Civilinė byla Nr. 3K-3-387/2006
Procesinio sprendimo kategorijos:
11.1; 42.8
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Antano Simniškio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. J. ieškinį atsakovui M. Žagminienės įmonei „Oldtaunas“, tretieji asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Valstybinė mokesčių inspekcija ir Valstybinė darbo inspekcija, dėl faktinių santykių pripažinimo darbo santykiais ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė N. J. prašė teismo: 1) 2004 m. vasario 25 d. atlikėjų mokymo (paruošimo) sutartį Nr. 2004/02/25 (toliau - mokymo sutartis) bei 2004 m. balandžio 6 d. autorinę sutartį Nr. 2004/04_1.06 (toliau - autorinė sutartis) laikyti apsimestiniais sandoriais, todėl niekiniais, ir tarp šalių susiklosčiusiems santykiams taikyti normas, reglamentuojančias darbo santykius; 2) pripažinti, kad tarp šalių nuo 2004 m. vasario 25 d. susiklostė darbo santykiai ir laikyti juos pasibaigusiais nuo 2004 m. gegužės 16 d. pagal DK 128 straipsnį; 3) priteisti iš atsakovo 1232,90 Lt darbo užmokesčio, įpareigoti atsakovą iš jų išskaičiuoti ir į atitinkamus biudžetus sumokėti 41,99 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 218,46 Lt gyventojų pajamų mokesčio, o 980,45 Lt išmokėti ieškovei; 4) priteisti iš atsakovo 91,75 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, iš jų išskaičiuoti ir į atitinkamus biudžetus sumokėti 2,75 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 30,27 Lt gyventojų pajamų mokesčio, o 58,73 Lt išmokėti ieškovei. Ieškovė nurodė, kad tarp jos ir atsakovo sudarytas susitarimas, įformintas bendrai mokymo ir autorine sutartimis, vertinant jo nuostatas ir tarp šalių susiklosčiusius faktinius santykius, visiškai atitinka darbo sutarties požymius ir joje aptartinas sąlygas. Atsakovas įsipareigojo ieškovei suteikti darbą - šokėjos darbą klube „Oldtaunas“, mokėti sulygtą atlyginimą, kurio dydžiai ir mokėjimo tvarka buvo įtvirtinti autorinėje sutartyje, bei užtikrinti darbo sąlygas - būtinas sąlygas pavedimui vykdyti, įskaitant ieškovės mokymą, darbo vietos kūrinio atlikimui suteikimą, darbuotojo aprūpinimą programiniais drabužiais ir kt. Ieškovė įsipareigojo vykdyti rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją - šokti naktiniame klube „Oldtaunas“ ir paklusti darbdavio nustatytai darbo tvarkai, laikantis atsakovo nustatytų Vidaus tvarkos taisyklių bei atliekant kūrinius pagal atsakovo patvirtintą kūrinių atlikimo grafiką. Ieškovės nuomone, sudarytomis mokymo ir autorine sutartimis buvo siekiama pridengti darbo santykius, pabloginti ieškovės, kaip darbuotojos, būklę, nesuteikiant jai jokių DK ir kituose teisės aktuose numatytų garantijų ir pažeidžiant atsakovo, kaip darbdavio, pareigas, todėl mokymo ir autorinė sutartys kompleksiškai laikytinos apsimestiniais sandoriais. Anot ieškovės, kadangi dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų - darbuotojo darbovietės ir darbo funkcijų - šalys susitarė mokymo sutartimi, todėl, vadovaujantis DK 99 straipsnio 1 dalimi, laikytina, kad darbo sutartis buvo sudaryta nuo 2004 m. vasario 25 d. Ieškovė nurodė, kad faktiniai darbo santykiai laikytini trukusiais iki 2004 m. gegužės 15 d., kai ieškovė paskutinį kartą šoko atsakovo klube. Kadangi atsakovas nesilaikė darbdaviui nustatytos pareigos - laiku ir tinkamai atsiskaityti su darbuotoju - darbo santykiai nutrauktini pagal DK 128 straipsnį dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2005 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad mokymo sutartis vertintina kaip atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, kurioje atsakovas yra paslaugų tiekėjas, taip pat ši sutartis vertintina kaip atitinkamos derybos dėl autorinės sutarties sudarymo. Teismo nuomone, autorinė sutartis pagal jos tikslą, kurio šalys šia sutartimi siekė, laikytina gretutinių teisių sutartimi (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 2 straipsnio 3, 10, 11 dalys). Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė sutarties, kaip, apsimestinio sandorio, negaliojimo pagrindo - šalių valios ydingumo, t. y. šalių kitokių ketinimų. Teismo vertinimu, tai, kad autorine sutartimi šalys nesiekė sukursti darbo teisinių santykių, patvirtina pačios ieškovės veiksmai: ji iki 2004 m. gegužės 11 d. vykdė sutartis nereikalavo įforminti darbo sutartį ir mokėti už ją socialinio draudimo įmokas bei fizinių asmenų pajamų mokestį, vienašališkai nutraukdama autorinę sutartį neatliko veiksmų, būdingų darbo sutarties nutraukimui. Teismas sprendė, kad vien ieškovės nurodyta aplinkybė, kad dauguma ginčijamose sutartyse aptartų šalių teisių ir pareigų yra būdingos ir darbo sutarčiai, nesudaro pagrindo ginčijamas sutartis laikyti apsimestinėmis, nes tam tikri bruožai, būdingi darbo santykiams, būdingi ir civiliniams santykiams. Teismas laikė neįrodytais ieškovės argumentus, kad tarp šalių buvo susiklostę subordinacijos principu pagrįsti santykiai ir, kad ji - ieškovė DK 128 straipsnyje numatyta tvarka įteikė atsakovui pareiškimą dėl sutarties nutraukimo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2005 m. lapkričio 28 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija, iš esmės sutikusi su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas mokymo ir autorinę sutartis pagrįstai vertino atsietai vieną nuo kitos, nes skirtingas šių sutarčių dalykas, iš esmės pagal jose numatytų šalių teisių ir pareigų pobūdį jos gali būti sudaromos ir vykdomos atskirai. Kolegija konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji turėjo pakankamą pasirengimą atlikti choreografijos kūrinius ir kitas scenines kompozicijas, todėl laikytina, kad mokymas atitiko ieškovės interesus, siekiamus tikslus ir jos valią. Anot kolegijos, mokymo sutarties atlygintinumas pasireiškė alternatyviu susitarimu sudaryti autorinę sutartį, jeigu bus nesudaryta - sumokėti atsakovui tam tikras pinigų sumas. Kolegijos vertinimu, tokie sutarties požymiai neturi nieko bendro su darbo sutarties požymiais, ieškovė, siekdama iš mokymo sutarties kylančias teisines pasekmes vertinti kartu su autorinės sutarties pasekmėmis, siekia nesąžiningai išvengti pareigos atlyginti už suteiktas paslaugas. Kolegija pažymėjo, kad ginčijamos autorinės sutarties dalykas yra choreografijos ir sceninių kūrinių atlikimas, jis (dalykas) nėra sietinas su darbo funkcija - ieškovės dalyvavimu kokios nors prekės sukūrimo ar paslaugos suteikimo organizuotame procese, nėra aptarta nei profesija, nei specialybė, nei kvalifikacija. Kolegija taip pat pažymėjo, kad sprendžiant dėl darbo teisinių santykių egzistavimo, turi būti įrodyta esminė sąlyga, būdinga tik darbo sutarčiai - susitarimas dėl tam tikros darbo funkcijos atlikimo, tuo tarpu kitos sąlygos turi antraeilę reikšmę, nes būdingos ir kitokiems privatinės teisės reglamentuojamiems santykiams.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė N. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 28 d. nutartį, ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kasatorės nuomone, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, kad mokymo sutarties bei autorinės sutarties dalykas yra skirtingas, sukelia skirtingas teisines pasekmes, o iš esmės pagal jose numatytų šalių teisių ir pareigų pobūdį jos gali būti sudaromos ir vykdomos atskirai. Anot kasatorės, šiuo atveju teismai netinkamai taikė CK 6.193 straipsnio 2 dalį, susitarimai turi būti vertinami ne pagal jų formą, išdėstymą atskiromis sutartimis, o būtent pagal jų prasmę, tarpusavio ryšius, realias šiais susitarimais sukeliamas pasekmes (sukurtus darbo santykius), šalių tikslus. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas darė tik abstrakčią bendro pobūdžio prielaidą, kad tokio pobūdžio sutartys gali būti sudaromos ir vykdomos atskirai, tačiau konkrečiu atveju nevertino sutarčių tikslo, jų turinio. Teismai nevertino aplinkybių, kad mokymo sutartyje daroma tiesioginė nuoroda į autorinę sutartį ir mokymo sutartis buvo sudaryta autorinės sutarties tikslais: kasatorė įsipareigoja, pasibaigus mokymo laikotarpiui, pasirašyti autorinę atlikėjo sutartį ne trumpesniam nei vienerių metų terminui (mokymo sutarties 4 punktas). Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl minėtų sutarčių ryšio yra prieštaringi: teismas nors ir konstatavo, kad neva šios sutartys traktuotinos atskirai, tačiau vėliau pats pripažino, jog mokymas buvo skirtas paruošti kasatorę autorinės sutarties vykdymui.
