Dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr. 3K-3-404/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.1; 114.2; 114.3 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 10 d. sprendimo ir 2005 m. gruodžio 1 d. papildomo sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovui V. P. dėl paskolos grąžinimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas 1996 m. birželio 25 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime ir patikslintame ieškinio pareiškime nurodė, kad 1994 m. kovo 2 d. jis ir atsakovas sudarė paskolos sutartį, pagal kurią paskolino atsakovui 1 260 000 Lt, o atsakovas įsipareigojo grąžinti paskolą iki 1995 m. kovo 1 d. Atsakovas ieškovui paskolos laiku negrąžino. Paskolos sutartimi atsakovas taip pat įsipareigojo mokėti 0,3 proc. delspinigius už kiekvieną praleistą dieną. Ieškovas, remdamasis 1964 m. CK 291, 88–90 straipsniais, CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsniu, prašė teismo: 1) priteisti iš atsakovo 1 949 850 Lt (1 260 000 Lt negrąžintos paskolos ir 689 850 Lt delspinigių) 2) atnaujinti praleistą sutrumpintą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą, skaičiuojant delspinigius už negrąžintą paskolą; 3) priteisti 6 proc. metines palūkanas nuo šios bylos atnaujinimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Atsakovas 1998 m. rugpjūčio 24 d. pareiškė priešieškinį ir 2001 m. sausio 19 d. pareiškė patikslintą priešieškinį, kuriuose nurodė, kad paskolos sutarties su ieškovu jis nesudarė ir nepasirašė, pinigų pagal ją nėra gavęs. Ieškovas nepateikė ir negali pateikti dokumento, kuris patvirtintų pinigų perdavimo faktą. Tokio dokumento atsakovas taip pat nėra pasirašęs. Ginčijamą paskolos sutartį ieškovas be atsakovo žinios surašė tuščiame lape, kurį buvo anksčiau pasirašęs. Atsakovas nurodė, kad šį faktą patvirtina prie civilinės bylos pridėta baudžiamosios bylos medžiaga. Baudžiamojoje byloje esantys R. N. parodymai patvirtina, kad atsakovas, būdamas UAB „Ročkalnis“ direktorius, dažnai išvykdavo į komandiruotes ir palikdavo bendrovės akcininkams ir darbuotojams (A. D. ir R. N.) pasirašytus tuščius popieriaus lapus. Šį faktą taip pat patvirtina pridėtoje baudžiamojoje byloje esantys ieškovo paaiškinimai ir pripažinimas, kad ginčijamos sutarties paskolos tekstas yra atspausdintas ant atsakovo turėto popieriaus lapo. Tai patvirtina ir ekspertizės aktas. Atsakovas, remdamasis 1964 m. CK 40, 45 ir 293 straipsniais, prašė teismo pripažinti negaliojančia 1994 m. kovo 2 d. paskolos sutartį, nes su ieškovu šios nesudarė, nepasirašė ir pinigų pagal ją negavo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2003 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškovo ieškinį ir atsakovo priešieškinį atmetė, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gegužės 3 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 13 d. nutartimi paskirtą piniginių lėšų (1 957 970 Lt, esančių AB banko „Hansabankas“ Ukmergės filiale, V. P. sąskaitoje Nr. 52698) areštą, atleido ieškovą nuo nesumokėtos žyminio mokesčio dalies už ieškinio padavimą, priteisė valstybei iš ieškovo 1432,50 Lt ekspertizės išlaidų, 91,05 Lt pašto išlaidų – iš viso 1523,55 Lt teismo išlaidų, priteisė valstybei iš atsakovo 232,50 Lt ekspertizės išlaidų, 91,05 Lt pašto išlaidų – iš viso 323,55 Lt teismo išlaidų. Teismas sprendime nurodė, kad paskolos sutartis laikoma sudaryta pinigų perdavimo momentu. Dėl to, kad paskolos sutartis yra realinė, jos sudarymo teisinės pasekmės atsiranda tik po faktiško pinigų perdavimo paskolos gavėjui momento, kuris, įgijęs pinigus nuosavybėn, kartu prisiima pareigą grąžinti paskolos sumą. Įstatyme nustatyta, kad, įrodžius, jog pinigai nebuvo perduoti paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama negaliojančia. Byloje nėra duomenų, kad pagal ginčijamą paskolos sutartį atstovui buvo faktiškai perduoti 1 260 000 Lt. Dėl to, kad kitų įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo faktą, nėra, teismas ginčijamoje sutartyje esantį teiginį „V. P. pasiskolino“ pripažino nepakankamu įrodymu, patvirtinančiu, kad ginčijama paskolos sutartis buvo sudaryta. Šią išvadą teismas taip pat motyvavo tuo, kad pats ieškovas pripažino, kad pagal 1994 m. kovo 2 d. surašytą paskolos sutartį 1 260 000 Lt paskola atsakovui nebuvo sumokėta. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančia ginčijamą sutartį, nes ji nebuvo sudaryta: pinigai nebuvo perduoti ir sutarties teisinių pasekmių, tarp jų ir prievolės grąžinti paskolą, atsakovui neatsirado.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. spalio 10 d. sprendimu ieškovo apeliacinį skundą patenkino iš dalies, atsakovo apeliacinį skundą atmetė, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 1 260 000 Lt paskolos, 500 000 Lt delspinigių ir 7000 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš atsakovo 70 860 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kolegija nutartyje nurodė, kad ginčijama ieškovo ir atsakovo paskolos sutartis sudaryta iki CK įsigaliojimo (iki 2001 m. liepos 1 d.), todėl jos aiškinimo ir galiojimo klausimams spręsti turi būti taikomas 1964 m. CK normos. Iš nurodytos sutarties kilusių teisių ir pareigų įgyvendinimo, taip pat ir atsakomybės, klausimams spręsti turi būti taikomos dabar galiojančio CK normos. Kolegija taip pat nurodė, kad byla turi būti nagrinėjama pagal dabar galiojančio CPK normas, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2003 m. lapkričio 3 d. (Civilinio proceso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2002 m. vasario 28 d. įstatymo 7 straipsnis). Kolegija nurodė, kad pagrindinės paskolos sutarties sąlygos yra pinigų ar rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų (1964 m. CK 291 straipsnio 1 dalis). Paskolos teisiniai santykiai atsiranda, kada šalys susitaria dėl nurodytų sąlygų. Kilus ginčui dėl paskolos sutarties vykdymo, įrodinėjimo našta tenka paskolos gavėjui (1964 m. CK 293 straipsnio 1 dalis). Jis privalo įrodyti savo teiginį, kad pagal ginčijamą paskolos sutartį negavo pinigų arba gavo mažiau negu nurodyta sutartyje. Ginčijama paskolos sutartis turėjo būti sudaryta rašytine forma, todėl nuginčyti jos remiantis liudytojų parodymais neleidžiama (1964 m. CK 293 straipsnio 2 dalis). Kolegija nurodė, kad vien aplinkybė, jog ginčijama sutartis sudaryta vėlesniu metu negu joje nurodyta data, savaime sutarties nedaro negaliojančios. Dėl to kolegija, nustačiusi, kad ginčijama paskolos sutartis buvo sudaryta, konstatavo, kad būtina spręsti iš jos kylančių teisių ir pareigų vykdymo ir jos nuginčijimo pagrindų buvimo klausimus. Kolegija nurodė, kad sutarties tekste esantis žodis „pasiskolino“ įrodo, jog pinigai perduoti prieš pasirašant sutartį. Analogiškas teiginys paskolos sutarties ar paskolos raštelio tekste teismų praktikoje pripažįstamas kaip paskolos dalyko perdavimo faktą patvirtinantis įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1412/2002, 2003 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-659/2003). Kolegija nurodė, kad iš pridėtos baudžiamosios bylos matyti, jog baudžiamojo proceso tvarka (kaip to reikalaujama 1964 m. CK 293 straipsnio 2 dalyje) nebuvo nustatyta, kad pinigai pagal ginčijamą paskolos sutartį nebuvo perduoti. Priešingai, ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje atlikusios Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros 2005 m. kovo 8 d. ir balandžio 15 d. nutarimais nustatyta, kad atsakovas skolinosi iš ieškovo pinigus ir visa skolos suma įforminta