R. R. pagal BK 284 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–488/2012

Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00752-2009-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7, 1.2.26.2.1. 2.4.7

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį (dėl įvykio, kurio metu sužalotas šuo) laisvės apribojimu vieneriems metams; vadovaujantis BK 48 straipsnio 5 dalies 3 punktu, 6 dalimi jam uždrausta įgyti ginklus, taip pat jis įpareigotas būti namuose nuo 22 iki 6 val.;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl įvykio, kurio metu sužalotas V. S.) laisvės apribojimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 48 straipsnio 5 dalies 3 punktu, 6 dalimi jam uždrausta įgyti ginklus ir jis įpareigotas būti namuose nuo 22 iki 6 val., bei per šešis mėnesius atlyginti nukentėjusiajai padarytą turtinį nuostolį – 228,37 Lt.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir R. R. paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 5 dalies 3 punktu, 6 dalimi jam uždrausta įgyti ginklus, jis įpareigotas būti namuose nuo 22 iki 6 val. bei atlyginti nukentėjusiajai padarytą turtinį nuostolį – 228,37 Lt.

Iš nuteistojo R. R. nukentėjusiajam V. S. priteista 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti, civilinei ieškovei J. G. priteista 1000 Lt neturtinei žalai ir 228,37 Lt (du šimtai dvidešimt aštuoni litai 37 ct.) turtinei žalai atlyginti, civiliniam ieškovui Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteista 37,47 Lt.

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 1 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimo,

n u s t a t ė :

R. R. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 4 d., apie 8 val., Šiauliuose – viešoje vietoje, Šatrijos g., prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), įžūliu ir aplinkinius šokiruojančiu elgesiu, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu ginklu peršaudamas Šatrijos g. (duomenys neskelbtini) namo aptvertame kieme buvusį mitelšnaucerių veislės šunį, priklausantį V. G., taip padarydamas gyvūnui laikinus sveikatos sutrikimus, tokiais veiksmais išgąsdindamas Šatrijos g. (duomenys neskelbtini) namo gyventoją, nepilnametį nukentėjusįjį V. S. bei aplinkinius, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, R. R. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 4 d., apie 8.39 val., viešoje vietoje – VšĮ Šiaulių apskrities ligoninės, esančios V. Kudirkos g. 99, teritorijoje, įžūliu, akivaizdžiai agresyviu elgesiu ir grasinimais, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu ginklu, vieną kartą pavojingai nusitaikydamas į krūtinės sritį nepilnamečiui nukentėjusiajam V. S., paspausdamas gaiduką, tačiau ginklui užstrigus ir neiššovus, antrą kartą pavojingai nusitaikydamas ir šaudamas nepilnamečiui nukentėjusiajam V. S. į galvos sritį, tačiau šiam užsidengus galvą rankomis, pataikydamas jam į kairę ranką, taip padarydamas nukentėjusiajam odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą kairiame dilbyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. R. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai buvo šališki, bylą nagrinėjo paviršutiniškai, rėmėsi prielaidomis ir vienintelio nepilnamečio nukentėjusiojo išgalvotais parodymais apie įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas perrašė kaltinamojo akto duomenis, tačiau įrodymų išsamiai neištyrė. Teismai vertindami įrodymus, neišsamiai išnagrinėjo bylos faktines aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nemotyvavo savo sprendimų taip, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, be to, buvo pažeisti ir BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimai, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teisme.

Nuteistojo teigimu, jis nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, byloje netinkamai įvertino surinktus įrodymus pakankamumo, patikimumo ir leistinumo aspektais, jų pagrindu nustatė neteisingas faktines įvykių aplinkybes, o tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (BK 284 straipsnio 1 dalis). Nuteistasis tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl įvykio, kurio metu sužalotas šuo), neteisingai nustatė, kad jis namo aptvertame kieme peršovė šunį, išgąsdino V. S. bei aplinkinius, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Nuteistojo kaltė grindžiama išimtinai nukentėjusiojo V. S. parodymais, kiti įrodymai yra išvestiniai. Kasatorius nurodo, kad jis kaltinamas šuns peršovimu, nors pagal veterinaro R. R. išduotą pažymą šuo peršautas nebuvo, šuns šeimininkas V. G. taip pat paneigė gyvūno peršovimo faktą nurodydamas, kad šiam padaryta tik negili žaizda. Taip pat neatitinka tikrovės kaltinimas, kad šaudamas jis išgąsdino V. S., nes šis teisme parodė, kad šūvio negirdėjo, tuo metu kambaryje gėrė arbatą, išgirdo kaukiantį šunį ir išėjęs kaimyno paklausė kas atsitiko. Liudytojas S. K. taip pat neigė, kad buvo gąsdinamas ar šūvio išsigando. Todėl teigti, kad buvo kas nors gąsdinamas, demonstruota nepagarba, nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas viršydamas įgaliojimus papildė pirmosios instancijos teismo nuosprendį neatitinkančia tikrovės aplinkybe, kad šūvio metu įvykio vietoje buvo kitų asmenų, t. y. liudytojas S. K.. Tačiau liudytojas S. K. taip pat parodė, kad šūvio metu jis buvo garaže ir išėjo jau po įvykio pasižiūrėti, kas nutiko. Taigi, kasatoriaus manymu, byloje nėra duomenų, kad šūvio metu gatvėje kas nors būtų buvęs, o tai paneigia viešosios tvarkos pažeidimo esmę. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek V. S., tiek S. K. į gatvę išėjo jau po įvykio aiškintis, kas įvyko. Tai reiškia, kad įvykio metu jų abiejų gatvėje nebuvo ir įvykio jie nematė. Iš nuosprendžio neaišku kaip buvo gąsdinamas V. S., neišnagrinėtas gąsdinimo mechanizmas ir jo aplinkybės, kokiais būdais buvo demonstruota nepagarba aplinkiniams, nenustatytas nepagarbos demonstravimo faktas, taip pat neišsiaiškinta, kokiais veiksmais ir būdais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Byloje nėra jokių duomenų įrodančių, kad liudytojas S. K. įvykio metu matė nuteistąjį, nes iš jo 2009 m. rugsėjo 4 d. apklausos protokolo matyti, kad jis nurodė asmenį vilkėjusį tamsios spalvos kostiumu. Toks kostiumas kratos metu nerastas. V. S. ligoninės teritorijoje vijosi jau kitaip apsirengusį asmenį, kurio aprangą nurodo telefonu policijos pareigūnams. Nuteistasis kritikuoja ir apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl nukentėjusiosios J. G. ir liudytojo V. G. parodymų vertinimo, nes šie liudytojai patys nieko nematė, o parodymus davė pagal kitų asmenų parodymus. Kasatoriaus nuomone, nepaneigta versija, kad kažkoks kitas žmogus galėjo įeiti į Šatrijos g. (duomenys neskelbtini) namo kiemą, o jį netikėtai užpuolė šuo nuo kurio šis gynėsi. Šias aplinkybes kasatorius teigia išdėstęs apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas šios apeliacinio skundo dalies neišnagrinėjo. Dėl šių priežasčių nuteistasis mano, kad nenustatyta kas iš tikro šovė į šunį. Minėtos aplinkybės leidžia spręsti, kad prie Šatrijos g. (duomenys neskelbtini) namo nebuvo padarytas BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas.

