Baudžiamoji byla Nr. 2K-65-648/2016
Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00302-2014-3
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.5.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. sausio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Artūro Pažarskio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų, be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Iš R. M. priteista 1500 Eur Z. M., 21,21 Eur proceso išlaidų ir 77,13 Eur už antrinės teisinės pagalbos teikimą valstybei.
Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis, kuria Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. nuosprendis pakeistas. Vadovaujantis BK 68 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 721 straipsniu (2008 m. birželio 12 d. įstatymo redakcija), R. M. kartu su bausme paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas prisiartinti prie nukentėjusio asmens, uždraudžiant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu bendrauti ir ieškoti ryšių su Z. M., lankytis bute, kuriame gyvena nukentėjusioji Z. M., ir kur gyvena nukentėjusiosios motina J. S. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistojo R. M. priteista valstybei 77,13 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
R. M. nuteistas už tai, kad nuo 2011 m. spalio 17 d. iki 2014 m. kovo 23 d. sistemingai baugino sutuoktinę Z. M., naudodamas psichinę prievartą, be dingsties naudodamas fizinį smurtą, grasindamas nužudyti ir siekdamas išvaryti ją iš namų, o būtent:
2011 m. spalio 17 d., tiksliai nenustatytu laiku, namuose Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), spyrė Z. M. į dešinį šoną, sukeldamas jai fizinį skausmą, dėl to nukentėjusioji kreipėsi į medikus dėl šonkaulių sumušimo;
2013 m. gegužės 8 d., apie 8 val., namuose be jokios dingsties sudavė Z. M. kumščiu į veidą, po to čiupo ją už plaukų ir spyrė į nosį, sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, dėl to ji kreipėsi į medikus;
2014 m. kovo 23 d., tiksliai nenustatytu laiku, namo Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kieme, rodydamas nepilnametei dukteriai M. M. žaislinį pistoletą, grasino nužudyti Z. M.
R. M. buvo kaltinamas ir tuo, kad 2013 m. birželio 8 d., tiksliai nenustatytu laiku, bute Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), grasino nužudyti Z. M. žodžiais „aš tave sulaužysiu“, taip sudarė jai realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad jo grasinimai gali būti įvykdyti, ir išvarė Z. M. iš namų, o 2014 m. sausį, tiksliai nenustatytą dieną ir laiku, Panevėžyje, nenustatytoje vietoje, grasino Z. M. žodžiais „už teisybę galiu atsėdėti ir penkiolika metų“, taip sudarė jai realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad jo grasinimai gali būti įvykdyti, bet šie nusikalstami veiksmai iš R. M. pateikto kaltinimo pašalintini kaip neįrodyti teisme.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.
Kasatorius skunde teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė nekaltumo prezumpciją, nes byloje esančias ir nagrinėjimo teisme metu nepašalintas abejones bei prieštaravimus dėl pareikšto kaltinimo vertino ne kaltinamojo naudai, t. y. netinkamai vertino įrodymus ir jais savo išvadų nepagrindė, taip padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, be to, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus.
Pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino kaip neįrodytus kasatoriaus veiksmus, kad 2013 m. birželio 8 d. grasino nužudyti Z. M., sakydamas: „aš tave sulaužysiu“, ir kad 2014 m. sausį grasino jai, sakydamas: „už teisybę galiu atsėdėti ir penkiolika metų“, todėl turėjo vertinti, ar kituose kaltinime nurodytuose jo veiksmuose, net jeigu jis juos ir padarė, yra nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, požymiai.
BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už žmogaus terorizavimą grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingą žmogaus bauginimą naudojant psichinę prievartą, o kasatoriui įteiktame pranešime apie įtarimą buvo nurodyta, kad jis sistemingai baugino nukentėjusiąją, bet nebuvo nurodyta, kad ją terorizavo. Teismai tik bendrais bruožais apibūdino BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytus nusikaltimo objektyviuosius požymius, bet aiškiai nenurodė, kokią veiką padarė kasatorius – ar terorizavo Z. M., ar ją sistemingai baugino, naudodamas psichinę prievartą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad kasatorius sistemingai baugino nukentėjusiąją ir ją terorizavo, sakydamas, kad sulaužys ir kad už teisybę ir penkiolika metų atsėdės, nors šiuos veiksmus iš kaltinimo pašalino kaip neįrodytus; pasakydamas Z. M. motinai J. S., kad ne jos duktė ją, o ji savo dukterį užkas pirma, nors toks kaltinimas kasatoriui nebuvo pareikštas ir nebuvo nurodytas nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Tai rodo teismo nenuoseklumą ir priimto nuosprendžio prieštaringumą, kurio nepašalino ir apeliacinės instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismui iš kaltinimo pašalinus kaip neįrodytus du grasinimus nužudyti, o šios nuosprendžio dalies apeliacine tvarka neskundė nei prokurorė, nei nukentėjusioji, nebeliko veikos – sistemingo žmogaus bauginimo, naudojant psichinę prievartą – požymių, nes BK 145 straipsnio 2 dalyje sistemingas žmogaus bauginimas apibrėžtas kaip grasinimų išsakymas, o ne fizinio smurto naudojimas, dėl to, apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 4 dalimi, negalėjo pasunkinti jo teisinės padėties ir kasatorius turėjo būti išteisintas.