atgaline data (civilinė byla; T. 4, b. l. 274–277, 287–288; baudžiamoji byla Nr. 10-9-028-97; T. 35, b. l. 213–216, 237–238). Pinigų perdavimo pagal ginčijamą paskolos sutartį faktą netiesiogiai patvirtina baudžiamojoje byloje priimtos teismo 2005 m. sausio 7 d. ir gegužės 19 d. nutartys. Kolegija pažymėjo, kad nurodyti procesiniai dokumentai neturi prejudicinės galios sprendžiant šią bylą, bet yra viena iš CPK 177 straipsnyje nustatytų įrodinėjimo priemonių. Pinigų pasiskolinimo faktą taip pat netiesiogiai patvirtina baudžiamojoje byloje Nr. 57-2-030-03 esanti atsakovo 1995 m. vasario 22 d. faksograma (T. 2, b. l. 16). Ji adresuota ieškovui, joje kalbama apie 200 000 (piniginiai vienetai nenurodomi) pervedimą. Pinigų pasiskolinimo faktą taip pat patvirtina šioje civilinėje byloje apklaustų liudytojų V. B., B. D., S. T., V. A. G., J. B. parodymai, jog atsakovas jiems pripažino esąs skolingas ieškovui (T. 2, b. l. 4–8). Atsakovas, teigdamas, kad ginčijama paskolos sutartis atspausdinta ant tuščio, jo pasirašyto lapo, bet be jo žinios, pareiškė, jog paskolos sutartis yra suklastota. Kolegija nurodė, kad šalis, pareiškusi, kad įrodymas suklastotas, privalo pateikti suklastojimo įrodymus (CPK 184 straipsnio 1 dalis). Kolegija, remdamasi šioje byloje ir pridėtose baudžiamosiose bylose esančiais įrodymais, priėjo prie išvados, kad atsakovas neįrodė savo teiginio apie ginčijamos paskolos sutarties suklastojimą, toks teiginys nepatvirtintas ir baudžiamojo proceso tvarka. Kolegija nurodė, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad paskolos sutartis surašyta 1994 m. kovo 2 d., bet atspausdinta vėliau – galbūt nuo 1995 m. gruodžio 12 d. iki 1996 m. sausio 30 d., bet ne anksčiau kaip 1995 m. gruodžio 8 d. (baudžiamoji byla Nr. 57-2-030-03; b. l. 73). Be to, byloje taip pat nustatyta, kad ginčijamą paskolos sutartį pasirašė atsakovas (baudžiamoji byla Nr. 57-2-030-03; b. l. 6). Kolegija konstatavo, kad vien neteisingos datos nurodymo fakto, nenustačius kitų sutarties tekste nurodytų duomenų neatitikties tikrovei, negalima laikyti sutarties suklastojimo faktu ir pagrindu pripažinti ją negaliojančia. Kolegija atmetė atsakovo argumentą, kad iš ieškovo pinigus skolindavosi UAB „Ročkalnis“, nes ginčijamoje paskolos sutartyje atsakovas savo vardu prisiimė pareigą grąžinti paskolą. Baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-028-97, UAB „Ročkalnis“, kitų bendrovių ūkinės ir finansinės veiklos tyrimą, nenustatyta, kad UAB „Ročkalnis“ būtų užpajamuotos paskolos, gautos iš ieškovo ar kitų fizinių asmenų (T. 34, b. l. 11–62). Kolegija padarė išvadą, kad tiesioginis įrodymas – ginčijama paskolos sutartis, anksčiau nurodyti netiesioginiai įrodymai patvirtina faktą, kad pinigai pagal sutartį buvo perduoti iki jos sudarymo, todėl atsakovui atsirado prievolė gautus pinigus grąžinti (1964 m. CK 165, 166, 176, 291 straipsniai). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolinius teisinius santykius, ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą, įrodymų vertinimą. Kolegija taip pat nurodė, kad nuo bylos atnaujinimo dienos (2003 m. rugsėjo 15 d.) iki sprendimo visiško įvykdymo priteistinos 5 proc. metinės palūkanos už priteistą sumą, nes bylos atnaujinimo metu jau galiojo naujasis CK (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Netesybos (delspinigiai) buvo nustatytos ginčijamoje paskolos sutartyje. Atsakovui tinkamai neįvykdžius savo prievolės pagal paskolos sutartį, ieškovas įgijo teisę reikalauti sutartyje nustatytų delspinigių (1964 m. CK 197 straipsnis, 2000 m. CK 6.71 straipsnis). Kolegija nurodė, kad ieškovo reikalaujami delspinigiai, skaičiuoti tik už šešis mėnesius, sudaro didesnę sumą negu 5 proc. nuo paskolos sumos per visą skolos