Dėl draudimo išmokos priteisimo

(S) Civilinė byla Nr. 3K-3-98/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

73.2.5.1.1; 42.8; 114.11

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovui draudimo UAB,,Baltijos garantas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Šalys sudarė turto draudimo sutartį, kuria ieškovė 48 000 Lt sumai apdraudė nebaigtos statybos gyvenamąjį namą nuo gaisro ir gamtos jėgų bei nuo trečiųjų asmenų neteisėtos veiklos pagal 1997 m. liepos 31 d. Turto draudimo taisyklių Nr. 006 (toliau – Taisyklės) trečiajame skyriuje nustatytos „A“ ir „B“ rizikos grupes.

Ieškovė 1999 m. liepos mėnesį pastebėjo namo sienose plyšius bei įtrūkimus. Atlikus jos iniciatyva ekspertizę buvo nustatyta, kad namo sienų būklė yra avarinė, o sienų sutrūkinėjimo priežastys yra pamatų nusėdimas arba nukrypimas nuo projekto dėl statybos darbų.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija pažymoje nurodė, kad statant namą nebuvo nukrypta nuo projekto. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. spalio 23 d. nutartyje konstatavo, kad nenustatyta aplinkybių, paneigiančių šios pažymos duomenis.

Ieškovė teigia, kad namo sienų įtrūkimai atsirado dėl pamatų nusėdimo, o šie nusėdo dėl grunto nusėdimo. Pagal Taisyklių 3.1, 3.1.8 punktus grunto nusėdimas yra draudiminis įvykis. Jis įvyko sutarties galiojimo metu, todėl jai priklauso draudimo išmoka. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad tai yra nedraudiminis įvykis ir atsisakė mokėti draudimo išmoką.

Ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovo 48 000 Lt draudimo išmoką, 11 630,40 Lt palūkanų už uždelsimą mokėti draudimo išmoką ir 42 000 Lt nuostolių, kuriuos apskaičiavo remdamasi namo remonto išlaidomis: kadangi remontui reikia 90 000 Lt, tai, išmokėjus 48 000 Lt draudimo išmoką, nuostolių dydis yra 42 000 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovei 48 000 Lt draudimo išmoką ir 11 630,40 Lt palūkanų; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad nepriklausomas AB „Vilniaus komprojektas“ ekspertas 1999 m. liepos 14 d. ekspertizės aktu Nr.9047 nustatė, jog namo sienos sutrūkinėjo dėl dviejų priežasčių: pamatų nusėdimo arba statybos darbų nukrypimo nuo projekto. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 1998 m. birželio 16 d. pažymoje Nr. 228 nurodė, kad nėra esminių nukrypimų nuo suderinto projekto. Šis faktas nenuginčytas. Ekspertizės akte konstatuota, kad pamatų nusėdimas priemolio gruntuose yra ilgalaikis (5-10 metų) procesas, o namo sienų įtrūkimai galėjo atsirasti dėl pamatų nusėdimo. Atsakovas nenuginčijo ekspertizės akto išvadų.

Taisyklių trečiojo skyriaus „A“ dalyje apibrėžti draudiminiai įvykiai nuo gaisro ir gamtos jėgų. Taisyklių 3.1 punkte nustatyta, kad turtas gali būti apdraustas nuo šių draudiminių įvykių: gaisro, audros, uragano, potvynio, sūkurio, krušos, žaibo, liūties, žemės nuoslinkio, grunto nusėdimo, sniego slėgio. Taisyklių 3.1.8 punkte nurodyta, kad grunto nusėdimas – tai vietovės taško absoliučios altitudės sumažėjimas dėl lietaus, podirvinio vandens ir cheminių procesų dirvoje veikimo, dėl ko nuslenka kalvų ar krantų šlaitai ar sėda pastatų pamatai, skyla sienos.

