M. K., L. B., L. S., A. C., V. N., I. K., A. P., P. P., E. Š., A. R., R. K., N. K., D. L., R. R., E. K., S. A., S.P., F. P., J. M., K. L., J. A., J.M., K. R., V. J., J. K., G. L., A. Ž., M.M., J. Ž., V. K., J. L., L. L., B. A., K. J., J. S., K. K., C. A., J. V., A. G., T. K., J. J., R. C. ir D. E. pagal BK 187 str. 2 d., 312 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-430/2012

Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00231-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1.2;

1.1.8.2.;

1.2.14.10;

2.1.2.9;

2.1.7.4;

2.4.2.1;

2.4.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. K., L. B. ir L. S. kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo pripažinti kaltais ir nuteisti:

M. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 187 straipsnio 2 dalį už 2010 m. kovo 8 d. padarytą nuskalstamą veiką areštu 50 parų, 312 straipsnio 2 dalį už 2010 m. kovo 8 d. padarytą nusikalstamą veiką – viešaisiais darbais penkiems mėnesiams, įpareigojant jį neatlygintinai dirbti 30 valandų per mėnesį visuomenės labui, 187 straipsnio 2 dalį už 2009 metų spalį–2010 metų kovo 8 dieną padarytą nusikalstamą veiką – areštu 60 parų, 312 straipsnio 2 dalį už 2009 metų spalį–2010 metų kovo 8 dieną padarytą nusikalstamą veiką – viešaisiais darbais šešiems mėnesiams, įpareigojant jį neatlygintinai dirbti 30 valandų per mėnesį visuomenės labui. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsniu, bausmes, paskirtas už nusikaltimus, sudarančius idealią sutaptį, apėmus, o bausmes, paskirtas už nusikaltimus, sudarančius realią sutaptį, iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė M. K. paskirta areštas 70 parų;

L. B. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už 2010 m. kovo 3 d. padarytą nusikalstamą veiką areštu 50 parų, 312 straipsnio 2 dalį už 2010 m. kovo 3 d. padarytą nusikalstamą veiką – viešaisiais darbais penkiems mėnesiams, įpareigojant jį neatlygintinai dirbti 30 valandų per mėnesį visuomenės labui, 187 straipsnio 2 dalį už 2010 m. kovo 8 d. padarytą nusikalstamą veiką – areštu 50 parų, 312 straipsnio 2 dalį už 2010 m. kovo 8 d. padarytą nusikalstamą veiką – viešaisiais darbais penkiems mėnesiams, įpareigojant jį neatlygintinai dirbti 30 valandų per mėnesį visuomenės labui, 187 straipsnio 2 dalį už 2009 metų spalį–2010 metų kovo 8 dieną padarytą nusikalstamą veiką – areštu 60 parų, 312 straipsnio 2 dalį už 2009 metų spalį–2010 metų kovo 8 dieną padarytą nusikalstamą veiką – viešaisiais darbais šešiems mėnesiams, įpareigojant jį neatlygintinai dirbti 30 valandų per mėnesį visuomenės labui. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsniu, bausmes, paskirtas už nusikaltimus, sudarančius idealią sutaptį, apėmus, o bausmes, paskirtas už nusikaltimus, sudarančius realią sutaptį, iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė L. B. paskirta areštas 80 parų;

L. S. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už 2010 m. kovo 3 d. padarytą nusikalstamą veiką areštu 30 parų, 312 straipsnio 2 dalį už 2010 m. kovo 3 d. padarytą nusikalstamą veiką – viešaisiais darbais penkiems mėnesiams, įpareigojant jį neatlygintinai dirbti 30 valandų per mėnesį visuomenės labui, 187 straipsnio 2 dalį už 2010 m. kovo 8 d. padarytą nusikalstamą veiką – areštu 30 parų, 312 straipsnio 2 dalį už 2010 m. kovo 8 d. padarytą nusikalstamą veiką – viešaisiais darbais penkiems mėnesiams, įpareigojant jį neatlygintinai dirbti 30 valandų per mėnesį visuomenės labui, 187 straipsnio 2 dalį už 2009 metų spalį–2010 metų kovo 8 dieną padarytą nusikalstamą veiką – areštu 40 parų, 312 straipsnio 2 dalį už 2009 metų spalį–2010 metų kovo 8 dieną padarytą nusikalstamą veiką – viešaisiais darbais šešiems mėnesiams, įpareigojant jį neatlygintinai dirbti 30 valandų per mėnesį visuomenės labui. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsniu, bausmes, paskirtas už nusikaltimus, sudarančius idealią sutaptį, apėmus, o bausmes, paskirtas už nusikaltimus, sudarančius realią sutaptį, iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė L. S. paskirta areštas 45 paroms.

Iš M. K., L. B. ir L. S. nukentėjusiajam A. C. solidariai priteista 200 Lt, nukentėjusiajam V. N. – 300 Lt, nukentėjusiajai I. K. – 300 Lt, nukentėjusiajai A. P. – 700 Lt, nukentėjusiajam P. P. – 300 Lt, nukentėjusiajai E. Š. – 150 Lt, nukentėjusiajai A. R. – 300 Lt turtinei žalai, o nukentėjusiajam R. K. – 200 Lt turtinei žalai ir 200 Lt neturtinei žalai atlyginti. Iš M. K., L. B. ir L. S. taip pat solidariai priteista 19 086 Lt Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos.

Iš L. B. ir L. S. nukentėjusiajai N. K. solidariai priteista 1000 Lt turtinei ir 200 Lt neturtinei žalai, o nukentėjusiajai D. L. B. – 400 Lt turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo R. R. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 6 d. nutartis, kuria nuteistųjų M. K., L. B. ir L. S. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą,

n u s t a t ė :

L. B. ir L. S. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, 312 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad 2010 m. kovo 3 d., apie 16.20 val., veikdami bendrininkų grupe, spardydami kryžius bei paminklus, atliko vandališkus veiksmus Panevėžio miesto senosiose kapinėse, įrašytose į Kultūros vertybių registrą, ir taip sunaikino bei sugadino didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčią vertybę. L. B. spyrus ir nulaužus ketinį kryžių su nukryžiuotojo skulptūrėle kapavietėje be užrašų, esančioje 5 kvartale, apie 100 m nuo vartų, vakarų pusėje, šalia tako, L. S. nuo šios kapavietės paėmė nukryžiuotojo skulptūrėlę. Be to, L. B., du kartus spyręs į medinį paminklą su užrašu „Kazimieras ir E. K.“, nulaužė jo medinį kryželį su metaline Jėzaus skulptūrėle, o, vieną kartą spyręs į granitinį postamentą su užrašu „S. A. ir Z.“, nulaužė šio ketinį kryžių.

