Baudžiamoji byla Nr. 2K-643/2012
Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00387-2010-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.28.4.;
1.2.7.1.2.1. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. F. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo R. F. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 294 straipsnio 2 dalį 80 parų areštu, pagal BK 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis 63 straipsnio 1, 4, 7, 8, 9 dalimis, paskirtos bausmės bei bausmė, paskirta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams dviems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo bei suėmimo laikas nuo 2010 m. kovo 12 d. iki 2010 m. balandžio 1 d.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti V. K. (V. K.), J. K. (J. K.) ir I. M., tačiau dėl jų kasacinių skundų negauta.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, kuria nuteistojo R. F. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,
n u s t a t ė :
R. F. nuteistas už tai, kad kartu su V. K., J. K. ir I. M., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos ir panaudodamas psichinę bei fizinę prievartą nukentėjusiajam, savavališkai vykdė ginčijamą teisę, o būtent: 2010 m. kovo 11 d., apie 23 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigę nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe su V. K., J. K. ir I. M., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą I. M. teisę susigrąžinti turtą - neva iš I.M. R.L. pavogtą auksinį žiedą, panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą, taip padarė didelę žalą R. L. ir A. R. teisėms ir teisėtiems interesams. Gavęs I. M. neteisėtą nurodymą atvesti į jos namus, esančius (duomenys neskelbtini), iš A. R. namų R. L., jis (R. F.) kartu su V. K. ir J. K., 2010 m. kovo 11 d., apie 23 val. 30 min., atėjo pas A. R. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), kur iš nukentėjusiojo A. R. reikalavo atiduoti pinigus už neva R. L. pavogtą I. M. priklausantį žiedą. Po to jis panaudojo psichinę prievartą prieš nukentėjusiąją R. L. ir jos sugyventinį A. R., pasireiškusią R. L. įžeidinėjimu necenzūriniais žodžiais, reikalavimu lipti iš lovos, apsirengti ir eiti su jais bei grasinimu išvesti iš namų R. L.. Po to, panaudodamas fizinę prievartą, jis (R. F.) ir J. K. kumščiais sudavė smūgius A. R. į įvairias kūno vietas - galvą, veidą, pilvą, o jis (R. F.) dar galva smogė A. R. į veidą.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, kartu su V. K. lauke surado prieš tai iš A. R. namo pabėgusią ir pasislėpusią prie namo (duomenys neskelbtini), R. L., kurią prieš jos valią jėga nuvedė į I. M. namą, esantį (duomenys neskelbtini), kur ją laikė prievarta prieš jos valią ir kartu su V. K. išžagino.
2010 m. kovo 12 d., apie 2 val., A. R. atėjus parsivesti nukentėjusiosios R. L., I. M. namuose, jis (R. F.) kartu su V. K. ir J. K. panaudojo fizinę prievartą prieš A. R., t. y. smūgiavo rankomis pastarajam į įvairias kūno vietas, o jis (R. F.) dar galva smogė nukentėjusiajam A. R. į veidą. Po to jis (R. F.) kartu su V. K. ir J. K. spardė nukentėjusįjį A. R. kojomis į dešinę kūno dalį, taip bendrais veiksmais padarydami A. R. tyčinį nežymų sveikatos sutrikdymą.
Po R. L. išžaginimo ir A. R. sumušimo, 2010 m. kovo 12 d., apie 2 val., J. K. ranka tris kartus smogus R. L. į žandikaulio dešiniąją pusę ir sukėlus fizinį skausmą, o I. M. vieną kartą smūgiavus nukentėjusiajai į veidą, tampius ją už plaukų ir pargriovus ant grindų, ant jos atsisėdus ir ją purtant, bendrais veiksmais jis (R. F.), V. K., J. K. ir I. M. padarė nukentėjusiajai R. L. tyčinį nežymų sveikatos sutrikdymą.
