Baudžiamoji byla Nr. 2K-593/2012
Teisminio proceso Nr. 1-37-1-00156-2008-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.2.6.;
1.2.3.2.9. (S)
2012 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienė,
nuteistojo gynėjui advokatui Arvydui Verpečinskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 3 dalį aštuoneriems metams laisvės atėmimo, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus šešiolikai metų laisvės atėmimo.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės, ir V. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – devyniolika metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu, ir V. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – devyniolika metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Priteista solidariai iš V. M., E. D., R. M. 5092 Lt turtinei ir 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 1190 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti nukentėjusiajam V. K.
V. M. dėl nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti R. M. ir E. D., tačiau dėl jų kasacinių skundų negauta.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo V. M. apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
V. M. nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe su R. M. ir E. D., bendrais veiksmais, panaudodami šaunamąjį ginklą (revolverį „Blow 38”, užtaisytą savadarbiais šaudmenimis) bei specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą (elektrošoko įrenginį „Power Max”), taip pat panaudodami fizinį smurtą, atimdami galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą, pasikėsino plėšimo būdu pagrobti didelės vertės svetimą turtą ir itin žiauriai dėl savanaudiškų paskatų nužudė kitą žmogų. Jie, iš anksto susitarę padaryti sunkų nusikaltimą – panaudojant šaunamąjį ginklą ir specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, užvaldyti svetimą, A. K. K. priklausantį, didelės vertės turtą – 200 000 Lt vertės metalo laužą, pasiskirstė užduotimis ir vaidmenimis. 2008 m. liepos 1 d., apie 7 val., A. K. K. priklausiančios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), kieme ir gyvenamajame name, E. D. panaudojus elektrošoką, R. M. nukreipus į nukentėjusįjį revolverį bei išsakius grasinimą šauti, bendrais veiksmais panaudojo fizinį smurtą – tyčia rankomis, kojomis, revolverio ir elektrošoko korpusais sudavė mažiausiai tris smūgius A. K. K. į galvą ir krūtinę, taip bendrais veiksmais padarė muštines žaizdas kairiame antakyje, odos nubrozdinimus dešiniame žande, dešinės ausies kaušelyje, kairės pusės VI, VII, VIII, IX, X šonkaulių lūžius. Tęsdami nusikalstamą veiką, bendrais veiksmais atėmė galimybę A. K. K. priešintis: plastmasinėmis sąvaržomis, virve, lipnia juosta surišo jam rankas ir kojas ir suvokdami, kad taip neišvengiamai sukels A. K. K. dideles fizines kančias bei mirtį, jam ant galvos užmovė sintetinio audinio maišą, kurį kaklo srityje apvyniojo lipnia juosta – dėl to A. K. K. mirė nuo uždusimo. Taip, atėmę galimybę A. K. K. priešintis, kartu pagrobė svetimą, nukentėjusiajam priklausantį turtą – 3500 Lt vertės automobilį „ZIL”, tačiau didelės vertės turto, dėl kurio buvo visi susitarę, nepagrobė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes 2008 m. liepos 1 d. planuoto pagrobti metalo laužo nepavyko išvežti dėl techninių priežasčių, prasto privažiavimo, o 2008 m. liepos 2 d. metalo laužą sutrukdė išvežti sodyboje buvę policijos pareigūnai.
Nuteistasis V. M. kasaciniu skundu prašo nuosprendį ir nutartį pakeisti, pripažinti jį kaltu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį bei paskirti švelnesnę bausmę.
Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo – nepagrįsto jo pripažinimo kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalį. Skunde minimos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3, 5 dalių ir 44 straipsnio 6 dalies nuostatos bei teigiama, kad byloje nėra neginčijamų ir objektyvių įrodymų, pagrindžiančių V. M. kaltę nužudžius nukentėjusįjį, o esančius bylos duomenis teismas įvertino netinkamai. Teismas nepagrįstai atmetė V. M. ir E. D. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, ir nuosprendį pagrindė vien parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ir melagingais R. M. parodymais, neatsižvelgė į aplinkybę, kad R. M. buvo nusikaltimo organizatorius – tai jis paskirstė bendrininkų vaidmenis ir būtent jo iniciatyva jie vyko į A. K. K. namus, siekdami šį apiplėšti. Kasatorius teigia žinojęs, kad perkamos prekės, skirtos surišti žmogų, tačiau apie nukentėjusiojo nužudymą kalbos nebuvo, naudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį nesitarė, tai patvirtino ir E. D.. Smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį naudojo R. M. ir E. D., o V. M. tuo metu buvo automobilyje. Kasatorius tvirtina nesmurtavęs, jam atėjus į kiemą A. K. K. jau gulėjo surištomis rankomis, su maišu ant galvos, apvyniotu izoliacija. V. M. su R. M. tik nunešė dar gyvą nukentėjusįjį į namo vidų, paguldė į lovą ir išvažiavo į Kauną ieškoti mašinos metalo laužui išvežti. E. D. ir R. M. pasiliko viduje ieškoti pinigų, toliau smurtavo. R. M. surado seifą ir pagrobė pinigus, todėl, kasatoriaus manymu, norėdamas tai nuslėpti, savo iniciatyva uždusino nukentėjusįjį. R. M. veika išėjo už susitarimo ribų, todėl V. M. negali būti pripažintas kaltu kaip bendrininkas (BK 26 straipsnio 1 dalis) pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus. Skunde pažymima, kad teismas nesiaiškino, dėl kurio nuteistojo veiksmų įvyko A. K. K. mirtis. V. M. biologinių pėdsakų ant daiktinių įrodymų nebuvo rasta. Be to, kasatoriui neaišku, kodėl teismas pritaikė BK 129 straipsnio 6 punktą, jei ekspertizės akto Nr. EKM 12/09(02) išvadoje nurodyta, kad klausimas dėl nukentėjusiojo kančių pojūčio ar psichinės būsenos, gulint surištomis rankomis ir kojomis bei užmautu ant galvos maišu, nepriklauso teismo medicinos ekspertizės kompetencijai. Taip pat kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, o tik atkartojo nuosprendyje išdėstytus argumentus.
Nuteistojo V. M. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktų taikymo V. M.
Kasacinio skundo argumentai, kad V. M. tyčinis nužudymas inkriminuotas neteisėtai, nes neįrodyta jo kaltė ir bendrininkavimas darant nusikaltimą, yra nepagrįsti. V. M. kaltė, padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktuose numatytą nusikaltimą, įrodyta baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą tuomet, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu, o pagal 9 punktą – kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (užvaldyti turtą, gauti atlyginimą už nužudymą, įgyti teises į turtą ir pan.).
Nužudymas itin žiauriai kvalifikuojamas tuomet, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Nagrinėjamojoje byloje teismo medicinos komisijos ekspertizės aktu Nr. EKM 12/09(02), Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertizės aktu Nr. EKM 62/10(01) nustatyta, kad A. K. K. mirtis nuo uždusimo uždaroje erdvėje, iškvėpavus deguonį ir susikaupus anglies dvideginiui, įvyko dėl nuteistųjų atliktų veiksmų, ant nukentėjusiojo galvos užmovus plastikinį maišą, jį lipnia juosta apvyniojus apie nukentėjusiojo kaklą ir surišus jo rankas, taip atimant galimybę priešintis. Specialistas A. Cėpla patvirtino, kad toks gyvybės netekimas uždūstant sukėlė A. K. K. skausmą, dideles kančias. Nužudymą kvalifikuojančio požymio – itin žiauriai (BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas) nustatymas yra teismo prerogatyva. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę medicininiuose dokumentuose ir specialisto nurodytas bei kitas byloje nustatytas aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad A. K. K. nužudymas buvo padarytas itin žiauriai, ir kaltininkai tai suprato.
Šioje baudžiamojoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nukentėjusysis buvo nužudytas siekiant pasisavinti jo turtą. Taigi teismai pagrįstai konstatavo ir kitą nužudymą kvalifikuojančią aplinkybę – dėl savanaudiškų paskatų. Tokią išvadą teismai padarė vadovaudamiesi byloje surinktų įrodymų visuma. Ir pats kasatorius teigia, kad jis su R. M. ir E. D. nuvyko į nukentėjusiojo sodybą, iš anksto susitarę bei turėdami tikslą jį apiplėšti, pasisavinti šiam priklausantį turtą. Byloje nustatyta, kad bendrininkai grasino ir naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, taip jam atimdami galimybę priešintis bei pašalindami kliūtį įgyvendinti nusikalstamus ketinimus – užvaldyti A. K. K. priklausantį turtą. Kartu pažymėtina, jog kai nužudymas padaromas plėšimo ar turto prievartavimo metu, veikos kvalifikuojamos pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir atitinkamas BK 180 ar 181 straipsnio dalis (kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTE3LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-517/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-517/2007">2K-517/2007</a>).