Teismas konstatavo, kad draudimo sutarties galiojimo metu įvyko grunto nusėdimas, dėl to skilo ieškovės namo sienos, šis įvykis pripažįstamas draudiminiu, atitinkančiu Taisyklių 3.1.8 punktą, todėl atsakovas privalo išmokėti ieškovei draudimo išmoką. Taip pat jis turi sumokėti ieškovei palūkanas, nes apie draudiminį įvykį jam buvo pranešta 1999 m. liepos 27 d., nuo šios dienos jis įgijo prievolę per 30 dienų išmokėti draudimo išmoką, tačiau jos neįvykdė. Teismas nepasisakė dėl ieškinio reikalavimo priteisti nuostolius.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2007 m. liepos 2 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog namo sienos įtrūko dėl pamatų nusėdimo. Dėl to reikia išsiaiškinti, ar pamatų nusėdimas įvyko dėl tokio grunto nusėdimo, kuris pagal Taisykles laikytinas draudiminiu įvykiu. Pagal Taisyklių 3.1.8 punktą draudiminiu įvykiu laikomas ne bet koks grunto nusėdimas, o tik nusėdimas, atsiradęs dėl lietaus, podirvio vandens ar cheminių procesų dirvoje veikimo, t. y. nulemtas stichinės nelaimės. Tokį aiškinimą patvirtino ir Draudimo priežiūros komisijos atstovas, nurodęs, kad toks įvykis turi būti netikėtas, greitas, o ne prognozuotinas reiškinys. Tokią išvadą patvirtina ir sisteminis Taisyklių aiškinimas: grunto nusėdimas, kaip draudiminis įvykis, įtrauktas šalia tokių įvykių, kaip žaibas, audra, viesulas, potvynis ir pan. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Taisyklių 3.1.8 punkte nurodytas draudiminis įvykis yra toks grunto nusėdimas, kurį sukelia gaivališkos gamtos jėgos, stichijos reiškiniai, jis turi būti netikėtas, neprognozuojamas reiškinys.

Tuo tarpu byloje nėra duomenų apie tokias gamtos jėgas ir jų užfiksavimą metrologijos stotyse. Priešingai, byloje esantys duomenys nepaneigia atsakovo argumentų, kad namo pamatai galėjo nusėsti dėl natūralaus, prognozuojamo proceso. Ekspertizės akte nurodyta, kad pamatų nusėdimas priemolio gruntuose yra ilgalaikis (5-10 metų) procesas. Iš to darytina išvada, kad toje vietoje, kurioje pastatytas ieškovės namas, gruntas sėda, o tai yra akivaizdus, numatomas procesas, ir į tai turėjo atsižvelgti namo projektuotojai ir statytojai. Be to, byloje yra duomenų, kad vietovė, kurioje pastatytas ginčo namas, yra nusausinta pelkė, todėl joje statomiems pastatams gali būti būdingos problemos, susijusios su pamatų sėdimu. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčo namas yra dviejų aukštų, taigi krūvis pamatams ir gruntui yra didelis. Teisėjų kolegija sprendė, kad ginčo namo pamatai nusėdo dėl natūralaus proceso, vykstančio pastačius kiekvieną pastatą, o atsižvelgiant į vietovės grunto ypatybes bei namo dydį, toks procesas galėjo lemti sienų trūkinėjimą. Ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių šias išvadas, nors įrodinėjimo našta dėl draudiminio įvykio buvimo tenka jai. Atsakovas įsipareigojo sumokėti draudimo išmoką tik esant draudiminiam įvykiui, o tokio įvykio nesant, nėra pagrindo priteisti iš atsakovo draudimo išmokos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.193 straipsnį, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą.

Teisėjų kolegija, aiškindama Turto draudimo taisyklių 3.1.8 punkte esančią grunto nusėdimo sąvoką, vadovavosi tik atsakovo ir Draudimo priežiūros komisijos atstovo argumentais bei nuomonėmis ir visiškai nevertino ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų argumentų dėl grunto nusėdimo sąvokos aiškinimo bei nenurodė motyvų, kodėl juos atmetė.

