Baudžiamoji byla Nr. 2K-673/2012
Teisminio proceso Nr. 1-05-1-05010-2010-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.5.1.;
1.2.17.3.;
2.1.7.;
2.4.2.1.;
2.6.7.1. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų B. K., A. M., G. L. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1992 straipsnio 1 dalį nuteisti: B. K. 70 MGL (9100 Lt) bauda, A. M. 120 MGL (15600 Lt) bauda, G. L. 120 MGL (15600 Lt) bauda. Be to, konfiskuotas G. L. perduotas saugoti automobilis „Jeep Cherokee“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini))
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 1 d. nutartis, kuria nuteistųjų B. K., A. M. ir G. L. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
B. K., A. M., G. L., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, pažeidė nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2 punkto reikalavimą, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, 3 punkto reikalavimą, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 100 pakelių cigarečių. A. M. ir G. L. 2010 m. birželio 20 d., nuo 19.00 iki 23.15 val., tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje iš nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo akcizais apmokestinamas prekes – 7 490 pakelių cigarečių „Saint George Lights“ 49 001,50 Lt vertės, 300 pakelių cigarečių „Imperial Classic Blue“ 2 145 Lt vertės ir 960 pakelių cigarečių „Imperial Classic Red“ 6 866,20 Lt vertės, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiaisiais ženklais – banderolėmis taisyklių 5 punkte nustatyta tvarka ir kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 58 012,70 Lt, kurias nuo nenustatytos įgijimo vietos dviem automobiliais – A. M. lengvuoju automobiliu „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), o G. L. lengvuoju automobiliu „Jeep Cherokee“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) gabeno iki B. K. priklausančios sodybos, esančios Švenčionių rajone, (duomenys neskelbtini), kur daržinėje pagal išankstinį susitarimą su B. K. šias cigaretes abu iškrovė ir jie visi jas ten laikė iki 23.15 val., kol jos kratos metu buvo surastos.
Nuteistasis B. K. kasaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 1 d. nutartį dėl jo pripažinimo kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje, panaikinti ir jį išteisinti nesant įrodymų, patvirtinančių jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuteistasis nurodo, kad teismai išvadas apie faktines bylos aplinkybes padarė remdamiesi neleistinais įrodymais, todėl iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį. Jo ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai neatitinka leistinumo reikalavimo, nes buvo išgauti ikiteisminio tyrimo pareigūnams grasinant jam skirti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, jei jis teisme duotų kitokius parodymus nei anksčiau ikiteisminio tyrimo metu. Be to, kaip matyti iš apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo turinio, jis buvo surašytas ne iš jo žodžių, o faktiškai perrašant jo anksčiau ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir taip pažeidžiant BPK 179, 188 straipsnius (kasacinė byla Nr. 2K-562/2006). Nuteistojo teigimu, jo žmonos V. K. ir sūnaus G. K. parodymai taip pat neatitinka leistinumo reikalavimų, tačiau šiam teiginiui pagrįsti kasaciniame skunde nenurodoma jokių argumentų.
B. K. teigia, kad teismai iš esmės pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 5 dalį, 44 straipsnio 6 dalį, 301 straipsnio 1 dalį, 305 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes nuosprendį ir nutartį, kuriais pripažino jo kaltę ir nuteisė pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį, priėmė neišnagrinėję visų reikšmingų byloje įrodymų, išvadas apie faktines bylos aplinkybes darė remdamiesi ikiteisminio tyrimo pareigūnų nurodytomis aplinkybėmis, neatsižvelgdami į jo, kitų kaltinamųjų, jo gynėjo pateiktus argumentus ir konkrečius faktus, abejones aiškindami kaltinimo naudai, faktiškai perrašydami kaltinamąjį aktą, nuosprendyje neaprašydami kai kurių įrodymų ir taip nuosprendį pagrįsdami ne teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, bet spėjimu ir prielaidomis.
Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo objektyviai šališkas, nes nevykdė pareigos išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes, nuosprendį surašė kopijuojant atskiras kaltinamojo akto dalis, nevertinant gynybos argumentų ir įrodymų, todėl buvo pažeista jo teisė į nešališką teismą, įtvirtinta BPK 44 straipsnyje.
