R. P. pagal BK 322 str., 300 str.

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.29.1.; 1.2.18.6.; 2.4.2.;

2.4.7.; 2.1.6.2.

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,

sekretoriaujant M. Čiučiulkai,

dalyvaujant prokurorei L. Beinarytei,

gynėjui advokatui A. Vavilovui,

nuteistajai R. P,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. P. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. nuteista :

- pagal BK 322 straipsnį (1996 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. I-1375 redakcija) 5 MGL (625 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (2002 m. epizodas) 6 MGL (750 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (2004 m. epizodas) 7 MGL (875 Lt) dydžio bauda;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė 11 MGL (1375 Lt) dydžio bauda.

Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 31 d. nutartis, kuria pakeistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 21 d. nuosprendis: dėl R. P. nuteisimo pagal BK 322 straipsnį (1996 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. I-1375 redakcija) iš nuosprendžio pašalinta aplinkybė, kad R. P. išmokėjo kasos išlaidų orderiuose (duomenys neskelbtini) nurodytas sumas, kad, išmokėdama bei apskaičiuodama darbo užmokestį, ji pažeidė Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 8.3 punktą bei laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 1 d. iki liepos 6 d. pažeidė šių taisyklių 16 straipsnį ir 8 straipsnio 3 dalį; pašalinta aplinkybė, kad, pažeisdama 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. I-2654 4 straipsnio 4 dalį ir 12 straipsnio 1 dalį, o nuo 2002 m. sausio 1 d. 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX–574 12 straipsnio 1 dalį, ji buhalterinėje apskaitoje, nepagrįsdama apskaitos dokumentais, įtraukė į apskaitą 2001 m. gegužės 17 d. – 2002 m. gruodžio 31 d. laikotarpio kuro (benzino, dyzelio, dujų) sunaudojimo operacijas, kitų atsargų (atsarginių detalių, inventoriaus ir t. t.) panaudojimo operacijas, dėl to iš dalies negalima buvo nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) laikotarpio nuo 2001 m. gegužės 17 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. veiklos, ūkinės, komercinės, finansinės būklės rezultatų ir įvertinti turto.

Kita nuosprendžio dalis liko nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

R. P. nuteista už tai, kad nuo 2001 m. gegužės 17 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. aplaidžiai tvarkė UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, nepagrįsdama apskaitos dokumentais, įtraukė į apskaitą:

1) 2001 m. rugpjūčio 1 d. - gruodžio 31 d. pirkėjų skolos padidinimą bei atsargų sumažinimą – 395 888,66 Lt;

2) 2002 m. pirkėjų skolos sumažinimą bei sąnaudų padidinimą – 111 016,77 Lt;

3) 2001 m. rugsėjo 1 d. - gruodžio 31 d. skolos tiekėjams padidinimą bei pelno (nuostolio) mažinimą – 89 611,45 Lt;

4) 2002 m. bendrovės skolos tiekėjams sumažinimą bei pelno (nuostolio) didinimą 59 801,38 Lt.

Pagal 2002 m. gruodžio mėnesio darbo užmokesčio žiniaraštį Nr. 012 darbuotojams buvo išmokėta 2585,95 Lt, kuriuos ji įtraukė į buhalterinę apskaitą, tačiau kasos išlaidų orderis nesurašytas, kasos knygoje ši operacija neparodyta, todėl negalima nustatyti, iš kokių lėšų buvo sumokėta 178,05 Lt;

R. P. nuteista ir už tai, kad 2002 m. birželio 14 d. Panevėžyje savo socialinio draudimo pažymėjime (duomenys neskelbtini) padarė rankraštinį įrašą (duomenys neskelbtini), kad ji „ 2002 m. birželio 14 d. atleista iš UAB (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos DSĮ 27 str.“; nenustatytam asmeniui suklastojus direktoriaus S. Č. parašą, 2002 m. birželio 14 d. rankraštiniais įrašais užpildė pranešimą apie apdraustojo socialiniu draudimu atleidimą iš darbo, į jį įrašydama žinomai neteisingus duomenis, kad ji nuo 2002 m. birželio 14 d. yra atleista iš UAB (duomenys neskelbtini); nenustatytam asmeniui suklastojus direktoriaus S. Č. parašą, šį pranešimą 2002 m. birželio 28 d. pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui.