Teismai nevertino kaltinimo dėl 2014 m. kovo 23 d. grasinimo nužudyti, nes nepasisakė, ar žaislinio pistoleto parodymas gali būti vertinamas kaip realus grasinimas, nors atsakomybė pagal BK 145 straipsnį kyla tik už grasinimą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad jis bus realizuotas. Kasatorius pažymi, kad dukteriai rodė žaislinį pistoletą, šaunamojo ginklo jis neturi ir nukentėjusioji tai žinojo, todėl jai nebuvo pagrindo manyti, kad jis gali ją nužudyti. Aplinkybė, kurios teismai nevertino, kad apie parodytą žaislinį pistoletą Z. M. pranešė teisėsaugos institucijoms tik po kelių dienų, taip pat patvirtina, kad šie veiksmai nepagrįstai kriminalizuoti, vertinant šį poelgį kaip grasinimą nužudyti. Teismai nenustatė, jog Z. M. buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, todėl tokia veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.
Pirmosios instancijos teismas kasatoriaus parodymų apie tai, kad jokio fizinio smurto prieš Z. M. nenaudojo ir jai negrasino, nevertino, dėl jų nepasisakė, nors BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja teismą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje, be teorinių samprotavimų, iš esmės atkartojo Z. M., M. M., J. S. bei G. D. parodymus, konstatavo, kad neturi pagrindo abejoti ir nesiremti jais, nes jie viso proceso metu buvo nuoseklūs, tarpusavyje sutampa, įskaitant ir nukentėjusiosios parodymus, ir papildo vienas kitą bei išsamiai atskleidžia kasatoriui pareikštame kaltinime išdėstytas aplinkybes, nors didžioji šių parodymų dalis nesusijusi su kaltinimu ir neįrodo kasatoriaus kaltės dėl nusikalstamos veikos, tik patvirtina apie jo ir Z. M. nesutarimus šeimoje, prieštarauja vieni kitiems. Toks įrodymų vertinimas prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytoms įrodymų vertinimo taisyklėms.
Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumų, dėl nukentėjusiosios Z. M., liudytojų G. D., J. S. parodymų patikimumo. Šis teismas nepasisakė ir dėl aplinkybių, kad Z. M. turėjo galimybę išeiti gyventi į laisvą butą, jeigu kasatorius būtų prieš ją smurtavęs, bet ji tai padarė tik po 2013 m. birželio 8 d., kai jis paprašė jos grįžti gyventi į butą, o toks pasakymas nėra nusikaltimas, ir kad ji, su dukterimis išėjusi gyventi į butą, visą vasarą važiuodama į darbą užveždavo kasatoriui prižiūrėti dukteris, nors šios aplinkybės įrodo, kad jis jokio nusikaltimo nėra padaręs. Teismo teiginiai, kad kasatorius dėl įvairiausių smulkmenų sistemingai priekabiaudamas prie Z. M. ir jos vaikų, prieš juos smurtaudamas, vadindamas juos visokiais necenzūriniai žodžiais, žemindamas, siekdamas išvaryti ją iš namų ir ją išvarydamas, sukūrė bauginančią atmosferą ir akivaizdu kad tai darė tyčia, suvokdamas ir suprasdamas, kad tokiais savo veiksmais jis verčia Z. M. nerimauti, sukuria jai baimės, nesaugumo jausmą, ir norėjo taip veikti, rodo, kad teismas rėmėsi duomenimis, kurie nepatvirtina kasatoriaus kaltės dėl jam pareikšto ir pirmosios instancijos teismo susiaurinto kaltinimo. Nors byla apeliacinės instancijos teisme pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus nebuvo patikrinta tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir dėl to turėtų būti nagrinėjama apeliacine tvarka iš naujo, kasatorius mano, kad, atsižvelgus į tai, jog jokia nusikalstama veika nepadaryta, teismų sprendimai turi būti panaikinti ir byla nutraukta.