Dėl vieno sutuoktinio kaltės, nuosavybės teisės į turtą nustatymo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Civilinė byla Nr. e2A-128-562/2026

Teisminio proceso Nr. 2-20-3-00533-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.4.3; 2.6.10.2.4.2; 2.6.37; 3.3.1.19.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. kovo 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Kauno apygardos teismo vardu, susidedanti iš teisėjų Visvaldo Kazakiūno, Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainiaus Rinkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovui R. K. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei pagal atsakovo R. K. priešieškinį ieškovei A. K. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės, nuosavybės teisės į turtą nustatymo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė A. K. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui R. K. (toliau – ir atsakovas), prašydama: 1) nutraukti šalių santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini), dėl atsakovo kaltės; 2) priteisti iš atsakovo 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 3) po santuokos nutraukimo atsakovui palikti pavardę „(duomenys neskelbtini)“, ieškovei ikisantuokinę pavardę „(duomenys neskelbtini)“; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad šalys pradėjo draugauti 2006 m., nuo 2016 m. rugsėjo pradėjo kartu gyventi ieškovės name, o santuoką sudarė (duomenys neskelbtini). Šalys bendrų vaikų nesusilaukė. Šalių santykiai, iki santuokos sudarymo, buvo geri, ieškovės vaikai iš pirmosios santuokos atsakovą priimdavo palankiai ir kartu leisdavo laiką. Po santuokos sudarymo šalių santykiai pablogėjo – atsirado trintis ir nuolatiniai nesutarimai. Atsakovas pradėjo elgtis nepagarbiai su ieškove ir jos artimaisiais, įžeidinėjo, naudojo necenzūrinius žodžius, žemino. 2022 m. kovo 8 d. vakare, ieškovės sūnui atvykus pasveikinti ieškovės, atsakovas sukėlė konfliktą dėl atvykimo laiko, išvadino jį necenzūriniais žodžiais ir provokavo. Atsakovas pradėjo riboti ieškovės vaikų lankymąsi namuose, liepdavo atvykti tik jo nebuvimo metu. Atsakovas nuolat jai priekaištaudavo dėl buities ir maisto gaminimo, menkino, rodė nepagarbą. Ieškovė visuomet buvo lojali atsakovui, rėmė atsakovą morališkai ir materialiai, tačiau dėl jo konfliktiško, žeminančio ir psichologiškai smurtinio elgesio bendras gyvenimas kartu tapo neįmanomas. Nuo 2023 m. sausio šalys faktiškai nebegyvena kartu, neveda bendro ūkio, nebendrauja kaip šeima, gyvena kaip kaimynai. 2023 m. gruodį švenčių šalys kartu nešventė – ieškovė nusprendė, kad, siekiant išvengti papildomų ginčų, šventes ramiau praleis su savo vaikais kitur. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė papildė, jog 2023 m. rugpjūčio pabaigoje atsakovui buvo diagnozuota sunki onkologinė liga, nors šalių santuokiniai santykiai jau buvo faktiškai pasibaigę, ieškovė teikė atsakovui pagalbą, stengėsi rūpintis jo sveikata ir gerove (registruodavo pas gydytojus ir kt.), tačiau atsakovo elgesys su ja ir toliau nesikeitė. Atsižvelgiant į tai, ieškovė prašė santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės.

3. Ieškovė teigė, kad dėl netinkamo atsakovo elgesio jos bei jos artimųjų atžvilgiu pablogėjo jos sveikata. Ji patyrė stiprią nervinę įtampą, ji dažnai kreipiasi į šeimos gydytoją ir reabilitologą, lanko reabilitacijos procedūras, taip pat jai paskirti vaistai nuo padidėjusio kraujospūdžio. Dėl patirto psichologinio spaudimo, streso ir dvasinių išgyvenimų ieškovė teigia patyrusi neturtinę žalą, todėl prašė iš atsakovo priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

4. Ieškovė nurodė, kad šalys bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nekilnojamųjų daiktų neturi. Atsakovui priklauso automobilis „Peugeot“, kuris yra jo asmeninė nuosavybė. Ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso nedalintinas nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas, ūkiniais pastatai, viralinė, kiemo statiniai ir žemės sklypo dalis, esantys adresu (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Turtas). Ieškovė paaiškino, jog po santuokos nutraukimo su buvusiu sutuoktiniu E. J. jai priklausė ½ Turto. Ieškovė 2013 m. turėjo 184 776 Lt (53 514,83 Eur) santaupų, o 2014 m. motina J. K. padovanojo 50 000 Lt (14 481 Eur) ½ Turto daliai iš buvusio sutuoktinio įsigyti. 2014 m. rugsėjo 17 d. ieškovė iš buvusio sutuoktinio nupirko likusią ½ Turto dalį, už turtą atsiskaitė bei jį įregistravo savo vardu. Ieškovė sprendimą įsigyti Turto dalį priėmė savarankiškai, kadangi ji visada norėjo, jog jai priklausytų visas Turtas. Tuo metu ieškovės ir atsakovo santykiai nebuvo tokie pažengę, kad šalys būtų planavusios santuoką ar bendro turto kūrimą. Todėl šis Turtas nedalintinas. Atsakovo finansinė padėtis leidžia įsigyti jam savo gyvenamąjį būstą.

5. Be to, įsigyto turto būklė buvo prasta, todėl 2014 – 2015 m. ieškovė savo iniciatyva atliko namo remonto ir sklypo tvarkymo darbus. Dažymo, gruntavimo, lakavimo, impregnavimo, įrengimo ir aplinkos tvarkymo darbus ji vykdė pati, padedama vaikų. Atsakovas nei lėšomis, nei darbu neprisidėjo, iniciatyvos nerodė. Ieškovė pati organizavo, kontroliavo darbus, sprendė dėl jų apimties ir apmokėjo medžiagas bei paslaugas. 2019 m., atsiradus galimybei išsipirkti šalia esantį valstybinį žemės sklypą, ieškovė tuo pasinaudojo savo iniciatyva – visus formalumus tvarkė ir išlaidas dengė pati. 2023 m. gegužės 5 d. ji pasodino pušis (240 Eur), o nuo 2021 m. pavasario kiemo veją pjauna dėdės dovanotas robotas. 2020 m. atsakovo poreikiams buvo įrengta pirtis, kurios įrengimą apmokėjo atsakovas, tačiau ja daugiausia naudojosi pats, o mokesčius už elektrą ir vandenį mokėjo ieškovė.

6. Kadangi ieškovė mylėjo atsakovą ir planavo su juo gyventi iki gyvenimo pabaigos, 2016 m. rugsėjo 27 d. ji sudarė oficialų testamentą, kuriuo paliko atsakovui ½ dalį Turto. Testamente nurodyta, kad atsakovas naudotųsi ½ Turto dalimi, laikantis 2014 m. kovo 13 d. susitarimo su ieškovės buvusiu sutuoktiniu E. J. dėl naudojimosi namu tvarkos. Testamentu ieškovė siekė išvengti galimų ginčų dėl turto su kitais įpėdiniais.

7. Atsakovas su ieškiniu sutiko iš dalies, prašė tenkinti ieškovės reikalavimą dėl pavardžių, kitus ieškovės reikalavimus atmesti. Pareikštu priešieškiniu prašė: 1) nutraukti šalių santuoką dėl ieškovės kaltės; 2) priteisti iš ieškovės 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 3) pripažinti, kad šalys, vykdydamos jungtinę veiklą, bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo Turtą; 4) nustatyti atsakovui nuosavybės teisę į ½ dalį Turto; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

8. Atsakovas nurodė sutinkantis, kad santuoka būtų nutraukta, tačiau dėl ieškovės kaltės. Jo teigimu, santykiai iš esmės pasikeitė 2023 m. rugpjūčio pabaigoje, kai jam buvo diagnozuota sunki onkologinė liga. Iki tol šalys kartu šventė jo gimtadienį, atostogavo pajūryje, jų santykiai buvo geri. Nuo 2023 m. rugsėjo atsakovui buvo taikytas intensyvus gydymas – chemoterapija, vėliau atlikta kaulų čiulpų transplantacija. 2023 m. lapkritį ieškovė sudarė teisinės pagalbos sutartį su advokate, o 2024 m. kovą, atsakovui tęsiant gydymą po transplantacijos, pateikė ieškinį teismui, jame šių aplinkybių nenurodydama.

9. Atsakovas nurodė, kad 2023 m. gruodį šventės kartu nebuvo švenčiamos dėl jo nusilpusio imuniteto po chemoterapijos – gydytojai rekomendavo vengti susibūrimų, tačiau, jo teigimu, ieškovė jį paliko vieną. 2024 m. sausį, jam gydantis ligoninėje, ieškovė jo nelankė ir nerodė rūpesčio. Atsakovo vertinimu, dėl ligos ir sumažėjusių pajamų, jis tapo ieškovei nereikalingas.

10. Atsakovas teigė, kad jo santykiai su ieškovės dukra iš pirmosios santuokos ir tėvais buvo geri, o 2022 m. kilęs konfliktas su seserimi buvo vienkartinis ir ne jo iniciatyva. Jis pripažino, kad konflikto metu pavadino ieškovės sūnų „piemeniu“, tačiau kitų įžeidimų nepadarė. Atsakovo teigimu, ieškovės sūnus pats elgėsi nepagarbiai, kvestionavo jo teisę gyventi name ir provokavo konfliktus. 2022 m. kovo 8 d. situacija, anot atsakovo, kilo dėl sūnaus vėlavimo – jis atvyko gerokai vėliau nei buvo sutarta, o atsakovas tik išsakė pastabą dėl nepagarbaus elgesio.

11. Atsakovas, priešingai nei teigė ieškovė, nurodė, jog šalys nuo 2006 m. gyveno ieškovės bute (duomenys neskelbtini), vėliau pradėjo vesti bendrą ūkį ir gyventi kaip šeima. 2014 m. rugsėjo 17 d. ieškovė iš buvusio savo sutuoktinio E. J. už 90 000 Lt (26 065,80 Eur) nuosavybės teise įsigijo ½ dalį Turto (žemės sklypo su statiniais – gyvenamojo namo, ūkinių pastatų, viralinės, garažo, kiemo statinių ir 1109/2217 dalį žemės sklypo). Pagal šalių susitarimą, ½ dalies Turto įsigijimui atsakovas skyrė 90 000 Lt: 60 000 Lt davė jo motina S. K., 30 000 Lt susitaupė pats. Atsakovas buvo įtikintas, kad tiesiogiai įsigyti ½ dalies Turto negali, nes buvęs ieškovės sutuoktinis sutiko parduoti tik ieškovei. Po Turto įsigijimo, atsakovas ne kartą prašė ieškovės įforminti Turto dalį jo vardu, tačiau ieškovė sugalvodavo įvairių pasiteisinimo dėl ko to nedaryti.

12. 2016 m. šalys persikėlė į rekonstruotą gyvenamąjį namą (toliau – Namas). 2014 – 2015 m. namas buvo iš esmės rekonstruotas ir sklypas sutvarkytas būtent daugiausia atsakovo lėšomis bei pastangomis: atliktas vidaus perplanavimas, įrengti papildomi sanitariniai mazgai, grindinis šildymas, dujinis katilas, apšiltintas namas, atnaujinta apdaila, įrengti baldai, sutvarkyta aplinka. Ieškovė 2016 m. testamentu paliko atsakovui būtent šią ½ dalį Turto, tačiau 2024 m. kovo 1 d. sudarė naują testamentą, kuriuo Turtą paliko savo dukrai, atsakovas jame nepaminėtas. Atsakovas pažymi, kad jo indėlis į Turto įsigijimą ir pagerinimą buvo ne mažesnis nei ieškovės, turto vertė ženkliai padidėjo, jis iki šiol gyvena šiame Name, kuris yra jo vienintelis būstas, todėl mano, kad jo teisė į bendrąją nuosavybę yra bent lygi ieškovės daliai.

13. Atsakovo vertinimu, ieškovė nepagrįstai prašė atlyginti jai neturtinę žalą. Ieškovė stuburo liga sirgo apie dvejus metus, liga periodiškai paūmėja. Šis sveikatos sutrikimas pasireiškė dar 2020 m., t. y. iki santuokos sudarymo, todėl priežastinis ryšys tarp jo ir atsakovo tariamai žiauraus elgesio nėra pagrįstas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14. Kauno apylinkės teismas 2025 m. liepos 29 d. sprendimu nusprendė ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies: 1) nutraukti ieškovės ir atsakovo santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini), įregistruotą (duomenys neskelbtini), dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) po santuokos nutraukimo ieškovei nustatyti ikisantuokinę pavardę – „(duomenys neskelbtini)“, atsakovui palikti prigimtinę pavardę – „(duomenys neskelbtini)“; 3) priteisti atsakovui iš ieškovės 12 379,67 Eur kompensaciją; 4) kitus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmesti; 5) priteisti ieškovei iš atsakovo 3 357,50 Eur bylinėjimosi išlaidų; 6) priteisti valstybei iš atsakovo 399,70 Eur žyminį mokestį.

15. Teismas nustatė, jog ieškovė prašė nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, o atsakovas – dėl ieškovės kaltės.

16. Teismas nevertino atsakovo palikimo vienam švęsti 2023 m. šventes kaip žiauraus ieškovės elgesio. Nurodė, kad ieškovės teigimu, atsakovui buvo rekomenduota vengti susibūrimų dėl chemoterapijos, todėl šventės praleistos atskirai. Net jei ieškovė jas praleido savo noru, tai neįrodo žiauraus elgesio, o šalių santuoka faktiškai jau buvo iširusi prieš šventes, todėl po faktinio santykių nutrūkimo sutuoktinių veiksmai nelemia kaltės dėl santuokos iširimo.

17. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių esminį santuokinių pareigų nevykdymą – nėra policijos pranešimų dėl smurto ar nepagarbių susirašinėjimų.

18. Teismas konstatavo, kad objektyvių duomenų dėl atsakovo kaltės trūksta, tačiau ieškovės ir jos iniciatyva apklaustų liudytojų paaiškinimų nuoseklumas ir panašumas leidžia teigti, kad atsakovas yra konfliktiškas, dalyvavo ir inicijavo ne vieną konfliktą su ieškovės artimaisiais ir draugais.

19. Teismas nurodė, kad nors atsakovo konfliktiškumas sukėlė ieškovei ir jos artimiesiems dvasinių išgyvenimų, sprendžiant dėl santuokos iširimo kaltės svarbu vertinti viso santuokinio gyvenimo tarpusavio santykius, o ne pavienius epizodus. Ieškovė pripažino, kad konfliktiškumas pasireiškė gerokai anksčiau nei ji nusprendė inicijuoti skyrybas. Todėl atsakovo elgesys prisidėjo prie santuokos iširimo, bet nebuvo vienintelė priežastis. Teismo vertinimu, ginčo atveju, šalims trūko moralinės paramos, įsiklausymo ir pastangų puoselėti šeimos santykius, o tai lėmė šeimos iširimą.

20. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad nuo santuokos sudarymo iki atsakovo susirgimo, šalys butų svarstę apie skyrybas ar gyvenimą atskirai. Byloje esantys įrodymai ir šalių paaiškinimai sudaro pagrindą konstatuoti, kad šalių santuokinis gyvenimas visiškai nutrūko 2023 m. lapkričio 21 d., kuomet ieškovė sudarė atstovavimo sutartį su advokate dėl atstovavimo ieškovei santuokos nutraukimo byloje, nuo tol šalys nebeturėjo bendrų veiklų, kelionių, dalyvavimo renginiuose, materialiai vienas kito neberėmė.

21. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Kadangi santuoka iširo dėl abiejų kaltės, neturtinė žala nėra priteisiama.

22. Teismas nustatė, kad atsakovas prašė pripažinti, jog šalys, vykdydamos jungtinę veiklą, bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo Turtą.

23. Teismas nurodė, kad atsakovas, teigdamas, jog nuo 2006 m. gyveno kartu su ieškove ir vedė bendrą ūkį, turėjo įrodyti šias aplinkybes, nes tuo metu santuoka dar nebuvo sudaryta. Ieškovė teigė, jog bendras gyvenimas prasidėjo tik 2016 m. pabaigoje, o iki tol atsakovas gyveno savo bute (duomenys neskelbtini), ieškovė – savo bute (duomenys neskelbtini).

24. Teismas pažymėjo, kad rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsakovo gyvenimą ieškovės bute nuo 2006 m., į byla pateikta nėra. Nors atsakovas pateikė kelis dokumentus, kuriuose nurodytas jo adresas (duomenys neskelbtini), jie prieštarauja kitiems dokumentams – ieškovė ir jos sūnus nuo 2012 m. deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), o pats atsakovas 2013–2016 m. nurodė gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).

25. Teismas pažymėjo, kad patikimų rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsakovo gyvenimą ieškovės bute nuo 2006 m., nėra. Atsakovas pateikė 2012 m. sausio 30 d. prašymą Kėdainių rajono savivaldybės archyvui, kuriame nurodytas adresas (duomenys neskelbtini), taip pat 2014 m. balandžio 24 d. ir birželio 19 d. Lietuvos banko Kauno skyriaus grynųjų kvitus, nurodančius tą patį adresą. Tačiau šie dokumentai prieštarauja kitiems įrodymams: 2012 m. rugsėjo 11 d. (duomenys neskelbtini) pažymoje ieškovė ir jos sūnus nuo 2012 m. vasario 28 d. deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), o 2013–2017 m. (duomenys neskelbtini) ieškovė nurodė faktinę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Be to, pats atsakovas 2013–2016 m. (duomenys neskelbtini) nurodė faktinę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).

26. Teismo vertinimu, net jei būtų pagrindo manyti, kad atsakovas nuo 2012 m. pradžios, remiantis 2012 m. sausio 30 d. prašymu Kėdainių rajono savivaldybės archyvui, gyveno ieškovės bute (duomenys neskelbtini), ieškovė jau 2012 m. rugsėjį deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), todėl atsakovas galėjo čia gyventi tik apie 8–9 mėnesius. Be to, atsakovo pateikti įrodymai prieštaringi: 2014 m. balandžio 24 d. ir birželio 19 d. Lietuvos banko Kauno skyriaus grynųjų kvituose nurodytas adresas (duomenys neskelbtini), tačiau savo darbovietei atsakovas 2014 m. nurodė gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).

27. Teismas pripažino, kad nėra įrodyta atsakovo teigta aplinkybė, jog šalys iki 2016 m. pabaigos gyveno kartu. Nesant įrodymų apie bendrą gyvenimą iki 2016 m. pabaigos, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog šalys, gyvendamos atskirai (ieškovė savo bute (duomenys neskelbtini), o atsakovas – savo bute (duomenys neskelbtini)), galėjo vesti bendrą ūkį tuo laikotarpiu.

28. Atsižvelgdamas į liudytojų parodymus, teismas sprendė, atsakovas neįrodė šalių bendro ūkio vedimo iki santuokos sudarymo. Atsakovas teigė vedęs investicijų apskaitą, tačiau tai, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo manyti, kad šalys siekė kurti bendrą ūkį.

29. Teismas nustatė, kad atsakovas teigė, jog ½ dalis Turto buvo įgyta iš jo lėšų: atsakovas grynaisiais perdavė ieškovei 90 000 Lt (26 065,80 Eur), iš kurių 60 000 Lt (17 377,20 Eur) davė jo motina, o 30 000 Lt (8 688,60 Eur) atsakovas susitaupė. Kadangi atsakovas neturėjo dokumentų, patvirtinančių pinigų perdavimą ieškovei, jis rėmėsi 2016 m. rugsėjo 27 d. ieškovės testamentu, kuriuo ½ dalis Turto buvo palikta atsakovui. Ieškovė nurodė, kad nusprendė 2016 m. rugsėjo 27 d. surašyti oficialųjį testamentą, kuriame pažymėta, kad ji pageidauja, jog atsakovas naudotųsi ta dalimi, kuri įsigyta iš buvusio sutuoktinio. Testamentu ieškovė siekė užkirsti kelią galimiems ginčams su kitais įpėdiniais.

30. Teismo vertinimu, ieškovės testamentas, kuriuo jo ½ dalį Turto buvo nusprendusi palikti atsakovui, neįrodo, kad atsakovas davė ieškovei lėšas šios ½ dalies Turto įsigijimui, ar kad egzistavo šalių susitarimas dėl ½ dalies Turto įsigijimo panaudojant atsakovo ieškovei duotas lėšas, ar kad atsakovas davė pinigų ieškovei ½ dalies Turto įsigijimui. Byloje nėra kitų rašytinių įrodymų. Be kita ko, pažymėjo, kad įvertinus atsakovo turto deklaracijas, matyti, kad atsakovas 2014 m. turėjo 364 119 Lt (105 456,15 Eur) ir jam nebuvo poreikio papildomai prašyti pinigų iš savo motinos.

31. Atsakovas pateikė šalių investicijų „Excel“ lenteles ir jų sukūrimo-redagavimo duomenis, taip pat ir lentelę su atliktais darbais ir šalių investicijomis į Turtą. Kai kuriose iš „Excel“ lentelių pažymėta, kad atsakovas ½ dalies Turto įsigijimui investavo 90 000 Lt (26 065,80 Eur).

32. Teismas atmetė pateiktas lenteles, nustatydamas, kad nėra patikimų duomenų, jog jas pildė abi šalys, siekdamos vesti apskaitą dėl investicijų į Turtą. Nepateikti ir el. laiškai, kuriais, pasak atsakovo, lentelės buvo suderintos. Todėl lentelės neįrodo nei atsakovo investicijų, nei lėšų perdavimo ½ dalies Turto įsigijimui. Be to, lentelių sukūrimo-redagavimo datos gali neatspindėti realaus laikotarpio.

33. Atsakovas pateikė 2024 m. kovo 22 d. garso įrašą, teigdamas, kad ieškovė pripažino, jog atsakovui priklauso ½ dalis Turto ir žada ją atiduoti po santuokos nutraukimo. Teismas pažymėjo, kad garso įrašas padarytas jau prasidėjus santuokos nutraukimo procesui, kai santuoka faktiškai buvo nutrūkusi. Teismas sutiko su ieškovės paaiškinimais, jog ji siekdama išvengti konflikto kitą dieną, galėjo pritarti atsakovo pasisakymams. Todėl teismas sprendė, jog jos pasisakymai neįrodo, jog atsakovas investavo į ½ dalies Turto įsigijimą ar pagerinimą.

34. Atsakovas taip pat pateikė 2024 m. balandžio 22 d. garso įrašą su ieškovės motina, kurioje ši teigė, kad atsakovas prisidėjo prie Turto įsigijimo ir pagerinimo. Teismo vertinimu, ieškovės motinos pasisakymai neįrodo atsakovo indėlio į ½ dalies Turto įsigijimą ar pagerinimą, nes posėdyje ji pateikė kitokias aplinkybes. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovės motina padovanojo dukrai lėšų ½ dalies Turto įsigijimui, todėl garso įrašas negali įrodyti atsakovo indėlio.

35. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis būtų perdavęs ieškovei 90 000 Lt (26 065,80 Eur) ½ dalies Turto įsigijimui. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog šalys, vykdydamos jungtinę veiklą, bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo Turtą.

36. Teismas nustatė, jog atsakovas taip pat prašė nustatyti jam nuosavybės teisę į ½ dalį Turto dėl jo atliktų investicijų į Turto pagerinimą jo po įsigijimo.

37. Teismas nustatė, jog atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog: 1) 2015 m. vasario 9 d. S. J. išrašė atsakovui sąskaitą faktūrą 11 500 Lt (3 330,63 Eur) sumai už baldus ir jų montavimo darbus; 2) 2015 m. liepos 1 d. atsakovas už 164,21 Eur „Senukai“ pirko elektros instaliacijos prekes, vejos sėklas; 3) 2015 m. rugpjūčio 31 d. atsakovas pervedė UAB „Celsis“ 612,85 Eur, 2016 m. birželio 17 d. pervedė dar 263 Eur; 4) 2015 m. rugpjūčio 19 d. atsakovas už 201,18 Eur „Senukai“ pirko vonios maišytuvą, dušo maišytuvą, 2 dušo komplektus; 4) 2015 m. rugsėjo 18 d. atsakovas pervedė S. J. 2 000 Eur „skolos grąžinimas“; 5) 2015 m. lapkričio 3 d. atsakovas pervedė S. J. 2 400 Eur „skolos grąžinimas“; 6) 2019 m. liepos 3 d. atsakovas pervedė ieškovei 17,91 Eur „už žemės registravimą“; 7) 2019 m. lapkričio 6 d. atsakovas pervedė ieškovei 18,86 Eur „už žemę“; 8) atsakovas 2015 m. rugpjūčio 18 d.–2019 m. balandžio 18 d. „Senukai“ pirko prekių už 322,31 Eur (12,08 Eur + 201,18 Eur + 47,50 Eur + 19,17 Eur + 13,99 Eur + 15,99 Eur + 12,40 Eur).

38. Teismo posėdžio metu liudytojas S. J. patvirtino, kad už baldų gamybą, jų sumontavimą bei buitinės technikos įsigijimą ir sumontavimą jam sumokėjo atsakovas: grynaisiais pagal sąskaitą – apie 11 500 Lt (3 330,63 Eur), pavedimais – po 2 000 Eur kiekvieną kartą (tiksliai neatsiminė vieno mokėjimo, greičiausiai taip pat 2 000 Eur). Sąskaita išrašyta liudytojo, o atsakovas sumokėjo grynaisiais ir pavedimais, nurodydamas „skolos grąžinimas“. Liudytojas paaiškino litų sumos nurodymą sąskaitoje ir pavedimų paskirties žymėjimą. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai, kad jis sumokėjo 7 730,63 Eur už darbus, patvirtinti liudytojo nuosekliais parodymais.

39. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė teigia, jog 985,31 Eur suma atsakovo išleista „Senukai“ buvo skirta atsakovo ir (ar) jo motinos butų remontams, tačiau į minėtą sumą įeina 498,79 Eur suma, kurią atsakovas išleido „Senukai“ 2018 m. gruodžio 18 d., o ieškovė tą pačią sumą (498,79 Eur) nurodė savo užrašuose dėl pirties įrengimo (kuria, ieškovės teigimu, savo lėšomis įrengė atsakovas), prie kurios ieškovės užrašyta „Senukai (kortele)“. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas įrodė, jog nurodytas išlaidas UAB „Celsis“ ir „Senukai“ patyrė prisidėdamas prie ieškovės Namo remonto ir pagerinimo.

40. Byloje atsakovas teigė, kad Name įrengė pirtį už 5 000 Eur. Ieškovė pripažino, kad pirtis įrengta atsakovo lėšomis, tačiau jos kaina siekė iki 3 500 Eur. Ieškovės užrašuose nurodyta, kad pirties įrengimui išleista 2 198,72 Eur (sumuojant 150 + 300 + 370 + 50 + 498,79 + 220 + 350 + 135 + 83,73 + 11,20 + 20 + 10 Eur), o viena iš sumų (498,79 Eur) patvirtinta atsakovo banko sąskaitos išrašu „Senukai“. Atsižvelgiant į tai, teismas nelaikė pagrįstu atsakovo teiginio, kad pirtis kainavo apie 5 000 Eur.

41. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad atsakovas pirties įrengimui patyrė 2 198,72 Eur išlaidų.

42. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė teigė, jog Name visi darbai buvo baigti 2016 m., vėliau ji ir jos atstovė nurodė, kad atsakovas įsirengė pirtį 2017 m. lapkričio mėn. – 2020 m. laikotarpiu. Todėl teismas sprendė, kad atsakovo banko sąskaitoje 2015 m. liepos 1 d. – 2019 m. balandžio 18 d. matomos išlaidos „Senukai“ buvo patirtos atliekant ginčo namo remontą (pagerinimus). Objektyvių duomenų, kad šios išlaidos galėjo būti patirtos kitame objekte, teismas nenustatė.

43. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas iki santuokos sudarymo į Turto (Namo) remontą ir pagerinimą investavo 12 379,67 Eur asmeninių lėšų (3 330,63 + 164,21 + 612,85 + 263 + 201,18 + 2 000 + 2 400 + 17,91 + 18,86 + 322,31 + 2 198,72 + 850 Eur).

44. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog atsakovas būtų prisidėjęs prie Turto pagerinimo ar remonto savo darbu, todėl jo indėliu pripažino tik pinigines investicijas.

45. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie dabartinę Turto vertę. 2014 m. ieškovė už 90 000 Lt (26 065,80 Eur) įgijo ½ dalį Turto, todėl tuo metu viso Turto vertė galėjo siekti 52 131,60 Eur. Tačiau per beveik 11 metų po įsigijimo, Turtas buvo remontuotas ir pagerintas, todėl jo vertė akivaizdžiai padidėjo. VĮ Registrų centro 2025 m. sausio 1 d. masinio vertinimo duomenimis Turto vidutinė rinkos vertė sudaro 97 921 Eur, tačiau, teismo vertinimu, reali rinkos vertė galėtų siekti apie 150 000 – 200 000 Eur. Palyginus atsakovo piniginį indėlį (12 379,67 Eur) su tikėtina Turto verte, jis nelaikytinas reikšmingu, kad būtų galima nustatyti protingo dydžio dalinę nuosavybę (½, ¼ ar pan.). Atsakovo lėšomis įgyti daiktai ir atlikti darbai nelaikytini esminiais pagerinimais. Nedidelės dalies (pvz., 1/10 ar mažesnės) nustatymas neatitiktų šalių interesų, apsunkintų Turto naudojimą ir galėtų lemti naujus ginčus. Todėl teismas atsakovo reikalavimo pripažinti jam nuosavybės teisę į ½ dalį Turto dėl atliktų investicijų netenkino. Kadangi teismas nustatė konkretų atsakovo piniginį indėlį į Turto remontą ir pagerinimą, nusprendė atsakovui iš ieškovės priteisti 12 379,67 Eur kompensaciją.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

46. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo:

1) panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 29 d. sprendimo dalį, kuria (visiškai ar iš dalies) atmesti priešieškinio reikalavimai ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – priešieškinio reikalavimus tenkinti;

2) nusprendus netenkinti priešieškinio reikalavimo dėl atsakovui nuosavybės teisės į ½ dalį Turto nustatymo – pakeisti Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 29 d. sprendimo dalį, kuria priteista iš ieškovės atsakovo naudai 12 379,67 Eur, padidinant kompensacijos sumą iki 35 002 Eur;

3) priteisti iš ieškovės atsakovo naudai atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas 399,70 Eur žyminio mokesčio ir visas kitas atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

47. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

47.1. Dėl šalių santuokos iširimo momento ir kaltės:

47.1.1. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Įrodymai pagrindžia, kad santuoka nutrūko dėl ieškovės kaltės: ji nedėjo pastangų šeimai išsaugoti, nesirūpino sergančiu ir nedarbingu atsakovu, nepadėjo ligoninėje, jo nemoraliai ir nematerialiai nepalaikė, todėl pažeidė sutuoktinės pareigas. Teismo vertinimas, kad atsakovo palikimas 2023 m. Kūčias ir Kalėdas praleisti vienam nelaikytinas ieškovės žiauriu elgesiu, nereiškia, kad ieškovė tokiu savo elgesiu iš esmės nepažeidė savo kaip sutuoktinės pareigų;

47.1.2. teismas neįvertino, kad atsakovui apie santuokos iširimą tapo žinoma tik 2024 m. sausį, gavus ieškovės advokatės parengtą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Iki tol ieškovė atsakovui nebuvo užsiminusi apie planuojamą santuokos nutraukimą, todėl galutiniu santykių iširimo momentu laikytinas 2024 m. sausis;

47.1.3. teismas neįvertino svarbios aplinkybės – atsakovo sveikatos pablogėjimo ir sunkios onkologinės ligos 2023 m. rugpjūčio – 2024 m. kovo mėn. Atsakovui tapus nedarbingam ir pradedant gydymą chemoterapija, ieškovė pradėjo santuokos nutraukimo procesą. Iki tol šalių santykiai buvo normalūs: kartu atostogavo, lankė koncertus, šventė gimtadienius. Ieškovė nesirūpino sunkia liga sergančiu atsakovu, nepadėjo ligoninėje ir neprisiėmė sutuoktinės pareigų, todėl būtent atsakovo liga ir nedarbingumas nulėmė jos sprendimą nutraukti santuoką;

47.1.4. teismas nepagrįstai neįvertino garso įrašų kaip įrodymų dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės. Byloje pateikti 2024 m. kovo 22 d. atsakovo ir ieškovės pokalbio bei 2024 m. balandžio 22 d. atsakovo ir ieškovės motinos J. K. pokalbio įrašai. Teismas jų, nors ir pastebėjo prieštaravimus, sprendime dėl santuokos nutraukimo neįvertino, nors įrašai turėjo reikšmės ieškovės kaltės įrodymui;

47.1.5. šalių santuoka iširo ir turėjo būti nutraukta dėl ieškovės kaltės. Teismas nenustatė konkrečių atsakovo veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip nelojalumas, nepagarba ieškovei, neprisidėjimas prie šeimos poreikių tenkinimo ar nepritarimas moraliai ir materialiai, kurie galėjo turėti įtakos santuokos iširimui. Todėl neturėjo pagrindo nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės. Kaip pažymėjo pats teismas, iki santuokos šalys viena kitą pažinojo 16 metų, todėl ieškovei buvo gerai žinomas atsakovo charakteris ir būdo savybės. Be to, ieškovė negalėjo nurodyti nė vieno, tuo labiau sukelto atsakovo, šalių tarpusavio konflikto. Tarpusavio pokalbio metu ieškovė nurodė atsakovui, kad dėl santuokos iširimo jo visiškai nekaltina (2024 m. kovo 22 d. įrašas, 00:07:38) ir kad su juo laimingai nugyveno devyniolika metų (2024 m. kovo 22 d. įrašas, 00:54:50);

47.2. Dėl neturtinės žalos atsakovui atlyginimo:

47.2.1. santuoka iširo ieškovės iniciatyva ir dėl jos kaltės, kai atsakovas susirgo sunkia onkologine liga, dėl kurios tapo nedarbingas. Atsakovas buvo paliktas vienas, ieškovė visiškai juo nesirūpino, nelankė ligoninėje, nepalaikė nei moraliai, nei materialiai. Be to, ieškovė ne tik pati nepagarbiai elgėsi su ligos užkluptu ir išsekintu atsakovu, bet ir palaikė bei skatino tokį savo suaugusio sūnaus elgesį. Akivaizdu, kad atsakovas dėl to patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą ir emocinę depresiją, ypač atsižvelgiant į tai, kad jis labai mylėjo ieškovę ir kartu su ja praleido devyniolika metų. Teismas šių aplinkybių visiškai nevertino ir nenurodė, kuo grindžiamas jo įsitikinimas, kad didžiąja dalimi atsakovui neigiamus išgyvenimus sukėlė ne ieškovės noras skirtis, o jam diagnozuota sunki liga ir ieškovės pozicija dėl turto atitekimo tik ieškovei;

47.3. Dėl šalių jungtinės veiklos, įgyjant bendrosios dalinės nuosavybės teise Turtą; kompensacijos:

47.3.1. atsakovo nuomone, teismas, spręsdamas dėl šalių nuolatinės gyvenamosios vietos, nepagrįstai vadovavosi ieškovės deklaruota gyvenamąja vieta ir šalių darbdaviams nurodytais adresais, nes jie nesutapo su realia gyvenamąja vieta. Ieškovė pripažino, kad iki 2016 m. rudens gyveno (duomenys neskelbtini), o nuo 2016 m. rudens –(duomenys neskelbtini). Atsakovo gyvenamoji vieta taip pat nesutapo su deklaruota, ir jis pripažino gyvenęs (duomenys neskelbtini) nuo 2016 m. rudens. Ieškovė 2025 m. balandžio 16 d. prašė teismo išduoti liudijimą dėl atsakovo faktinės gyvenamosios vietos, nes buvo nesutarimų dėl šių aplinkybių ir jų įtakos bendram šalių ūkiui. Atsakovas prašė, kad teismas išduotų liudijimą ir dėl ieškovės gyvenamosios vietos, kad būtų nustatyta, jog tiek ji, tiek atsakovas nurodydavo neteisingus gyvenamosios vietos duomenis kelionės išlaidų prašymuose nuo 2006 iki 2017 metų. Pasitvirtinus šiems faktams, teismas neturėjo vadovautis klaidingais gyvenamosios vietos duomenimis nustatant šalių bendrą gyvenimo aplinkybę;

47.3.2. 2012 m. sausio 30 d. Atsakovo prašymas Kėdainių rajono savivaldybės archyvui ir 2012 m. kovo 1 d. Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus pažyma apie gautas pajamas nurodo, kad atsakovo adresas buvo (duomenys neskelbtini). Taip pat 2014 m. balandžio 24 d. ir birželio 19 d. Lietuvos banko Kauno skyriaus kvitai, kuriuose atsakovo adresas nurodytas kaip (duomenys neskelbtini). Ieškovė, savo ruožtu, byloje nurodė, kad nuo 2012 m. ji gyveno (duomenys neskelbtini), tačiau šie duomenys prieštarauja jos pačios pateiktiems įrodymams;

47.3.3. teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino 2024 m. gruodžio 24 d. A. V. L. pasirašytą patvirtinimą-liudijimą bei 2024 m. gruodžio 24 d. V. B. pasirašytą patvirtinimą-liudijimą. Šie įrodymai patvirtina faktinę aplinkybę, kad atsakovas nuo 2007 m. negyveno savo bute adresu (duomenys neskelbtini);

47.3.4. teismas netinkamai įvertino atsakovo paaiškinimus, kad 2006 m. jis pas ieškovę gyveno tik tris savaites, o vėliau grįžo į (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodė, kad į (duomenys neskelbtini) pas ieškovę pradėjo nuolat gyventi apie 2007 m., ir ten gyveno iki įsikėlimo į Namą;

47.3.5. teismas neįvertino atsakovo paaiškinimų, kad jis grįždavo į (duomenys neskelbtini) susimokėti mokesčius ir pravesti treniruotes, gyveno su ieškove jos bute ir duodavo jai grynuosius pinigus mokesčiams apmokėti. Atsakovo banko sąskaitos išrašas taip pat patvirtina, kad tik nedidelę dalį kasdienių mokėjimų atsakovas atlikdavo banko kortele (nurodytu laikotarpiu kortele atlikta nedaug mokėjimų už maistą, kurą ir pan.);

47.3.6. teismas nepagrįstai vadovavosi tik ieškovės paaiškinimais dėl šalių bendro ūkio nevedimo, jų kritiškai neįvertino;

47.3.7. byloje nėra ginčo, kad šalys draugavo nuo 2006 m., o jų santykiai buvo artimi. Taigi, ne tik nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge ir ūkio tvarkymas kartu yra pagrindas pripažinti jų santykius kaip artimus sutuoktinių santykiams, bet ir bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru šalių darbu. Nors teismas iš dalies patenkino priešieškinį, priteisdamas atsakovui kompensaciją už jo į Turtą (jo pagerinimus) investuotas asmenines lėšas, spręsdamas dėl susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos buvimo, į šią aplinkybę neatsižvelgė ir jos tinkamai neįvertino.

47.4. Dėl atsakovui nuosavybės teisės į ½ dalį Turto nustatymo:

47.4.1. teismas pasakydamas, jog atsakovas įrodinėdamas ½ Turo dalies priklausymą 2016 m. rugsėjo 27 d. ieškovė sudarytu oficialiuoju testamentu, kuris, anot teismo, neįrodo, jog perdavė ½ dalies Turtui įsigyti lėšas, ar kad egzistavo susitarimas dėl ½ dalies Turto įsigijimo panaudojant atsakovo Ieškovei duotas lėšas, ar kad atsakovas davė pinigų ieškovei ½ dalies Turto įsigijimui, teismas neatsižvelgė į visišką ieškovės paaiškinimų nelogiškumą. Aplinkybė, kad ieškovė surašė testamentą, kaip susitarimo laikymosi garantiją, buvo žinoma ir ieškovės motinai, ji tai paminėjo pokalbio su atsakovu metu (2024 m. balandžio 22 d. įrašas, 00:15:34 – 00:16:10);

47.4.2. teismas visiškai neįvertino atsakovo banko sąskaitos išrašo, kuris patvirtina šias aplinkybes: 1) 2019 m. liepos 3 d. atsakovas pervedė ieškovei 17,91 Eur, nurodydamas „Už žemės registravimą Registrų centre“; 2) 2019 m. lapkričio 6 d. atsakovas pervedė ieškovei 18,86 Eur, nurodydamas „Už žemę“. Šis sklypas buvo suformuotas sujungimo būdu su 0,0156 ha ploto valstybinės žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), suteikiant naują unikalų Nr. (duomenys neskelbtini). Tai buvo atlikta atsakovo iniciatyva, siekiant užtikrinti, kad šalia sklypo nebūtų sukurtas kelias, taip išsaugant kraštovaizdį. Atsakovas ne tik sumokėjo ½ dalį mokesčio už sklypo, sujungto su valstybinės žemės sklypu, įregistravimą, bet ir ½ dalį žemės mokesčio už šį sklypą;

47.4.3. teismas visiškai nepagrįstai atmetė atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus: 2014 – 2015 m. šalių investicijų į Turtą „Excel“ lentelę su sukūrimo-redagavimo duomenimis bei lentelę su atliktais darbais ir šalių investicijomis į Turtą. Šie įrodymai patvirtina faktines aplinkybes, kad 2014 – 2015 m. buvo vedamos kiekvienos iš šalių patirtų išlaidų ginčo turtui suvestinės, kurios taip pat patvirtina, kokios išlaidos ir už ką buvo patirtos kiekvienos iš šalių.

47.4.4. teismo išvados, jog byloje nėra duomenų, kad minėtą lentelę pildė abi šalys, yra nepagrįstos. Visų pirma, teismas neįvertino aplinkybės, kad lentelę su atliktais darbais ir šalių investicijomis į Turtą (R. K. ir A. K. patirtų išlaidų Turtui suvestinę) atsakovas pateikė į bylą kartu su priešieškiniu, t. y. tuo metu, kai ieškovė dar nebuvo pateikusi jokių dokumentų, pagrindžiančių išlaidas Turtui. Todėl atsakovo pateikti duomenys, nors ir gali būti netikslūs, negali būti paneigti;

47.4.5. teismas, nors ir priėmė 2024 m. balandžio 22 d. įrašą, jo tinkamai neištyrė ir neįvertino. Atsakovas ilgai (virš 1,5 val.) kalbėjosi su ieškovės motina apie bylą ir neteisingą situacijos sprendimą dėl turto, o pokalbio metu ieškovės motina ne kartą patvirtino atsakovo nurodytas aplinkybes dėl jo piniginio įnašo į ½ dalies Turto įsigijimą ir pagerinimus (2024 m. balandžio 22 d. įrašas, 00:02:08 iki 00:33:31). Teismas nesiaiškino, kodėl ieškovės motinos parodymai buvo nenuoseklūs, nors šią pareigą jis turėjo;

47.4.6. vien tai, kad 2022 m. kovo 22 d. įrašas padarytas jau prasidėjus šalių santuokos nutraukimo procesui nereiškia, kad juo remtis negalima.

47.4.7. byloje yra ne tik 2024 m. kovo 22 d. įrašas, bet ir apeliaciniame skunde jau aptartas 2024 m. balandžio 22 d. įrašas, kuris taip pat patvirtina atsakovo nurodytas aplinkybes dėl jo piniginio įnašo į ½ dalies Turto įsigijimą ir jo pagerinimus. Akivaizdu, kad du įrašai, patvirtinantys tas pačias aplinkybes.