negrąžinimo laikotarpį (iki sprendimo priėmimo dienos). Kolegijos manymu, tokia netesybų suma yra per didelė, neatitinkanti protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Be to, ieškovo nuostolius iš dalies padengia priteisiamos palūkanos nuo bylos atnaujinimo iki sprendimo priėmimo dienos. Dėl to kolegija prašomą priteisti netesybų sumą mažino tiek, kad ji netaptų mažesnė už patirtus dėl prievolės neįvykdymo nuostolius, t. y. ne mažiau kaip 5 proc. metinių palūkanų nuo neapmokėtos sumos. Taigi, teismo nuomone, priteistina 500 000 Lt delspinigių suma (CK 6.73 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 1 d. papildomu sprendimu priteisė ieškovui iš atsakovo 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 1 760 000 Lt sumos už laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo 15 d. iki Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. spalio 10 d. sprendimo visiško įvykdymo. Kolegija nurodė, kad išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ieškinys patenkintas iš dalies. Kolegija, tenkindama ieškinį iš dalies, pripažino, kad ieškovas turi teisę į įstatyme nustatytas palūkanas, bet sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė priteisiamų palūkanų dydžio. Dėl to kolegija šį klausimą išsprendė papildomu sprendimu. Kolegija nurodė, kad civilinės bylos atnaujinimo dieną (2003 m. rugsėjo 15 d.) galiojo CK 6.37 straipsnio 1 dalis. Ieškovas reikalavo priteisti palūkanas nuo civilinės bylos atnaujinimo dienos, todėl kolegija jas priteisė nuo 2003 m. rugsėjo 15 d.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 10 d. sprendimą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik pažodiniu ginčijamos paskolos sutarties tekstu, bet nesiaiškino sutarties šalių tikrųjų ketinimų, nevertino sutarties sąlygų, atsižvelgdamas į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą ir sudarymo aplinkybes. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2000). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bylos šalys patvirtino, kad pagal ginčijamą paskolos sutartį ieškovas atsakovui pinigų neperdavė.

Apeliacinės instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų – išnagrinėjo bylą ne pagal tą faktinį pagrindą, kuriuo buvo remiamasi ieškinyje (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), pažeidė bendruosius civilinio proceso teisės rungimosi ir proceso šalių lygiateisiškumo principus (CPK 12, 178 ir 17 straipsniai). Teismas patenkino ieškovo reikalavimus, nors faktinis ieškinio pagrindas liko nepakeistas, t. y. byla išnagrinėta, remiantis ieškinio pagrindu, kuris nebuvo suformuluotas ieškovo ieškinyje. Be to, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2004).

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, nes iš esmės rėmėsi tik ieškovo prieštaringais parodymais, nepasisakydamas, kodėl vienais parodymais jis remiasi, o kitais – ne. Taigi teismo sprendimas yra neargumentuotas.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, nes rėmėsi pridėtos baudžiamosios bylos Nr. 10-9-028-97 įrodymais (procesiniais dokumentais), kuriais nei ieškovas, nei atsakovas nesirėmė.

Apeliacinės instancijos teismas priteisė neteisingo dydžio delspinigius. Teismas nenurodė konkretaus termino, už kurį priteisia netesybas. Be to, teismas neargumentavo ir nenurodė konkrečių priežasčių ir aplinkybių, dėl kurių netesybų dydis mažintinas. Paskolos sutartyje nustatyta, kad paskolos grąžinimo terminas yra 1995 m. kovo 2 d. Teismui konstatavus, kad ginčijama paskolos sutartis surašyta 1995 metų pabaigoje arba 1996 metų pradžioje, galima daryti išvadą, kad paskolos sutartis surašyta jau pasibaigus paskolos grąžinimo terminui. Dėl to teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2000 suformuotos praktikos.

