Baudžiamoji byla Nr. 2K-66-697/2016
Teisminio proceso Nr. 1-40-2-00001-1997-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.1;
2.1.2.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. sausio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedant iš pirmininko Eligijaus Gladučio, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Artūrui Urbeliui,
gynėjui advokatui Artūrui Jucevičiui,
nuteistajam D. F.,
nukentėjusiajai O. V. P.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. F. (D. F., buvusi pavardė – M.) gynėjo Artūro Jucevičiaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 18 d. nuosprendžio.
Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 19 d. nuosprendžiu D. F. išteisintas pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – 1961 m. BK) 104 straipsnį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2003 m. gegužės 1 d.), neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. P. civilinis ieškinys ir prašymas dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo atmesti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu D. F. nuteistas pagal 1961 m. BK 104 straipsnį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2003 m. gegužės 1 d.) laisvės atėmimu dešimčiai metų. Pritaikius Lietuvos Respublikos 2000 m. balandžio 11 d. įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, paskirta bausmė sumažinta pusantrų metų.
Iš D. F. nukentėjusiajam J. P. priteista 9760 Lt (2826,69 Eur) turtinei ir 100 000 Lt (28 962 Eur) neturtinei žalai bei 7500 Lt (2172,15 Eur) atstovavimo paslaugoms atlyginti; nukentėjusiajai O. V. P. priteista 100 000 Lt (28 962 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Alvydo Pikelio pranešimo, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiosios, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
D. F. nuteistas už tai, kad 1996 m. gruodžio 31 d., apie 1–2.20 val., bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), A. P. tyčia sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip dvylika smūgių į galvos bei kaklo sritį ir taip nukentėjusiajai padarė kūno sužalojimus, dėl kurių ji mirė, t. y. tyčia nužudė A. P.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, panaikindama pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdama naują apkaltinamąjį nuosprendį, nurodė, kad byloje pakanka BPK nustatyta tvarka surinktų, patikimų įrodymų, leidžiančių teismui padaryti vienareikšmišką išvadą, kad D. F. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą.
Kasaciniu skundu nuteistojo D. F. gynėjas advokatas A. Jucevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 18 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes išsamiai neištyrė visų aplinkybių, netinkamai sprendė ir vertino įrodymų patikimumo klausimą, rėmėsi nepatikimais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nukentėjusioji 1996 m. gruodžio 31 d. lankėsi D. F. bute ir ten jai buvo padaryti mirtį sukėlę sužalojimai. Ši išvada buvo pagrįsta netiesioginiais įrodymais, tačiau, kasatoriaus nuomone, byloje nėra jokių netiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų tarpinius faktus, leidžiančius padaryti nurodytą išvadą. Antai, nors teismas padarė išvadą, kad nukentėjusioji įvykio metu buvo D. F. bute, tačiau byloje nustatyta tik tai, kad ji pastatė savo automobilį saugojimo aikštelėje ir prie jos susitiko su nenustatytu vaikinu, o tai, kur ji ėjo vėliau, nenustatyta. Nė vienas asmuo nėra matęs jos įeinant į namą ar butą, kuriame gyveno D. F., nė vienas asmuo negirdėjo jokio triukšmo. Akivaizdu, kad jei bute vyktų konfliktas ar būtų vartojamas smurtas ramybės metu (apie 1–2 val. nakties), tai būtų išgirdę daugelis