Baudžiamoji byla Nr. 2K-469/2012
Teisminio proceso Nr. 1-89-2-00052-2010-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1, 2.1.7.4
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,
asmenims, kuriems baudžiamoji byla nutraukta N. G. ir A. K.,
nukentėjusiųjų atstovui advokatui Antanui Cemnolonskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų L. Š., A. Š. ir D. S. kasacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria A. K. nutraukta baudžiamoji byla pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, o N. G. nutraukta baudžiamoji byla pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nustačius šių asmenų baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinają gintį (BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
L. Š., A. Š., D. S. ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 24 d. nutartis, kuria nukentėjusiųjų L. Š., A. Š., D. S. ir Utenos rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimo, asmenų, kuriems baudžiamoji byla nutraukta A. K. ir N. G., prašiusių kasacinį skundą atmesti, bei prokuroro ir nukentėjusiųjų L. Š., A. Š. bei D. S., prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. K. buvo kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą tuo, kad 2010 m. rugpjūčio 1 d., apie 2.00 val., Utenos rajone, Tauragnų seniūnijoje, Skroblų I kaime, prie Tauragno ežero, L. Š. su pagaliu smūgiavo 3-4 kartus į galvą, kaklą, ranką, nugarą, po to nepilnamečiui A. Š. (gim. 1993 m. birželio 17 d.), sugriebus už pagalio ir neleidžiant smūgiuoti L. Š., pastarąjį nustūmęs pargriovė į malkų krūvą. Šiais veiksmais nukentėjusiesiems L. Š. dėl kairio II delnakaulio lūžimo su poslinkiu padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o A. Š. dėl dešinio kulno srities sumušimo, kulno plėštinės žaizdos padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą;
N. G. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tuo, kad 2010 m. rugpjūčio 1 d., apie 2.00 val. Utenos rajone, Tauragnų seniūnijoje, Skroblų I kaime, prie Tauragno ežero, D. S. ranka sudavė vieną kartą į krūtinę, dėl to šis nugriuvo, po to D. S. atsistojus, vieną kartą kumščiu sudavė į veidą, dėl to nukentėjusiajam D. S. sukėlė fizinį skausmą.
Utenos rajono apylinkės teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, baudžiamąją byla A. K. ir N. G. nutraukė pripažinęs, kad jie inkriminuotą veiką padarė veikdami būtinosios ginties sąlygomis.
Apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiųjų L. Š., A. Š., D. S. ir Utenos rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus atmetė.
Kasaciniu skundu nukentėjusieji L. Š., A. Š. ir D. S. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodydami, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra neteisėti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Nukentėjusiųjų teigimu, pirmosios instancijos teismo nutartis prieštaringa, nes joje konstatuota, kad „...nors kaltinamieji kaltais neprisipažino, jų kaltė įrodyta teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais“. Tai reiškia, kad teismas sutinka su N. G. ir A. K. pateiktais kaltinimais visa apimtimi. Kasatorių manymu, tokia nutarties formuluotė netinkama taikant BK 28 straipsnio nuostatas, nes kaltu asmenį galima pripažinti tik teismo nuosprendžiu. Ši aplinkybė laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, leidžiančiu panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, tačiau apeliacinės instancijos teismas į tai neatkreipė dėmesio ir šių prieštaravimų neaptarė bei nepašalino. Abiejų instancijų teismai, pripažinę N. G. ir A. K. kaltinimuose nurodytus veiksmus visa apimtimi, padarė klaidingą išvadą, kad šie asmenys veikė būtinosios ginties sąlygomis. Teismai neteisingai nustatė, kad, agresyviai nusiteikusiems L. Š. ir D. S. priėjus prie N. G., L. Š. neleidus prieiti L. G. ir ją sugriebus, N. G. turėjo pagrindą manyti, kad iškilo reali ir akivaizdi grėsmė jo bei jo artimųjų sveikatai, ir galėjo gintis. Šiuo atveju nebuvo galima įžvelgti pavojingo kėsinimosi, nes D. S. ir N. G. žodinis ginčas vertintinas tik kaip asmeninių santykių aiškinimasis. Taip pat vertintini ir L. Š. veiksmai, nes jis smurto prieš L. G. nenaudojo, o tik neleido jai prieiti, todėl nei jos gyvybei, nei sveikatai pavojus kilęs nebuvo. Taip pat nebuvo ir akivaizdaus kėsinimosi, nes jokia reali žala nebuvo daroma, taip pat nebuvo aiškios jos grėsmės. Ginantis žala gali būti padaroma tik besikėsinančiajam. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad N. G. sudavė smūgius D. S. dėl to, kad L. Š. panaudojo fizinį smurtą prieš L. G.. Tai reikštų, kad D. S. nesikėsino nei į N. G., nei į jo sutuoktinės sveikatą, todėl N. G. nebuvo jokio pagrindo prieš jį naudoti smurtą. Tokie N. G. veiksmai, kai žala padaroma ne besikėsinančiajam, o trečiajam asmeniui, negali būti laikomi būtinąja gintimi.