Priteisdamas delspinigius, apeliacinės instancijos teismas juos neteisingai skaičiavo už visą paskolos sutarties galiojimo laikotarpį, nors delspinigiams yra nustatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas. Be to, byloje nėra priimta jokio procesinio sprendimo dėl termino ieškovui priteisti delspinigius atnaujinimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija sprendime remiasi ikiteisminio tyrimo metu surašytais procesiniais dokumentais, nurodydama, kad jie nagrinėjamoje byloje neturi prejudicinės galios.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas atsakovui pareigą įrodyti, kad pinigai pagal paskolos sutartį nebuvo gauti, ir konstatuodamas, kad atsakovas to neįrodė, priėmė neteisingą sprendimą, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pinigai iš tikrųjų nebuvo perduoti. Ekspertizės aktai, kuriuose nustatyta, kad paskolos sutartis surašyta ne 1994 m. kovo 2 d., yra rašytiniai įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai priteisė bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo (7000 Lt ieškovui ir 70 860 Lt valstybei), nes Ukmergės rajono apylinkės teismas, atsakovui pateikus priešieškinį, patenkino atsakovo prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio. Be to, ieškovo ieškinys patenkintas tik iš dalies. Dėl to bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstytos proporcingai (CPK 93, 96 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismo 2005 m. gruodžio 1 d. priimtas papildomas sprendimas yra neteisėtas, nes 2005 m. spalio 10 d. sprendime nenurodytas priteisiamų procesinių palūkanų dydis (rezoliucinėje dalyje), nespręstas toks ieškovo reikalavimas. Be to, pažeistas CPK 277 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo iškelti per 20 d. nuo pagrindinio sprendimo priėmimo.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 10 d. sprendimą ir 2005 m. gruodžio 1 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus argumentas, jog ieškovas savo ieškinį grindė vieninteliu rašytiniu įrodymu – paskolos sutartimi, nepagrįstas, nes ieškovas ieškinį grindė pagrindiniu, be ne vieninteliu tiesioginiu įrodymu – paskolos sutartimi. Kiti įrodymai taip pat pateikti: liudytojų paaiškinimai civilinėje byloje, skolininko laiškai, kiti rašytiniai įrodymai, baudžiamosios bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad paskolos sutartis nėra suklastota. Tai patvirtina ir baudžiamosios bylos medžiaga. Atsileipime taip pat nurodyta, kad, nors ir nustatyta, kad paskolos sutartis surašyta vėliau už joje įrašytą datą, bet teisės normos, reglamentuojančios paskolos teisinius santykius, nenustato, kad paskolos sutarties sudarymo momentas, sutartyje nurodyta data ir pinigų perdavimo momentas privalo sutapti ir kad jiems nesutapus paskolos sutartis gali būti kvestionuojama remiantis tokio nesutapimo aplinkybėmis. Ginčijama paskolos sutartis atitinka visus jai keliamus reikalavimus. Tai, kad paskolos sutartyje yra UAB „Ročkalnis“ antspaudas, neturi jokios reikšmės, nes pridėtoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad paskolos dalykas nebuvo įneštas į šio bendrovės sąskaitą. Nei sutarties sudarymo data, nei skolos grąžinimo (prievolės įvykdymo) terminas, nei skolinimosi priežastis ar tikslas, nei kreditoriaus skolinamų skolininkui lėšų gavimo šaltiniai nėra esminės paskolos sutarties sąlygos, todėl dėl jų sutarties šalys neprivalo susitarti, siekdamos, kad jų sudaryta sutartis galiotų, nes tokių reikalavimų įstatyme nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2001). Kasatoriaus argumentai dėl ieškinio patikslinimo yra teisiškai ydingi, neišplaukia iš proceso teisės normų tikslų ir prigimties. Argumentas, kad atsakovas negalėjo susipažinti su baudžiamąja byla ir dėl to negalėjo tinkamai gintis šioje civilinėje byloje, yra netinkamas, nes visa baudžiamoji byla buvo pridėta prie šios bylos. Kasatorius klysta dėl baudžiamojoje byloje esančių įrodymų prejudicinės reikšmės, nes apeliacinės instancijos teismas juos vertino ne kaip prejudicinę reikšmę turinčius, bet kaip papildomus netiesioginius įrodymus. Kasatoriaus argumentai dėl delspinigių nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismas aiškiai nurodė, kad ieškovas reikalauja delspinigių už 6 mėn., tačiau kolegija, atsižvelgdama į didelę delspinigių sumą, juos sumažino. Konkretus termino, nuo kada pradėti skaičiuoti delspinigiai, nustatymas šioje byloje yra neaktualus, nes atsakovas negrąžino nė dalies paskolos. Kasatorius neteisingai ginčija papildomą sprendimą, nes pagrindinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje kolegija aptarė procesinių palūkanų priteisimo klausimą. Be to, CPK nenustatyta, kaip teigia kasatorius, kad papildomas sprendimas turi būti paskelbtas per 20 dienų nuo pagrindinio sprendimo priėmimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas ir atsakovas 1994 m. kovo 2 d. pasirašė paskolos sutartį, kurioje nurodyta, jog ieškovas atsakovui paskolino 1 260 000 Lt. Atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti iki 1995 m. kovo 1 d. Teismai taip pat nustatė, kad paskolos sutartis realiai sudaryta vėliau negu joje nurodyta data. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas atsakovui iki paskolos sutarties sudarymo kelis kartus perdavė (paskolino) pinigus, o vėliau paskolos santykiai buvo įforminti 1994 m. kovo 2 d. paskolos sutartimi. Teismai nurodė, kad ginčijama paskolos sutartis nėra suklastota (tai patvirtina pridėtos baudžiamosios bylos medžiaga).

