M. R. pagal BK 233 str., 235 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-656/2012

Teisminio proceso Nr. 1-82-1-00040-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.20.3; 2.1.7.4 (S)

2012 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Gintaro Godos ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 233 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.

Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį M. R. išteisintas, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamosios proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu.

Taip pat skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutartis, kuria nuteistojo M. R. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,

n u s t a t ė :

M. R. nuteistas už tai, jog siekė paveikti liudytoją, kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, t. y. 2009 m. birželio mėnesį, tiksli data ir laikas nenustatyti, paprašė V. V., kad šis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato patalpose, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju baudžiamojoje byloje Nr. 82-1-00224-09 dėl 2009 m. birželio 4 d. įvykusio eismo įvykio, per kurį M. R. buvo sužalotas, duotų melagingus parodymus – nurodytų, neva jis 2009 m. birželio 4 d. įvykusio eismo įvykio metu vairavęs M. R. priklausantį automobilį ir padaręs eismo įvykį, per kurį M. R. buvo sužalotas, o po to iš eismo įvykio vietos pasišalino.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. R. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutartį bei priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatoriaus teigimu, teismų priimti sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismai neteisingai nurodė surinktus įrodymus, netinkamai juos įvertino, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių procesinių pažeidimų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Pasak nuteistojo, apeliaciniame skunde buvo nurodytos įrodymų tyrimo klaidos, padarytos pirmosios instancijos teisme, todėl, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl reikalingumo atlikti įrodymų tyrimą, nėra saistomas proceso dalyvių nuomonės tuo klausimu, todėl nuteistojo gynėjo ir prokuroro pozicija, kad įrodymų tyrimas nereikalingas, negalėjo atleisti kolegijos nuo pareigos išsiaiškinti pirmosios instancijos teismo visiškai netirtas arba nepakankamai ištirtas aplinkybes. Bylos medžiaga rodo, kad apeliaciniame skunde pateikti argumentai negalėjo būti išsamiai išnagrinėti neatlikus tokio tyrimo.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas apribojo jo teisę į gynybą – pažeisdamas BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nepatikrino įrodymų BPK nustatyta tvarka, vien samprotavimais paneigė svarbias bylos aplinkybes. Teismas rėmėsi vien tik M. R. kaltinančiais įrodymais, o teisinančių netyrė ir nevertino, nesirėmė administracinės bylos medžiaga, kuri buvo pridėta prie baudžiamosios bylos. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą V. V. teisme nurodė, kad jis vairavo automobilį. Nors teismas tuo metu priėmė M. R. nepalankų nutarimą, tačiau jis buvo panaikintas Šiaulių apygardos teismo nutartimi, o iš naujo išnagrinėjus bylą, ji buvo nutraukta nenustačius, kad automobilį vairavo M. R.. Šiaulių apygardos teismas panaikino ir šį nutarimą, tačiau tik dėl to, kad suėjo patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminas.

Kasaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamoje byloje duomenys buvo gauti neteisėtu būdu – liudytojui V. V. ikiteisminio tyrimo pareigūnai darė spaudimą. Taigi, šie duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, todėl negalėjo būti pripažinti įrodymais baudžiamajame procese. Nuteistasis nurodo, kad jo kaltę dėl poveikio liudytojui teismas pagrindė liudytojo V. V. parodymais, jog eismo įvykio metu jis nevairavo automobilio, o tokius parodymus davė tik paprašytas nuteistojo M. R.. Parodymus, duotus teismo posėdžio metu apie tai, kad įvykio metu V. V. vairavo automobilį, teismas atmetė kaip nepatikimus. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apklausos teisme metu liudytojas V. V. teigė, jog ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai jam darė poveikį įvairiais būdais. V. V. nurodė, kad jis buvo laikomas kabinete nuo ryto iki vakaro, pareigūnai jam sakė, kad jei neparodys, kur gyvena M. R., tai parvažiuojant sustos miškelyje, prokuroras žadėjo jį pasodinti, tyrėja ant jo šaukdavo. Teismo posėdžio metu liudytoju apklausiamas tyrėjas R. Č. nurodė, kad apklausos metu V. V. aiškino, jog jis vairavęs automobilį ir padaręs eismo įvykį, tačiau pareigūnas tokių parodymų nefiksavo. Nors teisme tyrėjas R. Č. aiškino, kad darė poveikį liudytojui tik išaiškindamas jam galimą atsakomybę, tačiau, pasak kasatoriaus, ta aplinkybė, kad liudytojas buvo laikomas visą dieną policijos komisariate, nors jis ir nebuvo sulaikytas, leidžia abejoti, ar prieš liudytoją buvo naudojamos leistinos procesinės priemonės gaunant parodymus. Tai tyrėjas pripažino teisme, nurodydamas, kad apklausa buvo baigta jau po darbo ir jis V. V. išleido namo šio seseriai atėjus jo pasiimti. Kasatoriaus teigimu, tyrėjas R. Č. teisme pripažino, kad jis padėjo V. V. surašyti nuoširdų prisipažinimą, nes neva pats V. V. jo klausė, kaip teisingai suformuluoti mintį, tuomet pareigūnas padėdavęs jam. Taip pat tyrėjas parodė manęs, jog bus geriau, jei V. V. savo paaiškinimą surašys ranka, kad neatrodytų, jog jam buvo daromas spaudimas. Kasatoriaus teigimu, tai akivaizdžiai įrodo, kad tyrėjas R. Č. darė poveikį liudytojui V. V., tačiau teismas šios aplinkybės nevertino.

