Baudžiamoji byla Nr. 2K-375-1073/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30677-2016-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.7.9; 1.2.4.6.2.1; 1.2.26.2; 2.1.7.5; 2.3.2.2.13;
2.4.2.1; 2.4.5.2.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 25 d. nutarties.
Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės apribojimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį vieneriems metams, įpareigojant jį būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) vieneriems metams, įpareigojant jį būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72² straipsniu, A. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant tai padaryti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Iš nuteistojo A. R. nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams A. R. ir S. S. priteista po 400 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš nuteistojo A. R. nukentėjusiajam S. S. priteista 300 Eur už turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti ir 377,06 Eur antrinės teisinės pagalbos, teiktos nukentėjusiajai A. R., išlaidoms apmokėti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 25 d. nutartimi nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmestas. Iš nuteistojo A. R. nukentėjusiajam S. S. priteista 300 Eur už turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. R. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2016 m. birželio 21 d. apie 20.00 val. viešoje vietoje – automobilių aikštelėje prie namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu sugriebė sutuoktinei A. R. už kairės rankos ir užsuko ją už nugaros, sudavė ne mažiau kaip septynis smūgius į dešinę ranką, sprandą ir krūtinę, taip nukentėjusiajai A. R. padarė nubrozdinimą kairio dilbio apatiniame trečdalyje, kraujosruvą kairio peties srityje, t. y. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.
2. A. R. taip pat nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) už tai, kad tuo pačiu metu toje pačioje viešoje vietoje, S. S. pamačius mušamą A. R. ir norėjus jai padėti, A. R. įžūliu elgesiu – suduodamas S. S. du kartus kumščiu į veidą bei spirdamas į dešinį dilbį, padarė nukentėjusiajam S. S. kraujosruvą viršutinėje lūpoje, nubrozdinimą dešinio peties srityje, dešinėje rankoje, dešinėje kojoje, poodines kraujosruvas dešiniame dilbyje, dešinėje blauzdoje, t. y. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė viešąją rimtį.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti arba perduoti ją iš naujo nagrinėti apeliacinės arba pirmosios instancijos teismui, atmesti nukentėjusiųjų A. R. ir S. S. civilinius ieškinius, nepriteisti nukentėjusiajam S. S. išlaidų už advokato paslaugas ir išlaidų antrinei teisinei pagalbai už A. R. suteiktas advokato paslaugas. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 140 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pažeidė nullum crimen sine lege (nėra nusikaltimo, jeigu jis nėra kriminalizuotas baudžiamojo įstatymo) principą, nes per plačiai aiškino psichologinio smurto sąvoką. Teismai nevertino patrulio E. R. pateikto vaizdo įrašo, padaryto iškart po konflikto nuvykus į įvykio vietą, iš kurio matyti, kaip nukentėjusioji paaiškina, kad jai jokie sužalojimai nepadaryti, ji nukentėjo tik morališkai. Tai paneigia jo veiksmų kaip nusikalstamų vertinimą, nes BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika gali būti padaroma tik aktyviais kaltininko fiziniais veiksmais, o BK 140 straipsnio 2 dalis nenustato atsakomybės už moralinį ar psichologinį smurtą.
3.2. Teismai jo kaltę preziumavo ir grindė vien tik prielaidomis, o ne konkrečiais ir vienareikšmiškais įrodymais, objektyviu ir išsamiu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu ir jų visumos vertinimu, neišsiaiškino visų reikšmingų bylai aplinkybių, nepagrįstai atmetė jį teisinančius duomenis, nesivadovavo jo parodymais ir nepateikė motyvuotų išvadų dėl to, taip padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatų pažeidimus ir parodė savo šališkumą.
3.3. Teismai nepagrįstai suteikė prioritetą nukentėjusiosios A. R. parodymams. Svarbu paminėti tai, kad jis ir nukentėjusioji nesutaria jau kuris laikas, šiuo metu vyksta skyrybų procesas, o pagal teismų praktiką tokiose jautriose bylose, kai nesutaria ir skiriasi santuokoje ilgai pragyvenę žmonės, jų santykiai įtempti, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus; tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtus motyvus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013). Būtent tai ir lėmė tolesnį nukentėjusiosios A. R. parodymų kitimą ir tikslinimą, kadangi ji turėjo aiškų motyvą apkalbėti jį, o jokių duomenų, kad ji turėtų kažkokių atminties problemų ar kad iš pat pradžių sakė netiesą, byloje nėra. Teismai ypač atsargiai turėjo vertinti nukentėjusiosios parodymus, juos tikrinti, sieti su kitais byloje esančiais duomenimis, nes, esant nesutarimams tarp sutuoktinių ir šiuo metu vykstant jų skyrybų procesui, byloje taip ir liko argumentuotai nepaneigtas nukentėjusiosios suinteresuotumas apkaltinti jį, kad vėliau nuosprendį būtų galima panaudoti skyrybų byloje.
