Baudžiamoji byla Nr. 2K-455/2012
Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00014-2008-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.1.5., 2.2.4.1., 2.4.7.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Gintaro Godos ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. ir nuteistosios L. J. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutarties.
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendžiu L. J. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir nuteista laisvės atėmimo bausme ketveriems metams ir šešiems mėnesiams; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) laisvės atėmimo bausme vieneriems metams; pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4, 6 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir L. J. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė penkeriems metams.
A. J. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VII-1968 redakcija) ir, pritaikius BK 54straipsnio 3 dalies nuostatas, nuteistas 150 MGL (19 500 Lt) dydžio bauda.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartimi Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, nuteistųjų L. J. ir A. J. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,
n u s t a t ė:
L. J. (iki 2005 m. liepos 15 d. L. B.) nuteista už tai, kad tyčia pasisavino jai patikėtą ir jos žinioje buvusį svetimą, UAB „E“ priklausantį, didelės vertės – 2710 503,74 Lt turtą.
L. J., dirbdama UAB „E“ vyriausiąja buhaltere, dėl einamų pareigų turėdama teisiškai apibrėžtus įgalinimus, nustatytus 2002 m. liepos 15 d. darbo sutartyje Nr. 14, būdama viena iš asmenų, turinčių teisę savo parašu tvirtinti UAB „E“ atliekamų operacijų su įstaigos lėšomis, esančiomis AB SEB banke (iki 2008 m. sausio 20 d. – AB SEB Vilniaus banke), dokumentus bei pasinaudodama generalinio direktoriaus H. A. žodiniu nurodymu jai suteikta teise 2000 m. rugsėjo 27 d. Paslaugų teikimo VB internetu sutarties Nr. 84 pagrindu internetu atlikti banko operacijas įstaigos sąskaitose, neteisėtai pasinaudodama šiais jai suteiktais įgalinimais, laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 15 d. iki 2004 m. gegužės 16 d., UAB „E“ tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), o nuo 2004 m. gegužės 17 d. iki 2008 m. sausio 9 d. – tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), turėdama tyčią pasisavinti lėšas, suklastojo tikrus dokumentus – elektroninius mokėjimo nurodymus, pinigų gavėjais įrašė įvairius ūkio subjektus, tačiau tikruoju pinigų gavėju įrašė savo asmeninių sąskaitų numerius, bei suklastotus tikrus dokumentus panaudojo, perduodama jais duomenis banko paslaugų internetu sistema AB SEB bankui, ir tokiu būdu pasisavino jai patikėtą ir jos žinioje buvusį svetimą UAB „E“ priklausantį 2 555 534,80 Lt vertės turtą. Į savo L. J. (B.) banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, nurodydama įvairius ūkio subjektus, per 221 kartą pervedė 2 151 958,87 Lt; į savo – L. J. (B.),,Visa Electron/Maxima/ Senukai“ kortelės sąskaitą (duomenys neskelbtini), nurodydama įvairius ūkio subjektus, per 41 kartą pervedė 403 575,93 Lt.
Be to, L. J., padedant savo sutuoktiniui, A. J., pasisavino jai patikėtus ir jos žinioje buvusius svetimus – UAB „E“ priklausančius pinigus, esančius AB SEB banke, pervesdama juos į sutuoktinio A. J. asmeninę sąskaitą ir juos naudodama savo šeimos reikmėms. Siekiant pasisavinti svetimus pinigus, A. J. pasakė L. J. savo asmeninės sąskaitos numerį, o L. J., dirbdama UAB „E“ vyriausiąja buhaltere, dėl einamų pareigų turėdama teisiškai apibrėžtus įgalinimus, neteisėtai pasinaudodama suteiktais įgalinimais, laikotarpiu nuo 2005 m. birželio 27 d. iki 2007 m. balandžio 13 d. UAB „E“ tarnybinės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), turėdama vieningą tyčią suklastojo 18 tikrų dokumentų – elektroninių mokėjimo nurodymų, pinigų gavėjais įrašydama įvairius ūkio subjektus, tačiau tikruoju pinigų gavėju įrašydama iš savo sutuoktinio A. J. sužinotą jo asmeninės sąskaitos numerį, o šiuos suklastotus tikrus dokumentus panaudojo, perduodama jais duomenis banko paslaugų internetu sistema AB SEB bankui, ir tokiu būdu per 18 kartų į A. J. asmeninę sąskaitą pervedė UAB „E“ priklausantį jai patikėtą ir jos žinioje buvusį didelės vertės UAB „E“ turtą – svetimus pinigus, iš viso 116 988,14 Lt. A. J. į jo sąskaitą pervestus 116 988,14 Lt paimdavo grynaisiais pinigais arba įvairiose prekybos ir paslaugų teikimo vietose atsiskaitydavo mokėjimo kortele, taip panaudojo juos savo šeimos reikmėms.