2. Kasatorė pažymi, kad mokymo sutartimi (4 punktas) bei autorine sutartimi (sistemiškai 1, 4, 6, 12 punktai) ji - kasatorė buvo įpareigota dirbti šalių sulygtą darbą - vykdyti tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtą funkciją - šokti naktiniame klube „Oldtaunas“. Taigi šalys susitarė ne dėl konkrečių iš anksto suderintų užduočių, o tik dėl funkcijos - šokėjos darbo konkrečioje vietoje, numatant, jog darbo atlikimo grafikas, atliekami šokiai (jų kiekis, trukmė, apimtis) bus nurodomi vėliau. Šie požymiai, kasatorės manymu, atitinka darbo funkcijos (pareigų) požymius: nustatyta ne konkreti užduotis, o pareigos - šokėja; funkcija yra tęstinio pobūdžio, t. y. susitarta, kad funkcija bus vykdoma nuolat, ne trumpesnį kaip vienerių metų laikotarpį, iš anksto nenumatant nei atliekamų kūrinių sąrašo, nei kiekio, atlikimų skaičiaus, be to, atlyginimas pagal autorinę sutartį (12 punktas) buvo sulygtas ne už konkrečius darbus (šokius), o mėnesinis, nepriklausomai nuo atliekamų šokių kiekio. Kasatorės nuomone, teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotais darbo funkcijos atskyrimo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2002 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. Vaitaitytė v. S. Petruitienė, bylos Nr. 3K-3-264/2002), netinkamai aiškino DK 95 straipsnio 1 dalį, todėl netinkamai skyrė darbo sutarties dalyką nuo autorinės (atlikimo) sutarties dalyko.
3. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas vienintele esminė sąlyga, būdinga darbo sutarčiai, klaidingai laikė tik susitarimą dėl tam tikros darbo funkcijos atlikimo, o kitas sąlygas interpretavo tik kaip turinčias antraeilę reikšmę, neva būdingas ir kitokiems privatinės teisės reglamentuojamiems santykiams. Kasatorės nuomone, tokios išvados prieštarauja DK 93 straipsniui, darbo santykių esmei, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotai praktikai dėl subordinacijos požymio privalomumo darbo teisiniuose santykiuose. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. vasario 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Z. Vaitaitytė v. S. Petruitienė, bylos Nr. 3K-3-264/2002, išskirti du esminiai darbo sutarties požymiai: susitarimas atlikti tam tikrą funkciją ir darbuotojo pareiga laikytis darbovietėje nustatytos darbo tvarkos. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai minėtą požymį (pareigą paklusti darbovietėje nustatytai darbo tvarkai) vertino kaip antraeilį, taip padarydamas esminį materialinės teisės pažeidimą, turėjusį įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas darbo santykių požymio - darbuotojo įsipareigojimo paklusti darbdavio nustatytai tvarkai - buvimo ar nebuvimo net neanalizavo, nevertino kasatorės nurodytų aplinkybių ir argumentų, patvirtinančių šalių subordinacijos egzistavimą (įpareigojimas laikytis Vidaus tvarkos taisyklių, griežti įpareigojimai dirbti tik pas atsakovą - mokymo sutarties 6 punktas, autorinės sutarties 20 punktas, 17 punktas).