3.4. Kita svarbi aplinkybė, leidžianti abejoti nukentėjusiosios parodymais, yra jos sveikata. Jai konstatuotas psichikos sutrikimas (duomenys neskelbtini), ji kiekvieną dieną vartoja antidepresantus, prastą jos psichinės sveikatos būklę patvirtina ir turimas 80 proc. neįgalumas, kuris suteiktas būtent dėl prastos psichinės sveikatos. Taigi, šios aplinkybės galėjo turėti įtakos ir jos parodymams šioje byloje. Teismai nepagrįstai atmetė liudytojo R. M., ilgamečio jų abiejų draugo, parodymus, kuriam taip pat kilo abejonių dėl nukentėjusiosios psichinės sveikatos; yra buvę tokių atvejų, kai nukentėjusioji liudytoją apšaukė, grasino iškviesti policiją po to, kai jie dėl kažko ginčijosi žodžiu ir nieko blogo R. M. jai nepadarė. Be to, teismai visiškai neįvertino pačios nukentėjusiosios charakteristikos, neatsižvelgė į byloje pateiktus duomenis, kad nukentėjusioji yra konfliktiška, ne kartą teikė skundus ikiteisminio tyrimo institucijoms dėl jo (kasatoriaus) tariamai neteisėtų veiksmų. Teismai visiškai nevertino aplinkybės, kad pati A. R. yra smurtavusi prieš jį, dėl to yra prisipažinusi ir tai patvirtina bylos medžiagoje pateiktas nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą A. R. pagal laidavimą.
3.5. Teismai taip pat nepagrįstai vadovavosi liudytojo S. S. parodymais, kurie nėra informatyvūs, – teisme jis paaiškino, kad nematė jokių jo (kasatoriaus) smūgių ir konkrečių veiksmų.
3.6. Teismai nešalino prieštaravimų ir abejonių, nes nukentėjusiosios parodymai prieštarauja specialisto išvadai, kurioje konstatuoti jai padaryti sužalojimai. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai). Teismai nesilaikė minėtų principų, nuteisdami jį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
3.7. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 284 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes išvadas dėl jo kaltumo padarė remdamiesi prielaidomis, kuriomis apkaltinamojo nuosprendžio grįsti negalima (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTMyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-532/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-532/2012">2K-532/2012</a>, 2K-619/2012, 2K-7-173/2014, 2K-232/2014, 2K-440-976/2015). Pagal teismų praktiką ta aplinkybė, jog veika padaryta viešoje vietoje, dar nėra pakankamas pagrindas teigti, kad buvo sutrikdyta viešoji tvarka ar rimtis. Padariniai, pasireiškiantys viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymu, yra būtinasis BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymis, todėl teismas nuosprendyje turi konkrečiai įvardyti, kuo pasireiškė įžūlaus poelgio padariniai viešosios tvarkos aspektu, o ne apsiriboti abstrakčiu teiginiu apie viešosios tvarkos ar rimties pažeidimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzcxLTY5Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-371-696/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-371-696/2015">2K-371-696/2015</a>).
3.8. Teismai nesiaiškino jokių tiesioginių įvykio liudytojų, nors to ne kartą buvo prašoma. Nesuinteresuotas liudytojas A. P. F. teisme nurodė, kad būtent jaunesnio amžiaus žmogus (t. y. nukentėjusysis S. S.) konflikto metu buvo pranašesnis prieš vyresniojo amžiaus žmogų (t. y. kasatorių), vienu momentu jis netgi buvo nukritęs, o nukentėjusysis stovėjo. Taigi, teismai padarė išvadą, kad viešąją rimtį ir tvarką sutrikdė asmuo, kuris buvo silpnesnis ir netgi konflikto metu buvo parkritęs, todėl toks BK 284 straipsnio 1 dalies taikymas? formalus. Be to, pats nukentėjusysis nurodė, kad tik gynėsi, ir nieko negalėjo pasakyti, kur ir kaip jis neva buvo mušamas A. R..