L. J. nuteista už tai, kad panaudojo suklastotus tikrus dokumentus ir apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą. Dirbdama UAB „E“ vyriausiąja buhaltere, dėl einamų pareigų turėdama teisiškai apibrėžtus įgalinimus, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. lX-574 11 straipsnio 1 dalį būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, neteisėtai pasinaudodama suteiktais įgalinimais, laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 15 d. iki 2008 m. sausio 9 d. tyčia buhalterinėje apskaitoje panaudojo suklastotus tikrus dokumentus – elektroninius mokėjimo nurodymus, o būtent: pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. lX-574 12 straipsnio 1 dalį, 13 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei 2003 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo Nr. lX-1596 5 straipsnio 3 dalį, iš UAB „E“ sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 15 d. iki 2008 m. sausio 9 d. 282 atvejais elektroniniais mokėjimo nurodymais, kurie nepagrįsti apskaitos dokumentais ir kuriuose nurodytas tikrovės neatitinkantis ūkinės operacijos turinys, dėl to iš jų negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo (mokėjimo nurodymuose pinigų gavėjais nurodė įvairius ūkio subjektus, tačiau įrašė tikruosius pinigų gavėjų, t. y., savo – L. J. (B.), piliečių A. J. ir V. K. asmeninių sąskaitų numerius), taip pagrindė iš viso 2 686 477,34 Lt pervedimą, t. y. šiuos 282 suklastotus elektroninius mokėjimo nurodymus panaudojo įtraukdama juos į UAB „E“ buhalterinę apskaitą, dėl to visais kiekviename mokėjimo nurodyme įrašyta suma buvo sumažintas UAB „E“ banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) likutis – iš viso 2 686 477,34 Lt; Nuteistoji į savo – L. J. (B.) – banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 15 d. iki 2008 m. sausio 9 d. panaudodama 221 suklastotą elektroninį mokėjimo nurodymą buhalterinėje apskaitoje pagrindė 2151958,87 Lt pervedimą; į savo – L. J. –,,Visa Electron/Maxima/Senukai“ kortelės sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 3 d. iki 2007 m. rugpjūčio 17 d. panaudodama 41 suklastotą elektroninį mokėjimo nurodymą, buhalterinėje apskaitoje pagrindė 403575,93 Lt pervedimą; į sutuoktinio A. J.,,Visa Electron“ kortelės sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, laikotarpiu nuo 2005 m. birželio 27 d. iki 2007 m. balandžio 13 d., panaudodama 18 suklastotų elektroninių mokėjimo nurodymų, buhalterinėje apskaitoje pagrindė 116 988,14 Lt pervedimą; į sesers V. K.,,Visa Electron“ kortelės sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, 2005 m. rugpjūčio 10 d. ir 2007 m. sausio 24 d. panaudodama 2 suklastotus elektroninius mokėjimo nurodymus, buhalterinėje apskaitoje pagrindė 13 954,40 Lt pervedimą. Be to, UAB „E“ vyriausioji buhalterė L. J. elektroninėmis mokėjimo priemonėmis (banko paslaugų internetu sistema) iš UAB „E“ sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, 2007 m. kovo 20 d. mokėjimo nurodymu Nr. 51822, kuris nepagrįstas apskaitos dokumentu (nurodyta mokėjimo paskirtis: „L. J. kortelės papildymas“), pagrindė 37980,80 Lt pervedimą į savo – L. J. –,,Visa Electron“ kortelės sąskaitą (duomenys neskelbtini) (,,Visa Electron“ kortelės (duomenys neskelbtini)), esančią AB SEB banke.
Dėl ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatytų vyriausiosios buhalterės L. J. 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. lX-574 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „E“ laikotarpio nuo 2003 m. gegužės 15 d. iki 2004 m. balandžio 12 d. veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės, rezultatų ir įvertinti turto, o nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2008 m. sausio 9 d. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 13 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Nuteistojo įsitikinimu, abiejų instancijų teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padaryto esminio (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimo 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktas). A. J. teigimu, teismų išvados pagrįstos duomenimis, kurie negali būti laikomi tinkamais ir pagrįstais įrodymais, šie įrodymai teismų vertinti tendencingai, neobjektyviai, visiškai ignoruojant baudžiamosios teisės doktrinoje įtvirtintus nekaltumo prezumpcijos bei teisės į teisingą teismą principus, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Kasatoriaus manymu, jis yra pripažintas kaltu tik dėl to, kad yra L. J. vyras ir jokių kitų įrodymų ar duomenų, patvirtinančių jo kaltę, byloje nėra, teismai jo kaltę grindė tik spėjimais ir prielaidomis. Apeliaciniame skunde ginčydamas savo dalyvavimą pasisavinant didelės vertės svetimą turtą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neaptarti ir nenustatyti subjektyvieji bendrininkavimo požymiai, nes byloje esantys duomenys neduoda pagrindo išvadai, jog jis žinojo apie žmonos L. J. vykdomą nusikalstamą veiką bei suvokė disponuojantis neteisėtu būdu įgytais pinigais, tačiau apeliacinės instancijos teismas šį argumentą atmetė nemotyvuodamas.
Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepasisakyta ir nedetalizuota, kokie konkrečiai liudytojų parodymai, kiti rašytiniai įrodymai, ar kas dar patvirtina tai, kad jis žinojo ar galėjo nutuokti apie jo žmonos pasisavintas daugiau 2,5 milijono litų sumas, ar dalį jų, ir kaip tuo jis prisidėjo prie nusikalstamos veikos padarymo. Kasatorius nurodo, kad nuosprendyje ir nutartyje daug kalbama apie neva jo išlaidavimą, t. y. kur jis leido jam dvejų metų laikotarpiu pervestus 116 988 Lt, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad pagrindinę 2 555 534 Lt sumos dalį jo žmona L. J. laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 15 d. iki 2008 m. sausio 9 d. neteisėtai persivedė būtent į savo sąskaitas. Kasatoriui nebuvo žinoma, kur panaudota ši suma. Jis žinojo, kad jo žmona gerai uždirba ir UAB „Europart“ yra suteikusi jai paskolas, visas šeimos nekilnojamasis turtas pirktas už banko paskolas. Taigi jam (A. J.) pagrįstai niekada nekilo įtarimų dėl neva neįtikėtinai didelių šeimos pajamų ir išlaidų, o pervedamos sumos į sąskaitą neatrodė jau tokios didelės, kad negalėtų paaiškinti jų kilmės. Nuteistasis pažymi, kad abiejų instancijų teismai teigė, jog jam neabejotinai turėjo būti žinoma apie žmonos pasisavintus 2 555 534 Lt, byloje taip ir nėra aišku, iš ko jis tai turėjo suprasti. Todėl teismo motyvą, kad jam kaip sutuoktiniui nebuvo galima nepastebėti padidėjusių šeimos pajamų ir didelių išlaidų, laiko niekuo nepagrįsta prielaida, neparemta jokias kitais įrodymais.
Nuosprendyje ir nutartyje išvardytos jo neva pirktų prabangių daiktų kainos, viršijančios šimtą litų, bei restoranuose ir kavinėse išleistos sumos neįrodo tai, kad jis žinojo apie žmonos L. J. grobstomus pinigus. Neteisingai įvertinti pinigų paėmimo iš,,Visa Electron“ kortelės faktai, nes pinigai buvo pervedami į jo kortelės sąskaitą, kuri ir buvo skirta būtent naudotis, nes tai mokėjimo priemonė.
Skunde nurodoma, kad proceso metu ištirta tik H. A. nurodyta pinigų pasisavinimo versija, o L. J. argumentai apie tai, kad pervedinėti pinigus į savo sąskaitą ir paskui atnešti juos grynais ją vertė UAB „E“ direktorius H. A., ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liko netirti. Kasatorius teigia, kad H. A. Klaipėdoje buvo pagarsėjęs kaip audringų vakarėlių rengėjas ir dideles pinigų sumas palikdavo kazino įstaigose, jam buvo išduota UAB,,Pramogų bankas“ auksinė nario kortelė, išduodama tik asmenims, kurių kazino keičiamų pinigų į žetonus mėnesio apyvarta sudaro daugiau kaip 100 000 Lt, ir tik dažnai besilankantiems kazino. Prašymai patikrinti šias aplinkybes pirmosios instancijos teisme buvo atmesti, nes H. A. nebuvo įtariamasis, o apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų nutartyje nepasisakė, todėl buvo pažeistas rungtyniškumo principas (BPK 7 straipsnis).
Kasaciniu skundu nuteistoji L. J. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. L. J. manymu, abiejų instancijų teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti dėl esminių BPK pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktas).
L. J. nurodo, kad kaltinamojo akto turinys neatitinka BPK 219 straipsnio 3, 7 punktų reikalavimų, o 2009 m. gegužės 21 d. visi proceso veiksmai atlikti šiurkščiai pažeidžiant BPK 10 straipsnio, 44 straipsnio 7, 8 dalies, 45 straipsnio reikalavimus. Kasatorė pažymi, kad 2009 m. gegužės 15 d. Klaipėdos apskrities VPK NTB ENS pareigūnai planavo atlikti su ja proceso veiksmus, tačiau tą pačią dieną vyr. tyrėja G. Š. buvo informuota, kad dėl ligos L. J. negalės atvykti. Ikiteisminio tyrimo pareigūnei buvo pateikta medicininė pažyma dėl neatvykimo į ikiteisminio tyrimo įstaigą, prokuratūrą ar teismą, išduota 2009 m. gegužės 13 d., kurioje konstatuota, kad į proceso veiksmus negalės atvykti iki 2009 m. rugsėjo 16 d. Pagal BPK 37 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas liga pripažįstama svarbia asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastimi. Dėl ligos proceso veiksmai su ja buvo negalimi iki 2009 m. rugsėjo 16 d., tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai ignoravo BPK 37 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus ir 2009 m. gegužės 21 d. ją iškvietė atlikti proceso veiksmus į Druskininkų m. PK. Pranešimas apie šiuos proceso veiksmus gynėjui buvo išsiųstas faksu likus dienai iki proceso veiksmų, tačiau į advokatų kontorą, kurioje gynėjas niekada nedirbo; minėtame pranešime buvo nurodyta, jog gynėjo neatvykimo atveju bus paskirtas gynėjas BPK 50 straipsnio nustatyta tvarka. Pažeidžiant BPK 50 straipsnio 1, 2, 4 dalies, 51 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 2 dalies reikalavimus, nedalyvaujant jokiam gynėjui, ji pasirašė protokolą dėl gynėjo atsisakymo, tačiau toks atsisakymas laikytinas niekiniu.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ji netrukdomai pasinaudojo savo teisėmis, nėra nei teisėta, nei pagrįsta. Apeliacinio skundo argumentai dėl BPK 218 straipsnio reikalavimų pažeidimo nutartyje neišdėstyti ir nebuvo tinkamai, išsamiai ir nešališkai išnagrinėti, pažeisti BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimai. L. J. nurodo, kad ikiteisminis tyrimas baigtas neatlikus BPK 218 straipsnio 2 dalyje numatytų būtinų procedūrų, be kurių kaltinamojo akto surašymas apskritai negalimas. Pirmosios instancijos teismas, 2010 m. sausio 18 d. nutartimi atmesdamas gynėjo prašymą grąžinti bylą prokurorui dėl minėtų BPK pažeidimų, ignoravo aplinkybę, kad teisiamajame posėdyje buvo priimta nutartis nušalinti prokurorę, surašiusią kaltinamąjį aktą, dėl šališkumo ir tendencingumo atliekant ikiteisminį tyrimą.