47.4.8. teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 220 straipsnio 1 dalį, nes atsakovo pateiktų 2024 m. kovo 22 d. ir 2024 m. balandžio 22 d. įrašų neištyrė teismo posėdyje. Atsakovo atstovo prašymą ištirti teismo posėdyje 2024 m. balandžio 22 d. įrašą iš karto po ieškovės motinos apklausos teismas nepagrįstai atmetė ir neištyrė tiek 2024 m. balandžio 22 d., tiek 2024 m. kovo 22 d. įrašų ir kituose teismo posėdžiuose;

47.4.9. teismas neįvertino, ar ieškovės motina turėjo pakankamai piniginių lėšų, kad galėtų paskolinti ieškovei 50 000 Lt sumą. Ieškovė byloje vadovavosi ieškovės motinos 2004 metų metine gyventojo (šeimos) turto deklaracija, pagal kurią ieškovės motina deklaravo 70 000 Lt pinigines lėšas, iš jų 50 000 Lt grynaisiais. Ieškovė teigė, kad 2014 m. rugsėjo 8 d. ieškovės motina šias lėšas įnešė į savo banko sąskaitą mokėjimo nurodymo atlikimui. Tačiau ieškovės motina dar 2009 m. gruodžio 18 d. įsigijo butą (duomenys neskelbtini) už 100 000 Lt ir iki 2014 m. rugsėjo 8 d. už butą buvo sumokėjusi 70 000 Lt. Tai rodo, kad iki 2014 metų rugsėjo 8 d., kai atliko 50 000 Lt pavedimą ieškovei, ieškovės motina jau buvo išleidusi visas savo deklaruotas pinigines lėšas;

47.4.10. atsakovo motina teisme patvirtino, kad padovanojo atsakovui 60 000 Lt. Pagal VMI išaiškinimą, dovanos iš tėvų, nepriklausomai nuo jų vertės ir formos, neapmokestinamos ir nedeklaruojamos metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje. Teismas pažymėjo, kad atsakovas 2014 metais deklaravo turėjęs pakankamai lėšų ½ dalies Turto įsigijimui (daugiau nei 90 000 Lt (26 065,80 Eur)), todėl kyla klausimas, kodėl jam reikėjo papildomų lėšų iš jo motinos. Tačiau, panašiai kaip ir atsakovui, ieškovė 2014 metais deklaravo turėjus pakankamai lėšų ½ dalies Turto įsigijimui (taip pat daugiau nei 90 000 Lt), tačiau teismas tas pačias situacijas įvertino visiškai priešingai;

47.4.11. kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokios kategorijos bylose, atsižvelgiant į sugyventinių tarpusavio santykių pobūdį, įrodinėjimo standartas neturi būti pernelyg aukštas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTMzLTgyMy8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-133-823/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-133-823/2020">e3K-3-133-823/2020</a>). Iš apskųsto sprendimo motyvų akivaizdu, kad teismas byloje nustatė atsakovui pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą, iš esmės reikalaudamas iš jo tik tiesioginių ir rašytinių įrodymų jo nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, nes visi atsakovo pateikti netiesioginiai įrodymai buvo atmesti. Teismas visiškai neatsižvelgė į nurodytą kasacinio teismo praktiką, kad tokiose bylose vyrauja nerašytiniai susitarimai, kuriuos šalys gali įrodinėti visais įmanomais, įskaitant netiesioginiais, įrodymais, nors atsakovas šia praktika rėmėsi savo procesiniuose dokumentuose. Teismas netgi trukdė atsakovui įrodinėti reikšmingas aplinkybes, atmesdamas prašymą iškviesti svarbų liudytoją (ieškovės tėvą J. K.);

47.5. Dėl piniginės kompensacijos atsakovui priteisimo:

47.5.1. atsakovo piniginis įnašas į turtą sudaro 61 068 Eur (26 066 Eur ½ dalies Turto įsigijimui ir 35 002 Eur turto pagerinimams), o ieškovės – 20 596 Eur (atėmus iš LAAIF gautą 4 837,99 Eur kompensacinę išmoką, ieškovė išleido 15 758,01 Eur). Ieškovė byloje neigė bet kokias atsakovo atliktas investicijas į turtą ir bet kokį jo prisidėjimą prie Turto esminių pagerinimų, tačiau savo patirtų išlaidų Turto pagerinimams suvestinės į bylą nepateikė ir savo Turto pagerinimams išleistos piniginių lėšų sumos teisme negalėjo nurodyti:

47.5.2. teismas teisingai nustatė, kad už baldų gamybą ir buitinę techniką atsakovas sumokėjo meistrui, tačiau neįvertino aplinkybės, jog ieškovė teismo posėdžiu teigė, kad už šiuo daiktus ir darbus sumokėjo pati. Be to, teismas nepastebėjo, kad ieškovė klaidingai prisiėmė atsakovo išlaidas už vonios įrangą ir pirties įrengimą, nors šias išlaidas faktiškai patyrė būtent atsakovas. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė teigia, kad 985,31 Eur suma atsakovo išleista „Senukai“ buvo skirta atsakovo ir (ar) jo motinos būtų remontams, tačiau į minėtą sumą įeina 498,79 Eur suma, kurią atsakovas išleido „Senukai“ 2018 m. gruodžio 18 d., o ieškovė tą pačią sumą (498,79 Eur) nurodė savo užrašuose dėl pirties įrengimo (kurią, ieškovės teigimu, savo lėšomis įrengė atsakovas), prie kurios ieškovės užrašyta „Senukai (kortele)“. Taigi ieškovė siekė prisiimti sau visas aukščiau nurodytas išlaidas, kurių akivaizdžiai nepatyrė. Ieškovės paaiškinimai buvo nenuoseklūs, tačiau teismas jų neįvertino kritiškai;

47.5.3. ieškovės užrašai gali būti iš dalies teisingi, tačiau jie yra nepilni ir netikslūs. Teismas neįvertino, kad, nors visas išlaidas už pirties įrengimą patyrė atsakovas, sąskaita už dalį išlaidų buvo pas ieškovę. Tai rodo, kad atsakovas negalėjo pateikti rašytinių įrodymų apie savo patirtas išlaidas, nes jie yra pas ieškovę, kuri jų nepateikė į bylą;

47.5.4. teismas vadovavosi ieškovės užrašais ir nustatydamas aplinkybę, kad atsakovas prisidėjo 850 Eur prie garažo vartų įsigijimo. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad ieškovė savo užrašuose nurodė, jog abi šalys mokėjo po lygiai – po 850 Eur, kas rodo jų susitarimą dėl jungtinės veiklos. Užrašuose yra atskiri stulpeliai kiekvienos iš šalių išlaidoms surašyti;

47.5.5. teismas, nors vadovavosi ieškovės užrašais, tačiau atmetė atsakovo pateiktus įrodymus – lentelę su atliktais darbais ir šalių investicijomis į turtą. Netgi ieškovės užrašai patvirtina dalį atsakovo pateiktoje lentelėje nurodytų duomenų teisingumą;

47.5.6. atsakovas pateikė į bylą 2015 m. gegužės 22 d. Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo raštą, kuris patvirtina, kad užregistravo ieškovės projektą dėl paramos gavimo, siekiant atnaujinti gyvenamąjį namą ir pasiekti energinio naudingumo C klasę. Rašte nurodyta, kad ieškovė turėjo pateikti išlaidas pagrindžiančius dokumentus, kad gautų kompensaciją, kurios suma galėjo siekti 10 846 Eur. Ieškovė į bylą pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad ji gavo 4 837,99 Eur kompensaciją. Atsakovas nurodė, kad šie dokumentai paaiškina, kodėl patirtos išlaidos buvo pateiktos ieškovės vardu ir kaip buvo gauta kompensacija. Kadangi Namas buvo įregistruotas tik ieškovės vardu, ji ir galėjo būti pareiškėja. Teismas šių paaiškinimų ir įrodymų neįvertino ir nepasisakė dėl jų;

47.5.7. teismas neįvertino atsakovo nefinansinio indėlio į turto pagerinimus, nors įrodymai rodo, kad jis derino dalį darbų su meistru, apmokėjo juos ir asmeniškai pirko medžiagas ir įrangą ir kt. Atsakovas daugiau prisidėjo pinigais, o ieškovė – darbu, kas patvirtinama ir jų pokalbio įrašu (2024 m. kovo 22 d. įrašas, 00:35:27 – 00:30:56). Nors liudytojas G. T. (šalių kaimynas) nepatvirtino, kad matė atsakovą dirbant statybos darbus, jis liudijo, kad dažnai matė jį namuose, kai buvo atliekami remontai;

47.5.8. teismas pripažino, kad ieškovė leido atsakovui investuoti į ginčo Namą, tačiau nesuformulavo aiškaus skirtumo tarp šio susitarimo ir atsakovo įrodinėjamo jungtinės veiklos susitarimo;

47.5.9. atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad jo reikalavimas dėl nuosavybės teisės į ½ dalį Turto negali būti patenkintas dėl to, kad jo atliktos investicijos į turtą nebuvo esminės. Atsakovas investavo daug didesnę sumą nei teismo priteista kompensacija (35 002 Eur, o ne teismo priteistą 12 379,67 Eur). Teismas, apskaičiavęs turto vertę pagal 2014 m. sumą ir nepagrįstą masinio vertinimo metodą, neatsižvelgė į šalių atliktus pagerinimus, kurie iš esmės pakeitė turto techninę būklę. Atsakovas pateikė nuotraukas ir įrodymus, tačiau teismas jų neįvertino;

47.5.10. 2024 m. kovo 22 d. įrašas patvirtina, kad ieškovė pripažino aplinkybę, jog atsakovui priklauso ½ dalis Turto (2024 m. kovo 22 d. įrašas, 00:06:33, 00:09:32, 00:11:03, 00:19:24, 00:19:55). Ieškovė taip pat pripažino, kad atsakovas prie Turto pagerinimų daugiau prisidėjo pinigais, o ji darbu (2024 m. kovo 22 d. įrašas, 00:35:41). Todėl Atsakovo piniginis indėlis negali būti laikomas nereikšmingu ir nesudarančiu pagrindo nustatyti jam nuosavybės teisę į ½ dalį Turto. 2016 m. rugsėjo 27 d. ieškovės testamentas patvirtina, kad ieškovė iš karto po turto pagerinimo atlikimo, surašė testamentą, kuriuo įsigytą ½ dalį Turto paskyrė atsakovui;

47.5.11. atsakovas pateikė į bylą lenteles, kuriose, kaip ir Ieškovės užrašais, galėjo vadovautis teismas. Ieškovė jokios bendros patirtų išlaidų suvestinės į bylą nepateikė, o atsakovo pateiktos lentelės buvo sukurtos 2014 – 2015 m., todėl yra patikimesni įrodymai nei keli ieškovės pateikti užrašai;

47.5.12. teismas neįvertino aplinkybės, kad nors šalys pripažino, jog pačios neatliko statybos darbų, į bylą buvo pateikta tik nedidelė dalis meistrams už darbą sumokėtus sumas patvirtinančių dokumentų. Teismas nesprendė, kuriai šaliai priskirti lentelėse nurodytas išlaidas, kurių pagrindžiančių dokumentų byloje nėra, nors tarp šalių nebuvo ginčo, kad darbai buvo atlikti;

47.5.13. teismas nenustatė ir neįvertino nei bendro šalių piniginio įnašo į Turto pagerinimus, nei pačios ieškovės indėlio. Taigi nebuvo nustatyta, kokia dalimi kiekviena šalis prisidėjo prie atliktų pagerinimų ir Turto vertės padidėjimo;

47.5.14. atsakovas prašė teismo nustatyti jo dalį Turte, nes Namas yra vienintelė jo gyvenamoji vieta, o kito nekilnojamojo turto jis neturi. Ieškovė iš karto po apskųsto sprendimo priėmimo nurodė, kad tik įsiteisėjus sprendimui, atsakovas turės palikti namus, tačiau jis neturi kur gyventi. Teismo priteista piniginė kompensacija neleidžia atsakovui įsigyti kito būsto. Atsakovas beveik pensinio amžiaus (numatyta išėjimo į pensiją data – (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovas gali išeiti į pensiją ir anksčiau, jei sveikatos būklė neleistų tęsti darbo) ir po ligos dalinai darbingas – dalyvumo lygis 35 proc. Atsižvelgiant į tai, netenkinus priešieškinių reikalavimų, atsakovas prašo teismo padidinti jam priteistą piniginę kompensaciją iki patirtų išlaidų Turto pagerinimams sumos – 35 002 Eur, nors tai beveik tris kartus mažiau už dabartinę Turto vidutinę rinkos vertę (97 921 Eur), o reali Turto vertė gali būti dar didesnė.

48. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą, sumažinti priteistą kompensaciją iš ieškovės atsakovui iki 11 328,49 Eur bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

48.1. Dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės:

48.1.1. priimant apskųstą sprendimą, visi bylos įrodymai (šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai ir rašytiniai dokumentai) buvo aptarti ir įvertinti, o jų pagrindu padarytos atitinkamai pagrįstos išvados. Todėl nėra pagrindo teigti, kad įrodymai buvo netinkamai įvertinti, pažeidžiant CPK 178 straipsnio nuostatas ar nukrypstant nuo kasacinės teismų praktikos;

48.1.2. atsakovas skunde pakeičia poziciją ir teigia, kad ieškovė su juo nesielgė ypač žiauriai, tačiau savo elgesiu vis tiek pažeidė sutuoktinės pareigas – nedėjo pastangų šeimai išsaugoti, neteikė atsakovui jokios pagalbos, nesilankė ligoninėje, nesirūpino jo poreikiais, moraliai ir materialiai jo nepalaikė, kai jis sirgo sunkia onkologine liga ir tapo nedarbingas, nebuvo lojali. Vienas iš pagrindinių pareigų pažeidimų – atsakovo palikimas praleisti 2023 m. Kūčias ir Kalėdas vienam. Teismas sprendime aiškiai detalizavo pagrindines sutuoktinių pareigas (lojalumo, tarpusavio pagalbos, moralinės ir turtinės paramos, rūpinimosi vaikais ir šeima, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92 straipsnius) ir jų reikšmę. Vertindamas įrodymus, teismas atsižvelgė į sutuoktinių tarpusavio santykius šeimoje, jų susitarimą dėl teisių ir pareigų, priežastis, dėl kurių vienas sutuoktinis nevykdė arba netinkamai vykdė pareigas, kokių veiksmų ėmėsi antrasis sutuoktinis, ar abu dėjo pastangas išsaugoti santuoką ir kaip tai įvertinta priimant sprendimą nutraukti santuoką;

48.1.3. vertindamas į bylą šalių pateiktus įrodymus, teismas teisingai pažymėjo, kad rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų kurio nors iš sutuoktinių galimą santuokinių pareigų nevykdymą (pranešimai policijai dėl smurto, nepagarbūs tarpusavio susirašinėjimai ir pan.), byloje nėra. Šios aplinkybės atsakovas neginčijo. Tad teismas šalių santuokinių pareigų (ne)vykdymą vertintinas pagal šalių ir liudytojų paaiškinimus bei pateiktus rašytinius įrodymus dėl šalių santuokinio gyvenimo;