Kasatorius nesutinka ir su teismų atliktu įrodymų vertinimu dėl antrosios nusikalstamos veikos, kurios metu buvo sužalotas nukentėjusysis V. S.. Nuteistojo teigimu, teismas šioje dalyje nepagrįstai rėmėsi vienintelio įslaptinto nepilnamečio nukentėjusiojo pateikta įvykio versija, kad į jį buvo šauta ligoninės teritorijoje ir, kad šovė asmuo su žilais ūsais. Ant V. S. megztinio nėra rasta šūvio pėdsakų ar pažeidimų, nerasta kulka. Byloje esanti specialisto išvada dėl V. S. sužalojimo mechanizmo, laiko ir aplinkybių nėra kategoriška, todėl ja negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Taigi teismai neturėjo pagrindo konstatuoti, kad sužalojimas V. S. padarytas šaunant, nes nėra įrodymų, kad buvo šauta. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje nėra nė vieno šį įvykį mačiusio liudytojo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje esančią filmuotą medžiagą, rėmėsi tik prielaida nurodydamas, kad iš eisenos galima teigti, jog įvykio dieną buvo užfiksuotas nuteistasis. Šis įrašas negalėjo būti pripažintas įrodymu, nes filmuota gerokai iki įvykio, t. y. 7.52 val., o įvykis Šatrijos g. įvyko 8.00 val., ligoninės teritorijoje – 8.39 val. Nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad įvykyje dalyvavęs asmuo buvo su ūsais rodo, kad įvykyje dalyvavo ne nuteistasis, nes jis ūsų nenešioja. Apeliacinės instancijos teismas dėl tokio apeliacinio skundo argumento nepasisakė. Nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo atmetė jo pateiktą versiją, kad nukentėjusysis prie ligoninės galėjo konfliktuoti su kažkokiu kitu asmeniu ir būti šio konflikto iniciatorius, nes tai patvirtina jo parodymai, kad asmuo su kuriuo jis konfliktavo, jam pasakė „jei lįsi, dar gausi“. Juolab, kad asmens buvusio Šatrijos gatvėje ir asmens buvusio ligoninės teritorijoje apranga skiriasi. Pirmosios instancijos teismas poėmio metu paimtų nuteistojo drabužių ir kepurės neapžiūrėjo, netyrė ir nevertino ar jie atitinka užfiksuotus įraše drabužius. Dėl šių aplinkybių kasatorius mano, kad nenustatyta, jog į nukentėjusįjį būtų šauta, o jei daryti prielaidą, kad buvo šauta, tai nenustatytas šovęs asmuo, tuo tarpu kasatorius be pagrindo pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Nuteistojo teigimu, byloje procesinis veiksmas – asmens atpažinimas pagal nuotrauką, buvo atliktas pažeidžiant BPK 192 straipsnio, 194 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Šį teiginį kasatorius grindžia tuo, kad nukentėjusysis prieš atpažinimą nebuvo apklaustas apie atpažintiną asmenį, jam nuotraukos buvo parodytos iš anksčiau, be to, nuotraukos, esančios 2009 m. spalio 2 d. protokole, netinkamos šiam procesiniam veiksmui, nes nuteistasis jose išsiskiria iš kitų asmenų. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį, kad neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų ir negali būti pripažintas patikimu įrodymu 2010 m. gegužės 5 d. asmens atpažinimo protokolas, nes šis veiksmas atliktas po atpažinimo pagal nuotraukas. Šis protokolas kelis kartus suklastotas, rašikliu užtušuojant įrašus jame, jo negalėjo pasirašyti advokatė S. K., nes nuteistasis jos paslaugų atsisakė. Be to, minėtas procesinis veiksmas neteisėtas, nes nukentėjusiajam atpažinimo metu buvo taikomas anonimiškumas nesant tam teisinio pagrindo, pažeidžiant BPK 204 straipsnio nuostatas. Byloje nėra prokuroro nutarimo taikyti nukentėjusiajam anonimiškumą, nėra duomenų, kad sutinkamai su BPK 201 straipsnio nuostatomis, nukentėjusysis ar jo atstovas to prašė. Kasatorius taip pat pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą, nukentėjusįjį, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas (BPK 203 straipsnio 3 dalis). Taigi, nepilnametį nukentėjusįjį apklausiant tyrėjams, buvo pažeistos BPK 203 straipsnio 3 dalies nuostatos, taip pat nesilaikyta Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymu Nr. I-47 patvirtintose rekomendacijose dėl anonimiškumo nukentėjusiajam ar liudytojui suteikimo ir šio sprendimo procesinio įforminimo 18 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nuteistojo teigimu, apeliacinės instancijos teismas dėl šių jo apeliaciniame skunde nurodytų pažeidimų nepasisakė.

Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog pakanka įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad jis dalyvavo padarant jam inkriminuojamas veikas, tačiau nenurodė kokiais įrodymais grindžia tokią išvadą, kokius įrodymus laiko nenuginčijamais ir kokius atmeta. Tie „patikimi įrodymai“ byloje nėra išvardinti, kas rodo, kad apeliacinis skundas nebuvo nagrinėjamas. Be to, apeliacinės instancijos teismas nė vieno paminėtų esminių apeliacinio skundo argumentų neanalizavo ir motyvuotų išvadų dėl jų nepateikė. Nutarties motyvuojamojoje dalyje yra perrašyta beveik visa prokuroro kaltinamojo akto ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamoji dalis. Rašytinės bylos medžiagos teismas visiškai nenagrinėjo. Pavyzdžiui dėl to, kad kratos metu rasta ir paimta metalinė dėžutė su pilkos spalvos švininiais šratais, kad rastos 9 mm kalibro pistoleto Walter sudėtinės dalys, parduotuvių pranešimai, apie 9 mm dujinių revolverių pirkimą ir kt. Teismas nevertino šių rašytinių įrodymų reikšmės bylai, nenurodė jų ryšio su byloje įvykdytais veiksmais, nenurodytas šių įrodymų ryšys su šuns ir V. S. sužeidimais. Dėl šių aplinkybių kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas jo apeliacinio skundo neišnagrinėjo, pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas, tai pripažinimą esminiu BPK pažeidimu, sutrukdžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalis 2 punktas).

Be to, kasatorius, remdamasis kasacinėmis nutartimis Nr. 2K-626/2006, 2K-629/2006, 2K-105/2008, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas byloje turėjo atlikti įrodymų tyrimą ir ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, t. y. paskirti byloje nuteistojo ir nukentėjusiojo drabužių ekspertizes, tačiau to nepadarė. Nuteistasis mano, kad neatlikus drabužių ekspertizės, suvaržyta jo teisė į gynybą, o ikiteisminis tyrimas byloje nėra baigtas.

Nuteistasis nurodo, kad teismai dėl pirmos jam inkriminuotos veikos padarė prieštaringas išvadas dėl įvykio vietos, nepagrįstai nustatė, kad į šunį buvo šauta viešoje vietoje, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir veiką kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kad R. R. namo aptvertame kieme peršovė, šunį, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje daroma prieštaraujanti bylos aplinkybėms išvada, kad R. R. šunį peršovė prie namo, o ne privačiame kieme. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl viešosios vietos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šuo buvo peršautas Šatrijos g. (duomenys neskelbtini) namo kieme. Tačiau iš esmės byloje nėra jokių nenuginčijamų įrodymų kur šuo buvo peršautas, t. y. nenustatyta šūvio vieta. Jei šauta kieme, privačioje teritorijoje, negalima tvirtinti, kad buvo atlikti įžūlūs ir agresyvūs veiksmai viešoje vietoje. Numanomo šūvio vietoje prie vartelių kraujo nerasta, jis rastas tiktai prie namo, esančio už dvidešimties metrų nuo gatvės, todėl nuteistasis mano, kad yra pagrindas teigti, jog buvo šauta prie namo, o ne prie vartelių. Kasatorius pažymi, kad pagal Nusikalstamų veikų žinybinio registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. sausio 26 d. įsakymą Nr. JV-36 nustatyta, kad nusikalstamos veikos nėra padarytos viešose vietose, jeigu (34.6. str.) padarytos asmeninės nuosavybės teise priklausančių namų (sodybų) kiemuose. Byloje yra duomenys, kad Šatrijos g. (duomenys neskelbtini) namo kiemas yra aptvertas 1.2 metrų aukščio tvora, nėra laisvo įėjimo į kiemą, todėl šis kiemas negali būti laikomas vieša vieta, o yra uždara privati teritorija su uždaromais varteliais. Dėl šios priežasties nuteistasis mano, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad šuo buvo peršautas viešoje vietoje. Kartu nuteistasis nurodo, kad pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nusikaltimo sudėtimi laikomas tik toks viešosios tvarkos pažeidimas, kuris yra susijęs su poveikiu kitam asmeniui viešoje vietoje. Byloje nėra faktinių duomenų, kad pirmajame epizode butų buvę pasikėsinta į asmenį ar asmeniui būtų buvęs padarytas koks nors poveikis, ar buvo nusikalstamai į jį kėsintasi. Iš bylos medžiagos matyti, kad buvo pasikėsinta į šunį, o tai kasatoriaus nuomone, nesudaro BK 284 straipsnio l dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Teismų praktikoje pripažįstama, kad fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį, o ne prieš gyvūną, yra pagrindinis įžūlių veiksmų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje, turinio elementas. Dėl šių aplinkybių kasatorius mano, kad jam inkriminuota veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio l dalį.

Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad BK 284 straipsnio l dalies dispozicijoje nurodyti keli viešosios tvarkos pažeidimo būdai iš juos nutartyje išdėstė. Kartu nurodė, kad esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, jog minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Nuteistojo manymu, tokie motyvai yra perkeliami į jo bylą kaip realūs faktai, tačiau teismas nenurodo kuo nuteistasis konkrečiai naujai pagal minėtas veikas kaltinamas, nes dėl tokių veikų neatliktas ikiteisminis tyrimas, nepateikti įtarimai dėl šių nusikaltimų ir nepateiktas kaltinamasis aktas. Dėl šių priežasčių kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė kaltinimo ribas.