Taip pat jis nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su V. K., išžagino žmogų, o būtent: būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe, po to, kai savavaldžiavimo metu prieš R. L. buvo panaudota psichinė prievarta, pasireiškusi jo (R. F.) ir J. K. atėjimu nakties metu 2010 m. kovo 11 d., apie 23 val. 30 min., į A. R. namus, esančius (duomenys neskelbtini), A. R. sumušimu, jos įžeidinėjimu necenzūriniais žodžiais, žeminimu bei neteisėtu reikalavimu lipti iš lovos, apsirengti ir eiti kartu su jais; nukentėjusiosios bauginimu nakties metu, jos pabėgusios ieškant lauke, ir panaudota fizinė prievarta, pasireiškusi nukentėjusiosios R. L. prievartiniu vedimu nuo namo, esančio (duomenys neskelbtini), į I. M. namus, esančius (duomenys neskelbtini), jos laikymu nakties metu priešiškai nusiteikusių asmenų aplinkoje, dėl to nukentėjusiajai būnant išsigandusiai bei negalint aktyviai priešintis, t. y. palaužus nukentėjusiosios valią. Po to, kai V. K., R. F. girdint, išsakė savo ketinimą lytiškai santykiauti su R. L., jėga suėmė nukentėjusiąją už dešinio žasto ir, nuvedęs ją į kitą kambarį, išžagino; jis (R. F.), V. K. raginimu tęsdamas pastarojo pradėtą nusikalstamą veiką, taip pat siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą su R. L., užėjo pas R. L. į kambarį, kurios valia po V. K. atlikto prievartinio lytinio akto buvo visiškai palaužta, liepė R. L. nusirengti. Jai atsisakius nusirengti ir paprašius prie jos nelįsti, panaudojo fizinę prievartą, sugriebęs R. L. už rankų ir užlaužus jas virš jos galvos, pargriovė nukentėjusiąją ant lovos, pakartotinai liepė jai nusirengti. Bijodama būti sumušta, R. L. pakluso ir nusirengė savo džinsines kelnes, po to jis vėl užlaužė jos rankas virš galvos ir užgriuvęs R. L. savo svoriu įvedė nukentėjusiajai į makštį savo lytinį organą, taip lytiškai santykiavo su R. L. prieš jos valią ir ją išžagino.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. F. prašo pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti bei baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 294 straipsnio 2 dalį ir 149 straipsnio 2 dalį) bei padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 302 ir 305 straipsnių pažeidimus. Taip pat teismai nesilaikė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto reikalavimų.
Kasatorius teigia, kad teismai, kvalifikuodami jo ir kitų nuteistųjų veiksmus, atliktus prieš nukentėjusįjį A. R., nepagrįstai netyrė visų nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos tikslo ir tyčios pobūdžio bei nevertino, kad veiksmai prieš abu nukentėjusiuosius buvo nulemti skirtingų tikslų ir motyvų. Kasatoriaus nuomone, jo veiką pagal BK 294 straipsnio 2 dalį galima kvalifikuoti tik tada, jei šia veika jis būtų siekęs savavališkai įvykdyti I. M. teisę atgauti pavogtą turtą - jos žiedą. Tačiau šiuo atveju nukentėjusysis A. R. buvo sumuštas tarpusavio konflikto metu ar kerštaujant. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis buvo sumuštas reikalaujant grąžinti žiedą. Kasatorius pažymi, kad tiek jis, tiek kiti nuteistieji paaiškino, jog nukentėjusysis pats juos užpuolė ir sukėlė muštynes. Kasatorius teigia, kad reikalavimai įvykdyti I. M. teisę (grąžinti jai žiedą) ir veiksmai, kuriais buvo įgyvendinamas šis reikalavimas, buvo nukreipti tik prieš nukentėjusiąją R. L.. Minėto pobūdžio reikalavimas A. R. nebuvo keliamas ir šis nukentėjusysis nurodė, kad buvo sumuštas „už žiedą“, t. y. pamokant, kerštaujant. Nukentėjusioji R. L. veiksmų, atliktų prieš A. R., nematė, nes tuo metu buvo išbėgusi iš namo. Todėl kasatorius teigia, kad jo veikoje nėra savavaldžiavimo požymių ir jo veiksmai, atlikti prieš A. R., turi būti kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Kasatorius nurodo ir tai, kad šioje byloje neginčijama, jog nukentėjusysis A. R. nebuvo nuteistųjų kaltinamas žiedo vagyste, tarp šio nukentėjusiojo ir nuteistosios I. M. nebuvo konflikto, kurį kasatorius ir kiti nuteistieji būtų neteisėtai sprendę. Teismai nepagrįstai netyrė ir nevertino, kad nukentėjusysis A. R. buvo mušamas du kartus ir kad antro karto metu jokie reikalavimai grąžinti žiedą nukentėjusiajam nebuvo keliami.