B. K. manymu, teismai, pripažindami, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe, netinkamai taikė BK 25 straipsnio 2 dalį. Nuosprendyje ir nutartyje nenurodyta, kur, su kuo bei kokią nusikalstamą veiką jis susitarė daryti, kaip buvo paskirstyti vaidmenys, kokiais veiksmais jis realizavo objektyvius jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius. Įvertindami faktines bylos aplinkybes, teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad byloje surinktų įrodymu visetu nustatyta tik tai, kad jis tik iš matymo pažinojo A. M., o G. L. iš viso nepažinojo. Dėl to pagal tokias faktines bylos aplinkybes nebuvo pagrindo nustatyti, kad veika padaryta veikiant bendrininkų grupe.
Nuteistojo nuomone, teismai netinkamai taikė BK 1992 straipsnio 1 dalį, nes pripažino jį kaltu nenustatę, kad jis matė ir žinojo cigarečių atvežimo faktą, taip pat, kad jam buvo žinomas atvežtų į jo sodybos daržinę cigarečių kiekis ir jų vertė, kitaip tariant, nenustatę jo tyčios padaryti šią nusikalstamą veiką.
Nuteistasis A. M. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 1 d. nutartį ir jį išteisinti, nesant tinkamų ir leistinų įrodymų, patvirtinančių jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Kasatorius nurodo, kad jis yra pripažintas kaltu be tikrų įrodymų, jog neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, išvadas grindžiant spėjimu ir prielaidomis, todėl teismai pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus.
Kasatoriaus nuomone, teismas netinkamai taikė BK 25 straipsnio 2 dalį, nes pripažino, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, nors nuosprendyje nenurodyta, kur, kada, su kuo ir kokią bendrą nusikalstamą veiką jis susitarė daryti, kaip buvo paskirstyti vaidmenys, kokias veiksmais jis realizavo inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius.
A. M. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas kopijuojant atskiras kaltinamojo akto dalis, nevertinant gynybos argumentų ir įrodymų, todėl teismas surašydamas nuosprendį buvo šališkas ir pažeidė BPK 44 straipsnį. Kasatoriaus teigimu, teismai vengė vykdyti BPK 241 straipsnyje nustatytą jų pareigą išsamiai ištirti bylos aplinkybes, todėl neužtikrino, kad su proceso šalimis būtų elgiamasi lygiai ir sąžiningai, kad nė vienai jų nebūtų suteikiama papildomų garantijų ir privilegijų, t. y. bylą nagrinėjęs teismas buvo objektyviai šališkas.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nevykdė reikalavimo išsamiai atlikti įrodymų tyrimą, nepasisakė dėl jo apeliaciniame skunde keliamų abejonių dėl jo nekaltumo, todėl pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį.
Anot kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė byloje surinktų įrodymų, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes vertino įrodymus atskirai vienus nuo kitų, o kai kuriais atvejais tiesiogiai remdamasis įrodymais nuosprendyje jų neaprašė. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai giliau neanalizavo jo aiškinimų dėl įvykio aplinkybių, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Kasatorius teigimu, teismai netinkamai įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, pasisakant ir pirmenybę teikiant kaltinimui palankiems įrodymams ir nemotyvuotai atmetant jo parodymus. Jo ir kitų kaltinamųjų parodymai neišanalizuoti, jiems skirta nepakankamai dėmesio, parodymai vertinti ypač skeptiškai, vertinant tik detales, o ne aplinkybes apie esminius bylos faktinius duomenis. Kasatorius nurodo, kad šis pažeidimas yra esminis, nes sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
A. M. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl jo kaltės pagrįsdamas netiesioginiais įrodymais nukrypo nuo teismų praktikos, nes nepatikrino ar jie atitinka leistinumo reikalavimą, numatytą BPK 20 straipsnio 4 dalyje. Jis teigia, kad teismai nepagrįstai išvadas apie faktines bylos aplinkybes grindė B. K. ir jo žmonos V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jie išgauti darant spaudimą, faktiškai surašyti pareigūnų savo žodžiais, todėl neatitinka leistinumo reikalavimo. B. K. ir V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų gavimo aplinkybės leidžia teigti, kad jie turėjo įtakos duomenų patikimumui ir teismai jais negalėjo remtis.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai visiškai neatsižvelgė į jo ir jo gynėjo argumentus, todėl pažeidė jo teisę į teisingą ir nešališką procesą, įtvirtiną Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 44 straipsnio 5 dalyje ir kt.