3.9. A. R. parodymai dėl šio nusikaltimo taip pat prieštaringi, nenuoseklūs, turėjo būti vertinami kritiškai. Ji teisme parodė, kad A. R. puolė pirmas, pirmo veiksmo neatsimena, matė, bet neužfiksavo. Taigi, nesuprantama, kaip ji matė jo puolimo veiksmą, tačiau kartu jo negali atsiminti. Taip pat ji nieko negalėjo nurodyti ir dėl muštynių eigos, kiek smūgių buvo suduota, kur tiksliai ir pan. Labai svarbią reikšmę, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, o apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl šios aplinkybės, turi A. R. po konflikto rašytos žinutės jam, kuriose ji minėjo, kad tai jis (kasatorius) buvo mušamas. Tai parodo, jog būtent dėl agresoriaus S. S. veiksmų jam (kasatoriui) buvo padaryta žala.
3.10. Teismai nesigilino ir į patrulio vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, kurios patvirtina, jog būtent nukentėjusysis inicijavo smurtinį konfliktą, jo pareiškimas dėl A. R. yra priešpriešinis, siekiant palankios gynybinės pozicijos. Daug pavojingesnius sužalojimus patyrė būtent jis (kasatorius) (buvo sumuštas, galvoje matomi aiškūs sužalojimai, bėgantis kraujas), o S. S. jokių reikšmingų sužalojimų nepatyrė. Taigi, S. S. parodymai turi būti vertinami kaip nepatikimi. Teismai visiškai nepagrįstai nesivadovavo vienintelės tiesioginės konflikto liudytojos A. K. parodymais, nors ji patvirtino esmines aplinkybes, t. y. kad matė suduotus smūgius A. R., jis tik gynėsi ir jokių aktyvių veiksmų neatliko, jam parkritus S. S. dar sudavė keturis smūgius.
3.11. Teismai netinkamai pritaikė BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas, pripažindami jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikaltimus padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas neva turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Šiai aplinkybei pripažinti teismui pakako tik pareigūno parodymų, kad jis jam atrodė neblaivus, nors pareigūnai, įtardami jį esant neblaivų, privalėjo imtis veiksmų, siekdami nustatyti jo girtumą. Be to, valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras kaltinamajame akte nenurodė jokių jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
3.12. Reiškiant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, civilinis ieškovas nėra atleidžiamas nuo pareigos pagrįsti savo reikalavimus. Civilinis ieškovas turi įrodyti, kad patyrė neturtinę žalą, ir būtent tokio dydžio, kokį nurodė ieškinyje. Šiuo atveju civiliniuose ieškiniuose nukentėjusieji tik formaliai nurodė padarinius, tariamai atsiradusius dėl nusikaltimų, kuriuos neva jis (kasatorius) padarė. Kadangi jis nusikalstamų veikų nepadarė, todėl civiliniai ieškiniai šioje byloje turėjo būti atmesti.
3.13. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes teisėja gynybai neleido užduoti klausimų nukentėjusiajam, kurie buvo esminiai, siekiant patikrinti nukentėjusiojo parodymus, neatsižvelgė į jo ir jo gynėjo nuomonę daugeliu klausimų, šališkumas atsispindi ir nuosprendyje, kuriame išvados dėl jo kaltės padarytos remiantis tik prielaidomis. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinta svarbi konstitucinė garantija? asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga. Asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių.
3.14. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, nes neatsakė arba formaliai atsakė į jo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų (jo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų) vertinimu, pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumu, nukentėjusiųjų civilinių ieškinių nepagrįstumu, nesigilino į bylą ir neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų. Be to, šis teismas visiškai nepasisakė dėl jo prašymo pranešti prokurorui apie S. S. galbūt padarytą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, taip parodydamas savo šališkumą.