Taip pat nuteistasis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo sistemingai pažeidinėjama jo teisė į gynybą, nes jo gynėjui buvo neleidžiama BPK 181 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas dėl analogiško nuteistojo apeliacinio skundo argumento pateikė prieštaringus argumentus. Nuteistojo teigimu, prokurorė A. J. pažeisdama BPK 21 straipsnio 3 dalies reikalavimus, aukštesniajam prokurorui nurodžius leisti nuteistajam susipažinti su byla, nušalino šio gynėją ir tokiu būdu pasiekė, kad jis nesusipažintų su byla. Dėl šių priežasčių nuteistasis teigia, kad negalėjo gintis nuo jam pareikštų kaltinimų. Kartu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino jam teisės turėti gynėją, nurodydamas, jog jis turi gynėją susirasti pats. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nors ir paskyrė gynėją, tačiau šis gynėjas nuteistojo negynė nurodydamas, kad nuteistasis ginsis pats.

Kasatorius taip pat pažymi, kad paskelbiant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį buvo pažeisti BPK 308 straipsnio reikalavimai, nes teisėjas paskelbė nutartį nepasirašytą kitų teisėjų kolegijos narių, po paskelbimo ją dar taisė, dėl to nuteistasis turėjo pusvalandį laukti. Dėl šių aplinkybių kasatorius mano, kad nutartis yra niekinė, priimta vienasmeniškai.

Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Atmestini kasatoriaus argumentai, kad nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika padaryta privataus namo kieme, kuris negali būti pripažintas vieša vieta BK 284 straipsnio 1 dalies prasme. Prokurorės remdamasi kasacinėmis nutartimis Nr. 2K-670/2002, 2K-796/2007, 2K-122/2008 nurodo, kad teismų praktikoje vieša vieta laikoma tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Byloje nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus nuteistasis padarė Šatrijos gatvėje, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), šaudamas į kieme esantį šunį, todėl nekyla abejonių, kad veika padaryta viešoje vietoje, nes joje įprasta lankyti kitiems žmonėms. Tai, kad šuo buvo kieme, nepaneigia fakto, kad nuteistasis veikė viešoje vietoje. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinis teismas išplėtė kaltinimą nepagrįstas, nes nuosprendyje nustatyti konkretūs nuteistojo nusikalstami veiksmai. Kasatoriaus veiksmai pagrįstai pripažinti įžūliais, nes šaudymas į aptvertame kieme esantį šunį vertintinas kaip agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis elgesys.

Prokurorės manymu, nekyla abejonių, kad viešoji tvarka buvo sutrikdyta, nes išgirdę šuns kaukimą ir šūvį į kiemą išbėgo nukentėjusysis ir liudytojas S. K.. Visuomenės tvarka sutrikdoma tada, kai kaltininko veiksmai sukelia alininių išgąstį, sumaištį, verčia išgyventi baimę. Neabejotina kad nepilnametis patyrė išgąstį ir neigiamų išgyvenimų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusysis tiesiogiai neįvardino savo emocinės būsenos, tačiau vertinant įvykių visumą dėl jo patirto išgąsčio abejonių nekyla. Kasatoriaus veiksmai sužalojant nukentėjusįjį taip pat teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Fizinis smurtas prieš asmenį pagrįstai pripažintas vienu iš viešos tvarkos sutrikdymo būdų (kasacinė nutartis Nr. 2K-412/2009).

Taip pat prokurorė pažymi, kad pagal BPK 186 straipsnio 1 dalį, jaunesnius kaip aštuoniolikos metų liudytoją ar nukentėjusįjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas šio BPK 184 straipsnio 3, 4, 5 dalyse nustatyta tvarka, kai vaiko interesais to prašo jo atstovas, prokuroras ar gynėjas arba šio BPK 184 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais. Iš bylos medžiagos matyti, kad BPK 184 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų prokuroras ikiteisminio tyrimo metu neįžvelgė, kiti proceso dalyviai taip pat nereiškė tokių prašymų, todėl nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos atliktos ne ikiteisminio tyrimo teisėjo niekinės. Be to, teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis buvo apklaustas ir patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad byloje asmens parodymo atpažinti procedūra atlikta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo. Ta aplinkybė, kad nukentėjusiajam iš pradžių buvo parodytos nuotraukos iš kolekcijų ir kartotekų, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Pagal BPK 194 straipsnio 1 dalį, siekiant nustatyti nežinomą įtariamąjį, daiktą ar kitą objektą, liudytojui ar nukentėjusiajam gali būti parodomos ikiteisminio tyrimo įstaigoje surinktos asmenų nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekos, daiktų ar kitų objektų kolekcijos. Šioje byloje nustačius įtariamąjį 2010 m. gegužės 5 d. buvo atliktas asmens parodymas atpažinti. Kasatorius taip pat nepagrįstai teigia, kad šio procesinio veiksmo atlikimo metu nukentėjusiajam V. S. buvo taikytas anonimiškumas. Iš minėto asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad protokole nurodyta nukentėjusiojo pavardė ir jis pasirašė protokolą. Kadangi nukentėjusysis yra nepilnametis, atstovė pagal įstatymą pageidavo, kad procesinis veiksmas būtų atliekamas netiesiogiai, t. y. naudojant tamsintą stiklą. Taip pat nepagrįstas ir kasatoriaus teiginys, kad šio protokolo negalėjo pasirašyti advokatė S. K., nes advokatė nebuvo nušalinta įstatymo nustatyta tvarka, savo poziciją dėl gynėjos atsisakymo R. R. išdėstė jau po procesinio veiksmo atlikimo, pareikšdamas pastabas dėl atpažinimo veiksmo. Skundo teiginiai, kad minimas protokolas suklastotas, nes yra taisymų, nepagrįstas, nes taisymai aptarti, be to, taisyta tik standartinio protokolo forma. Be to, šias aplinkybes aiškinosi ir pirmosios instancijos teismas, pateikdamas papildomus klausimus nukentėjusiajam teismo posėdžio metu ir šis patvirtino, kad ant protokolo visi proceso dalyviai pasirašė, pasirašyti davė visiems iš eilės ir tik vieną protokolą.

