A. R. pagal BK 140 str. 2 d., 248 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-383-1073/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-17368-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.7.9; 1.2.4.6.2.1; 2.1.7.5; 2.3.2.2.13; 2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 15 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės apribojimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį devyniems mėnesiams, įpareigojant jį per šį laikotarpį būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, A. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant jį tai daryti šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Iš nuteistojo A. R. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. R. priteista 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 15 d. nutartimi nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. R. nuteistas už tai, kad 2017 m. balandžio 11 d. apie 20.00 val., būdamas namuose, esančiuose Kaune, (duomenys neskelbtini), užėjęs į sutuoktinės A. R. kambarį, panaudodamas prieš ją fizinį smurtą – ne mažiau kaip tris kartus rankos kumščiu suduodamas smūgius į dešinį skruostą, vieną kartą į kairę ranką, vieną kartą į dešinį šoną ir vieną kartą į dešinį dilbį, padarė nukentėjusiajai A. R. minkštųjų audinių sumušimus ir poodines kraujosruvas dešinės akiduobės srityje, abiejose rankose, dešinėje krūtyje, taip nežymiai sutrikdė A. R. sveikatą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, atmesti nukentėjusiosios A. R. civilinį ieškinį. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 140 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes nepagrįstai nustatė aplinkybę, kad jie buvo sutuoktiniai ir dėl to jis veiką padarė prieš šeimos narį. Jo ir nukentėjusiosios santuoka nutrūko 2007 m. Nuo to laiko jie gyveno viename bute, tačiau atskiruose kambariuose, vedė atskirą ūkį (tą patvirtino ir teismai), gyveno pasidaliję buto patalpas ir jų nesiejo jokie kiti santykiai, būdingi sutuoktiniams, taigi, įvykio dieną jie tik formaliai buvo sutuoktiniai. 2018 m. Kauno apylinkės teisme civilinėje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl jų santuokos nutraukimo.

2.2. Pagal teismų praktiką, sprendžiant apie šeimos santykių buvimą, reikia vertinti tų santykių turinį. Svarbios tokios aplinkybės, kurios liudija apie paties asmens požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vieno kitam, o vien tik faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas daryti besąlygišką išvadą, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių. Tokiais atvejais reikia atidžiai vertinti visumą tų aplinkybių, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vieno į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius. Pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 1 dalį artima aplinka – aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį.

2.3. Teismai jo kaltę preziumavo ir grindė vien tik prielaidomis, o ne konkrečiais ir vienareikšmiškais įrodymais, objektyviu ir išsamiu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu ir jų visumos vertinimu, nevertino byloje surinktų įrodymų kritiškai, neišsiaiškino visų reikšmingų bylai aplinkybių, nešalino abejonių, nepagrįstai atmetė jį teisinančius duomenis, nesivadovavo jo parodymais ir nepateikė motyvuotų išvadų dėl to, taip padarė BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimus, parodė šališkumą, pažeidė in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), nekaltumo prezumpcijos principus.

2.4. Teismai nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiosios A. R. parodymais, nors jie ir buvo nenuoseklūs. Pagal teismų praktiką tokiose jautriose bylose, kai nesutaria ir skiriasi santuokoje ilgai pragyvenę žmonės, jų santykiai įtempti, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtus motyvus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2013). Būtent tai ir lėmė tolesnį nukentėjusiosios A. R. parodymų kitimą ir tikslinimą, kadangi ji turėjo aiškų motyvą apkalbėti jį, o jokių duomenų, kad ji turėtų kažkokių atminties problemų ar kad iš pat pradžių sakė netiesą, byloje nėra.

2.5. Nukentėjusioji pirminėje apklausoje parodė, kad jis jai sudavė į galvą, vėliau – kad smūgiavo į ranką, šoną, dilbį, ją smaugė, tuo tarpu tarnybiniame pranešime ji nurodė, kad jis jai sudavė tris kartus į dešinį skruostą, liudytojai, tarp jų ir pareigūnas, matę ją po įvykio, sumušimų jos veide nematė, ekspertas nurodė, kad sužalojimai po sumušimo atsiranda po keleto minučių, o specialisto išvadoje nurodyta, kad smaugimo žymių neužfiksuota, nukentėjusioji po įvykio nevyko į medicinos įstaigą gydytis. Ekspertas dėl nukentėjusiosios sužalojimų davė tik tikėtiną išvadą, nes nukentėjusioji pas teismo medicinos ekspertą nuvyko tik praėjus septynioms dienoms po įvykio. Liudytojas R. M. teisiamojo posėdžio metu paneigė nukentėjusiosios parodymus, todėl neaišku, kodėl teismas padarė išvadas, kad jo parodymai pagrindžia jo (kasatoriaus) kaltę; šiuo klausimu teismai nepateikė jokių motyvų nuosprendyje ir nutartyje.

