2006 m. kovo 20 d. papildomos apklausos metu L. Ž. pateikė kitą 2006 m. sausio 5 d. įvykio versiją – nurodė, kad smūgis buvo į veidą, tačiau ji užsidengė ranka ir smūgis teko į kairės plaštakos viršų. Kasatorius teigia, kad viršutinė plaštakos dalis nėra delnikaulis, tai – pirštikauliai, todėl delnikaulis, net ir paveiktas stipraus dinaminio smūgio į pirštus, lūžti negalėjo. Ikiteisminio tyrimo metu įvykio data ir laikas nebuvo nustatyti, liudytojas R. V. neapklaustas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai neatkreipė į prieštaringus, nelogiškus L. Ž. parodymus ir jų nuodugniai neištyrė. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu L. Ž. savo parodymus apie įvykio aplinkybes keitė pagal jo duodamus parodymus. Kasatorius mano, kad, pažeidžiant BPK 181 straipsnio reikalavimus, prieš 2006 m. rugpjūčio 20 d. apklausą L. Ž. buvo supažindinta su jo 2006 m. kovo 8 d. duotais parodymais. Atliekant ikiteisminį tyrimą buvo pažeisti BPK 18, 178 straipsnių reikalavimai, byla teismui perduota praėjus daugiau nei pusei metų, todėl jau prieš jos nagrinėjimą teisme buvo akivaizdu, kad kai kurių duomenų (pvz., pokalbių telefonu išklotinių) jau nebus galima gauti. Kasatorius teigia, kad kaltinamasis aktas surašytas remiantis prieštaringais, nepatikrintais duomenimis, nesilaikant BPK 219 straipsnio reikalavimų. Kaltinamajame akte nenurodyti jo versiją grindžiantys argumentai, jame yra neatitikimų ir prieštaravimų byloje surinktiems duomenims. Tikrinti, kontroliuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų teisėtumą ir paties tyrimo eigą nėra įtariamojo ar jo gynėjo pareiga, jis pasitikėjo valstybės pareigūnų atliekamu darbu, tačiau tik po apeliacinės instancijos teismo nutarties pastebėjo, kad teismai neturėjo patikimų duomenų ir sprendimus priėmė nepašalinę ikiteisminio tyrimo trūkumų.
Teisiamojo posėdžio protokolas turi išskirtinę reikšmę kilus ginčui dėl to, kaip vyko bylos nagrinėjimas teisme, kokius duomenis teismui pateikė proceso dalyviai, kokiais įrodymais vadovaudamasis teismas priėmė nuosprendį. Teisiamojo posėdžio protokole padaryta klaidų, netikslumų, neįrašyti kai kurie tyrimo veiksmai, turėję esminės įtakos bylos baigčiai, o jų visuma turėjo esminės įtakos ne tik bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme, bet ir vėlesniam jos nagrinėjimui apeliacine tvarka. Pvz., duodamas parodymus, dėl kokių priežasčių L. Ž. galėjo jį neteisingai kaltinti, atsakydamas į prokuroro klausimą jis nurodė sausio 26 dieną, o protokole parašyta sausio 6 diena. Būtent 2006 m. sausio 26 d. dėl agresyvių L. Ž. veiksmų jis kvietė į namus policiją, todėl teismas, vadovaudamasis netikslia data, negalėjo paruošti kokybiško paklausimo Naujamiesčio policijos nuovadai, o gavęs neteisingą atsakymą, juo nesuabejojo ir nepagrįstai jo versiją pripažino tik gynybine pozicija.
Apeliaciniame skunde buvo nurodęs, kad nukentėjusiosios parodymai turi būti vertinami kritiškai. Pareiškimą dėl sužalojimų L. Ž. parašė tik 2006 m. sausio 26 d., t. y., būtent tada, kai remiantis jo pareiškimu jai buvo iškelta administracinė byla pagal ATPK 181 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusiosios baimė būti apkaltintai dėl netinkamo elgesio, siekis nuslėpti savo netinkamus poelgius, paskatino ją inicijuoti baudžiamąją bylą dėl rankos sulaužymo. Be to, tam galėjo turėti įtakos ir baimė, kad skyrybų atveju teismai, atsižvelgdami į L. Ž. keliamus konfliktus šeimoje, vaiko gyvenamąją vietą gali nustatyti su juo. Be to, turėdama tikslą pasilikti bute, kuris priklauso jiems abiem, ji nuo 2004 metų vykdė prieš jį psichinę ir fizinę privartą, šmeižė ir šantažavo siekdama, kad jis būtų atleistas iš darbo. L. Ž. ne kartą griebėsi smurto, grasino susidoroti, nuteikė prieš jį savo sūnų iš pirmos santuokos K. V. (18 metų), kuris jos paliepimu ne kartą naudojo prieš jį jėgą, grasino susidoroti. Kasatorius teigia, kad išgėrusi L. Ž. tampa ypač agresyvi, neprognozuojama, pavojinga aplinkiniams. Ji yra labai sunkaus charakterio, melagė, neturinti pareigos jausmo. Jis ne kartą kvietė policiją į namus, kreipėsi į Naujamiesčio nuovados pareigūnus, jai buvo taikytos įvairios poveikio priemonės – administracinės nuobaudos, pradėta byla privataus kaltinimo tvarka. L. Ž. ne kartą minėjo, kad ji savo tikslą pasieks, nes turi pažįstamų prokuratūroje, minėjo konkrečius vardus bei pavardes, todėl įsitikinusi savo nebaudžiamumu, žiauriai elgėsi su juo bei savo šeimos nariais.