M. K., L. B., L. S. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, 312 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad 2010 m. kovo 8 d., apie 16.30 val., veikdami bendrininkų grupe, spardydami kryžius bei paminklus, atliko vandališkus veiksmus Panevėžio miesto senosiose kapinėse, įrašytose į Kultūros vertybių registrą, ir taip sugadino didelės istorinės bei kultūrinės reikšmės turinčią vertybę. L. S. spardydamas nulaužė nenustatytą kiekį kryžių, L. B. –nuo granitinio akmens nulaužė ketinį lietą kryžių su užrašu „S.P. F. P.“, taip pat medinį kryžių su skardine lentele bei užrašu „J. M. 1910–1945“, o M. K. – ketinį lietą kryžių nuo kryžiaus tvirtinimo lizdo kapavietėje be užrašų, esančioje 7 kvartale, apie 40 m nuo vartų, rytų pusėje, 12 m link upės, ketinį lietą kryžių virš tvirtinimo lizdo akmeniniame postamente su užrašu „1888“, išlaužė metalinį kryžių iš betoninio postamento su užrašu „A†A P. šeima“ bei sutrupino šio betoninio postamento kryžiaus lizdavietę, taip pat nulaužė ketinį kryžių virš akmeninio postamento su užrašu „1905“ ir nuvertė du nenustatytus paminklus.

M. K., L. B., L. S. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, 312 straipsnio 2 dalį nuteisti ir už tai, kad 2009 metų spalį–2010 m. kovo 8 d., veikdami bendrininkų grupe, spardydami kryžius bei paminklus, atliko vandališkus veiksmus Panevėžio miesto senosiose kapinėse, įrašytose į Kultūros vertybių registrą, ir taip sugadino didelės istorinės bei kultūrinės reikšmės turinčią vertybę. Jie spardydami nulaužė ketinį kryžių nuo akmeninio postamento su užrašu „A†A K. L.“, išlaužė plieninį kryžių iš akmeninio postamento, suskaldė viršutinę postamento dalį ir nuskėlė lentelę su užrašu „A†A J. A. J.M. 1886–1952“, apgadino ketinį kryžių ties plieno juostomis sutvirtintu stiebu virš akmeninio postamento su užrašu „A†A K. R. i V. J. 1908 m.“, išlaužė ketinį kryžių iš granitinio postamento kapavietėje be užrašų, esančioje vakarinio tako vakarų pusėje, šiauriau centro, nulaužė plieninį kryžių nuo granitinio postamento su užrašu „1888“ bei kitais neįskaitomais užrašais, išlaužė ketinį kryžių iš akmeninio postamento su neįskaitomais užrašais lizdo bei suskaldė šio postamento viršutinę dalį kapavietėje, esančioje vakarinio tako rytų pusėje, šiauriau centro, nulaužė ketinį kryžių nuo granitinio postamento bei sudaužė keraminę užrašo lentelę su neįskaitomais užrašais kapavietėje, esančioje vakarinio tako rytų pusėje, šiauriau centro, nulaužė medinio kryžiaus pietinį sparną kapavietėje, esančioje vakarinio tako rytų pusėje, 4 eilėje, šiauriau centro, medinį kryžių kapavietėje, esančioje vakarinio tako rytų pusėje, 4 eilėje, šiauriau centro, ketinį kryžių nuo granitinio postamento kapavietėje, esančioje vakarinio tako rytų pusėje, 8 eilėje nuo rytinio tako, šiauriau centro, nuo pagrindo nulaužė betoninį kryžių kapavietėje su užrašu „A†A kareivis J. K. † 1919 IV 3“, nuo betoninio pagrindo nulaužė medinį kryžių kapavietėje su užrašu „R. K. 1879–1957 Kropų šeimos auka“, horizontalią kryžiaus dalį kapavietėje be užrašų, esančioje rytinio tako vakarų pusėje, 1 eilėje, šiaurinėje dalyje, nuo pagrindo nulaužė šlifuoto akmens paminklinę lentą su užrašu „G. L. 1893–1955 B. šeima“, spirdami nuo pamato nulaužė betoninį postamentą su užrašu „A†A A. Ž. A.20 M.M. 14 BE. 1919 M J. Ž. šeima“ ir suskaldė betoninį kryžių, nuo pagrindo nulaužė šlifuoto akmens paminklinę lentą su užrašu „V. K. 1915-1944“, nulaužė ir suskaldė ketinį kryžių nuo antkapio su užrašu „A†A J. L. 1912 m. A†A L. L. 1862-1945“, nulaužė šlifuoto akmens paminklinę lentą su užrašu „† B. A.“ bei sulaužė skardines žvakides šioje kapavietėje, nuo pagrindo nulaužė šlifuoto akmens paminklinę lentą su užrašu „K. R. K. J. L. 1897-1954“, nulaužė ketinį kryžių kapavietėje be užrašų, esančioje rytinio tako vakarų pusėje, 6 eilėje, centro dalyje, medinį kryžių su lentele bei užrašu „A†A Čia ilsisi J. S. ir jo šeima“, nuvertė šlifuoto akmens paminklinę lentą su užrašu „† K. K. 1906–1943“, nulaužė medinį koplytstulpį su užrašu „A†A S. šeima“, šlifuoto akmens kryžių nuo paminklinės lentos su užrašu „K. L. 1870–1935 J. 1869–1947“, nuo šlifuoto akmens pagrindo nulaužė šlifuoto akmens kryžių ir šlifuoto akmens postamento viršutinę dalį kapavietėje be užrašų, esančioje rytinio tako vakarų pusėje, 7 eilėje, centro pietų dalyje, nulaužė šlifuoto akmens paminklinę lentą su užrašais „† C. A. 1902–1945 P. 1855–1935, A. 1927–1928“, šlifuoto akmens paminklinės lentos su užrašu „J. V. m. 1950“ viršutinę dalį, nuo betoninio pagrindo nulaužė šlifuoto akmens paminklinę lentą su užrašu „† J. A. J.“, nulaužė ketinį kryžių nuo granitinio pagrindo su užrašu „A†A A. G.“, nuo pagrindo nulaužė šlifuoto akmens paminklinę lentą su užrašu „† T. šeima“, nulaužė medinį kryžių kapavietėje be užrašų, esančioje rytinio tako vakarų pusėje, 3–2 eilėje, centro pietų dalyje, nuo pagrindo nulaužė betoninį kryžių su užrašu „A†A Lietuvos kariuomenės nežinomas kareivis † 1919“, nuvertė šlifuoto akmens paminklą su užrašu „N. šeima“, nuo akmeninio postamento nulaužė ketinį lietą kryžių su užrašu „T. K. † 1877“, nulaužė ketinį lietą kryžių nuo įtvirtinimo lizdo granitinio akmens postamente kapavietėje be užrašų, esančioje 6 kvartale, centriniame take, apie 33 m nuo vartų, vakarų pusėje, prie pat tako, medinį kryžių su medine lentele bei užrašu „J. J. 1899–1953“, medinį kryžių su medine užrašo lentele „A†A A. C. 1882–1954 R. C. 1943–1943“, medinį ąžuolinį kryžių kapavietėje be užrašų, esančioje 4 kvartale, centrinis takas, apie 220 m į šiaurę nuo vartų, vakarų pusėje, apie 10 m link vakarinės ribos, ketinį lietą kryžių nuo įtvirtinimo lizdo granitiniame akmens postamente kapavietėje be užrašų, esančioje 4 kvartale, centriniame take, apie 220 m į šiaurę nuo vartų, vakarų pusėje, apie 10 m link vakarinės ribos, šlifuoto akmens kryžių nuo šlifuoto akmens postamento su užrašu „P. šeima“, nuvertė šlifuoto akmens paminklą su užrašu „A†A A. šeima“, šlifuoto akmens paminklą su užrašais „D. E. 1897–1955 V. 1926–1926 M. 1924–1940 A. 1922–1951“.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduodi bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 312 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 2 dalį už nusikalstamas veikas, padarytas 2009 metų spalį–2010 metų kovo 8 dieną, ir jį dėl šių nusikalstamų veikų padarymo išteisinti, taip pat pakeisti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl arešto bausmių skyrimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, skirti jam švelnesnę nei BK 187 straipsnio 2 dalyje numatyta laisvės apribojimo bausmę arba paskirti areštą iki 45 parų, bausmę atliekant poilsio dienomis.

Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nes 2009 metų spalio–2010 metų kovo 8 dienos epizode dėl nusikalstamų veikų įrodytumo suformulavo išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu nepagrįstas išvadas. Pasak kasatoriaus, jis prisipažino kaltu tik dėl 2010 m. kovo 8 d. padarytų nusikalstamų veikų, o dėl veikų, padarytų 2009 metų spalį–2010 metų kovo 8 dieną, – savo kaltės nepripažino, todėl teismas nuosprendyje turėjo nuosekliai išdėstyti įrodymus, pagrindžiančius jo kaltę, tačiau taip nepadarė. Kasatoriaus tvirtinimu, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos įrodymų tvarkos, jų turinio neaišku, kuriais nukentėjusiųjų parodymais grindžiama jo kaltė padarius veikas 2010 m. kovo 8 d, o kuriais – 2009 metų spalį–2010 metų kovo 8 dieną, ir kuriais įrodymais grindžiama kitų dviejų nuteistųjų kaltė padarius nusikalstamas veikas 2010 m. kovo 3 d. Kasatoriaus teigimu, aprašant pripažintų įrodytomis nusikalstamų veikų aplinkybes, jos atkleistos neišsamiai, nenurodant, kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė būtinasis BK 312 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymis – vandališki veiksmai – bei BK 187 straipsnyje nurodyto nusikaltimo pasekmės. Kasatoriaus teigimu, apie kaltinimo trūkumus jis buvo nurodęs apeliaciniame skunde ir todėl prašė bylą perduoti prokurorui kaltinamajam aktui patikslinti, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį jo prašymą atmetė, formaliai nurodydama, kad surašant aktą BPK 219 straipsnio pažeidimų nepadaryta. Kasatoriaus tvirtinimu, teismas nenustatė, kad jis iki 2010 m. kovo 8 d. būtų lankęsis kapavietėse, ir nepaneigė kitų kartu su juo nuteistų aiškinimų, jog kartu su jais išniekinant kapus ir sugadinant turtą nuteistasis buvo tik vieną vienintelį kartą – 2010 m. kovo 8 d. Be to, kasatoriaus nuomone, kaltinimo dalis dėl jam inkriminuotos veikos, padarytos 2009 metų spalį–2010 metų kovo 8 dieną, yra nekonkreti, nes neaišku, kokiais konkrečiais veiksmais būtent jis realizavo objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, t. y. ar pats spardė visus paminklus, ar tik jų dalį, ir kokia jo veiksmais padaryta žala, taip atimant iš jo galimybę apsiginti nuo pareikštų kaltinimų.

Kasatorius, nesutikdamas su jam paskirta bausme, nurodo, kad arešto bausmės paskyrimas dviem mėnesiams neadekvatus jo padarytai veikai. Pasak kasatoriaus, realiai atliekant tokią bausmę nutrūktų jo mokslai ir tai atsilieptų tolesniam mokymuisi. Be to, jis pripažino esmines bylos aplinkybes bei nuoširdžiai gailėjosi, yra jauno amžiaus, apibūdinamas teigiamai, praeityje neteistas, nusikalto pirmą kartą, nebuvo nusikaltimo iniciatorius, todėl, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo nesant galimybių taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę nei BK 187 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė. Tuo atveju, jei kasacinis teismas manytų, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį nėra galimybių, kasatorius siūlo jam skirti ne didesnę nei 45 parų arešto trukmės bausmę nustatant ją atlikti savaitgaliais, kad galėtų toliau tęsti studijas Panevėžio kolegijoje.

Kasaciniu skundu L. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų nesiejo su BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodytu didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės vertybės požymiu, kuris yra būtinas šio BK straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymis ir turi būti pagrįstas įrodymais bei aprašytas nuosprendyje. Kasatoriaus tvirtinimu, jo baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, kad sugadinta ir sunaikinta kultūros vertybė turėjo didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę. Dėl to jo nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama ne pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, 312 straipsnio 2 dalį, o tik pagal BK 312 straipsnio 2 dalį. Pasak kasatoriaus, Panevėžio miesto savivaldybės administracija byloje nepateikė duomenų, patvirtinančių sugadintų ir sunaikintų kapaviečių (kapinių) didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę. Kasatorius kartu atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroras ar teismas neįpareigojo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos pateikti tokią išvadą ar atlikti atitinkamą ekspertizę. Dėl to, kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad „sugadintos kapinės yra didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės kultūros vertybė“, o apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį pagrįstos neteisėtais būdais gautais duomenimis, kurių negalima patikrinti, nes nėra savivaldybės dokumentų.

Kasatorius, nesutikdamas su jo veikų kvalifikavimu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, pabrėžia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje minimame Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2003 m. birželio 20 d. įsakyme Nr. Į-213 nenurodyta, jog kultūros vertybės įrašymas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą savaime reiškia ir jos priskyrimą prie didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčios vertybės. Kasatorius kartu atkreipia dėmesį į tai, kad ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje minimame Lietuvos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakyme Nr. ĮV-190 nenurodyta, jog kultūros vertybės paskelbimas saugoma ir „nustatymas jai viešosios pagalbos bei viešojo pažinimo ir naudojimo apsaugos tikslo“ savaime reiškia tokios kultūros vertybės priskyrimą prie didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčios vertybės. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad „kiekviena atskira paimta ir sugadinta kapavietė kažkieno tai yra pripažinta esanti didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės kultūrine vertybe“, nes byloje yra duomenys tik apie tai, kad Panevėžio miesto senosios kapinės ir Apvaizdos takas yra įrašyti į kultūros vertybių registrą suteikiant vieningą kodą – 11409.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes nesilaikė principinio procesinio įpareigojimo išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą bei teisingai nubausti pažeidėją. Kasatoriaus tvirtinimu, jam byloje pareikštas konkretus kaltinimas ir, be kitų veikų, jis yra nuteistas už tai, kad nuo 2009 metų spalio iki 2010 metų kovo 8 dienos sugadino konkrečius paminklus bei kryžius, kurie išsamiai aprašyti kaltinamajame akte. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, savo nutartyje nurodo bendrojo pobūdžio duomenis, iš kurių galima daryti tik prielaidą apie jo dalyvavimą nurodytu laikotarpiu sugadinant ne konkrečias kapavietes, nes teismas didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės vertybe laiko visas į Kultūros vertybių registrą įrašytas kapines. Kasatoriaus nuomone, jei jis yra kaltinamas sugadinęs konkrečius paminklus ir kryžius, tai byloje privalo būti ir konkretūs įrodymai, įrodantys jo dalyvavimą sugadinant tuos konkrečius kaltinime išvardytus paminklus bei kryžius. Be to, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje trečiojo epizodo dėl kapaviečių išniekinimo ir turto 2009 metų spalį–2010 metų kovo 8 dieną faktinės aplinkybės aptariamos ir įrodinėjamos ne konkrečiais duomenimis, o abstrakčiomis frazėmis bei prielaidomis, supainiojant kai kuriuos duomenis su duomenimis iš pirmojo epizodo, kurio jis (kasatorius) neginčija. Dėl to, kasatoriaus nuomone, kyla klausimas, kaip teismo pateikiami įrodymai dėl kaltės viename epizode gali pagrįsti kaltę kitame epizode.