Taip pat, kasatoriaus teigimu, poveikį liudytojui V. V. darė ir tyrėja A. M.. 2011 m. sausio 28 d. buvo atlikta M. R. ir V. V. akistata, kurios metu V. V. prisipažino vairavęs automobilį eismo įvykio metu. Tuoj po to nuteistasis M. R. buvo paprašytas išeiti iš kabineto. Šį faktą pripažino ir tyrėja, nurodžiusi, kad paprašė nuteistojo minutėlei išeiti, nes V. V. buvo sutrikęs ir nebuvo galima tęsti procesinio veiksmo atlikimo. Kasatorius nurodo, kad stovėdamas už durų girdėjo, kaip V. V. buvo gąsdinamas, jog jeigu nepasakys, kad jis nevairavo, bus uždarytas į areštinę, nuteistas laisvės atėmimu ir pan. Po to V. V. davė tyrėjai reikalingus parodymus. Tyrėja nefiksavo anksčiau V. V. duotų parodymų, neįtraukė į protokolą pertraukos. Kasatorius nurodo apie tai informavęs Raseinių rajono apylinkės vyriausiąjį prokurorą, tačiau į jo skundą nebuvo sureaguota.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, keliamus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio (nutarties) surašymui, nes neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad liudytojo V. V. parodymai, duoti teismo posėdžio metu, nenuoseklūs, neišsamūs, prieštarauja kitiems bylos duomenims, tačiau nesiėmė priemonių patikrinti šiuos parodymus (apklausti liudytoją apeliacinės instancijos teismo posėdyje).

Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius prašo šį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje kasatoriaus kaltę pagrindė teisminio proceso metu ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma: liudytojų R. Č., E. G., A. M., iš dalies liudytojo V. V. duotais parodymais (tiek kiek jie neprieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms) ir rašytiniais įrodymais. Prokuroro teigimu, teismas pagrįstai kritiškai vertino teisminio nagrinėjimo metu V. V. duotus parodymus dėl policijos pareigūnų naudoto psichologinio smurto. Siekiant išsiaiškinti aplinkybes ir patikrinti liudytojo V. V. parodymus, teisminio proceso metu kaip liudytojai buvo apklausti tyrėjai R. Č., E. G., A. M., kurie kategoriškai paneigė, kad atliekant procesinius veiksmus su V. V., buvo naudojamas neteisėtas poveikis.

Prokuroras nurodo, kad iš byloje esančių procesinių dokumentų (liudytojo apklausų protokolų) matyti, jog duotų parodymų tikrumą V. V. patvirtino savo parašu ir jokių pastabų apie policijos pareigūnų neteisėtus veiksmus nepareiškė. Todėl teismas, vertindamas V. V. posėdyje duotus prieštaringus parodymus, atsižvelgdamas į visumą aplinkybių ir sugretindamas su kitais byloje ištirtais įrodymais, juos įvertino kritiškai. Atsiliepime pažymima, kad dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų V. V. į prokuratūrą nesikreipė ir pareigūnų veiksmų neskundė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad bylą tyrę pareigūnai naudojo neteisėtą poveikį liudytojui.

Atsiliepime nurodoma, kad argumentus dėl M. R. akistatos su V. V. neteisėtumo nuteistasis kėlė ir savo apeliaciniame skunde, juos išsamiai aptarė ir atmetė apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Akistatos atlikimo aplinkybes teismo posėdžio metu paaiškino tiek tyrėja A. M., tiek pats V. V.. Prokuroras pažymi, kad aplinkybę, jog 2009 m. birželio 4 d. eismo įvykio metu V. V. nebuvo įvykio vietoje patvirtina ir teismo proceso metu ištirti dokumentai – Raseinių vartotojų kooperatyvo „Dubysa“ pranešimas bei laiko apskaitos žiniaraštis, kuriame pažymėta, kad V. V. tą dieną dirbo nuo 8 iki 18 valandos.