Abiejų instancijų teismai neteisingai įvertino kasatoriaus veiksmus ir nepagrįstai kvalifikavo juos kaip išžaginimą bendrininkaujant, nes kasatoriaus ir nuteistojo V. K. nevienijo vieninga tyčia žaginti nukentėjusiąją. Teismai netinkamai įvertino kasatoriaus parodymus apie tai, kad nukentėjusysis A. R. smurtavo prieš nukentėjusiąją R. L. ir ją įbaugino. Kasatoriaus nuomone, tik dėl šios priežasties ji nurodė, kad lytiškai santykiavo su kasatoriumi prievarta. Nuteistasis, apibūdindamas nukentėjusiojo A. R. asmenybės ir charakterio bruožus, teigia, kad į šias aplinkybes teismai, vertindami šio nukentėjusiojo parodymų patikimumą, nepagrįstai neatsižvelgė. Kasatorius, palygindamas specialisto išvadą dėl A. R. kraujo pėdsakų nustatymo ant nukentėjusiosios drabužių su liudytojų parodymais dėl šio nukentėjusiojo sumušimo ir kraujavimo, teigia, kad nuo patrulių iki tyrėjo atvykimo šis nukentėjusysis fiziškai kontaktavo su nukentėjusiąja R. L. bei galbūt prieš ją smurtavo. Teismai nepagrįstai nevertino šių aplinkybių. Be to, teismai, konstatuodami, kad nukentėjusiosios valia buvo palaužta smurtiniais veiksmais ir bauginimu, neatribojo konkrečių kasatoriaus veiksmų ir nevertino, jog jam nebuvo žinomas nuteistojo V. K. veiksmų prieš nukentėjusiąją pobūdis. Teismai, konstatuodami, kad nukentėjusiajai buvo sudaryta bauginanti aplinka, dėl kurios ji bijojo aktyviai priešintis, nevertino, kad kasatorius prie tokios aplinkos sudarymo neprisidėjo ir apie ją nežinojo, nukentėjusioji nejautė baimės kasatoriaus atžvilgiu, jis su ja kambaryje kalbėjosi be smurto. Byloje nėra įrodyta, kad nukentėjusioji nesutiko santykiauti su kasatoriumi, kad jis naudojo smurtą ar grasino tuoj pat jį panaudoti, kitaip atėmė galimybę priešintis ar pasinaudojo bejėgiška nukentėjusiosios būkle. Juo labiau kad ir pati nukentėjusioji patvirtino, jog kasatorius jos nemušė. Kasatoriaus nuomone, nukentėjusiosios galimas baiminimasis, susijęs su tuo, kad iš jos buvo reikalaujama grąžinti žiedą, negali būti tapatinamas su prievarta išgautu sutikimu lytiškai su kasatoriumi santykiauti. Be to, teismai neatsižvelgė, kad nukentėjusiosios parodymai apie lytinio akto eigą yra nenuoseklūs, ir nepagrįstai vadovavosi tik pirminiais jos parodymais. Todėl kasatorius teigia, kad nukentėjusioji sutiko santykiauti ir net pati įvedė jo lytinį organą į makštį. Taip pat kasatorius pažymi, kad jam nebuvo žinomi nuteistojo V. K. veiksmai, atlikti prieš nukentėjusiąją, ir jo nesiejo vieninga tyčia su minėtu nuteistuoju. Liudytoja D. T. patvirtino apie kasatoriaus pokalbį su nukentėjusiąja. Aptardamas nukentėjusiosios parodymus, kasatorius nurodo, kad R. L. santykiavo su juo tikėdamasi, kad jis pasirūpins jos paleidimu, apsaugos nuo nemalonaus aiškinimosi dėl vagystės. Nuteistojo nuomone, tokio pobūdžio sutikimas lytiškai santykiauti (siekiant tam tikro tikslo) negali būti prilyginamas išžaginimui. Taip pat teismai nepagrįstai nevertino šios nukentėjusiosios asmenybės, charakterio bruožų ir elgesio teismo posėdžių metu. Nukentėjusiosios elgesys įvykio metu kasatoriui sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad jis nežagino nukentėjusiosios. Be to, R. L. atleido kasatoriui, jie susitaikė ir jų santykiai nėra priešiški. Todėl kasatorius mano, kad nukentėjusiosios atleidimas, gerų santykių su ja atkūrimas turi lemiamą reikšmę atsakomybės individualizavimui. Šiuo atveju nukentėjusioji yra reabilituota jo aktyviais veiksmais, nes jis ėmėsi pakankamai efektyvių priemonių, atrado dialogą su nukentėjusiąja, sugebėjo pasiekti jos atleidimo, o galbūt padarytą žalą atlygino neturtinėmis žmogiškomis vertybėmis.
Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo nuteistojo R. F. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetas įrodo, jog R. F. kartu su kitais nuteistaisiais skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas fizinę prievartą, savavališkai vykdė ginčijamą nuteistosios I. M. teisę susigrąžinti turtą, panaudodamas fizinę prievartą prieš abu nukentėjusiuosius, norėjo priversti nukentėjusiąją R. L. grąžinti turtą. Nukentėjusiųjų parodymus apie šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtina kitų liudytojų (J. L., N. P., S. S.) parodymai ir teismo medicinos specialistų išvados. Kartu prokuroras teigia, kad prieš abu nukentėjusiuosius buvo smurtaujama vienu metu, įsibrovus į jų namą. Nors kasatorius teigia, kad nukentėjusiuosius mušė dėl skirtingų priežasčių, tačiau kasaciniame skunde nei šios priežastys, nei motyvai nenurodyti. Be to, A. R. buvo sumuštas savo namuose, kai nuteistieji siekė iš jų išsivesti R. L., o vėliau - nuteistosios I. M. namuose, kai bandė parsivesti ten nuvestą nukentėjusiąją. Todėl prokuroras teigia, kad smurtavimas prieš A. R., matant šį smurtą nukentėjusiajai R. L., buvo sudėtinė psichologinės ir fizinės prievartos prieš abu nukentėjusiuosius dalis, turint vieningą tikslą - tokiu neteisėtu būdu išsiaiškinti tariamos turto vagystės aplinkybes. Prokuroro nuomone, tokius nuteistojo R. F. veiksmus teismai tinkamai kvalifikavo kaip savavaldžiavimą.
Prokuroras, aptardamas nuteistojo R. F. kasaciniame skunde iškeltas nukentėjusiosios R. L. išžaginimo versijas, teigia, kad šios versijos yra viena kitai prieštaraujančios. Prokuroro nuomone, nuteistasis tokiu būdu tik siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Byloje nustatyta, kad nuteistasis R. F. išžagino nukentėjusiąją R. L., panaudodamas tiek psichinę (atėjo nakties metu į namus, įžeidinėjo, žemino, reikalavo lipti iš lovos, jos pabėgusios ieškojo lauke, pasinaudojo tuo, kad nukentėjusiosios valia jau buvo palaužta po nuteistojo V. K. išžaginimo), tiek fizinę prievartą (nukentėjusiajai atsisakius nusirengti, sugriebė ją už rankų ir užlaužė jas virš jos galvos, pargriovė ant lovos). Be to, R. F. neneigia, kad jis kartu su V. K. nakties metu išsivedė nukentėjusiąją iš jos namų į nuteistosios I. M. namus. Priešingai nei teigia nuteistasis, teismai tokius veiksmus pagrįstai įvertino kaip nukentėjusiąją pakankamai įbauginusius. Kartu prokuroras nurodo ir tai, kad jau nuteistosios I. M. namuose po to, kai V. K. girdint R. F. išsakė savo ketinimą lytiškai santykiauti su R. L. ir, jėga nuvedęs nukentėjusiąją į kitą kambarį, išžagino, jis (R. F.), V. K. raginimu, tęsdamas pastarojo pradėtą nusikalstamą veiką, taip pat siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą su R. L., užėjo pas ją į kambarį, kurios valia po V. K. atlikto prievartinio lytinio akto buvo visiškai palaužta, liepė R. L. nusirengti, o jai nesutikus, panaudojo fizinę prievartą, siekdamas palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą. Todėl nuteistojo R. F. kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad jis neva nežinojo apie V. K. veiksmus ir ketinimus ar kad nenaudojo prieš nukentėjusiąją prievartos, paneigti byloje surinktais įrodymais. Prokuroro nuomone, teismai pagrįstai nuteistojo R. F. veiksmus kvalifikavo kaip išžaginimą.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasatorius, nesutikdamas su jo nusikalstamų veikų kvalifikavimu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir 149 straipsnio 2 dalį, kaip ir apeliaciniame skunde plačiai analizuoja nukentėjusiųjų A. R. ir R. L. parodymus, jų gyvenimo būdą ir charakterių savybes, liudytojos D. T. parodymus bei teismo medicinos ekspertizių išvadas. Tai reiškia, kad kasatorius tokiais teiginiais neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Be to, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas ir (ar) kitoks, nei pageidauja proceso dalyviai, jų vertinimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Šioje baudžiamojoje byloje kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų apeliacinės instancijos teismui nustatant faktines bylos aplinkybes bei vertinant įrodymus nenustatė. Dėl to minėti kasatoriaus argumentai turi būti paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.