2.6. Taigi, šios aplinkybės rodo, kad ne jis sužalojo nukentėjusiąją, kad jos parodymai yra nenuoseklūs, prieštarauja kitiems įrodymams. Priešinga teismų išvada rodo, kad teismai buvo iš anksto nusiteikę prieš jį (kasatorių), taip pažeisdami jo teisę į teisingą teismą, garantuojamą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje. Beje, teismai visiškai nepasisakė, kodėl nukentėjusiosios parodymai vis keitėsi, tikslėjo, nors šis argumentas buvo nurodomas apeliaciniame skunde. Liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymai laikytini patikimiausiais, kai jie yra duodami iš karto po įvykio arba nuo jo praėjus kuo mažiau laiko.

2.7. Konflikto metu įvykio vietoje buvo tik jis ir nukentėjusioji, taigi, jokių tiesioginių įrodymų, be vienas kitam prieštaraujančių jų parodymų, byloje nėra, o netiesioginiai įrodymai taip pat prieštaringi ir nepatvirtinantys jo kaltės. Teismai ypač atsargiai turėjo vertinti nukentėjusiosios parodymus, juos tikrinti, sieti su kitais byloje esančiais duomenimis, nes, esant nesutarimams tarp sutuoktinių ir šiuo metu vykstant jų skyrybų procesui, byloje taip ir liko argumentuotai nepaneigtas nukentėjusiosios suinteresuotumas apkaltinti jį, kad vėliau nuosprendį būtų galima panaudoti skyrybų byloje. Nuolatiniai pareiškimai prieš jį atsirado tik po to, kai pati nukentėjusioji buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kai jai pačiai teko pripažinti neteisėtus veiksmus prieš jį. Jau vien šis atvejis rodo, kaip kritiškai reikia vertinti nukentėjusiosios parodymus šioje byloje, būtent dėl to ji turėjo motyvą jį nepagrįstai apkaltinti, tačiau teismai į tai neatsižvelgė.

2.8. Kita svarbi aplinkybė, leidžianti abejoti nukentėjusiosios parodymais, yra jos sveikata. Jai konstatuotas psichikos sutrikimas (duomenys neskelbtini), ji kiekvieną dieną vartoja antidepresantus, prastą jos psichinės sveikatos būklę patvirtina ir turimas 80 proc. neįgalumas, kuris suteiktas būtent dėl prastos psichinės sveikatos. Taigi, šios aplinkybės galėjo turėti įtakos ir jos parodymams. Nukentėjusiosios nepastovumą ir norą kaltinti kitus asmenis patvirtino liudytojas R. M., ilgametis jų abiejų draugas.

2.9. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, nes klaidingai ir šališkai vertino jo apeliaciniame skunde ginčytus įrodymus, ignoravo apeliacinio skundo argumentus. Teismas kaltinančiais įrodymais visiškai nepagrįstai laikė tuos įrodymus, kurie jį teisina; tai leidžia abejoti teismų nešališkumu, vertinant byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė jo teisę į realų apeliacinį procesą, nes apeliacinės instancijos teismo nutarties išvados yra iš esmės analogiškos pirmosios instancijos teismo išvadoms, tai reiškia, kad šis teismas tik formaliai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Tokia apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti laikoma tinkamai motyvuota ir pagrįsta.

2.10. Apeliaciniame procese jis kėlė klausimą dėl nukentėjusiosios pateiktų nuotraukų, kurios neatitinka BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymams keliamų reikalavimų, t. y. nebuvo tinkamai apžiūrėtos ikiteisminio tyrimo metu, neaišku, kaip jos buvo padarytos, su kokiu fotoaparatu, kada užfiksuotos. Neatmestina ir tai, jog nukentėjusioji nuotraukas darė būdama nusigrimavusi, imituodama neva esantį sužalojimą, arba nuotraukas retušavo specialiomis kompiuterinėmis programomis, kad nepagrįstai jį apkaltintų. Apeliacinės instancijos teismas šių nuotraukų netyrė, taip jam buvo perkelta pareiga įrodyti savo nekaltumą ir kad vienas ar kitas bylos įrodymas neatitinka BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamų reikalavimų, pažeisti esminiai baudžiamojo proceso principai.