Prokurorės manymu, paliktini nenagrinėti skundo argumentai dėl prokurorės, šioje byloje kontroliavusios ikiteisminį tyrimą, veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, nes BPK numato atskirą ikiteisminio tyrimo metu atliekamų veiksmų apskundimo tvarką. Nesutikdami su prokurorės veiksmais, kasatorius galėjo jos veiksmus skųsti BPK nustatyta tvarka ir šia teise aktyviai naudojosi. Visi iškilę klausimai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorės procesinių veiksmų buvo išspręsti įstatymo nustatyta tvarka ir dėl jų priimtos įsiteisėjusios teismo nutartys.

Nepagrįstas ir kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teisme nuteistajam nebuvo užtikrinta teisė turėti gynėją. Iš bylos medžiagos matyti, kad apylinkės teismas informavo R. R., jog jis nepatenka į sąrašą asmenų, kuriems BPK 51 straipsnio 1 dalyje nustatytas būtinas gynėjo dalyvavimas, todėl pageidaudamas turėti gynėją jis turi teisę sudaryti susitarimą su advokatu, arba kreiptis į Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo skyrimo. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teisiamojo posėdžio pirmininkas išaiškino kaltinamajam jo teises, taip pat ir numatytas BPK 22 straipsnio 3 dalyje. R. R. pareiškė, jog savo teises suprato, tačiau prašymo turėti gynėją teismui nepateikė.

Atsiliepime nurodoma, kad nepagrįstas ir kasatoriaus teiginys, jog teismas bylą nagrinėjo paviršutiniškai, neįsigilino į jos faktines aplinkybes ir betarpiškai netyrė įrodymų. Priešingai, pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė išsamiai ir betarpiškai ištyręs byloje surinktus tiek kaltinančius, tiek teisinančius duomenis įvertindamas jų visumą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis Nr. 2K-509/2010). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. (Nr. 2K-P-9/2012). Todėl kasatoriaus teiginiai, kad teismas atsisakydamas skirti drabužių ekspertizę bylą nagrinėjo neišsamiai ir šališkai, nepagrįsti. Nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti įrodymai, kurių visuma yra pakankama kasatoriaus kaltei pagrįsti.

Prokurorės manymu atmestini ir kasatoriaus argumentai, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka neišnagrinėti visi skundo argumentai. Apeliacinis skundas pripažįstamas neišnagrinėtu, jeigu teismo sprendime nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas išanalizavo byloje surinktų įrodymų visumą ir konstatavo, jog nuteistojo R. R. kaltę patvirtinantys įrodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus, yra pirmosios instancijos teismo nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertinti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeisti BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimai.

Nepagrįstas ir skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK reikalavimus, nes nutartį skelbė vienas teisėjas nedalyvaujant kasatoriaus gynėjui. Pagal BPK 308 straipsnio 1 dalį, iš anksto praneštu laiku teismas ar vienas iš bylą nagrinėjusios kolegijos teisėjų grįžta į teismo posėdžių salę ir paskelbia nuosprendį perskaitydamas jo įžanginę ir rezoliucinę dalis arba visą nuosprendį. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosprendis skelbiamas dalyvaujant kaltinamajam, jo gynėjui ir prokurorui, jeigu teismas nenusprendžia kitaip. Taigi bylą nagrinėjantis teismas gali nuspręsti, jog proceso dalyvių dalyvavimas nebūtinas ir informuoti apie tai iš anksto pranešdamas numatomą procesinio sprendimo skelbimo laiką. Teiginys, jog paskelbta nutartis buvo nepasirašyta ir po paskelbimo dar taisoma, yra tik kasatoriaus prielaidos nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose ir teismų sprendimų turinio

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai buvo šališki, bylą nagrinėjo paviršutiniškai, rėmėsi prielaidomis ir vienintelio nepilnamečio nukentėjusiojo išgalvotais parodymais apie įvykio aplinkybes; pirmosios instancijos teismas perrašė kaltinamojo akto duomenis, tačiau įrodymų išsamiai neištyrė. Teismai, vertindami įrodymus, neišsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nemotyvavo savo sprendimų taip, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, be to, buvo pažeisti ir BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimai, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teisme. Su tokiais kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti įrodymų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Nuteistojo R. R. kasaciniame skunde yra teiginių, kuriais ginčijamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados, susijusios ne su teisės taikymu pagal teismų sprendimuose nustatytus faktus, bet ir su tam tikrų faktų konstatavimu bei įrodymų vertinimu. Kasatorius, nesutikdamas su jam inkriminuotų dviejų nusikalstamų veikų kvalifikavimu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nurodo, kad teismai rėmėsi tik nepilnamečio nukentėjusiojo parodymais; kad, remiantis veterinaro pažyma, nukentėjusiojo šuo nebuvo peršautas; kad šauta buvo ne iš tos vietos, kurią nustatė teismai; kad įvykio vietoje nebuvo pašalinių asmenų; kad nukentėjusiojo megztinyje nenustatyta pažeidimų, nerasta kulka. Be to, nuteistasis kritikuoja teismų atliktą nukentėjusiosios J. G. ir liudytojų V. G. ir S. K. parodymų, byloje esančio vaizdo įrašo vertinimą. Šiais teiginiais kasatorius iš esmės ginčija pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų atliktą įrodymų vertinimą ir neigia teismų padarytas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, tačiau šiuos kasacinių skundų argumentus tik deklaratyviai sieja su baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie kasacinių skundų argumentai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, todėl paliktini nenagrinėti.

Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą. Šioje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vertindami įrodymus BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, išvada dėl R. R. kaltumo padarius dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta, paremta byloje esančių įrodymų visuma.