Be to, R. P. 2004 m. sausio 7 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), nurodė V. J. suklastoti 2004 m. sausio 7 d. pranešimą Panevėžio m. apygardos teismui, pateikdama rankraštinį tekstą, ir surašyti kompiuteriu žinomai neteisingus duomenis, kad 2003 m. sausio 27 d. V. J. atliko UAB (duomenys neskelbtini) patikrinimą bei nustatė, jog bendrovės įsiskolinimas R. P. yra 5246,49 Lt; nenustatytu laiku, nenustatytam asmeniui kompiuteriu atspausdinus UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę pažymą (duomenys neskelbtini), įrašant žinomai neteisingus duomenis, kad UAB (duomenys neskelbtini) įsiskolinimas R. P. 2003 sausio 13 d. sudarė 5246,49 Lt, nenustatytam asmeniui suklastojus K. Š. parašą, 2004 m. sausio 14 d. šiuos žinomai suklastotus dokumentus – 2004 m. sausio 7 d. pranešimą Panevėžio m. apygardos teismui ir UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę pažymą (duomenys neskelbtini) – R. P. pateikė Panevėžio apygardos teismo teisėjai B. V.

Kasaciniu skundu R. P. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 21 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 31 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorė nurodo, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nuosprendyje nenurodė, kokiais įrodymais rėmėsi nustatydami jos kaltę, neanalizavo ir nemotyvavo kiekvieno iš epizodų, todėl byla buvo išnagrinėta neišsamiai, teismo padarytos išvados neatitiko bylos aplinkybių. Kasatorės nuomone, ir nuosprendis, ir nutartis nėra pagrįsti jokiais įrodymais, todėl jie naikintini.

Teismai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį ir nutartimi šios dalies nepakeisdami dėl veikos, numatytos BK 322 straipsnyje, rėmėsi specialistės L. M. – B. paaiškinimais, jos išvada, iš kurios matyti, kad specialistei nebuvo pateikti visi UAB (duomenys neskelbtini) buhalteriniai dokumentai. Juose nurodoma tik bendra suma. Nebuvo išsaugota ir pateikta dalis dokumentų, todėl iš dalies negalima buvo nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatų ir įvertinti turto.

Teismai nurodė, kurios operacijos į buhalterinę apskaitą įtrauktos buvo neteisingai:

1) 2001 m. rugpjūčio 1 d. - gruodžio 31 d. laikotarpio pirkėjų skolos padidinimas bei atsargų sumažinimas 395 888,66 Lt;

2) 2002 m. pirkėjų skolos sumažinimas bei sąnaudų padidinimas 111 016,77 Lt;

3) 2001 m. rugsėjo 1 d. - gruodžio 31 d. laikotarpio skolų tiekėjams padidinimas bei pelno (nuostolio) mažinimas 89 611,45 Lt;

4) 2002 m. bendrovės skolos tiekėjams sumažinimas bei pelno (nuostolio) didinimas 59 801,38 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad šios ūkinės operacijos iš viso negalimos, ir kad tai yra apgaulingo buhalterinės apskaitos vedimo požymiai, dėl kurių kaltinimai nepateikti, tačiau, teismo nuomone, duomenų pakanka, kad nebūtų galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, ūkinės finansinės būklės rezultatų bei įvertinti turto. Tokia teismo išvada yra prieštaringa, tačiau teismas konstatuoja, kad iš esmės šių ūkinių operacijų įtraukimas į buhalterinę apskaitą sudaro nusikaltimą, dėl kurio nėra pareikšta kaltinimo – t. y. apgaulingas buhalterinės apskaitos vedimas (BK 222 straipsnis), tačiau teismas kvalifikavo šią veiką pagal 1961 m. BK 322 straipsnį – aplaidus buhalterinės apskaitos vedimas – ir paliko galioti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį.

Pasak nuteistosios, teismas, spręsdamas R. P. atsakomybės klausimą, turėjo vadovautis 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo (toliau – BAPĮ) Nr. I-2654 8 straipsnio 2 dalimi bei 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) Nr. IX-574 11 straipsnio 1 dalimi, kur nustatytos buhalterio atsakomybės ribos. Vyriausiasis finansininkas (buhalteris) pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir poįstatyminius aktus bei šiuos įstatymus, tvarkydamas buhalterinę apskaitą, turi garantuoti buhalterinių įrašų teisingumą ir tai, kad atskaitomybė būtų parengta laiku. Šiuo atveju R. P. atsakomybė kiltų tik esant neteisingiems buhalteriniams įrašams, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinių dokumentų įrašų teisingumą. Tik ištyrus apskaitos dokumentus būtų galima nustatyti, ar UAB buhalteriniai įrašai, kuriais yra užfiksuotos finansinės operacijos, yra teisingi ar ne.

Vadovaujantis 1992 m. birželio 18 d. BAPĮ Nr.I-2654 20 straipsniu bei 2001 m. lapkričio 6 d. BAĮ Nr. IX-574 19 straipsniu, už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą yra atsakingas administracijos vadovas. Teismas konstatavo, kad R. P. pažeidė minėtų įstatymų punktus, nes apie buhalterės darbo rezultatų - apskaitos registrų, pirminių dokumentų dingimą –raštu nepranešė įmonės vadovui. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog ištirtų įrodymų visuma rodo, kad dalis buhalterinių dokumentų yra dingę, tačiau nepanaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu konstatuotos aplinkybės, kad R. P. gali būti kalta dėl to, kad nepranešė apie dingusius dokumentus.