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. M. kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad, remiantis nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, medicininiais dokumentais, garso įrašo perklausos, kratos, akistatos protokolais, specialisto išvada, kuriuos teismai pagrįstai pripažino įrodymais, byloje nustatyta, jog R. M. nuo 2011 m. spalio 17 d. iki 2014 m. kovo 23 d. sistemingai baugino nukentėjusiąją Z. M., naudodamas psichinę prievartą, be jokios dingsties naudodamas fizinį smurtą, grasindamas nužudyti ir siekdamas išvaryti ją iš namų. R. M. tiesiogiai grasino tuo metu jo sutuoktine buvusiai Z. M., sakydamas jai, kad sulaužys kojas, rankas, kad ji jų nebevaldytų, ją užmuš, ir netiesiogiai, per kitus asmenis, t. y. dukteriai M. M. demonstruodamas prie smilkinio pridėtą išoriškai į tikrą ginklą panašų pistoletą ir sakydamas, kad nušaus jos motiną Z. M. ir liepdamas Z. M. nusipirkti karstą, Z. M. motinai J. S. sakė, kad ne jos duktė ją, o ji savo dukterį užkas pirma. R. M. sistemingai priekabiaudamas dėl įvairiausių smulkmenų prie Z. M. ir jos vaikų, prieš juos smurtaudamas, vadindamas juos visokiais necenzūriniai žodžiais, žemindamas, grasindamas nukentėjusiąją nužudyti (suluošinti), siekdamas išvaryti ją iš namų ir ją išvarydamas, sukūrė bauginančią atmosferą ir akivaizdu kad tai darė tyčia, suvokdamas ir suprasdamas, kad tokiais savo veiksmais jis verčia Z. M. nerimauti, sukuria jai baimės, nesaugumo jausmą, ir norėjo taip veikti. Dėl tokių R. M. veiksmų nukentėjusioji buvo smarkiai išgąsdinta ir turėjo pagrindo manyti, kad R. M. žodinius grasinimus gali įvykdyti, nes ne kartą buvo smurtavęs prieš ją ir vaikus, taip sukurdamas dar didesnę bauginančią atmosferą ir priversdamas nukentėjusiąją dar labiau jaustis nesaugiai. Tokie R. M. veiksmai atitinka terorizavimo pobūdį ir traktuotini kaip asmens terorizavimas BK 145 straipsnio prasme. Pagrindo teigti, kad teismai nesilaikė įrodymų vertinimo reikalavimų ar būtų buvę šališki, neobjektyvūs, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas, byloje nėra. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip norėtų kasatorius, nereiškia jų šališkumo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai išdėstyti argumentai, kodėl apeliacinis skundas atmestinas.
Nukentėjusioji Z. M. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. M. kasacinį skundą atmesti.
Nukentėjusioji nurodo, kad bylą išnagrinėję teismai R. M. kaltę grindė teisėtais būdais gautais ir laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ištirtais bylos įrodymais, jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir BPK 320 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
Kasacinis skundas atmetamas.
Dėl teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų
Pirmiausia pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas.
Nuteistojo R. M. kasacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo bei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų nagrinėjant šią baudžiamąją bylą. Dėl to kasaciniuose skunduose nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai iš esmės atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kartu kasatoriaus skunde yra ir teiginių, kuriais kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų taikymu.
Dėl BK 145 straipsnio 2 dalies taikymo
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kyla tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą.
Taigi BK 145 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytos alternatyvios veikos: žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką bei sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sudėtis formalioji, dėl to nusikaltimai laikomi baigtais nuo konkrečių veiksmų atlikimo momento.
Kasatorius R. M. nuteistas už sistemingą nukentėjusiosios bauginimą, panaudojant psichinę prievartą, pasireiškusį dviem fizinio smurto atvejais, kuriais nukentėjusiajai sukeltas fizinis skausmas, bei grasinimą nužudyti. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, kad pirmosios instancijos teismui iš kaltinimo pašalinus kaip neįrodytus du grasinimus nužudyti nebeliko BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos objektyviųjų požymių, nes, pasak kasatoriaus, sistemingas žmogaus bauginimas pasireiškia grasinimų išsakymu, o ne fizinio smurto naudojimu.
Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad sistemingo kito žmogaus bauginimo naudojant psichinę prievartą sudėtyje psichinė prievarta suprantama ne vien kaip grasinimai nužudyti, bet ir kaip kitokiais poelgiais vykdomas bauginimo procesas, objektyviai pasireiškiantis baimės jausmo sukėlimu kitam žmogui. Sistemingu žmogaus bauginimu gali būti pripažinti pasikartojantys, ne vien tik žodžiu ar raštu bet ir įvairiais kitais atvirais ar užmaskuotais būdais padaryti poelgiai, kuriais siekiama sukelti arba palaikyti baimės ir nesaugumo jausmą nukentėjusiajam. Bauginamasis poveikis gali būti išreikštas ir neteisėtu fiziniu poveikiu nukentėjusiajam ar kitam asmeniui, turto sugadinimu ar sunaikinimu ir pan. Sistemingo bauginimo ir terorizavimo veiksmai, pasireiškę turto sunaikinimu ar poveikiu nukentėjusiojo sveikatai, kvalifikuojami kaip nusikaltimų, numatytų BK 145 straipsnio 2 dalyje ir BK 140 ar 187 straipsniuose, sutaptis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE2LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-116/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-116/2014">2K-116/2014</a>).
Nagrinėjamoje byloje nustatyti R. M. smurtavimo prieš Z. M. veiksmai, siekiant ją įbauginti, teisingai įvertinti kaip psichinės prievartos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, išraiška. Tai, kad R. M. veiksmai dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai nekvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, nereiškia, jog R. M. nepagrįstai nuteistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Šiuo atveju veikos kvalifikavimui svarbu, kad teismai nustatė, jog besitęsiantys sistemingo bauginimo veiksmai nuteistojo padaryti ne vieną kartą, jie sudaro tam tikrą neteisėto elgesio grandinę, padaryti siekiant sukelti ir palaikyti nukentėjusiosios baimę, norint, jog ji nerimautų, jaustųsi nesaugiai.
Kasaciniame skunde kasatorius taip pat teigia, kad iš teismų nuosprendžio ir nutarties motyvų neaišku, už kokią veiką jis nuteistas – žmogaus terorizavimą ar sistemingą bauginimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog akivaizdu, kad kasatorius buvo kaltinamas ir nuteistas už sistemingą nukentėjusiosios bauginimą, pasireiškusį psichine prievarta, o ne terorizavimą, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Teismai, nuosprendyje ir nutartyje panaudodami žodį „terorizavo“, nekonstatavo BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytos alternatyvios veikos padarymo, bet išsakė bendro pobūdžio teiginius, kalbėdami apie sistemingą nukentėjusiosios bauginimą. Pažymėtina, jog lietuvių kalboje žodžio terorizuoti reikšmė yra gąsdinti, persekioti, grasinti susidorojimu, naudoti smurto priemones; žodžio gąsdinti reikšmė – bauginti, baidyti (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, www.lkz.lt, 2011–2013 Lietuvių kalbos institutas), todėl kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
Pažymėtina ir tai, kad teismų sprendimų motyvuose ir yra tam tikrų netikslumų, kurie akcentuojami ir kasaciniame skunde. Iš tikrųjų teismų pašalintų iš kaltinimo dviejų grasinimo nukentėjusiajai atvejų aplinkybės teismų procesinių sprendimų motyvuose vertinamos kaip sistemingo bauginimo sudėtinė dalis. Teisėjų kolegijos vertinimu tai yra klaida, tačiau ne tokia, kad būtų pagrindas laikyti tai esminiu BKP nuostatų, reglamentuojančių nuosprendžio ir nutarties surašymą bei turinio reikalavimus, pažeidimu, dėl kurio teismų sprendimai turėtų būti keičiami ar naikinami.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi
Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles bei 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, motyvuotai neatsakė į esminius jo apeliacinio skundo argumentus, bet šiuos teiginius iš esmės grindžia nesutikimu su atliktu įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais sprendžia teisėjas ar teismas, o įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1-5 dalys). Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>).
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAzLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-603/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-603/2012">2K-603/2012</a>, 2K-88/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.
Nagrinėjamoje byloje nuteistasis apeliaciniu skundu prašydamas jį išteisinti ginčijo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertintus įrodymus, priteistą civilinį ieškinį ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, jog apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir patvirtino šio teismo išvadas dėl kasatoriaus kaltės išsamiai iš naujo įvertinęs bylos įrodymus tiek atskirai, tiek ir jų visumą, t. y. nukentėjusiosios Z. M., liudytojų M. M., J. S., O. D. parodymus, medicininių dokumentų, garso įrašo ir kitus bylos įrodymus bei jų pagrindu nustatytas aplinkybes. Nutartyje į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Dalis skundo argumentų motyvuotai atmesti (BPK 332 straipsnio 5 dalis), dalis apeliacinio skundo tenkinta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl priteistų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų pakeistas. Taigi, byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
Atsižvelgusi į nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas nagrinėjamoje byloje pritaikytas tinkamai, esminių BPK pažeidimų nepadaryta, todėl nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžio bei nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų kasacinis skundas yra atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Jonas Prapiestis
Artūras Pažarskis