Nuteistoji teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus dėl teisės į gynybą pažeidimo, tendencingai įvertino ne tik faktines jos dalyvavimo procesiniuose veiksmuose aplinkybes, bet ir iškraipė BPK principinių nuostatų esmę.
Apeliacinės instancijos teismas iškraipė BPK 37 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas ir tai pagrindė duomenimis, neatitinkančiais tikrovės. Kasatorė nurodo, kad ji ne savanoriškai atvyko į Druskininkų PK, o buvo pristatyta, nors tuo metu dėl sveikatos būklės negalėjo dalyvauti jokiuose proceso veiksmuose. Taip neteisėtai buvo suvaržyta jos laisvė, todėl teismo argumentai apie Klaipėdos apskrities VPK ir Druskininkų m. PK pareigūnų bendradarbiavimą jos labui tėra jos neteisėto pristatymo į Druskininkų PK ir elgesio su ja pateisinimas, neturintis jokio įstatyminio pagrindo.
Kasatorė pažymi, kad BPK 48 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai numato gynėjo teisę dalyvauti įtariamojo apklausose, t. y. dalyvauti veiksmuose, kurie atliekami su įtariamuoju. Tai reiškia ikiteisminio tarymo pareigūno ir prokuroro pareigą užtikrinti gynėjui galimybę dalyvauti šiuose proceso veiksmuose (BPK 45 straipsnis), tačiau ši gynėjo teisė buvo pažeista, tai konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog gynėjas apie šio procesinio veiksmo atlikimą nebuvo tinkamai informuotas. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad visos šios manipuliacijos su tariamai teisėtu jos dalyvavimu proceso veiksmuose iš esmės pažeidė BPK reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįsdamas jos atsisakymą nuo gynėjo grindžia išvadas BPK 50 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tačiau jos atsisakymas gynėjo situacijoje, kai buvo priverstinai pristatyta į policiją, o jos gynėjas nebuvo informuotas apie proceso veiksmus, ignoruojant ir pateiktų jai įtarimų apimtį ir pobūdį, bylos sudėtingumą ir didelę apimtį, esant būtinojo gynėjo dalyvavimo procese sąlygai, numatytai BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punkte, yra priverstinis, nederantis su BPK 44 straipsnio 8 dalies reikalavimais.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminį BPK pažeidimą, pasireiškusį BPK 20 straipsnio 3-5 dalyse nustatytų reikalavimų nesilaikymu.
L. J. nurodo, kad piniginių lėšų grobstymą iš UAB „E“ pasiūlė šios įmonės vadovas ir, kad be jo žinios, sutikimo nebuvo galimybės pasisavinti pinigų elektroninės bankininkystės pagalba. Būtent H. A. iniciatyva šios įmonės audito metu nebuvo nustatyti buhalterinės apskaitos trūkumai. Apeliacinės instancijos teismas jos parodymus dėl H. A. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje paneigė iš esmės vienintelio liudytojo, t. y. paties įmonės vadovo parodymais. Byloje yra duomenys apie tai, kad UAB „Europart“ nebuvo priimtas ir patvirtintas administracijos darbo reglamentas, vidaus audito nuostatai, o už jų priėmimą ir patvirtinimą buvo atsakingas H. A.. Pagal 2009 m. sausio 30 d. specialisto išvadą, būtent šis asmuo buvo atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos būklę (organizavimą, dokumentų išsaugojimą), būtent jis savo iniciatyva ir nuožiūra atlikinėjo įmonės auditą, parinkdavo audito specialistus, kurie per trejus metus dėl nežinomų priežasčių nenustatė darbo trūkumų. Byloje nėra duomenų apie tai, kad įmonės vadovas būtų patikėjęs jai slaptažodžių generatorių, taip pat atkreiptinas dėmesys, kad UAB „E“ su banku sudarytame susitarime nenurodyti jokie kiti elektroninių paslaugų naudotojai, kuriems įmonei atstovaujantis direktorius suteikia ir paskirsto teises, tvarkant įmonės sąskaitas, todėl pagal 2004 m. birželio 7 d. susitarimą teisę naudotis įmonei suteiktu generatoriumi bei žinoti ir naudoti suteiktus atpažinimo kodą ir slaptažodį turėjo tik įmonės direktorius H. A.. Ta aplinkybė, jog jis, pasak jo paties, perdavė jai slaptažodžių generatorių be jokio pakvitavimo, ne patvirtina jo parodymų teisingumą, o paneigia, nes tai prieštarauja minėtos paslaugų teikimo sutarties sąlygoms ir šie veiksmai nedera su įmonės vadovo tinkamu savo pareigų vykdymu. Kasatorė pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirtos aplinkybės, ar įmonės vadovas dalyvavo nusikalstamoje veikoje, nebuvo įvertinti duomenys, patvirtinantys jo ryšį su mokėjimo pavedimų atlikimu, tuo esmingai pažeidžiant BPK 44 straipsnio 5 dalies reikalavimus, tačiau šie apeliacinio skundo argumentai nebuvo išdėstyti ir aptarti apeliacinės instancijos teismo nutartyje.