48.1.4. atsakovas nepaneigė faktinės aplinkybės, kad šalys daugiau nei metus netvarko bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo, todėl santuoka faktiškai nutrūkusi. Nesant objektyvių duomenų apie vieno iš jų kaltę (esminį santuokinių pareigų nevykdymą, lėmusį santuokos iširimą), pagrįstai laikytina, kad dėl santuokos iširimo kaltos abi šalys – tiek ieškovė, tiek atsakovas;

48.1.5. CK 3.61 straipsnio taikymui neturi teisinės reikšmės, kad vienas iš sutuoktinių savo pareigas pažeidė labiau, o kitas – mažiau. Abiejų sutuoktinių kaltė dėl santuokos iširimo konstatuojama tuo pagrindu, kad abu pažeidė tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam pareigą;

48.2. Dėl garso įrašų vertinimo:

48.2.1. atsakovas pateikė į bylą garso įrašus (2024 m. kovo 22 d. ir 2024 m. balandžio 22 d.), kurių, jo nuomone, teismas nevertino nustatant ieškovės kaltę ir atsakovo konfliktišką būdą. Tačiau atsakovas savo skunde grindžia juos, detaliai cituodamas. Teismas sprendime (sprendimo 164 punktas) nurodė, kad pateiktas 2024 m. kovo 22 d. garso įrašas buvo padarytas jau prasidėjus santuokos nutraukimo procesui, kai santuoka faktiškai nutrūko, šios aplinkybės atsakovas neginčija. Įrašo padarymo laikas svarbus vertinant jo objektyvumą, nes įrašą darydamas atsakovas galėjo ruoštis fiksuoti jam naudingą informaciją. Teismas įvertino įrašą ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė pokalbio metu stengėsi nesipriešinti atsakovui ir sutikti su jo pasisakymais, kad kitą dieną nekiltų konfliktas. Nors įraše ieškovė kelis kartus paminėjo, kad atsakovui priklauso pusė, teismas pagrįstai sprendė, kad atsižvelgiant į pokalbio aplinkybes bei atsakovo užduotus klausimus, šie teiginiai neįrodo, kad atsakovas įsigijo ½ dalį Turto ar reikšmingai prisidėjo prie jo remonto ar pagerinimo;

48.2.2. teismas nurodė, kad atsakovas taip pat pateikė garso įrašą, kuriame užfiksuotas atsakovo ir ieškovės motinos pokalbis 2024 m. balandžio 22 d., padarytas atsakovui netikėtai atėjus į jos namus, neinformavus apie įrašo darymą, tikslingai, jau prasidėjus procesui. Atsakovo teigimu, ieškovės motina patvirtino, kad atsakovas prisidėjo prie Turto įsigijimo ir pagerinimo. Tačiau teismas, išklausęs pokalbį, nustatė, kad iš jo turinio matyti, jog ieškovės motina nepatenkinta ieškovės sprendimu nutraukti santuoką, taip pat teigė, jog atsakovas daug prisidėjo prie namo įrengimo, nes ieškovė tuo metu neturėjo pinigų. Teismo vertinimu, šie ieškovės motinos pasakymai neįrodo, kad atsakovas įsigijo ½ dalį Turto ar reikšmingai prisidėjo prie jo pagerinimo. Posėdžio metu ieškovės motina pateikė kai kurias aplinkybes kitaip nei pokalbyje su atsakovu, todėl nuoseklumo jos paaiškinimuose nėra. Teismas teisingai nustatė, kad rašytinius įrodymus (kad ieškovės motina padovanojo ieškovei lėšų ½ dalies Turto įsigijimui) atitinka ieškovės motinos posėdžio metu pateikti paaiškinimai, todėl nėra pagrindo teigti, kad slapta padarytas garso įrašas įrodo atsakovo indėlį Turto pirkimui;

48.2.3. vertinant garso įrašus santuokos iširimo priežasties kontekste, pabrėžtina, kad nėra jokios abejonės, jog teismas šiuos įrašus įvertino pilna apimtimi, kadangi atsakovas į bylą pateikė jų išklotines. Todėl abejoti, kad teismas perskaitė tik dalį teksto, o kitos dalies, kurioje kalbama apie šalių tarpusavio santykius, nevertino, nėra jokio pagrindo. Be kita ko, įrašai yra privataus pobūdžio, padaryti po to, kai šalių santuoka faktiškai jau buvo nutrūkusi, tikslingai ir tendencingai, jau vykstant skyrybų procesui. Nei vienas iš pokalbio dalyvių nebuvo informuotas apie įrašymą, o pokalbis su ieškovės motina įrašytas jos namuose. Tai, kad teismo sprendime nepacituotas visas įrašo turinys, nereiškia, jog įrodymas nebuvo įvertintas.

48.3. Dėl neturtinės žalos atlyginimo:

48.3.1. teismas pagrįstai nustatė, kad net jei būtų tik vienos šalies kaltė, nei ieškovė, nei atsakovas nepagrindė neturtinės žalos atsiradimo. Daugiausia neigiamų išgyvenimų atsakovui sukėlė jo liga ir ieškovės pozicija dėl turto, o ne skyrybos. Abi šalys jautė emocijas, tad skirtumo, kas išgyveno daugiau, nėra. Atsakovo cituoti pokalbiai rodo nepatenkinamus santykius jau nuo 2023 m. kovo mėn. Po ligos atsakovui buvo natūralu patirti emocijų, tačiau nėra įrodymų, kad jos kilo būtent dėl šalių skyrybų. Kadangi santuoka nutrūko dėl abipusės kaltės, neturtinės žalos reikalavimai nėra pagrįsti;

48.3.2. teismas nustatė, kad nėra įrodymų, jog atsakovas patyrė emocijų konkrečiai dėl skyrybų. Nepaisant santykių konflikto ir įtampos, ieškovė leido atsakovui toliau gyventi namuose, kol 2025 m. rugsėjo 1 d. jam buvo skirtas apsaugos nuo smurto orderis;

48.4. Dėl šalių jungtinės veiklos, įgyjant bendros dalinės nuosavybės teise turtą:

48.4.1. teismas teisingai nustatė teisinius santykius: šalys iki 2016 m. pabaigos gyveno atskirai ir bendro ūkio nevedė, o nors nuo 2016 m. pabaigos gyveno kartu ginčo name, pagrindo manyti, kad jie vedė bendrą ūkį iki santuokos 2021 m. rugsėjo 25 d. nėra. Šios teismo išvados yra pagrįstos;

48.4.2. teismas tinkamai įvertino visus pateiktus įrodymus – tiek šalių paaiškinimus, tiek liudytojų parodymus ir rašytinius dokumentus, ko atsakovas nekvestionuoja;

48.4.3. teismas vertino visus šalių pateiktus duomenis, o deklaracijos bei duomenų teikimas darbdaviui buvo tik vienas iš įrodymų dėl faktinio gyvenimo kartu. Buvo įvertinti visi rašytiniai įrodymai, paaiškinimai ir liudytojų parodymai. Atsakovo ryšį su ieškovės (duomenys neskelbtini) butu per 10 metų patvirtino keli dokumentai: 2012?m. sausio 30?d. prašyme Kėdainių r. archyvui atsakovas nurodė (duomenys neskelbtini) adresą, o 2014?m. balandžio 24?d. ir birželio 19?d. Lietuvos banko Kauno skyriuje kvituose nurodytas tas pats adresas. Kadangi šalys draugavo nuo 2006?m., natūralu, jog per ilgą laikotarpį atsakovas galėjo pasinaudoti ieškovės buto adresu;

48.4.4. teismas teisingai pažymėjo, kad bendrijos darbuotojų (A.V.., V. B.) raštai neįrodo, jog atsakovas nuo 2006?m. iki 2016?m. pabaigos gyveno kartu su ieškove. Teismo išvada, kad šie raštai nebent patvirtina, jog atsakovas negyveno savo bute (duomenys neskelbtini), bet nepatvirtina gyvenimo kartu su ieškove (duomenys neskelbtini), yra pagrįsta;

48.4.5. teismas atsižvelgė į atsakovo posėdžio metu pateiktą paaiškinimą, kad 2006?m. sąskrydyje jis patyrė traumą, buvo operuotas ir po 21?dienos trukusios reabilitacijos laikinai apsigyveno pas ieškove (duomenys neskelbtini). Atsakovas patvirtino, kad gyveno pas ieškove tik šį laikotarpį, o po reabilitacijos grįžo į savo butą (duomenys neskelbtini);

48.4.6. kadangi atsakovas neįrodė, jog šalys iki 2016?m. pabaigos gyveno kartu, nėra pagrindo manyti, kad tuo laikotarpiu jie vedė bendrą ūkį. Teismas teisingai konstatavo, kad nors šalys pradėjo gyventi kartu ginčo name 2016?m. pabaigoje, iki 2021?m. rugsėjo?25?d. nėra duomenų, jog jie vedė bendrą ūkį. Ši išvada yra pagrįsta, atsakovo argumentai jos nepaneigia;

48.4.7. atsakovo argumentai dėl ieškovės paaiškinimų apie šalių gyvenimo įpročius (maisto pirkimas, gaminimas, finansų tvarkymas) neturi teisinės reikšmės bendro ūkio nustatymui nuo 2006?m. Teismas įvertino visus įrodymus, įskaitant atsakovo poziciją, o 2024 m. kovo 22 d. pokalbis po santuokos sudarymo negali patvirtinti bendro ūkio vedimo iki santuokos;

48.4.8. teisme aiškiai nurodyta, kad ieškovė leido atsakovui atlikti tam tikras investicijas į savo namą. Nėra ginčo, kad šalys draugavo nuo 2006?m., todėl atsakovo pagalba iki 2016?m. apsiribojo baldų gamybos, montavimo ir buitinės technikos pirkimu ir sumontavimu ginčo name už 7?730,63?Eur, taip pat įvairiais mažesniais pirkimais („Senukai“, UAB „Celsis“) – iš viso 8?971,87?Eur., kas nelaikytina reikšminga investicija. Atsakovo teiginys, kad jis dar ir dirbo, yra atmestinas, nes pats patvirtino, kad atlikti remonto darbų nemoka, o darbai atlikti ieškovės rūpesčiu. Jis tik nupjaudavo žolę;

48.5. Dėl atsakovo nuosavybės teisės į ½ dalį turto nustatymo:

48.5.1. atsakovo teigimu, pagal susitarimą ½ dalis Turto buvo įsigyta jo lėšomis – jis perdavė ieškovei 90?000?Lt (26?065,80?Eur), iš kurių 60?000?Lt (17?377,20?Eur) davė jo motina, o 30?000?Lt (8?688,60?Eur) atsakovas turėjo sukaupęs. Teismas, detaliai išanalizavęs aplinkybes, nustatė, kad ½ dalis Turto pagal sutartį įgyta ieškovės lėšomis, kurių dalį (50?000?Lt / 14?481?Eur) jai prieš sutarties sudarymą padovanojo ieškovės motina. Atsakovo abejonės dėl motinos galimybių dovanoti pinigus yra deklaratyvios ir nepagrįstos – nėra jokių įrodymų, kad pinigai nebuvo įnešti į sąskaitą 2014?m. rugsėjo 8 d. Teismas teisingai konstatavo, kad ½ dalis Turto, registruota ieškovės vardu, nepriklauso atsakovui, nes tam nėra jokio įrodymų pagrindo;

48.5.2. teismas, vertindamas atsakovo versiją, pažymėjo, kad jo turto deklaracijose matyti santaupų augimas per nagrinėjamą laikotarpį: 2013?m. – 321?504?Lt (93?113,99?Eur), 2014?m. – 364?119?Lt (105?456,15?Eur), 2015?m. – 102?476?Eur. Teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovo argumentas, kad deklaracijoje galėjo būti klaidų, yra neįtikinamas;

48.5.3. atsakovas neįrodė jokiais rašytiniais dokumentais, jog gauta dovana iš motinos iš tikrųjų egzistavo. Atsakovo teiginys, kad dovanos deklaruoti neprivalėjo, fakto neįrodo. Turto deklaracijos rodė, kad 2014?m. atsakovas turėjo pakankamai lėšų ½ dalies Turto įsigijimui (daugiau nei 90?000?Lt / 26?065,80?Eur), todėl kilo pagrįstų abejonių dėl papildomų motinos lėšų reikalingumo. Teismo posėdžio metu liudytoja, atsakovo motina, pateikė nenuoseklius, nelogiškus paaiškinimus, neaišku, iš kur galėjo turėti pinigų;

48.5.4.?teismas įvertino atsakovo pateiktas „Excel“ lenteles apie investicijas į Turtą ir pagrįstai jas atmetė, nurodydamas, kad nėra patikimų duomenų, jog jas pildė abi šalys siekdamos apskaityti investicijas. Lentelių autoriai nurodyti kaip atsakovas arba „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)), el. laiškai dėl suderinimo nepateikti, o lentelių sukūrimo-redagavimo datos negali patikimai liudyti apie tikrąją jų sudarymo datą. Todėl teismo išvada, kad lentelės neįrodo nei atsakovo investicijų į Turtą, nei lėšų perdavimo ½ dalies Turto įsigijimui, yra visiškai pagrįsta;

48.5.5. teismas pagrįstai atmetė atsakovo pateiktą lentelę dėl dušo kabinos, nes jos modifikavimo data (2015 m. liepos 10 d.) neatitinka realių mokėjimų datų (263?Eur – 2015 m. birželio 17 d.; 612,85?Eur – 2015 m. rugpjūčio 31 d.; viso 875,85?Eur), todėl lentelių sudarymo/modifikavimo laikas nėra patikimas. Atsakovo abejonės dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstos. Atsakovo pastabos dėl ieškovės dalyvavimo lentelių kūrime neturi reikšmės – duomenų apie tokį jos indėlį nėra, o lentelės buvo kuriamos ar koreguojamos po to, kai atsakovas gavo ieškovės informaciją proceso metu, todėl teismo išvados yra aiškios ir pagrįstos;

48.5.6. teismas pagrįstai atmetė proceso metu padarytus garso įrašus kaip netiesioginius įrodymus. Įrašai buvo atlikti jau prasidėjus santuokos nutraukimo procesui, o jų turinys neįrodo, kad atsakovas reikšmingai prisidėjo prie ½ dalies Turto įsigijimo ar remonto. Vertinant pokalbius su ieškovės motina, paaiškėjo, kad jos parodymai nebuvo nuoseklūs, o rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, jog ieškovės motina padovanojo lėšų pusės Turto įsigijimui, atitiko posėdžio metu pateiktą paaiškinimą. Teismas objektyviai įvertino visus įrodymus, kritiškai atsisakydamas nepatikimų, ir pagrįstai rėmėsi rašytiniais dokumentais, todėl nėra pagrindo teigti, kad įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos;

