Baudžiamoji byla Nr. 2K-53-895/2016
Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00225-2011-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.1.7.4;
1.1.8.13;
1.2.22.1;
1.2.23.3.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 29 d. nuosprendžio.
Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 15 d. nuosprendžiu A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme dvylikai metų šešiems mėnesiams, pagal BK 253 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė šešiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsnio 2 dalimi A. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 189 Lt (54,73 Eur) konfiskavimas. Į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikotarpis nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2013 m. balandžio 4 d. ir nuo šio nuosprendžio paskelbimo iki jo įsiteisėjimo. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Taip pat šiuo nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti M. U., G. K., D. L. ir R. U., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepateikta.
Iš nuteistųjų M. U., A. S. ir G. K. išieškota po 19,66 Lt (5,69 Eur) proceso išlaidų.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 29 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam A. S. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, buvo subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė šešiolikai metų, pakeista ir subendrinta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki keturiolikos metų. Bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Kita nuosprendžio dalis dėl A. S. palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. S. nuteistas už tai, kad nuo nenustatyto laiko metaliniame garaže, esančiame garažų bendrijoje,,B“, (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo laikė sprogmenis, 10 šaunamųjų ginklų, didelį kiekį šaudmenų, didelės sprogstamosios galios sprogstamųjų medžiagų, rengėsi pagaminti (perdirbti) pramoninės gamybos 4.5 mm kalibro pneumatinius pistoletus į pusiau automatinius graižtvinius šaunamuosius ginklus, o būtent laikė:
SIG SAUER P230 pusiau automatinį graižtvinį ginklą, pagamintą savadarbiu būdu perdirbant 9 mm kalibro pistoletą SIG SAUER mod. P230 Nr. S173394;
devynis pistoletus – pusiau automatinius graižtvinius šaunamuosius ginklus, pagamintus savadarbiu būdu perdirbant 4.5 mm kalibro pneumatinius CO2 pistoletus MP-654K, pritaikant juos šaudyti pramoninės gamybos 9 mm kalibro BROWNING (9x17 mm) šoviniais;
dvidešimt tris originalius pramoninės gamybos 4.5 mm kalibro pneumatinius CO2 pistoletus MP-654K Nr.T11 037876, T11 038092, T11 038050, T11 038041, T11 038043, T11 038094, T11 038090, T11 037988, T11 038089, T11 038027, T11 037833, T11 038009, T11 037987, T11 037825, T11 038085, T11 037971, T11 037970, T11 038033, T11 038026, T11 038054, T11 038056, T09 093691, T11 037969, kuriuos rengėsi perdirbti į pusiau automatinius graižtvinius šaunamuosius ginklus;
vieną tūkstantį aštuonis šimtus keturiasdešimt tris pramoninės gamybos 9 mm kalibro BROWNING (9x17 mm) šovinius:
trisdešimt aštuonis šovinius su žymenimis 380 AUTO CBD,
tris šovinius su žymenimis 380 ACP WOLF,
vieną tūkstantį aštuonis šimtus du šovinius su žymenimis PMP 9 MM K;
vieną šimtą aštuoniasdešimt du pramoninės gamybos 7.62 mm kalibro šovinius TOKAREV (7.62x25 mm) su žymenimis 7.62x25 mm;
penkis briketus bendros 2 030,9 g masės pramoninės gamybos brizantinio poveikio didelės sprogstamosios galios sprogstamosios medžiagos – trotilo (TNT);
sprogmenis: tris pramoninės gamybos karinės paskirties EDP tipo elektrinius detonatorius, kuriuose yra apie po 1,5 g brizantinio ir inicijuojančio poveikio sprogstamųjų medžiagų užtaisai;
sprogdinimo priemones – keturias pramoninės gamybos ugnialaides virvutes;
juos 2011 m. spalio 6 d., 20.27 val., kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.
Be to, A. S. nuteistas už tai, kad nuo nenustatyto laiko metaliniame garaže, esančiame garažų bendrijoje,,B“, (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą platinti, neteisėtai laikė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų:
baltos spalvos smulkiakristalinės medžiagos ir gelsvos spalvos kietos medžiagos fragmentų mišinį, kurio sudėtyje buvo 1,634 g psichotropinės medžiagos metamfetamino,
geltonos spalvos lipnių miltelių, kurių sudėtyje buvo 232,798 g psichotropinės medžiagos metamfetamino,
geltonos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 151,43 g psichotropinės medžiagos PMMA,
geltonos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 62,91 g psichotropinės medžiagos PMMA,
geltonos spalvos nevienalytės lipnios medžiagos, kurios sudėtyje buvo 83,19 g psichotropinės medžiagos metamfetamino ir 398,44 g psichotropinės medžiagos PMMA,
baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 255,33 g psichotropinės medžiagos PMMA,
271 tabletę, kurių sudėtyje yra 2,4862 g amfetamino ir 5,427 g 1-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP);
jas 2011 m. spalio 6 d., 20.27 val., kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.
M. U., G. K. ir A. S. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą parduoti psichotropines medžiagas, vykdė psichotropinių medžiagų įgijimą, laikymą, gabenimą bei pardavimą nusikalstamus veiksmus imituojančiam asmeniui, o R. U. teikdama priemones padėjo M. U. ir G. K. parduoti psichotropines medžiagas, o būtent:
M. U., turėdamas tikslą platinti, 2011 m. birželio 29 d., apie 17.52 val., prie (duomenys neskelbtini), paprašė G. K. 60 vnt. tablečių, kurių sudėtyje buvo psichotropinės medžiagos amfetamino ir 1-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP);
G. K., vykdydamas šį M. U. prašymą, 2011 m. birželio 29 d., apie 18.20 val., prie (duomenys neskelbtini) pastato, (duomenys neskelbtini), paprašė A. S. atgabenti 60 vnt. tablečių, kurių sudėtyje buvo psichotropinės medžiagos amfetamino ir 1-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP);
A. S. automobiliu,,Audi A 3“, (valst. nr. (duomenys neskelbtini) nuvyko į metalinį garažą, esantį garažų bendrijoje,,B“, (duomenys neskelbtini), ir, paėmęs ten laikytą šešiasdešimt vieną tabletę, kurių sudėtyje buvo psichotropinių medžiagų - 0,720 g amfetamino ir 1,096 g 1-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP), automobiliu,,Audi A 3“, (valst. nr. (duomenys neskelbtini) nugabeno iki (duomenys neskelbtini) pastato, (duomenys neskelbtini), kur 18.35 val. ją perdavė G. K.;
G. K. šią šešiasdešimt vieną tabletę, kurių sudėtyje buvo psichotropinių medžiagų – 0,720 g amfetamino ir 1,096 g 1-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP), laikė, gabeno ir 19.24 val. prie Rasos g. 8 pastato, (duomenys neskelbtini) perdavė M. U.;
M. U. šią šešiasdešimt vieną tabletę, kurių sudėtyje buvo psichotropinių medžiagų – 0,720 g amfetamino ir 1,096 g 1-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP), laikė, gabeno ir 2011 m. birželio 29 d., apie 19.27 val., prie (duomenys neskelbtini) pastato, (duomenys neskelbtini), už 360 litų pardavė asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį.