L. J. teigia, kad jai bausmė paskirta neteisingai, pažeidžiant BK 54 straipsnio, 41 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes sunkinančių jos atsakomybę aplinkybių nenustatyta, ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi ir nurodė nusikalstamos veikos iniciatorių, todėl jai iš esmės turėtų būti taikytinos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos. Kasatorė tvirtina, kad buvo pavaldi H. A. ir saugodama darbo vietą vykdė jo neteisėtus nurodymus, taip gaudama turtinę naudą sau ir jam; ji augina tris vaikus, jos sveikatos būklė yra sunki. Įvertinus visas šias aplinkybes, laikytina, jog paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė yra per griežta.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras atsiliepime į nuteistųjų L. J. ir A. J. kasacinius skundus prašo juos atmesti.
Prokuroro teigimu, dėl L. J. skundo argumentų, kad buvo suvaržyta jos teisė į gynybą, nėra pagrindo sutikti, tą pagrįstai nutartyje konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina, kad protokole dėl gynėjo atsisakymo pati nuteistoji savo ranka parašė atsisakanti gynėjo, ir nors vykusių procesinių veiksmų metu nuteistosios L. J. gynėjas nedalyvavo, tačiau jai buvo tinkamai išaiškinta teisė turėti gynėją. Ta aplinkybė, kad L. J. atsisakė duoti parodymus gynėjui nedalyvaujant, leidžia pagrįstai manyti, jog savo teises ji suprato ir netrukdoma jomis pasinaudojo. Galutinis įtarimas L. J. buvo įteiktas nedalyvaujant gynėjui, ji duoti parodymus atsisakė. Todėl toks įtarimo įteikimas kasatorei jokių neigiamų pasekmių nesukėlė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylos teisminio nagrinėjimo metu nuteistoji davė parodymus apie jai pareikštą kaltinimą ir aktyviai naudojosi jai suteiktomis procesinėmis teisėmis. Todėl pripažinti, kad buvo suvaržyta kasatorės teisė į gynybą, nėra pagrindo.
Kasatorės teiginys, jog apeliacinės instancijos teismas ignoravo apeliacinio skundo argumentus dėl BPK 218 straipsnio pažeidimo, yra niekuo neparemtas, šis argumentas aptartas su kitais L. J. nurodytais tariamais procesiniais pažeidimais. Su kasatorės teiginiais, jog apeliacinės instancijos teisme nebuvo ištirti jos argumentai, kad nusikalstamoje veikoje dalyvavo įmonės vadovas H. A., sutikti nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad L. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nuolat teigė, kad nusikalstamą veiką padarė priversta savo vadovo H. A.. Ši kasatorės versija buvo tiriama ir atmesta kaip nepagrįsta. Jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų žinomos ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl H. A. tariamo dalyvavimo nusikaltimuose, L. J. apeliaciniame skunde nenurodė, todėl nesuprantama, kokius dar papildomus veiksmus reikia atlikti tikrinant šią gynybinę versiją, to nenurodo ir pati kasatorė. Pažymėtina, kad kasatorė teigdama, jog jos apeliacinis skundas išsamiai neišnagrinėtas, ir prašydama bylą grąžinti į apeliacinę instanciją iš naujo nagrinėti, nenurodo jokių aplinkybių, kurias reikėtų papildomai tirti, ir nepasisako, kokius tyrimo veiksmus reikėtų atlikti.