Pažymėtina, kad Taisyklėse yra vartojama gamtinių jėgų sąvoka ir jose nenurodyta, kad draudžiama nuo stichinių nelaimių. Grunto nusėdimas savaime nėra stichinis reiškinys, o jį sukeliantys veiksniai gali būti tiek stichinio, tiek ir kitokio pobūdžio. Iš Taisyklių 3.1.8 punkto išdėstymo matyti, kad grunto nusėdimą nulemiančiais veiksniais gali būti lietus, podirvio vanduo, cheminiai procesai dirvoje. Šių veiksnių niekaip negalima priskirti stichiniams. Be to, Taisyklėse nenurodyta, kad šie veiksniai turi veikti ir pasekmės turi atsirasti staigiai (stichiškai), o ne per ilgesnį laikotarpį. Taisyklių 3.4.2 punkte aptariami atvejai, kai nuostoliai dėl grunto judėjimo neatlyginami – jeigu tai atsitiko dėl sprogdinimo, grunto iškasimo iš karjerų ir pan. Taigi akivaizdu, kad Taisyklėse draudiminis įvykis „grunto nusėdimai“ nėra laikomas stichiniu reiškiniu. Teisėjų kolegija nepagrįstai siaurinamai aiškino šią sąvoką. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Ieškovė yra vartotoja, o atsakovas draudikas, savo srities profesionalas, todėl, kilus neaiškumų dėl to, ką reiškią draudimo taisyklėse esančios sąvokos, šios turėjo būti aiškinamos ieškovės naudai.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 183, 185 straipsnius, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, suformuotos civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2003.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi suformuota teismų praktika, nurodė, kad draudimo sutartimi apdraudžiami tie turtiniai interesai (objektai), kurių vertės sumažėjimo rizika yra tik hipotetiškai numanoma ir nėra akivaizdi. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovei buvo ar galėjo būti žinoma, jog grunto nusėdimas būtinai įvyks. Apie draudiminį įvykį ji sužinojo tik iš ekspertizės akto, t. y. praėjus beveik metams po draudimo sutarties sudarymo. Draudiminio įvykio faktą ji įrodinėjo pakankamais įrodymais – ekspertizės aktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Tuo tarpu atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių draudiminio įvykio buvimą, o nesutikdamas su ieškovės pateiktais įrodymais, jis turėjo teisę prašyti teismo paskirti ekspertizes, tačiau to nepadarė. Teisėjų kolegija vadovavosi tik atsakovo hipotetinėmis ir neįrodytomis prielaidomis, kad toje vietovėje visi namai skilinėja, nes ten buvo pelkė. Byloje nėra jokių įrodymų, kad vietovė, kurioje stovi ieškovės namas, yra nusausinta pelkė. Teismo motyvus dėl galimų namo projektavimo klaidų paneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad draudikas yra stipresnioji draudimo sutarties šalis, todėl jam keliami didesni reikalavimai. Draudikas, prieš sudarydamas sutartį su draudėju, turi įvertinti ne tik draudėjo pateiktą informaciją, bet ir pats reikalauti pateikti ar rinkti trūkstamą informaciją apie draudėją, kad draudiko suklydimo tikimybė dėl draudiminio įvykio būtų kuo mažesnė. Jei atsakovas turėjo informacijos apie tariamą grunto nestabilumą vietovėje, kurioje yra ieškovės namas, jis privalėjo išsamiai ištirti visas aplinkybes, jas aptarti su draudėju ir įrašyti į draudimo sutartį individualizuotas sąlygas.

3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 49 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią valstybės institucijų teisę duoti išvadą byloje.

Teisėjų kolegija savo iniciatyva įtraukė į bylą Draudimo priežiūros komisiją, kad ši pateiktų išvadą dėl Taisyklių 3.1.8 punkte vartojamos grunto nusėdimo sąvokos išaiškinimo. Byloje nebuvo pateikta Komisijos išvados. Teismo posėdyje Komisijos atstovas tik pateikė savo samprotavimus apie šalių ginčą bei išsakė savo nuomonę. Teisėjų kolegija nepagrįstai vadovavosi Komisijos atstovo nuomone kaip įrodymu, kuri išsakyta akivaizdžiai peržengiant kompetencijos ribas. Be to, Komisijos atstovas patvirtino, kad Komisija nedalyvavo rengiant atsakovo draudimo taisykles, netvirtino jokių standartinių taisyklių ar sutarčių sąlygų, todėl abejotina, ar ji iš viso gali aiškinti Taisyklių sąvokas, nebūdama jų autorė bei neturėdama kompetencijos aiškinti terminus, susijusius su geologijos bei inžinerijos mokslais.