M. U., G. K. ir A. S., tęsdami nusikalstamą veiką:
2011 m. liepos 29 d. 15.26 val. M. U., būdamas celės Nr. KED01A, esančios (duomenys neskelbtini), veikimo zonoje, mobiliojo ryšio telefonu, kuriame buvo įdėta SIM kortelė su priskirtu numeriu (duomenys neskelbtini), kontaktuodamas su G. K., esančiu celės Nr. KED01A, esančios (duomenys neskelbtini), veikimo zonoje, kurio mobiliojo ryšio telefone įdėta SIM kortelė su priskirtu numeriu (duomenys neskelbtini) paprašė, kad G. K. atgabentų 50 vnt. tablečių, kurių sudėtyje buvo psichotropinių medžiagų – 0,662 g amfetamino ir 1,139 g 1-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP);
G. K., vykdydamas M. U. prašymą, nuo 2011 m. liepos 30 d., laikotarpiu nuo 9.45 iki 13.29 val., būdamas celės Nr. KED06B, esančios (duomenys neskelbtini), veikimo zonoje, mobiliojo ryšio telefonu, kuriame buvo įdėta SIM kortelė su priskirtu numeriu (duomenys neskelbtini), kontaktuodamas su A. S., esančiu celės Nr. KANIUKA, adresu (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r. zonoje, kurio mobiliojo ryšio telefone buvo įdėta SIM kortelė su priskirtu numeriu (duomenys neskelbtini), sutarė, kad A. S. apie 14.00 val. psichotropines medžiagas perduos G. K., laukiančiam A. S. autoservise;
A. S. 2011 m. liepos 30 d., apie 13.30 val., šalia pastato J. Basanavičiaus g. 89c, Kėdainiuose, perdavė G. K. penkiasdešimt dvi tabletes, kurių sudėtyje buvo psichotropinių medžiagų – 0,662 g amfetamino ir 1,139 g 1-(3-chlorofenil) piperazino;
tuo metu M. U. 2011 m. liepos 30 d., laikotarpiu nuo 8.53 val. iki 13.07 val., būdamas celių Nr. KN500A, adresu (duomenys neskelbtini), Nr. A502B, adresu (duomenys neskelbtini), Nr. KALVARA, adresu (duomenys neskelbtini), Nr. MAR01B, adresu (duomenys neskelbtini), veikimo zonose, mobiliojo ryšio telefonu, kuriame buvo įdėta SIM kortelė su priskirtu numeriu (duomenys neskelbtini), kontaktuodamas su nusikaltimo padėjėja R. U., esančia celės Nr. KED01A, adresu (duomenys neskelbtini), veikimo zonoje, kurios mobiliojo ryšio telefone įdėta SIM kortelė su priskirtu numeriu (duomenys neskelbtini), nurodė R. U. nuo po penkis litus penkiasdešimt centų už vienetą parduodamų penkiasdešimties tablečių su psichotropinėmis medžiagomis nuo kiekvienos tabletės sau pasilikti po penkiasdešimt centų, sutarė, kad šias psichotropines medžiagas į daiktų saugojimo spintelę padės G. K., o po to R. U. raktą nuo šios spintelės perduos asmeniui, imituojančiam nusikalstamus veiksmus;
2011 m. liepos 30 d., laikotarpiu nuo 13.30 iki 14.09 val., G. K. penkiasdešimt dvi tabletes, kurių sudėtyje buvo psichotropinių medžiagų – 0,662 g amfetamino ir 1,139 g 1-(3-chlorofenil) piperazino, gabeno ir laikė prekybos centro,,Norfa“, adresu (duomenys neskelbtini) rajonas, daiktų laikino saugojimo spintelėje, o laikotarpiu nuo 14.09 iki 14.30 val., raktą nuo daiktų laikino saugojimo spintelės, kurioje laikomos šios tabletės, perdavė R. U.;
R. U. 2011 m. liepos 30 d., apie 14.45 val., prie pastato (duomenys neskelbtini), raktą nuo daiktų laikino saugojimo spintelės, kurioje laikomos penkiasdešimt dvi tabletes, kurių sudėtyje buvo psichotropinių medžiagų – 0,662 g amfetamino ir 1,139 g 1-(3-chlorofenil) piperazino, perdavė asmeniui, imituojančiam nusikalstamus veiksmus, ir iš jo už tabletes gavo 275 litus, iš kurių R. U. sau pasiliko 25 litus, o likusius 250 Lt apie 14.51 val. nenustatytoje vietoje perdavė G. K..
Be to, M. U. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugsėjo 9 d., apie 14.27 val., prie pastato (duomenys neskelbtini), neteisėtai platino – nusikalstamą veiką imituojančiam asmeniui perdavė 0,336 g narkotinės medžiagos kanapių (ir jų dalių).
Taip pat M. U. nuteistas už tai, kad nuo nenustatyto laiko iki 2011 m. rugsėjo 30 d., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą platinti, neteisėtai laikė 16,4285 g narkotinės medžiagos – kanapių dalis, kurias 2011 m. rugsėjo 30 d., apie 11.41 val., neteisėtai nugabeno iki (duomenys neskelbtini) pastato kiemo, ir už 160 litų pardavė asmeniui, imituojančiam nusikalstamus veiksmus.
Tęsdamas nusikalstamą veiką M. U., ir D. L., veikdami bendrininkų grupe, susitarę neteisėtai įgyti, laikyti, gabenti psichotropinę medžiagą – PMMA, turint tikslą ją parduoti ar kitaip platinti, pasiskirstė vaidmenis ir užduotis – D. L. vykdė psichotropinės medžiagos įgijimą, laikymą ir perdavimą M. U., o šis psichotropinės medžiagos įgijimą, laikymą, gabenimą bei jos pardavimą nusikalstamą veiką imituojantiems asmenims, būtent:
2011 m. rugsėjo 30 d., laikotarpiu nuo 11.34 iki 12 val., M. U., būdamas celių Nr. KED01A, esančios J(duomenys neskelbtini), ir Nr. KED02C, esančios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), veikimo zonose, mobiliojo ryšio telefonu, kuriame įdėta SIM kortelė su priskirtu numeriu (duomenys neskelbtini) kontaktuodamas su D. L., esančiu celių Nr. KED09C, adresu (duomenys neskelbtini), ir Nr. VANDA adresu (duomenys neskelbtini), veikimo zonose, kurio mobiliojo ryšio telefone įdėta SIM kortelė su priskirtu numeriu (duomenys neskelbtini), paprašė pastarojo 20 gramų psichotropinės medžiagos PMMA ir susitarė, kad D. L. psichotropinę medžiagą atgabens ir M. U. perduos prie parduotuvės,,Maxima“;
2011 m. rugsėjo 30 d., laikotarpiu nuo 12 ir 12.35 val., prie,,Senukų“ prekybos centro, adresu (duomenys neskelbtini), esančio šalia parduotuvės,,Maxima“, D. L. perdavė M. U. 4,089 g psichotropinės medžiagos PMMA, kurią laikė ant žemės šalia minėto pastato;
2011 m. rugsėjo 30 d. 12.43 val. toje pačioje vietoje M. U. susitiko su asmeniu, imituojančiu nusikalstamą veiką, kuriam šią psichotropinę medžiagą – 4,089 g PMMA, pardavė už 360 litų.
Tęsdami nusikalstamą veiką M. U. ir D. L. 2011 m. spalio 5 d., 19.18 val., 19.48 val., M. U., būdamas celės Nr. KED03A, esančios (duomenys neskelbtini), veikimo zonoje, mobiliojo ryšio telefonu, kuriame įdėta SIM kortelė su priskirtu numeriu (duomenys neskelbtini) kontaktuodamas su D. L., buvusiu celės Nr. KED06C, (duomenys neskelbtini), veikimo zonoje, kurio mobiliojo ryšio telefone įdėta SIM kortelė su priskirtu numeriu (duomenys neskelbtini), paprašė D. L. 50 g psichotropinės medžiagos – PMMA;
2011 m. spalio 6 d., laikotarpiu nuo 8.50 iki 10.31 val., D. L. iš ikiteisminio tyrimo nenustatytos vietos paėmė ir kartu su M. U. nugabeno nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos PMMA, prie (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, (duomenys neskelbtini), kur M. U. numetė ją į žolę, ketindami ją parduoti nusikalstamus veiksmus imituojančiam asmeniui, tačiau to nepadarė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes 2011 m. liepos 6 d., apie 10.42 val., buvo sulaikyti policijos pareigūnų.
Be to, M. U. ir D. L. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, nuo nenustatyto laiko iki 2011 m. spalio 6 d., 12.30 val., (duomenys neskelbtini) kaimų, po tiltu per upelį,,Smilga“, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai gamino (džiovino) ir laikė didelį kiekį 1 386 g narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių, kurias 2011 m. spalio 6 d. 12.30 val. įvykio vietos apžiūros metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.
Be to, M. U. nuo nenustatyto laiko iki 2011 m. spalio 6 d. 12.15 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė 6,411 g narkotinės medžiagos kanapių (ir jų dalių), kuri 2011 m. spalio 6 d. 12.15 val. kratos metu iš jo buvo paimtos.
Be to, M. U. nuo nenustatyto laiko iki 2011 m. spalio 6 d. 15.10 val. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato tarnybinėse patalpose, adresu Tulpių g. 60, Panevėžyje, prie savęs kišenėje, neturėdamas teisėto pagrindo, laikė fizinio asmens tikrą dokumentą – vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2006 m. kovo 29 d. Kauno vyriausiojo policijos komisariato A. S. vardu.