2.11. Reiškiant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, civilinis ieškovas nėra atleidžiamas nuo pareigos pagrįsti savo reikalavimus. Civilinis ieškovas turi įrodyti, kad patyrė neturtinę žalą, ir būtent tokio dydžio, kokį nurodė ieškinyje. Šiuo atveju civiliniame ieškinyje nukentėjusioji tik formaliai nurodė padarinius, kurie tariamai atsirado dėl nusikaltimo ir kuriuos neva jis (kasatorius) padarė. Kadangi jis nusikalstamos veikos nepadarė, todėl civilinis ieškinys turėjo būti atmestas.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė R. Kriščiūnaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. R. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Kasaciniame skunde iš esmės ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas, savaip interpretuojami bylos įrodymai ir teismo nustatytos faktinės aplinkybės, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

3.2. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo nusikalstamos veikos kvalifikavimo nepagrįsti. Artimojo giminaičio ir šeimos nario sąvoka išaiškinta BK 248 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad nuteistasis A. R. ir nukentėjusioji A. R. aptariamos nusikalstamos veikos padarymo metu, 2017 m. balandžio 11 d., buvo sutuoktiniai ir gyveno kartu viename bute, taigi kasatoriaus nusikalstami veiksmai pagrįstai ir tinkamai kvalifikuoti būtent pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

3.3. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nusikaltimo, už kurį nuteistas A. R., padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei nuteistojo kaltės. A. R. kaltė pagrįsta bylos įrodymų visuma: nuosekliais nukentėjusiosios A. R. parodymais, liudytojų R. M. ir R. P. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, specialisto Ą. Sutkaus paaiškinimais teisme, taip pat dokumentais ir kitais bylos duomenimis. Teismas visus bylos įrodymus ištyrė, įvertino juos tiek kartu, tiek kiekvieną atskirai ir nuosprendį pagrindė tik tais, kurie vieni kitus patvirtino, papildė ir sudarė įrodymų visumą. Visos reikšmingos bylos aplinkybės teisme buvo išnagrinėtos, įrodymai ištirti tiesiogiai, vadovaujantis BPK 242 straipsnio nuostatomis, ir įvertinti pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kasatoriaus teiginiai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo yra nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.

3.4. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai netinkamai įvertino nukentėjusiosios A. R. parodymus ir dėl to padarė neteisingas išvadas dėl jo kaltės. Nukentėjusiosios parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs viso proceso metu, ji ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme vienodai nurodė, kad būtent sutuoktinis A. R., suduodamas jai smūgius kumščiu į dešinį skruostą, rankas ir šoną, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojo policijos pareigūno R. P. tarnybinis pranešimas ir parodymai, kad A. R. iškvietė policijos pareigūnus būtent dėl sutuoktinio (A. R.) smurto; liudytojo R. M. parodymai, kad nukentėjusioji iš karto po įvykio skambino savo dukrai ir pranešė, kad ją sumušė A. R., o netrukus ir šiam liudytojui pasakė, jog A. R. jai sudavė į veidą tris kartus, tą patį ji pasakojo atvykusiems policijos pareigūnams, o kitą dieną jis nukentėjusiosios veide matė patinimą; taip pat teismo medicinos specialisto išvada bei tyrimą atlikusio teismo medicinos specialisto Ą. Sutkaus paaiškinimai teisme, kad nukentėjusiajai tikrai buvo padaryti sužalojimai, kurių atsiradimo laikas, pobūdis, kiekis ir lokalizacija atitinka jos nurodytas sužalojimo aplinkybes. Dėl to teismas neturėjo pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu. Nuteistojo A. R. parodymus teismas taip pat įvertino visų bylos įrodymų kontekste ir pagrįstai juos atmetė, nes jų nepatvirtino bylos įrodymų visuma.