4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas valstybei. Pagal CPK 96 straipsnio 2 dalį šios išlaidos iš ieškovės nepriteistinos, nes ji buvo atleista nuo jų mokėjimo kaip socialiai remtinas asmuo.

Atsakovo atsiliepimas į kasacinį skundą nepriimtas kaip neatitinkantis įstatymo reikalavimų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, aiškinimas ir taikymas. Dėl jų teisėjų kolegija pasisako (CPK 353 straipsnis).

Sutarčių aiškinimo taisyklės nustatytos CK 6.193 straipsnyje. Pagal CK 6.193 straipsnio 2 dalį sutarčių sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą, jos sudarymo aplinkybes.

Ginčo šalių sudaryta sutartis yra dėl turto draudimo, tai – vartojimo sutartis, ji sudaryta prisijungimo būdu. Į tai atsižvelgiant turi būti aiškinamas šios sutarties sąlygų turinys.

Kadangi tai yra draudimo sutartis, tai santykiai turi būti draudiminiai, siekiantys suteikti apsaugą nuo rizikos. Rizika gali būti susijusi su netikėtais, tačiau prognozuojamais dalykais, tik nežinant, jie įvyks ar neįvyks. Jeigu nagrinėjant atvejį galima daryti išvadą, kad įvykis gali įvykti, bet gali ir neįvykti, tai draudimas yra galimas. Nuostoliai dėl tokio įvykio yra didesnė ar mažesnė tikimybė, todėl daugiau ar mažiau rizikingi. Draudimo sutartis sudaroma dėl konkretaus objekto draudimo, todėl reikėtų vadovautis tuo, kad draudikas konkrečiu atveju vertino ir sprendė, jog tuo atveju yra draudimo rizika. Draudimo sutartimi turi būti vadovaujamasi, jeigu ji nenuginčyta arba nenustatyta aplinkybių, dėl kurių ji gali būti vertinama niekine ir taikomos sandorio negaliojimo pasekmės. Jeigu draudimo sutartis sudaryta dėl santykių, kuriuose nėra rizikos, tai tokia sutartis turėtų būti nuginčyta pagal sandorių nuginčijimo taisykles pareiškus teisme atitinkamą reikalavimą. Sandorio negaliojimo pasekmė būtų draudiminės apsaugos vartotojui netekimas, prievolės mokėti pagal susitarimo sąlygas išnykimas ir draudimo įmokų pagal sutartį kitai pusei grąžinimas (abišalė restitucija). Šioje byloje tokio reikalavimo nepareikšta ir dėl jo nesprendžiama, todėl teismas dėl draudiminės apsaugos netaikymo galėjo svarstyti pagal pateiktus argumentus dėl sutarties negaliojimo, kaip neatitinkančios draudimo santykių esmės, vadovaudamasis exo officio sandorio niekiniu pobūdžiu nurodydamas konkrečią įstatymo imperatyviąją nuostatą. Pagal sutarties sudarymo metu galiojusio Draudimo įstatymo 23 straipsnį draudimo sutartis yra negaliojanti, jeigu ji sudaryta po draudiminio įvykio, sudaryta su kitos šalies draudimo įmone, kuri neturėjo leidimo verstis šia veikla Lietuvoje, o taip pat esant CK nustatytiems negaliojimo pagrindams. Specialiajame įstatyme šios rūšies sandoriams nenustatyta niekinių sandorio negaliojimo pasekmių dėl to, kad konkrečiu atveju draudikas nevertino ar nepakankamai įvertino riziką ar net sudarė sutartį esant minimaliai rizikai ar iš viso be rizikos. Nors draudimo santykių esmės pastaruoju atveju toks sandoris gali neatitikti, tačiau tai yra sandoris, todėl turi būti nuginčijamas ir taikomos jau minėtos jo negaliojimo pasekmės. Kitu atveju reikia vadovautis sandorio galiojimu ir svarstyti, ar pagal sutarties sąlygas atsirado prievolė vykdyti mokėjimą.