Atsiliepime teigiama, kad bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas laikėsi BPK reikalavimų ir teisminės praktikos, reglamentuojančios baudžiamųjų bylų nagrinėjimą apeliaciniame procese. Apygardos teismas savo nutartyje pasisakė dėl visų esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų ir juos motyvuotai atmetė.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus teiginys, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nes privalėjo atlikti įrodymą tyrimą, yra deklaratyvus. Kasatorius nenurodo, kokių įrodymų ir aplinkybių tyrimą privalėjo atlikti teismas. Prokuroras pažymi, kad nei pats nuteistasis nei jo gynėjas įrodymų tyrimo apeliacinio proceso metu nepageidavo. Teismo kolegija nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus faktinius duomenis, juos patikrino, sugretino tarpusavyje ir nuosprendyje įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso normų reikalavimų bei teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasacinis skundas atmestinas.

M. R. teigia, kad, nuteisdami jį pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų: rėmėsi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų (ikiteisminio tyrimo metu liudytojo V. V. duotais parodymais, kurie buvo gauti neteisėtai, darant jam poveikį), nepagrįstai nesirėmė šio liudytojo parodymais, duotais teismo posėdyje; vien samprotavimais paneigė svarbias bylos aplinkybes, rėmėsi tik kaltinančiais duomenimis ir netyrė teisinančių, nesirėmė administracinės bylos medžiaga; apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus – neatliko įrodymų tyrimo, nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų.

BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama nusikaltimams teisingumui. Ja kėsinamasi į normalią ikiteisminio tyrimo bei teismo veiklą vykdant teisingumą. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį atsako ir tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, kad šis ikiteisminio tyrimo metu ar teisme duotų melagingus parodymus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pateikti melagingą informaciją liudytojas gali būti veikiamas prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-102/2010, 2K-140/2009, 2K-529/2008, 2K-440/2008, 2K-665/2007, 2K-308/2007, 2K-582/2004). Šio nusikaltimo subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia – kaltininkas supranta, kad darydamas poveikį liudytojui, siekia, jog šis baudžiamojoje byloje pateiktų melagingą informaciją, ir tokio liudytojo elgesio nori.

Nagrinėjamoje byloje nustatytos M. R. pastangos įkalbinėti liudytoją V. V. duoti melagingus parodymus, prisiimti kaltę dėl nepadaryto eismo įvykio, pamokymai, kokias aplinkybes baudžiamojoje byloje reikia paliudyti, atitinka BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Teismų ištirti ir įvertinti duomenys patvirtina, kad 2009 m. birželio 4 d. M. R., neblaivus vairuodamas automobilį, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta jo paties sveikata. Siekdamas išvengti pasekmių dėl šio įvykio (administracinės atsakomybės ir atleidimo iš tarnybos policijoje), M. R. įkalbėjo V. V. prisiimti atsakomybę ir sukūrė sau palankią įvykio versiją, kurią V. V. turėjo nurodyti duodamas parodymus teisėsaugos institucijose. Siekdamas šią versiją sustiprinti, M. R. įkalbėjo V. V. pasirašyti susitarimą, kuriuo šis įsipareigojo atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą, o M. R. įsipareigojo neturėti V. V. jokių pretenzijų ir siekti baudžiamosios bylos nutraukimo. Šios aplinkybės patvirtina, kad M. R. prašydamas V. V., mokydamas jį melagingai liudyti, sąmoningai manipuliavo kitu žmogumi, taip siekdamas pakenkti teisingumo nustatymui.

Kasatoriaus argumentai dėl prieštaraujančio BPK nuostatoms įrodymų tyrimo ir vertinimo atmestini. Iš bylos medžiagos matyti, kad abiejų instancijų teismai įrodymus įvertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio reikalavimų, analizavo visus – tiek M. R. kaltinančius, tiek jį teisinančius – duomenis. Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tai, kad teismai neanalizavo M. R. administracinės bylos medžiagos, nėra pagrindas konstatuoti proceso įstatymo pažeidimą. Teismai pagrįstai pirmosios instancijos teisme perskaitytos nutrauktos administracinės bylos medžiagos nelaikė aktualia nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Administracinio teisės pažeidimo byla dėl 2009 m. birželio 4 d. eismo įvykio 2011 m. rugsėjo 8 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi buvo nutraukta ne dėl to, kad neįrodyta, jog neblaivus M. R. sukėlė eismo įvykį, o tuo pagrindu, kad pasibaigė ATPK 35 straipsnyje numatytas administracinės nuobaudos skyrimo terminas.