Kasatorius skunde taip pat nurodo, jog, susipažinus su bylos ikiteisminio tyrimo medžiaga, matyti, kad joje nėra objektyvių įrodymų (duomenų), jog jis savo nusikalstamais veiksmais sugadino didelės istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčias kultūros vertybes, todėl, akivaizdu, kad kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės neatitinka ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos duomenų. Dėl to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad kaltinamasis aktas atitinka visus BPK 219 straipsnio reikalavimus.

Be to, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neatsakė į jo skundo argumentus, susijusius su BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčių vertybių požymio buvimu, taip pat BPK 7 straipsnyje įvirtintą rungimosi principą, nes atmetė jo gynėjo prašymą paskirti ekspertizę, kuri patvirtintų ar paneigtų aplinkybę, jog sugadinta vertybė yra didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę turinti kultūros vertybė.

Kasaciniu skundu nuteistasis L. S. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir, pritaikius BK 91 (turėtų būti – 93) straipsnio 1 dalį, jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, taip pat panaikinti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio ir jį perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami jo baudžiamąją bylą, pažeidė BK 54 straipsnio 3 dalies, 55 straipsnio, 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 93 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo BK XI skyriaus nuostatomis, reglamentuojančiomis nepilnamečių atsakomybės ypatumus ir iš esmės draudžiančiomis pirmą kartą nuteistiems nepilnamečiams skirti laisvės atėmimo bausmę. Kasatoriaus tvirtinimu, baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad ateityje jis galėtų nusikalsti ir kad su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės jam skyrimas neleistų pasiekti baudžiamojo įstatymo tikslų: yra neteistas, mokosi, anksčiau nėra turėjęs reikalų su teisėsauga, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme visas esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes pripažino, nuoširdžiai gailėjosi. Kasatoriaus nuomone, teisiant nepilnametį turi būti taikoma BK 55 straipsnio bendrojo pobūdžio nuostata, draudžianti už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą skirti laisvės atėmimo bausmę. Be to, turi būti įvertinama, ar nėra sąlygų taikyti BK 93 straipsnio 1 dalies nuostatų ir nepilnametį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Pasak kasatoriaus, jo baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nepasisakė dėl šio BK straipsnio taikymo galimybių ir nepagrįstai paskyrė jam su laisvės atėmimu susijusią bausmę

Kasatorius skunde nurodo ir tai, kad jo baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes teismas nagrinėjo „visiškai neparuoštą nagrinėjimui civilinį ieškinį“ ir nepagrįstai jo neperdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendime neišdėstė jo apeliacinio skundo esmės bei nepateikė motyvuotų argumentų, kodėl skundas atmetamas, ir taip pažeidė BPK 332 straipsnio 3, 5 dalies nuostatas. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nutartyje nenurodė argumentų, kodėl skiriant bausmę jam nebuvo taikytos BK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos, kodėl žalos dydis toks, kokį nurodė institucija, neanalizuojant bei nevertinant jos pateiktų duomenų teisingumo bei pagrįstumo aspektu, taip pat neišdėstė motyvų dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 54 straipsnio 3 dalies taikymo prieš tai nepasisakius dėl BK 92 straipsnio 1 dalies, 55 straipsnio taikymo.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Gintautas Gudžiūnas atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistųjų M. K., L. B. ir L. S. kasacinius skundus atmesti.

Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad nuteistojo L. B. argumentai dėl duomenų apie tai, kad kapinės arba kapavietės ir atskiri kapai bei ant jų esanti atributika, paminklai ar kryžiai yra didelės istorinės – kultūrinės reikšmės paminklai, nebuvimo, neatitinka tikrovės, o samprotavimai apie tai, kad apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant tapatų klausimą būtina buvo skirti ekspertizę, yra tik deklaratyvūs ir teismą klaidinantys teiginiai, nes tokių ekspertizių niekas neatlieka. Pasak prokuroro, objektų priskyrimą valstybės paveldui ir jų įtraukimą į valstybės registrą vykdyti bei apsaugos režimą nustatyti valstybės vardu Lietuvos Respublikoje yra įgaliota speciali valstybės institucija – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Šios institucijos specialistai arba specialiai sudaryta specialistų–mokslininkų bei ekspertų komisija turi teisę ne tik spręsti tam tikrų objektų įtraukimo į saugotinų objektų sąrašą klausimus, bet ir teikti išvadas dėl atskirų objektų kaip visumos autentiškumo sugadinimo ar suniokojimo įvertinimo, taip pat pasisakyti arba teikti pretenzijas dėl tuose nekilnojamuose valstybės saugomuose objektuose ar teritoriniuose vienetuose esamų mažų, konkrečių kilnojamųjų vertybių (antkapių, kryžių, paminklinių akmenų, įkapių, palaikų ir palaidojimuose išlikusių daiktų ar jų dalių) sugadinimo, suniokojimo ir pan.

Prokuroro teigimu, byloje neginčijamai nustatyta, kad nuo 2005 m. Panevėžio miesto senosios kapinės buvo įrašytos į Kultūros vertybių registrą ir paskelbtos saugotinomis valstybės visa apimtimi kaip teritorinis vienetas, o ne kaip atskiri toje teritorijoje esantys paminkliniai akmenys ar skulptūriniai–meninai dirbiniai. Pasak prokuroro, teritorinis vienetas laikomas nekilnojamąja vertybe, o jos viduje esantys objektai – atskirų kapų antkapiai, kryžiai, paminkliniai akmenys ir kt. – kilnojamosiomis istorinėmis–kultūrinėmis vertybėmis, kurioms taikomas specialus padidintas apsaugos režimas. Baudžiamojo įstatymo atskirose normose inkorporuotas specialus kvalifikuojantis požymis, sugriežtinantis baudžiamąją atsakomybę už tokių teritorinių vienetų arba atskirų kilnojamų vertybių sugadinimą ar sunaikinimą. Dėl to šiuo atveju specialioji norma, numatyta BK 187 straipsnio 2 dalyje, buvo teisingai inkriminuota visiems nusikalstamas veikas Panevėžio senkapiuose įvykdžiusiems „vandalams“. Prokuroras pabrėžia, kad faktinės aplinkybės dėl šio teritorinio vieneto viduje išniekintų saugomų kilnojamųjų vertybių tyrimo metu buvo nustatytos ne tik rašytine, bet ir vaizdine medžiaga bei pačių nuteistųjų daliniu prisipažinimu. Šios faktinės aplinkybės papildomo įrodinėjimo dėl sugadintų kilnojamųjų objektų (dalykų) priskyrimo ar nepriskyrimo tam tikrai vertybių kategorijai nereikalauja, „nes tai aksioma, o ne teorema, ką hipotetiškai ir neišprususiai įsivaizduoja“ nuteistasis L. B.

