Dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 15 d. nutarties

Baudžiamoji byla Nr. 2K-385-222/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44955-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.1.3.2; 1.2.3.3.1; 2.10.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. D., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 15 d. nutarties.

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartimi A. D., pripažintam nepakaltinamu ir padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos įstaigoje (VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje).

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus civilinis ieškinys dėl 218,32 Eur žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 15 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis pakeista ir A. D. padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika perkvalifikuota iš BK 140 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį. Kita pirmosios instancijos teismo nutarties dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. D. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos įstaigoje už tai, kad, būdamas nepakaltinamas, 2017 m. rugsėjo 1 d. apie 12 val. Šiauliuose, prie (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos, sugriebė rankomis gatve einančią nukentėjusiąją R. M. už nugaros ir nusinešė ją prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), ten, viena ranka laikydamas apglėbęs per liemenį, kita ranka spaudė kaklą; nukentėjusiajai besipriešinant, rankomis sugriebęs už kaklo smaugė, šiai bandant ištrūkti, pargriovė ant žemės ir, atimdamas galimybę priešintis bei pabėgti, užsėdo ant nukentėjusiosios bei sudavė ne mažiau kaip du smūgius į galvą, po to peiliu dūrė nukentėjusiosios pilvo link, atlošęs galvą, pjovė 10 kartų per kaklą; taip padarė nukentėjusiajai R. M. pjautines žaizdas smakre, kakle, dešinės krūties priekinio paviršiaus dešinėje, kairėje plaštakoje ir piršte, poodinę kraujosruvą kaktos kairėje, odos nubrozdinimus dešinės krūties srityje, dešinėje plaštakoje, nugaros dešinėje pusėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus.

2. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria A. D. padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir perkvalifikuodamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį kaip pasikėsinimą nužudyti, tokį sprendimą motyvavo tuo, kad asmens, padariusio baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepakaltinamumas negali būti laikomas aplinkybe, šalinančia galimybę teismui konstatuoti tikrąsias faktines veikos padarymo aplinkybes ir kvalifikuoti veiką tik pagal atsiradusias pasekmes. Įvertinęs A. D. veiksmų pobūdį, jų intensyvumą, nukentėjusiajai padarytų sužalojimų mechanizmą, jų pobūdį, lokalizaciją ir skaičių, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad A. D. panaudojo fizinį smurtą ir peilį prieš R. M. norėdamas ją nužudyti, o savo ketinimo neįgyvendino, nes į įvykio vietą atbėgo pašaliniai asmenys ir šių A. D. išsigando.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu A. D., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjas advokatas R. Dobrovolskis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 15 d. nutartį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartį be pakeitimų.

3.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai perkvalifikavo A. D. padarytą veiką iš BK 140 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį. Šis teismas įrodymus vertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimus, t. y. nevertino įrodymų visumos, neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, tinkamai nemotyvavo, kodėl vienus įrodymus atmeta, o kitus pripažįsta kaip patvirtinančius, kad A. D. padaryta veika pasikėsino į nukentėjusiosios R. M. gyvybę.