Dėl A. J. kasacinio skundo argumentų prokuroras pažymi, kad jis iš esmės atkartoja savo nuo ikiteisminio tyrimo dėstomą versiją apie tai, kad nežinojęs apie žmonos L. J. daromus nusikaltimus. Kadangi kasatorius nurodo, kad teismai be pagrindo nepatikėjo jo ir L. J. parodymais bei neįrodė jo dalyvavimo nusikaltimų daryme, jo teiginiai apie tariamą rungimosi principo pažeidimą ar netinkamą BK 24 straipsnio l dalies, 183 straipsnio 2 dalies taikymą laikytini deklaratyviais ir neparemtais jokiais argumentais. Prokuroras nurodo, kad A. J. kaltė visiškai įrodyta ir teismų sprendimai nekelia jokių abejonių. A. J., disponuodamas ir naudodamasis žinomai neteisėtu būdu įgytais pinigais, L. J. nusikalstamiems veiksmams neabejotinai ne tik pritarė. Jis, suteikdamas galimybę naudotis savo asmenine banko sąskaita, prie tokių veiksmų prisidėjo, todėl pagrįstai ir teisingai A. J. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį.
Nuteistųjų kasaciniai skundai atmetami.
Dėl nuteistojo A. J. veikos kvalifikavimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį
Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako asmuo, kuris pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės turtą ar turtinę teisę. Pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (baudžiamosios bylos Nr. 2K–733/2007, 2K-123/2007, Nr. 2K-7-198/2008, 2K-208/2008, 2K-171/2010).
Atsižvelgiant į BK 24 straipsnio 6 dalies nuostatas padėjėju pasisavinant svetimą turtą laikytinas ir toks asmuo, kuris padėjo daryti nusikalstamą veiką teikdamas priemones. Toks asmuo sąmoningai suteikia pagalbą, sudarančią realias galimybes veikti kitiems bendrininkams, ir šiais veiksmais prisideda prie bendros veiklos priežastinio ryšio su nusikalstamais padariniais, tų padarinių siekdamas. Būtent tokios sąlygos ir nustatytos nagrinėjamoje byloje A. J. beveik dvejus metus suteikus savo asmeninės AB SEB banko sąskaitos rekvizitus ir sudarius galimybę L. J. pervedinėti į šią sąskaitą bei iš jos pasisavinti UAB „E“ didelės vertės“ turtą – svetimus pinigus, iš viso 116 988,14 Lt.
Apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį. Pagal teismų praktiką nustatant kaltę būtina atsižvelgti ne tik į kaltininko parodymus, tačiau įvertinti ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius t. y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-76/2007). Bendrininkavimui papildomai būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą; susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu bei bendrą tyčią, t. y situaciją, apibūdinamą teiginiu – „aš žinau, kad tu žinai, kad aš žinau,“ kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu Nagrinėjamoje byloje teismai kasatoriaus tyčinio padėjimo pasisavinti svetimą turtą aplinkybes konstatavo remdamiesi ne prielaidomis ir spėjimais, tačiau atkreipę dėmesį į nuteistojo sąskaitą L. J. atliktų pervedimų dažnumą, pervedamų sumų dydžius, kuriuos palygino su nuteistosios gaunamo atlyginimo ir bendrovės suteiktos paskolos dydžiais.
Teismai taip pat įvertino byloje nustatytas aplinkybes apie pervestų pinigų panaudojimą bendroms reikmėms, atsižvelgė į A. J. asmenybę, kasatoriaus žinojimą apie žmonos dirbamą darbą bei už jį gaunamą atlyginimą ir šeimos pajamų neatitinkantį išlaidavimą. Priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas išdėstė argumentus, kokiais bylos duomenimis remiantis nustatoma, kad A. J. buvo žinoma sutuoktinės pervedamų į jo sąskaitą pinigų kilmė. Byloje esantis kasatoriaus,,Visa Electron“ kortelės sąskaitos Nr. LT67 7044 0002 7661 2922, buvusios AB SEB banke, išrašas patvirtina, kad nuo 2005 m. birželio 27 d. iki 2007 m. balandžio 13 d ši sąskaita su retomis išimtimis (Sodros įmokos ir kasatoriaus gaunamas nedidelis atlyginimas UAB „B“) buvo kredituojama būtent iš L. J. pervedimų. Tuoj po mokėjimo pavedimų padarymo, pasinaudojant kortele, kaip mokėjimo priemone, pervestos sumos buvo intensyviai panaudojamos - išgryninamos arba išleidžiamos prekėms pirkti ir paslaugoms apmokėti.
Kasatoriaus nurodoma aplinkybė, kad jam nėra žinoma, kur panaudota 2 555 534 Lt suma, kurią L. J. pervedė į savo asmenines sąskaitas, neturi jokios įtakos jo veiksmų kvalifikavimui, nes dėl padėjimo pasisavinti šią sumą kasatoriui kaltinimas nepareikštas. Be to, pagal teismų praktiką nustatant, jog patikėtas turtas pasisavintas, nereikalaujama nustatyti konkrečių pasisavinto turto panaudojimo, kaltininko ar kito asmens praturtėjimo aplinkybių. Veika kvalifikuojama kaip pasisavinimas ir nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai kaltininkas neteisėtai užvaldo svetimą turtą, tuo turtu pasinaudoja savo nuožiūra arba turi realią galimybę juo naudotis ar disponuoti (pvz.: kasacinės bylos Nr. 2K-330/2006, 2K-396/2006, Nr. 2K-7-198/2008, 2K-385/2012).