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Teisėjų kolegija nurodo, kad tai, buvo sudaryta ar ne paskolos sutartis, yra fakto klausimas, o tai, ar, teismams nustatant paskolos sutarties sudarymo faktą, buvo tinkamai taikytos ir aiškintos materialinės bei proceso teisės normos, yra teisės klausimas. Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, ar apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas paskolos sutarties sudarymo faktą, tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir proceso teisės normas. Tai yra teisės klausimas, dėl kurio teisėjų kolegija turi pasisakyti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2000 suformuotos praktikos (pirmasis kasacinio skundo argumentas). Šioje kasacinio teismo nutartyje nurodyta, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą ir sudarymo aplinkybes. Teisėjų kolegija su šiuo kasatoriaus argumentu nesutinka. Ieškovo ir atsakovo ginčas kilo dėl 1994 m. kovo 2 d. paskolos sutarties sąlygos – ar atsakovas (paskolos gavėjas) pasiskolino (gavo) pinigus iš ieškovo (paskolos davėjo). Ši paskolos sutarties sąlyga yra esminė. Tik jai esant paskolos sutartis yra galiojanti. Apeliacinės instancijos teismas šią pagrindinę 1994 m. kovo 2 d. paskolos sutarties sąlygą aiškino, nustatydamas ne vien lingvistinę sutarties teksto reikšmę, bet ir vertindamas ir analizuodamas faktinius ieškovo ir atsakovo santykius, buvusius prieš paskolos sutarties pasirašymą ir jos pasirašymo metu. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas tuo, kad pridėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-028-97 nustatyta, jog atsakovas iš ieškovo skolinosi pinigus (baudžiamoji byla Nr. 10-9-028-97; T. 20, b. l. 42–76; T. 34, b. l. 34; T. 35, b. l. 213–216, 237–238; civilė byla; T. 4, b. l. 274–277, 287–288), padarė išvadą, kad 1994 m. kovo 2 d. paskolos sutartis yra galiojanti. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi nurodytoje baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais: teismo 2005 m. sausio 7 d., gegužės 19 d. nutartimis, baudžiamojoje byloje Nr. 57-2-030-03 esančia 1995 m. vasario 22 d. faksograma (baudžiamoji byla Nr. 57-2-030-03; T. 2, b. l. 16), nagrinėjamoje byloje esančiais liudytojų parodymais (T. 2, b. l. 4–8). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos apeliacinis teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2000 suformuotos praktikos, nes jis atsižvelgė į sutarties esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes, tikruosius sutarties šalių ketinimus.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 12, 178, 17 straipsnius, nes išnagrinėjo bylą ne pagal tą faktinį pagrindą, kuriuo buvo remiamasi ieškinyje, pažeisdamas bendruosius civilinio proceso teisės rungimosi ir proceso šalių lygiateisiškumo principus (antrasis kasacinio skundo argumentas). Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi aplinkybėmis, kurių ieškovas nenurodė ieškinyje, savo ieškinio ieškovas nepatikslino. Teisėjų kolegija nurodo, kad šie kasatoriaus teiginiai yra nepagrįsti, nes ieškovas ir jo atstovė ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes nurodė, paaiškino, patikslino ir detalizavo teismo posėdžių metu. Tai patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2001 m. kovo 7 d., 2001 m. balandžio 9 d. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 26 d. posėdžių protokolai (T. 1, b. l. 233–235; T. 2, b. l. 39–47; T. 4, b. l. 343–350). Iš to išplaukia, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi ieškovo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinis teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2004 suformuotos praktikos, nes šios bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Byloje, kuria remiasi kasatorius, kasacinis teismas padarė išvadą, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes ieškovė neįrodė, kad sutartis sudaryta, ji rėmėsi tik pačios darytu garso įrašu ir nepateikė rašytinės formos paskolos sutarties. Nagrinėjamoje byloje rašytinės formos paskolos sutartis yra pateikta teismui (T. 3, b. l. 184) ir ši rašytinė paskolos sutartis byloje nebuvo nuginčyta, todėl laikytina, kad ginčijama paskolos sutartis buvo sudaryta ir sutartyje nurodyta pinigų suma buvo perduota atsakovui.