3.2. BPK 395 straipsnyje nurodyta, kokios aplinkybės įrodinėjamos priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese. Byloje nustatyta, kad A. D. padarė R. M. nežymų sveikatos sutrikdymą. Nagrinėjamu atveju inkriminuojant pasikėsinimą nužudyti, nepaisant asmens nepakaltinamumo, būtina nustatyti veikos subjektyvųjį požymį – tiesioginę apibrėžtą tyčią. Šio subjektyviojo požymio nustatymo būtinumą suponuoja BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos, todėl apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese toks požymis nėra nustatomas (kitaip, nei padaro nusikalstamą veiką pakaltinamas asmuo), neįgyvendino tinkamo proceso (išsamiai ir nešališkai ištirti visas aplinkybes bei teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus) reikalavimų ir pažeidė konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą. Kiekvienoje byloje turi būti vertinami veikos objektyvieji požymiai, iš kurių visumos galima būtų padaryti išvadą dėl asmens kaltės formos ir rūšies. Iš skundžiamos nutarties turinio nėra aišku, kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. D. siekė atimti nukentėjusiosios gyvybę, todėl buvo pažeistos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis prielaidomis, o ne pačios R. M. ar liudytojų parodymais, padarė išvadą, kad A. D., jei jo intensyvios veikos darymas nebūtų buvęs nutrauktas, būtų nužudęs nukentėjusiąją. Vien įrankio panaudojimas, apie dešimt kartų R. M. kaklo braižymas peiliu ar realus grasinimas juo padaryti sužalojimus negali būti vertinama kaip asmens siekis nužudyti kitą asmenį, tuo labiau kad nukentėjusiajai iš esmės nebuvo padaryta jokių rimtesnių sužalojimų. Be to, šios instancijos teismas nevertino to, kad A. D., būdamas fiziškai stipresnis ir iš tiesų siekdamas nužudyti R. M., turėjo galimybę realizuoti tokį ketinimą, taip pat sukelti jai sunkesnio masto sveikatos sutrikdymą. Kita vertus, R. M. parodymai patvirtina, kad A. D., baigęs peiliu braižyti jos kaklą, nuleido peilį prie nukentėjusiosios pilvo ir grasino juo. Taigi A. D. savo veiksmais siekė sukelti R. M. baimę, nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai jo veiką kvalifikavo pagal atsiradusias pasekmes (BK 140 straipsnio 1 dalis).

3.4. Apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas A. D. padarytą veiką kaip pasikėsinimą nužudyti nenustatęs tiesioginės tyčios atimti kitam žmogui gyvybę, taip pat nesilaikė teismų praktikos išaiškinimų, kad asmens veika tokiu atveju kvalifikuojama pagal objektyviuosius požymius (pavojingą veiką ir padarinius) (Šiaulių apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-61-282-2012, Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-345-626/2013).

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras S. Stulginskis atsiliepimu į A. D., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato R. Dobrovolskio kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pakeitė pirmosios instancijos teismo nutartį ir A. D. veiką kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį kaip pasikėsinimą nužudyti. Šis teismas išanalizavo bylos įrodymus laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų (įvertino bylos įrodymų visumą, kuri patvirtina objektyvias veikos padarymo aplinkybes), įvertino pirmosios instancijos teismo motyvus ir teisingai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. D. veikos kvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

4.2. Byloje nustatytos aplinkybės, kad A. D. atliko intensyvius smurtinius veiksmus prieš R. M., užpuolimo metu panaudojo žmogaus sveikatai ir gyvybei pavojingą įrankį – peilį, o pavojingus veiksmus nutraukė dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių, nes išsigando į įvykio vietą atbėgusių žmonių, leidžia konstatuoti, kad A. D. veikė ketindamas nukentėjusiąją nužudyti. Skundžiamoje nutartyje yra tinkamai atskleisti objektyvieji veikos požymiai, kuriais remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė minėtą išvadą dėl A. D. veiksmų kryptingumo.

4.3. Kasatoriaus skundo teiginiai, kad A. D. veiksmai nerodo siekio nužudyti R. M., o jais buvo siekiama sukelti baimę ir nežymiai sužaloti sveikatą, yra deklaratyvūs ir prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. A. D., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato R. Dobrovolskio kasacinis skundas atmestinas.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Dėl A. D. padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį

7. Kasatoriaus prašymas (panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį be pakeitimų) grindžiamas šiais esminiais argumentais: apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą ir nesilaikė tinkamo proceso (išsamiai ir nešališkai ištirti visas aplinkybes bei teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus) reikalavimų, nes nenustatė subjektyviojo A. D. veikos požymio – tiesioginės apibrėžtos tyčios atimti kitam žmogui gyvybę, be to, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nevertino įrodymų visumos, neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir taip pažeidė BK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Kasatoriaus manymu, nepakaltinamo A. D. padaryta veika nepagrįstai kvalifikuota pagal griežtesnį baudžiamąjį įstatymą (BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, o ne BK 140 straipsnio 1 dalį).