Kartu prokuroras nurodo, kad BK 187 straipsnio 2 dalyje apibrėžta norma taikytina tik tuo atveju, kai sugadinamas ar kitaip pakenkiama konkrečiam daiktui ar šiuo atveju konkrečioms kilnojamosioms vertybėms – kryžiams, antkapiams, paminkliniams akmenims ir pan., tačiau ji neapima pačios kapavietės arba kapinių teritorijos kaip visumos, kaip nekilnojamo teritorinio vieneto sugadinimo ar suniokojimo ir tvarkos arba apsaugos režimo tokioje viešoje vietovėje pažeidimo. Tuo tarpu šioje byloje esantys faktiniai duomenys liudija tai, kad buvo ne tik sugadinti materialūs dalykai, bet ir sudrumsta kapinių rimtis, paminta senolių ar protėvių atmintis, suardyta po paminklais, kryžiais ir kitomis vertybėmis arba greta jų buvusi šventa žemė – kapavietė. Dėl to, prokuroro tvirtinimu, BK 312 straipsnio 2 dalis greta 187 straipsnio 2 dalies pritaikyta teisingai.

Prokuroras, nesutikdamas su nuteistųjų L. B. ir M. K. argumentais dėl 2009 metų spalį–2010 metų kovo 8 dieną padarytų nusikalstamų veikų, atkreipia dėmesį tai, kad faktinių aplinkybių nustatymo ar naujo jų tyrimo klausimas nėra kasacinio svarstymo dalykas – faktus tikrina bei dar kartą įvertina apeliacinės instancijos teismas, o tai, kad nuteistojo M. K. netenkina apeliacinės instancijos teismo sprendimas, dar nereiškia, jog toks sprendimas ydingas. Priešingai, pasak prokuroro, susipažinus su apeliacinės instancijos teismo nutartimi, matyti, kad faktinių aplinkybių klausimas tinkamai aptartas ir motyvuotai atsakyta į apeliantų argumentus jų skundų ribose, nutartis surašyta nepažeidžiant bendrųjų nutarties formai bei turiniui keliamų reikalavimų, teismo motyvai aiškūs ir nedviprasmiški.

Prokuroras atsiliepime nesutinka ir su nuteistojo M. K. teiginiais apie tai, kad iš teismų sprendimų neaišku, kokiais konkrečiai veiksmais būtent jis realizavo objektyviuosius veikos elementus, t. y. ar pats spardė visus paminklus, ar tik jų dalį ir kokia jo veiksmais padaryta žala. Prokuroras pabrėžia, kad, grupinėse veikose nustatinėjant nusikalstamos veikos aplinkybes ir vėliau jas individualizuojant konkrečiam kaltininkui, itin svarbu kiek įmanoma pagal kaltininkų ir tiesioginių įvykio liudytojų vizualiąją atmintį atkurti įvykių scenarijų ir veiksmų vaizdinį. Jeigu liudytojų nėra, o kaltininkai „miglotai“ prisimena ar iš dalies pasakoja arba visai nepasakoja apie įvykių detales, tuomet kaltinimo individualizuoti negalima ir kaltinimas visiems kaltininkams formuluojamas vienodas. Taigi, tiriamuoju atveju veikos aplinkybės kiek įmanoma bendrąja prasme nustatytos, o kaltinimai suformuluoti ir sukonkretinti tiek, kiek leidžia baudžiamosios bylos medžiaga. Pasak prokuroro, M. K. kaltės klausimas išspręstas, o vėliau ir dar kartą apsvarstytas bei ginčijamoje nutartyje aptartas vadovaujantis bylos duomenų visumos analize, o ne vien nuteistojo aiškinimais, visos reikšmingos detalės sujungtos į nuoseklią loginę grandinę, padarytos išvados teisės taikymo požiūriu atitinka bylos faktus.

Prokuroras nurodo, kad, priešingai nei kasaciniuose skunduose tvirtina L. S. su M.Krikštaponiu, teismai, parinkdami jiems konkrečias bausmių rūšis bei nustatydami bausmių dydžius, nepažeidė bendrųjų bausmių skyrimo principų. Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes tiek L. S., tiek M. K., kaip to ir reikalaujama BK 54 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir įvertino nusikalstamų veikų pavojingumą, jų daugetą, kiekvieną iš kaltininkų charakterizuojančius duomenis, veiklą nusikaltimų padarymo metu ir po jų (užimtumas, mokymasis) bei kitas svarbias bylos aplinkybės, taip pat atsakomybę sunkinančių aplinkybių visumą ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistiesiems L. S. ir M. K. nėra galimybių taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes nėra išimtinių sąlygų, kurių reikalauja ši norma. Be to, apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad inkriminuotų veikų BK 187 straipsnio 2 dalies bei 312 straipsnio 2 dalies sankcijose numatytų ganėtinai švelnių bausmių arešto ir viešųjų darbų paskyrimas nepažeidžia BK 55 straipsnio nuostatų ir neatima galimybės toliau mokytis ar tęsti studijas „Panevėžio kolegijoje“ arba kitose mokymosi įstaigose.

Prokuroras, nesutikdamas su nuteistojo L. S. argumentais dėl BK 93 straipsnio taikymo, atkreipia dėmesį į tai, kad ši norma nėra imperatyvi – jos konstrukcija alternatyvi ir suteikia teismui galimybę rinktis atleisti kaltininką nuo atsakomybės ar neatleisti. Pasak prokuroro, šiuo atveju teismai įvertino veikų pavojingumą, viešą jų pobūdį ir gausą, todėl pagrįstai nesvarstė L. S. atleidimo nuo atsakomybės klausimo.

Prokuroras, atsakydamas į nuteistųjų L. S. bei M. K. argumentus, susijusius su civilinio ieškinio išsprendimu, pabrėžia, kad civilinio ieškinio dydžio klausimas yra fakto klausimas, todėl nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Pasak prokuroro, atsižvelgus į tai, kad baudžiamųjų įstatymų taikymo ir faktų nustatymo klausimai šioje baudžiamojoje byloje išspręsti tinkamai, preziumuotina, kad ir ieškinio išsprendimas neabejotinai teisingas.

Civilinio ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos įgaliotas atstovas (toliau – ir civilinio ieškovo atstovas) A. U. atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistųjų M. K., L. B. ir L. S. kasacinius skundus atmesti.