3.15. Teismai nepagrįstai atmetė jo prašymus atlikti įrodymų tyrimą byloje, siekiant nustatyti įvykį mačiusius liudytojus ir juos apklausti (vaizdo įrašas patvirtina, kad įvykį matė dar du liudytojai, tačiau jie nenustatyti, o juos – objektyvius liudytojus – nustatyti buvo būtina, nes byloje apklaustų asmenų parodymai prieštaringi), išreikalauti duomenis apie nukentėjusiųjų teistumus, pridėti prie bylos ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-34263-16 medžiagą, taip pažeisdami BPK 324 straipsnio 6 dalį. Taip jam buvo atimta galimybė apsiginti nuo pareikštų kaltinimų, užkirstas kelias kritikuoti jį kaltinančius įrodymus, t. y. pažeisti rungimosi ir teisės gintis nuo pareikštų kaltinimų principai (BPK 7, 22 straipsniai). Ne gynėjo pareiga yra įrodyti asmens kaltumą ar nekaltumą, o tokią pareigą turi prokuroras. Be kita ko, ikiteisminio tyrimo metu tiek jam, tiek jo gynėjui nebuvo leista susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, todėl nebuvo galimybės įvertinti, kokie veiksmai yra būtini atlikti. Tiek prokuroras, tiek teismas turi pareigą objektyviai ištirti bei išnagrinėti bylą, o tai reiškia, jog turi būti panaudotos visos teisėtos priemonės, kad būtų išaiškinta nusikalstama veika. Toks yra baudžiamojo proceso tikslas? ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis); juo teismai šioje byloje nesivadovavo.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė L. Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. R. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo neatlieka.
4.2. Kasaciniu pagrindu apskųstiems pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimams naikinti ir keisti laikomi atvejai, kai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktas įrodymų tyrimas ar (ir) vertinimas turi spragų, yra paviršutiniškas, vienpusis, logiškai nepaaiškinantis teismų padarytų išvadų ir pan. Nustatęs tokius įrodymų tyrimo ar (ir) vertinimo trūkumus kasacinės instancijos teismas konstatuoja BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimą.
4.3. BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepažeidė. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.
4.4. Nustatydamas įvykio aplinkybes dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus. Šis teismas išvadas dėl kasatoriaus kaltės nežymiai sutrikdžius sveikatą nukentėjusiajai pagrindė nuosekliais nukentėjusiosios parodymais ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, nukentėjusiojo S. S., liudytojo A. P. F., policijos pareigūnų E. R., E. D. parodymų visuma, specialisto išvada.
4.5. Nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme nuosekliai tvirtino, kad A. R., išlipęs iš A. K. (S.) automobilio, griebė nukentėjusiajai už kairės rankos, užsuko ją, kita ranka pradėjo smūgiuoti į krūtinę, sprandą, dešinę ranką, sudavė apie septynis smūgius. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina nukentėjusysis S. S., teisme nurodęs, kad išlipęs iš automobilio išgirdo A. R. rėkimą ir, paėjęs už elektros pastotės, pamatė, kad ši stovi jo žmonos A. S. automobilio gale, stumdosi su A. R., kuris buvo sugriebęs A. R. už rankos, abu tampėsi. Tai, kad nukentėjusioji dėl patirtų smurtinių A. R. veiksmų garsiai šaukė, patvirtina ir liudytojas A. P. F., nurodęs, kad šalia konfliktuojančių vyrų stovėjo stambesnio sudėjimo moteris, kuri kažką rėkė.
4.6. Iš filmuotos vaizdo medžiagos matyti, kad nukentėjusioji policijos pareigūnui E. R. iš tiesų nurodė, kad ji nebuvo sumušta, tik morališkai nukentėjo nuo sutuoktinio, tačiau kitas policijos pareigūnas, liudytojas E. D., patvirtino, kad atvykus į įvykio vietą A. R. jam nurodė, kad ją stumdė jos vyras A. R., o S. S., ją gindamas, susimušė su A. R.. Vertinant šias aplinkybes, reikėtų atkreipti dėmesį, kad A. R. tik ką buvo patyrusi stresą dėl prieš ją panaudoto artimo žmogaus smurto ir galėjo netiksliai įvardyti, kad tik morališkai nukentėjo, tik kitam policijos pareigūnui nurodydama, kad nukentėjo ir fiziškai.
4.7. Kasacinio skundo argumentai, kad A. R. serga psichikos liga, elgiasi neadekvačiai, kad vyksta santuokos nutraukimo procesas ir kad taip nukentėjusioji nori susidoroti su kaltinamuoju, negali paneigti nukentėjusiosios parodymų dėl patirto smurto, nes nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes dėl patirtų sužalojimų taip pat patvirtina objektyvūs medicininiai dokumentai (kreipimasis į klinikas, specialisto išvada).
4.8. Kasatorius pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal šį BK straipsnį atsiranda asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, svarbu nustatyti, kad neteisėti kaltininko veiksmai buvo atlikti būtent viešoje vietoje. Viešoji vieta yra vieša erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-229/2011).