3.5. Pažymėtina, kad kasacinio skundo argumentai dėl neva netinkamo įrodymų vertinimo bei nepagrįstų teismo išvadų iš esmės atitinka nuteistojo A. R. apeliacinio skundo argumentus, kuriuos apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktos motyvuotos išvados dėl visų įrodymų vertinimo, taip pat ir dėl nukentėjusiosios A. R. parodymų patikimumo, į nuteistojo apeliacinio skundo esminius argumentus išsamiai, motyvuotai ir tinkamai atsakyta, taigi, apeliacinis skundas išnagrinėtas, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio nuostatų. Tai, kad abiejų instancijų teismai bylos duomenis įvertino nepalankiai nuteistajam A. R., nėra nei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nei teismo šališkumą patvirtinanti aplinkybė.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo A. R. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

5. Nuteistasis A. R. kasaciniame skunde nurodo, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias BPK nuostatas, išvadas dėl jo kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatytą veiką pagrindė prielaidomis bei netinkamai įvertintais įrodymais, vadovavosi neleistinais, pažeidžiant BPK nustatytą tvarką gautais, įrodymais, neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentų. Iš kasaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad kasatorius, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kritikuoja teismų atliktą įrodymų vertinimą, teigia, kad bylos įrodymai nepatikimi ir nepakankami jo kaltei pagrįsti, ginčija teismų nustatytas faktines aplinkybes, teismų sprendimuose padarytų išvadų pagrįstumą ir pateikia savo versiją dėl atliktų veiksmų vertinimo.

6. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasaciniame skunde nuteistojo išdėstyti argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia kasacinės instancijos teismui galimybės iš naujo vertinti įrodymus jų patikimumo ir pakankamumo aspektais, nustatyti kitokias bylos aplinkybes. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Dėl to kasatoriaus teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

7. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.

8. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

9. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami, atliekant BPK nustatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

10. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.

11. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį A. R., nukentėjusiąją A. R., liudytojus R. P., R. M., specialistą Ą. Sutkų, paskelbė išvardydamas dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas tyrė bei analizavo tiek A. R. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų, tarp jų ir kaltinamojo, nukentėjusiosios ir liudytojo R. M. parodymų, specialisto išvados duomenų, vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia A. R. kaltę, taip pat aptarė jo gynybos versijas dėl nukentėjusiosios siekio jį apkalbėti ir byloje nagrinėjamo įvykio faktinių aplinkybių (nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, jų padarymo laiko ir kt.) ir motyvuotai jas atmetė.

12. Pagal BPK neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

13. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, priešingai nei teigia kasatorius, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir priimtoje nutartyje motyvuotai paneigė esminius apeliacinio skundo argumentus dėl atskirų įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo, kurių nekartoja, ir kartu atkreipia dėmesį į tai, kad vien tai, jog įrodymai įvertinti ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, dar nereiškia jų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK, pažeidimo.

14. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išdėstė, priešingai nei teigia kasatorius, argumentus ir išvadas, paaiškinančias, kodėl šis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės, padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, yra pagrįstos ir teisingos. Šis teismas motyvuotai pasisakė, kodėl nukentėjusiosios A. R. ir liudytojo R. M. parodymus laikė patikimais (juos patvirtino kiti bylos įrodymai, nukentėjusiosios parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nuoseklūs) ir jais vadovavosi. Šis teismas nukentėjusiosios parodymus, jų patikimumą vertino, atsižvelgdamas į tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo susiklosčiusią konfliktinę situaciją šeimoje, taip pat pasisakė ir dėl nukentėjusiosios sveikatos būklės įtakos jos parodymams, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo nesilaikyta kasaciniame skunde nurodomos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

15. Nors kasatorius skunde cituoja ir analizuoja atskirus bylos įrodymus (proceso dalyvių parodymus, specialisto išvadas), jo nuomone, paneigiančius, kad jis smurtavo prieš nukentėjusiąją, priešingai, tai nukentėjusioji prieš jį smurtavo ir dabar jį apkalba, yra suinteresuota, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BPK nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu.

16. Kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas nutartyje, nors tiesiogiai 2017 m. balandžio 11 d. įvykį mačiusių liudytojų nėra, įvykyje dalyvavo tik nuteistasis ir nukentėjusioji, tačiau įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas. Priešingai nei teigia kasatorius, teismų išvada, kad būtent A. R. įvykio dieną smurtavo prieš nukentėjusiąją ir yra kaltas dėl nukentėjusiosios nežymaus sveikatos sutrikdymo, padaryta išsamiai ir detaliai įvertinus surinktų įrodymų visumą, tarp jų – ir netiesioginius įrodymus (liudytojų R. M., R. P., kuriems nukentėjusioji po įvykio pasakė, kad A. R. ją sumušė, parodymus, specialisto parodymus ir specialisto išvadą, iš kurių matyti, kad nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai savaitę iki apžiūros, nuotraukas, kuriose užfiksuoti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai, tarnybinius pranešimus ir kt.). Taigi, nuteistojo versija, kad nukentėjusioji susižalojo pati ar siekia apkalbėti nuteistąjį, teismų patikrinta ir atmesta logiškais bei aiškiais argumentais.