Be to, D. L. nuteistas už tai, kad nuo nenustatyto laiko bute, adresu (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo, laikė paslėptus spintos lentynoje po rūbais fizinių asmenų tikrus dokumentus – asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2005 m. balandžio 20 d. Kelmės PK MP I. S., gimusiai (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2000 m. birželio 23 d. Klaipėdos VPK KP ES S. T., gimusiam (duomenys neskelbtini), automobilio,,Opel Vectra“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio S. T., registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą VĮ,,Regitra“ Klaipėdos filialo; komodos stalčiuje laikė neužpildytus keturiasdešimt du dokumentų – vaistų receptų blankus, patvirtintus 2002 m. kovo 8 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 112, su jose esančiais gydytojos K. M. ir viešosios įstaigos Kauno klinikos spaudais, kurie 2011 m. spalio 6 d. 14.10 val. kratos metu iš jo buvo paimti.
Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo A. S. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino nuteistąjį A. S. charakterizuojančias aplinkybes ir taip paskyrė per griežtą subendrintą galutinę bausmę. Atsižvelgiant į tai, A. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė šešiolikai metų buvo sumažinta iki laisvės atėmimo keturiolikai metų.
2. Kasaciniu skundu nuteistojo A. S. gynėjas advokatas R. Girdziušas prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. S. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 253 straipsnio 2 dalyje, bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria buvo atmestas nuteistojo A. S. apeliacinio skundo prašymas panaikinti jam priimtą apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
2. 1. Kasaciniame skunde nurodyta, kad pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendį į bausmę A. S. buvo įskaičiuotas laikino sulaikymo laikas ir kardomasis kalinimas nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2013 m. balandžio 4 d. bei laikas nuo nuosprendžio paskelbimo iki jo įsiteisėjimo. Bausmės pradžią teismas nutarė skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo parašyta, kad į bausmę įskaičiuojamas ir laikas iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nes buvo preziumuojama, jog apeliacinio proceso metu A. S. bus suimtas. Situacija pasikeitė, kai Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija kardomąją priemonę – suėmimą pakeitė į dvi kitas švelnesnes kardomąsias priemones. Po 2014 m. liepos 9 d. A. S. nebuvo kalinamas, kaip nebuvo kalinamas ir nuosprendžio įsiteisėjimo dieną. Dėl to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas turėjo į bausmę įskaičiuoti suėmimo laiką nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2014 m. liepos 9 d., o bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įvykdymo. Skunde pažymima, kad nenurodžius, jog į bausmę įskaičiuojamas kardomasis kalinimas nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2014 m. liepos 9 d., apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normą (BK 66 straipsnio 1 dalis).
2. 2. Kasatorius mano, kad tai, kas nustatyta abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose, prieštarauja išvadai, jog A. S. nusikaltimus padarė kaip bendrininkų grupės dalyvis, o šis faktas leidžia manyti, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tai lėmė, jog bendrininkų grupę pripažinus atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pasunkinta nuteistojo teisinė padėtis. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų padarymo aprašymas leidžia daryti išvadą, jog nėra pagrindo laikyti, kad A. S. veikė bendrininkų grupe su M. U. ir G. K.. Anot gynėjo, iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių galima galvoti, kad A. S. psichotropines medžiagas perleisdavo G. K. nesidomėdamas, ką šis darys su gautosiomis medžiagomis, o informacijos, kad abiejų instancijų teismai būtų nustatę, jog A. S. buvo informuotas, kad tų medžiagų reikia M. U., kad jis pats palaikė ryšius su M. U. ir žinojo apie jo nusikalstamus planus bei sąmoningai siekė prisidėti prie jų įgyvendinimo, baudžiamojoje byloje nėra. Priešingai, pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje pripažino, kad nenustatyta, jog egzistavo, koks nors abipusis ir abiem žinomas ryšys tarp M. U. ir A. S. Pasak kasatoriaus, tai rodo, kad teismuose nebuvo nustatyta, jog A. S. savo pastangomis prisidėjo prie to, kad M. U. galėtų psichotropines medžiagas realizuoti NVIM dalyviams, o nenustačius, jog M. U. nusikalstamo sumanymo realizavimui buvo sujungtos A. S. ir G. K. pastangos, nėra pagrindo daryti išvadą, kad A. S. buvo grupės, kurioje veikė G. K. ir M. U., dalyvis. Taip pat kasatorius teigia, kad iš to, kas rašoma nustatomojoje apkaltinamoje nuosprendžio dalyje, veiklos bendrumo nesimato ir A. S. santykiuose su G. K.. Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog G. K. paprašė A. S. atgabenti 60 vnt. tablečių, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos amfetamino ir l-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP). Toliau, anot teismo, A. S. automobiliu „Audi A3“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvyko į Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), garažų bendrijoje „B“ esantį metalinį garažą ir paėmęs ten laikytą šešiasdešimt vieną tabletę, kurių sudėtyje yra psichotropinių medžiagų - 0,720 g amfetamino bei 1,096 g l-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP), automobiliu „Audi A3“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nugabeno jas iki (duomenys neskelbtini) esančio pastato, kur 18.35 val. perdavė G. K. Gynėjas teigia, kad iš to matyti, jog A. S. vaidmuo šiame epizode baigėsi ir nė vienas teismas nenustatė, kad A. S. būtų domėjęsis, ką G. K. darė su tomis tabletėmis, kur jis važiavo, ar pats vartojo, ar kam nors realizavo ir t. t. Skunde nurodyta, kad veiksmų bendrumo požymis neišplaukia ir iš nuosprendyje esančio kito epizodo nustatytų aplinkybių aprašymo. Pasak teismo, po mėnesio G. K. vėl A. S. paprašė psichotropinių medžiagų, ir šis jam perdavė penkiasdešimt dvi tabletes, kurių sudėtyje buvo psichotropinių medžiagų-0,662 g amfetamino ir 1,139 g l-(3-chlorofenil) piperazino. Šį kartą nė vienas teismas taip pat nenustatė, kad jie buvo susitarę daryti bendrą nusikaltimą ar kad A. S. turėjo kokį nors ryšį su tolesniais G. K. veiksmais. Iš aprašomosios nuosprendžio dalies nematyti, kad G. K. prekiavo A. S. tiekiamomis psichotropinėmis medžiagomis. Atvirkščiai, teismo nustatytos aplinkybės byloja, kad G. K. kreipėsi į A. S. tik tada, kai jam prireikė psichotropinių medžiagų. Iš tokio jų elgesio nėra pagrindo manyti, kad jie veikė pasiskirstę vaidmenimis, tai tik parodo, jog teismai nenustatė jokių faktų, patvirtinančių, kad A. S. suvokė savo ir G. K. veiksmų bendrumą, ir pan. Kasatorius nurodo, kad iš teismų nustatytų aplinkybių nėra jokio pagrindo manyti, jog A. S. suvokė bei vertino ne tik savo, bet ir kitų vadinamų jų bendrininkų veiką bei jos padarinius darant nusikalstamus veiksmus. Pasak gynėjo, akivaizdu, kad iš nustatytų veiksmų aprašymo matyti, jog A. S. nesuvokė kitų asmenų dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, todėl jis galėjo atsakyti tik už tai, ką, kaip nurodė teismas, jis padarė, t. y. už psichotropinių medžiagų perleidimą G. K.. Tokį manymą sustiprina ir teismų išvados, kad jis (A. S.) nebendrininkavo su R. U., jog, be kitų bendrininkų, padarė BK 260 straipsnio 3 dalyje, 253 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus. Gynėjas pažymi, kad minėtos aplinkybės rodo, jog abiejų instancijų teismai, nurodę, kad A. S. minėtuose dviejuose epizoduose veikė bendrininkų grupe su kitais dviem nuteistaisiais, netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas, reglamentuojančias, kas yra bendrininkavimas, o netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas pablogino nuteistojo padėtį.