Kasatorius teigia, kad šioje byloje nebuvo apklausti visi asmenys, kurie galėjo duoti svarbių parodymų, todėl teismas pažeidė BPK 7 straipsnio 1 dalį.
Nuteistasis G. L. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 1 d. nutartį, kuriais jis pripažintas kaltu pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį, ir jį išteisinti.
Kasatorius nurodo, kad teismai išvadas dėl jo kaltės padarius BK 1992 straipsnio 1 dalyje aprašytą nusikalstamą veiką grindžia spėjimu ir prielaidomis, nes byloje nėra surinkta jokių tiesioginių jo kaltės įrodymų, o teismų išvados padarytos tik remiantis netiesioginiais įrodymais, kurie faktiškai yra tik prielaidos. Įrodymai, patvirtinantys jo nekaltumą, buvo ignoruojami arba pripažinti nereikšmingais. Dėl to pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, įrodymų leistinumo reikalavimas.
Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai taikė BPK 20 straipsnio 3-5 dalių nuostatas, nes įrodymai buvo vertinami selektyviai, atskirai vieni nuo kitų, pirmenybę teikiant kaltinimo įrodymams bei nemotyvuotai atmetant jo parodymus. Jo ir kitų kaltinamųjų parodymai neišanalizuoti, jiems skirta nepakankamai dėmesio, vertinti ypač skeptiškai – tik detales, o ne aplinkybes apie esminius bylos faktinius duomenis. Kasatoriaus nuomone, netiesioginius įrodymus pripažįstant įrodymais byloje buvo nukrypta nuo teismų praktikos, kad teismas turi patikrinti, ar jie atitinka leistinumo reikalavimą, įtvirtiną BPK 20 straipsnio 4 dalyje. Kasatorius teigia, kad teismai neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įrodymus vertino selektyviai, neatsižvelgdami į jų tarpusavio ryšį, o tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir laikytina esminiu BPK pažeidimu.
G. L. nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo apklausti visi asmenys, galintys duoti svarbius parodymus, todėl buvo pažeistas rungimosi principas, įtvirtintas BPK 7 straipsnio 1 dalyje.
Kasatorius skunde teigia, kad nuosprendis ir nutartis grindžiami spėjimais ir prielaidomis, nes byloje nėra jokių patikimų įrodymų. Antai nuosprendyje ir nutartyje yra teigiama, kad liudytojai A. L., O. F., R. R., S. G. išsamiai parodė, jog būtent A. M. ir G. L. disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų šią išvadą, nes iš liudytojų parodymų turinio matyti, kad nė vienas jų tiesiogiai nematė, jog cigaretes būtų gabenę ir krovę A. M. ir G. L., jie nematė šių automobilių valstybinių numerių.
Kasatorius nurodo, kad nuosprendyje ir nutartyje remiamasi liudytojo pareigūno S. G. padaryta G. L. ir A. M. tarpusavio pokalbių interpretacija, tačiau šio pareigūno aiškinimai nėra teismui privalomi. Be to, reikia turėti mintyje, kad liudytojas negali objektyviai vertinti pokalbių, nes juos aiškino, žinodamas visą bylos kontekstą. Kasatoriaus teigimu, tarp jo ir A. M. pokalbiuose nėra nieko, kas leistų juos susieti su šią baudžiamąja byla. Dėl to šis įrodymas yra atmestinas, kaip neatitinkantis leistinumo reikalavimo.