Kasatorė pažymi, kad UAB (duomenys neskelbtini) administracijos vadovas nebuvo nustatęs buhalterinių dokumentų saugojimo tvarkos ir jokiu įsakymu nepaskyrė R. P. atsakinga už buhalterinių dokumentų saugojimą, todėl jos veikoje nėra nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 322 straipsnio 1 dalyje sudėties.

R. P. pabrėžia, kad teismas neanalizavo, ar yra priežastinis ryšys tarp R. P. veiksmų (neveikimo) kasos operacijų įforminimo kontrolės bei jų parodymo kasos knygoje teisingumo ir negalėjimo iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos rezultatų bei įvertinti turto.

Be to, kaltinimas R. P. dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo suformuluotas nekonkrečiai. BK 322 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis, baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį gali būti taikoma tik dėl nusikalstamos veikos, kilus padariniams. BK 322 straipsnyje nurodyti alternatyvūs padariniai, kurie gali kilti kaltininkui atlikus vieną iš dispozicijoje nurodytų veikų. Reiškiant kaltinimą bei nuosprendžiu pripažįstant kaltinamąjį padarius šiame straipsnyje numatytą nusikaltimą, turi būti konkrečiai nurodoma, kokius padarinius sukėlė kaltinamojo padaryta veika. Kadangi padariniai nebuvo konkretizuoti, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad R. P. padarė 2000 m. BK 223 straipsnio 1 dalyje arba 1961 m. BK 322 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Nekonkretus kaltinimų formulavimas pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkte, BPK 22 straipsnio 3 dalyje ir 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą kaltinamojo teisę – žinoti, kuo kaltinamas.

Kasatorė teigia, kad jos veikoje nėra nusikaltimų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Įrašas apie tai, kad R. P. 2002 m.birželio 14 d. yra atleista iš UAB (duomenys neskelbtini) atitinka bylos aplinkybes, šio įrašo turinys – teisingas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė liudytojų S. Č., G. B., K. Š. parodymais, o vertindamas R. P. parodymus, rėmėsi prielaidomis, kurios nėra pagrįstos jokiais byloje surinktais įrodymais.

Nuteistosios R. P. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 368 straipsnio

Nuteistosios R. P. kasacinis skundas paduotas dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio ir dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarties, tačiau kasaciniame skunde nenurodyti konkretūs BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyti kasacinio apskundimo pagrindai. Pagal BPK 368 straipsnio 1 dalies nuostatą kasaciniame skunde būtinai turi būti nurodyti nuosprendžio ar nutarties apskundimo pagrindai ir motyvai. Tai vienas svarbiausių kasacinio skundo elementų, nes būtent apskundimo pagrindai ir motyvai nustato kasacinės bylos nagrinėjimo ribas. Kasacinės bylos nagrinėjimo ribų nustatymas pagal nuteistosios R. P. kasacinį skundą yra problemiškas, nes nors skundas didelės apimties (9 lapai), jis pakartoja visus apeliacinio skundo motyvus, kurie iš esmės yra susiję su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumu. Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant bylą kasacine tvarka netikrinamas.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio pagrįstumas patikrintas apeliacine tvarka ir, iš dalies tenkinant nuteistosios R. P. apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 31 d. nutartimi iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pašalinta dalis neįrodytų kaltinančiųjų aplinkybių. Pagal apeliacinės instancijos teismo išvadą R. P. veiksmuose yra 1961 m. BK 322 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, nuteistoji R. P. su apeliacinės instancijos teismo išvada nesutinka, nors nenurodo konkretaus BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyto kasacinio apskundimo pagrindo. Teisėjų kolegija patikrina Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarties teisėtumą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl BPK 320 ir 332 straipsnių reikalavimų

Nuteistosios R. P. apeliacinis skundas išnagrinėtas nepažeidžiant BPK 320 straipsnio reikalavimų. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, panašiai kaip ir kasacinės instancijos teisme, lemia apeliaciniame skunde nurodyti nuosprendžio ar nutarties apskundimo pagrindai ir motyvai. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apibrėžia BPK 320 straipsnio 3 dalis. Nuteistosios R. P. apeliaciniame skunde detaliai aptartas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas ir prašoma jį panaikinti, priimant išteisinamąjį nuosprendį. Taigi apeliacinis skundas buvo paduotas dėl nuosprendžio pagrįstumo. Kaip matyti iš Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarties, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas patikrintas ir nuosprendis paliktas galioti su pakeitimais, padarytais apeliacinės instancijos teismo nutartimi. Tokio apeliacinės instancijos teismo sprendimo rūšis yra numatyta BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarties aprašomojoje dalyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl R. P. apeliacinio skundo esmės. Kasacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teismo išvadų nepaneigia. Be to, kasaciniame skunde tiesiogiai neminima apeliacinės instancijos teismo nutartis, jos apskundimo pagrindai ir motyvai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 31 d. nutartis atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus, yra teisėta ir pagrįsta.