2. 3. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu pripažino A. S. kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį, o tai reiškia, jog šis teismas nusikalstamą veiką, kuri kaltinamajame akte buvo įvardyta kaip BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Kasaciniame skunde nurodyta, kad motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas nurodė, jog kaltinamajame akte A. S. veikos dėl disponavimo psichotropinėmis medžiagomis pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl perduotųjų G. K.) ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (dėl rastųjų garaže) kvalifikuotos nepagrįstai. Anot teismo, byloje nėra jokių duomenų apie tai, nuo kada A. S. psichotropines medžiagas laikė garaže – nėra jokių įrodymų, kad rastų garaže psichotropinių medžiagų A. S. neturėjo 2011 m. birželio ir liepos mėnesiais, kai psichotropines medžiagas perdavė G. K., t. y. nėra jokių įrodymų, jog A. S. neperdavė G. K. dalies laikytų garaže psichotropinių medžiagų. Dėl to pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad visa A. S. veika, susijusi su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis, laikytina viena tęstine veika ir kvalifikuotina pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Pasak kasatoriaus, iš pirmo žvilgsnio šioje byloje gali pasirodyti, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes A. S. veiksmai atitinka tęstinio nusikaltimo požymius, tačiau detalesnė aplinkybių, kurios, beje, aprašytos nuosprendyje, analizė leidžia daryti išvadą, jog teismas suklydo. Anot gynėjo, teismas, parašydamas nuosprendyje, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog rastų garaže psichotropinių medžiagų A. S. neturėjo 2011 m. birželio ir liepos mėnesiais, kai psichotropines medžiagas perdavė G. K., ir kad nėra jokių įrodymų, jog A. S. neperdavė G. K. dalies laikytų garaže psichotropinių medžiagų, teismas kartu lyg ir perkėlė A. S. įrodinėjimo naštą. Kita vertus, teismas nuosprendžio teiginius parėmė ne įrodymais, o spėjimu. Tuo tarpu prokuroras privalėjo pateikti faktinius duomenis, liudijančius, kad A. S. perleido G. K. 2011 m. birželio 29 d. ir 2011 m. liepos 29 d. dalį būtent tų psichotropinių medžiagų, kurios 2011 m. spalio 6 d. buvo rastos metaliniame garaže.
2. 4. Skunde pažymima, kad iš konstatuojamosios nuosprendžio dalies nematyti vieningos tyčios A. S. veiksmuose buvimo, veikas skiria pakankamai ilgas laiko tarpas, o labai didelis psichotropinių medžiagų kiekis metaliniame garaže apskritai buvo rastas daugiau nei po dviejų mėnesių. Dėl to kyla klausimas, ar pirmosios instancijos teismas turėjo bylos medžiaga paremtą pagrindą daryti išvadą, kad A. S. veiksmuose buvo nustatyti tęstinės nusikalstamos veikos požymiai. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog prokuroras teisme neprašė pakeisti A. S. kaltinimo, sprendimą kaltinamojo veiksmus kvalifikuoti kitaip nei buvo nurodyta kaltinamajame akte teismas priėmė savo iniciatyva. Pažymima, kad teismas, nusprendęs, jog yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie tokią galimybę nedelsdamas turėjo pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams, tačiau susipažinus su teisiamojo posėdžio protokolu, iš jo nematyti, jog teismas būtų informavęs proceso dalyvius, kad jo nuomone, visus A. S. veiksmus derėtų kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Nurodytas įspėjimas buvo būtinas dėl to, kad būtų užtikrintos kaltinamojo teisės žinoti, kuo yra kaltinamas, ir teisės gintis nuo konkretaus kaltinimo. Gynėjas teigia, kad toks veikos perkvalifikavimo, o iš esmės kaltinimo pakeitimo, procedūrų pažeidimas laikytinas esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nurodytos klaidos neištaisė ir padarė tokį patį BPK pažeidimą.
2. 5. Kasaciniame skunde nurodyta, kad šioje baudžiamojoje byloje oficialus tyrimas buvo pradėtas nuo to, jog pagal Operatyvinės veiklos įstatymą (toliau – ir OVĮ) buvo sankcionuotas nusikalstamą veiką imituojantis modelis, kurio dalyviais buvo patvirtinti du policijos pareigūnai, jie kreipėsi į M. U., prašydami parduoti jiems psichotropinių medžiagų. Beje, iš pastarojo parodymų teisme galima manyti, kad vienas iš jų, pasinaudojęs M. U. pažinojusiu ir narkotines bei psichotropines medžiagas vartojusiu asmeniu, dar iki modelio sankcionavimo kreipėsi į M. U. dėl psichotropinių medžiagų, todėl toks policijos darbuotojų elgesys mena provokaciją. Kasatorius nurodo, kad teisiamajame posėdyje kaip liudytojas apklaustas operatyvinio tyrimo iniciatorius I. L. paaiškino, jog iki NVIM sankcionavimo operatyvinės veiklos subjektas turėjo tik tam tikrų įtarimų dėl M. U. veiklos, bet tikslių duomenų nebuvo, todėl,,legendai“ patvirtinti policijos pareigūnas T. G. buvo pasiųstas į narkotikų prekeivių grupę. Tokie policijos pareigūno parodymai praktiškai sutapo su kaltinamojo M. U. parodymais teisiamajame posėdyje, kai jis nurodė, kad iki to momento, kai NVIM dalyviai kreipėsi į jį dėl psichotropinių medžiagų įsigijimo, šis pats vartojo psichotropines medžiagas ir yra padėjęs tokiems patiems vartotojams įsigyti kvaišalų, o dėl byloje minimų psichotropinių medžiagų jis paaiškino, jog paprašius pažįstamam D. K. tik vieną kartą gavo iš G. K. šešias tabletes kaip pavyzdį ir perdavė jas D. K. draugui Tomui, kuris atvažiavo praėjus savaitei po pokalbio su D. K.. Po to, pasak kaltinamojo, atvyko tie, kurie dalyvavo NVIM, ir pasakė, kad pavyzdys geras, bei paprašė šešiasdešimties tablečių. Minėtas liudytojas I. L. teisme pripažino, kad NVIM dalyviai patys kreipėsi į M. U. su prašymu parduoti jiems psichotropinių medžiagų. Toks faktas aiškėja ir iš kitų nuosprendžiuose aptartų įrodymų. Dėl to, pasak kasatoriaus, tokios aplinkybės, priešingai nei rašoma nuosprendžiuose, leidžia galvoti, kad kaltinamasis dar iki NVIM sankcionavimo buvo provokuojamas atlikti nusikalstamą veiką, nes vėliau NVIM dalyviai faktiškai prisijungė prie jų iniciatyva padaryto nusikaltimo, t. y. psichotropinių medžiagų perdavimo. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį, jog prokuroro teismui papildomai pateikta medžiaga nėra tokia informatyvi, kad visiškai paneigtų prielaidą apie galimą M. U. provokavimą (EŽTT sprendimai bylose Ramanauskas prieš Lietuvą, Malininas prieš Lietuvą). Gynėjas teigia, kad teismai nenustatė, jog šiuo konkrečiu atveju M. U. būtų rengęsis padaryti tas nusikalstamas veikas, kurias padarė dėl NVIM dalyvių įtakos. Iš teismų nustatytų aplinkybių aišku, kad jis net neturėjo psichotropinių medžiagų, kurių iš jo prašė pirkėjais apsimetę policijos pareigūnai, todėl akivaizdu, kad tos veikos, kurių dalyviu buvo pripažintas ir A. S., buvo padarytos dėl policijos pareigūnų įtakos. Turint omenyje, kad teismai nenustatė, jog NVIM dalyviams parduotąsias psichotropines medžiagas M. U. ketino parduoti kam nors kitam, jog policijos darbuotojai tik nupirko tai, ką M. U. ir be jų kurstymo būtų pardavęs, yra pagrindas galvoti, kad šis asmuo buvo išprovokuotas nusikalsti. Tokia situacija veda link to, kad dėl provokacijos surinktų duomenų negalima laikyti gautais įstatymo nustatytomis priemonėmis. Turint omenyje, kad tyrimo pradžia buvo neteisėta, logiška, jog neteisėti ir po to buvę veiksmai, tarp jų ir susiję su A. S.. Kasatorius daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo teiginiai, jog bylos duomenys yra gauti įstatymo nustatyta tvarka, kad nusikalstamos veikos imitacijos modeliu buvo prisijungta prie jau daromos nusikalstamos veikos, t. y. jog M. U., dėl kurio ši operatyvinė priemonė buvo atliekama, nebuvo išprovokuotas daryti nusikalstamą veiką, kad visi faktiniai duomenys yra gauti teisėtais būdais ir yra įrodymai BPK 20 straipsnio prasme, nesiderina su įrodomąja bylos medžiaga. Pasak gynėjo, tokio proceso metu gauti duomenys neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, o tai rodo, kad tokiais duomenimis teismai negalėjo pagrįsti apkaltinamųjų nuosprendžių