Prievolė mokėti draudimo išmoką atsiranda esant draudiminiam įvykiui. Draudiminis įvykis yra aplinkybė, atitinkanti konkrečią sutarties sąlygą. Draudimo taisyklių 3.1.8 punktas yra „A“ dalyje dėl draudiminių įvykių draudžiant nuo gaisro ir gamtos jėgų. Tai reiškia, kad draudžiama nuo grunto nusėdimo, t. y. gamtinės kilmės reiškinio, bet ne žmogaus veiklos rezultato. Pagal Taisyklių 3.1.8 punktą grunto nusėdimas dėl gamtos jėgų yra draudiminis įvykis, ši nuostata nenuginčyta, yra galiojanti ir todėl turi būti taikoma. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė imperatyviosios įstatymo normos, pagal kurią ši sąlyga būtų niekinė. Apskritai grunto nusėdimas gali įvykti arba neįvykti. Jis nėra savaime suprantamas ir visada įvyksiantis įvykis, todėl priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Tuo požiūriu jis yra daugiau ar mažiau tikėtinas (rizikingas). Ekspertizės išvadoje nurodyta, kad pamatų nusėdimas priemolio gruntuose yra ilgalaikis (5–10 metų) procesas, bet nenurodyta, kad jis būtinai vyksta kiekvienu atveju, kur yra sumontuoti pamatai ir pastatytas pastatas; akto tiriamojoje dalyje apie tai nėra jokios informacijos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Taisyklių 3.1.8 punkto sąlygas draudiminis įvykis yra ne pamatų, o grunto nusėdimas (Taisyklių 3.1 punktas). Pamatų sėdimas yra grunto nusėdimo pasekmė, o ne draudiminis įvykis kaip toks. Ši pasekmė yra dėl lietaus, podirvio vandens ir cheminių procesų dirvoje veikimo, o ne dėl bet kokių priežasčių. Tai reiškia, kad šis įvykis yra draudiminis tik tada, jei veikė gamtos jėgos. Tai išplaukia iš draudimo įvykius apibūdinančio „A“ dalies pavadinimo. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi aiškinimu, kad gamtos jėgos turi būti nelaimės masto, nes motyvavo kitais sutarčių punktais, kur draudiminiais įvykiais laikytos gamtos jėgos – audra, uraganas, potvynis ir kt. Šiuo atveju Taisyklių 3.1.8 punkte draudiminis įvykis kaip gamtos jėga yra grunto nusėdimas, o lietaus podirvio vanduo ar cheminiai procesai, kaip tokie, yra ne draudiminiai įvykiai, o aplinkybės, paaiškinančios draudiminio įvykio – grunto nusėdimo - priežastį. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo vadovautis jų analogišku vertinimu kituose punktuose. Pagal draudimo taisyklių dalies pavadinimo, atskirų punktų turinį šiai sutarčiai svarbūs yra stichiniai hidrometeorologiniai reiškiniai ir stichinės nelaimės (Taisyklių tos pačios dalies 3.2 punktas). Vadinasi, kaip gamtos jėgos pagal kilmę jos yra nevaldomos ta prasme, kad atsiranda arba ne, vyksta tada, kada susidaro tam objektyvios sąlygos, bet nebūtinai yra stichinio masto. Jos gali būti normalaus dydžio, trukmės ar intensyvumo hidrometeorologiniai reiškiniai. Apeliacinės instancijos teismas sutarties sąlygas traktavo siauriau, manydamas, kad gamtos jėgos turi būti stichinės nelaimės masto. Ekspertizės akte pamatų sėdimas nurodytas kaip atsiradusių statinio defektų viena iš priežasčių, o pagal pateiktą draudimo sutarties sąlygų aiškinimą nepaneigta, kad tai gali būti įvykę dėl gamtinės jėgos – hidrometeorologinio reiškinio – poveikio.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad sutarties sąlygos aiškinimas dėl draudiminio įvykio sąlygos, esant draudimo sutarčiai, pagal kurią riziką prisiima draudikas, esant vartojimo sutarčiai, pagal kurią vartotojas turi būti ginamas geriau, taip pat ir jam palankiau aiškinant draudimo sutartį, esant prisijungimo būdu sudarytai sutarčiai, kai viena šalis turi galimybę primesti kitai sutarties sąlygas ir kai sąlygos turiniu abejojama, tai yra pagrindas taikyti CK 6.193 straipsnio 4 dalį ir sutarties sąlygą aiškinti ją pasiūliusios šalies nenaudai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.193 straipsnį, todėl yra pagrindas šio teismo sprendimą panaikinti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 49, 183, 185 straipsnių pažeidimo, nukrypimo nuo teismų praktikos iš dalies pagrįsti.

CPK 49 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais valstybės ir savivaldybių institucijos gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva tam, kad duotų išvadą byloje, siekiant įvykdyti jiems pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu. Kaip kasacijos pagrindas nurodoma aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi institucijos pateikta išvada rėmėsi kaip įrodymu ir taip pažeidė CPK 49 straipsnio 2 dalį.

Pagal Draudimo įstatymo 181 straipsnį Draudimo priežiūros komisija vykdo draudimo veiklos priežiūrą, jos veiklos tikslas – užtikrinti draudimo sistemos patikimumą, veiksmingumą, saugumą ir stabilumą bei draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų ir teisių apsaugą. Siekdama šių tikslų Komisija gali dalyvauti civilinėse bylose ir teikti išvadas, nes tai nustatyta Draudimo įstatymo 193 straipsnio 1 dalies 10 punkte ir 2 dalyje. Teikdama išvadą ji gali išsakyti taisyklių ir sutarties vertinimus ir aiškinimus. Jie teismui neprivalomi.

Institucijos pateiktoje išvadoje ar paaiškinimuose esantys duomenys gali būti vertinami kaip įrodymai, jeigu jie atitinka įrodymams keliamus reikalavimus. Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį įrodymai yra faktiniai duomenys. Įrodymais nelaikomi samprotavimai, vertinimai, prielaidos ir nuomonės, nes juose nėra faktinių duomenų, kurie gali būti tikrinami dėl jų egzistavimo, tikrumo ir patikimumo.

Šiame procese Draudimo priežiūros tarnybos atstovas pasisakė po įrodymų ištyrimo. Teismo 2007 m. vasario 13 d. nutartyje dėl šios institucijos įtraukimo į bylą nurodyta, kad šio asmens įtraukimo į bylą tikslas – gauti išvadą dėl draudimo taisyklių ir draudimo sutarties sąlygų aiškinimo. Draudimo priežiūros komisijos atstovo nuomonė ir paaiškinimai byloje dėl draudimo taisyklių bei draudimo sutarties aiškinimo yra subjektyvaus vertinamojo pobūdžio, todėl neatitinka įrodymui keliamų reikalavimų. Paaiškinimuose nebuvo konkrečių faktinių duomenų, kurie turėtų būti vertinami kaip įrodymai. Jie gali turėti įtakos teismui susidarant nuomonę dėl bylos faktų, dėl teisės akto ar sutarties nuostatų supratimo, vertinimo ir aiškinimo. Tuo jie yra vertingi, bet jų panaudojimas civilinėje byloje nelaikomas įrodymų panaudojimu ar vertinimu.Su tokiu vertinimu teisėjų kolegija sutinka.

Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 183, 185 straipsnių pažeidimo iš dalies pagrįsti.

CPK 183 straipsnyje reglamentuojamas įrodymų tyrimas nagrinėjimo teisme metu. Kasaciniame skunde nepateikta jokių teisinių argumentų dėl CPK 183 straipsnio pažeidimo: ar nebuvo ištirti kokie nors įrodymai, ar pažeista jų tyrimo tvarka, ar nesilaikyta jų tyrimo taisyklių. Tik nurodymas, kad ši norma pažeista, neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte reikalaujamo kasacijos pagrindo (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pagal CPK 185 straipsnį teismas turi pagal įstatymo reikalavimus įvertinti įrodymus, kuriais šalys įrodinėja savo reikalavimus ir atsikirtimus. Įrodymai turi būti vertinami išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus bylos aplinkybes. Ieškovė įrodinėjo draudiminį įvykį ekspertizės išvada, kurioje nurodytos dvi plyšių sienoje atsiradimo priežastys: pamatų nusėdimas ir nukrypimas nuo statybos projekto. Ar yra draudiminio įvykio viena iš sąlygų – pamatų nusėdimas, priklauso nuo to, ar pamatas iš tikro nusėdęs ir kokios yra nusėdimo priežastys. Teismai konstatavo, kad pamatai nusėdo, bet priežastis vertino nevienodai.