48.6. Dėl piniginės kompensacijos priteisimo:

48.6.1. nustatydamas įrodyto piniginio indėlio dydį, teismas nurodė (apskųsto sprendimo 181 punktas), kad, jo vertinimu, šalių pateikti rašytiniai įrodymai bei šalių ir liudytojų paaiškinimai sudaro pagrindą teigti, jog atsakovas į Turto remontą ir pagerinimą iki santuokos sudarymo investavo 12?379,67?Eur, sudarytą iš šių sumų: 1) 2015?m. vasario?9?d. S.?. išrašė sąskaitą faktūrą 11?500?Lt (3?330,63?Eur); 2) 2015?m. liepos?1?d. atsakovas „Senukai“ – 164,21?Eur; 3) 2015?m. rugpjūčio?31?d. UAB „Celsis“ – 612,85?Eur; 4) 2016?m. birželio?17?d. UAB „Celsis“ – 263?Eur; 5)2015?m. rugpjūčio?19?d. „Senukai“ – 201,18?Eur; 6) 2015?m. rugsėjo?18?d. S.?. – 2?000?Eur; 7) 2015?m. lapkričio?3?d. S.?. – 2?400?Eur; 7) 2019?m. liepos?3?d. ieškovei – 17,91?Eur; 8) 2019?m. lapkričio?6?d. ieškovei – 18,86?Eur; 9) 2015?m. rugpjūčio?18?d.–2019?m. balandžio?18?d. „Senukai“ – 322,31?Eur (iš tikrųjų teisinga suma yra 121,13?Eur, nes 201,18?Eur buvo dvigubai priskaičiuota); 10) pirties įrengimui – 2?198,72?Eur; 11) garažo įrengimui – 850?Eur. Teismas padarė aritmetinę klaidą: dvigubai pridėta 201,18?Eur „Senukai“ sumos dalis ir taip pat 850?Eur už garažo vartus priskirta atsakovui, nors faktiškai šių įrodymų nėra. Atsižvelgiant į pataisymus, teisingai patvirtintas atsakovo indėlis sudarytų: 12?379,67?Eur – (201,18?Eur + 850?Eur) = 11?328,49?Eur. Taigi, jeigu aukštesnės instancijos teismas pripažintų klaidų ištaisymą, teisinga būtų priteisti atsakovui 11?328,49?Eur kompensacijos už investicijas į ieškovės turtą;

48.6.2. atsakovas teigia, kad jo investicijos į Namą buvo esminės, o turtas pagerintas daugiausia jo lėšomis ir darbu. Jis mano, kad turėjo būti pripažinta ne tik jo nuosavybės teisė į ½ Turto, bet ir priteista 35?002?Eur kompensacija. Teismas konstatavo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog atsakovas prisidėjo prie turto pagerinimo ar remonto savo darbu. Atsakovas skunde nenurodo kokius konkrečius darbus jis atliko, išskyrus tai, kad kelis kartus lankėsi Name remonto metu. Taigi teismas pagrįstai pripažino tik atsakovo piniginį indėlį, kurio dydis sudaro 11?328,49?Eur;

48.6.3. atsakovas, įrodinėdamas savo investicijas į turtą, patvirtino, kad daugiau kvitų ar objektyvių įrodymų, byloje nėra. Ieškovės užrašai buvo teisingi, o atsakovo lentelės – jo paties sudarytos, neaišku kada ir pagal ką. Dalis lentelėse nurodytų sumų sutampa su ieškovės kvitais, tačiau lentelės buvo koreguojamos atsižvelgiant į ieškovės dokumentus. Ieškovė tvarkė savo išlaidų apskaitą, rinko kvitus ir pasižymėjo sumas, pvz., už garažo vartus, kuriuo naudojasi atsakovas. Tai nereiškia, kad vedė bendrą šalių apskaitą. Atsakovas teigia, kad investavo didesnę sumą – 35?002?Eur pagal lenteles, tačiau teismas jas atmetė, todėl šis argumentas nereikšmingas. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė nei bendro ūkio, nei susitarimo dėl turto, nustatė, kokia dalimi jis iš tikrųjų investavo į ieškovės turtą ir priteisė kompensaciją. Likusios išlaidos priskirtos ieškovei, nes atsakovas jas neįrodė;

48.6.4. atsakovas ginčija teismo išvadą, teigdamas, kad jo deklaracijos buvo neteisingai interpretuotos. Tačiau teismas klaidos nepadarė. Ieškovė teismui pateikė informaciją apie atsakovo deklaracijas, iš kurių aiškiai matyti, kad jis per nagrinėtą laikotarpį nepatyrė išlaidų Turto įsigijimui ar remontui: 2013 m. (pateikta 2014 m. balandžio 10 d.) – 321?504?Lt santaupų; 2014 m. (pateikta 2015 m. balandžio 16 d.) – 364?119?Lt; 2015 m. (pateikta 2016 m. balandžio 13 d.) – 102?476?Eur. Atsakovas nurodė, kad 2016 m., palyginti su 2015 m., jo santaupos sumažėjo 35?263?Eur, tačiau nepaminėjo, kad tais metais jis įsigijo vertybinių popierių už 51?000?Eur, ko anksčiau neturėjo (apskųsto sprendimo 94 punktas). Tai tik patvirtina, kad atsakovas neperdavė lėšų ieškovei, neinvestavo į Turtą, nes jo santaupos iš esmės augo. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nekilnojamasis turtas gali būti pripažintas bendru tik tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir su tikslu sukurti bendrąją nuosavybę arba esant patikimiems įrodymams, kad turtas buvo iš esmės pagerintas. Šiuo atveju tokie įrodymai nebuvo pateikti, todėl teismo išvada yra teisinga;

48.6.5. teismas teisingai pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie dabartinę Turto vertę. 2014?m. sutartimi ieškovė įgijo ½ dalį Turto už 90?000?Lt (26?065,80?Eur) iš buvusio sutuoktinio. Teismas pagrįstai preziumavo, kad tuo metu viso Turto vertė buvo 52?131,60?Eur (26?065,80?Eur ×?2). Tačiau jis taip pat teisingai pažymėjo, kad per beveik 11 metų nuo sutarties sudarymo Turtui buvo atliktas remontas ir pagerinimas, todėl dabartinė vertė yra žymiai didesnė. Remiantis viešai prieinamais VĮ Registrų centro duomenimis, Turtą sudarančių objektų vidutinė rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu 2025?m. sausio?1?d., siekė 97?921?Eur (80?800?Eur + 539?Eur + 738?Eur + 634?Eur + 2?310?Eur + 12?900?Eur). Tačiau, teismo vertinimu, reali dabartinė Turto rinkos vertė galėtų siekti 150–200?tūkst.?Eur. Todėl teismas pagrįstai atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą pripažinti jo nuosavybės teisę į dalį Turto;

48.6.6. teismo vertinimas pagal turimą byloje informaciją objektyvus. Turto vertė nustatoma jo padalijimo momentu, o šiuo atveju teismas pažymėjo, kad vien VĮ Registrų centro duomenimis, kurie nėra visiškai objektyvūs ir neatitinka rinkos vertės, Turto vertė sudaro 97?921?Eur. Atsakovas tik kvestionuoja teismo nustatytą faktinę aplinkybę, tačiau jokios alternatyvios vertės nenurodo. Teismas, nustatydamas Turto rinkos vertę ir palygindamas ją su atsakovo investicijų dydžiu, nepadarė klaidos, nes tai vienintelis objektyvus būdas įvertinti, ar investicijos yra esminės. Todėl teismo išvada, kad nustatyta atsakovo investicijų suma, palyginti su VĮ Registrų centro nurodyta 97?921?Eur verte, nelaikytina esmine, o kompensacija iš esmės priteista teisingai;

48.6.7. nepagrįsti atsakovo argumentai, kad atsakovui Namas yra vienintelė vieta gyventi, jis neturi kito turto ir kt. Teismas nustatė, kad be kompensacijos, jis turi deklaravęs didelę sumą pinigų – 2023 m. deklaravo turėjęs transporto priemonių už 31 300 Eur, 154 015 Eur piniginių lėšų gyvendamas kartu su ieškove;

48.6.8. sprendžiant ginčą dėl Turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės priklausomybę – asmeninė ar bendroji dalinė – reikia vertinti pagal tai, ar buvo sudarytas konkretus susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Vien tik bendro gyvenimo faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise. Teismas nustatė, kad jokio susitarimo nebuvo. Tik nustatytas susitarimas įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise leistų spręsti apie kiekvienam bendraturčiui tenkančią dalį. Teisės į turtą gali būti pripažįstamos tik proporcingai šalių indėliui – bendrai atliktam darbui ar įneštoms lėšoms. Kadangi susitarimo nebuvo, teismui spręsti dėl atsakovo dalies Turte, teisinio pagrindo nebuvo.

konstatuoja :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

49. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigą) patikrina, ar nėra šio Kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl šalių santuokos nutraukimo bei neturtinės žalos (ne)atlyginimo

50. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių. Atsakovas teigia, jog: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo abiejų sutuoktinių kaltę, nors įrodymai rodo, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės – ji nesistengė išsaugoti šeimos, nesirūpino sergančiu ir nedarbingu atsakovu, jo nepalaikė nei morališkai, nei materialiai, taip pažeisdama sutuoktinės pareigas; byloje nenustatyta jokių konkrečių atsakovo veiksmų, kurie turėjo įtakos santuokos iširimui; 2) teismas neįvertino, kad atsakovas apie santuokos iširimą sužinojo tik 2024 m. sausį, gavęs ieškovės advokatės parengtą sutartį, todėl būtent ši data laikytina faktiniu santuokos iširimo momentu; 3) santuoka faktiškai iširo ieškovės iniciatyva ir dėl jos elgesio atsakovui susirgus sunkia liga – ieškovė juo nesirūpino, nelankė ligoninėje, nepalaikė, taip pat toleravo ir skatino nepagarbų sūnaus elgesį, dėl ko atsakovas patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, o teismas šių aplinkybių nevertino ir savo išvadų nepagrindė. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada padaryta netinkamai, neištyrus ir neįvertinus byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, jog santuoka nutrūko dėl ieškovės kaltės CK 3.60 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl teismas pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas.

51. Pirma, priešingai nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstą sprendimą, išsamiai aptarė bylos įrodymus, t. y. šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus ir rašytinius dokumentus, ir juos įvertino. Vien tai, kad atsakovas turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visuma įvertinta ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ar kad buvo nukrypta nuo teismų formuojamos praktikos šiuo klausimu.

52. Antra, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos išvadomis. CK 3.60 straipsnis numato, kad sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas šioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį, preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienus metus visiškai ja nesirūpina.

53. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog nors, pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį, sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-2/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-2/2011">3K-3-2/2011</a>; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05OS05NjkvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-99-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-99-969/2016">3K-3-99-969/2016</a>, 14 punktas; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzctMzc4LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-137-378/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-137-378/2018">3K-3-137-378/2018</a>).

54. Pažymėtina, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04Ny05NjkvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-87-969/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-87-969/2017">3K-3-87-969/2017</a>, 47 punktas).

55. Nagrinėjamu atveju, ieškovė prašė nutraukti šalių santuoką dėl atsakovo kaltės, atsakovas dėl ieškovės kaltės. Ieškovė ieškiniu prašė nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, nurodydama, jog jis buvo ūmaus būdo, elgėsi netinkamai ir nepagarbiai kaip sutuoktinis, kėlė konfliktus, ribojo jos bendravimą su vaikais šeimos namuose ir pan. Atsakovas prašė santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės, teigdamas, kad jam 2023 m. rugpjūčio mėnesį susirgus sunkia onkologine liga, ieškovė nutarė skirtis, inicijavo konfliktus, nesirūpino juo tinkamai, atsakovas ieškovei buvo reikalingas tik dėl pajamų, todėl pažeidė savo sutuoktinės pareigas.

56. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas pripažino ne tik atsakovo, bet ir ieškovės kaltę. Ieškovė savo kaltės neginčija, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, taigi iš esmės pripažįsta, kad ji taip pat pažeidė savo kaip sutuoktinės pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje.

57. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir teigia, jog santuoka iširo tik dėl ieškovės kaltės, teisėjų kolegija toliau pasisako tik dėl tų apeliacinio skundo argumentų, kurie yra susiję su atsakovo kaltės dėl santuokos iširimo (ne)buvimu.

58. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nenustatė konkrečių jo veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip nepagarba ieškovei, neprisidėjimas prie šeimos poreikių tenkinimo ar nepritarimas moraliai ir materialiai, ir kurie galėjo turėti įtakos santuokos iširimo procesu. Todėl, jo nuomone, nebuvo pagrindo nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės.

59. Teisėjų kolegija pažymi, kad santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-398/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-398/2013">3K-3-398/2013</a>). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05OS05NjkvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-99-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-99-969/2016">3K-3-99-969/2016</a>, 18 punktas; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDk1LTEwNzUvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-495-1075/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-495-1075/2020">e3K-3-495-1075/2020</a>).

60. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo 125 punkto, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šalims gyvenant santuokoje, trūko moralinės paramos vienas kitam, įsiklausymo į vienas kito poreikius ir nuomonę, šalys nebuvo susikoncentravusios į šeimyninių santykių išsaugojimą ir puoselėjimą, o tai ir lėmė šeimos iširimą. Be to, byloje nėra duomenų, kad šalys būtų dėjusios dideles pastangas, jog šeima gyventų pilnavertišką santuokinį gyvenimą, svarsčiusios visas įmanomas galimybes, intensyviai ieškojusios sutarimo.

61. Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog dėl santuokos iširimo kalta ne tik ieškovė, tačiau ir atsakovas, nes abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs – dėl jų elgesio sutriko tarpusavio nuolatinis bendravimas, nebuvo ieškoma bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius; abipusiai pažeidimai buvo esminiai, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu turėjo įtakos santuokai iširti (CK 3.27 straipsnio 1 dalis).

62. Pažymėtina, jog atsakovas, prašydamas pripažinti, kad santuoka iširo būtent dėl ieškovės kaltės, nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad jis pats tinkamai vykdė savo, kaip sutuoktinio, pareigas ieškovės atžvilgiu. Atsakovo prašymas iš esmės grindžiamas subjektyviu ieškovės veiksmų vertinimu jo atžvilgiu ir įvairiais kaltinimais. Be to, atsakovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė argumentų, paaiškinimų ar įrodymų, kad būtų siekęs spręsti tarp šalių kilusius konfliktus abipusių nuolaidų būdu ar ėmęsis aktyvių veiksmų, siekdamas išsaugoti santuoką.