Kasatorius nurodo, kad jis sulaužyti L. Ž. ranką jokios priežasties neturėjo, tačiau jo versijos pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, o apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nemotyvuotai šią versiją atmetė.
Pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas, teismuose nebuvo ištirti, patikrinti bei tinkamai įvertinti liudytojų parodymai. Liudytoja D. S. teismą informavo, kad L. Ž. prašė jos neliudyti teisme. Kasatorius mano, kad negalima atmesti versijos, jog panašų poveikį ji darė ir liudytojai L. G. Tai patvirtina ir šios liudytojos nenoras teisme pasakoti apie tai, ką su L. Ž. ir R. V. ji veikė Latvijoje. Jo gynėjo mėginimai išsiaiškinti 2006 m. sausio 4 d. įvykius buvo nesėkmingi, teismas leido L. G. į šiuos klausimus neatsakyti. L. G. paliudijo, kad L. Ž. matė įvykio vakarą, o ne naktį, nors pirminiuose parodymuose teigė, kad į Lietuvą grįžo apie 1.00 val. nakties. Apeliaciniame skunde jis buvo nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų L. G. ir D. S. parodymus įvertino netinkamai, tačiau apeliaciniam teismui L. G. parodymai pasirodė priimtini, o D. S. parodymus teismas atmetė, nurodydamas, kad ši liudytoja įvykio aplinkybių nematė. Abi liudytojos tiesiogiai įvykio nematė, o apie įvykius pasakojo iš L. Ž. žodžių, tačiau vienus parodymus teismas nemotyvuotai priėmė, kitus nemotyvuotai atmetė.
Kasatorius teigia, kad teismas išskirtinę reikšmę suteikė prieštaringiems L. Ž. parodymams, jo argumentų dėl L. Ž. neteisingų parodymų nenagrinėjo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės pateikti dokumentai bei 2006 m. sausio 10 d. teismo medicinos specialisto išvada patvirtina jo kaltę dėl L. Ž. padaryto sužalojimo. Kasatorius mano, kad rašytiniai įrodymai, t. y. asmens sveikatos istorija, išreikalauta iš Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės, paneigia nukentėjusiosios parodymus, kad jis sulaužė jai plaštaką. Asmens sveikatos istorijoje nurodoma, kad nukentėjusioji ranką susižalojo buityje. Ekspertas A. Pukėnas teisme parodė, kad L. Ž. padarytas kūno sužalojimas būdingas žmogui griūnant, prispaudžiant plaštaką durimis, trenkiant kumščiu. Kasatorius pažymi, jog nei A. Pukėnas, nei A. Gudanecas išvadoje nenurodytas konkretus L. Ž. rankos lūžio mechanizmas bei būdas, todėl apskritai neaišku, kokiais kriterijais vadovaujantis šie įrodymai teisme buvo vertinami kaip vieni pagrindinių ir jų pagrindu priimti sprendimai. A. Pukėnas patvirtino, kad jeigu nukentėjusioji būtų nurodžiusi, jog ją sužalojo kitas asmuo, tai būtų įrašyta sveikatos istorijoje ir apie tai būtų pranešta policijai.