4.9. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra padariniai, t. y. BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Pažymėtina, kad teismų praktikoje tam tikras elgesys, kuriuo demonstruojamas niekinantis požiūris į kitus asmenis, siekiama pasirodyti prieš aplinkinius viešoje vietoje, paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI2LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-126/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-126/2006">2K-126/2006</a>, 2K-469/2010).
4.10. Kasatorius nusikalstamus veiksmus atliko automobilių aikštelėje prie namo, t. y. viešoje vietoje, įžūliu smurtiniu elgesiu nežymiai sutrikdė nukentėjusiajam S. S. sveikatą, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė viešąją rimtį, t. y. pažeidė viešąją tvarką. A. R., viešoje vietoje naudodamas fizinį smurtą, suvokė, kad tokie jo veiksmai trikdo visuomenės rimtį ir tvarką bei demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, ir to norėjo. Ši jo nusikalstama veika įrodyta nuosprendyje aptartais įrodymais, nepažeidžiant įstatymų reikalavimų: nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų visuma, specialisto išvada.
4.11. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nebuvo įvertinta nukentėjusiosios A. R. po konflikto rašyta SMS žinutė. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo nutarties 20 lape aptartas ir įvertintas šis apeliacinio skundo argumentas.
4.12. Kasacinio skundo argumentas, kad teismai nepagrįstai pripažino A. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nurodytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, atmestinas. Liudytojas E. R. patvirtino, kad A. R. vizualiai atrodė išgėręs, nuo jo sklido alkoholio kvapas, akys buvo paraudusios, kalba ir elgesys neadekvatūs. Teisiamajame posėdyje peržiūrėtame vaizdo įraše užfiksuota, kaip liudytoja A. K. policijos pareigūnams pasakė, kad žmogus (A. R.) buvo išgėręs, ir paprašė parvežti namo, taip pat A. R. išvaizda, elgesys ir kalba teismui leido padaryti išvadą, kad įvykio vietoje jis buvo neblaivus, o jo smurtinis elgesys, nukreiptas į kelis gėrius – žmogaus sveikatą, visuomenės rimtį ir tvarką – kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
4.13. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo, nagrinėjant jo apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas ištyrė nuteistojo A. R. apeliacinio skundo motyvus, atliko išsamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo įvertinimą, nutartyje aptarė visus apeliacinio skundo argumentus. Tai, kad kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadomis, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo padaryti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimai, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
4.14. BPK 324 straipsnio 6 dalis suteikia apeliacinės instancijos teismui galimybę atlikti įrodymų tyrimą. Pagal teismų praktiką sprendimą dėl įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teismas turi priimti įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad bylai teisingai išspręsti svarbūs įrodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo iš viso tiriami arba kad tai buvo daroma pažeidžiant BPK nuostatas, privalo atlikti įrodymų tyrimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-240/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-240/2014">2K-240/2014</a>, 2K-427-648/2015, 2K-389-511/2016). Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas nuteistojo A. R. skundą ir neatlikdamas įrodymų tyrimo, baudžiamojo proceso įstatymų nepažeidė, nes nenustatyta aplinkybių, kurioms esant buvo būtina atlikti įrodymų tyrimą.
4.15. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, išdėstyti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, įvertino visus proceso metu surinktus bylai išspręsti reikšmingus įrodymus, išdėstė teisinius argumentus dėl visų ištirtų įrodymų vertinimo, taigi, tiesiogiai taikydamas vieną iš nekaltumo prezumpcijos principo aspektų – in dubio pro reo principą, išnaudojo visas galimybes kilusioms abejonėms pašalinti ir, vertindamas įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų.
4.16. Kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo teisėja L. Lesinskienė buvo šališka, atmestinas. Tokių duomenų byloje nėra, taip pat nenustatyti BPK 58 straipsnyje nurodyti jos negalėjimo dalyvauti procese pagrindai. Tai, kad teismai įrodymus įvertino kitaip, nei pageidavo kasatorius, nereiškia, jog teismai buvo šališki. Nešališkumo principo turinyje svarbiausia, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Šiuo principu teismai, nagrinėję A. R. baudžiamąją bylą, tinkamai vadovavosi.