Kasatorius tvirtina, kad, nagrinėjant bylą teisme, nebuvo apklausti liudytojai V. V. ir G. G. (G. G.), kurie galėjo patvirtinti jo alibi, todėl buvo padarytas esminis BPK pažeidimas. Jo manymu, įrodymais negalėjo būti pripažinti B. K. ir jo žmonos V. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui, nes jie duoti pareigūnams gąsdinant šiuos asmenis laisvės atėmimu, faktiškai surašant protokolą pareigūnams iš savo žodžių, o ne pagal B. K. ir jo žmonos V. K. žodžius. B. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, yra nepatikimi ir dėl to, kad jie pažodžiui perrašyti iš ikiteisminio tyrimo pareigūno surašyto apklausos protokolo. Kasatorius akcentuoja, jog net pirminiuose B. K. ir jo žmonos V. K. parodymuose nėra duomenų apie tai, kad jis kažkaip būtų prisidėjęs prie cigarečių kontrabandos ar jie būtų jį pažinoję kaip asmenį, susijusį su cigarečių kontrabanda. Pažymėtina, kad už tokias nusikalstamas veikas jis nebuvo teistas.
Kasatorius skunde teigia, kad prokuroras teisiamajame posėdyje neįrodė jo kaltės, nenurodė įrodymų, kaip rastos cigaretės yra susijusios su jam pareikštu kaltinimu, todėl pažeidė BPK 1 straipsnį, 44 straipsnio 6 dalį. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindė ne įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, tačiau tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų nurodytais duomenimis, visiškai neatsižvelgdamas į jo, jo gynėjo argumentus bei pateikiamus konkrečius faktus, išvados dėl jo kaltės akivaizdžiai perrašytos iš kaltinamojo akto, o ne ištirtos teisiamajame posėdyje, kaip to reikalaujama BPK, todėl, kasatoriaus nuomone, jo kaltė grindžiama spėjimais ir prielaidomis.
Kasatorius nurodo, kad, nuteisus jį dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis, buvo pažeisti BPK 1 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimai. Padaryti pažeidimai yra esminiai.
Atsiliepimu į kasacinius skundus prokuroras S. Bekišas prašo nuteistųjų B. K., A. M., G. L. kasacinius skundus atmesti.
Prokuroras nurodo, kad dalis nuteistųjų B. K., A. M., G. L. kasacinių skundų argumentų, susijusių su B. K., V. K., G. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų vertinimu, su liudytojo S. G. paaiškinimų, duotų nagrinėjant bylą teisme, vertinimu, yra susiję su faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir analize, o tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas ir todėl jie turi būti palikti nenagrinėti.
Prokuroro nuomone, nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis dėl įrodymų vertinimo nėra pagrindo. Teismas išsamiai argumentavo, kodėl ir remdamasis kokiais įrodymais padarė išvadą, kad kasatoriai kalti dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos. Teismas įtikinamai paaiškino, kad, be byloje esančių rašytinių įrodymų (vietovės, pastatų, įvykio vietos apžiūros ir kratos protokolų, specialisto išvados, mobilaus ryšio telefonų skambučių išklotinių ir jų analizės, operatyvinių veiksmų atlikimo protokole užfiksuotų ir kitų rašytinių duomenų), nuteistųjų kaltę patvirtina liudytojų A. L., O. F., R. R., S. G. parodymai, kuriais netikėti nėra pagrindo. Kartu teismas aiškiai argumentavo, kodėl remiasi nuteistojo B. K. ir jo žmonos V. K. parodymais, liudytojo G. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o jų ir kitų kasatorių teisme duotus parodymus vertina kritiškai. Nagrinėdamas tokius pat apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva nutarė atlikti įrodymų tyrimą, apklausė nuteistojo B. K. apklausą atlikusį tyrėją E. L. ir patį B. K. Liudytojas E. L. teismo posėdžio metu paneigė nuteistojo B. K. teiginius, kad prieš pastarąjį buvo naudojamas psichologinis spaudimas ir kad parodymai jam buvo diktuojami. Liudytojas nurodė, kad B. K. parodymus davė savarankiškai, jam nebuvo daromas joks spaudimas, parodymų jam niekas nediktavo. Pažymėtina, kad nuteistasis B. K. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo apklaustas, pastarasis jam uždavė klausimus, jis parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui pakartojo žodis žodin. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad teismas visiškai pagrįstai akcentavo, kad nuteistojo B. K. ir jo žmonos V. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, turinys nėra visiškai identiškas jų ikiteisminio tyrimo tyrėjui duotiems pirminiams parodymams, protokolus pasirašė visi apklausose dalyvavę asmenys, dėl protokolų turinio bei apklausos procedūros nei nuteistasis B. K., nei jo žmona, nei jų gynėjas jokių pastabų neturėjo. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog turi visus pagrindus abejoti ir netikėti vėlesnių (pakeistų) B. K., V. K. ir G. K. parodymų objektyvumu, ir rėmėsi pirminiais jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.