asmenų (butas sovietinių laikų statybos, garso izoliacija nėra gera). Pažymėtina, kad nukentėjusiajai buvo suduota ne mažiau kaip 12 smūgių, todėl ji, tikėtina, turėjo šaukti. Ant nukentėjusiosios veido buvo kraujo dėmių, todėl, padarius prielaidą, kad ji buvo nužudyta D. F. bute, įvykio vietoje turėjo likti bent minimalūs kraujo pėdsakai. Vis dėlto D. F. bute tokių pėdsakų nebuvo rasta, nebuvo grumtynių ar bet kokių kitų pėdsakų, kurie leistų daryti išvadą dėl nukentėjusiosios nužudymo būtent D. F. bute. Bute buvo rasta nukentėjusiosios plaukų sruoga, tačiau nukentėjusioji bute yra buvusi ir anksčiau. Šiuo metu plaukai nėra išlikę, todėl nėra galimybės nustatyti, ar plaukai išslinko natūraliai, ar tai atsitiko dėl panaudoto fizinio smurto. Šią aplinkybę pripažino ir pats apeliacinės instancijos teismas. Nukentėjusiosios kūnas buvo rastas prie D. F. namo, todėl, jei ji buvo nužudyta D. F. bute, tai jos kūnas turėjo būti nuneštas laiptais iš ketvirto aukšto ir padėtas prie namo, tačiau jokių pėdsakų, tarp jų ir kraujo, triukšmo, nė vienas asmuo nematė ir negirdėjo. Dėl šios priežasties kaltinamajame akte buvo teigiama, kad nukentėjusiosios kūnas buvo išmestas pro langą, tačiau šią įvykio versiją paneigė ekspertai. Kasatoriaus teigimu, išvada, kad nukentėjusioji buvo palikta D. F. prie jo paties namo, prieštarauja logikai. Akivaizdu, kad nužudymą įvykdęs asmuo, ketindamas slėpti nužudytojo kūną ar įvykio vietą, nugabentų kūną kuo toliau nuo įvykio vietos, bet nepaliktų už namo kampo. Ši situacija galėtų susiklostyti, jei kas nors nukentėjusiosios kūną gabenančiam asmeniui sukliudytų, tačiau tokių aplinkybių byloje nėra nustatyta. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios kūną galėjo palikti ir kitas asmuo, kuris nužudė ir, žinodamas nukentėjusiosios A. P. ir D. F. santykius, galėjo jos kūną palikti radimo vietoje, kad suklaidintų tyrimą. Šiems veiksmams atlikti asmuo turėjo pakankamai laiko, nes nukentėjusiąją mirtis ištiko apie 1–2 val., o jos kūnas buvo rastas tik po keleto valandų. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiąją prie automobilių stovėjimo aikštelės sutikęs asmuo buvo D. F., yra nepagrįsta. Darydamas išvadą, kad D. F. ir vaikino, sutikusio nukentėjusiąją prie automobilių stovėjimo aikštelės, išvaizda nesiskyrė, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes. Liudytojas O. J. asmenį, susitikusį su nukentėjusiąja prie automobilių stovėjimo aikštelės, apibūdino kaip 20 metų ar kiek vyresnį. D. F. 1996 m. gruodžio 31 d. buvo beveik 25 metai, o 5 metų skirtumas yra pakankamai žymus ir leidžia daryti išvadą, kad asmuo, susitikęs su nukentėjusiąja, buvo ne D. F., juolab kad D. F. buvo sportiško kūno sudėjimo, o tai darė įspūdį, kad jis yra vyresnis. Liudytojas O. J. nurodė, kad jo matytas vaikinas vilkėjo juodą striukę (teismas aprašydamas nuosprendyje liudytojo parodymus klaidingai nurodė, kad striukė pagal liudytojo parodymus buvo tamsi), tuo tarpu D. F. nurodė, kad turėjo trumpą chaki (rusvai žalios) spalvos striukę. Šiuos jo parodymus patvirtino liudytojai L. P. ir A. M. Liudytojas O. J. nurodė, kad vaikino ūgis buvo apie 170 cm, jis buvo kiek žemesnis nei mergina. Iš teismo medicinos ekspertizės akto Nr. 819 matyti, kad nukentėjusioji buvo 175 cm ūgio. D. F. ūgis yra 180 cm. Akivaizdu, kad net ir atsižvelgus į tai, kad nukentėjusiosios batų padas ir pakulnė galėjo būti aukštesni nei vyriškų batų, D. F. negalėjo būti žemesnis nei nukentėjusioji. Pažymėtina ir tai, kad jei ūgio skirtumas nėra žymus, pastebėti jį gana sunku, todėl darytina išvada, kad O. J. matytas vaikinas buvo gerokai žemesnis nei nukentėjusioji. Vertinant liudytojo O. J. parodymus