Byloje nustatyta, kad R. R. viešoje vietoje, įžūliu ir aplinkinius šokiruojančiu elgesiu, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu ginklu peršaudamas Šiauliuose, Šatrijos g. (duomenys neskelbtini) namo aptvertame kieme buvusį mitelšnaucerių veislės šunį, priklausantį V. G., taip padarydamas gyvūnui laikinus sveikatos sutrikimus, tokiais veiksmais išgąsdino minėto namo gyventoją, nepilnametį nukentėjusįjį V. S. bei aplinkinius, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Be to, nustatyta, kad netrukus po pirmojo įvykio R. R. viešoje vietoje – VšĮ Šiaulių apskrities ligoninės teritorijoje – įžūliu, agresyviu elgesiu ir grasinimais, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu ginklu, vieną kartą pavojingai nusitaikydamas į krūtinės sritį nepilnamečiui nukentėjusiajam V. S., paspausdamas gaiduką, tačiau ginklui užstrigus ir neiššovus, antrą kartą pavojingai nusitaikydamas ir šaudamas V. S. į galvos sritį, tačiau, šiam užsidengus galvą rankomis, pataikydamas jam į kairę ranką, padarė odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą kairiame dilbyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir šiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos, paremtos įrodymais ir išsamia jų analize. Nuteistojo kaltę pirmosios instancijos teismas grindė ne tik nepilnamečio nukentėjusiojo V. S., bet ir nukentėjusiosios J. G., liudytojų S. K., V. G. parodymais. Šių asmenų parodymus teismas vertino kaip visumą su kitais byloje esančiais objektyviais įrodymais, t. y. įvykių vietų apžiūros protokolu, teismo medicinos specialisto išvada, kuria nustatyti sužalojimai nukentėjusiajam V. S., VšĮ Šiaulių apskrities ligoninės pateiktu vaizdo įrašu bei jo apžiūros protokolu, medžiaga apie šuns sužalojimą, atpažinimo pagal nuotrauką protokolu, taip pat protokolu, kuriame fiksuota garso plokštelės su įrašytu nukentėjusiojo pranešimu policijai apie įvykį ir joje dalyvavusį asmenį, apžiūra, ir kitais įrodymais. Nors pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį motyvavo lakoniškai, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, pateikė gana išsamius motyvus dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo bei nuteistojo R. R. padarytų veikų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų, motyvuotai atsakė į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, nurodė, kodėl atmeta nuteistojo pateiktas įvykių versijas, įvertino nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus jų nuoseklumo ir patikimumo aspektais, sugretino juos su objektyviais įrodymais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, taip susiedamas byloje surinktus įrodymus į vieningą visumą, objektyviai atspindinčią įvykių eigą.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos įpareigoja apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir išdėstyti motyvus, kuriais atmetami kiti įrodymai. Nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tokia įrodymų analizė atlikta paviršutiniškai, tačiau šis pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumas visiškai ištaisytas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Šis teismas patikrino bylą pagal R. R. apeliaciniame skunde išdėstytus prieštaravimus dėl įrodymų vertinimo ir išdėstė motyvuotas išvadas įrodymų pakankamumo ir patikimumo aspektu nustatant faktines bylos aplinkybes. Taigi nuteistojo R. R. kaltė grindžiama ne prielaidomis ir spėjimais, o teismo posėdyje ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimais, pateikė įrodymų visumos analizę, susiedamas įrodymus į vientisą loginę grandinę, leidusią vidiniam teismo įsitikinimui dėl nuteistojo R. R. kaltumo padarius dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje, susiformuoti bei pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo kaltumą patvirtinantys įrodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis atitinka BPK 331 straipsnio 2 dalyje tokio nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus.

Kasatorius nurodo, kad nepagrįstai neatliko byloje įrodymų tyrimo ir nesiėmė priemonių paskirti nukentėjusiojo drabužių ekspertinį tyrimą. Pažymėtina, kad pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį teismas pats sprendžia, ar byloje būtina skirti ekspertizę. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą gali atlikti ne tik proceso dalyvių prašymu, bet ir savo iniciatyva, ir, esant pagrindui, ne tik gali, bet ir privalo tai padaryti. Apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimas atliekamas tada, kai yra pagrindas manyti, jog pirmosios instancijos teismas netyrė teisingam bylos išsprendimui svarbių duomenų arba juos tyrė neišsamiai, pažeisdamas BPK reikalavimus (kasacinės nutartys Nr. 2K-143/2010, 2K-55/2006, 2K-154/2006 ir kt.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo klaidų, aiškinantis bylos aplinkybes, tiriant įrodymus nenustatė, todėl neatliko įrodymų tyrimo, o kartu ir neskyrė nukentėjusiojo drabužių ekspertinio tyrimo. Teisėjų kolegija pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo jį atlikti, t. y. jog tai buvo būtina padaryti, neturi jokio pagrindo.

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes dėl pirmosios nusikalstamos veikos jį pripažino kaltu pagal BK 284 straipsnio l dalį, nesant jo veiksmuose visų būtinų šios nusikalstamos veikos požymių, t. y. padarė prieštaringas išvadas nustatydami, kad veika padaryta viešoje vietoje; nenustatė, ar buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka; neatsižvelgė, kad šios veikos objektu negali būti gyvūnas. Kartu kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išdėstydamas visus BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytus objektyviuosius šios nusikalstamos veikos pažymius, taip juos perkėlė į bylą kaip nustatytus faktus, nors tokiomis veikomis jis nebuvo kaltinamas.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Kasatorius ginčija viešosios vietos požymį ir tai, kad savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Pažymėtina, kad, remiantis teismų praktika, viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo remtis Nusikalstamų veikų žinybinio registro nuostatais, kuriais remdamasis kasatorius bando atriboti viešą vietą nuo neviešos. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirmąją nusikalstamą veiką, kurios metu buvo peršautas nukentėjusiojo šuo, R. R. padarė Šiauliuose, Šatrijos g., prie namo Nr. (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad ši vieta laikytina vieša, joje bet kuriuo metu gali atsirasti kitų asmenų, nes patekimas į ją nėra ribojamas. Atmestini kasatoriaus argumentai, kad byloje padarytos dviprasmiškos išvados dėl įvykio vietos, nes neaišku, ar šuo buvo peršautas privataus namo kieme ar gatvėje. Pažymėtina, kad šiuo atveju įvertinus veikos padarymo būdą (šauta šaunamuoju ginklu), esminės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi aplinkybė, ar į šunį buvo šauta įėjus į privataus namo kiemą ar iš gatvės, nes akivaizdu, kad viešoji tvarka buvo sutrikdyta.

BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė už šią nusikalstamą veiką kyla tik tuomet, kai bent vienu iš šio straipsnio dispozicijoje nurodytų būdų (įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais) sukeliami padariniai – sutrikdoma visuomenės rimtis ir tvarka. Taigi byloje turi būti nustatyta, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus kaltininkas atliko ir ar dėl šių veiksmų buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Byloje teismai nustatė, kad kasatorius, peršaudamas nukentėjusiojo namo kieme esantį šunį, elgėsi įžūliai, šokiravo aplinkinius ir taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Su tokiomis teismų išvadomis nėra pagrindo nesutikti, nes pagal teismų nustatytas aplinkybes, į įvykio vietą išgirdę šūvį pažiūrėti kas atsitiko atėjo liudytojas S. K. bei nukentėjusysis V. S.; pastarasis, suvokdamas nuteistojo veiksmų nusikalstamą pobūdį, ėmė jį sekti, pranešė apie įvykį policijos pareigūnams. Kasatorius, remdamasis teismų praktika teigia, kad įžūliu elgesiu laikomas tik smurto panaudojimas prieš žmogų, o ne prieš gyvūną. Tačiau pažymėtina, BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymis – įžūlus elgesys nėra siejamas tik su smurto panaudojimu prieš žmogų. Teismų praktikoje įžūliu pripažįstamas toks elgesys, kai kaltininkas veikia ar neveikia agresyviai, moralės požiūriu nepriimtinai, aplinkinius šokiruojančiai, taip sutrikdydamas visuomenės rimtį ar viešąją tvarką. Toks elgesys gali būti ir fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K–513/2010, 2K-369/2012). Kolegijos manymu, nuteistojo veiksmai iššaunant į šunį buvo moralės požiūriu nepriimtini, šokiravo liudytoją S. K. ir nukentėjusįjį V. S.. Toks jo elgesys pagrįstai pripažintas įžūliu ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Kartu atmestinas kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, išdėstydamas visus BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytus objektyviuosius šios nusikalstamos veikos pažymius, taip juos perkėlė į bylą kaip nustatytus faktus, nors tokiomis veikomis jis nebuvo kaltinamas. Pažymėtina, kad minėti objektyvieji požymiai apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti tik aiškinant BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

Dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su BPK 184 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 186, 192, 194, 203 ir 204 straipsnių pažeidimais, padarytais ikiteisminio tyrimo metu

Kasatoriaus teigimu, byloje procesinis veiksmas – asmens atpažinimas pagal nuotrauką – buvo atliktas pažeidžiant BPK 192 straipsnio, 194 straipsnio 2 dalies reikalavimus; nepilnametis nukentėjusysis, vadovaujantis BPK 186 straipsniu, turėjo būti apklaustas ne tyrėjo, o ikiteisminio tyrimo teisėjo, be to, nepilnamečiui nukentėjusiajam buvo taikomas anonimiškumas, todėl jo apklausa turėjo vykti BPK 203 straipsnyje numatyta tvarka, o parodymas atpažinti turėjo būti atliekamas pagal BPK 204 straipsnio nuostatas.

Tokie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Pirmiausia pažymėtina, kad byloje asmens parodymo atpažinti procedūra atlikta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo. Pagal BPK 194 straipsnio 1 dalį, siekiant nustatyti nežinomą įtariamąjį, daiktą ar kitą objektą, liudytojui ar nukentėjusiajam gali būti parodomos ikiteisminio tyrimo įstaigoje surinktos asmenų nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekos, daiktų ar kitų objektų kolekcijos. Šioje byloje nustačius įtariamąjį 2010 m. gegužės 5 d. buvo atliktas asmens parodymas atpažinti, kurio metu nukentėjusysis iš esmės tik patvirtino asmens atpažinimo pagal nuotrauką gautus duomenis. Ta aplinkybė, kad nukentėjusiajam iš pradžių buvo parodytos nuotraukos iš kolekcijų ir kartotekų, siekiant nustatyti nežinomą įtariamąjį, nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Kasatorius taip pat nepagrįstai teigia, kad šio procesinio veiksmo atlikimo metu nukentėjusiajam V. S. buvo taikytas anonimiškumas. Pažymėtina, kad remiantis tuo, jog nukentėjusysis yra nepilnametis, jo atstovė pagal įstatymą pageidavo, kad minėtas procesinis veiksmas būtų atliekamas netiesiogiai, t. y. naudojant tamsintą stiklą. Pastarąją aplinkybę kasatorius nepagrįstai vertina kaip anonimiškumo taikymą nukentėjusiajam, nurodydamas ne tik procesinio veiksmo – parodymo atpažinti (BPK 192, 194 straipsniai) metu neva padarytus pažeidimus, bet ir teigdamas, kad pažeistos BPK 186 straipsnio, reglamentuojančio nepilnamečio liudytojo ar nukentėjusiojo apklausos, taip pat BPK 203, 204 straipsnių, reglamentuojančių nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriems taikomas anonimiškumas, nuostatos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra procesinio sprendimo taikyti nukentėjusiajam V. S. anonimiškumą, jis objektyviai taikytas ir nebuvo, iš asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad jame nurodyta nukentėjusiojo pavardė ir jis pasirašė protokolą.

Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių kasacinio skundo argumentai dėl neva padarytų BPK 192, 194, 186, 203, 204 straipsnių pažeidimų atmestini.

Atmestinas ir kasatoriaus teiginys, kad parodymo atpažinti protokolo negalėjo pasirašyti jo gynėja, advokatė S. K.. Pažymėtina, kad ši gynėja nebuvo nušalinta įstatymo nustatyta tvarka, savo poziciją dėl gynėjos atsisakymo nuteistasis išdėstė jau po procesinio veiksmo atlikimo, pareikšdamas pastabas dėl atpažinimo veiksmo. Tuo tarpu kasacinio skundo argumentas, kad minimas protokolas suklastotas, nes yra taisymų, nepagrįstas, nes taisymai aptarti, be to, taisyta tik standartinio protokolo forma. Šias aplinkybes tyrė ir pirmosios instancijos teismas, pateikdamas papildomus klausimus nukentėjusiajam teismo posėdžio metu, ir šis patvirtino, kad ant protokolo visi proceso dalyviai pasirašė, pasirašyti davė visiems iš eilės ir tik vieną protokolą.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad paliktini nenagrinėti kasacinio skundo argumentai dėl prokurorės, šioje byloje kontroliavusios ikiteisminį tyrimą, veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad BPK numato atskirą ikiteisminio tyrimo metu atliekamų veiksmų apskundimo tvarką. Proceso dalyviai, nesutikdami su prokurorės ar ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais, turėjo galimybę paduoti skundus BPK nustatyta tvarka ir šia teise aktyviai naudojosi. Visi klausimai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorės procesinių veiksmų buvo išspręsti įstatymo nustatyta tvarka ir dėl jų priimti galutiniai sprendimai.

Dėl BPK 308, 310 straipsnio nuostatų taikymo

Kasatorius nurodo, kad skelbiant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį buvo pažeistos BPK 308 straipsnio nuostatos, nes teisėjas paskelbė nutartį, nepasirašytą kitų teisėjų kolegijos narių, po paskelbimo ją dar taisė, dėl to nuteistasis turėjo pusvalandį laukti, kol nutartis jam buvo įteikta, o tai leidžia spręsti, kad nutartis yra niekinė, priimta vienasmeniškai.

Pagal BPK 308 straipsnio 1 dalį iš anksto praneštu laiku teismas ar vienas iš bylą nagrinėjusios kolegijos teisėjų grįžta į teismo posėdžių salę ir paskelbia nuosprendį perskaitydamas jo įžanginę ir rezoliucinę dalis arba visą nuosprendį. BPK 310 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuosprendžio nuorašai tuojau po paskelbimo įteikiami byloje dalyvaujantiems nuteistiesiems. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad BPK 310 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas „tuojau po“ nereiškia, jog teisėjas į nuosprendžio paskelbimą privalo atsinešti reikiamą nuosprendžio kopijų skaičių ir jas po nuosprendžio paskelbimo tuojau pat įteikti paskelbime dalyvaujantiems asmenims. Toks terminas siejamas su dalyvaujančių nuosprendžio paskelbime asmenų pareikšta valia priimti nuorašus bei realia teismo galimybe per įmanomai trumpiausią laiką padaryti reikiamą nuosprendžio nuorašų skaičių (kasacinė nutartis Nr. 2K-108/2009). Iš byloje esančio nuteistojo R. R. pareiškimo matyti, kad jis nuosprendžio kopiją gavo 2012 m. kovo 1 d., t. y. nuosprendžio paskelbimo dieną, pats kasatorius skunde nurodo, kad nutarties kopija jam įteikta praėjus pusvalandžiui po jos paskelbimo. Kolegijos manymu, šiuo atveju, įvertinus bylos bei priimto procesinio sprendimo apimtį, pusės valandos šio dokumento įteikimo terminas atitinka protingumo kriterijus ir nepažeidžia BPK 310 straipsnio reikalavimų. Kasatoriaus argumentas, kad paskelbta nutartis buvo nepasirašyta ir po paskelbimo dar taisoma, vertintinas kaip prielaida, nes byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų.

Dėl teisės į gynybą

Kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teisme nuteistajam nebuvo užtikrinta teisė turėti gynėją, atmestinas.

Pagal BPK 51 straipsnio 2 dalį teismas motyvuota nutartimi turi teisę pripažinti, kad gynėjo dalyvavimas būtinas, jeigu, jo nuomone, be gynėjo pagalbos kaltinamojo teisės ar teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami. Iš bylos medžiagos matyti, kad apylinkės teismas tokių aplinkybių nenustatė ir R. R. informavo, jog jis nepatenka į sąrašą asmenų, kuriems pagal BPK 51 straipsnio 1 dalį būtinas gynėjas, kartu išaiškindamas jam, kad pageidaudamas turėti gynėją jis turi teisę sudaryti susitarimą su advokatu arba kreiptis į Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo skyrimo. Be to, iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teisiamojo posėdžio pirmininkas išaiškino kaltinamajam jo teises, taip pat ir numatytas BPK 22 straipsnio 3 dalyje, o R. R. pareiškė, jog savo teises suprato, tačiau prašymo turėti gynėją teismui nepateikė. Pažymėtina ir tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme byla išnagrinėta dalyvaujant nuteistojo gynėjui, kuris procese buvo gana aktyvus, palaikė ginamojo prašymus bei pats juos teikė, pasisakė baigiamųjų kalbų metu. Taigi nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad jis apeliacinės instancijos teisme nebuvo ginamas. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti nuteistojo teisės į gynybą pažeidimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nuteistojo kasaciniame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti, jais remiantis naikinti ar keisti teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. R. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Olegas Fedosiukas

Rimantas Baumilas