Dėl BK 294 straipsnio 2 dalies taikymo
Kasatorius, prašydamas nutraukti baudžiamą bylą dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, teigia, kad teismai neteisingai nustatė jo tikslus, motyvą ir tyčią dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymius abiejų instancijų teismai nustatė remdamiesi BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis taisyklėmis ir kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Minėto baudžiamojo įstatymo dispozicijoje nustatyti požymiai nagrinėjamoje byloje nustatyti nepadarant esminių BPK pažeidimų. Priešingai nei teigia kasatorius, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų išvados pagrįstos BPK nustatyta tvarka surinktais ir įvertintais nuteistojo kaltę pagrindžiančiais įrodymais. Teismai, įvertinę nukentėjusiųjų, liudytojų, paties kasatoriaus ir kitų nuteistųjų parodymus, kitus rašytinius bylos įrodymus, turėjo pagrindą daryti išvadą, kad nuteistasis savavališkai vykdė ginčijamą nuteistosios I. M. teisę susigrąžinti turtą, neva iš pastarosios R. L. pavogtą auksinį žiedą, ir kad reikalaujant šio turto grąžinimo prieš nukentėjusiuosius A. R. ir R. L. buvo naudojama psichinė ir fizinė prievarta.
Savavaldžiavimas kaip nusikalstama veika aprašytas pagrindine (BK 294 straipsnio 1 dalis) ir kvalifikuota sudėtimis (BK 294 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo naujai formuojamoje teismų praktikoje yra konstatuota, kad pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatytas smurtinis (psichinė ir (ar) fizinė prievarta) šio nusikaltimo padarymo būdas ir tokiu būdu padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui (kasacinė byla Nr. 2K-P-183/2012).
Kartu pažymėtina, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė byla Nr. 2K-P-267/2011). Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir kt. Didelę žalą nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan.
Skundžiamuose teismų sprendimuose nustatyta, kad nukentėjusiajam A. R. padaryti kūno sužalojimai ne mažiau 14 trauminiais poveikiais (smūgiais), o nukentėjusiajai R. L. – ne mažiau 7 trauminiais poveikiais, dėl kurių nukentėjusiesiems sveikata buvo sutrikdyta nežymiai. Toks fizinis smurtas, kartu su psichiniu, buvo naudojamas nakties metu, pakankamai ilgą laiką, paties A. R. namuose, vėliau tęsiamas nuteistosios I. M. namuose, šių namų kieme ir net atvykus policijos pareigūnams. Todėl kasacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą ir nagrinėjamos bylos kontekstą, konstatuoja, kad nukentėjusiesiems A. R. ir R. L. yra padaryta didelė fizinė žala. Nors skundžiamuose teismų sprendimuose nėra konkrečiai nurodyta, kokios rūšies padaryta didelė žala, tačiau tiek iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, tiek iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad visi nuteistieji savavaldžiaudami prieš abu nukentėjusiuosius panaudodami fizinę ir psichinę prievartą, abiem nukentėjusiesiems padarė didelę fizinę žalą. Toks formalus netikslumas, t. y. skundžiamuose abiejų instancijų teismų sprendimuose nenurodant, kokios rūšies nukentėjusiesiems padaryta didelė žala, nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties. Be to, skundžiami teismų sprendimai buvo priimti dar prieš minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos priimtą kasacinę nutartį Nr. 2K-P-183/2012.