Dėl kasacinių skundų argumentų dėl BPK 7, 20 straipsnio 3-5 dalių,44 straipsnio 5 dalies pažeidimų
Kasatorių nurodomi BPK 7, 20 straipsnio 3-5 dalių, 44 straipsnio 5 dalies pažeidimai iš esmės kildinami dėl to, kad bylos proceso metu nepakankamai, nuteistosios siūloma apimtimi, nebuvo patikrinti L. J. parodymai, jog UAB „E“ turto pasisavinimą ir su tuo susijusius kitus nusikaltimus ji darė būdama priklausoma ir įtakojama šios bendrovės generalinio direktoriaus H. A.
Pagal BPK 1 straipsnio nuostatas prokuroro pareiga yra imtis visų įstatymo numatytų priemonių atsikleisti nusikalstamą veiką. Nagrinėjamoje byloje BPK 166 straipsnio tvarka pateiktame pareiškime dėl patikėto UAB „E“ turto pasisavinimo šios bendrovės įgaliotas asmuo dėl bendrovės turto pasisavinimo prašė patraukti baudžiamojon atsakomybėn šios bendrovės vyr. buhalterę L. J., taip pat išsiaiškinti, ar nusikalstamų veiksmų nepadarė auditą atlikusios įmonė „KPMG Baltics“ ir bendrovės sąskaitas aptarnaujanti AB SEB bankas. Tai, kad prie bendrovės turto pasisavinimo prisidėjęs H. A., išplaukė iš tik pačios L. J. parodymų, kuriuos ikiteisminio tyrimo pareigūnui kasatorė tik davė trečios apklausos metu. Šie L. J. parodymai buvo tikrinami akistatos su H. A. metu, apklausiant liudytojus, atliekant bendrovės ūkinės veiklos tyrimą. Jokių prašymų, susijusių su tuo, kad H. A. turėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl bendrininkavimo pasisavinant svetimą turtą, nei UAB „E“ įgaliotas atstovas, nei įtariamoji L. J., nei kiti ikiteisminio tyrimo dalyviai ikiteisminio tyrimo metu nepareiškė. Prokurorei įsitikinus, kad dėl bendrovės „E“ turto pasisavinimo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių tik dviejų įtariamųjų – L. J. ir A. J. - kaltę, ir jiems pranešus apie teisę susipažinti su bylos medžiaga, A. J. papildyti ikiteisminio tyrimo nepareiškė, o L. J. ir jos gynėjas šia teise nepasinaudojo. Taigi, ikiteisminio tyrimo metu nustačius, kad H. A. žino aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti, jam buvo suteiktas liudytojo statusas ir, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo pareigūnai neturėjo jokios pareigos priimti dėl šio liudytojo kitokio BPK numatyto sprendimo.
Vykdydamas teisingumą teismas nagrinėja jau parengtą baudžiamąją bylą ir sprendžia kaltinamojo kaltės klausimą. Kaip matyti iš bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, šis teismas apibrėžė baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, atliko proceso veiksmus, reikalingus byloje esantiems įrodymams patikrinti, inter alia reikalingus patikrinti ir L. J. parodymus apie tai, kad bendrovės didelės vertės turtą ji pasisavino lenkiama liudytojo H. A.. Šis teismas apklausė ir suteikė galimybę visiems proceso dalyviams apklausti H. A., tirdamas kitą bylos medžiagą aiškinosi bendrovės turto pasisavinimo aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti įrodymais pripažinti bylos duomenys, kurių pagrindu padarytos išvados, prieštaraujančios L. J. parodymams apie H. A. prisidėjimą prie nusikaltimų padarymo ir nustatančios kitokį beveik penkerius metus trukusio vyr. buhalterei patikėto UAB „E“ didelės vertės turto pasisavinimo mechanizmą. Šios išvados padarytos įvertinus ir kasaciniame skunde nurodytus duomenis (2009 m. sausio 30 d. specialisto išvadą, duomenis apie L. J. disponavimą slaptažodžių generatoriumi, priežastis, dėl kurių auditas nepastebėjo daromų nusikaltimų). Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir šio teismo padarytas išvadas dėl svetimo turto pasisavinimo aplinkybių nustatymo, dar kartą įvertino liudytojo H. A. parodymų patikimumą ir motyvuotai atmetė nuteistųjų prieštaravimus ginčijant pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nustatytų bylos aplinkybių.
Teismai, spręsdami bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi ir tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla (pvz.: kasacinės nutartys Nr. 2K-299/2009, 2K-247/2011). Tai, kad nagrinėjamoje byloje teismai protokolinėmis nutartimis atsisakė tenkinti nuteistosios L. J. prašymą tikrinti su privačiu liudytojo H. A. gyvenimu susijusias aplinkybes (dėl auksinės kazino kortelės išdavimo) motyvuodami bylos nagrinėjimo teisme ribomis (T. 9, b. l. 35), ir tai, kad toks prašymas nesusijęs su byla (T. 10, b. l. 76), nėra joks BPK pažeidimas.