Kasatorius nurodo, kad, jo nuomone, 2006 m. sausio 10 d. teismo medicinos specialisto išvada Nr. G162/06(01) yra netinkamas įrodymas baudžiamajame procese, nes ji buvo gauta pažeidžiant BPK 89, 90, 180, 205 straipsnių reikalavimus bei Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles. Teismai savo sprendimus pagrįsdami minėta išvada, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Baudžiamajame procese specialisto išvada gaunama atlikus vieną iš ikiteisminio tyrimo veiksmų – objektų tyrimą. Užduotis atlikti objekto tyrimą specialistui pateikiama raštu, užduotį pateikia ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Žmogaus kūno tyrimą atlieka teismo medikas ir specialisto išvadą pateikia ikiteisminio tyrimo metu. Specialisto išvada buvo pateikta prieš ikiteisminį tyrimą, todėl ji negalėjo būti vertinama kaip specialisto išvada BPK 90 straipsnio prasme. Teismo medicinos ekspertas A. Gudanecas patvirtino, kad L. Ž. kreipėsi į jį asmeniškai, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūno užduoties dėl jos apžiūros nebuvo. Be to, kasatorius teigia, kad išvada padaryta nenuėmus nuo L. Ž. rankos langetės, neištyrus lūžio vietos. Išvadoje nurodyta, kad delnikaulio lūžis padarytas veikiant kietais bukais daiktais ir nebūdingas griuvimui. Tai, kad teismo medicinos ekspertas A. Gudanecas negali nustatyti sužalojimo mechanizmo, jis patvirtino teisme teigdamas, jog kalba remdamasis savo praktika. Apibūdindamas galimas sužalojimo aplinkybes, jis nurodė, kad sužalojimas galėjo būti padarytas dengiantis ranka, tačiau tai mažai tikėtina. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, gynėjas atkreipė teismo dėmesį į tai, jog eksperto išvada gauta pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso normas, apeliacinis teismas šiuo klausimu nepasisakė.
BPK 332 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nutartyje turi būti nurodomi motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinio skundo argumentų neišnagrinėjimas laikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, sukliudžiusiu teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasatorius teigia, kad teismų sprendimai pagrįsti neištirtomis, prieštaringomis aplinkybėmis, byloje esantys įrodymai įvertinti neteisingai, nutartyje į visus jo apeliacinio skundo argumentus neatsakyta.
Apeliacinės instancijos teismo posėdis įvyko 2007 m. balandžio 12 d., jis truko apie 30 minučių, įrodymų tyrimas apsiribojo L. Ž. apklausa, kuri, bandydama paveikti teisėjus, apie jį (kasatorių) pateikė daug melagingos informacijos. Teismo posėdžio pabaigoje buvo pranešta, kad teisėjų kolegija išeina priimti sprendimo ir sprendimas bus paskelbtas 2007 m. balandžio 13 d. Kasatorius mano, kad teisėjai pasitarimų kambaryje nebuvo. 2007 m. balandžio 13 d. 8.55 val. buvo paskelbta priimtos nutarties įžanginė ir rezoliucinė dalys, žodžiu mėginta paaiškinti jos priėmimo argumentus. 2007 m. balandžio 19 d. jis atsiėmė apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuri buvo pasirašyta tik kolegijos pirmininkės D. Bajerčiūtės, kitų dviejų teisėjų parašų nebuvo. Teismo nutarties, pasirašytos visų trijų teisėjų, jis negavo. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas būtų buvęs kitoks, jei jis, vadovaujantis BPK 299 straipsniu, būtų priimtas kolegialiai bei nutarties motyvai surašyti iki jo įžanginės ir rezoliucinės dalių paskelbimo. Kasatorius teigia, kad taip buvo pažeistas teisingumo principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje, BPK 324 straipsnio 9, 10, 11, 12, 13 dalyse.
Kasacinis skundas atmestinas.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti juos ir bylą nutraukti – nėra pagrindo.
Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo
Pagal BPK 21 straipsnį įtariamuoju laikomas asmuo, sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba asmuo, apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas, arba į apklausą šaukiamas asmuo, kuriam yra surašytas šio Kodekso 187 straipsnyje numatytas pranešimas apie įtarimą.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. L. Ž. pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas 2006 m. kovo 8 d. ir tą pačią dieną, dalyvaujant gynėjui, jis buvo apklaustas. Naujas pranešimas V. L. Ž. įteiktas 2006 m. birželio 27 d.; tą pačią dieną, dalyvaujant gynėjui, įvyko ir jo apklausa. Pagal BPK 187 straipsnį pranešimas apie įtarimą turi būti įteikiamas prieš pirmąją apklausą. Šio įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos, tai, kad V. L. Ž. visos įtariamojo teisės buvo išaiškintos, patvirtina jo paties pasirašyti procesiniai dokumentai – pranešimai apie įtarimą, teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolai. Duomenų, kad V. L. Ž. kaip įtariamasis buvo apklaustas jo nurodomą dieną – 2006 m. sausio 26 d. – byloje nėra, be to, pažymėtina, kad teismų sprendimai V. L. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apkritai nėra grindžiami. Baigus ikiteisminį tyrimą V. L. Ž. buvo supažindintas su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga. Prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą nebuvo pareikšta. Pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį teismas gali perduoti bylą prokurorui, jeigu ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą. Pagrindo grąžinti bylą prokurorui nebuvo, todėl byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.