Civilinio ieškovo atstovas atsiliepime į kasacinius skundus nurodo, kad Kultūros paveldo departamento civilinis ieškinys yra pagrįstas byloje surinktais įrodymais, liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymais, o padaryta žala įvertinta bei apskaičiuota teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl to, civilinio ieškovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Civilinio ieškovo atstovo teigimu, baudžiamasis įstatymas rūšinį objektą apibrėžia bendrine prasme kaip vertybes, turinčias didelę mokslinę, istorinę bei kultūrinę vertę, tačiau aiškinant teisę negalima vadovautis vien žodiniu teisės aiškinimo metodu. Pasak civilinio ieškovo atstovo, aiškinantis vertybių, turinčių didelę mokslinę, istorinę bei kultūrinę reikšmę sampratą, reikia atsižvelgti į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.66 straipsnį, kuriame kultūros vertybės apibrėžiamos kaip daiktai, turintys visuomenei didelę istorinę, meninę ar kitokią vertę. Dėl to, civilinio ieškovo atstovo tvirtinimu, aiškinantis rūšinio objekto sampratą, reikia vertinti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme ir Lietuvos Respublikos kilnojamųjų vertybių apsaugos įstatyme įtvirtintas definicijas. Pasak civilinio ieškovo atstovo, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme nekilnojamoji kultūros vertybė apibrėžiama kaip kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma (2 straipsnio 21 dalis). Pagal šį įstatymą kultūros paveldas – tai karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu, o kultūros paveldo objektais pripažįstami objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės (2 straipsnio 13, 14 dalys). Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme kilnojamosios vertybės apibrėžiamos kaip pagal paskirtį ir prigimtį kilnojamieji žmogaus veiklos medžiaginiai kūriniai ir kiti kilnojamieji daiktai, turintys kultūrinę vertę ir įtraukti į valstybinę kilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą (2 straipsnio 2 dalis).

Civilinio ieškovo atstovas nurodo, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą visos kultūros vertybės į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą įrašomos tik nustačius jų vertingumą pagal specialius kriterijus, patvirtintus teisės aktų nustatyta tvarka. Tokį vertinimą, pasak civilinio ieškovo atstovo, atlieka atskirų mokslo sričių ekspertai, o sprendimus registruoti objektus į Kultūros vertybių registrą priima kompetentingos valstybės institucijos. Dėl to, civilinio ieškovo nuomone, neturėtų kilti abejonių, kad objektai, įregistruoti valstybiniame Kultūros vertybių registre, yra vertybės, turinčios didelę mokslinę, istorinę bei kultūrinę vertę. Civilinio ieškovo atstovas pabrėžia, kad objektų, įregistruotų valstybiniame Kultūros vertybių registre, didelė mokslinė, istorinė bei kultūrinė vertė yra jau nustatyta, nes tokie objektai įregistruojami tik po to, kai būna įvertinti atskirų mokslo sričių ekspertų. Vadinasi, jų vertė bei reikšmė yra pripažinta iki įregistravimo valstybiniame Kultūros vertybių registre. Kartu civilinio ieškovo atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad Nekilnojamojo paveldo apsaugos įstatyme nustatyta, kad konkrečias nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas atlieka ir už jų vykdymą atsako Kultūros paveldo departamentas (5 straipsnio 9 dalis). Šiame įstatyme taip pat nurodyta, kad Kultūros paveldo departamentas tvarko Kultūros vertybių registrą, kuriame registruojamos nekilnojamosios kultūros vertybės ir jų duomenys, pagal įstatymų nustatytus reikalavimus kaupia, tvarko ir saugo su šiuo registru susijusius dokumentus, nustato sugadintų nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių atkūrimo būdą bei nuostolių dydį, įstatymų nustatyta tvarka teikia teismui ieškinius, prašymus. skundus (5 straipsnio 10 dalies 12, 20, 25 punktai). Dėl to, civilinio ieškovo atstovo tvirtinimu, atmestini kasatorių teiginiai, kad Kultūros paveldo departamento sudaryta komisija negalėjo nustatyti objekto vertingumo.

Civilinio ieškovo atstovas, nesutikdamas su kasatorių argumentais dėl visų į Kultūros vertybių registrą įrašytų kapinių pripažinimo didelės istorinės bei kultūrinės reikšmės vertybe, teigia, jog iki 2005 m. balandžio 20 d. galiojusio Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 3 straipsnyje buvo eksplicitiškai nustatyta, kad šio įstatymo objektas yra nekilnojamosios kultūros vertybės – sudėtinė sukaupto Lietuvos Respublikos nacionalinio turto dalis, kurios dėl savo kultūrinės vertės ir visuomeninės reikšmės turi specialų, jų vertę atitinkantį, šio įstatymo nustatytą valstybinės apsaugos režimą, todėl piliakalniai, senoviniai pylimai, kiti senovės gynybiniai įtvirtinimai, senovės gyvenamosios ir dirbtuvių vietos, senovės statinių griuvėsiai ir liekanos, alkos, alkakalniai ir kitos senovės religinio kulto vietos, aukurai, akmenys su dubenimis, pėdomis, įrašais ir kitais ženklais, žemgrindos, kūlgrindos ir kiti senovės keliai, pilkapiai, kapinynai ir kitos senovės laidojimo vietos, neveikiančios kapinės ir karių kapinės turi kultūrinę vertę bei visuomeninę reikšmę ir registruojami kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, o kiti objektai gali būti šio įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, jeigu jie turi kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę. Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad visi objektai, saugomi kaip nekilnojamosios kultūros vertybės pagal įstatymo dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo 9 straipsnį, pripažįstami Kultūros vertybių registre registruotomis nekilnojamosiomis kultūros vertybėmis, o nekilnojamosios kultūros vertybės, kurios buvo registruotos Kultūros vertybių registre iki šio įstatymo įsigaliojimo, kultūros ministro sprendimu gali būti pripažintomis saugomomis nuo jų įregistravimo dienos.

Taigi šių teisės normų analizė leidžia teigti, kad įstatymu yra preziumuota išvardytų rūšinių objektų didelė mokslinė, istorinė, kultūrinė vertė ir užtikrintas tokių objektų statuso bei apsaugos tęstinumas. Dėl to civilinio ieškovo atstovo nuomone, teismai tinkamai nuteistųjų nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir pagrįstai tenkino civilinius ieškinius.