Dėl kitų nuteistosios L. J. kasacinio skundo argumentų
Kasatorė nurodo, kad byloje esantis kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus, ir šį pažeidimą sieja su tuo, kad 2009 m. gegužės 21 d. atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai, jai pranešant apie galutinį įtarimą, padaryti pažeidžiant jos teises į gynybą, ligos metu ir nesupažindinus jos su bylos medžiaga. Teismai atmetė gynybos argumentus dėl teisės į gynybą pažeidimo ir kaltinamojo akto trūkumų netinkamai argumentuodami, nutylėdami reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas L. J. apeliacinio skundo argumentus, pažeidė BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes jos apeliacinio skundo argumentų neišnagrinėjo tinkamai, išsamiai ir nešališkai.
Į tokius kasatorės argumentus atsakytina, kad aplinkybės dėl gynėjo netinkamo informavimo apie proceso veiksmus, įvykusius 2009 m. gegužės 21 d., bei prieštaravimai dėl kaltinamojo akto turinio bylos nagrinėjimo teisme metu yra kelti ir teismų įvertinti. Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai 2010 m. sausio 18 d. ir kasacine tvarka skundžiamoje 2012 m. vasario 15 d. nutartyse argumentuotai ir tinkamai pasisakė, kad neįžvelgia kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų. Darydami tokias išvadas teismai išanalizavo reikšmingus bylos duomenis, kuriais galima pateisinti esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nebuvimą.
Iš byloje esančių duomenų bei teismų išdėstytų argumentų ir faktų matyti, kad įtariamajai L. J. turint sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos pažymą, kad ji šaukiama 2009 m. gegužės 15 d. negalėjo atvykti dalyvauti proceso veiksmuose Klaipėdos mieste, gegužės 21 d., proceso veiksmai buvo organizuoti įtariamosios buvimo vietoje – Druskininkuose. Kasacinio skundo teiginiai, kad dėl sveikatos būklės L. J. negalėjo dalyvauti jokiuose proceso veiksmuose, nėra paremti bylos duomenimis ir tokios aplinkybės neišplaukia iš BPK 37 straipsnio 1 dalies 5 punkto tvarka 2009 m. gegužės 13 d. išduotos šeimos klinikos gydytojos pažymos turinio. Šeimos gydytojai nustačius, kad dėl nėštumo L. J. vykimas į miestą, kur vyko ikiteisminis tyrimas, net keturis mėnesius yra negalimas, ginant įtariamosios teises į bylos tyrimą ir nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, ikiteisminio tyrimo užbaigimo veiksmai buvo organizuoti įtariamosios gyvenamoje vietoje. Tai, kad netinkamas pranešimas pasirinktam gynėjui apie planuojamus atlikti tyrimo veiksmus esmingai nesuvaržė įtariamosios L. J. teisės į gynybą, pagrįstai išspręstas atsižvelgiant į pareiškimo dėl atsisakymo nuo gynėjo ir į 2009 m. gegužės 29 d. įtariamosios apklausos protokolo turinį. Prokurorė nuo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme buvo nušalinta ne dėl to, kad suvaržė įtariamosios teises susipažinti su byla ir surašė nekokybišką kaltinamąjį aktą, o dėl to, kad paskyrė per trumpą terminą gynėjui susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, teismui nepateikė visų dokumentų apie tai, kaip buvo išspręsti gynėjo prašymai dėl susipažinimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos nagrinėjimo teisme metu 2009 m. spalio 5 d. paskelbus daugiau negu mėnesio pertrauką, kaltinamajai L. J. ir jos gynėjui buvo suteiktos sąlygos susipažinti su byla.
Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimas apeliacinės instancijos teismui nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamas kaip reikalavimas pateikti atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo teiginį. Apeliacinės instancijos teismo pareigos tinkamai išnagrinėti apeliacinį skundą apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-279/2010). Nagrinėjamoje byloje pagal BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus surašytoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl L. J. skundas atmetamas, o apkaltinamasis nuosprendis pripažįstamas teisingu. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir į esminius nuteistosios apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniame skunde, atsakyta paaiškinant, kodėl prieštaravimai dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nėra teisingi.
Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Tačiau pagal kasacinio skundo argumentus tokio bausmės švelninimo pagrindo nenustatoma. L. J. BK bendrosios ir specialiosios dalies normos pritaikytos tinkamai. Kolegija nenustato, kad nuteistajai bausmė individualizuota neatsižvelgiant į BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, 54 straipsnio nuostatas. Teismai motyvavo, kokios aplinkybės lėmė kasatorei nustatytą bausmės dydį, o apeliacinės instancijos teismas nutarties 49-50 lapuose, atsakydamas tiek į L. J., tiek į prokuroro apeliacinių skundų argumentus dėl bausmės teisingumo, plačiai argumentavo, kodėl nenustato šios nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kitų asmenų įtakos šiai darant nusikaltimus, nurodė, kodėl L. J. paskirtosios bausmės už atskirus nusikaltimus ir subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos.
Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių kasaciniuose skunduose nuodytų BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos teismų sprendimus naikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti arba bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų A. J. ir L. J. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Gintaras Goda
Tomas Šeškauskas