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino, kad suduodami smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbias kūno dalis, naudodami iš anksto pasiruoštus įrankius ir priemones smurtiniams veiksmams atlikti (elektrošoką, pistoletą, virvę, plastikines sąvaržas, lipnią juostą, maišą), nuteistieji V. M., R. M. ir E. D. suvokė naudojamo smurto pavojingumo pobūdį bei neabejotinai suprato, kad savo veikomis kėsinasi ne tik į A. K. K. sveikatą, bet ir į gyvybę. Teismai nustatė, kad smurtavo visi nuteistieji, o jų susitarimo ribos priklausė nuo nukentėjusiojo pasipriešinimo lygio. Nuteistieji numatė situacijos keitimosi, vystymosi galimybę bei suvokė, kad jų susitarimo ribos apima ir gyvybės atėmimo nukentėjusiajam galimybę, tačiau nė vienas tam neprieštaravo ir buvo abejingi padariniams, nedetalizuodami padarinių norėjo bet kurių iš jų – sveikatos sutrikdymo ar mirties – atsiradimo. Be to, vertinant bendrininkų pasirinktą nukentėjusiojo pasipriešinimo palaužimo būdą – plastikinio maišo užmovimą jam ant galvos ir rankų surišimą – yra pagrindas manyti, kad V. M. bei kiti nuteistieji numatė, jog, taip apribodami nukentėjusiojo galimybę laisvai kvėpuoti, gali atimti jam gyvybę. Kasatoriaus abejingumą padarytos veikos padariniams patvirtina jo elgesys ne tik nusikalstamos veikos metu, bet ir po smurtinių veiksmų atlikimo – po to, kai A. K. K. buvo surištas ir jam užmautas maišas ant galvos, V. M. su bendrininkais įnešė jį į namą bei paliko, be to, dar tą pačią dieną, sužinoję apie nukentėjusiojo mirtį, bendrininkai grįžo į nusikaltimo vietą grobti turto. Nors kasatorius neigia atlikęs bet kokius smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, tačiau teismų sprendimuose aptartų byloje surinktų duomenų visuma įrodyta, kad V. M. ne tik sudavė smūgius nukentėjusiajam, bet būtent jis užmovė maišą A. K. K. ant galvos ir apvyniojo lipnia juosta apie kaklą, t. y. atliko veiksmus, susijusius tiesioginiu priežastiniu ryšiu su nukentėjusiojo mirtimi. Apeliacinės instancijos teismas, ištaisydamas pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą dėl tyčios formos, padarė pagrįstą išvadą, kad bendrininkų tyčia apėmė ir gyvybės atėmimą, taigi nuteistieji V. M., R. M. ir E. D. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Teismai taip pat pagrįstai konstatavo, kad nužudymas buvo padarytas organizuota grupe (BK 25 straipsnio 3 dalis).
Kasatorius skunde ginčija nustatytas faktines aplinkybes ir teigia, kad teismai nepagrįstai vadovavosi nuteistųjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas iš naujo nevertina byloje surinktų įrodymų ir nenustatinėja įrodytomis pripažintų ar nepripažintų bylos aplinkybių (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas įrodymų vertinimo klausimą analizuoja tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Byloje nėra duomenų, kad faktiniai duomenys, kuriais vadovavosi teismai, priimdami nuosprendį ir nutartį, kaip įrodymų šaltiniai, būtų gauti neteisėtais būdais ar įvertinti nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 4, 5 dalys) nustatytos tvarkos ir reikalavimų. BPK 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė suteikia teisę teismui spręsti, kokius duomenis laikyti įrodymais. Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas V. M. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, tinkamai įvertino ištirtus įrodymus bei jų visumą, nuosprendyje ir nutartyje išdėstytos teismų išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Dėl nuteistojo V. M. teismai pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kvalifikuodami jo nusikalstamas veikas, tinkamai taikė BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 punktus bei 180 straipsnio 3 dalį.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų nuosprendžio ar nutarties panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų procesiniai sprendimai skundo ribose pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Valerijus Čiučiulka
Vytautas Greičius