4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai interpretavo teisės aktų reikalavimus dėl šalių valios pasireiškimo. Anot kasatorės, apsimestinis sandoris vertinamas pagal tikrąją, o ne šalių išoriškai išreikštą valią. Darbo santykiams visada būdingas susitarimas. Šalių suderinta valia buvo, kuri pasireiškė sukuriant atlygintino pobūdžio santykius dėl darbo panaudojimo. Nei atsakovas, nei teismai nepaneigė kasatorės argumentų, kad tiek atsakovas, tiek kasatorė siekė sukurti ilgalaikio pobūdžio atlygintinus santykius. Kasatorės nuomone, šioje byloje svarbu nustatyti ne kokius teisinius santykius šalys formaliai siekė sukurti, o kokie faktiniai santykiai realiai tarp šalių susiformavo sudarytų sutarčių pagrindu. Kasatorė atkreipia dėmesį ir į Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo teisėjų 2005 m. liepos 14 d. aprobuotus Teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nelegalaus darbo apibendrinimą ir teisės taikymo rekomendacijas, kur nurodoma, jog DK 93 straipsnyje įtvirtinti darbo sutarties požymiai yra reikšmingi tuo, kad leidžia darbdavio ir darbuotojo faktinius santykius identifikuoti kaip darbo teisinius santykius, patenkančius į darbo teisės reguliavimo sritį, o nesant šių požymių leidžia tvirtinti, jog susiklosčiusius santykius reguliuoja kitų teisės šakų teisės normos. Kasatorės teigimu, vykdant mokymo ir autorinę sutartį, buvo sukurti faktiniai darbo santykiai, turintys privalomus DK 93 straipsnio požymius. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo argumentas, jog kasatorė nereiškė reikalavimo įforminti su atsakovu darbo sutartį, šioje byloje neturi teisinės reikšmės. Galiojantys teisės aktai pareigą tinkamai įforminti darbo sutartį, ją registruoti numato būtent darbdaviui (DK 99 straipsnio 3 dalis). Darbdavio pareigų neatlikimas negali būti panaudotas prieš darbuotoją, sprendžiant darbo ginčą. Be to, kasatorė pažymi, kad darbuotojas yra silpnesnė darbo santykių šalis, todėl net ir norint minėtus santykius įforminti tinkamai, jo valios tam nepakaktų, o ir sukeltų grėsmę faktinių santykių pastovumui, kuriuo yra suinteresuotas darbuotojas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas M. Žagminienės įmonė „Oldtaunas“ prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad šalys, sudarydamos ginčijamas mokymo ir autorinę sutartis, susitarė sukurti ir sukūrė civilinius teisinius santykius, kadangi vertinant šių sutarčių turinį akivaizdu, jog šios sutartys turi būti priskiriamos civilinėms sutartims. Joms nėra būdingi darbo sutarties požymiai. Atsakovo nuomone, mokymo sutartis priskirtina paslaugų teikimo sutarčių kategorijai. Atsiliepime teigiama, kad vertinant šalių sudarytos Autorinės sutarties nuostatas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau - ATGTĮ) kontekste matyti, kad šia sutartimi šalys susitarė, kad ieškovė ne dirbs tam tikros specialybės ar kvalifikacijos darbą ar eis pareigas, o atliks kūrinius. Atsakovo manymu, atlikėjui sudarant sutartį dėl gretutinių teisių perdavimo, neprivaloma dėl kiekvieno kūrinio atlikimo susitarti sudarant atskirą sutartį, o šalių susitarimas, kuriuo nustatoma, jog atlikėjas jam perduotus atlikti kūrinius atliks tam tikru periodiškumu, tam tikrą laikotarpį, neprieštarauja imperatyvioms ATGTĮ normoms. Atsakovas teigia nesutinkąs, jog ieškovė buvo jo pavaldume ir pabrėžia, kad mokymo sutarties 6 punkto ir autorinės sutarties 20 punkto nuostatos, numatančios ieškovės pareigą laikytis Vidaus tvarkos taisyklių, niekuomet negaliojo ir nebuvo vykdomos, jis nenustatė ir nepatvirtino jokių Vidaus tvarkos taisyklių, kurios būtų taikomos atlikėjams. Atsakovas pažymi, kad nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog abiejų šalių valia buvo nukreipta sudaryti ne civilines sutartis, o darbo sutartį, todėl jau vien dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad Mokymo ir autorinė sutartis yra apsimestiniai sandoriai. Be to, atsakovas pažymi, kad nei jis, nei ieškovė neturėjo tikslo sudaryti apsimestinį sandorį, todėl ieškovė šiuo pagrindu negali ginčyti su atsakovu sudarytų sutarčių.
Tretysis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prisidėjo prie N. J. kasacinio skundo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2006 m. balandžio 5 d. nutartimi atsisakė priimti trečiojo asmens Valstybinės darbo inspekcijos atsiliepimą į kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK reikalavimų.