1. Dėl nuteistojo M. K. kasacinio skundo

1.1. Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų laikymosi

Kasatorius nurodo, kad jis kaltu prisipažino tik dėl 2010 m. kovo 8 d. padarytų nusikalstamų veikų, o dėl veikų, padarytų 2009 metų spalį–2010 metų kovo 8 dieną, – savo kaltės nepripažino, todėl teismas nuosprendyje turėjo nuosekliai išdėstyti įrodymus, pagrindžiančius jo kaltę, tačiau taip nepadarė. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nes ginčijamame epizode suformulavo išvadas dėl nusikalstamų veikų įrodytumo, kurios nepagrįstos išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmiausia nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, turinčios reikšmę baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui, jeigu jos nuosprendyje pripažintos įrodytomis. Tais atvejais, kai nusikalstamą veiką padarė keli asmenys, jų veika nuosprendyje aprašoma bendrai, nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė visus tris nuteistuosius, civilinio ieškovo – Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos – atstovą, nukentėjusiuosius A. C., V. N., N. K., D. L. B., I. K., A. P., P. P., R. K., E. Š., A. R., liudytojus R. Č., B. P., L. P., taip pat balsu perskaitė nukentėjusiojo R. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, išvardijo byloje esančius rašytinius įrodymus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir M. K. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus. Teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visas svarbias ir būtinas įrodyta pripažintas 2009 metų spalį–2010 metų kovo 8 dieną padarytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes (vietą, laiką, būdą, padarinius, kiek tai buvo galima nustatyti), taip pat tai, kad nusikalstamą veiką M. K., L. S. ir T. B. padarė veikdami bendrininkų grupe, t. y. bendrais veiksmais, nurodydamas, kad L. S., L. B., M. K., veikdami bendrininkų grupe, spardydami kryžius bei paminklus, atliko vandališkus veiksmus Panevėžio senosiose kapinėse, įrašytose į Kultūros vertybių registrą, esančiose Apvaizdos take, Panevėžyje, ir taip sugadino didelės istorinės, kultūrinės reikšmės turinčią vertybę bei išvardijo konkrečius sugadintus, nulaužtus, nuverstus paminklus, kryžius. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – M. K. teisinančius – įrodymus. Pažymėtina, kad teismas nuteistųjų veiksmus konkretizavo tiek, kiek tai padaryti leido bylos duomenys. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tai, kokius konkrečiai veiksmus padarė ir kiek konkrečiai kokių paminklų, kryžių sugadino kiekvienas nuteistasis, neturi įtakos jų padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacijai pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, 312 straipsnio 2 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai bei išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo M. K. skundo argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl jo pripažįstamas teisingu bei pagrįstu. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrindžiančius nuteistojo M. K. kaltę atlikus vandališkus veiksmus Panevėžio senosiose kapinėse 2009 metų spalį–2010 metų kovo 8 dieną, nutartyje teisingai nurodė, jog nuteistojo M. K. kaltė dėl kapaviečių išniekinimo ir svetimo turto sugadinimo 2009 metų spalį–2010 metų kovo 8 dieną įrodyta pačių nuteistųjų pirminiais parodymais, nukentėjusiųjų R. R., V. N., N. K., D. L. B., I. K., A. P., P. P., R. K., E. Š., A. R., civilinio ieškovo – Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos – atstovo, liudytojų R. Č., B. P., L. P. parodymais, parodymų patikrinimo įvykio vietoje, įvykio vietos, papildomos įvykio vietos, asmens kratų, daiktų apžiūrų protokolais, specialistų išvadomis, Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos raštais. Dėl to apeliacinės instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad nuteistojo M. K. kaltė atlikus vandališkus veiksmus Panevėžio senosiose kapinėse 2009 metų spalį–2010 metų kovo 8 dieną įrodyta byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje nebuvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos.

1.2. Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Nuteistasis M. K., nesutikdamas su jam paskirta bausme, nurodo, kad jam realiai atliekant paskirtą arešto bausmę nutrūktų jo mokslai ir tai atsilieptų tolesniam mokymuisi. Be to, jis pripažino esmines bylos aplinkybes bei nuoširdžiai gailėjosi, yra jauno amžiaus, apibūdinamas teigiamai, praeityje neteistas, nusikalto pirmą kartą, nebuvo nusikaltimo iniciatorius, todėl, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo nesant galimybių taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę nei BK 187 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuoti paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 1, 3 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės bylos Nr. 2K-226/2010, 2K-10/2011, 2K-7-371/2011). Tuo tarpu M. K. baudžiamojoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Pažymėtina, kad nuteistojo mokymasis, esminių bylos aplinkybių pripažinimas bei nuoširdus gailestis, jaunas amžius, jo teigiamas apibūdinimas, tai, kad praeityje nebuvo teistas, nusikalto pirmą kartą ir nebuvo nusikalstamos veikos iniciatorius, negali būti laikoma tokiomis išskirtinėmis aplinkybėmis, kurioms esant turėtų būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš BK 187 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią nuteistas M. K., numatytų arešto ir laisvės atėmimo bausmių, teismas jam paskyrė švelnesnę arešto bausmę.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, nuteistajam M. K. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį skirdamas arešto bausmę, nepažeidė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

2. Dėl nuteistojo L. B. kasacinio skundo

2.1. Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo objektyvaus požymio – didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių – buvimo

Nuteistasis L. B. teigia, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančių įrodymų nesiejo su BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodytu didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės vertybės požymiu, kuris yra būtinas šio BK straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymis. Kasatoriaus tvirtinimu, jo baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, kad sugadintos ir sunaikintos kultūros vertybės turi didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę. Dėl to jo nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama ne pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 312 straipsnio 2 dalį, o tik pagal BK 312 straipsnio 2 dalį. Taigi kasatorius iš esmės ginčija BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties objektyvaus požymio – didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės – buvimą jo nusikalstamoje veikoje.

Pagal BK 187 straipsnio 2 dalį atsako ir tas, kas sunaikino ar sugadino didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Kultūros vertybė suprantama kaip daiktai, turintys visuomenei didelę istorinę, meninę ar kitokią vertę (CK 4.66 straipsnio 1 dalis). Mokslo, istorijos, kultūros vertybių reikšmingumas yra vertybinė kategorija, todėl dažnai negali būti įvertintas pinigine išraiška. Vertybių reikšmingumą kiekvienu konkrečiu atveju nustato specialistai ar ekspertai, pvz., Kultūros paveldo departamentas tvarko Kultūros vertybių registrą, kuriame registruojamos nekilnojamosios kultūros vertybės bei jų duomenys; pagal įstatymų nustatytus reikalavimus kaupia, tvarko ir saugo su šiuo registru susijusius dokumentus, taip pat nustato sugadintų nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį, įstatymų nustatyta tvarka teismui teikia ieškinius, prašymus, skundus (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 punkto 12, 20, 25 papunkčiai) ir pan. Šiuo atveju BK 190 straipsnyje nurodyti didelės ir nedidelės vertės turto įvertinimo kriterijai gali būti tik tam tikru orientyru.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. Į-119 nekilnojamosios kultūros vertybės – Panevėžio senųjų kapinių – atkūrimo būdui ir nuostolių dydžiui nustatyti buvo sudaryta komisija. Šios komisijos 2010 m. gegužės 12 d. akte nurodyta, kad Kultūros vertybių apsaugos departamento (dabar – Kultūros paveldo departamento) direktoriaus 2003 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. Į-213 Panevėžio miesto senosios kapinės, Apvaizdos takas, Panevėžyje, buvo įrašytos į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, suteikiant joms unikalų kodą 11409, o Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 šis kultūros paveldo objektas buvo paskelbtas saugomu ir jam nustatytas viešosios pagarbos bei viešojo pažinimo ir naudojimo apsaugos tikslas, ir konstatuota, kad nuteistųjų veiksmais buvo sužalota didelės istorinės bei kultūrinės reikšmės nekilnojamoji vertybė (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 11409), o padaryti nuostoliai įvertinti 19 416 Lt. Vadinasi, kasatorius nepagrįstai teigia, kad jo baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, kad sugadinta ir sunaikinta kultūros vertybė turi didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo tinkamai pritaikytos BK 187 straipsnio 2 dalies nuostatos. Kartu nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad kasatoriaus nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 187 straipsnio 2 dalį bei 312 straipsnio 2 dalį kaip idealioji sutaptis, nes šiuose BK straipsniuose nurodytais nusikaltimais kėsinamasi į skirtingus objektus ir BK 312 straipsnio 2 dalis neapima BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimą kvalifikuojančio požymio – didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių sugadinimo bei sunaikinimo.