išvadų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-1040/2001, 2K-619/2003, 2K-549/2006, 2K-332/2006, 2K-343/2006, 2K-676/2006, 2K-32/2007,2K-P-412/2007, 2A-P-2/2009). Pažymima, kad abiejų instancijų teismai savo išvadas parėmė informacija, kurios pagrindą sudarė duomenys, gauti ne įstatymų nustatyta tvarka, be to, tų duomenų patikimumo nebuvo galima patikrinti proceso įstatymuose nustatytomis priemonėmis. Kasatorius teigia, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nematyti, kas vykdė operatyvinį A. S. sekimą, kurio metu buvo išaiškintas metalinis garažas, kuriame vėliau rastas labai didelis psichotropinių medžiagų kiekis, sprogmenys, šaudmenys bei šaunamieji ginklai. Nuosprendyje akcentuojamas tik 2011 m. liepos 7 d. I. Lukoševičiaus surašytas slapto sekimo protokolas ir sekimo metu gauta informacija. Skunde nurodyta, kad liudytojas I. L., sprendžiant iš jo parodymų teisiamajame posėdyje, A. S. nesekė, o tik vėliau surašė atitinkamą protokolą, į kurį perkėlė, pasak jo, informaciją, gautą iš neįvardytų šaltinių, kurie yra valstybės paslaptis. Iš bylos medžiagos matyti, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu kilo abejonių dėl operatyvinio sekimo protokole esančių žinių patikimumo, tačiau jos nebuvo pašalintos. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tame dokumente esantys duomenys nekelia abejonių, ir nurodė, jog operatyviniais veiksmais ir priemonėmis gauti duomenys užfiksuoti įstatymo nustatyta tvarka surašant operatyvinių veiksmų atlikimo protokolus, jų turinys atitinka BPK 179 straipsnio 2 dalies nustatytus ikiteisminio tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimo protokolams keliamus reikalavimus, kad būtent operatyvinių veiksmų atlikimo metu buvo nustatytas garažų bendrijoje „Biochemikas“ esantis metalinis garažas, kuriame lankėsi A. S.. Dėl to, anot teismo, aptarti įrodymai, o tai reiškia, jog ir duomenys, gauti operatyvinio tyrimo metu, neginčijamai įrodo, kad būtent A. S. naudojosi metaliniu garažu, esančiu garažų bendrijoje „Biochemikas“, taigi ir šiame garaže rastus daiktus – tiek psichotropines medžiagas, tiek ginklus, šaudmenis ir sprogstamąsias medžiagas – ten laikė būtent A. S. Pasak gynėjo, minėti nuosprendžio teiginiai rodo, kad pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai pažeidė procesinių įstatymų reikalavimus, keliamus įrodymų vertinimui. Kasatorius mano, kad baudžiamojoje byloje esantis 2011 m. liepos 7 d. operatyvinio sekimo protokolas neatitinka BPK 179 straipsnio 2 dalies reikalavimų, o tai rodo, jog teismas negalėjo baudžiamajame procese remtis šiame protokole esančia informacija. Gynėjas teigia, kad jeigu buvo nuspręsta baudžiamajame procese panaudoti operatyvinio sekimo metu gautą informaciją, duomenys, kuriais buvo įrodinėjama A. S. kaltė, privalėjo būti išslaptinti, priešingu atveju netenka prasmės BPK 301 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio 4 dalies nuostatos. Skunde nurodyta, kad Operatyvinių veiksmų atlikimo protokole rašoma, jog sekimo veiksmų suvestinė Panevėžio AVPK 2011 m. spalio 27 d. aktu buvo išslaptinta, tačiau iš protokolo nematyti, jog būtų buvę atskleisti asmenys, tiesiogiai vykdę operatyvinį sekimą. Pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių, kad būtų nustatyta, kas stebėjo A. S. ir kas nustatė, jog jis nuvyko į garažų bendrijoje „Biochemikas“ esantį metalinį garažą. Nežinant, kas sekė A. S., nebuvo procesinės galimybės patikrinti, ar slapto sekimo protokole esanti informacija atitinka tikrovę. Turint omenyje, kad pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, 2011 m. liepos 7 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokole surašytų duomenų patikrinti procesiniais veiksmais nebuvo galimybės. Kasatorius teigia, kad liudytojo I. Lukoševičiaus apklausos teisiamajame posėdyje negalima laikyti pilnaverčiu duomenų patikrinimu, nes jis atpasakojo tas žinias, kurias gavo iš neatskleisto šaltinio. Taip pat nurodyta, kad teisiamajame posėdyje buvo peržiūrėtas operatyvinio sekimo metu darytas vaizdo įrašas, tačiau, be to, jog buvo užfiksuotas A. S., sėdantis į automobilį, daugiau bylai reikšmingos informacijos tame įraše nebuvo. Atkreipiamas dėmesys, kad 2011 m. liepos 7 d. slapto sekimo protokole pažymėta, jog A. S. pastebėtas įeinantis ir išeinantis iš metalinio garažo, kad užfiksuota, kaip jis kažką iš to garažo atsineša, jog NVIM atlikimo metu informacijos fiksavimui buvo naudotas vaizdą bei garsą fiksuojantis įrenginys VIDIKON-CF. Gynėjas teigia, kad vaizdo įrašo, kuriame nėra nieko panašaus į tai, kas rašoma protokole, peržiūros teisiamajame posėdyje negalima laikyti pilnaverčiu procesiniu protokole esančių duomenų patikrinimu, nes iš įrašo nesimatė, jog A. S. būtų buvęs prie metalinio garažo. Pažymima, kad minėtas operatyvinio sekimo protokole esantis įrašas apie techninių priemonių panaudojimą NVIM atlikimo metu apskritai turėjo sukelti abejonių dėl to, ar sekimas buvo atliekamas kaip NVIM dalis, ar tai buvo savarankiškas operatyvinis veiksmas, nes nuo vienokio ar kitokio atsakymo priklauso veiksmo metu gautos informacijos vertinimas. Kasatorius mano, kad abejones galėjo išsklaidyti tik operatyvinės veiklos subjekto atstovų apklausa. Tik nustačius ir apklausus sekimą atlikusius operatyvinius darbuotojus buvo galima patikrinti duomenų patikimumą, tačiau tų asmenų tapatybė nebuvo atskleista, jie teisiamajame posėdyje parodymų apie operatyvinį sekimą nedavė, todėl darytina išvada, jog operatyvinio sekimo metu gauti duomenys teisme nebuvo patikrinti. Kasatorius teigia, kad vien tik šiuo aspektu vertinant operatyvinio sekimo metu gautas žinias yra aišku, jog nėra jokio pagrindo jas laikyti įrodymais baudžiamojo proceso įstatymų prasme. Skunde pažymima, kad situacijos nekeičia ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje šiuo klausimu dėstomi samprotavimai, o priešingai, nuosprendyje esančios išvados tik dar kartą patvirtina, jog A. S. kaltė buvo paremta ne įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis. Kasatorius mano, kad Panevėžio AVPK ONTB ketvirtojo skyriaus viršininkas T. G. bei ONTB viršininkas R. S. ir buvo tie NVIM subjektai, apie kuriuos rašoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, tačiau sprendžiant iš teikimo jie neturėjo teisės ką nors sekti, nes Panevėžio apskrities VPK viršininko pavaduotojo 2011 m. gegužės 23 d. teikime dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio panaudojimo buvo nustatytas jų veiksmų pobūdis ir ribos. Pagal nustatytų veiksmų apimtį jie negalėjo sekti nei M. U., nei juo labiau niekam nežinomų kitų asmenų. Todėl jei A. S. sekė Panevėžio AVPK ONTB ketvirtojo skyriaus viršininkas T. G. ar ONTB viršininkas R. S., toks operatyvinis veiksmas buvo neteisėtas, o jo metu gauti duomenys negalėjo tapti teisėtomis priemonėmis gautais faktiniais duomenimis. Skunde nurodyta, kad, pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl galbūt M. U. įvykdyto BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2011 m. liepos 5 d. nutartimi, remdamasis BPK 158, 159, 160 straipsniais, leido tam pačiam Panevėžio AVPK ONTB ketvirtojo skyriaus viršininkui T. G. ir Panevėžio AVPK ONTB ketvirtojo skyriaus vyresniajam tyrėjui T. G. atlikti neatskleidžiant savo tapatybės slaptus bei nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Minėtiems policijos pareigūnams buvo leista susitikti su M. U.ir nustatinėjamais bendrininkais, iš jų ar kitų asmenų keletą kartų įsigyti narkotinių bei psichotropinių medžiagų, nurodytus asmenis sulaikyti, daryti vaizdo ir garso įrašus, be to, buvo leista slapta sekti M. U., butą (duomenys neskelbtini), tyrimo metu nenustatytus nusikaltimo bendrininkus ir jų naudojamas transporto priemones. Pasak kasatoriaus, nustatytos veiksmų, kuriuos galėjo atlikti T. G. ir T. G., ribos kelia abejonių dėl jų metu gautos informacijos teisėtumo. Pažymima, kad iki 2011 m. rugsėjo 1 d. galiojusioje BPK 158 straipsnio redakcijoje buvo