Anot prokuroro, nuteistojo B. K., V. K., G. K. parodymai yra tiesiogiai susiję su bylai reikšmingomis aplinkybėmis ir atitinka liečiamumo reikalavimą, įtvirtiną BPK 20 straipsnio 3 dalyje. Pažymėtina ir tai, kad įrodymais byloje gali būti ir duomenys, kurie padeda nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti ar paneigti tiriamas versijas. Minėti duomenys atitinka netiesioginių įrodymų sąvoką ir yra svarbūs įrodinėjimo procese.
Prokuroro nuomone, nuteistojo B. K., liudytojų V. K., G. K. parodymai atitinka leistinumo reikalavimą, nustatytą BPK 20 straipsnio 4 dalyje. Šie parodymai gauti teisėtu būdu, jų patikimumas buvo tikrinamas ir teisingumas buvo vertinamas teismo posėdžių metu apklausiant nuteistąjį B. K., liudytojus V. K., G. K., tyrėją E. L. Įrodymų leistinumo pricipo teismai nepažeidė ir nuosprendį bei nutartį pagrįsdami ir kitais byloje esančiais bei atsiliepime nurodytais įrodymais.
Prokuroras nurodo, kad teismai pagrįstai rėmėsi liudytojo S. G. parodymais apie A. M. ir G. L. pokalbių turinį, nes iš bylos duomenų matyti, kad pokalbių analizės metu nustatytos aplinkybės visiškai atitinka byloje nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes, kaip kontrabandos gabenimo dieną, laiką, joje dalyvaujančius asmenis, automobilių judėjimo kryptis ir kita.
Įvertinus tai, kas išdėstyta atsiliepime, ir tai, kad byloje surinktus įrodymus teismai įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, vertino juos kaip visumą, darytina išvada, kad teismai BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė ir teisingai nustatę faktines bylos aplinkybes tinkamai kvalifikavo nuteistųjų veikas pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį.
Prokuroras nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant B. K. be gynėjo jo teisė į gynybą nebuvo pažeista. Iš bylos medžiagos matyti, kad prieš apklausiant B. K. jam (kaip ir jo žmonai V. K.), kaip to reikalauja BPK 50 straipsnis, buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau jis pats savanoriškai gynėjo atsisakė. Byloje nebuvo BPK 51 straipsnyje numatytų pagrindų, kai gynėjo dalyvavimas byloje būtinas. Pažymėtina ir tai, kad teismas rėmėsi ne ikiteisminio tyrimo tyrėjo, tačiau ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausos protokolo duomenimis, o atliekant šią apklausą gynėjas dalyvavo, jokių pastabų dėl apklausos ir jos tvarkos neturėjo.
Prokuroro manymu, nuteistųjų kasacinių skundų argumentai dėl šališko teismo, motyvuojant šią išvadą netinkamu gynybos argumentų, byloje surinktų įrodymų vertinimu, yra akivaizdžiai nepakankami, todėl nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo pažeista BPK 44 straipsnio 5 dalis. Nešališko teismo principas reiškia, kad nagrinėjantis bylą teismas su visomis proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Byloje nėra tokias išvadas leidžiančių daryti duomenų, taip pat duomenų, kad teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl nuteistųjų kaltės arba kad egzistuotų BPK 58 straipsnyje nurodyti pagrindai, dėl kurių bent vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų turėjo nusišalinti. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė nuteistojo G. L. gynėjo prašymą dėl liudytojų V. V. ir G. G. apklausos, o nuteistųjų teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus vertino kritiškai ir jais nesirėmė, negali būti traktuojama kaip rungimosi principo pažeidimas. Jokių argumentų, kad jie ar jų gynėjai bylos nagrinėjimo teisme metu negalėjo teikti įrodymų, dalyvauti juos tiriant, teikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui, nuteistieji nepateikė. Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu prašymo apklausti liudytojus V. V. ir G. G. nepateikė nei nuteistasis G. L., nei jo gynėjas.
Prokuroras nesutinka su kasacinių skundų argumentais dėl netinkamo bendrininkų grupę apibrėžiančios BK 25 straipsnio 2 dalies taikymo. Teismo išvada, kad vykdydami jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką visi nuteistieji veikė kaip bendravykdytojai, yra pagrįsta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje ir būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, todėl, įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Iš anksto numatytas, detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Byloje nustatyta, kad A. M. ir G. L. iš nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes), jas savo automobiliais atgabeno iki B. K. priklausančios sodybos, kurios daržinėje pagal išankstinį susitarimą cigaretes iškrovė ir visi trys jas ten laikė iki tol, kol jos buvo surastos pareigūnų. Taigi, A. M. ir G. L. bendrais veiksmais kartu neteisėtai įgijo, gabeno akcizais apmokestinamas prekes, kurias kartu su B. K. laikė, pastarajam priklausančioje daržinėje, taip realizavo objektyvius BK 1992 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos požymius.
Prokuroras nesutinka ir su nuteistojo B. K. kasacinio skundo argumentu, kad nenustatyta jo tiesioginė tyčia padaryti BK 1992 straipsnio 1 dalyje aprašytą veiką. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti patikimą išvadą, kad B. K. suvokė, jog neteisėtai disponuoja akcizais apmokestinamomis prekėmis – cigaretėmis, suprato šios veikos pavojingumą ir norėjo taip veikti. Nagrinėjamu aspektu ypač svarbūs nuteistojo B. K. ir jo žmonos V. K. parodymai, kad, nors su A. M. buvo žodinis susitarimas dėl cigarečių laikymo B. K. priklausančioje daržinėje, tačiau jis su žmona kartais pakalbėdavo, jog būtų geriau, jei šis liautųsi tai daryti, o tai rodo, jog B. K. suvokė, kad rizikuoja ir gali įkliūti.
Nuteistųjų B. K., A. M. ir G. L. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl kasacinių skundų argumentų apie esminius BPK reikalavimų pažeidimus
Visi trys kasatoriai prašymą juos išteisinti grindžia teiginiu, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina jų kaltumo. Nuteistieji A. M. ir G. L. skunduose neigia bet kokį jų ryšį su jiems inkriminuotu nusikaltimu tvirtindami, kad lietuviškomis banderolėmis nepaženklintų cigarečių jie neįgijo, jų į R. K. daržinę nenugabeno, kaltinime nurodytu laiku buvo užsiėmę kitais reikalais. R. K. neneigia fakto, kad lietuviškomis banderolėmis nepaženklintos cigaretės buvo surastos jam priklausančioje daržinėje, tačiau tvirtina, kad jos ten atsirado be jo žinios. Taip nuteistieji kasaciniuose skunduose neigia teismo nustatytas jiems inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nustatytų aplinkybių neigimas nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu: ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nebuvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų. Todėl kasacinių skundų argumentai, skirti teismo nustatytoms aplinkybėms paneigti, paliekami nenagrinėti.
Visi kasatoriai skunduose teigia, kad tiriant bylą ir ją nagrinėjant teisme buvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų. Pirmiausia jie pamini BPK 20 straipsnio 4 dalį teigdami, kad teismas negalėjo remtis įtariamojo B. K. tyrėjui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, nes tyrėjas parodymus išgavo grasindamas paskirti kardomąją priemonę suėmimą, o apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu šie parodymai buvo tik perrašyti. Anot kasatorių, dėl analogiškos priežasties teismas negalėjo remtis ir liudytojų V. K. ir G. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis argumentas prieštarauja bylos medžiagai: apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas kaip liudytojas tyrėjas E. L., kuris parodė, jog įtariamojo apklausos metu B. K. joks spaudimas nebuvo daromas, parodymus jis davė savo valia, parodymų turinys jam nebuvo diktuojamas; duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu būtų buvęs daromas psichologinis spaudimas liudytojams V. K. ir G. K., byloje nėra, tokių duomenų nepateikia ir kasatoriai savo kasaciniuose skunduose.