8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą priverčiamosios medicinos priemonės taikomos asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BPK 392 straipsnio 1 dalis). BK 17 straipsnis nustato, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nepakaltinamumą apibūdina du kriterijai – medicininis ir juridinis. Medicininio kriterijaus išraiška yra asmens psichikos sutrikimas, juridinis kriterijus reiškia tokį asmens psichikos sutrikimą, kuris atima jam sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę (intelektinis požymis) ir (ar) galėjimą juos valdyti (valinis požymis). Nustačius šiuos abu kriterijus atitinkančias aplinkybes, pripažįstama, kad asmens padarytoje pavojingoje baudžiamojo įstatymo uždraustoje veikoje nėra būtinojo subjektyviojo požymio – kaltės, todėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskyrimo jam klausimai nesprendžiami, tačiau tai sudaro pagrindą pradėti priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą. Šie ypatumai lemia tai, kad minėtų priemonių taikymo procese įrodinėtinos aplinkybės, kaip nustatyta BPK 395 straipsnyje, yra: 1) baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė tas asmuo; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo; 4) koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to; 5) įstatymo uždrausta veika padarytos žalos pobūdis ir dydis. Taigi, kitaip nei sprendžiant baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskyrimo klausimus, nepakaltinamo asmens kaltės forma, rūšis BK 15, 16 straipsnių prasme nenustatoma ir negali būti nustatyta, tai kartu ir nėra baudžiamosios bylos dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo įrodinėjimo dalykas. Tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDU2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-456/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-456/2009">2K-456/2009</a>). Todėl kasatoriaus teiginiai, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti nustatytos aplinkybės, atskleidžiančios nepakaltinamo A. D. padarytos pavojingos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos subjektyvųjį požymį (kaltę, jos formą ir rūšį), o to nenustačius, esą nesilaikoma tinkamo proceso (išsamiai ir nešališkai ištirti visas aplinkybes bei teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus) reikalavimų, atmestini kaip nepagrįsti.

9. Apeliacinės instancijos teismas perkvalifikavo A. D. padarytą pavojingą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką iš BK 140 straipsnio 1 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį padarydamas išvadą, kad nagrinėjamu atveju A. D. savo veiksmais pasikėsino nužudyti nukentėjusiąją R. M.. BK 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veiksmas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Nuo baigto nusikaltimo pasikėsinimas skiriasi tuo, kad čia yra ne visi norėto padaryti nusikaltimo objektyvieji požymiai. Pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Nustatant nepakaltinamo asmens padarytos veikos, nutrūkusios pasikėsinimo stadijoje, požymius, būtina atsižvelgti į aplinkybes, atskleidžiančias, dėl kokių priežasčių neatsirado padariniai, kuriuos objektyviai galėjo sukelti konkretūs jo veiksmai. Kartu būtina įvertinti atitinkamų veiksmų pobūdį, kryptingumą, intensyvumą ir pan.