nustatyta, jog nutartyje leisti savo tapatybės neatskleidžiantiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti veiksmus turi būti nurodyti asmenys, atliksiantys slaptus veiksmus; duomenys apie asmens nusikalstamą veiką; konkretūs veiksmai, kuriuos leidžiama atlikti; siekiamas rezultatas; slaptų veiksmų trukmė ir asmuo, prieš kurį veiksmai turi būti atlikti. Iš tokio straipsnio formulavimo manytina, kad nutartyje esantis leidimas joje išvardytus veiksmus atlikti ne tik prieš M. U., bet ir prieš neapibrėžtą ratą kitų asmenų, buvo neteisėtas, nes įstatymų leidėjas pabrėžė būtent asmenį, o ne asmenis. Tokią išvadą sustiprina ir BPK 158 straipsnio 2 dalies nuostata, jog tame įstatyme nurodyti veiksmai galėjo būti leidžiami tik tuo atveju, kai buvo pakankamai duomenų apie asmens, bet ne asmenų, dėl kurio atliekamas tyrimas, nusikalstamą veiką. Nurodoma, kad padėties nekeičia ir nutartyje paminėtas BPK 159 straipsnis. Gynėjas teigia, kad vargu ar buvo galima NVIV dalyvius prilyginti asmenims, kuriems buvo pasiūlyta padaryti nusikalstamas veikas, nes T. G. buvo tas asmuo, kuris pats kreipėsi į M. U. dėl psichotropinių medžiagų įsigijimo ir kuris faktiškai išprovokavo M. U. padaryti nusikaltimą. BPK 158 straipsnio 1 dalis leido savo tapatybės neatskleidžiantiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, tačiau tokius veiksmus jie galėjo atlikti tik BPK 159 straipsnyje nustatyta tvarka. BPK 159 straipsnio 2 dalies 2 punkte, kaip ir BPK 158 straipsnio 3 dalies 2 punkte, minimas tik konkretus asmuo, prieš kurį turi būti atlikti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai. Todėl ir šiuo aspektu vertinant Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. liepos 5 d. nutartį aišku, kad ji neatitiko procesinių normų reikalavimų, nes joje NVIV buvo leista atlikti prieš praktiškai neapibrėžtą asmenų ratą. BPK 160 straipsnio 1 dalies 1 punkte (tuo metu galiojusioje redakcijoje) rašoma, kad nutartyje paskirti slaptą sekimą turi būti nurodyti asmuo ar transporto priemonė arba objektas, kuris bus sekamas. Tuo tarpu Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011 m. liepos 5 d. nutartimi ne tik buvo leista sekti M. U. ir butą, esantį (duomenys neskelbtini), bet ir tyrimo metu nenustatytus nusikaltimo bendrininkus bei jų naudojamas transporto priemones. Tai rodo, kad ir leidime slapta sekti nebuvo sukonkretintos tokio sekimo ribos, o tai visiškai nesiderina su procesinio įstatymo reikalavimu. Be to, savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai, leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, slaptas sekimas yra skirtingos procesinės prievartos priemonės. Kasatorius mano, kad dėl leidimo taikyti kurią nors iš jų turėjo būti priimta atskira ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis. Šiuo atveju viena nutartimi buvo leista panaudoti net tris procesinės prievartos priemones, nors prokuroras buvo prašęs tik leisti ikiteisminio tyrimo pareigūnams neatskleidžiant savo tapatybės atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, o dėl sekimo priimti atskirą nutartį. Ikiteisminio tyrimo teisėjas tokios nutarties nepriėmė, o ta pačia nutartimi leido atlikti viską, ko prašė prokuroras. Tai, pasak gynėjo. rodo, kad ir formos prasme leidimas naudoti procesines prievartos priemones buvo netinkamas. Pažymima, kad be įstatyminio pagrindo išplėtus procesinių prievartos priemonių taikymo ribas, tyrimo akiratyje atsidūrė ir A. S., tačiau taip surinktais faktiniais duomenimis nebuvo galima pagrįsti šio asmens kaltės padarius nusikaltimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. KT19-N8/2014 9 punktas).
3. Atsiliepimu į nuteistojo A. S. gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė prašo jį atmesti.
3. 1. Prokurorė nurodo, kad atsiliepime pasisakoma tik dėl tų argumentų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog kaltinamajame akte A. S. veikos dėl disponavimo psichotropinėmis medžiagomis pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl perduotųjų G. K.) ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (dėl rastųjų garaže) kvalifikuotos nepagrįstai. Esant nustatytoms aplinkybėms visa A. S. veika, susijusi su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis, pirmosios instancijos teismo pripažinta viena tęstine veika ir kvalifikuotina pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Pasak prokurorės, šios pirmosios instancijos teismo išvados palengvino A. S. teisinę padėtį, nes jis teismo pripažintas kaltu dėl vienos tęstinės veikos, o ne dėl dviejų, kuo buvo įtariamas ir kaltinimas. Atsiliepime nurodyta, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai ir siekis teismą įtikinti, kad A. S. veika turi būti kvalifikuota dar ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – sunkina nuteistojo padėtį, todėl nesuderinami su gynybos funkcija.
3. 2. Prokurorė teigia, kad bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog nuteistojo A. S. veika bendrininkų grupe pripažinta pagrįstai ir motyvuotai, nesutikti su tokiomis teismo išvadomis nėra pagrindo. Pasak prokurorės, akivaizdu, kad kiekvienas bendrininkas suvokė, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat suprato ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius.
3. 3. Atsiliepime nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas detaliai išanalizavo ir pakartotinai įvertino nuteistojo A. S. kaltę pagrindžiančius bylos duomenis ir įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog jo kaltė, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, visiškai įrodyta nuosprendyje aptartais įrodymais, veikos kvalifikuotos teisingai.
3. 4. Prokurorė nurodo, kad iš bylos duomenų matyti, jog dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios ir vėliau metu buvo atliekami operatyviniai veiksmai – nusikalstamos veikos imitavimo modelis, slaptas sekimas bei taikytos operatyvinės priemonės – techninės priemonės, kuriomis buvo kontroliuojama ir fiksuojama telefonu perduodama informacija pagal tuo metu galiojusio OVĮ ir BPK nuostatas, Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2011 m. gegužės 23 d. Panevėžio apygardos prokuratūrai pateikė teikimą Nr. 50-2-ĮD-361 dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio panaudojimo. Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus vyriausiojo prokuroro M. R. operatyvinių veiksmų atlikimas buvo sankcionuotas tą pačią dieną ir buvo nutarta taikyti NVIM, turint tikslą nustatyti M. U. bei bendrininkų galimai vykdomas nusikalstamas veikas. Visa tai parodo, kad NVIM buvo taikytas vadovaujantis tuo metu galiojusiu Operatyvinės veiklos įstatymu, NVIM subjektai pagal šio įstatymo 7 straipsnį turėjo teisę taikyti ir operatyvinius metodus, vienas iš kurių yra operatyvinis sekimas. Taigi įstatymo leidėjas numatė, kad NVIM subjektas turi teisę sekti dar net nepradėjus ikiteisminio tyrimo, todėl A. S. nepagrįstai teigia, jog jis negalėjo būti sekamas 2011 m. birželio 29 d. Teismas pagrįstai konstatavo, kad skunde minimas Panevėžio miesto apylinkės 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi sankcionuotų veiksmų atlikimas neturi jokio ryšio su 2011 m. birželio 29 d. atliktu A. S. sekimu. Ši nutartis priimta jau pradėjus ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas įpareigoja ikiteisminio tyrimo subjektus visus tolimesnius procesinius veiksmus atlikti vadovaujantis BPK nuostatomis. Slaptas sekimas pagal BPK 160 straipsnį galimas tik tuomet, kai prokuroras su prašymu kreipiasi į ikiteisminio tyrimo teisėją ir šis nutartimi gali paskirti asmens ar transporto priemonės arba objekto sekimą. Dėl minėtų priežasčių Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras kreipėsi į teismą su prašymu, kad būtų išduotas leidimas toliau sekti A. S.. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi tenkino prokuroro prašymą ir davė tokį leidimą. Tad A. S. buvo sekamas nepažeidus ir BPK nustatytos tvarkos.
