Baudžiamoji byla Nr. 2A-51/2006
Procesinio sprendimo kategorija
2.12.2. (S)
2006 m. birželio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Benedikto Stakausko, teisėjo Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,
išnagrinėjo nuteistojo L. P. pareiškimą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė:
Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. birželio 14 d. nuosprendžiu L. P. nuteistas laisvės atėmimu pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 234 straipsnio 2 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) ketveriems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius 2000 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė L. P. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu, patenkinus nuteistojo L. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. birželio 14 d. nuosprendžio, šis nuosprendis panaikintas ir L. P. pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 2 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 26 d. nutartimi, patenkinus Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, šis nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 30 d. nutartimi nuteistojo L. P. apeliacinis skundas dėl Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. birželio 14 d. nuosprendžio atmestas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus tiesėjų kolegijos 2006 m. sausio 31 d. nutartimi nuteistojo L. P. kasacinis skundas dėl Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. birželio 14 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 30 d. nutarties atmestas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. P. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su tyrimo nenustatytais asmenimis, 1999 m. rugpjūčio 10 d., apie 9.00 val., neteisėtai laikė šaunamuosius ginklus bei šaudmenis – automatą AK Nr. 1993 AEZ 39 su šešiasdešimčia 7,62 mm kalibro šovinių bei 12-ojo kalibro 500 A modelio lygiavamzdį šautuvą „Mossberg“ Nr. 2161817 su penkiais šoviniais, kuriuos minėtu laiku (duomenys neskelbtini) vežė automobiliu „Fiat Fiorino“.
Nuteistasis L. P. prašo atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, panaikinti pirmosios instancijos teismo 2004 m. birželio 14 d. nuosprendį, apeliacinės instancijos teismo 2005 m. birželio 30 d. bei kasacinės instancijos teismo 2006 m. sausio 31 d. nutartis ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo formalus teiginys, kad nusikalstamą veiką – neteisėtą šaunamųjų ginklų ir didelio kiekio šaudmenų laikymą – jis įvykdė ne vienas, o bendrininkaudamas su kitais asmenimis ir kad „minėtų priemonių neteisėtas laikymas pasireiškė ir vežimu – gabenimu, kas tvirtina bendrininkavimo tiesioginę tyčią“, negali būti laikomas įrodančiu jo tiesioginę tyčią, nes tokie veiksmai kaip vežimas ar gabenimas apibūdina nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymius. Tuo tarpu, kuo konkrečiai pasireiškė ginklų ir šaudmenų laikymo subjektyvioji pusė, nuosprendyje nenurodyta. Apeliacinės instancijos teismas 2005 m. birželio 30 d. nutartyje, taip pat, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nepasisakė dėl jo tiesioginės tyčios buvimo laikant ginklus bei šaudmenis.
Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas 2006 m. sausio 31 d. nutartyje, aiškindamas neteisėto veikimo – laikymo – turinį, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 37 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas (BK 2321, 2322, 2325, 23210 straipsniai)“ 12 punktu, kuriame, pasak pareiškėjo, kalbama tik apie patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už minėtų medžiagų laikymą galimybę, o ne būtinybę. Pareiškėjas, sutikdamas, kad teisinės analogijos prasme teoriškai tokia atsakomybė galima ir už neteisėtą šaunamųjų ginklų bei šaudmenų laikymą, teigia, kad vadovautis nurodytais išaiškinimais jo baudžiamojoje byloje nebuvo jokio pagrindo, nes nebuvo nustatyti tariami jo bendrininkai. Be to, nuteistasis L. P. nurodo, kad kasacinės instancijos teismo 2006 m. sausio 31 d. nutartyje taip pat apeinamas jo tiesioginės tyčios klausimas. Teisėjų kolegija, padarydama išvadą, kad ginklai ir šaudmenys buvo visų bendrininkų žinioje, nurodo, jog „(...) stabdomas policijos pareigūnų automobilis „Fiat Fiorino" nestojo, pradėjus vytis jį, visi automobilyje buvę asmenys iš jo pabėgo, nusimesdami nuo savęs chalatą, pirštines, automobilyje rasti šaunamieji ginklai ir šaudmenys buvo padėti atvirai, jame taip pat rasta kaukė, kepurės, dirbtiniai ūsai, iš karto po pabėgimo L. P. skambino savo sugyventinei, kad draugai pridarė problemų“. L. P. nuomone, šie duomenys nepatvirtina jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingo pobūdžio, t. y. požymių, nusakančių nusikalstamos veikos objektą ir objektyviąją pusę, jo suvokimo ir neįrodo jo norėjimo veikti, t. y. laikyti savo žinioje ginklus bei šaudmenis, esant galimybei nenukreipti valios. Taigi, pasak pareiškėjo, nei pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, nei bei apeliacinės bei kasacinės instancijos teismai minėtose nutartyse tiesiogiai ar netiesiogiai neaptarė jo sąmoningo valios nukreipimo nesilaikyti įstatyme numatyto draudimo laikyti ginklus bei šaudmenis. Todėl laikytina, kad, taikant jam BK 14 straipsnio, 15 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, nebuvo nurodytos įrodytomis pripažintos bylos faktinės aplinkybės, kurioms pritaikytos baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normos.
Nuteistojo L. P. nuomone, nors ir nustačius, kad konkrečiu atveju jis buvo įvykio vietoje, kartu su kitais iššoko iš automobilio ir pabėgo, tai negali būti pagrindas teigti, jog rasti ginklai bei šaudmenys priklausė jam arba kad jis juos laikė ir žinojo, kad tokie ginklai automobilyje laikomi bei gabenami, t. y. veikė kaip bendrininkas BK 24 straipsnio prasme. Vien tik tas faktas, kad kaltininkai bėgo iš įvykio vietos, neįrodo šio nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės – jo tiesioginės tyčios. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad visi automobiliu važiavę asmenys buvo susiję su įvykiu – neteisėtu ginklų bei šaudmenų turėjimu –ir nei vienas iš jų nebuvo atsitiktinis automobilio keleivis, o jų veiksmai įrodo nusikalstamos veikos motyvą, nes ginklai buvo atvirai matomoje vietoje (automobilyje), pagrįsta tik samprotavimais, bet ne įrodymais. L. P. pabrėžia, kad byloje taip ir nenustačius tų kitų asmenų, jų tarpusavio ryšių bei jų ryšio su juo, nėra galimybės spręsti apie subjektyviąją šio nusikaltimo pusę, t. y. apie tai, koks galėjo būti jo vaidmuo padarant šį nusikaltimą arba kiek jis prisidėjo prie jo padarymo. Tuo tarpu apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais, o visos abejonės turi būti vertinamos kaltininko, t. y. jo, naudai. Pasak nuteistojo L. P., minėtos aplinkybės įrodo, kad teismai nepagrįstai nesivadovavo BK 2 straipsnio 3, 4 dalių nuostatomis, nors šias nuostatas taikyti buvo visos sąlygos bei pagrindai, o tai nulėmė jo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn nesant kaltės ir 1961 m. BK 234 straipsnio 2 dalies aiškiai netinkamą pritaikymą.
Nuteistojo L. P. prašymas atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmestinas.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą baudžiamosios bylos, kurios išnagrinėtos arba paliktos nenagrinėtos kasacinės instancijos teisme, taip pat kurių nuosprendžio ar nutarties nebuvo galima apskųsti arba jie nebuvo apskųsti kasacine tvarka, atnaujinamos, jeigu pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia: 1) panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir baudžiamąją bylą nutraukti; 2) nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką; 3) ištaisius padarytus BK 63–65 straipsnių taikymo pažeidimus, sumažinti nuteistajam paskirtą subendrintą bausmę; 4) nuteistąjį atleisti nuo bausmės, nes suėjo senaties terminas; 5) ištaisius netinkamą amnestijos akto taikymą, nuteistąjį atleisti nuo bausmės arba ją sumažinti (BPK 451 straipsnis).