BPK 6 straipsnyje nustatyta, kad teisingumą vykdo tik teismas. Tai reiškia, kad tik teismas. nešališkai ištyręs visas bylos aplinkybes, gali konstatuoti, kad baudžiamojo įstatymo uždrausta veika tikrai buvo padaryta, kad kaltinamasis yra kaltas dėl tos veikos padarymo. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, o ne ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras (BPK 20 straipsnis). Bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, t. y. kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui (BPK 7 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje rungimosi principas nebuvo pažeistas, V. L. Ž. teisės, numatytos BPK 22 straipsnyje, nebuvo suvaržytos, visi jo ir gynėjo prašymai buvo apsvarstyti ir patenkinti.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. L. Ž. gynybos teisės nebuvo pažeistos, teisė aktyviai gintis nebuvo atimta ar suvaržyta.
Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį turi pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Nuosprendžio aprašomoji dalis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus. Šių įstatymų nuostatos, priimant V. L. Ž. apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat nėra pažeistos.
Kasatoriaus argumentai, kad teismo medicinos specialisto išvada, gauta neatlikus ikiteisminio tyrimo veiksmų – objekto tyrimo, ikiteisminio tyrimo pareigūno rašytinės užduoties (BPK 89, 90, 180, 205 straipsniai), negalėjo būti pripažįstama įrodymu, atmestini.
Pagal BPK 98 straipsnį nukentėjusysis savo iniciatyva gali pateikti dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Pateikti dokumentai turi būti patikrinti ir įvertinti vadovaujantis bendraisiais įrodymų vertinimo kriterijais. Nukentėjusiojo bei kitų BPK 98 straipsnyje nurodytų proceso dalyvių pateikti duomenys nepripažįstami įrodymais, jeigu jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu. Teismo medicinos eksperto duota specialisto išvada yra oficialus dokumentas, kuris nepriklausomai nuo to, kada jis gautas, teismo turi būti tiriamas ir vertinamas. Nagrinėjamojoje byloje specialisto išvada, gauta nukentėjusiosios prašymu, surašyta teismo ekspertizės įstaigos eksperto, todėl yra oficialus dokumentas, kurį teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, ištyrė ir įvertino. Nagrinėjant bylą išvadą davęs specialistas buvo apklaustas, jo parodymai neprieštaravo duotai išvadai, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad teismas savo išvadas pagrindė duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais reikalavimų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. tik teismo sprendimų teisėtumą (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant bylą kasacine tvarka netikrinamas. Iš nuteistojo kasacinio skundo, kuriuo prašoma teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti, turinio matyti, kad kasatorius iš esmės ginčija priimtų sprendimų pagrįstumą, neigia pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo, todėl kasatoriaus argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, nenagrinėtini. Kasacinio skundo argumentai, kuriais neigiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumas, iš esmės yra tie patys, kaip ir buvo nurodyti apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nuteistojo V. L. Ž. gynybos versija, kad jis nukentėjusiajai L. Ž. rankos nesužalojo, kad ši jį apkalbėjo duodama neteisingus parodymus, teismų sprendimuose motyvuotai atmesta.
Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų apeliacinio skundo argumentų ir dėl to esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, atmestinas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus esminius apelianto argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Apelianto argumentai tiek dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko, tiek dėl kitų nuteistojo ginčijamų teismo nustatytų esminių aplinkybių atmesti remiantis ištirtais ir apeliacinės instancijos teismo dar kartą išanalizuotais įrodymais, kurių įvertinimą pripažinti neatitinkančiu BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamus teismų sprendimus kasacinės instancijos teismas teisės taikymo aspektu patikrina pagal byloje esančius dokumentus, o ne jų nuorašus. BPK 333 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties nuorašas turi būti patvirtintas vieno iš bylą nagrinėjusių teisėjų parašu ir teismo antspaudu. Byloje esanti apeliacinės instancijos teismo nutartis pasirašyta trijų bylą nagrinėjusių teisėjų. Duomenų, kurie būtų pagrindas konstatuoti, kad šio teismo sprendimas paskelbtas nesurašius visos nutarties bei nepasirašius visiems bylą nagrinėjusiems teisėjams, byloje nėra, todėl šiuo aspektu ginčijamos nutarties teisėtumo argumentai, kurie pagrįsti tik prielaidomis, taip pat atmestini.
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo
Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes V. L. Ž. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinus teismų sprendimus nutraukti bylą – nėra pagrindo.
Byloje nustatyta, kad V. L. Ž. asmeninio konflikto metu tyčia smogdamas kumščiu nukentėjusiajai L. Ž. į kairės rankos delną padarė jai nesunkų sveikatos sužalojimą. Padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei nutarties panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. L. Ž. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Benediktas Stakauskas
Gintaras Goda
Aldona Rakauskienė