Skunduose teigiama, kad buvo pažeistos ir BPK 20 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes bylos aplinkybės nebuvo ištirtos išsamiai, įrodymai įvertinti šališkai, t. y. pagrindinį dėmesį skiriant įkaltinantiems įrodymams ir ignoruojant teisinančius įrodymus. Teiginio, jog bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai, nuteistieji B. K. ir A. M. neargumentuoja, o nuteistasis G. L. šį teiginį grindžia tuo, kad kaip liudytojai nebuvo apklausti V. V. ir G. G., kurie, anot šio kasatoriaus, galėjo patvirtinti jo alibi. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ir šioje nutarties pastraipoje aptariami kasacinių skundų argumentai nepagrįsti. Nuteistųjų B. K. ir A. M. teiginys, jog bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai, deklaratyvus, o pats atsisakymo apklausti liudytojais du asmenis faktas nereiškia BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo. Nuteistasis G. L. skunde nenurodo, būtent kokios aplinkybės liko nenustatytos, neapklausus kaip liudytojų jo nurodytų asmenų, o iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes nustatė išsamiai. Nepagrįstas kasatorių teiginys ir dėl tendencingo įrodymų vertinimo. Iš skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad juose priešingai, nei skunduose teigia kasatoriai, yra įvertinti visi byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai, t. y. tiek kaltinamuosius įkaltinantys, tiek juos teisinantys, taip pat išdėstyti motyvai, kodėl vienais įrodymais teismas grindžia savo išvadas, o kitus atmeta. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Nebuvo pažeisti ir nuosprendžio surašymui BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose keliami reikalavimai. Priešingai, nei teigiama kasaciniuose skunduose, nuosprendyje yra nurodyta nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, kiekvieno iš nuteistųjų veiksmai, todėl įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės nuosprendyje nurodytos tinkamai.
Kasatoriai skunduose mini ir kitų BPK normų, būtent BPK 1, 7 straipsnių, 44 straipsnio 5 ir 6 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, pažeidimą. Anot kasatorių, ir šios normos buvo pažeistos neišsamiu bylos aplinkybių ištyrimu, šališku įrodymų įvertinimu. Apie šių argumentų nepagrįstumą kasacinėje nutartyje jau pasisakyta, todėl teisėjų kolegija tų teiginių nebekartoja.
Dėl BK 25 straipsnio 2 dalies, 1992 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatoriai skunduose teigia, kad teismas netinkamai taikė BK 25 straipsnio 2 dalį, nes byloje nenustatyta, nuosprendyje ir nutartyje nenurodyta, kur, su kuo bei kokią nusikalstamą veiką jie susitarė daryti, kaip buvo paskirstyti vaidmenys, kokiais veiksmais kiekvienas jų realizavo objektyvius inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius.
Byloje nustatyta, kad 2010 m. birželio 20 d. A. M. ir G. L. iš nenustatytų asmenų neteisėtai (pažeisdami poįstatyminiais aktais nustatytą draudimą fiziniams asmenims įgyti, gabenti, laikyti tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis) įgijo akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (bendra cigarečių vertė 58 012,7 Lt, o 250 MGL dydžio suma yra 32 500 Lt), jas savo automobiliais gabeno iki B. K. priklausančios sodybos, kurios daržinėje pagal išankstinį susitarimą su B. K. jas iškrovė ir visi trys nuteistieji jas ten laikė, kol jas surado pareigūnai. Nuteistieji A. M. ir G. L. įgydami ir gabendami akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, o visi trys nuteistieji jas laikydami B. K. daržinėje bendrais veiksmais realizavo BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius: akcizais apmokestinamų prekių, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, įgijimas, gabenimas, laikymas, pažeidžiant nustatytą tvarką. Nusikaltimo bendrininkų veiksmų apimtis skirtinga: nuteistieji A. M. ir G. L. akcizais apmokestinamas prekes neteisėtai įgijo, gabeno, laikė, o B. K. – tik laikė. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad šią aplinkybę tinkamai įvertino teismas B. K. paskirdamas švelnesnę, nei kitiems nusikaltimo bendrininkams, bausmę. Tačiau skirtinga veiksmų apimtis tų veiksmų kvalifikavimui neturi reikšmės, nes BK 1992 straipsnio 1 dalyje visi šio nusikaltimo padarymo būdai (įgijimas, laikymas, gabenimas, naudojimas ar realizavimas) yra išvardyti kaip alternatyvūs. Todėl šio nusikaltimo požymių konstatavimui pakanka bent vieno iš jų.