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Ieškovė ir atsakovas 2004 m. vasario 25 d. sudarė mokymo sutartį. Šia sutartimi atsakovas, be kita ko, įsipareigojo savo lėšomis ieškovę paruošti choreografijos ir kitų sceniniam atlikimui skirtų kūrinių bei sceninių kompozicijų atlikimui, o ieškovė, be kita ko, įsipareigojo dalyvauti parengimo repeticijose pagal mokyklos nustatytą grafiką, susipažinti su klubo vidaus tvarkos taisyklėmis ir jų laikytis, pasibaigus mokymo periodui sudaryti ne trumpesniam kaip vienerių metų laikotarpiui autorinę atlikėjo sutartį. Sutartyje numatyta, kad jei pasibaigus mokymo periodui ieškovė atsisako pasirašyti vienerių metų laikotarpiui autorinę atlikėjo sutartį, tai ji privalo sumokėti visas mokymo išlaidas bei atitinkamo dydžio piniginę baudą, taip pat numatyti kiti baudų, piniginių kompensacijų ir delspinigių mokėjimo atvejai. 2004 m. balandžio 6 d. ieškovė ir atsakovas sudarė Autorinę sutartį. Šia sutartimi ieškovė, be kita ko, įsipareigojo priimti atlikimui užsakovo pateiktus choreografijos ir kitus sceniniam atlikimui skirtus kūrinius bei scenines kompozicijas (toliau - kūrinius), juos paruošti per užsakovo nustatytą laiką, jų paruošimui lankyti užsakovo nustatytą repeticijų kiekį, atlikti kūrinius pagal suderintą su užsakovu grafiką ir tik užsakovo nurodytose vietose. Atsakovas, be kita ko, įsipareigojo mokėti ieškovei kas mėnesį autorinį pastovaus dydžio atlyginimą pagal sutartyje pateiktą grafiką, užtikrinti būtinas sąlygas pavedimui įvykdyti, mokyti ieškovę kūrinio atlikimo, suteikti vietą kūrinio atlikimui, aprūpinti ieškovę programiniais drabužiais ir kita papildoma medžiaga, reikalinga kūrinio ruošimui ir atlikimui. Sutartyje taip pat numatyta, kad ieškovė privalo laikytis užsakovo priimtų Vidaus tvarkos taisyklių, su kuriomis ji supažindinama iš karto po sutarties pasirašymo. Sutartyje taip pat nustatyti baudų, kompensacijų ir delspinigių mokėjimo atvejai bei dydžiai. Ieškovė iki 2004 m. gegužės 11 d. vykdė mokymo ir autorinę sutartis, per jų vykdymo laikotarpį nereiškė reikalavimo įforminti darbo sutartį, mokėti už ją - ieškovę socialinio draudimo įmokas ir fizinių asmenų pajamų mokestį. Vienašališkai nutraukdama autorinę sutartį, ieškovė neatliko veiksmų, būdingų darbo sutarties nutraukimui.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CK 6.193 straipsnio, reglamentuojančio sutarčių aiškinimo taisykles, 2 dalies nuostatą visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Kasatorė, kasaciniame skunde teigdama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė minėtą įstatymo nuostatą, nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas nevertino ginčijamų sutarčių tikslo ir turinio, padarė tik abstrakčią bendro pobūdžio prielaidą apie galimybę atskirai sudaryti ir vykdyti tokio pobūdžio sutartis, išdėstė prieštaringus argumentus dėl sutarčių ryšio, abiejų instancijų teismai nevertino aplinkybių, kad mokymo sutartyje daroma tiesioginė nuoroda į autorinę sutartį ir mokymo sutartis buvo sudaryta autorinės sutarties tikslais, bei nepagrįstai konstatavo, jog minėtų sutarčių dalykas yra skirtingas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys akivaizdžiai patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas vertino ginčijamų sutarčių esmę, tikslus, turinį, jų sąlygų tarpusavio ryšį. Apeliacinės instancijos teismo išvada apie tai, kad ginčijamos sutartys gali būti sudaromos ir vykdomos atskirai, yra grindžiama ginčijamų sutarčių aiškinimu ir yra tinkamai motyvuota, todėl negali būti vertinama kaip abstrakti bendro pobūdžio prielaida, ją pripažinti prieštaringa pagrindo nėra. Apskųstų procesinių sprendimų turinys taip pat akivaizdžiai paneigia kasatorės teiginį, kad bylą nagrinėję teismai nevertino aplinkybės, jog mokymo sutartyje daroma tiesioginė nuoroda į autorinę sutartį. Bylą nagrinėjusių teismų išvados apie ginčijamų mokymo ir autorinės sutarčių dalykų bei sukeliamų teisinių pasekmių nesutapimą (skirtingumą), jų tikslus, galimybę šias sutartis sudaryti ir vykdyti atskirai yra padarytos tinkamai taikant sutarčių aiškinimo taisykles bei atitinka byloje surinktus įrodymus.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad teismai turi remtis Aukščiausiojo Teismo formuojama vienoda teisės taikymo ir aiškinimo praktika ne a priori, o visų bylos faktinių aplinkybių kontekste. Kasatorė kasaciniame skunde nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2002, nes minėtoje byloje buvo aiškinamos ir taikomos ne Darbo kodekso ir 2000 m. Civilinio kodekso, kaip nagrinėjamoje byloje, nuostatos, bet Darbo sutarties įstatymo ir 1964 m. Civilinio kodekso nuostatos, be to, bylos, kurioje priimta minėta nutartis, ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos, jų ratio decidendi nesutampa.