labai tikėtina, kad D. F., kaip pagrindinio įtariamojo, nuotrauka buvo parodyta ir liudytojui O. J., kad šis galėtų atpažinti, ar tai tas vaikinas, kuris susitiko su nukentėjusiąja po to, kai ši pastatė automobilį saugomoje aikštelėje, tačiau byloje tokių įrodymų nėra, todėl darytina išvada, kad liudytojas O. J. neatpažino D. F. D. F. paaiškino, kad savo automobilį dažnai statydavo toje automobilių stovėjimo aikštelėje, joje laikė ir kitus automobilius, kuriais prekiavo, ši automobilių stovėjimo aikštelė yra arčiausiai jo buto, todėl automobilių stovėjimo aikštelės sargams D. F. turėjo būti gerai žinomas. Liudytojas O. J. buvo vienas iš sargų, todėl nesunkiai atpažintų D. F., jei šis būtų sutikęs nukentėjusiąją A. P. Iš liudytojo O. J. parodymų matyti, kad po automobilio pastatymo prie nukentėjusiosios priėjo vaikinas, jie nusijuokė ir apsikabinę nuėjo. Iš liudytojų J. R., A. S. parodymų matyti, kad įvykio vakarą D. F. ir nukentėjusioji A. P. mažai bendravo, buvo abejingi vienas kitam, tačiau, sekant teismo įvykio versija, po susitikimo prie aikštelės jų bendravimas buvo džiaugsmingas. Anot kasatoriaus, nukentėjusioji po to, kai pastatė automobilį, susitiko su kitu asmeniu, o ne D. F., nes nelogiška su asmeniu, su kuriuo ką tik išsiskyrei, elgtis taip tarsi su ką tik sutiktu. Išanalizavęs liudytojo D. V. parodymus apie vaizdą, matomą pro sargo budelės langus, kartu su liudytojo O. J. parodymais, teismas padarė išvadą, kad nukentėjusioji nuėjo link D. F. buto, tačiau teismas, darydamas tokią išvadą, neatsižvelgė į tai, kad liudytojas O. J. nėra minėjęs, kad stebėjo nueinančią nukentėjusiąją pro sargo budelės langą. Neatmesta galimybė, kad liudytojas O. J. išvadą dėl to, į kurią pusę nuėjo nukentėjusioji, galėjo padaryti ir iš to, kad nematė, jog ji nuėjo link (duomenys neskelbtini) gatvės, todėl pamanė, kad ji nuėjo į priešingą pusę link (duomenys neskelbtini) gamyklos. Iš to darytina išvada, kad nukentėjusioji, pasistačiusi automobilį, nuėjo į priešingą pusę, nei ta, kurioje buvo D. F. butas, todėl vaikinas, kurį ji susitiko, negalėjo būti D. F. Kasatorius pažymi, kad teismas neatsižvelgė į liudytojo O. J. parodymus, pagal kuriuos liudytojui pasirodė, kad netoli aikštelės suburzgė automobilis, jam atrodė, kad nukentėjusiosios ir ją sutikusio asmens kažkas laukė. Įvertinus bylos aplinkybes, kad buvo vėlus metas, atstumas nedidelis, triukšmo tokiu metu nėra, tikėtina, kad liudytojas O. J. tikrai tai girdėjo. Byloje nustatyta, kad D. F. tą vakarą buvo be automobilio, tačiau teismas nesiaiškino, kas galėjo būti kitas asmuo, pasitikęs nukentėjusiąją. Pasak kasatoriaus, nepagrįsta teismo išvada, kad nukentėjusioji neturėjo galimybės susitikti su kitu asmeniu, t. y. ne D. F., nes neturėjo telefono, o kadangi teismas nevertino bylos duomenų, kad nukentėjusioji kelios valandos iki nužudymo skambino tėvams, tai rodo, kad ji turėjo galimybę paskambinti iš kito asmens telefono. Be to, iš liudytojų A. T., D. K. parodymų matyti, kad nukentėjusioji turėjo draugą, su kuriuo ketino sutikti Naujus metus. Dėl to, žinodama susitikimo pabaigą, ji galėjo iš anksto susitarti dėl preliminaraus laiko su bet kokiu kitu asmeniu. Kasatorius nurodo, kad teismas, laikydamas liudytojo E. J. parodymus patikimais, neįvertino šių aplinkybių. Liudytojas teigė, kad parodymus davė, nes iškilo pavojus jo gyvybei. Iš bylos duomenų matyti, kad dėl grasinimo nužudyti E. J. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau jis buvo nutrauktas, nes nenustatyta, kad tokia veika buvo padaryta, o tai rodo, kad E. J. teiginiai nepasitvirtino. Pasak E. J., jam yra žinoma, kad nukentėjusioji buvo nužudyta dviem smūgiais, prieš tai su D. F. turėjo lytinių santykių, tačiau byloje yra teismo medicinos ekspertizės aktas, kuriame nustatyta, kad nukentėjusiajai suduota dvylika smūgių, nenustatyta, kad nukentėjusioji būtų turėjusi bet kokių lytinių santykių. Liudytojas E. J. teigė, kad V. M. padėjo D. F. aprengti ir išnešti nukentėjusiosios kūną, t. y. kad V. M. buvo D. F. bendrininkas, tačiau V. M. dėl to įtarimas nebuvo pareikštas. Liudytojas E. J. nurodė, kad nukentėjusioji buvo aprengta po nužudymo, tačiau ekspertai tokios aplinkybės nenustatė, tik teigė, kad striukės užtraukimas galėjo būti nešimo ar vilkimo ar bandymo nurengti požymis. Liudytojas tvirtino, kad D. F. nukentėjusiosios nužudymo metu dėvėjo juodą striukę, tačiau teismas padarė išvadą, kad striukė buvo žalsvai rudos spalvos. Anot E. J., D. F. kelias dienas po nužudymo buvo su juo atokioje sodyboje, o po to A. V. jį nuvežė į Jelgavą; besislapstantį D. F. matė I. K., T. K. Apklausti ikiteisminio tyrimo metu šie asmenys paneigė, kad matė, vežė D. F. iš karto po nužudymo, o sodybos savininkas M. ikiteisminio tyrimo metu nepatvirtino, kad jam būtų žinoma, jog keli asmenys, tarp jų ir D. F., tuo metu būtų gyvenę jo sodyboje. Vertindamas E. J. parodymus, teismas neįvertino aplinkybės, kad liudytojas akivaizdžiai melavo apie jam tikrai žinomas aplinkybes – apie tai, kad jis buvo įrašytas į psichiatrinę įskaitą ir gydėsi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas dėl šių aplinkybių turėjo liudytojo E. J. parodymus vertinti kaip nepatikimus, panašiai kaip vertino ir liudytojos N. R. parodymus, motyvuodamas tik tuo, kad ši dirbo advokato padėjėja pas advokatą, kuris gynė D. F. pirmosios instancijos teisme. Kasatorius nurodo, kad nepagrįsta teismo išvada, jog D. F. išvyko staiga. Iš liudytojų L. P., V. M., N. R. parodymų matyti, kad išvykimas nebuvo staigus, o iš anksto suplanuotas. Svarbu ir tai, kad Rusijos Federacijos vizos gavimas užtrunka nemaža laiko, todėl išvykimas į šią valstybę negalėjo būti staigus.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 241 straipsnio 2 dalies reikalavimą imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės, nes netenkino gynybos prašymo apklausti liudytojo E. J. nurodytų asmenų, su kuriais D. F. yra buvęs ir bendravęs sodyboje iš karto po nužudymo. Šių liudytojų parodymai svarbūs, nes D. F. nuosekliai parodė, kad į sodybą nevyko, su nė vienu iš E. J. nurodytų asmenų nebendravo, o išvyko į Rusijos Federaciją. Neapklausus šių asmenų nebuvo užtikrintas nešališkas bylos nagrinėjimas ir teisingas įrodymų surinkimas.
Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad nėra patikimų duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad D. F. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, o teismo nuosprendyje nurodyti faktai yra tik samprotavimai ir prielaidos. Apeliacinės instancijos teismas neapklausė asmenų, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti, kad D. F. slapstėsi kelias dienas po nužudymo Lietuvos Respublikoje. Įvertinus tai, kad kasacinės instancijos teismas šių aplinkybių nustatyti negali, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Skundas atmestinas.
Dėl bylos aplinkybių išnagrinėjimo, įrodymų vertinimo bei įrodomojo pagrindo, kuriuo remiantis D. F. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą
Pateiktas kasacinis skundas paremtas apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių kritika, perdėtai akcentuojant tam tikrų detalių – nužudytosios ir nuteistojo ūgio, rūbų spalvos, susitikimo aplinkybių, ėjimo krypties ir pan. reikšmę. Kartu skunde išdėstyti samprotavimai ir spėjimai, kokiomis aplinkybėmis ir dėl kokių priežasčių galėjo būti nužudyta A. P.