Kasatorių manymu, teismai neteisingai būtinosios ginties institutą taikė ir A. K.. Teismai nustatė, kad A. K. smurtavo prieš L. Š. siekdamas apsaugoti N. G. nuo tolesnio kėsinimosi į jo sveikatą. Tokia išvada neteisinga, nes tuo metu, kai A. K., atbėgęs ėmė pagaliu mušti L. Š., pastarasis grūmėsi su N. G., o ne šį mušė. Atsižvelgiant į tai, kad muštynių metu nėra besiginančiųjų, teisė į būtinąją gintį nekyla. A. K. veiksmai, kuriais nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas A. Š., taip pat klaidingai įvertinti kaip būtinoji gintis. Neaišku, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. K., pajutęs, jog A. Š. bando iš jo ištraukti pagalį, kuriuo jis sudavė L. Š., negalėjo numanyti, kad A. Š. siekia, jog būtų nutrauktas fizinio smurto naudojimas prieš jo tėvą, o ne vyksta pavojingas kėsinimasis į jo ar N. G. sveikatą. A. K. tokių parodymų nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu nedavė ir neigė tokias teismo nustatytas aplinkybes, nurodydamas, kad A. Š. už jo turėto pagalio negriebė, jis A. Š. nenustūmė.
Kasaciniai skundai tenkintini.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimų
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatęs baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinają gintį (BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas), padarė išvadą, kad nutrauktina baudžiamoji byla A. K. dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą bei N. G. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės remdamasis tik N. G. ir jo sutuoktinės L. G. parodymais apie tai, kad, N. G. ir D. S. būnant prie laužo, pastarasis buvo agresyviai nusiteikęs ir N. G. priekaištavo dėl jo elgesio, tuo metu L. Š. panaudodamas fizinę jėgą neleido N. G. sutuoktinei prie šio ir D. S. prieiti, sakydamas, kad vyrai išsiaiškins patys, ir sutuoktinei sušukus, jog jai skauda, N. G. pamanė, kad į jį ir jo sveikatą prasidėjo tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis, ir esant tokioms aplinkybėms veikė būtinosios ginties sąlygomis. Šiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas.
Konstatuotina, kad tokia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada nepagrįsta, nes ji padaryta neatlikus visų bylos aplinkybių ištyrimo, išsamaus įrodymų ir jų visumos įvertinimo.
Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-100/2008). BPK 320 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas, ne tik nustato bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir teismo pareigą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Be to, įstatyme nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal bylos medžiagą ir tik ja remiantis padaryti išvadas ir pateikti motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Teismo išvados dėl ginčijamų bylos aplinkybių nustatymo turi būti grindžiamos laikantis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų ištirtų ir patikrintų įrodymų vertinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Taigi apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apskųsto nuosprendžio pagrįstumą, privalo itin atidžiai patikrinti, ar pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas ištyrė ir įvertino visas bylos aplinkybes, galinčias turėti įtakos teismo sprendimui, ar pakanka įrodymų atitinkamoms išvadoms padaryti, ar įrodymai įvertinti teisingai, ir kt. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas šios pareigos nesilaikė. Apeliaciniame skunde prokuroras pagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas darydamas apibendrinančias išvadas rėmėsi ne visais įrodymų šaltiniais, įrodymus vertino nesusiedamas jų į vieningą visumą, o tik fragmentiškai, ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų nepašalino.
Pažymėtina, kad abiejų instancijų teismai, vertindami byloje apklaustų asmenų parodymų patikimumą, pagrindinį dėmesį skyrė teismo medicinos išvadoje nurodytiems sužalojimams, kuriuos patyrė N. G., ir šiuo pagrindu padarė išvadą, kad N. G., A. K. ir L. G. parodymai teisingi bei jais rėmėsi sprendimuose. Tuo tarpu nukentėjusiųjų bei kitų liudytojų parodymus, neatlikęs jų išsamesnės analizės, atmetė, netyrė ir nevertino kūno sužalojimų padarymo L. Š. ir A. Š..
Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-316/2012, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-524/2010, 2K-469/2010 ir kt.). Teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 28 straipsnio 1 dalies taikymo, privalo tiksliai nustatyti pavojingą kėsinimąsi, jo akivaizdumą ir realumą, kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą. Įvertinus šių aplinkybių visumą, spręstina, ar apskritai egzistavo būtinosios ginties situacija. Kaip matyti iš teismų priimtų sprendimų turinio ir byloje esančių duomenų, teismai šių svarbių aplinkybių išsamiai neištyrė. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp N. G., nukentėjusiųjų ir kitų asmenų kilo konfliktas, kuris vėliau peraugo į fizinio smurto panaudojimą. Tam, kad būtų galima padaryti pagrįstas išvadas dėl būtinosios ginties situacijos buvimo ar nebuvimo, buvo būtina ištirti, esant kokioms aplinkybėms, dėl ko ir kas pradėjo naudoti fizinį smurtą. Abiejų instancijų teismai nurodo, kad N. G. ir D. S. sėdint prie laužo pastarasis buvo agresyvus. Tačiau D. S. teigė priešingai, nurodydamas, kad agresyvus buvo ne jis, o N. G.. Tiriant šią aplinkybę teismai netyrė ir nevertino kitų byloje esančių duomenų, t. y. liudytojo Ž. G. ir kitų liudytojų parodymų apsiribodamas N. G. ir jo sutuoktinės parodymais. Byloje nėra duomenų ir teismai nenustatė, kad tuo metu D. S. prieš N. G. būtų naudojęs kokį nors smurtą, tuo tarpu D. S. tvirtino, kad sėdint prie laužo N. G. ėmė smurtauti, pirmas sudavė jam į krūtinę ir jis nugriuvo nuo rąsto, o tuo metu N. G. nuėjo prie L. Š.. Faktą, kad tuo metu N. G. sudavė D. S. į krūtinę, konstatavo ir pirmosios instancijos teismas (T. 2, b. l. 23). Tačiau tokiu atveju, neištyrus visų byloje esančių įrodymų, lieka neatsakyta ir neaišku, kokie D. S. veiksmai buvo pavojingi, akivaizdūs ir realūs bei kėlė grėsmę N. G. sveikatai, ar apskritai buvo pavojingas kėsinimasis.
Teismas padarė išvadą, kad L. Š., panaudodamas fizinę jėgą prieš L. G., nelaido šiai prieiti prie N. G. ir D. S., kurie tuo metu buvo prie laužo. Tačiau neaišku, kokie L. Š. veiksmai įvertinti kaip fizinės jėgos panaudojimas (laikymas, paėmimas už rankų ar kokie kiti smurto veiksmai). L. Š. neigė naudojęs smurtą. Išskyrus L. G. parodymus, kitų asmenų parodymų teismai netyrė ir nevertino. Neištyrus visų byloje esančių duomenų liko neaišku ir neatsakyta, kokie L. Š. veiksmai (jeigu būtų nustatyta, kad jis ir buvo paėmęs už rankų L. G.) buvo įvertinti kaip pavojingi, akivaizdūs ir realūs bei kėlę grėsmę N. G. ar jo sutuoktinės sveikatai, ar buvo pavojingas kėsinimasis.
Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), juos atmesdamas neišdėstė motyvuotų išvadų dėl esminių skundo argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio pažeidimais (BPK 332 straipsnio 3 dalis). Šie pažeidimai laikyti esminiais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir baudžiamoji byla grąžintina šiam teismui padarytų pažeidimų teisiniams padariniams pašalinti. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į nustatytus šioje nutartyje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, iš naujo patikrinti esminius apeliacinių skundų argumentus dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo ir išdėstyti dėl jų motyvuotas išvadas, iš naujo išsamiai ir nešališkai įvertinti byloje surinktus įrodymus ir išsiaiškinti ar buvo pagrindas N. G. manyti, kad įvykio metu susidarė būtinosios ginties situacija, kartu bendrame bylos kontekste išsamiai įvertinti ir kito asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta – A. K., veiksmus.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 24 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Antanas Klimavičius
Vytautas Greičius