17. Kasatoriaus abejonės specialisto išvada nepagrįstos ir prieštarauja bylos medžiagai – teisme apklaustas specialistas nurodė, kad išvada dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų yra kategoriška, o sužalojimų laikas nurodytas apytiksliai, nes nukentėjusioji kreipėsi ne iš karto po įvykio, nes įvykio metu ir kurį laiką po jo sirgo, tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, tai tik patvirtina nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes apie jai padarytų sužalojimų pobūdį ir laiką. Kasacinio skundo teiginiai apie nukentėjusiosios teismui pateiktų nuotraukų, kuriose matyti jai padaryti sužalojimai, retušavimą yra tik subjektyvios spėlionės ir niekuo nepagrįstos prielaidos. Tai, kad teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo pažeisti nekaltumo prezumpcijos, teisės į teisingą teismą principai ar kaip nors apribotos nuteistojo procesinės teisės, ar kad teismai šališkai išnagrinėjo bylą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS01MDcvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-507/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-507/2017">2K-5-507/2017</a>).

18. Kasacinio skundo argumentas, kad nukentėjusioji pati buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl neteisėtų veiksmų prieš jį, nešalina nuteistojo A. R. baudžiamosios atsakomybės dėl nukentėjusiosios nežymaus sveikatos sutrikdymo. Pažymėtina, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis).

19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, kasatoriaus nurodomų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies taikymo

20. Kasatorius teigia, kad jo veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, t. y. kaip padaryta šeimos nariui, nes įvykio padarymo dieną jo ir nukentėjusiosios santuokiniai ryšiai jau buvo nutrūkę, jų šeiminis gyvenimas nesiejo.

21. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šeimos nario sąvoka pateikta BK 248 straipsnyje, pagal kurio 2 dalį nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

22. Pagal teismų praktiką konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vieno kitam ir kurios būtų pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių, santykiai. Tokiais atvejais reikia vertinti visumą tų aplinkybių, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vieno į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant santykius, atitinkančius šeimos būdingų santykių turinį (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzAxLTEzOS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-301-139/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-301-139/2016">2K-301-139/2016</a>, 2K-77-942/2017).

23. Pažymėtina, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Šis klausimas nebuvo keliamas ir nagrinėtas apeliacinės instancijos teisme, kita vertus, iš teismų sprendimuose nustatytų aplinkybių matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis A. R. ir nukentėjusioji A. R. buvo sutuoktiniai, gyveno kartu viename bute, pats nuteistasis nurodė, kad už butą mokėjo jis, turi du vaikus, nukentėjusioji ne kartą nuteistojo prašė taikytis ir gyventi dėl vaikų, taigi, kasatorius nepagrįstai teigia, kad jo ir nukentėjusiosios niekas nesiejo, jų šeiminiai santykiai buvo nutrūkę. Vien tai, kad nuteistasis ir nukentėjusioji dažnai konfliktuoja, pykstasi, savaime nepaneigia jų santuokinių (šeiminių) ryšių; minėtos aplinkybės atskleidžia ne šeiminių ar nešeiminių santykių turinį, o gyvenimo būdą.

24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kasatoriaus nusikalstami veiksmai pagrįstai ir tinkamai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

25. Kasatoriaus nurodomi argumentai dėl civilinio ieškinio pagrįstumo yra deklaratyvūs, iš esmės siejami su, kasatoriaus nuomone, netinkamu įrodymų vertinimu, neigiant teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes ir padarytą nusikalstamą veiką. Tačiau kasatoriaus argumentai, susiję su BPK pažeidimais ir baudžiamojo įstatymo (BK 140 straipsnio 2 dalies) taikymu teisėjų kolegijos atmesti kaip nepagrįsti, t. y. paliekamas galioti apkaltinamasis teismo nuosprendis. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą ieškinį arba jį atmeta. Tenkindamas civilinį ieškinį, teismas gali nesilaikyti ieškinio ribų, jeigu ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės ieškinį išsprendė, remdamasis ir BPK, ir Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas jokių pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, sprendžiant klausimus, susijusius su civilinio ieškinio klausimo išsprendimu, nenustatė. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl pirmosios instancijos teismo tinkamo civilinio ieškinio išsprendimo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Dėl kasacinės instancijos teismo pareigos ir BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo

26. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (29 straipsnio 1 dalį, 30 straipsnio 1 dalį, 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį), konstitucinius teisinės valstybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtumo, teisingumo ir kitus principus teismai, inter alia (be kita ko), yra valstybės institucija, kuri vykdydama teisingumą ir padėdama valstybei užtikrinti asmenų, visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, kartu privalo apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus. Tai lemia ir tam tikrus teismo įgaliojimus baudžiamajame procese. Teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d. ir kiti nutarimai).

27. Iš baudžiamojo proceso paskirties ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis), taip pat iš baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų kasacine tvarka nagrinėti baudžiamąsias bylas, jei įsiteisėję nuosprendžiai ar nutartys apskųsti, be kita ko, ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnis) ir šiame įstatyme įtvirtintos kasacinės instancijos teismo teisės nagrinėjant kasacinę bylą pritaikyti lengvesnę nusikalstamą veiką nustatantį įstatymą arba nutraukti baudžiamąją bylą (BPK 376 straipsnio 3 dalis), kyla kasacinės instancijos teismo pareiga nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl kasacinio skundo, paduoto, be kita ko, dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, patikrinti visų baudžiamojo įstatymo normų, pagal kurias buvo ar turėjo būti kvalifikuota nusikalstama veika, taikymo tinkamumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-183/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-183/2012">2K-P-183/2012</a>, 2K-176/2014). Kasacinės instancijos teismas tokiu atveju nėra saistomas kasacinio skundo motyvais ir turi konstitucinę teisę apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas.

28. Nors kasaciniame skunde BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo klausimas nekeliamas, tačiau atsižvelgiant į pirmiau minėtas įstatymų nuostatas dėl kasacinės instancijos teismo pareigos patikrinti visų baudžiamojo įstatymo normų, pagal kurias buvo ar turėjo būti kvalifikuota nusikalstama veika, taikymo tinkamumą, teisėjų kolegijos nuomone, byloje yra pagrindas svarstyti baudžiamojo įstatymo – BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto – taikymo klausimą.

29. BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Nusikalstamos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnis nustato kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarką, pagal kurio 1, 3 dalis teismas, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams, taip pat kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai.

30. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. gynyba dėl pasikeitusių aplinkybių būtų kitokia. Taigi teismas turi įvertinti keistinų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pobūdį ir spręsti, ar jos reikšmingos kaltinamojo teisei į gynybą užtikrinti. Paprastai laikoma, kad keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą ir pan. (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMzLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-233/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-233/2008">2K-233/2008</a>, 2K-141/2011, 2K-23/2013).

31. Kaip matyti iš kaltinamojo akto, A. R. nebuvo kaltinamas tuo, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kaltinamajame akte nurodyta, kad jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. Tačiau ši BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta aplinkybė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota kaip A. R. atsakomybę sunkinanti, A. R. skiriant bausmę. Nepaisant to, ši aplinkybė nenurodyta nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų sprendimų aprašomosiose dalyse, konstatuojant A. R. padarytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes.

32. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pirmiau minėtus BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimus, nesilaikydamas įstatymuose nustatytos tvarkos pakeitė iš esmės skirtingomis, negu kaltinime buvo nurodytos, nusikalstamos veikos aplinkybes ir kartu pasunkino kaltinamojo (nuteistojo) teisinę padėtį, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė. Toks BPK pažeidimas yra esminis (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, teismų sprendimai keistini, iš jų šalinant A. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui.

33. Kartu pažymėtina, kad, šioje byloje keičiant pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus, A. R. paliekama pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė.

34. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas, nenustatęs A. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat įvertinęs kitas aplinkybes, turinčias reikšmės, skiriant jam bausmę, A. R. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskyrė laisvės apribojimo devyniems mėnesiams bausmę, t. y. bausmę, mažesnę nei šio BK straipsnio sankcijoje ir BK 48 straipsnyje nustatytas laisvės apribojimo bausmės vidurkis. Dėl to, net ir pašalinus A. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jam paskirta bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 15 d. nutartį pakeisti, pašalinant iš jų BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytą A. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Kitas Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 15 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Pranas Kuconis

Rima Ažubalytė

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė