Baudžiamoji byla Nr. 1A-147-1058/2026
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24333-2025-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.7; 1.1.7.3.1; 1.1.9.2; 1.1.9.7; 2.4.6.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. kovo 26 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė bei pranešėja), Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio,
sekretoriaujant Renatai Vanagienei,
dalyvaujant prokurorei Deimantei Brukštutei,
nuteistosios S. O. gynėjui advokatui Sergejui Milovui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. O. ir jos gynėjo advokato S. Milovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo S. O. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 90 MGL (4 500 EUR) dydžio baudos bausmė.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir S. O. paskirta galutinė 60 MGL (3 000 EUR) dydžio baudos bausmė.
S. O. paskirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones 3 metų laikotarpiui, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. liepos 29 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, S. O. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, ir konfiskuotas S. O. asmenine nuosavybės teise priklausantis automobilis „Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).
S. O. paskirta BK 72⁵ straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programose ir kursuose per 6 mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
S. O. paskirtas kardomąsias priemones – dokumentų paėmimą, rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir specialiosios teisės sustabdymą – nuspręsta palikti galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.
Laikiną nuosavybės teisės apribojimą S. O. turtui – automobiliui „Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuspręsta palikti galioti iki teismo nuosprendžio dalies dėl turto konfiskavimo įvykdymo, įvykdžius – panaikinti.
Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. S. O. pripažinta kalta ir nuteista dėl to, kad 2025 m. liepos 10 d., apie 16.54 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) kryptimi link (duomenys neskelbtini), pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdama neblaivi nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jos iškvėptame ore yra 2,87 promilės etilo alkoholio koncentracija. Tokiais savo veiksmais S. O. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo S. O. ir jos gynėjas advokatas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 3 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: atleisti S. O. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, be užstato, perduodant ją pusseserės J. M. atsakomybėn; paskirti S. O. BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 metų laikotarpiui, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. liepos 29 d.; vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 5 dalimis, konfiskuoti iš S. O. automobilio „Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 15 000 EUR.
2.1. Cituojant BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalis, skundžiamo nuosprendžio dalyje dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nustatytas aplinkybes, nurodoma, kad nepaisant konstatuotų aplinkybių, kurios akivaizdžiai patvirtina esant visoms BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms atleisti S. O. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pirmosios instancijos teismas padarė priešingą išvadą, su kuria nesutinkama. Dėl skundžiamame nuosprendyje akcentuoto didelio S. O. padarytų administracinių nusižengimų kiekio pažymima, kad ji neneigia, jog yra pažeidusi KET, tačiau pabrėžia, kad visi tie pažeidimai buvo smulkūs – nežymus greičio viršijimas arba stovėjimas neleistinoje vietoje. Iš administracinių nusižengimo registro išrašo matyti, kad 2024 m. S. O. net 6 kartus buvo nubausta už tai, jog netinkamai statė automobilį. Visgi, taip nutiko dėl to, jog tuo metu S. O. buvo įsidarbinusi ir dirbo (duomenys neskelbtini), kurio savininkas buvo užtikrinęs, jog darbuotojams iš savivaldybės yra išpirktos stovėjimo vietos. Gavus duomenis apie paskirtas administracines nuobaudas, savininkas tvirtino, kad tai yra nesusipratimas ir viską sutvarkys, tačiau tik išėjusi iš darbo S. O. sužinojo, jog savininko žodžiai dėl išpirktų stovėjimo vietų yra melas. Atkreipiamas dėmesys, kad S. O. iki šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamo nusikaltimo niekada nebuvo bausta už vairavimą esant neblaiviai, nei vienas jos padarytas administracinis nusižengimas nėra susijęs su alkoholio vartojimu.
2.2. Pažymima, kad S. O. ikiteisminio tyrimo metu pilnai prisipažino dėl jai inkriminuoto nusikaltimo ir įtarime nurodytų faktinių aplinkybių, nuoširdžiai gailėjosi. Teisminio proceso metu S. O. pakartojo savo parodymus, akcentavo, kad labai gailisi nusikaltusi, tai jai buvo skaudi pamoka, pažymėjo, jog nustojo vartoti alkoholį, praėjo psichoterapijos kursą. Be to, S. O. duoti parodymai buvo nuoseklūs ir visiškai atitiko ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ji geranoriškai ir kiek galėdama tiksliai atsakė į visus užduotus klausimus, taip pat ir apie tai, kokiomis aplinkybėmis automobilyje atsirado jos mažametė dukra, kai prie automobilio atvažiavo policijos pareigūnės. Apeliantų teigimu, šios aplinkybės nesudaro ne tik esminių nuteistajai inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, tačiau jos apskritai niekaip nėra susijos su aptariamos nusikalstamos veikos kvalifikacija, todėl jų (ne)pripažinimas, o kartu ir apie jas duotų parodymų teisingumas, negali būti vertinamas sprendžiant dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos sąlygos (ne)buvimo. Juo labiau, S. O. santykiai su mažametės dukros, kuri buvo automobilyje policijos patikrinimo metu, tėvu, praeityje ne kartą teistu, yra konfliktiški, vis dar vyksta ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Šie duomenys yra nuteistosios privataus gyvenimo dalis, apie kurią galėjo nekalbėti, tačiau nusprendė būti atvira ir atsakyti į visus teismo klausimus.
2.3. Apeliantų teigimu, S. O. aiškino, kad įvykio dieną jos dukra buvo draugės vaiko gimtadienyje, po kurio ją reikėjo perduoti tėvui. Dėl įtemtų santykių S. O. tai norėjo padaryti pati, todėl, nors ir buvo neblaivi, važiavo iki draugės gyvenamosios vietos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tokių paaiškinimų nepakanka, todėl išėjęs priimti procesinį sprendimą, atnaujino įrodymų tyrimą ir dar kartą apklausė S. O., kuri, vėlgi, nuoširdžiai atsakė į klausimus, nurodydama, jog įvykio dieną buvo susiskambinusi su dukros tėvu ir susitarė, kad dukrą jam perduos vakare. Tėvas nežinojo, nei kur, nei kada tiksliai tai įvyks, todėl S. O. turėjo jam paskambinti ir tai pranešti. Policijos pareigūnei paklausus, kas galės dukrą pasiimti, S. O. paskambino jos tėvui. Nors šie parodymai atitiko skundžiamame nuosprendyje aptartus įvykio vietoje buvusių policijos pareigūnų „BODY“, kamerų vaizdo įrašus bei kitus įrodymus, pirmosios instancijos teismas S. O. teiginius, kad ji buvo susitarusi su vaiko tėvu dėl vaiko perdavimo, kad būdama apsvaigusi nuo alkoholio neketino vežti vaiko automobilyje, laikė nepasitvirtinusiais ir papildomai nurodė, jog yra reikšminga, kad S. O. negalėjo nurodyti tikslaus adreso ir konkretaus asmens, pas kurį buvo jos vaikas prieš neva jo perdavimą vaiko tėvui. Atitinkamai buvo sprendžiama, kad S. O. ne visiškai prisiima atsakomybę už savo atliktus veiksmus, o tai verčia abejoti jos nuoširdžiu gailėjimusi, be to, ji kėlė grėsmę ne tik sau, bet ir savo vaikui, kitiems eismo dalyviams, aplinkiniams. Nesutinkant su šiais argumentais, nurodoma, kad įvykio dienos aplinkybės dėl vaiko paėmimo ir perdavimo tėvui išeina už S. O. baudžiamojo persekiojimo ribų, kurias neabejotinai apibrėžia teismui perduotas kaltinamasis aktas. Šiame procesiniame dokumente minimos aplinkybės nebuvo nurodytos kaip sudarančios tiek patį kaltinimą, tiek kaip nors galinčios apsunkinti jos atsakomybę. Atsižvelgiant į tai, S. O. neturėjo ir neturi pagrindo nuo jų gintis, atitinkamai jos negali ir būti panaudotos prieš ją.
2.4. Akcentuojant in dubio pro reo (liet. visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami atsakomybėn traukiamo asmens naudai) principą, nurodoma, kad sprendimą neatleisti S. O. nuo baudžiamosios atsakomybės ir priimtą apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas grindė prielaidomis dėl tam tikrų aplinkybių nebuvimo, tačiau nesiėmė jokių veiksmų iškilusioms abejonėms pašalinti. Tai yra, S. O. aiškiai nurodė, jog įvykio dieną savo nepilnametės dukros tėvui skambino du kartus – pirmą kartą dienos metu, kai susitarė, jog skambins vakare ir nurodys, kada ir kur jam atvažiuoti dukros. Taip pat S. O. paaiškino, kad jos dukra buvo draugės vaiko gimtadienyje, kuriam pasibaigus dukrą reikėjo perduoti tėvui, tačiau pasakė, jog tikslaus adreso bei draugės dabartinės pavardės nežino, todėl siūlė pirmosios instancijos teismui kviesti liudytoją dėl kvestionuojamų aplinkybių. Todėl akivaizdu, jog S. O. nurodytas aplinkybes, tiek dėl skambučių vaiko tėvui, tiek dėl vaiko buvimo gimtadienyje, pirmosios instancijos teismas galėjo nesunkiai patikrinti, tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į tai, ginčijamos skundžiamo nuosprendžio išvados dėl S. O. neva nevisiškai prisiimtos atsakomybės už savo atliktus veiksmus ir nenuoširdaus gailėjimosi nelaikytinos pagrįstomis bei teisėtomis.
2.5. Dėl netinkamai pritaikytų BK 72 straipsnio nuostatų, nurodoma, kad pirmosios apklausos metu S. O. nurodė, jog jos vairuotas automobilis iki 2025 m. liepos 7 d. priklausė jai ir buvo registruotas jos vardu. Visgi, 2025 m. liepos 7 d. sudariusi pirkimo–pardavimo sutartį su N. P., šį automobilį jai pardavė. Tądien S. O. gavo rankpinigius, o su pirkėja susitarė, kad iki jos atvykimo į Lietuvos Respubliką (2025 m. liepos 17 d.), ji pašalins automobilio techninius trūkumus, o 2025 m. liepos 17 d. fiziškai perduos jai automobilį ir gaus likusią pinigų dalį. Pasirašiusi sutartį pirkėja nurodė, kad kreipsis į AB „Regitrą“ ir deklaruos nuosavybės teisių perėmimą. Taip pat prie apklausos S. O. pridėjo Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 2025 m. liepos 7 d. Teisminio proceso metu S. O. paaiškino, kad yra N. P. sūnaus krikšto mama, o N. P. yra jos sena draugė, ilgą laiką gyvenanti ir dirbanti (duomenys neskelbtini). N. P. kelerius metus prašė S. O. parduoti jai priklausantį automobilį, nes jis jai labai patinka, norėtų jį turėti grįžus į Lietuvos Respubliką, be to, (duomenys neskelbtini) gyvenantys jos tėvai (pensininkai) taip pat turėtų transporto priemonę. S. O. teigimu, 2025 m. liepos 17 d. turėjusi grįžti į Lietuvos Respubliką atostogų N. P., ėmė dar labiau ją įkalbinėti parduoti automobilį ir galiausiai sutiko, jog parduos už 15 000 EUR – šiek tiek pigiau nei rinkos kaina, nes automobilis kelis kartus dalyvavo eismo įvykiuose, buvo remontuotas, turėjo gedimų, kuriuos S. O. pažadėjo sutvarkyti. Lietuvos Respublikoje gyvenantis N. P. sūnus perdavė S. O. 5 000 EUR rankpinigių, o likusius pinigus turėjo sumokėti pati N. P., todėl parengė pirkimo–pardavimo sutartį, pasirašė ir ją nusiuntė elektroniniu paštu N. P.. Atkreipiamas dėmesys, kad N. P. nurodė deklaruosianti AB „Regitra“ nuosavybės teisę į įsigytą automobilį, tačiau paaiškėjo, jog neturint sąskaitos kuriame nors iš Lietuvos Respublikos bankų ar elektroninio parašo, tai galima atlikti tik gyvai atvykus į AB „Regitra“ padalinį. Atitinkamai buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys: 1) S. O. 2025 m. liepos 7 d. išsiųstą N. P. elektroninį laišką su jos pasirašyta automobilio pirkimo–pardavimo sutartimi; 2) N. P. 2025 m. liepos 15 d. kreipimąsi pagalbos elektroniniu paštu į AB „Regitra“; 3) N. P. atvykimą į Lietuvos Respubliką 2025 m. liepos 17 d.; 4) N. P. 2025 m. liepos 17 d. kreipimąsi į AB „Regitra“. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliantai prašė pirmosios instancijos teismo konfiskuoti automobilio realią rinkos vertę, atitinkančią 2025 m. liepos 7 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą kainą, nes S. O. inkriminuoto nusikaltimo padarymo momentu šis automobilis priklausė N. P., todėl su priimtu sprendimu nesutinkama.
2.6. Akcentuojant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio (preliminariosios sutarties) 1 ir 3 dalis, nurodoma, kad S. O. ir N. P. sudarytoje sutartyje nėra kalbama apie šalių norą / tikslą sudaryti dar kitą, juo labiau, pagrindinę sutartį, taip pat nėra ir nustatytas terminas tokiai sutarčiai sudaryti. Sudarydamos automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, sandorio šalys (šiuo atveju – geros draugės) be kitų būtinų tokiai sutarčiai sąlygų (CK 6.431¹ straipsnis), aptarė ir sulygo dėl kainos dydžio bei jos sumokėjimo tvarkos (CK 6.314 straipsnis) – šį susitarimą dėl kainos vertinti kitaip nėra jokio teisinio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada laikyti minimą sutartį preliminaria, yra visiškai neteisėta, jos nepatvirtina ir skundžiamame nuosprendyje nurodyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos pavyzdžiai, nes tiek faktinės aplinkybės, tiek jų ratio decidendi (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi iš esmės. Tai yra, vienu iš atvejų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-18/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-18/2009">3K-3-18/2009</a>) spręsta, kaip reikia kvalifikuoti ginčo šalių teisinius santykius – sutartiniais nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo ar ikisutartiniais, kylančiais iš preliminariosios sutarties, civiliniais teisiniais santykiais, kitoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDQtNjg3LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-504-687/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-504-687/2017">3K-3-504-687/2017</a>) spręsta dėl teisės normų, reglamentuojančių kilnojamojo daikto pardavėjo teisių gynimo būdus, kai pirkėjas nesumoka visos kainos, taip pat sutartį sudarančių šalių teise pasirinkti pasai sutarti perleidžiamo daikto nuosavybės teisės perėjimo momentą bei pirkimo-pardavimo sutarties atribojimą nuo rangos sutarties, aiškinimo ir taikymo.
2.7. Akcentuojamos CK 4.49 straipsnio 1 ir 3 dalys, CK 4.50 straipsnio 1 dalis, CK 6.317 straipsnio 4 dalis bei nurodoma, kad jos suponuoja išvadas, kad: a) pirkėjui gali būti perduotas ir daiktas, ir nuosavybės teisę į jį; b) gali būti perduotas tik daiktas, o nuosavybės teisė – ne; c) gali būti perduota tik nuosavybės teisė, o daiktas – ne; d) daikto pardavimas, tai tiek fizinis daikto perdavimas, tiek ir pardavėjo-savininko sutikimas, kad pirkėjas jį valdytų. Atsižvelgiant į tai, sprendžiama, kad S. O., sudariusi su N. P. 2025 m. liepos 7 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, perdavė pirkėjai tiek automobilį, tiek ir nuosavybės teisę į jį, be to, nenustatė, jog nuosavybės teisė N. P. pereina tik po to, kai ji įvykdys kurią nors sutartyje (ne)aptartą sąlygą, taip pat ir sumokės likusią sumą ar fiziškai vėliau atsiims transporto priemonę. Juo labiau, S. O. prisiimtas įsipareigojimas pašalinti parduodamo daikto tam tikrus techninius trūkumus taip pat niekaip nėra susijęs su nuosavybės teisės į jį (ne)perdavimu, nes tai nėra pirkėjo valdymo teisės kliūčių pašalinimas – jis yra susijęs tik su parduodamo daikto kokybe. Be to, aplinkybę, kad pasirašiusi pirkimo–pardavimo sutartį S. O. perdavė, o N. P. įgijo nuosavybės teisę į automobilį, patvirtina ir tolesni jų veiksmai. Tai yra, N. P., kaip nauja automobilio savininkė, pirmiausia internetu kreipėsi į AB „Regitra“ pagalbos dėl įgytos nuosavybės teisės deklaravimo, o vėliau, atvykusi į Lietuvos Respubliką, kreipėsi gyvai –AB „Regitra“ jos prašymo netenkino tik todėl, kad automobiliui tuo momentu jau buvo taikomas areštas. Atitinkamai atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad nuosavybės teisė į transporto priemonę pirkėjui pereina tik fiziškai ją perdavus – pirkėjui fiziškai tapus valdytoju. Apeliantų teigimu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2001 m. gegužės 25 d. išleido įsakymą Nr. 260 „Dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių patvirtinimo“, kurio šiuo metu galiojančios redakcijos 74.1 punktas nustato, jog Lietuvoje įregistruotų transporto priemonių registravimo duomenys keičiami ir tada, kai pasikeičia transporto priemonės valdytojas arba transporto priemonės savininkas, kuris nėra transporto priemonės valdytojas.
2.8. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad yra nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu S. O. paskirta bausme dėl jos griežtumo. Nors sutinkama, kad S. O. yra paskirta švelniausia BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis, tačiau baudžiamojoje byloje esantys nuteistąją charakterizuojantys duomenys sudaro pagrindą mažinti paskirtos baudos dydį. S. O. ne tik viso proceso metu prisipažino vairavusi neblaivi ir nuoširdžiai gailėjosi dėl tokio savo poelgio, bet ėmėsi aktyvių veiksmų įveikti potraukį vartoti alkoholį, kuris, kaip minėta ankščiau, atsirado dėl itin skaudžių įvykių asmeniniame gyvenime – kreipėsi kvalifikuotos psichologinės pagalbos, praėjo psichoterapijos kursą ir šiuo metu visiškai atsisakė alkoholio vartojimo. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad S. O. viena augina ir išlaiko mažametę dukrą, viena augino ir iki šiol išlaiko kartu gyvenantį sūnų, kuris neseniai tapo pilnamečiu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas akcentavo S. O. padarytų administracinių pažeidimų kiekį, kuris šiuo atveju nėra tiek reikšmingas, jog juo būtų galima vadovautis griežtinant atsakomybę. Apeliantų teigimu, šiuo atveju svarbu yra tai, kad S. O. yra dirbanti, darbdavio charakterizuoja tik teigiamai, nors skundžiamame nuosprendyje klaidingai nurodoma, jog charakterizuojama ir neigiamai. Nors pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad S. O. skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės nėra finansinio pobūdžio, todėl baudos bausmė pernelyg neapsunkins jos padėties, tačiau buvo nuspręsta konfiskuoti transporto priemonę, o tai akivaizdžiai turės neigiamos įtakos S. O. turtinei padėčiai. Tai yra, S. O. turės grąžinti automobilio pirkėjai ir savininkei N. P. iš jos gautus rankpinigius, negaus likusios automobilio kainos dalies, o tuo atveju, jei būtų nuspręsta konfiskuoti ne transporto priemonę, bet jos vertę, iš N. P. gautas lėšas S. O. turės atiduoti valstybei. Taip pat, netekusi transporto priemonės ir teisės vairuoti, S. O. jau patiria ir be abejonės ateityje patirs papildomas išlaidas kelionėms į darbą, dukros vežimui į darželį, kitoms kasdienėms šeimos kelionėms. Juo labiau, kad S. O. pateikė duomenis apie savo darbines pajamas, kurios nesiekia net 1 000 EUR per mėnesį, todėl paskirtos baudos dydis negali viršyti minimalios BK 47 straipsnyje nustatytos ribos.
3. Atsiliepimų, pareiškimų dėl nušalinimo ir kitų prašymų negauta.
4. Teismo posėdžio metu nuteistosios S. O. gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, nurodydamas, kad S. O. nusikalto pirmą kartą, visą gyvenimą dirbo ir augino vaikus, dėl ko nėra priežasčių jos neatleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, juo labiau, jog ji suprato, kad pasielgė neteisingai, nusikalstamai, nustojo vartoti alkoholį, lankėsi psichoterapijos kursuose. Gynėjo teigimu, įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikoje sukūrė tokią tvarką, kad tam, jog būtų perleista transporto priemonė, užtenka pasirašyti sutartį ir transporto priemonės perdavimo nėra reikalaujama, kaip ir tam tikrais CK numatytais atvejais, o dalies pinigų perdavimo aplinkybė niekaip nepaneigia fakto, kad buvo perduota nuosavybės teisė į automobilį. Be to, nagrinėjamu atveju nuteistosios atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neįsiteisėjęs, taip pat ji neturėjo galimybės atlikti individualų transporto priemonės vertinimą, tuo tarpu pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta automobilio kaina buvo aptarta atsižvelgus į esančius jo trūkumus ir dalyvavimą eismo įvykiuose. Prokurorė prašė nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinį skundą atmesti, akcentuodama, kad S. O. vairavo transporto priemonę, kai jai nustatytas sunkus neblaivumo laipsnis, iš esmės viršijantis minimalią ribą beveik du kartus, be kita ko, judriose gatvėse, piko metu, kai galėjo nukentėti ne tik mažametis vaikas, kuris buvo kartu automobilyje, bet ir kiti eismo dalyviai. Taip pat, nuteistoji bausta padariusi administracinius nusižengimus daugiau kaip 10 kartų, jos atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis kitoje byloje. Prokurorės teigimu, pirkimo–pardavimo sutartyje numatyta, kad 10 000 EUR turėjo būti perduota 2025 m. liepos 17 d. bankiniu pavedimu automobilio priėmimo ir pardavimo metu, o tai leidžia daryti išvadą, jog tą dieną automobilis turėjo būti perduotas pirkėjai, dėl ko nėra pagrindo vertinti, jog automobilis jau 2025 m. liepos 7 d. nuosavybės teise priklausė ne nuteistajai. Juo labiau, nors prašoma priteisti žymiai mažesnę automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą nei ją įtvirtina vieši duomenys, tačiau jokių kitų duomenų dėl individualios transporto priemonės vertės nustatymo baudžiamojoje byloje nėra.
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistosios S. O. ir jos gynėjo advokato S. Milovo apeliacinis skundas atmestinas.
5. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši baudžiamojo proceso nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEtNjk3LzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-41-697/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-41-697/2021">2K-41-697/2021</a>). Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu nėra ginčijama nuteistosios S. O. kaltė, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimas ar įrodymų vertinimas, tačiau nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu neatleisti nuteistosios pagal laidavimą, atitinkamai ir su paskirtos bausmės – baudos – dydžiu, prašoma panaikinus skundžiamą nuosprendį paskirti S. O. BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 metų laikotarpiui, taip pat ne konfiskuoti transporto priemonę, o išieškoti jos vertę atitinkančią pinigų sumą. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad kitų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų neišsakoma, o esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjamu atveju nenustatyta, vadovaudamasi anksčiau nurodytomis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (ne)taikymo
6. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių, įtvirtintas BK 40 straipsnyje. Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sprendžiama tik tuo atveju, jeigu padarytas baudžiamasis nusižengimas, neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas ir yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis). Kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, kai asmuo yra padaręs baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų ar nesunkų nusikaltimą: 1) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir 2) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), ir 3) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Laidavimas taikytinas, jeigu nustatyta šiame BK straipsnyje įtvirtintų sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04Mi8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-82/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-82/2010">2K-P-82/2010</a>, 2K-7-75/2011, 2K-196-697/2018, 2K-153-976/2018, 2K-164-895/2018, 2K-176-303/2018, 2K-67-942/2019, 2K-102-303/2019, 2K-114-628/2019). Teismui nenustačius BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų visumos, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQyLTY5Ny8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-142-697/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-142-697/2022">2K-142-697/2022</a>).
7. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į duomenis, leidžiančius daryti išvadą apie atsitiktinį padarytos veikos pobūdį ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus. Taip pat vertintinos aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjIxLTY5My8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-221-693/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-221-693/2017">2K-221-693/2017</a>, 2K-176-303/2018). Vienai ar kitai išvadai, be kita ko, gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTY5My8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-693/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-693/2018">2K-274-693/2018</a>), taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA4LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-108/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-108/2011">2K-108/2011</a>, 2K-67-511/2017, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAwLTY0OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-100-648/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-100-648/2019">2K-100-648/2019</a>, 2K-127-628/2021).
8. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 40 straipsnio taikymo galimybės šioje baudžiamojoje byloje, skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad S. O. tik iš dalies atitinka sąlygas, būtinas atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą: nuteistoji padarė nesunkų nusikaltimą, pripažįsta savo kaltę dėl jo padarymo ir nuoširdžiai gailisi, nusikalstama veika nebuvo padaryta turtinė ar neturtinė žala, byloje civilinis ieškinys nepareikštas. Vis tik, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad išlieka tikimybė, jog atleidus S. O. nuo baudžiamosios atsakomybės, ji gali vėl nusikalsti ir padaryti analogišką nusikalstamą veiką, todėl nėra pakankamo pagrindo manyti, jog S. O. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija su šiomis skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis neturi pagrindo nesutikti.
9. Visų pirma, sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju yra BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta sąlyga, svarbu įvertinti nusikaltimo padarymo aplinkybes. S. O. padarė itin šiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą, kėlusį realią grėsmę kitų asmenų sveikatai ar net gyvybei, kadangi nuteistoji automobilį vairavo stipriai apsvaigusi nuo alkoholio. Kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo, S. O. automobilį vairavo, kai jai buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis – 2,87 promilių girtumas. Taigi, neabejojama, kad nuteistoji S. O. išties turėjo jaustis apsvaigusi nuo alkoholio. Visgi, nepaisydama akivaizdaus savo girtumo, ji be jokios svarbios priežasties vairavo transporto priemonę mieste, be kita ko, pavojingai manevruodama, dėl ko Bendrajame pagalbos centre buvo gauti pašalinių asmenų pranešimai, tik laimingo atsitiktinumo dėka išvengiant skaudžių pasekmių. Toks nuteistosios elgesys neabejotinai didina tiek jos pačios, tiek ir jos padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir aplinkybes, reikšmingas BK 40 straipsnio nuostatų taikymui.
10. Sutiktina su apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis, kad S. O. pilnai pripažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, tačiau šių aplinkybių nepakanka laidavimo instituto taikymui. Teismų praktikoje išaiškinta, kad net ir esant visoms BK 41 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODgtOTc2LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-88-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-88-976/2017">2K-88-976/2017</a>, 2K-116-1073/2018). Administracinių nusižengimų registro išraše apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus užfiksuota, kad S. O. per šį laikotarpį padarė 18 administracinių nusižengimų, susijusių su Kelių eismo taisyklių pažeidimu. Nors, iš tiesų, nei vienas iš jų nėra susijęs su alkoholio vartojimu, tačiau kartu pastebėtina, kad baudžiamojoje byloje nėra ir jokių duomenų, patvirtinančių apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, jog nuteistoji 6 kartus buvo bausta padariusi administracinius nusižengimus būdama suklaidinta dėl galėjimo atitinkamoje vietoje statyti transporto priemonę. Juo labiau, kad šių administracinių nusižengimų padarymo aplinkybės nenuginčytos, už jų padarymą paskirtos administracinės nuobaudos – baudos – sumokėtos, dėl ko apeliacinės instancijos teismas šių aptartų duomenų visumoje vertina, kad minėtų baustumų gausa neigiamai charakterizuoja S. O., rodo jos nenorą laikytis visuomenėje galiojančių taisyklių ir sustiprina nuomonę dėl negalimumo atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Be to, iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo matyti, jog S. O. anksčiau nebuvo teista, tačiau po nusikalstamos veikos padarymo jos atžvilgiu 2025 m. spalio 29 d. buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo ji pripažinta kalta padariusi BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nors šis nuosprendis skundžiamo procesinio sprendimo priėmimo metu buvo neįsiteisėjęs, dėl ko pagrįstai akcentuojama, jog sprendžiant dėl laidavimo instituto taikymo tai neturėtų esminės reikšmės, tačiau atsižvelgus į visas aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju yra reali tikimybė, jog S. O. ateityje tinkamai nesilaikys įstatymų ir gali daryti naujas nusikalstamas veikas.
11. Ne mažiau svarbia aplinkybe laikytina ir tai, kad nuteistoji S. O. būdama neblaivi vairavo transporto priemonę Vilniaus miesto gatvėmis piko metu, kuriose vyko intensyvus eismas, iš savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), važiavo (duomenys neskelbtini) link. Taigi, neigiamų pasekmių pavyko išvengti tik atsitiktinumo dėka. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, be kita ko, pačios nuteistosios teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų nustatyta, kad jos gyvenime yra buvę laikotarpių, kai ji nuolat vartojo alkoholį, o po nusikalstamos veikos padarymo, kaip pažymėjo gynėjas, S. O. suprato, jog pasielgė neteisingai, nustojo vartoti, tačiau valios neužteko, teko lankytis psichoterapijos kursuose. Visgi, šios nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai daryti išvadą, jog S. O. išties nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nors baudžiamojoje byloje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų nuteistosios lankytus psichoterapijos kursus, tačiau visumoje nurodytų aplinkybių spręstina, jog nuteistosios elgesys, kai nėra sprendžiamos iškilusios problemos, o pasirenkamas kitas būdas – vartoti alkoholį, tik dar labiau sustiprina abejonę dėl tinkamo jos elgesio ateityje. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų aplinkybių visuma kelia pagrįstų abejonių, jog S. O. bus linkusi laikytis visuomenėje nustatytos tvarkos bei įstatymų.
12. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors S. O. prisipažįsta padariusi nusikalstamą veiką, tačiau ne visiškai prisiima atsakomybę už savo veiksmus. Atitinkamai teisėjų kolegija pažymi, kad nors nuteistoji S. O. viso baudžiamojo proceso metu ir neneigė savo kaltės, prisipažino padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau savo elgesiui iš tiesų nebuvo pakankamai kritiška. Nuteistosios teigimu, ji įvykio dieną atvyko paimti savo mažametės dukros iš gimtadienio šventės, po ko mergaitę turėjo perduoti jos tėvui, nors kaip akcentavo, galėjo pati ir nevykti, pasinaudoti pavežėjo paslaugomis. Teisiamojo posėdžio metu nuteistoji tvirtino, kad dukrą į automobilį atvedė draugė, ir tuomet jos dviese būdamos transporto priemonėje laukė mergaitės tėvo, po ko toliau vykti automobiliu neplanavo. Atitinkamai pastebėtina, kad iš tiesų yra nepaneigtos aplinkybės dėl S. O. dukros buvimo automobilyje tuo metu, kai ji vairavo, tarimosi tos dienos eigoje su dukros tėvu dėl jų bendro vaiko po gimtadienio šventės paėmimo, tačiau, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, pagrindo spręsti tuo metu S. O. jau laukus atvykstančio buvusio sutuoktinio, taigi, ir neturėjus ketinimų toliau vairuoti transporto priemonės, nėra. Policijos pareigūnų „BODY“ kameromis užfiksuotuose vaizdo įrašuose matyti, kad nuteistajai susisiekus su nuteistosios dukros tėvu tuomet, kai jos buvo paprašyta paskambinti kam nors, kas galėtų paimti mergaitę, ji policijos pareigūnės klausė, ką ši turėtų jam pasakyti, tačiau tuomet pati policijos pareigūnė perėmė telefoną ir kalbėjo su vyru, aiškindama, kur jis turėtų atvykti bei ką padaryti, detaliai nurodydama tuometinę jų buvimo vietą. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad aptariamu metu nuteistoji iš tiesų jau buvo susisiekusi su minėtuoju vyru ir jos ketinimai tądien nebevairuoti buvo aiškūs. Kartu nurodytina ir tai, kad nors teisiamojo posėdžio metu nuteistoji S. O. tvirtino, jog įvykio dieną dalyvavo degustaciniame naujų kokteilių, maisto patiekalų pristatyme, o automobilyje buvę kokteilių buteliukai yra likę iš anksčiau, tačiau policijos pareigūnei S. O. aiškiai ir nedviprasmiškai pažymėjo, jog tądien vartojo būtent „Garage“ buteliuke buvusį alkoholį. Nors, gynėjo teigimu, aplinkybės dėl vaiko paėmimo ir perdavimo tėvui išeina už S. O. baudžiamojo persekiojimo ribų, kurias neabejotinai apibrėžia teismui perduotas kaltinamasis aktas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jos šiuo atveju yra svarbios vertinant nuteistosios įstatymų laikymąsi ateityje ir naujų nusikalstamų veikų nedarymą, be kita ko, ir atsakomybės prisiėmimą už padarytą nusikalstamą veiką. Aptartos aplinkybės rodo, kad S. O. vertybinės nuostatos nėra pakankamai tvirtos ir net jos mažamečio vaiko buvimas automobilyje neatgraso nuo nusikalstamo elgesio, t. y. nuteistoji rizikavo, ne tik savo, bet ir mažametės dukters sveikata ir gyvybe. Toks neatsakingas elgesys pagrįstai buvo įvertintas kaip keliantis pagrįstas abejones, jog ateityje nuteistoji laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikalstamų veikų.
13. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įvertinus visas reikšmingas baudžiamosios bylos aplinkybes, apibūdinančias nuteistosios S. O. asmenybę bei jos padarytą nusikalstamą veiką, nėra pagrindo ją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Dėl bausmės individualizavimo
14. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme, nurodant, kad bausmė yra per griežta, neadekvati ir neproporcinga nagrinėjamai situacijai, neįvertinta visa bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingų aplinkybių visuma. Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos skundo argumentus, pažymi, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys), jų buvimą ar nebuvimą. Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).
15. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas paskirdamas nuteistajai S. O. bausmės rūšį, kuri neginčijama ir apeliaciniame skunde, bei nustatydamas jos dydį laikėsi visų taisyklių. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, numatytos alternatyvios bausmės – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas nuteistajai S. O. už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką parinko šio straipsnio sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį – baudą, atitinkamai nustatydamas ir skiriamos baudos dydį pagal BK 47 straipsnyje įtvirtintas taisykles – už nesunkų nusikaltimą nustatoma bauda nuo 50 MGL iki 2 000 MGL dydžio (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistajai S. O. buvo paskirta 90 MGL dydžio bauda, t. y. artima minimaliam šios bausmės dydžiui, atitinkamai nustatant jos dydį buvo atsižvelgta į jos padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į nustatytą vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir tai, jog nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertinti nuteistosios asmenybę charakterizuojantys duomenys. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, kad pagal baudžiamojoje byloje esantį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SODRA) išrašą, nuteistoji saistoma darbiniais santykiais (1 t., b. l. 85–87), darbdavio charakterizuojama teigiamai. Kaip minėta, S. O. praeityje neteista (1 t., b. l. 88–89), tačiau jos atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, įsiteisėjęs šio apeliacinio proceso metu, t. y. 2026 m. vasario 17 d. Be to, vadovaujantis Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus duomenimis, S. O. ne kartą bausta administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, turi galiojančių nuobaudų (1 t., b. l. 90–101), dėl ko pagrįstai buvo vertinama, jog S. O. yra charakterizuojama ne tik teigiamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi S. O. charakterizuojančias aplinkybes, sprendžia, kad nuteistajai paskirta bausmės rūšis ir dydis atitinka bausmės paskirtį. Atkreiptinas dėmesys, kad įvertinus, jog baudžiamojoje byloje atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, S. O. prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, pagrįstai buvo taikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir pirmosios instancijos teismas paskirtą baudą sumažino trečdaliu bei paskyrė galutinę 60 MGL (3 000 EUR) dydžio baudą, kuri, įvertinus nuteistosios darbingą amžių, duomenų apie tai, jog ji dėl objektyvių priežasčių negalėtų užsiimti darbine veikla nebuvimą, nelaikytina tokio dydžio, kurio negalėtų sumokėti.
16. Apeliaciniame skunde pernelyg didelis nustatytas paskirtos bausmės – baudos – dydis grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog S. O. viena augina ir išlaiko mažametę dukrą, viena augino ir iki šiol išlaiko kartu gyvenantį sūnų, kuris neseniai tapo pilnamečiu. Vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad nuteistajai paskirta galutinė bausmė laikytina akivaizdžiai neproporcinga ir neteisinga. Šios apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, nors ir egzistavo veikos padarymo metu, tačiau akivaizdu, jog nesulaikė nuteistosios nuo lengvabūdiško, neatsakingo ir itin pavojingo elgesio. Pažymėtina, kad asmuo privalo numatyti ir atsakingai įvertinti savo elgesį ir galimas pasekmes, kilsiančias ne tik aplinkiniams ar jų turtui, bet ir jam pačiam dėl daromo teisės pažeidimo. Aplinkybės, susijusios su nuteistosios ir jos šeimos turtine padėtimi, negali turėti prioriteto prieš visuomenės teisę į saugų eismą, o tai, kad paskirta bausmė (o tuo pačiu ir nuteistajai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas) sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nusikalstamas veikas padariusiam asmeniui ar jo artimiesiems, savaime nereiškia, kad bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams.
17. Nesutinkant su paskirtos bausmės dydžiu, nuteistosios ir jos gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad S. O. padarytų administracinių nusižengimų kiekis šiuo atveju nėra tiek reikšmingas, jog juo būtų galima vadovautis griežtinant atsakomybę, be to, liko neįvertintos aplinkybės, kad ji viso proceso metu pripažino kaltę padarius nusikalstamą veiką, ėmėsi aktyvių veiksmų įveikti potraukį vartoti alkoholį. Atsižvelgdama į nurodytą, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas nuteistajai S. O. skirtinos baudos dydį, atsižvelgė į jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, be kita ko, ir į kitas nuteistąją charakterizuojančias aplinkybes, todėl vertinti, jog vien tik vadovaujantis padarytų administracinių nusižengimų kiekiu buvo nustatytas S. O. skirtinos baudos dydis, nėra pagrindo. Kartu pastebėtina, kad nors gynėjas akcentuoja nuteistosios kreipimąsi kvalifikuotos psichologinės pagalbos, praeitą psichoterapijos kursą ir visišką alkoholio vartojimo atsisakymą, tačiau dar kartą akcentuotina, jog jokių tai pagrindžiančių duomenų baudžiamojoje byloje nėra, jie nebuvo pateikti ir apeliacinio proceso metu.
18. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuteistajai S. O. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmių skyrimo principus bei proporcingumo reikalavimus, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. S. O. paskirta bausmė yra teisinga ir ne per griežta, juo labiau, jog skiriamai bausmei yra keliami tam tikri tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, kurių įgyvendinimas be tam tikrų nuteistosios patiriamų nepatogumų neįmanomas. Esant išdėstytoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinis skundas dėl S. O. paskirtos baudos bausmės švelninimo negali būti tenkinamas, todėl keisti skundžiamą nuosprendį jame nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 straipsnyje, termino
19. Apeliaciniu skundu prašant panaikinti skundžiamą nuosprendį, kartu prašoma paskirti S. O. BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 metų laikotarpiui, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. liepos 29 d. Nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu S. O. buvo paskirta ši baudžiamojo poveikio priemonė 3 metų laikotarpiui, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. liepos 29 d. Taigi, apeliaciniu skundu nesutinkama su paskirtu baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminu. Atkreiptinas dėmesys, kad detalesni nesutikimo argumentai apeliaciniame skunde iš esmės nėra nepateikiami.
20. Pagal BK 67 straipsnio 1 dalies nuostatas, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą, atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ar atskirai į kurias nors konkrečias detales, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAwLTY0OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-100-648/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-100-648/2019">2K-100-648/2019</a>). BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Uždraudimo naudotis specialia teise termino nustatymas yra baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis, priskiriama teismo prerogatyvai. Nustatant uždraudimo naudotis specialia teise terminą, atsižvelgtina į visumą aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamą veiką ir kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAwLTY0OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-100-648/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-100-648/2019">2K-100-648/2019</a>, 2K-50-303/2020).
21. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 3 metų laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek paskiriant minimą baudžiamojo poveikio priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios S. O. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei jos asmenybę. Individualizuodamas uždraudimo naudotis specialia teise terminą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad S. O. savo kaltę dėl padaryto nesunkaus nusikaltimo visiškai pripažino ir gailėjosi, yra dirbanti, taip pat įvertino ir nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad S. O. padarė tyčinį nusikaltimą, t. y. vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jos iškvėptame ore nustatyta 2,87 promilių etilo alkoholio koncentracija. Taigi, S. O. nustatytas neblaivumo laipsnis ženkliai viršija ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Baudžiamosios bylos duomenimis, dėl S. O. pavojingo manevravimo kelyje buvo gauti keli pranešimai, kurių pagrindu policijos pareigūnai pastebėję nuteistosios automobilį ir prie jo atvykę nustatė, jog S. O. yra akivaizdžiai neblaivi, jos judesiai nekoordinuoti, kalbant iš jos burnos sklido stiprus alkoholio kvapas (1 t., b. l. 13–15). Atitinkamai buvo nustatyta ir tai, kad S. O. jos vairuojamu automobiliu vyko judria Vilniaus miesto gatve, be kita ko, ketvirtadienį, piko metu, dėl ko pagrįstai buvo vertinta, jog tokie jos veiksmai didino jos padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Be to, kaip parodė apie galimai neblaivų vairuotoją pranešusi B. L., važiuodama šalia S. O. vairuojamo automobilio, jautėsi nesaugiai, jis ne kartą įtartinai buvo staigiai sustabdytas, todėl apeliacinės instancijos teismas vertina, jog dėl tokių S. O. veiksmų buvo kilusi grėsmė kitų asmenų turtui, gyvybei ir sveikatai. Nagrinėjamu atveju nustatant baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir ankstesnius S. O. padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kurie patvirtina, kad nuteistoji nėra drausminga eismo dalyvė, specialiąja teise vairuoti transporto priemones naudojasi neatsakingai.
22. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad S. O., be kita ko, netekusi specialiosios teisės vairuoti transporto priemones, patiria ir ateityje patirs tam tikrus suvaržymus bei nepatogumus dėl vykimo į darbą, dukros vežimo į darželį ir pan., tačiau nėra jokio pagrindo šių aplinkybių vertinti kaip nulemiančių būtinybę skirti draudimą naudotis specialiąja teise trumpesniam terminui nei kad jis buvo nustatytas skundžiamu nusprendžiu. Sutiktina, kad teisės vairuoti transporto priemones laikinas netekimas sukels S. O. tam tikrų nepatogumų, tačiau minėtos aplinkybės nėra laikytinos išskirtinėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad jos egzistavo dar iki S. O. padarant nusikalstamą veiką ir jai buvo žinomos, t. y. ji aiškiai suvokė, jog specialiosios teisės vairuoti transporto priemones turėjimas yra reikalingas, tačiau atitinkamos aplinkybės nuo nusikalstamo veikimo nesulaikė bei neprivertė susimąstyti apie ateityje galinčias kilti neigiamas pasekmes. Neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys informuojami iš anksto įtvirtinant įstatyme draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, o jų atsiradimas savaime nereiškia, jog paskirta baudžiamojo poveikio priemonė bei nustatytas jos atitinkamas taikymo terminas prieštarauja teisingumo principui ar kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Atsižvelgdamas į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu nustatytas šios baudžiamojo poveikio priemonės terminas nėra neproporcingas, jo trumpinti nėra jokio pagrindo.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje
23. Apeliaciniu skundu, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 5 dalimis, prašoma konfiskuoti iš S. O. automobilio „Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 15 000 EUR, ir šio automobilio nekonfiskuoti. Nuteistosios ir jos gynėjo teigimu, nusikalstamos veikos padarymo metu ši transporto priemonė nepriklausė S. O., dėl ko šiuo atveju automobilis „Toyota Land Cruiser“ negali būti konfiskuojamas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra keliamas klausimas dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje, paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, nesutinkant tik su jos taikymo apimtimi.
24. BK 72 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Remiantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.
25. Turto konfiskavimas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonių, kuria siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Konfiskuojant ne transporto priemonę, o išieškant jos vertę atitinkamą pinigų sumą yra užtikrinamos prevencinės priemonės, kad kiti asmenys susilaikytų nuo panašių nusikalstamų veiksmų ir, kad nebūtų bandoma naudotis kitiems asmenims priklausomoms transporto priemonėms, taip siekiant išvengti turto konfiskavimo. Tokiu atveju turi būti konfiskuotinos transporto priemonės vertės išieškojimo proporcingumas.
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje aktualus turto kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą jį panaudoti nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE5LTk3Ni8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-119-976/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-119-976/2018">2K-119-976/2018</a>, 2K-315-303/2018, 2K-195-788/2019). BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta turto konfiskavimo nuostata siekiama užkirsti kelią atvejams, kai kaltininkas, paslėpęs, išleidęs savo reikmėms ar praradęs konfiskuotiną turtą, išvengtų turto konfiskavimo taikymo arba turto konfiskavimo negalima būtų taikyti dėl kitų priežasčių, ar toks konfiskavimas būtų netikslingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTEtMzAzLzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-91-303/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-91-303/2021">2K-91-303/2021</a>).
27. Įgyvendinant prevencinį poveikį, t. y. užtikrinant, jog atitinkama priemone ateityje nebūtų pasinaudota, pirmiausia svarstytina paties konfiskuotino turto (priemonės) paėmimo valstybės nuosavybėn galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA3LTk3Ni8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-107-976/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-107-976/2021">2K-107-976/2021</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTEtMzAzLzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-91-303/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-91-303/2021">2K-91-303/2021</a>). Todėl tais atvejais, kai byloje nustatytas konfiskuotinas turtas, teismas pirma privalo įvertinti galimybę tokį turtą konfiskuoti, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 1–4 dalimis, ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių tai netikslinga, turėtų spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi. Tokiais atvejais, be kita ko, turi būti motyvuota, kodėl byloje nenustatytos galimybės konfiskuoti pačią priemonę, kodėl tokios priemonės vertės (jos dalies) konfiskavimas yra tikslingesnis. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę pinigais, taip pat apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, įvertinamas ir tokio išieškojimo proporcingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTctNzg4LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-17-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-17-788/2019">2K-17-788/2019</a>, 2K-195-788/2019, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA3LTk3Ni8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-107-976/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-107-976/2021">2K-107-976/2021</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTEtMzAzLzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-91-303/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-91-303/2021">2K-91-303/2021</a>).
28. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2025 m. liepos 7 d. S. O. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį su N. P., nepaneigta, jog tądien nuteistajai buvo perduoti ir rankpinigiai (5 000 EUR). Pirkėja N. P. sutarties sudarymo dieną nebuvo Lietuvos Respublikoje, todėl buvo sutarta, jog iki jos atvykimo į Lietuvos Respubliką (2025 m. liepos 17 d.) S. O. pašalins automobilio techninius trūkumus, o 2025 m. liepos 17 d. fiziškai perduos jai automobilį ir gaus likusią pinigų dalį (10 000 EUR). Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp S. O. ir N. P. buvo sudaryta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis, pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis vėliau nebuvo sudaryta, dėl ko sprendė, jog šiuo atveju kliūčių konfiskuoti transporto priemonę nėra. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius duomenis, sprendžia, kad šiuo atveju buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas konfiskuoti automobilį „Toyota Land Cruiser“, visgi, nepagrįstai spręsta, jog tarp šalių buvo sudaryta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis. Nepaisant to, šis netikslumas priimto sprendimo pagrįstumui įtakos neturi ir jo esmės nekeičia.
29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zODIvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-382/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-382/2006">3K-P-382/2006</a>). Taip pat preliminarioji sutartis apibrėžiama kaip organizacinė sutartis, kuria šalys įsipareigoja joje aptartomis sąlygomis ateityje sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-474/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-474/2008">3K-3-474/2008</a>). Atribodamas pagrindinę ir preliminariąją sutartis Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pabrėžęs, kad preliminarioji sutartis yra organizacinė, jos objektas yra būsima pagrindinė sutartis. Tuo tarpu pagrindinės sutarties bruožai yra tokie: šalys patenkina savo poreikius; egzistuoja objektas – turtinė ar kitokio pobūdžio vertybė, dėl kurios sudaroma sutartis; šalys arba viena iš jų visada turi subjektinę teisę į objektą arba ši teisė sukuriama fikcijos (ateities vizijos) būdu. Pagal preliminariąją sutartį atsiranda prievolė sudaryti sutartį, o pagal pagrindinę sutartį – teisės ar pareigos dėl sutarties objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDQwLTIxOS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-440-219/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-440-219/2018">e3K-3-440-219/2018</a>, 37 punktas). Taigi, preliminarioji sutartis yra šalių organizacinis susitarimas dėl pagrindinės sutarties ateityje sudarymo ir jame išreiškiama suderinta ją sudariusių asmenų valia sukurti tarpusavio teisinius santykius ir įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį susitarime aptartomis sąlygomis.
30. Sutiktina su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, kad 2025 m. liepos 7 d. pirkimo–pardavimo sutartyje tiesiogiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog 5 000 EUR pardavėjas (S. O.) gavo kaip rankpinigius, o 10 000 EUR pirkėjas (N. P.) sumokės bankiniu pavedimu automobilio priėmimo ir pardavimo metu, t. y. 2025 m. liepos 17 d. (1 t., b. l. 111–112). Visgi, tokia nuostata nereiškia, kad nagrinėjamu atveju buvo sudaryta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis. Atkreiptinas dėmesys, jog šioje sutartyje nėra kalbama apie susitarimą ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, joje nenurodyta, jog ateityje bus prisiimti įsipareigojimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent 2025 m. liepos 7 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo sulygta dėl transporto priemonės pardavimo, taigi, ne dėl pagrindinės sutarties sudarymo, ką pagrįstai apeliaciniame skunde akcentuoja gynėjas, susitarta ir dėl transporto priemonės perdavimo, todėl, atsižvelgiant į išdėstytą, vertinti, jog ši sutartis yra preliminarioji, nėra jokio pagrindo.
31. Gynėjas akcentuoja, kad minima sutartimi S. O. perdavė pirkėjai tiek automobilį, tiek ir nuosavybės teisę į jį, be to, nebuvo nustatyta, jog nuosavybės teisė N. P. pereina tik po to, kai ji įvykdys kurią nors sutartyje (ne)aptartą sąlygą, taip pat ir sumokės likusią sumą ar fiziškai vėliau atsiims transporto priemonę. Nesutinkant su šiais gynėjo skundo argumentais, pažymėtina, kad 2025 m. liepos 7 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nenumatyta jokia išimtis, jog nuosavybės teisė į automobilį N. P. pereis ne nuo jo perdavimo momento. CK 4.49 straipsnio 4 dalyje įtvirtina, jog daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Nagrinėjamu atveju 2025 m. liepos 7 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodžius, kad N. P. nuosavybės teisę įgis ne nuo perdavimo momento, o, pavyzdžiui, nuo rankpinigių perdavimo momento, laikytina, jog nuosavybės teisę pirkėja turėjo įgyti S. O. perdavus transporto priemonę, o tai turėjo įvykti 2025 m. liepos 17 d., kai į Lietuvos Respubliką grįš pirkėja ir bankiniu pavedimu sumokės likusią sumos dalį, t. y. 10 000 EUR. Visgi, nurodytos aplinkybės neįvyko, nes S. O. būdama neblaivi minimą transporto priemonę vairavo 2025 m. liepos 10 d. Todėl nesant 2025 m. liepos 7 d. pirkimo–pardavimo sutartyje numatytai išimčiai iš bendrosios taisyklės dėl momento, nuo kurio daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja nuosavybės teisę, laikytina, jog N. P. nuosavybės teisės į transporto priemonę „Toyota Land Cruiser“ neįgijo, o nusikalstamos veikos padarymo metu jos savininke buvo S. O..
32. Kartu pastebėtina, kad gynėjas akcentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. 260 „Dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių patvirtinimo“, kurio 74.1 punkte įtvirtina, jog Lietuvoje įregistruotų transporto priemonių registravimo duomenys keičiami ir tada, kai pasikeičia transporto priemonės valdytojas arba transporto priemonės savininkas, kuris nėra transporto priemonės valdytojas. Nepaisant nurodyto, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju aktualu yra tai, kad asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją, o asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-399/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-399/2010">3K-3-399/2010</a>). Todėl nors nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad N. P. kreipėsi į AB „Regitra“ dėl transporto priemonės pirkimo deklaravimo, tačiau, kaip jau konstatuota, ji nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į šią priemonę, dėl ko šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
33. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad S. O. veikdama tiesiogine tyčia, savo neteisėtais veiksmais tiesiogiai panaudojo automobilį „Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), darydama nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, o išdėstyti duomenys patvirtina, jog nuteistoji yra minėto automobilio savininkė. Taigi, transporto priemonė laikytina nusikalstamos veikos padarymo priemone, atitinkančia BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto požymius. S. O. vairavo transporto priemonę, kai jai buvo nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas, t. y. 2,87 promilių neblaivumas, be kita ko, žinodama, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, bei suvokdama pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį. Padarytas nusikaltimas yra susijęs su itin šiurkščiu Kelių eismo taisyklių nesilaikymu, jos veiksmai kėlė pavojų ne tik jai pačiai, bet ir aplinkiniams, ji buvo abejinga bet kokioms gresiančioms savo elgesio pasekmėms, taigi, ir gresiančiam turto konfiskavimui. Atsižvelgiant į tai, S. O. vairuotos transporto priemonės, kuri atitinka visus įstatyme numatytus turto konfiskavimo požymius, konfiskavimas yra galimas ir būtinas, todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas šį sprendimą teisingai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, esant tokiam priimtam sprendimui, detaliau dėl argumentų, susijusių su individualiu transporto priemonės įvertinimu, nepasisako.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistosios S. O. ir jos gynėjo advokato Sergejaus Milovo apeliacinį skundą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.
Teisėjai Giedrė Telksnienė
Eglė Venckienė
Paulius Veršekys