3. 5. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai atmetė nuteistojo A. S. versiją (kurią tikrino ir pirmosios instancijos teismas), kad garažas, esantis garažų bendrijoje „B“, priklausė ne jam, o D. A.. Pas A. S. buvo rasti ir paimti pinigai, raktai, vienu iš jų policijos pareigūnai atrakino metalinį garažą, esantį garažų bendrijoje „Biochemikas“ (t. 3, b. 1. 186, 141–145, 148 –157). Atliekant eksperimentą 2013 m. vasario 5 d. A. S. pripažino, kad kratos metu iš jo paimti raktai priklauso jam. Šio eksperimento metu tuo pačiu raktu buvo atrakinti du garažai, vienas buvo garažų bendrijoje „E“, o kitas – „B“ (t. 5, b. 1. 16 – 19). Specialisto išvados Nr. 50-5-IS1-136 3 ir 4 punktuose konstatuota, kad tyrimui pateikti du raktai, kurie poėmio metu buvo paimti iš A. S., yra pagaminti gamintojo, įgalioto juos gaminti. Be to, apeliacinės instancijos teisme buvo ištirta specialisto išvada Nr. 140-(6740)-ISl-5166, kurios 10 ir 15 punktuose nurodyta, kad ant tirti pateikto maišelio ir pirštinės, paimtų 2011 m. spalio 6 d. atliekant kratą garaže be numerio, kuris yra prie garažo Nr. 167, garažų bendrijoje „B“, (duomenys neskelbtini), rasti susimaišiusių ne mažiau kaip dviejų asmenų biologiniai pėdsakai, iš kurių asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR tinkami yra vieno asmens, vyro, biologiniai pėdsakai, ant kurių buvo rasti A. S. biologiniai pėdsakai su jo genotipu (t. 14, b. 1. 108 – 117). Ši specialisto išvada paneigia nuteistojo A. S. parodymus, jog šiame garaže jis niekada nėra buvęs. Prokurorė tvirtina, kad byloje esantys įrodymai patvirtina pagrįstą ir teisingą išvadą, jog būtent A. S. priklausė metalinis garažas, esantis garažų bendrijoje „B“, kuriame jis laikė kratos metu rastus sprogmenis, šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogstamąsias medžiagas, psichotropines medžiagas.
4. Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl A. S. padarytų veikų kvalifikavimo
5. Kasaciniame skunde iš esmė teigiama, kad nuteisus A. S. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
5. 1. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako asmuo, kuris neteisėtai gamino ir (ar) perdirbo ir (ar) įgijo ir (ar) laikė ir (ar) gabeno ir (ar) siuntė ir (ar) pardavė ir (ar) kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Vadinasi, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nusikalstamai neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų gali reikštis minėtomis veikomis. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi BK 260 straipsnio 3 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų.
5. 2. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas aiškinamas kaip šių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-162/2011; 2K-421/2012). Taigi, neteisėto laikymo veikai konstatuoti nėra svarbi narkotinių ar psichotropinių medžiagų buvimo vieta, jei nustatoma, kad šios medžiagos buvo kaltininko žinioje. Dažniausiai laikomos tos medžiagos, kurias kaltininkas buvo pagaminęs ar įgijęs. Tam tikrais atvejais medžiagas gali laikyti ir asmuo, kuris jų negamino ir neįgijo. Neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas yra trunkamoji veika, todėl baudžiamoji atsakomybė už šių medžiagų laikymą kyla nuo jų atsiradimo kaltininko žinioje pradžios.
5. 3. Pažymėtina, kad jei kaltininkas disponuoja labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų, jo veiksmai, nepaisant to, ar jis turėjo tikslą šias medžiagas parduoti ar kitaip platinti, kvalifikuojami pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.
5. 4. Būtent iš bylos medžiagos matyti, kad A. S. nuo nenustatyto laiko metaliniame garaže, esančiame garažų bendrijoje,,B“, (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą platinti, neteisėtai laikė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, kurias 2011 m. spalio 6 d. kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai. Teismų nuosprendžiais pagrįstai nustatyta, kad A. S. laikė labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, ši veika pagrįsta baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, todėl abejonių nekelia. Esminės psichotropinių medžiagų laikymo aplinkybės, patvirtinančios, kad minėtos medžiagos visą jų buvimo garaže laiką buvo nuteistojo A. S. žinioje ir šis asmuo jas laikė, nustatytos. Nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnyje, sudėtis yra formalioji, todėl narkotinių medžiagų, surastų garaže, laikymas tapo baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai A. S. pradėjo jas laikyti.
6. Kasatorius taip pat teigia, kad teismai nusikalstamą veiką, kuri kaltinamajame akte buvo įvardyta kaip BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, kvalifikuodami pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
6. 1. Iš bylos medžiagos matyti, kad motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas nurodė, jog kaltinamajame akte A. S. veikos dėl disponavimo psichotropinėmis medžiagomis pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl perduotųjų G. K.) ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (dėl rastųjų garaže) kvalifikuotos nepagrįstai. Pasak teismo, byloje nėra jokių duomenų apie tai, nuo kada A. S. psichotropines medžiagas laikė garaže, – nėra jokių įrodymų, kad rastų garaže psichotropinių medžiagų A. S. neturėjo 2011 m. birželio ir liepos mėnesiais, kai psichotropines medžiagas perdavė G. K., t. y. nėra jokių įrodymų, jog A. S. neperdavė G. K. dalies laikytų garaže psichotropinių medžiagų. Dėl to pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad visa A. S. veika, susijusi su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis, laikytina viena tęstine veika ir kvalifikuotina pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.
6. 2. Pavojingos veikos paprastai laikomos viena tęstine nusikalstama veika, jei konstatuojama, kad jos sudaro vienos tos pačios savarankiškos nusikalstamos veikos atskiras sudėtines dalis (epizodus) ir jas jungia vieninga kaltininko tyčia. Kadangi tęstinė veika yra pavienė nusikalstama veika, tai ji nėra skaidoma dalimis dėl atskirų veikų, o kvalifikuojama pagal vieną BK straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-7-48/2012 ir kt.). Alternatyvios veikos, nurodytos BK 260 straipsnyje, laikomos viena tęstine nusikalstama veika, jei jos ar kai kurios iš jų padarytos įgyvendinant tą patį sumanymą, tikslą, siekiant tam tikro apibrėžto rezultato.
6. 3. Tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinami alternatyvūs veikos požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-124/2007, 2K-322/2008). Pavyzdžiui, narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimas, perdirbimas ar įgijimas ir tolesnis tų pačių narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas paprastai nesudaro nusikalstamų veikų daugeto ir padarytos veikos kvalifikuojamos kaip viena nusikalstama veika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-442/2011).
6. 4. Taigi nagrinėjamoje byloje teismas, neatmetęs galimybės, kad G. K. 2011 m. birželio, liepos mėnesiais A. S. jau perdavė dalį garaže laikomų psichotropinių medžiagų, A. S. veiką teisingai kvalifikavo kaip tęstinę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Šiuo atveju taip kvalifikuojant A. S. nusikalstamą veiką iš esmės buvo palengvinta jo teisinė padėtis tuo aspektu, kad jis buvo pripažintas kaltu ne dėl dviejų nusikalstamų veikų (numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje), bet dėl vienos tęstinės veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo. Būtent teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
7. Nesutiktina ir su kasacinio skundo argumentais, kad teismai pripažindami, jog A. S. nusikaltimus padarė kaip bendrininkų grupės dalyvis, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
7. 1. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (suvokimas savo veiksmų bendrumo) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką.