Dėl BK 149 sraipsnio 2 dalies taikymo
Nepagrįstais laikytini kasacinio skundo teiginiai, kad kasatorius nebendrininkavo su nuteistuoju V. K. ir neišžagino nukentėjusiosios R. L..
BK 149 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už lytinį santykiavimą su žmogumi prieš jo valią, jei tokia veika padaroma panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Taigi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 149 straipsnį atsirasti būtina įrodyti fizinį smurtą, grasinimą tuoj pat jį panaudoti, kitokį galimybės priešintis atėmimą ar pasinaudojimą bejėgiška nukentėjusio asmens būkle ir lytinį santykiavimą prieš nukentėjusiojo valią.
Pagal BK 149 straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas su bendrininkų grupe išžagino žmogų.
Pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 24 straipsnio 1 dalis) bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Dėl to, jeigu nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų, t. y. ir bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurį kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į ta patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. BK 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis, arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendrininku).
Būtinas bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (suvokimas savo veiksmų bendrumo) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką.
Teismų praktikoje išžaginimo vykdytoju pripažįstamas asmuo, kuris darydamas nusikaltimą naudojo fizinį smurtą, grasinimus ar tokiais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiuoju. Išžaginimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo. Taip pat vykdytoju laikomas asmuo, kuris nors ir nenaudojo smurto, negrasino nukentėjusiajam, tačiau, kitiems bendrininkams palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, lytiškai santykiavo su juo. Išžaginimo vykdytoju pripažįstamas ir toks asmuo, kuris organizavo, kurstė ar padėjo padaryti išžaginimą asmeniui, kuris dėl amžiaus ar psichinės būklės neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus.
Priešingai nei teigia kasatorius, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai tinkamai nustatė BK 149 straipsnio 2 dalyje nurodytus veikų požymius. Teismai rėmėsi ne tik nukentėjusiosios parodymais, kurie savo esminėmis aplinkybėmis sutapo viso proceso metu, bet ir kitais įrodymais byloje (teismo medicinos specialisto ir DNR tyrimo išvadomis, liudytojų parodymais bei kita rašytine medžiaga) dėl abiejų kaltininkų panaudoto smurto nukentėjusiosios pasipriešinimui palaužti pobūdžio ir kiekvieno iš nuteistųjų aktyvumo nusikalstamoje veikoje. BK 26 straipsnyje, kuriame reglamentuojama bendrininkų baudžiamoji atsakomybė, yra nurodyta, kad bendrininkai atsako ne tik už jų pačių veiksmus, bet ir už kitų bendrininkų (vykdytojų) veiksmus, kuriuos apėmė jų tyčia. Nagrinėjamu atveju V. K. ir R. F. susitarimas išžaginti R. L. buvo išreikštas tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais. Kasatorius, kaip ir apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jokio smurto prieš nukentėjusiąją nenaudojo, tačiau byloje nustatyta, kad būtent kasatorius panaudojo fizinį smurtą (užlaužė R. L. rankas, pargriovė ant lovos, užgriuvo ant nukentėjusiosios) ir, kai jau buvo palaužta nukentėjusiosios valią priešintis (po abiem bendrininkams inkriminuoto savavaldžiavimo, įvykdyto prieš nukentėjusiąją ir A. R., nakties metu R. L. prievartinio atvedimo į nuteistosios I. M. namus, kur V. K. nukentėjusiąją išžagino), su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo prieš jos valią. Taigi byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad kasatorius, bendrininkaudamas su V. K., panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą, lytiškai santykiavo su R. L. prieš jos valią.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. F. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Alvydas Pikelis
Rimantas Baumilas