Dėl šių skundo argumentų pažymėtina, jog BPK 376 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, nes tai ne teisės taikymo, bet baudžiamajai bylai reikšmingų faktų nustatymo ir jų vertinimo sritis. Šioje srityje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendina bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir surinktų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė bylą nagrinėjančio teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams baudžiamojo proceso įstatymas suteikia tokias pačias priemones ir nustato tokius pačius reikalavimus bylos aplinkybių išnagrinėjimui bei įrodymų vertinimui, todėl teismų išvadų pagrįstumas yra susijęs su bylos išnagrinėjimo išsamumu, įrodymų vertinimu laikantis įstatymo reikalavimų bei išvadų argumentavimu. Dėl to ir teismų baigiamiesiems aktams taip pat nustatytas bendras įstatymo reikalavimas išdėstyti ne tik bylos duomenis, bet ir įrodymų vertinimo analizę bei motyvuotas išvadas.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus, ėmėsi įstatymo numatytų priemonių išsamiai išsiaiškinti visas įmanomas nustatyti nusikaltimo padarymo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas prokuroro, išteisintojo D. F. ir jo gynėjo prašymus atlikti įrodymų tyrimą, įpareigojo prokurorą organizuoti proceso veiksmų atlikimą, pateikti teismui daiktinius įrodymus, atlikti eksperimentą bei pateikti kitus duomenis, kurie, teismo manymu, gali turėti reikšmės nustatant nusikaltimo padarymo aplinkybes. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nukentėjusiosios bei išteisintojo D. F. ir jo gynėjo prašymu buvo apklausti liudytojai, išreikalauti dokumentai bei surinkti ir išnagrinėti kiti duomenys. Toliau vykdyti bylos duomenų paiešką ir jų rinkimą, kaip prašoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo, nes proceso dalyviams buvo suteikta pakankamai laiko pateikti visus duomenis ar informaciją apie juos, todėl teismas pagrįstai atliko teisminio proceso metu gautų bylos duomenų analizę ir vertinimą.
Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Šios nuostatos yra tik principinės taisyklės duomenims, kurie gali būti pripažinti įrodymais, nes baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą nagrinėjant bylą teisme. Šiuo aspektu pažymėtina, jog įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus teisiškai reikšmingus faktus į loginę visumą, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės bei priimamas valinis sprendimas dėl pripažinimo kaltu.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas draudžia grįsti nuosprendį įrodymais, kurių įrodomojo turinio patikimumas kelia abejonių. Toks draudimas yra įtvirtintas ir tarptautinėje baudžiamojoje jurisprudencijoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009) ir nacionalinėje teismų praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Šis konstitucinis principas kelia aukštesnius reikalavimus apkaltinančių įrodymų patikimumo laipsniui nei kaltinamąjį teisinantiems bylos duomenims, tačiau įrodymų pakankamumo kaltei pagrįsti klausimas yra bylą nagrinėjančio pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo diskrecijos sritis. Tik išsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes bei pripažinęs bylos duomenis įrodymais, pagrindžiančiais kaltę, teismas, remdamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis bei vidiniu įsitikinimu, valiniu sprendimu konstatuoja, jog šių duomenų pakanka pripažinti teisiamąjį kaltu padarius nusikaltimą.
Apeliacinės instancijos teismas D. F. kaltę padarius nusikaltimą iš esmės grindė liudytojo E. J. parodymais, kuris apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis kartu su D. F. (M) slapstėsi nuo policijos, nes prieš Kalėdas buvo sukėlęs konfliktą su nusikalstamo pasaulio atstovu. Ta aplinkybė yra patvirtinta byloje esančiais duomenis, kad 1996 m. gruodžio 21 d. E. J. buvo iškelta baudžiamoji byla pagal BK 225 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis konflikto metu kavinėje panaudojo šaunamąjį ginklą, todėl buvo paskelbta jo paieška. E. J. patvirtino, kad jam pats D. M. (F.) pasakojo, kad jis nužudė savo draugę. Liudytojas nurodė detalias aplinkybes, kad D. F. jam pasakojo, jog pasimylėjęs su savo mergina, begulint lovoje, du kartus trenkė šiai į galvą, mergina išsirietė ir suknebo, dar lyg sakė, kad galvos pakaušiu trenkėsi į medinį lovos kraštą. D. F. minėjo, kad jį sujaudino ir sunervino tai, kad A. jam buvo neištikima, nes turėjo kitų vyrų, kol jis sėdėjo kalėjime. Merginos lavoną jis kartu su V. M. aprengė ir išmetė prie namo, kuriame turėjo butą. E. J. taip pat parodė, jog 1996 m. gruodžio 31 d. jis kartu su D. F., jo (liudytojo) automobiliu išvažiavo į Rusiją ir ten slapstėsi. E. J. taip pat paaiškino motyvus, kodėl tik po daugelio metų jis pranešė teisėsaugos institucijoms apie šį nusikaltimą. Apie tai liudytojas nurodė, kad vieno susitikimo su V. M. metu, kalbai pakrypus apie tai, jog E. J. žino, kas nužudė A. P., V. M. jam pagrasino, kad jis per daug žino, tai gali dingti be žinios. Dėl šio grasinimo pagal E. J. pareiškimą buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas.