4.17. Pirmosios instancijos teismo teisiamųjų posėdžių protokolai patvirtina, kad teisėja nuteistajam A. R. ir jo gynėjui lygiomis teisėmis su kitais proceso dalyviais leido dalyvauti tiriant įrodymus, pareiškiant prašymus, naudotis kitomis BPK garantuojamomis teisėmis, neteikiant pirmenybės nė vienam iš byloje dalyvaujančių asmenų. Nenustatyta, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą būtų pažeistas BPK 7 straipsnyje nustatytas rungimosi principas ar suvaržytos kaltinamajam įstatymų garantuotos gynybos teisės (BPK 22 straipsnio 3 dalis), kaip teigiama kasaciniame skunde. Teismas atsižvelgė į A. R. ir jo gynėjo reiškiamus pageidavimus ir prašymus, dalį jų tenkino ir motyvuotai atmetė kitus prašymus; buvo atmesti ne tik nuteistojo gynėjo, bet ir nukentėjusiosios prašymai. Taip pat nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad nuteistajam ar jo gynėjui buvo apribota teisė užduoti klausimus. Kaip matyti iš teisiamųjų posėdžių protokolų, gynėjas uždavė klausimus tiek nukentėjusiesiems, tiek liudytojams. Tai, kad teismas pašalino gynėjo klausimą nukentėjusiajai dėl nesusijusių su byla aplinkybių, ar tai, kad pareiškė pastabą dėl pakartotinių klausimų uždavimo, nerodo teismo šališkumo.
4.18. Teismai netenkino prašymo dėl įvykį mačiusio liudytojo suradimo, nes nuo įvykio praėjus beveik dvejiems metams liudytojo paieška, vadovaujantis ekonomiškumo ir protingumo principais, būtų nepagrįstas proceso veiksmas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų, ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip teismo šališkumas ar galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Svarstydamas prašymus bei dėl jų nuspręsdamas, teismas turi laikytis vienintelio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme A. R. buvo suteiktos visos įstatyme nurodytos teisės, jų nesuvaržant.
4.19. Kasacinio skundo argumentas, kad civiliniai ieškiniai priteisti nepagrįstai, atmestinas, nes kasatoriaus kaltė dėl jam inkriminuotų nusikaltimų įrodyta, veikos kvalifikuotos teisingai. Kasatorius nukentėjusiesiems žalą padarė nusikalstamais veiksmais, žala padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai, todėl neturtinės žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas priteisė pagrįstai, argumentavo, kodėl būtent tokio dydžio žala nukentėjusiesiems priteisiama. Teismas taip pat atsižvelgė į neturtinės žalos sukeltas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus.
4.20. Teismas pagrįstai vadovavosi BPK 106 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, pripažinęs, kad nukentėjusiųjų atstovavimo išlaidos pagrįstos, jų dydis atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus, atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis A. R. yra darbingo amžiaus ir dirbantis asmuo, pagrįstai nusprendė iš jo išieškoti 377,06 Eur antrinės teisinės pagalbos, teiktos nukentėjusiajai A. R., išlaidoms apmokėti ir 300 Eur nukentėjusiajam S. S. už turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo A. R. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad jis byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato; skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).
7. Nuteistojo kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų detaliai analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir savos vertinimo versijos; pažeidimai grindžiami ir argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu nuteistojo kaltei įrodyti, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, teismų padarytomis išvadomis, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo ir patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Dėl to kasatoriaus teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais
8. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.
9. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.
10. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami, atliekant BPK nustatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.
11. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.
12. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį A. R., nukentėjusiuosius A. R. ir S. S., liudytojus E. R., E. D., A. P. F., A. K., R. M., peržiūrėjo vaizdo įrašus, paskelbė išvardydamas dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas tyrė bei analizavo tiek A. R. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų, tarp jų ir kaltinamojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų, specialisto išvadų, vaizdo įrašų, SMS pranešimų, vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia A. R. kaltę, taip pat aptarė jo gynybos versijas dėl nukentėjusiosios sveikatos būklės įtakos jos parodymų patikimumui ir byloje nagrinėjamo įvykio faktinių aplinkybių (dėl kaltinamojo fizinio kontakto ir smurto prieš nukentėjusiuosius, įvykio eigos, nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų ir kt.) ir motyvuotai jas atmetė.
13. Pagal BPK neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
14. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, priešingai nei teigia kasatorius, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir priimtoje nutartyje motyvuotai paneigė esminius apeliacinio skundo argumentus dėl atskirų įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo, kurių nekartoja, ir kartu atkreipia dėmesį į tai, kad vien tai, jog įrodymai įvertinti ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, dar nereiškia jų vertinimo taisyklių pažeidimo.
15. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, joje išdėstyti argumentai ir išvados, paaiškinančios, kodėl šis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės, padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, yra pagrįstos ir teisingos. Šis teismas, priešingai nei teigia kasatorius, motyvuotai pasisakė, kodėl nukentėjusiųjų A. R. (jos parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, be to, juos patvirtino kiti bylos įrodymai) ir S. S. (jo parodymai patvirtina nukentėjusiosios parodymus, taip pat sutampa su nuteistojo ir liudytojos A. K. parodymais dėl viešosios tvarkos pažeidimo) parodymus laikė patikimais ir jais vadovavosi, o kai kuriuos A. R. ir liudytojos A. K. (jo parodymai nebuvo nuoseklūs ir galėjo būti suderinti su šios liudytojos parodymais), taip pat liudytojo R. M. parodymus (jis tiesiogiai įvykio nematė, tik perpasakojo, ką jam, kaip šeimos draugui, sakė A. R. ir A. R.) atmetė kaip prieštaraujančius kitiems byloje esantiems įrodymams. Be to, šis teismas byloje surinktus įrodymus įvertino, atsižvelgdamas ir į tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo susiklosčiusią konfliktinę šeiminę situaciją, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo nesilaikyta kasaciniame skunde nurodomos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
16. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo šioje byloje atlikti įrodymų tyrimą ir detaliai išsiaiškinti visas su byloje nagrinėjamu įvykiu susijusias faktines aplinkybes, t. y. nustatyti, kas dar matė 2016 m. birželio 21 d. įvykį, išreikalauti duomenis apie nukentėjusiųjų teistumus, pridėti prie bylos ikiteisminio tyrimo medžiagą, atmestini kaip nepagrįsti.
17. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2012, 2K-603/2012, 2K-109/2014, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-240/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-240/2014">2K-240/2014</a>).
18. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę įrodymus kaip visumą ir konstatavę A. R. kaltę dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų padarymo, taip padarė kasatorių netenkinančias išvadas, neduoda pagrindo spręsti dėl būtinumo apeliacinės instancijos teisme atlikti įrodymų tyrimą. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad nuteistojo gynėjas prašė atlikti įrodymų tyrimą, tačiau teismas tokį prašymą, atsižvelgdamas į proceso dalyvių nuomonę, argumentuotai atmetė – nutarė įrodymų tyrimo neatlikti, nes apeliacinio skundo argumentai susiję su įrodymų vertinimu, visi galimi įrodymai byloje surinkti. Taigi, nagrinėjamoje byloje būtinybės atlikti įrodymų tyrimo, apeliacine tvarka nagrinėjant bylą, nebuvo, apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę išnagrinėti apeliacinį skundą, analizuodamas pirmosios instancijos teismo tirtus įrodymus.
19. Nors nuteistasis teigia, kad teismai nepagrįstai neatsižvelgė į jo ir jo gynėjo nuomonę daugeliu klausimų, neleido užduoti klausimų nukentėjusiajam, tačiau, kaip matyti iš teismų posėdžių protokolų, dėl proceso dalyvių, tarp jų ir nuteistojo ir jo gynėjo, pateiktų prašymų (dėl dokumentų išreikalavimo, dokumentų pridėjimo prie bylos, teisėjos nušalinimo, dėl asmenų iškvietimo ir apklausimo ir kt.) teismai pasisakė, juos nagrinėjo. Vienus prašymus teismai tenkino tiek, kiek tai galėjo padėti nagrinėjant bylą, t. y. bylos aplinkybėms tiksliau išsiaiškinti bei vertinti, o kitus, neesminius ar nesusijusius su byla, motyvuotai atmetė. Pažymėtina, kad teismas neturi pareigos besąlygiškai tenkinti visų pateikiamų proceso dalyvių prašymų, o iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, kad įrodinėjimas yra begalinis procesas. Kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas svarbu tai, su kokiais konkrečiais faktais susiję ir juos gali patvirtinti ar paneigti gaunami duomenys, ar tų faktų nustatymas turi reikšmę priimant teisingą sprendimą.
20. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>, 2K-524/2014, 2K-76-942/2017, 2K-208-976/2017). Taigi, teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, patikrinus įrodymų patikimumą bei pateikus argumentus dėl jų pakankamumo. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Nagrinėjamu atveju tai, kad kasatoriaus ir jo gynėjo prašomi tam tikri įrodymų tyrimo (rinkimo) veiksmai neatlikti, nereiškia, jog šiai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai įmanoma; taip pat tai nereiškia, kad buvo pažeisti nekaltumo prezumpcijos, rungimosi principai ar kaip nors apribotos nuteistojo procesinės teisės, ar kad teismai neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-507/2017).
21. Kasatorius skunde itin detaliai analizuoja atskirus bylos įrodymus (nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, vaizdo įrašų, specialisto išvados duomenis), teigdamas, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Pažymėtina, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas.
22. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, kasatoriaus nurodomų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.
23. Kasatoriaus nurodomi argumentai dėl netinkamo BK 140 straipsnio 2 dalies, 284 straipsnio 1 dalies taikymo, civilinių ieškinių pagrįstumo yra deklaratyvūs, iš esmės siejami su, kasatoriaus nuomone, netinkamu įrodymų vertinimu, neigiant teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, tačiau, kaip matyti iš teismų sprendimų turinio, šių nusikalstamų veikų sudėčių požymiai teismų nustatyti ir aptarti, neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems klausimas išspręstas, laikantis civilinės teisės normų nuostatų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo kriterijus, ir BPK normų, reglamentuojančių civilinio ieškinio nagrinėjimą bei išsprendimą baudžiamojoje byloje. Atsižvelgiant į tai, kad kasatoriaus argumentai, susiję su BPK pažeidimais, atmesti kaip nepagrįsti, nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai A. R. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 140 straipsnio 2 dalies, 284 straipsnio 1 dalies nuostatas ar nepagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiesiems.
Dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo
24. BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Nusikalstamos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnis nustato kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarką, pagal kurio 1, 3 dalis teismas, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams, taip pat kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai.
25. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. gynyba dėl pasikeitusių aplinkybių būtų kitokia. Taigi teismas turi įvertinti keistinų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pobūdį ir spręsti, ar jos reikšmingos užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą. Paprastai laikoma, kad keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą ir pan. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMzLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-233/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-233/2008">2K-233/2008</a>, 2K-141/2011, 2K-23/2013).
26. Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog jis nusikalstamas veikas padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos šių nusikalstamų veikų padarymui, nes ši aplinkybė jam nebuvo inkriminuota kaltinamajame akte.
27. Kaip matyti iš kaltinamojo akto, A. R. tuo nebuvo kaltinamas, kaltinamajame akte nurodyta, kad jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio, prokuroras baigiamojoje kalboje nurodė, kad paaiškėjo A. R. baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. kad jis įvykio dieną buvo neblaivus, tačiau teismas, išklausęs kitų proceso dalyvių baigiamąsias kalbas ir kaltinamojo paskutinį žodį, pranešė apie nuosprendžio paskelbimo laiką ir jį paskelbė 2017 m. gruodžio 19 d. Ši BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta aplinkybė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota kaip jo atsakomybę sunkinanti, A. R. skiriant bausmę, tačiau ji nenurodyta nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų sprendimų aprašomosiose dalyse, konstatuojant A. R. padarytų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes.
28. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pirmiau minėtus BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimus, nesilaikydamas įstatymuose nustatytos tvarkos pakeitė iš esmės skirtingomis, negu kaltinime buvo nurodytos, nusikalstamos veikos aplinkybes ir kartu pasunkino kaltinamojo (nuteistojo) teisinę padėtį, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė. Toks BPK pažeidimas yra esminis (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, teismų sprendimai keistini, iš jų šalinant A. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamas veikas padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos šių nusikalstamų veikų padarymui.
29. Kartu pažymėtina, kad, šioje byloje keičiant pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus, A. R. paliekama pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 284 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė.
30. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas, nenustatęs A. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat įvertinęs kitas aplinkybes, turinčias reikšmės, skiriant jam bausmę, A. R. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 284 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės apribojimo vieneriems metams bausmes, t. y. bausmes, šiek tiek mažesnes nei šių BK straipsnių sankcijose ir BK 48 straipsnyje nustatytas laisvės apribojimo bausmės vidurkis; jas subendrinęs – galutinę subendrintą laisvės apribojimo bausmę vieneriems metams šešiems mėnesiams. Dėl to, net ir pašalinus A. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jam paskirta bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 25 d. nutartį pakeisti, pašalinant iš jų BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytą A. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui.
Kitas Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 25 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Pranas Kuconis
Rima Ažubalytė
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