Dėl BPK 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto reikalavimų

BPK 22 straipsnio 3 dalis nustato kaltinamojo teises, BPK 44 straipsnio 7 dalis susistemina įtariamojo ir kaltinamojo teises. Šios normos visiškai atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatą, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu turi teisę suprantama kalba skubiai ir išsamiai būti informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą.

Kaltinamajai R. P. buvo įteiktas kaltinamojo akto nuorašas. Kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaltinamoji R. P. jokių pareiškimų dėl to, kad nesupranta kaltinimo nepareiškė, todėl kasacinio skundo motyvai dėl išvardintų įstatymų reikalavimų pažeidimų nepagrįsti.

1961 m. BK 322 straipsnio taikymas

Panevėžio apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu R. P. nuteista už 1961 m. BK 322 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą – aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą arba apskaitos dokumentų neišsaugojimą, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatų ar įvertinti turto.

Teismų praktikoje aplaidus įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas suprantamas kaip Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas.

Po Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio korekcijos, padarytos Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 31 d. nutartimi, R. P. pripažinta kalta už aplaidžiai tvarkytą UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą. Kuo pasireiškė R. P. veikoje aplaidus įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas ir kokiais įrodymais pagrįsta tokia išvada, nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kasacinės instancijos teismas šių teismų sprendimų netikrina. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nuosprendžio ar nutarties išvados pagrįstos įrodymais, gautais neteisėtais būdais, kurių negalima patikrinti Baudžiamojo kodekso numatytais proceso veiksmais. Apie tai nenurodoma ir nuteistosios kasaciniame skunde.

Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad 1961 m. BK 322 straipsnio dispozicija yra blanketinė, tačiau nepagrįstai teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose neminimi konkretūs normatyviniai aktai, kurių nuostatos nebuvo vykdomos. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 21 d. nuosprendyje ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 31 d. nutartyje nurodyta, kad R. P., tvarkydama UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, pažeidė 1992 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. I-2654 4 straipsnio 4 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies, taip pat 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies, 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 16 punkto reikalavimus.

Nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 322 straipsnyje, sudėtis yra materialioji, todėl būtinas nusikaltimo požymis yra straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių atsiradimas. Aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų specialistų patikrinimo, revizijos arba audito aktais. Iš Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos audito 2003 m. spalio 20 d. patikrinimo akto matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2001 m. iki 2003 m. rugpjūčio 1 d., tvarkant buhalterinę apskaitą, buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai ir negalima buvo nustatyti įmokų ir mokesčių teisingumo. Taip pat iš 2004 m. sausio 23 d. specialisto išvados matyti, kad pagal UAB (duomenys neskelbtini) pateiktus apskaitos dokumentus nebuvo galima iš dalies nustatyti ūkinės-finansinės veiklos rezultatų bei įvertinti turto nuo 2001 m. gegužės 17 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d.

Aplaidaus įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tai gali būti ir vyriausiasis buhalteris. R. P. nuo 2001 m. gegužės 17 d. dirbo UAB (duomenys neskelbtini) vyriausiąja buhaltere, nuo 2002 m. birželio 14 d. jai buvo pavesta tvarkyti buhalterinę apskaitą. Tai patvirtina, kad R. P. tuo metu buvo nusikaltimo, numatyto BK 322 straipsnyje, subjektas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad 1961 m. BK 322 straipsnio norma R. P. pritaikyta tinkamai ir dėl to keisti ar naikinti jau pakeisto apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties nėra pagrindo.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo motyvų

Kasaciniu skundu nuteistoji R. P. apskundė ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio dalį dėl jos nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (du kartus). Kasacinis skundas paduotas tik dėl nuosprendžio pagrįstumo ir pažodžiui pakartoja apeliacinį skundą, kuris apeliacine tvarka išsamiai išnagrinėtas ir motyvuotai atmestas dėl šios dalies. Kaip jau buvo pažymėta anksčiau, kasacinės instancijos teismas nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumo netikrina. Kitų apskundimo pagrindų dėl nuteisimo už nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 1 dalyje, kasatorė nenurodo, todėl šios dalies kasacinio skundo motyvai paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios R. P. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Vytautas Piesliakas

Josifas Tomaševičius