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, nes remiasi tik ieškovo prieštaringais parodymais (trečiasis kasacinio skundo argumentas). Iš esmės kasatorius tvirtina, kad teismas pažeidė CPK 185 straipsnį. Teisėjų kolegija šį kasatoriaus argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija rėmėsi ne tik ieškovo, bet ir atsakovo parodymais, kitais byloje esančiais tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais. Be to, kolegija ginčijamame sprendime motyvuotai argumentavo, kodėl vienus įrodymus (pavyzdžiui, atsakovo parodymus) atmeta, o kitais remiasi, darydama savo išvadas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje surinktus įrodymus.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, nes remiasi pridėtos baudžiamosios bylos Nr. 10-9-028-97 įrodymais (procesiniais dokumentais), kuriais nei ieškovas, nei atsakovas nesirėmė (ketvirtasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo kolegija, priėmusi skundžiamą sprendimą, nepažeidė CPK 185 straipsnio, nes rėmėsi baudžiamoje byloje surinktais įrodymais, kurie yra prilyginami rašytiniams įrodymams ir šie įrodymai padėjo teismui įsitikinti, kad bylos šalys buvo sudariusios paskolos sutartį, taip pat išsiaiškinti paskolos sutarties sudarymo aplinkybes.

Kasaciniame skunde tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas atsakovui pareigą įrodyti, jog pinigai pagal paskolos sutartį nebuvo gauti, priėmė neteisingą sprendimą (aštuntasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija nurodo, kad šiuo argumentu kasatorius teigia, kad bylą nagrinėjusi žemesnės instancijos teisėjų kolegija pažeidė CPK 178 straipsnį. Ieškovas savo teiginį, kad jis paskolino atsakovui pinigus, įrodė, pateikdamas 1994 m. kovo 2 d. paskolos sutartį. Nagrinėjamoje byloje ir pridėtoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad atsakovas savo teiginių, jog jis iš ieškovo pagal nurodytą paskolos sutartį pinigų negavo ir paskolos sutartis yra suklastota, neįrodė. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisėjų kolegija, nagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims ir nepažeidė CPK 178 straipsnio.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai priteisė bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo (7000 Lt ieškovui ir 70 860 Lt valstybei), nes Ukmergės rajono apylinkės teismas, atsakovui pateikus priešieškinį, patenkino atsakovo prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio (devintasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija nurodo, kad bendras žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose negali viršyti 30 000 Lt (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl to iš atsakovo valstybei priteistinas 30 000 Lt žyminis mokestis (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl to Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 10 d. sprendimas pakeistinas ir iš atsakovo valstybei priteistinas 30 000 Lt dydžio žyminis mokestis (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo 2005 m. gruodžio 1 d. priimtas papildomas sprendimas yra neteisėtas, nes 2005 m. spalio 10 d. sprendime nenurodytas priteisiamų procesinių palūkanų dydis (rezoliucinėje dalyje), nespręstas toks ieškovo reikalavimas (dešimtasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegijos nuomone, šis kasacinio skundo argumentas neturi jokio teisinio pagrindo. Atsiliepime į kasacinį skundą teisingai nurodyta, kad pagrindinio sprendimo motyvuojamoje dalyje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija aptarė procesinių palūkanų priteisimo klausimą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nepraleidusi CPK 277 straipsnio 2 dalyje nustatyto 20 dienų termino nuo teismo sprendimo priėmimo, 2004 m. spalio 28 d. nutartimi iškėlė klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo.

Teisėjų kolegija nurodo, kad kiti kasacinio skundo argumentai susiję su bylos faktinėmis aplinkybėmis ir tais argumentais, kuriuos teisėjų kolegija aptarė. Dėl to teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako, nes jais ginčijami fakto, bet ne teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 10 d. sprendimą pakeisti iš dalies: priteisti valstybei iš atsakovo 30 000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų) bylinėjimosi išlaidų. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 1 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Zigmas Levickis

Egidijus Laužikas

Algis Norkūnas