Esminis pareiškėjo prašymo atnaujinti baudžiamąją bylą, panaikinti pirmosios instancijos teismo 2004 m. birželio 14 d. nuosprendį, apeliacinės instancijos 2005 m. birželio 30 d. bei kasacinės instancijos teismo 2006 m. sausio 31 d. nutartis ir baudžiamąją bylą jam nutraukti argumentas yra tai, kad jis, pareiškėjo nuomone, yra nuteistas nesant kaltės, nes jo veiksmuose nėra 1961 m. BK 234 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios. Taigi, nenustačius kaltės, jam negalėjo būti pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Pagal 1961 m. BK 234 straipsnį neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų laikymas – tai faktinis šaunamojo ginklo, šaudmenų turėjimas savo žinioje, tam neturint reikiamo leidimo. Baudžiamoji atsakomybė už šaunamojo ginklo, šaudmenų laikymą galima ir tuo atveju, kai asmuo, kuris šių daiktų nors ir nėra pagaminęs ar įgijęs, bet dalyvauja bendroje grupės asmenų daromoje veikoje. Tai suponuoja išvadą, kad šaunamieji ginklai, šaudmenys yra kaltininko žinioje. Minėtas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad neteisėtai laiko šaunamąjį ginklą bei šovinius ir nori taip veikti.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 ir kitų straipsnių reikalavimų, įvertino teisėtai gautais įrodymais nustatytų bylos aplinkybių visetą ir padarė išvadą, kad L. P. šaunamuosius ginklus bei šaudmenis laikė veždamas juos automobilyje. Tai darė ne vienas, o bendrininkaudamas su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. sausio 31 d. nutartyje taip pat konstatavo, kad „nors ir nebuvo konkrečiai nustatyta, kuris asmuo iš bendrininkų grupės neteisėtai įgijo šiuos šaunamuosius ginklus ir šovinius, tačiau ta aplinkybė, kad šie asmenys veikos darymo metu buvo kartu, atliko tapačius veiksmus, t. y. veikė bendrai, duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad šaunamieji ginklai ir šaudmenys buvo jų visų žinioje, t. y. jie visi neteisėtai laikė (gabeno automobiliu) šaunamuosius ginklus ir šaudmenis.“
Pažymėtina ir tai, kad kaltės (šiuo atveju tiesioginės tyčios) turinys atskleidžiamas remiantis ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką ar išsiaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, galimus padarinius, paskatas, nulėmusias nusikalstamos veikos padarymą ir t. t. Kaltės forma, rūšis, jos turinys, t. y. subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, suvokiami ir nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kurioje jie buvo atlikti ir pan. Išvadai apie kaltininko kaltę turi reikšmės ir kiti byloje surinkti duomenys (pvz. liudytojų parodymai, daiktiniai įrodymai). Taigi paties kaltininko prisipažinimas ar neprisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nėra būtinas ir vienintelis informacijos šaltinis formuojant išvadą apie jo (kaltininko) psichinį santykį su padaryta veika bei jos pasekmėmis. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus teismai pagrįstai konstatavo, kad L. P. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, jog šaunamuosius ginklus bei šaudmenis laiko neteisėtai ir norėjo taip veikti. Vadinasi, L. P. veiką kvalifikuojant pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 2 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai. Todėl, kolegijos nuomone, L. P. byloje nėra aplinkybių, kurios būtų pagrindas manyti, kad šioje byloje akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir yra būtina priimti kurį nors iš sprendimų, numatytų BPK 451 straipsnyje.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 453 straipsnio 3 dalimi,
n u t a r i a:
Nuteistojo L. P. prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmesti.
Teisėjai Benediktas Stakauskas
Valerijus Čiučiulka
Jonas Prapiestis