Tokie liudytojo parodymai iš dalies atitinka ir nuteistojo parodymus, kad tą įvykio vakarą kvietė nukentėjusiąją pas save į svečius, norėdamas su ja pasimylėti, be to, nuteistasis savo parodymuose ne kartą minėjo, kad A. P. jam buvo neištikima, turėjo ir kitų vyrų, su kuriais intymiai bendravo. Tai, kad E. J. buvo išvykęs į Maskvą, pripažino ir D. F. paaiškindamas, kad būnant Maskvoje susitiko su E. J. 2–3 kartus biznio reikalais. Nors D. F. nurodė, kad liudytojo E. J. parodymai neatitinka tikrovės, nes liudytojas jį apkalba, norėdamas išsireikalauti pinigų, tačiau jokių duomenų, kurie patvirtintų šį jo teiginį, nepateikė, į teisėsaugos institucijas dėl šmeižto ir turto prievartavimo nesikreipė.
Apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog E. J. parodymai pagal šių duomenų santykį su duomenų šaltiniu yra išvestiniai nustatant A. P. nužudymo aplinkybes, tačiau duomenys apie D. F. slapstymąsi, jo išvykimą į Rusiją yra tiesioginiai duomenys, kurie ir paaiškina tikrąsias jo slapstymosi ir išvykimo į Rusiją bei pavardės pakeitimo priežastis. Apeliacinės instancijos teismas patikrino E. J. parodymų pagrįstumą sugretindamas juos su kitais bylos duomenimis – įvykio vietos apžiūros, eksperto išvados duomenimis, dėl smūgių sudavimo mechanizmo, kraujo dėmių ant striukės, rūbų padėties, kai buvo rasta nužudytoji, kurie patvirtina liudytojo E. J. parodymus dėl nužudymo aplinkybių ir kad po to nužudytosios kūnas buvo aprengtas ir išneštas į lauką.
Apeliacinės instancijos teismas buvo nešališkas, teismo procese aiškinosi visas reikšmingas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiama D. F. gynybinė pozicija. Teismo procesas buvo ne kartą atidėtas dėl įrodymų pateikimo bei duomenų išreikalavimo. D. F. naudojosi paties pasirinktų gynėjų pagalba, todėl turėjo galimybę pateikti visus jo gynybinę versiją patvirtinančius duomenis. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija išsamiai išnagrinėjo D. F. teiginius dėl liudytojo O. J. parodymų apie vaikino, kurį matė kartu su nužudytąja paskutinį vakarą, ūgį bei išvaizdą ir argumentuotai pašalino išdėstytas abejones, remdamasi liudytojų parodymais bei kitais bylos duomenimis. Pagrįstai buvo atmestas skundo teiginys, kad eksperto išvada paneigia, jog su A. P. prieš nužudymą buvo lytiškai santykiauta, nes ekspertizės tyrimas ir išvada buvo ne dėl lytinių santykių, o dėl smurtinio lytinio akto. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsakė ir į skundo argumentus dėl E. J. psichinės būsenos, nurodydamas, jog jis yra pakaltinamas asmuo, neturi pataloginių intelekto ar atminties sutrikimų. Šiuo aspektu nėra abejonių dėl jo galimybės suvokti aplinką ar prisiminti įvykius.
Remdamasi išdėstytais argumentais kolegija konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą nepažeidė esminių baudžiamojo proceso reikalavimų, teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas D. F. (buvusi pavardė – M.) kaltu tyčia nužudžius A. P.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo D. F. (D. F., buvusi pavardė – M.) gynėjo Artūro Jucevičiaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai: Eligijus Gladutis
Artūras Pažarskis
Alvydas Pikelis