2.2. Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes nesilaikė principinio procesinio įpareigojimo išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą bei teisingai nubausti pažeidėją. Pasak kasatoriaus, jam byloje yra pareikštas konkretus kaltinimas ir, be kitų veikų, jis yra nuteistas už tai, kad nuo 2009 metų spalio iki 2010 metų kovo 8 dienos sugadino konkrečius paminklus bei kryžius, kurie išsamiai aprašyti kaltinamajame akte. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus tvirtinimu, savo nutartyje nurodo bendrojo pobūdžio duomenis, iš kurių galima daryti tik prielaidą apie jo dalyvavimą nurodytu laikotarpiu sugadinant ne konkrečias kapavietes. Kasatoriaus nuomone, jei jis yra kaltinamas sugadinęs konkrečius paminklus ir kryžius, tai byloje privalo būti ir konkretūs įrodymai, įrodantys jo dalyvavimą sugadinant tuos konkrečius kaltinime išvardytus paminklus bei kryžius.

Pažymėtina, kad šie nuteistojo L. B. argumentai dėl BPK 20 straipsnio nuostatų laikymosi iš esmės yra tapatūs nuteistojo M. K. kasacinio skundo argumentams, dėl kurių teisėjų kolegija savo poziciją išdėstė šios nutarties 1.1 punkte, konstatuodama, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo L. B. baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

2.3. Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 7 straipsnio nuostatų laikymosi nagrinėjant jo baudžiamąją bylą apeliacine tvarka

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atmetė jo gynėjo prašymą paskirti ekspertizę, kuri patvirtintų ar paneigtų aplinkybę, jog sugadinta vertybė yra didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę turinti kultūros vertybė, ir taip pažeidė BPK 7 straipsnyje įvirtintą rungimosi principą.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą bylos nagrinėjimas laikantis rungimosi principo reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pateikti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės ją teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnis).

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina tai, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal BPK 270 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės bylos Nr. 2K-682/2007, 2K-406/2011).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo L. B. gynėjas apeliacinės instancijos teismo 2012 m. sausio 9 d. posėdyje pareiškė prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir kviesti į teismo posėdį specialistus, kurie galėtų paaiškinti, ar Panevėžio senosios kapinės, sugadinti, sunaikinti kryžiai turi didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę vertę, arba paskirti ekspertizę, kuri nustatytų, kas yra didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę vertę turinčios vertybės. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs kitų proceso dalyvių nuomonės dėl nuteistojo L. B. gynėjo pareikšto prašymo, šį prašymą, laikydamasis BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatų, nutartimi motyvuotai atmetė, nurodydamas, kad iš naujo vertinti kultūros paveldo objektą, juo labiau kiekvieną kapavietę ar kryžių, nėra pagrindo.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant nuteistojo L. B. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nebuvo pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas.

2.4. Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neatsakė į jo skundo argumentus, susijusius su BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčių vertybių požymio buvimu.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės bylos Nr. 2K-279/2010, 2K-4/2011, 2K-457/2011, 2K-26/2012).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo L. B. apeliacinio skundo argumentų, tarp jų ir dėl BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo didelės mokslinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės turinčių vertybių požymio buvimo, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2011 m. spalio 12 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo L. B. apeliacinį skundą, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų.

3. Dėl nuteistojo L. S. kasacinio skundo

3.1. Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 55 straipsnio nuostatų taikymo

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami jo baudžiamąją bylą, pažeidė BK 55 straipsnio nuostatas. Kasatoriaus teigimu, teisiant nepilnametį turi būti taikoma BK 55 straipsnio bendrojo pobūdžio nuostata, draudžianti už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą skirti laisvės atėmimo bausmę.

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą (BK 55 straipsnis). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad BK 42 straipsnio 1 dalyje, 90 straipsnio 1 dalyje kaip atskiros bausmės rūšys, kurios gali būti skiriamos nusikaltimą padariusiam asmeniui, inter alia yra nurodytas areštas ir terminuotas laisvės atėmimas. Taigi pagal įstatymą arešto ir laisvės atėmimo bausmės yra skirtingos, atskirai taikomos bausmės rūšys. Sistemiškai aiškinant BK 42 straipsnio 1 dalies, 90 straipsnio 1 dalies ir 55 straipsnio nuostatas arešto bausmė nelaikytina laisvės atėmimu. BK 187 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią nuteistas L. S., numatytos tik arešto ir laisvės atėmimo bausmės. Nuteistajam L. S. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį paskirta arešto bausmė. Teismai tokį sprendimą išsamiai motyvavo.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant nuteistojo L. S. baudžiamąją bylą nebuvo pažeistos BK 55 straipsnio nuostatos.

3.2. Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų laikymosi

Nuteistasis L. S. nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendime neišdėstė jo apeliacinio skundo esmės bei nepateikė motyvuotų argumentų, kodėl skundas atmetamas, ir taip pažeidė BPK 332 straipsnio 3, 5 dalies nuostatas. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nutartyje nenurodė argumentų, kodėl skiriant bausmę jam nebuvo taikytos BK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos, kodėl žalos dydis toks, kokį nurodė institucija, neanalizuojant bei nevertinant jos pateiktų duomenų teisingumo bei pagrįstumo aspektu, taip pat neišdėstė motyvų dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 54 straipsnio 3 dalies taikymo prieš tai nepasisakius dėl BK 92 (turėtų būti – 93) straipsnio 1 dalies, 55 straipsnio taikymo.

Pažymėtina, kad šie kasatoriaus argumentai dėl BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų laikymosi iš esmės yra tapatūs nuteistojo L. B. kasacinio skundo argumentams, dėl kurių teisėjų kolegija savo poziciją išdėstė šios nutarties 2.4 punkte, konstatuodama, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatos.

Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo L. S. apeliacinio skundo esminių argumentų, tarp jų ir dėl civilinio ieškinio, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 54 straipsnio 3 dalies, 55 straipsnio taikymo, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2011 m. spalio 12 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu. Pažymėtina, kad nuteistasis L. S. apeliaciniame skunde argumentų dėl BK 93 straipsnio 1 dalies taikymo nenurodė, todėl klausimas dėl BK 93 straipsnio 1 dalies taikymo apeliacinės instancijos teisme ir nebuvo nagrinėtas.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo L. S. baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatos.

3.3. Dėl kitų nuteistojo L. S. skundo teiginių ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Nuteistasis L. S. kasaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo BK XI skyriaus nuostatomis, reglamentuojančiomis nepilnamečių atsakomybės ypatumus ir iš esmės draudžiančiomis pirmą kartą nuteistiems nepilnamečiams skirti laisvės atėmimo bausmę, ir nepasisakė dėl BK 93 straipsnio 1 dalies taikymo galimybių bei nepagrįstai paskyrė jam su laisvės atėmimu susijusią bausmę. Minėta, kad tokie argumentai nuteistojo L. S. apeliaciniame skunde nenurodyti, todėl jie apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėti. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Dėl to šie nuteistojo skundo teiginiai turi būti palikti nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Nuteistasis L. S. skunde nurodo ir tai, kad: jo baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes teismas nagrinėjo „visiškai neparuoštą nagrinėjimui civilinį ieškinį“ ir nepagrįstai jo neperdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka; pažeistos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Pažymėtina, kad šie kasatoriaus teiginiai iš esmės yra deklaratyvūs, nes kasatorius jų neargumentuoja. Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ar nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio reikalavimai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų.

Taigi minėti nuteistojo L. S. teiginiai teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų M. K., L. B. ir L. S. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Olegas Fedosiukas

Jonas Prapiestis