Kasatoriai skunduose be pagrindo akcentuoja aplinkybę, kad teismas nenustatė susitarusių asmenų rato, susitarimo apimties (vaidmenų pasiskirstymo), jo sudarymo laiko. Byloje nustatyta, kad joje tirtą nusikaltimą padarė trys asmenys, visi jie atliko nusikaltimo vykdytojo vaidmenį. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad, padarydamas išvadą, jog nusikaltimą padarė bendrininkų grupė, teismas BK 25 straipsnio 2 dalį pritaikė tinkamai. Šioje normoje nurodyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Iš aptariamos BK normos turinio matyti, kad susitarimo laikas neaktualus, o vaidmenų pasiskirstymas joje apskritai nenumatytas – tai organizuotos grupės požymis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apie bendrininkų susitarimą sprendžiama ne tik iš jų parodymų, bet ir iš nustatytų jų bendrų (suderintų) veiksmų bei kitų bylos aplinkybių. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistieji A. M. ir G. L. atliko suderintus cigarečių įgijimo, jų gabenimo veiksmus, taip pat nustatytas išankstinis B. K. susitarimas su A. M. neteisėtai įgytas cigaretes laikyti B. K. daržinėje. Iš paties B. K., taip pat jo žmonos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad cigarečių kiekis nebuvo aptartas. Tai reiškia, kad šiuo atveju B. K. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia: jis sutiko daržinėje laikyti bet kokį bendrininkų atgabentų cigarečių kiekį. Esant tokiam susitarimui, nuteistojo B. K. kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis nežinojo, koks cigarečių kiekis buvo atgabentas į jo daržinę 2010 m. birželio 20 d., t. y. nežinojo, ar jų vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, jo veiksmų kvalifikavimui neturi reikšmės. Esant neapibrėžtai tyčiai, asmuo materialiųjų nusikaltimų atveju atsako pagal faktiškai atsiradusius padarinius, o formaliųjų nusikaltimų atveju (šioje byloje tirtas formalusis nusikaltimas, t. y. nusikaltimas, į kurio sudėties požymius padariniai neįtraukti) – pagal konkrečiu atveju nustatytas faktines aplinkybes. Šioje byloje nustatyta, kad 2010 m. birželio 20 d. B. K. daržinėje laikytų akcizais apmokestinamų prekių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, todėl jo (kaip ir bendrininkų) nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Apeliacine tvarka ši byla buvo nagrinėjama pagal visų trijų nuteistųjų apeliacinius skundus. Skunduose visi apeliantai prašė panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį teigdami, kad nusikaltimo, už kurį nuteisti, nėra padarę. Šį teiginį nuteistieji grindė byloje surinktų įrodymų analize. Be to, skunduose buvo nurodyta, kad teismas netinkamai taikė BK 25 straipsnio 2 dalį, 1992 straipsnio 1 dalį, kad byloje padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad nuteistųjų prašymus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutartyje aptarė, visus esminius jų apeliacinių skundų argumentus motyvuotai paneigė, taip įvykdydama BPK 320 straipsnio 3 dalyje apeliacinės instancijos teismui suformuluotą reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotuose apeliaciniuose skunduose. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad naikinti ar keisti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus dėl nuteistųjų kasaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistųjų B. K., A. M., G. L. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Dalia Bajerčiūtė
Valerijus Čiučiulka