7. 2. Asmenų, dalyvaujančių nusikalstamos veikos padaryme, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti keliomis formomis: a) visi nusikalstamos veikos padaryme dalyvaujantys asmenys visiškai realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius (paprasta bendrininkavimo forma); b) visi nusikalstamos veikos padaryme dalyvaujantys asmenys iš dalies realizuoja jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius arba kai kurie visiškai, o kiti tik iš dalies (paprasta bendrininkavimo forma); c) be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys, kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios nulemia vykdytojo veikas ir susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais (sudėtinga bendrininkavimo forma).
7. 3. Atsižvelgiant į bendrininkų tarpusavio susitarimo pobūdį, jų ryšius, veiksmų bendrumą, suderinamumo lygį, organizuotumo laipsnį BK 25 straipsnio 1 dalyje išskiriamos šios bendrininkavimo formos: bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai.
7. 4. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad A. S. 2011 m. birželio, liepos mėnesiais pagal išankstinį susitarimą su G. K. šiam perdavė psichotropines medžiagas, kurias iš pastarojo irgi pagal išankstinį susitarimą birželio mėn. įgijo M. U., o liepos mėn., suderinęs su M. U., G. K. psichotropines medžiagas padėjo į daiktų saugojimo spintelę. Taigi šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistųjų veiksmai yra susiję vienas su kitu ir kiekvieno iš jų veiksmas sudarė sąlygas kitų bendrininkų veiksmams. Būtent A. S., susitaręs su G. K., o G. K., susitaręs su M. U., padarė BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas (šiuo atveju reikia paminėti, kad A. S. padarytą BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką apėmė BK 260 straipsnio 3 dalis), t. y. veikė kaip nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, vykdytojai. Taigi tokie minėtų asmenų veiksmai darant BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą atitinka BK 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bendrininkų grupės požymius.
8. Taip pat pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes A. S. veika, kai jis garaže, neturėdamas leidimo, laikė sprogmenis, 10 šaunamųjų ginklų, didelį kiekį šaudmenų, didelės sprogstamosios galios sprogstamųjų medžiagų, teisingai kvalifikuota pagal BK 253 straipsnio 2 dalį.
9. Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai, pripažindami A. S. kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 253 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Dėl įrodymų vertinimo
10. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, pripažindami A. S. kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 253 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo, paisė iš BPK 20 straipsnio kylančių reikalavimų. Teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės, nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
10. 2. Antai iš bylos medžiagos matyti, kad teismų sprendimai dėl A. S. kaltės padarius minėtas nusikalstamas veikas buvo grindžiami liudytojų, iš dalies ir nuteistųjų parodymais, specialistų išvadomis, eksperimento rezultatais, medžiaga, esančia operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose, slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokoluose, daiktų apžiūros protokoluose, kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus, vieni įrodymai buvo gretinami su kitais. Teismų nuosprendžiuose visi įrodymai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
11. Kasaciniame skunde taip pat bandoma sumenkinti duomenų, gautų panaudojus operatyvinį metodą – operatyvinį sekimą – įrodomąją reikšmę.
11. 1. Iš bylos duomenų matyti, jog dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios ir vėliau jo metu buvo atliekami operatyviniai veiksmai – nusikalstamos veikos imitavimo modelis, slaptas sekimas, bei taikytos operatyvinės priemonės – techninės priemonės, kuriomis buvo kontroliuojama ir fiksuojama telefonu perduodama informacija pagal tuo metu galiojusio OVĮ ir BPK nuostatas, Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2011 m. gegužės 23 d. Panevėžio apygardos prokuratūrai pateikė teikimą Nr. 50-2-ĮD-361 dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio panaudojimo. Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus vyriausiojo prokuroro M. R. operatyvinių veiksmų atlikimas buvo sankcionuotas tą pačią dieną ir buvo nutarta taikyti NVIM, turint tikslą nustatyti M. U. bei bendrininkų galimai vykdomas nusikalstamas veikas. Taigi sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad minėtos aplinkybės parodo, jog NVIM buvo taikytas vadovaujantis tuo metu galiojusiu Operatyvinės veiklos įstatymu, o NVIM subjektai pagal šio įstatymo 7 straipsnį turėjo teisę taikyti ir operatyvinius metodus, vienas iš kurių yra operatyvinis sekimas. Antai šio įstatymo 7 straipsnyje buvo nustatyta, kad operatyvinės veiklos subjektai turi teisę taikyti operatyvinės veiklos metodus. Vadinasi, įstatymo leidėjas numatė, kad NVIM subjektas, kuris kartu yra ir operatyvinės veiklos subjektas, turi teisę sekti dar net nepradėjus ikiteisminio tyrimo, todėl apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog A. S. nepagrįstai teigia, kad jis negalėjo būti sekamas 2011 m. birželio 29 d. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad apeliaciniame skunde minimas Panevėžio miesto apylinkės 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi sankcionuotų veiksmų atlikimas neturi jokio ryšio su 2011 m. birželio 29 d. atliktu A. S. sekimu.
12. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, motyvuotai atsakė į visus esminius nuteistojo apeliaciniame skunde iškeltus klausimus ir argumentus.
13. Taigi nėra pagrindo teigti, kad teismai, kvalifikuodami A. S. veikas pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas nesilaikė iš BPK 320 straipsnio 3 dalies kylančių reikalavimų.
Dėl kardomojo kalinimo (suėmimo) įskaitymo į laisvės atėmimo laiką
14. Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad nenurodžius, jog į bausmę įskaičiuojamas kardomasis kalinimas nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2014 m. liepos 9 d., apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normą (BK 66 straipsnio 1 dalis).
14. 1. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas priimdamas naują nuosprendį paliko pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, pagal kurią į bausmės laiką turėjo būti įskaičiuotas suėmimo laikas nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo (nuosprendis buvo paskelbtas 2014 m. balandžio 15 d.) iki jo įsiteisėjimo, nors A. S. 2014 m. liepos 9 d. apeliacinės instancijos teismo nutartimi, t. y. dar iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, kardomoji priemonė – suėmimas buvo pakeista į švelnesnes kardomąsias priemones. Taigi A. S. buvo suimtas ne iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o trumpiau, t. y. iki 2014 m. liepos 9 d. Vykdant nuosprendį į tai turi būti atsižvelgta.
14. 2. Nurodyti kasacinio skundo motyvai dėl to, kad, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai į A. S. laisvės atėmimo laiką įskaitė kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką, nereiškia, kad vien tik šiuo pagrindu turi būti naikinamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis. Antai pagal BPK 361, 362 straipsnius nuosprendžio vykdymo metu kylančias abejones bei neaiškumus, taip pat ir dėl kardomojo kalinimo įskaitymo į bausmės laiką, nagrinėja ir išsprendžia nuosprendį priėmęs teismas.
Dėl BPK 367 straipsnio 3 dalies taikymo
15. BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka neskundžiami ir nenagrinėjami apeliacine tvarka neskųsti ir nenagrinėti nuosprendžiai ar nutartys. Kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
15. 1. Būtent kasaciniame skunde yra keliami ir klausimai, kurie nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde ir nebuvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
15. 2. Antai kasaciniame skunde teigiama, kad tos veikos, kurių dalyviu buvo pripažintas ir A. S., buvo padarytos dėl policijos pareigūnų įtakos, t. y. faktiškai norima pasakyti, kad A. S. policijos pareigūnų buvo išprovokuotas padaryti nusikalstamas veikas. Viena vertus, klausimas dėl policijos pareigūnų provokacijos nebuvo keliamas apeliacinės instancijos teisme. Kita vertus, nelabai suprantama, kaip policijos pareigūnai nagrinėjamoje byloje galėjo išprovokuoti kaltininką laikyti labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų ir didelį kiekį šaunamųjų ginklų, šaudmenų.
15. 3. Taip pat klausimai, susiję su iš BPK 158, 159, 160, 179, 255, 256 straipsnių kylančių reikalavimų laikymosi, kurie keliami kasaciniame skunde, irgi nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde ir nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme. Esant tokioms aplinkybėms, šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti.
16. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. S. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Olegas Fedosiukas
Armanas Abramavičius