63. Pažymėtina, jog tarpusavio asmeniniams santykiams būdinga tai, kad vieno asmens elgesys dažniausiai turi įtakos kito asmens elgesiui. Todėl tais atvejais, kai vienas sutuoktinis elgiasi netinkamai, santuokoje kylančių problemų pastebėjimas laiku ir jų sprendimas didele dalimi priklauso ir nuo kito sutuoktinio, ypač jo netoleravimo tokio elgesio bei tokio elgesio priežasčių. Tačiau jei sutuoktiniai laiku nepastebi ir nesprendžia santuokoje kylančių problemų, jų tarpusavio ryšiai gali nutrūkti, bet ne dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, o dėl jų abiejų nesugebėjimo rasti sprendimą, net ir taikiai išsiskirti. Santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai. Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2016, 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495/2020).

64. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad tarp šalių kilę konfliktai buvo tęstinio pobūdžio, šalys nuolat reiškė viena kitai priekaištus, kaltino viena kitą netinkamu elgesiu, nesugebėjo konstruktyviai spręsti tarpusavio nesutarimų ir neieškojo kompromisų. Byloje nenustatyta, kad viena iš šalių būtų ėmusi aktyvių veiksmų, siekiant išsaugoti santuoką ar spręsti konfliktus abipusių nuolaidų būdu.

65. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino šalių elgesį kaip atspindintį abipusį supratimo, rūpinimosi ir moralinės paramos trūkumą, o ne vienos šalies išimtinę kaltę. Todėl pagrįstai konstatuota, jog abi šalys pažeidė savo, kaip sutuoktinių, pareigas, ir santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

66. Kadangi santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimo.

Dėl šalių jungtinės veiklos, įgyjant bendros dalinės nuosavybės teise turtą

67. Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti, kad šalys, vykdydamos jungtinę veiklą, bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo ½ dalį Turto.

68. Pirmosios instancijos teismas atmetė šį atsakovo reikalavimą, nustatęs, kad: 1) atsakovas neįrodė, kad šalys iki 2016 m. pabaigos jau gyveno kartu; 2) nesant įrodymų apie bendrą gyvenimą iki 2016 m. pabaigos, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog šalys, gyvendamos atskirai (ieškovė savo bute (duomenys neskelbtini), o atsakovas – savo bute (duomenys neskelbtini)), galėjo vesti bendrą ūkį tuo laikotarpiu; 3) ieškovė teigė, jog šalys neturėjo bendro biudžeto, pirko buities prekes ir maistą atskirai, turėjo atskirus šaldytuvus, automobilius ir finansus, nebuvo vienas kitam atskaitingi, sprendimus priėmė savarankiškai ir bendro ūkio nevedė; 4) liudytojų parodymai patvirtino atsakovo savarankišką elgesį; 5) aplinkybė, kad atsakovas vedė investicijų apskaitą, nesudaro pagrindo manyti, kad šalys siekė kurti bendrą ūkį; 6) ieškovės testamentas, kuriuo ½ dalį Turto buvo nusprendusi palikti atsakovui, neįrodo, kad atsakovas davė ieškovei lėšas šios ½ dalies Turto įsigijimui, ar kad egzistavo šalių susitarimas dėl ½ dalies Turto įsigijimo, panaudojant atsakovo ieškovei duotas lėšas, ar kad atsakovas davė pinigų ieškovei ½ dalies Turto įsigijimui; 7) atmetė pateiktas lenteles, nustatydamas, kad nėra patikimų duomenų, jog jas pildė abi šalys, siekdamos vesti apskaitą dėl investicijų į Turtą; 8) rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovės motina padovanojo dukrai lėšų ½ dalies Turto įsigijimui, todėl 2024 m. balandžio 22 d. garso įrašas negali įrodyti atsakovo indėlio; 9) atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis būtų perdavęs ieškovei 90 000 Lt (26 065,80 Eur) ½ dalies Turto įsigijimui.

69. Atsakovas su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir iš esmės teigia, kad: 1) teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovės deklaruota gyvenamąja vieta ir darbdaviams nurodytais adresais, kurie neatitiko faktiškai gyvenamosios vietos; tiek ieškovė, tiek atsakovas iki 2016–2017 m. nurodydavo neteisingus duomenis; 2) atsakovas pateikė dokumentus (pažymas, kvitus, garso įrašus, patvirtinimus-liudijimus), kurie patvirtina, kad jis faktiškai gyveno kitu adresu, o šalių bendras gyvenimas ir bendro ūkio tvarkymas nesutapo su teismo nustatyta informacija; 3) teismas neįvertino atsakovo paaiškinimų, kad jis gyveno pas ieškovę tik dalį laiko, grįždavo į (duomenys neskelbtini) dėl darbų ir mokesčių, dalijosi finansine atsakomybe, tačiau faktiškai nemažą dalį išlaidų dengė grynaisiais, kas paneigia teismo išvadą apie bendro ūkio nebuvimą; 4) teismas nepagrįstai rėmėsi vien ieškovės paaiškinimais, kurie prieštaravo jos pačios pateiktiems įrodymams, ir neįvertino filmuotos medžiagos bei garso įrašų, liudijančių bendrus sprendimus dėl namų ūkio, maisto ir transporto; 5) teismas laikė atskirus pirkinių čekius ir deklaracijas įrodymu, kad bendro ūkio nėra, tačiau atskirų deklaracijų pildymas ar atskiri pirkimai nesusiję su bendro ūkio nebuvimu. Bendro ūkio tvarkymas gali vykti su atskira apskaita, bet faktiškai išlaikant bendrus namus ir finansinę atsakomybę; 6) byloje nėra ginčo, kad šalys draugavo nuo 2006 m., o jų santykiai buvo artimi. Taigi, ne tik nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge ir ūkio tvarkymas kartu yra pagrindas pripažinti jų santykius kaip artimus sutuoktinių santykiams, bet ir bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru šalių darbu.

70. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTMzLTQyMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-133-421/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-133-421/2019">e3K-3-133-421/2019</a>).

71. Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Taigi, nepaisant CK 6.969 straipsnio 4 dalies, nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTMzLTQyMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-133-421/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-133-421/2019">e3K-3-133-421/2019</a>).

72. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas neįrodė, jog nuo 2006 m. gyveno kartu su ieškove ir vedė bendrą ūkį, ar kad šalys jungtinės veiklos pagrindu įgijo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise.

73. Pažymėtina, jog išnagrinėjus apeliacinį skundą, matyti, kad atsakovas iš esmės dėsto analogiškus argumentus, kurie buvo nurodyti ir priešieškinyje, tokiu būdu siekdamas, kad tos pačios aplinkybės būtų pakartotinai išnagrinėtos ir įvertintos aukštesniojo teismo, tačiau iš esmės nenurodo, dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas, atsakovo teigimu, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

74. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-576/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-576/2013">3K-3-576/2013</a>; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-404/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-404/2014">3K-3-404/2014</a>).

75. Nors atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tai nesuteikia pagrindo laikyti, jog skundžiamas sprendimas priimtas pažeidžiant pirmiau aptartas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija pažymi, jog kitoks įrodymų vertinimas, nei to siekia atsakovas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzgyLTQyMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-382-421/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-382-421/2017">e3K-3-382-421/2017</a>, 44 punktas, 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTEzLTYxMS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-113-611/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-113-611/2018">e3K-3-113-611/2018</a>).

76. Byloje nėra patikimų įrodymų, sudarančių pagrindą spręsti, kad atsakovas nuo 2006 m. gyveno kartu su ieškove jos bute (duomenys neskelbtini). Iš 2012 m. sausio 30 d. prašymo Kėdainių rajono savivaldybės archyvui bei 2014 m. Lietuvos banko dokumentų matyti, kad atsakovas savo gyvenamąją vietą nurodė (duomenys neskelbtini), tačiau nuo 2012 m. ieškovė deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), o pats atsakovas 2013 m., 2016 m. muitinei nurodė savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Todėl, net jei ir būtų galima teigti, kad atsakovas 2012 m. pradžioje gyveno (duomenys neskelbtini), ieškovės bute, bendras šalių gyvenimas galėjo trukti tik apie 8 – 9 mėnesius, be to, atsakovo pateikti duomenys yra prieštaringi.

77. Kaip teisingai pažymi atsakovas, 2024 m. gruodžio 24 d. A. V. L. ir V. B. liudijimai patvirtina, kad nuo 2007 m. atsakovas negyveno savo bute (duomenys neskelbtini), tačiau, priešingai nei siekia jis įrodyti, liudijimai neįrodo, kad jis gyveno kartu su ieškove (duomenys neskelbtini), jos bute.

78. Atsakovas į bylą buvo pateikęs savo banko 2015–2016 m. sąskaitos išrašus, kurie iš dalies patvirtina jo apsipirkimus ir mokesčius (duomenys neskelbtini), tačiau (duomenys neskelbtini) atliktų mokėjimų nematyti. Be kita ko, ieškovė paaiškino, kad jos butas (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) nedidelis – 2 kambarių, 44 m² (iš jų 28,35 m² gyvenamojo ploto), ir ji jame gyveno su dviem vaikais, todėl atsakovo gyvenimas kartu su ja mažai tikėtinas. Pažymėtina kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OTcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-697/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-697/2013">3K-3-697/2013</a>).

79. Priešingai nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šalių bendro gyvenimo ir jungtinės veiklos, neapsiribojo vien ieškovės paaiškinimais. Be kitų byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų, byloje buvo įvertinti ir liudytojų, t. y. atsakovo brolio V. K., ieškovės motinos, sesers R. Š., dukros K. Š., sūnaus E. J., studijų draugės V. I. bei G. T. parodymai. Liudytojai nurodė, kad atsakovas (duomenys neskelbtini) gyveno tik retkarčiais, nedalyvavo namų ūkio tvarkyme, finansai ir maisto produktai buvo tvarkomi ir perkami atskirai, kelionių metu šalys gyveno atskirai, nesinaudojo bendrais automobiliais ir mokėjo mokesčius individualiai.

80. Ieškovė patvirtino, kad nuo 2016 m. gyveno kartu su atsakovu, tačiau bendro biudžeto neturėjo, maistą ir buities prekes pirkdavo atskirai, turėjo atskirus šaldytuvus ir automobilius, finansai buvo atskiri, sprendimus priimdavo kiekvienas savarankiškai, atsakovas savo lėšas leido tik sau. Atsakovas nurodė, kad šalys vedė atskirą investicijų apskaitą, ir tai, teisėjų kolegijos vertinimu, papildomai patvirtina, jog bendro ūkio jie nevedė.

81. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, jog šalys gyveno kartu ar vedė bendrą ūkį nuo 2006 m. iki santuokos sudarymo, t. y. (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018).

Dėl ½ dalies Turto įsigijimo

82. Atsakovas priešieškiniu taip pat prašė pripažinti nuosavybės teisę į ½ dalį Turto, teigdamas, kad šalys taip buvo susitarusios. Atsakovas teigė, kad jis perdavė ieškovei 90 000 Lt (26 065,80 Eur) grynaisiais, iš kurių 60 000 Lt (17 377,20 Eur) skyrė jo motina, o 30 000 Lt (8 688,60 Eur) yra atsakovo santaupos. Kaip įrodymą, kad šalys buvo susitarusios atsakovo lėšomis įsigyti ½ dalį Turto, atsakovas nurodė 2016 m. rugsėjo 27 d. ieškovės sudarytą oficialų testamentą (toliau – ir Testamentas), kuriuo ieškovė buvo palikusi atsakovui ½ dalį Turto, nurodant, kad atsakovas, priėmęs palikimą, naudotųsi puse gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkio pastatų, įsigytų pagal minėtą Sutartį.

83. Pirmosios instancijos teismas atmetė šį atsakovo reikalavimą nustatęs, kad: 1) Testamentas neįrodo, kad atsakovas finansavo ½ dalį Turto dalies įgijimo; 2) byloje nėra rašytinių įrodymų apie grynųjų pinigų perdavimą; 3) byloje nėra duomenų, kad atsakovo pateiktos investicijų lentelės buvo pildomos abiejų šalių, nėra kitų įrodymų apie šalių suderinimą ir kt.; 4) atsakovo pateikti 2024 m. kovo 22 d. ir 2024 m. balandžio 22 d. garso įrašai neįrodo, jog atsakovas finansiškai prisidėjo prie ½ dalies Turto įsigijimo (2024 m. kovo 22 d. garso įrašas padarytas po santuokos nutraukimo pradžios; pripažinta, jog ieškovė galėjo pritarti atsakovo pareiškimams, siekiant išvengti konflikto; 2024 m. balandžio 22 d. įrašas su ieškovės motina nepatvirtina atsakovo indelio, nes ieškovės motina patvirtino, jog dovanojo lėšas ieškovei); 5) atsakovas turėjo pakankamai savo lėšų ½ dalies Turto įsigijimui, todėl nėra aišku kokiu pagrindu skolinosi iš savo motinos; 6) atsakovas neįrodė dovanos gavimo iš motinos rašytiniais dokumentais, tokia dovana turėjo būti rašytinė ir patvirtinta notaro, tačiau tokių duomenų byloje nėra.

84. Atsakovas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir teigia, kad: 1) Testamentas buvo kaip garantija atsakovui už jo pinigines lėšas į ½ dalies Turto įsigijimo; 2) atsakovas mokėjo už ginčo žemės sklypo registravimą, mokesčius; 3) pateiktos investicijų lentelės rodo šalių patirtas išlaidas ir atliktus darbus, šios buvo pildytos ieškovės; 4) 2024 m. kovo 22 d. ir balandžio 22 d. garso rašai patvirtina atsakovo piniginį indelį į ½ dalį Turtą; 5) ieškovės motina neturėjo galimybių ieškovei padovanoti 14?481?Eur (50 000 Lt); 6) deklaracijose nurodytos sumos yra metų pabaigos rodikliai, realios išlaidos galėjo skirtis. Atsakovas įrodė, kad ieškovė negalėjo turėti pakankamai lėšų ½ dalies Turto daliai; 7) teismas atmėtė visus atsakovo netiesioginius įrodymus, nustatydamas pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą.

85. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ginčui reikšmingas bylos aplinkybes. Byloje nėra ginčo dėl to, jog byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių faktą, jog atsakovas perdavė ieškovei 26 065,80 Eur (90 000 Lt) ginčo turto įsigijimui.

86. Priešingai nei teigia atsakovas, į bylą pateiktos šalių investicijų į Turtą „Excel“ lentelės su jų sukūrimo ir redagavimo duomenimis, taip pat lentelė su atliktais darbais ir šalių investicijomis į Turtą, vienareikšmiškai neįrodo fakto, jog atsakovas davė ieškovei 90 000 Lt. Byloje nėra pateiktų jokių šalių tarpusavio susirašinėjimo dėl šiose lentelėse nurodytų duomenų suderinimo. Taip pat vien tai, kad lentelių autoriai nurodyti kaip atsakovas arba „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)), neįrodo, jog šias lenteles pildė ar redagavo būtent ieškovė.