Kasaciniame skunde M. R. daug dėmesio skiria V. V. parodymų vertinimui, teigia, kad V. V. ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai darė neteisėtą poveikį, grasino, todėl šis davė jiems naudingus (ir atitinkamai M. R. nenaudingus) parodymus. Kasatoriaus teigimu, teismai turėjo remtis V. V. parodymais, duotais teismo posėdyje.

Tokie kasatoriaus teiginiai patikrinti bylos nagrinėjimo teisme metu. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas patikrinti liudytojo V. V. parodymus ir nustatyti, ar ikiteisminio tyrimo metu jam buvo daromas neteisėtas poveikis, ištyrė pridėtos prie nagrinėjamos bylos nutrauktos bylos dėl eismo įvykio medžiagą, apklausė ikiteisminio tyrimo pareigūnus R. Č., E. G., A. M., atlikusius V. V. apklausas ir akistatą su M. R. (BPK 267 straipsnio 4 dalis). Liudytojais apklausti šie asmenys paaiškino V. V. apklausų atlikimo aplinkybes, jų parodymai sugretinti su V. V. apklausų protokoluose įtvirtinta informacija, šio asmens nurodytomis aplinkybėmis dėl M. R. įkalbinėjimo duoti parodymus, dėl liudytojo parodymų keitimo priežasčių. Darant šių įrodymų analizę, palyginimą su kita bylos medžiagą, padaryta pagrįsta išvada, jog V. V. baudžiamojoje byloje Nr. 82-1-00224-09 dėl 2009 m. birželio 4 d. įvykusio eismo įvykio parodymus apie M. R. darytą poveikį davė ne dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų. Jokių duomenų apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant V. V. būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nenustatyta.

V. V. parodymus teismai analizavo visų bylos duomenų kontekste, išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl jo parodymų vertinimo, nurodydami, kodėl remiasi šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu, o ne teisme duotais parodymais. Vertinant V. V. parodymus, duotus teisme (patvirtinančius M. R. nurodytą eismo įvykio versiją), pagrįstai atsižvelgta į tai, kad liudytojas keisdamas savo parodymus, neatsakė į daugelį klausimų, painiojosi smulkmenose. Taip pat teismai atkreipė dėmesį į V. V. nurodyto elgesio nelogiškumą (šis asmuo negalėjo aiškiai atsakyti, kokiu tikslu įvykio dieną važiavo iš Kauno į Kėdainius ir Raseinius), į tą aplinkybę, kad V. V. neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Minėta, kad prieštaravimai tarp V. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų buvo pašalinti, kaip to reikalaujama baudžiamojo proceso įstatyme – palyginus jo parodymus su byloje apklaustų pareigūnų parodymais bei su kitais bylos duomenimis. Remdamasis tuo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teismo posėdyje V. V. duoti parodymai yra nenuoseklūs, neišsamūs ir prieštarauja kitai bylos medžiagai, o ikiteisminio tyrimo metu duoti šio liudytojo parodymai nuoseklūs, logiški, motyvuoti, sutampa su kitais bylos duomenimis. Tokią išvadą patvirtino ir iš naujo įrodymus vertinęs apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą, vertinimą ir nuosprendžio surašymą – išsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, savo išvadas pagrindė patikimais ir teisėtais įrodymais, nuosprendyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir argumentuotai atmetė nuteistojo pateiktą įvykio versiją.

Nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK 324 straipsnio 6 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies pažeidimų.

Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį įrodymų tyrimo atlikimas apeliacinės instancijos teisme daugeliu atvejų yra teismo teisė, o ne pareiga. Spręsdamas, ar atlikti įrodymų tyrimą, teismas atsižvelgia į proceso dalyvių prašymus, nagrinėjamos bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik anksčiau byloje teismų netirtas aplinkybes ir prieštaringus įrodymus, jei prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio įrodymų tyrimo. Pažymėtina, kad niekas iš proceso dalyvių apeliacinės instancijos teisme neprašė atlikti įrodymų tyrimo. Nagrinėjamoje byloje aplinkybių, dėl kurių kiltų būtinybė atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, nenustatyta. Byloje surinkti duomenys, be kita ko kasaciniame skunde nurodyta V. V. apklausa, jo besikeičiančių parodymų analizė buvo išsamiai atlikta pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nusprendusi neatlikti pakartotinio įrodymų tyrimo, BPK nuostatų nepažeidė.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje turi išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo M. R. apeliacinio skundo esminių argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu. Taigi apeliacinės instancijos teismas nuteistojo M. R. skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų.

Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų teismų sprendimus naikinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. R. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai

Vytautas Piesliakas

Gintaras Goda

Tomas Šeškauskas