10. Nepakaltinamo asmens padaryta pavojinga baudžiamojo įstatymo uždrausta veika kvalifikuotina pagal atitinkamą baudžiamojo įstatymo straipsnį įvertinus faktinių bylos aplinkybių visumą (nepakaltinamo asmens atliktus veiksmus, jų nutraukimo priežastis, sukeltas pasekmes (pavyzdžiui, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį) ir kitas aplinkybes). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas tai ir padarė. Skundžiamoje nutartyje nustatyta, kad nepakaltinamas A. D., užpuolęs nukentėjusiąją R. M., nepaisant jos pasipriešinimo, smaugė ją, sudavė smūgius į galvą, dūrė peiliu pilvo srities link, atlošęs nukentėjusiosios galvą, pjovė dešimt kartų per kaklą. Jis nutraukė savo pavojingus veiksmus tik tuo metu, kai į įvykio vietą atbėgo pašaliniai asmenys. Apeliacinės instancijos teismas įvertino A. D. veiksmų pobūdį (kėsinosi į gyvybiškai svarbias R. M. kūno vietas naudodamas ne tik fizinę jėgą, bet ir peilį), jų intensyvumą (nukentėjusiajai sužalojimai padaryti penkiolika trauminių poveikių), nukentėjusiajai padarytų sužalojimų mechanizmą, jų pobūdį, lokalizaciją ir skaičių (be kitų sužalojimų, nustatyta R. M. kraujosruva kaktos srityje, pjautinės žaizdos smakre, kakle, krūtinės srityje), A. D. pavojingo kėsinimosi nutrūkimo priežastį. Priešingai, nei teigia kasatorius, skundžiamoje nutartyje padaryta motyvuota išvada, kad, atsižvelgus į visas turinčias reikšmę bylai aplinkybes, A. D. pasikėsino nužudyti R. M., o tai atitinka BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos požymius, todėl vertinti jo padarytą pavojingą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tik pagal atsiradusias pasekmes, t. y. R. M. sukeltą nežymų sveikatos sutrikdymą, ir kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus nurodytos BK 2 straipsnio 3–4 dalių nuostatos yra susijusios su asmens, kuris atitinka nusikalstamos veikos subjekto požymius (sulaukusio BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus ir pakaltinamo), patraukimo baudžiamojon atsakomybėn sąlygomis, kurios netaikytinos nepakaltinamam asmeniui priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese.

11. Atkreiptinas dėmesys, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI4LTg5NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-228-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-228-895/2018">2K-228-895/2018</a>, 2K-321-303/2018 ir kt.). Kasaciniame skunde cituojami teismų praktikos pavyzdžiai, pagal kuriuos, kasatoriaus teigimu, asmens veika tokiu atveju kvalifikuojama pagal objektyviuosius požymius (pavojingą veiką ir padarinius), nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, nes šioje byloje nustatytos aplinkybės nėra tapačios bylų, kuriomis remiasi kasatorius, aplinkybėms ar labai į jas panašios.

12. Priešingai, nei teigia kasatorius, spręsdamas A. D. padarytos veikos kvalifikavimo klausimą, t. y. kokią pavojingą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė nepakaltinamas asmuo, apeliacinės instancijos teismas įvertino bylos įrodymus nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų. Pagal BPK 369 straipsnio 3 dalies nuostatas esminiu BPK normų – iš jų BPK 20 straipsnio 5 dalies – pažeidimu gali būti pripažįstami tokie pažeidimai: teismo išvados padarytos nenustačius (neišsiaiškinus) visų įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių, t. y. tokių aplinkybių, kurios reikšmingos sprendimui teisingam priimti, kai nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-74-976/2017). Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje įvertino nukentėjusiosios R. M., liudytojų M. J. ir A. J. parodymus, specialisto išvadą Nr. G 1162/2017(04) ir kitus bylos įrodymus tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, taip pat motyvuotai paneigė pirmosios instancijos teismo išvadas dėl A. D. veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus teiginiai apie apeliacinės instancijos teismo padarytus įrodymų vertinimo pažeidimus, rėmimąsi prielaidomis iš esmės yra deklaratyvūs, prieštarauja bylos medžiagai ir skundžiamos nutarties turiniui.

13. Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. BPK 305 straipsnis reglamentuoja apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies turinį. Šis procesinis dokumentas yra surašomas, kai baudžiamoji byla išnagrinėjama bendra tvarka, o ne priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo metu (BPK XXIX skyrius). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys atitinka BPK 332 straipsnio 7 dalies reikalavimus.

14. Teisėjų kolegija, nenustačiusi BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų pagal kasacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismo nutartį pakeisti ar panaikinti, ją pripažįsta teisėta.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

A. D., kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Pranas Kuconis

Vytautas Masiokas

Dalia Bajerčiūtė