87. Nors apeliantas piniginį indelį į ginčo turtą įrodinėjo 2024 m. kovo 22 d. ir 2024 m. balandžio 22 d. garso įrašais, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai įvertino šių įrašų įrodomąją reikšmę. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įrašai padaryti jau prasidėjus santuokos nutraukimo procesui, kai santuoka faktiškai buvo nutrūkusi, todėl neatmetama galimybė, jog ieškovė, esant itin konfliktiškiems santykiams, galėjo pritarti atsakovo teiginiams, net jei tai ir neatspindėjo jos tikrosios valios. Pažymėtina, jog teismo posėdžio metu ieškovės motina tam tikras aplinkybes nurodė kitaip nei pokalbio su atsakovu metu, taigi nuoseklumo ieškovės motinos paaiškinimuose nėra.

88. Be kita ko, byloje nėra duomenų, jog garso įrašai buvo daromi su ieškovės arba ieškovės motinos žinia ar sutikimu, todėl jų turinys negali būti laikomas patikimu įrodymu apie tikrąsias šalių susitarimo aplinkybes ir kt.

89. Bylos duomenys patvirtina, jog 2014 m. rugsėjo 8 d. J. K. (ieškovės motina) į savo banke esančią sąskaitą įnešė 50 000 Lt (14 481 Eur); 2014 m. rugsėjo 8 d. J. K. dovanojimo sutartimi padovanojo ieškovei 50 000 Lt (14 481 Eur) ½ dalies Turto pirkimui, nurodant, kad lėšos pervestos 2014 m. rugsėjo 8 d. pavedimu, kartu pateiktas ir mokėjimo pavedimas; 2014 m. rugsėjo 17 d. Sutartimi ieškovė iš buvusio sutuoktinio E. J. asmeninės nuosavybės teise įsigijo ½ dalį Turto už 90 000 Lt (26 065,80 Eur); 2014 m. rugsėjo 17 d. ieškovė mokėjimo pavedimu pervedė buvusiam sutuoktiniui E. J. 90 000 Lt (26 065,80 Eur) pagal Sutartį; 2014 m. rugsėjo 17 d. ieškovė sumokėjo 109,24 Lt (31,64 Eur) VĮ Registrų centrui už nuosavybės teisės į Turtą registravimą; 2014 m. rugsėjo 17 d. ieškovė ir jos buvęs sutuoktinis E. J. sudarė susitarimą dėl komunalinių mokesčių už Turtą sumokėjimo; 2014 m. lapkričio 1 d. ieškovė ir jos buvęs sutuoktinis E. J. sudarė patalpų priėmimo–perdavimo aktą.

90. Taigi, ginčo turtas įgytas ieškovės lėšomis, kurių dalį (50 000 Lt (14 481 Eur) ieškovei prieš pat Sutarties sudarymą padovanojo jos motina. Pažymėtina, jog atitinkamai sumažėjo ir ieškovės lėšos: 2013 m. ieškovė turėjo 184 776 Lt (53 514,83 Eur) piniginių lėšų, 2014 m. turėjo 115 113 Lt (33 339,03 Eur), o 2015 m. turėjo 23 476 Eur, taigi ieškovės turėtų santaupų suma akivaizdžiai sumažėjo įsigyjant ½ dalį Turto.

91. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą, aptariamą aplinkybę pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš faktinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą.

92. Atsakovui neįrodžius, jog šalys, vykdydamos jungtinę veiklą, bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo ginčo turtą, t. y. atsakovui neįgyvendinus jam tenkančios įrodinėjimo naštos, jam tenka negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas – sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. vasario 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtOS0xMDc1LzIwMjQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-9-1075/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-9-1075/2024">e3K-3-9-1075/2024</a>). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo reikalavimą dėl nuosavybės teisių į ½ Turto dalį pripažinimo.

Dėl kompensacijos už atliktus Turto pagerinimus

93. Atsakovas byloje taip pat prašė nustatyti atsakovui nuosavybės teisę į ½ dalį Turto dėl jo atliktų investicijų į Turto pagerinimą.

94. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šio reikalavimo, atsižvelgė į nustatytas aplinkybes, kad atsakovas faktiškai prisidėjo prie Turto remonto ir pagerinimo piniginėmis lėšomis. Teismas nustatė, kad iki santuokos sudarymo atsakovas patyrė 12 379,67 Eur išlaidų, įskaitant sumas už baldų įsigijimą, montavimą, buitinės technikos pirkimą, sklypo įregistravimo mokesčius bei kitus su Namo pagerinimu susijusius piniginius įnašus. Teismas pažymėjo, kad nėra objektyvių duomenų, jog atsakovas prisidėjo prie Namo pagerinimo savo darbu, o atvežti baldai, buitiniai daiktai ar įrankiai, skirti buičiai, nelaikytini reikšmingu nekilnojamojo turto pagerinimu. Teismas pripažino, kad ginčo turto vertė padidėjo dėl atliktų remonto darbų, tačiau atsakovo piniginis indėlis buvo santykinai nedidelis, todėl nėra pagrindo nustatyti atsakovui dalinės nuosavybės teisę į turtą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors atsakovui negali būti pripažinta dalinė nuosavybės teisė į ginčo turtą, tačiau yra pagrindas priteisti kompensaciją už faktiškai patirtas pinigines išlaidas, susijusias su Namo remontu ir pagerinimu, t. y. kompensacijos suma sudaro 12 379,67 Eur.

95. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir teigia, kad: 1) jo piniginis įnašas į ginčo turto įsigijimą bei pagerinimus sudaro 61 068 Eur (26 066 Eur ½ dalies Turto įsigijimui ir 35 002 Eur Turto pagerinimams), tuo tarpu ieškovės įnašas siekia 20 596 Eur (atėmus 4 837,99 Eur gautą kompensaciją iš LAAIF – likusi suma 15 758,01 Eur); 2) teismas neatsižvelgė, kad dalis sąskaitų už pirties įrengimą buvo pas ieškovę, todėl atsakovas negalėjo pateikti rašytinių įrodymų apie savo patirtas išlaidas; 3) teismas atmetė atsakovo lenteles su atliktais darbais ir investicijomis į ginčo turtą, nors ieškovės užrašai patvirtina dalį lentelėje nurodytų duomenų, pvz., plytelių sudėjimo darbai 2015 m. liepos 8 d.; 4) teismas neįvertino atsakovo nefinansinio indėlio, nors jis koordinavo darbus, pirko medžiagas ir įrangą; 5) teismas nepagrįstai laikė atsakovo investicijas neesminėmis. Atsakovas investavo 35 002 Eur į ginčo turto pagerinimus, o teismas priteisė tik 12 379,67 Eur kompensaciją. Teismo apskaičiavimai neatitinka atliktų pagerinimų ir turto faktinės vertės pokyčių, nors atsakovas pateikė nuotraukas ir kitus įrodymus.

96. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti atsakovo argumentams. Atsakovas nekelia ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad: 1) 2015 m. vasario 9 d. S. J. išrašė atsakovui sąskaitą faktūrą 11 500 Lt (3 330,63 Eur) sumai už baldus ir jų montavimo darbus; 2) 2015 m. liepos 1 d. atsakovas už 1 64,21 Eur parduotuvėje „Senukai“ pirko elektros instaliacijos prekes, vejos sėklas; 3) 2015 m. rugpjūčio 31 d. atsakovas pervedė UAB „Celsis“ 612,85 Eur, 2016 m. birželio 17 d. pervedė dar 263 Eur; 4) 2015 m. rugsėjo 18 d. atsakovas pervedė S. J. 2 000 Eur, nurodant „skolos grąžinimas“; 5) 2015 m. lapkričio 3 d. atsakovas pervedė S. J. 2 400 Eur, nurodant „skolos grąžinimas“; 6) 2019 m. liepos 3 d. atsakovas pervedė ieškovei 17,91 Eur, nurodant „už žemės registravimą“; 7) 2019 m. lapkričio 6 d. atsakovas pervedė ieškovei 18,86 Eur, nurodant „už žemę“; 8) atsakovas 2015 m. rugpjūčio 18 d.– 2019 m. balandžio 18 d. parduotuvėje „Senukai“ pirko prekių už 322,31 Eur (12,08 Eur + 201,18 Eur + 47,50 Eur + 19,17 Eur + 13,99 Eur + 15,99 Eur + 12,40 Eur); 9) už pirties įrengimą viso 2 198,72 Eur (150 Eur + 300 Eur + 370 Eur + 50 Eur + 498,79 Eur + 220 Eur + 350 Eur + 135 Eur + 83,73 Eur + 11,20 Eur + 20 Eur + 10 Eur); 10) už garažo vartus ½ dalimi – 850 Eur.

97. Atsakovas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad didžiąją dalį Turto pagerinimo išlaidų patyrė grynaisiais. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo ieškovė, objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas iš tikrųjų patyrė daugiau išlaidų Turto remontui ir pagerinimui grynaisiais, byloje nėra pateikta. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad šių išlaidų pagrįsti negali, nes dalis čekių yra pas ieškovę, kuri jų teismui nepateikė. Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime nurodė, kad tokiais atvejais atsakovas gali pagrįsti savo patirtas išlaidas banko sąskaitos išrašu arba teigti, kad ieškovės pateiktus čekius ir sąskaitas apmokėjo jis pats kortele. Atsakovas tokių aplinkybių nenurodė. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti, kad atsakovas faktiškai patyrė daugiau išlaidų, susijusių su turo pagerinimu, nei nustatė pirmosios instancijos teismas.

98. Nors atsakovas teigia, jog prisidėjo prie ginčo Namo ne tik asmeninėmis lėšomis, bet ir savo darbu, tačiau objektyvių duomenų, patvirtinančių šias nurodytas aplinkybes, byloje nėra pateikta. Nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde atsakovas nedetalizavo, kokius konkrečius darbus atliko, kiek laiko tam skyrė ar kokiu būdu prisidėjo. Vien įvairių darbų nurodymas lentelėje, kuri nelaikytina patikimu įrodymu, nepagrindžia aplinkybės, jog šie darbai buvo atlikti atsakovo.

99. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, jog jam turėtų būti priteista viso 35 002 Eur kompensacija už Turto pagerinimą.

100. Byloje nėra objektyvių duomenų apie dabartinę Turto vertę. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal pirkimo–pardavimo sutartį ieškovė įgijo ½ dalį Turto už 90 000 Lt (26 065,80 Eur) iš buvusio sutuoktinio. Remiantis viešai prieinamais VĮ Registrų centro duomenimis, Turto vidutinė rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu 2025 m. sausio 1 d., sudarė 97 921 Eur. Nors atsakovas ginčija Turto vertę, jis nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokio alternatyvaus Turto vertės nustatymo ar skaičiavimo.

101. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo piniginis indėlis (teismo nustatytas – 12 379,67 Eur) nėra pakankamai reikšmingas, kad sudarytų pagrindą nustatyti atsakovui dalinę nuosavybę į Turtą (½, / ¼ dalį ar pan.). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pagrįstai sprendė iš ieškovės priteisti atsakovui Turto pagerinimo kompensaciją.

Dėl priteistos atsakovui kompensacijos dydžio patikslinimo

102. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovui priteistinos kompensacijos, padarė aritmetinę klaidą, t. y. dvigubai pridėta 201,18?Eur „Senukai“ sumos dalis ir taip pat 850?Eur už garažo vartus priskirta atsakovui, nors faktiškai šių įrodymų nėra.

103. Iš apskųsto sprendimo 172 punkto matyti, kad teismas, išvardydamas pagrįstas atsakovo išlaidas turto pagerinimui, tą pačią 201,18 Eur sumą, sumokėtą parduotuvėje „Senukai“, įskaičiavo du kartus. Nurodyta, jog: „<...> 4) 2015 m. rugpjūčio 19 d. atsakovas už 201,18 Eur „Senukai“ įsigijo vonios maišytuvą, dušo maišytuvą ir du dušo komplektus <...>; 8) atsakovas laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2019 m. balandžio 18 d. „Senukai“ įsigijo prekių už 322,31 Eur (12,08 Eur + 201,18 Eur + 47,50 Eur + 19,17 Eur + 13,99 Eur + 15,99 Eur + 12,40 Eur).“ Akivaizdu, kad 2015 m. rugpjūčio 19 d. sumokėta 201,18 Eur suma yra įtraukta į vėliau nurodytą bendrą parduotuvės „Senukai“ išlaidų sumą, todėl ji buvo nepagrįstai skaičiuota du kartus.

104. Ieškovė taip pat kaip aritmetinę klaidą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovui 850 Eur sumą už garažo vartų įrengimą, nors, jos teigimu, tokių išlaidų pagrindžiančių įrodymų nėra. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė, nesutikdama su šia priteista suma, apeliacinio skundo nepateikė, todėl ši aplinkybė negali būti vertinama kaip aritmetinė teismo klaida, padaryta apskaičiuojant atsakovui priteistinos kompensacijos dydį. Be to, pirmosios instancijos teismas apskųsto sprendimo 180 punkte pagrįstai atkreipė dėmesį, kad pačios ieškovės užrašai patvirtina atsakovo prisidėjimą prie garažo vartų įrengimo.

105. Atsižvelgiant į tai, patikslinama atsakovui priteistos kompensacijos suma, t. y. nustatant, kad atsakovui priteista kompensacija sudaro 12 178,49 Eur (3 330,63 Eur + 164,21 Eur + 612,85 Eur + 263 Eur + 201,18 Eur + 2 000 Eur + 2 400 Eur + 17,91 Eur + 18,86 Eur + 121,13 Eur + 2 198,72 Eur + 850 Eur).

Dėl bylos procesinės baigties

106. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-382/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-382/2010">3K-3-382/2010</a>; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-536/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-536/2010">3K-3-536/2010</a> ir kt.).

107. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino šalių pateiktus paaiškinimus, rašytinius įrodymus bei liudytojų parodymus, ir, remdamasis jų visuma, pagrįstai nusprendė ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies, t. y. nutraukti ieškovės ir atsakovo santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; priteisti atsakovui iš ieškovės kompensaciją; kitus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmesti. Dėl šių priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistu, patikslinant, kad apskųstu sprendimu atsakovui priteistą kompensacija sudaro 12 178,49 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

108. CPK 93 straipsnio 1 dalyje, 98 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, pagal kurias šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

109. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamo sprendimo patikslinimas nelemia šalių pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų kitokio paskirstymo.

110. Ieškovė prašė priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad rašytinių įrodymų, pagrindžiančių šių išlaidų patyrimą, į bylą nepateikta, šis klausimas nesprendžiamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria :

Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 29 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Patikslinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. liepos 29 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje neteisingai nurodytą priteistinos kompensacijos dydį, nurodant, kad atsakovui R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisiama 12 178,49 Eur (dvylikos tūkstančių vieno šimtų septyniasdešimt aštuonių eurų 49 ct) kompensacija.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Visvaldas Kazakiūnas

Rosita Patackienė

Dainius Rinkevičius