Darbo sutartis yra viena iš pagrindinių asmens teisės į darbą įgyvendinimo teisinių formų, tačiau darbas, kaip tam tikra veikla ar kūrimo procesas, gali būti panaudojamas ir kitomis teisinių santykių formomis, pavyzdžiui, sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis. DK 93 straipsnyje, reglamentuojančiame darbo sutarties sąvoką, įtvirtinti darbo sutarties požymiai, įgalinantys darbuotojo ir darbdavio santykius identifikuoti kaip darbo teisinius santykius, patenkančius į darbo teisės reguliavimo sritį, o nesant šių požymių įgalina vertinti, kad susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuoja kitų teisės šakų normos. Teisinių santykių kvalifikavimui kaip darbo teisinių santykių, būtina nustatyti, kad jie atitinka visus DK 93 straipsnyje nustatytus darbo sutarties požymius. Esminiai DK 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, skiriantys ją nuo kitų atlygintinų sutarčių, yra šie: 1) darbuotojas dirba tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eina tam tikras pareigas; 2) darbuotojas dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai. Pirmasis iš paminėtų požymių reiškia, kad darbuotojas vykdo tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją, o ne atlieka konkrečią užduotį. Antrasis iš paminėtų požymių reiškia, kad darbuotojas, vykdydamas darbo funkciją, nėra savarankiškas, jis privalo paklusti teisėtiems darbdavio nurodymams. Nagrinėjamoje byloje teismai vertino ginčijamas mokymo ir autorinę sutartis bei faktinius šalių santykius ir pagrįstai sprendė, kad byloje surinkti įrodymai neduoda pagrindo pripažinti, jog šalių santykiai buvo dėl rūšiniais požymiais apibrėžtos darbo funkcijos vykdymo. Kasacinio skundo argumentai tokios teismų padarytos išvados nepaneigia ir neįgalina padaryti kitokią išvadą. Jau vien dėl šios priežasties nėra pagrindo pripažinti, kad tarp šalių egzistavo darbo teisiniai santykiai, patenkantys į darbo teisės reguliavimo sritį. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nepakankamą dėmesį skyrė antrajam iš aukščiau paminėtų esminių darbo sutarties požymių ir jį netinkamai vertino kaip turintį antraeilę reikšmę, tačiau tai nesudaro teisinio pagrindo naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, nes neįtakoja nutarties teisėtumo.
Bylos duomenys ir ginčui išspręsti taikytinos teisės normos įgalino ją nagrinėjusius teismus padaryti išvadą, kad tarp šalių susiklostė teisiniai santykiai, nepatenkantys į darbo teisės reguliavimo sritį. Kasacinio skundo argumentai, kad teismai netinkamai interpretavo teisės aktų reikalavimus dėl šalių valios pasireiškimo, kad šalys sukūrė faktinius darbo santykius, yra nepagrįsti.
Kiti kasacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųstų procesinių sprendimų teisėtumui.
Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstus sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad juos naikinti kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Apskųstus sprendimą ir nutartį paliekant nepakeistus, tenkintinas atsakovo prašymas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo (b. l. 215, 217, 218) ir iš ieškovės priteistina atsakovo naudai 700 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistus.
Priteisti iš ieškovės N. J. (duomenys neskelbtini) atsakovo M. Žagminienės įmonės „Oldtaunas“ (į. k. 24484832) naudai 700 (septynis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Janina Januškienė
Antanas Simniškis