Draudiminis įvykis kaip pamatų nusėdimas yra tada, jeigu jis atsirado dėl gamtos jėgų, o ne dėl žmogaus veiklos, nes pagal draudimo sutarties sąlygas buvo apsidrausta nuo gamtos jėgų veikimo. Statyba yra žmogaus veikla. Ieškovė teismo sprendimu administracinėje byloje įrodinėjo, kad nuo statybos darbų nepriklausė pamatų nusėdimas. Teismo sprendimu vienoje byloje nustatytos aplinkybės yra neįrodinėjamos kitoje byloje tarp tų pačių asmenų (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Į bylą pateiktas teismo 2003 m. spalio 23 d. sprendimas rodo, kad toje byloje ginčo esmė buvo institucijos padaryta žala dėl to, kad ji išdavė neteisingą pažymą, t. y. nurodė, kad statinys statomas be esminių nukrypimų nuo suderinto ir patvirtinto projekto. Toje byloje buvo svarbūs du aspektai institucijos veiksmų teisėtumo požiūriu: 1) ar nustatyta pažeidimų (nukrypimas nuo projekto); 2) ar teisingai įvertinta jų reikšmė (ar nukrypimas esminis). Teismo sprendimo motyvuose nėra aiškiai pasisakyta, kad nukrypimo nuo projekto nėra ir kad siena antrame aukšte išmūryta pagal projektą. Pirmosios instancijos teismas nukrypimą faktiškai pripažino, nes svarstė, ar sienos išmūrijimas atitinka esminio nukrypimo nuo projekto reikalavimą, ir padarė išvadą, jog tai nėra esminis nukrypimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada dėl šio pažeidimo reikšmės yra neaiški, tačiau nepaneigtas pats sienos išmūrijimo ne pagal projektą faktas. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo pripažintas atmestu pagrįstai dėl priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, nebuvimo. Priežastinis ryšys civilinėje atsakomybėje nustatomas tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties motyvų galima daryti išvadą, kad teismas neteisėtus veiksmus – tikrovės neatitinkančios pažymos išdavimą – nustatė, bet nenustatė, kad iš šių neteisėtų veiksmų atsirado žala. Vertinant, ar buvo nukrypta nuo projekto, o tai pasireiškė sienos išmūrijimu ne pagal projektą, turi būti įvertinta įrodymų visuma (CPK 185 straipsnis). Ieškovės pateiktame ekspertizės akte nurodoma, kad antrame aukšte ne pagal projektą išmūryta siena. Be to, akto tiriamojoje dalyje yra nurodytos kitos atliktos statybos neatitiktys projektui. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, teismo sprendimu administracinėje byloje nepaneigta, kad įtrūkimų sienose atsirado dėl statybos darbų nukrypimo nuo projekto, nes teismas nenagrinėjo šio klausimo ir nedarė išvadų, ar statybos darbai sukėlė žalą. Jis sprendė, ar pažymoje teisingai užrašyti du dalykai: 1) ar nukrypta nuo projekto; 2) ar nukrypimas yra esminis. Be to, pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią ir negali būti ginčijamos tarp tų pačių šalių. Tuo tarpu ankstesnėje byloje atsakovas nedalyvavo, todėl jis nustatytas aplinkybes gali ginčyti (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis), o teismo sprendimas yra vertinamas kaip vienas iš rašytinių įrodymų.

Teismo išvados administracinėje byloje neatsako į klausimą, kokia yra pamatų nusėdimo priežastis, nes tai neįėjo į bylos nagrinėjimą, statybos vykdymas ne pagal projektą teismų išvadų. nepaneigtas, o nukrypimo nuo projekto įvertinimas (esminis ar ne) šios bylos požiūriu nereikšmingas. Jis neduoda informacijos apie pamatų nusėdimo faktą ar jo priežastis. Ekspertizės akte yra nustatytos dvi nuostolių atsiradimo priežastys. Viena priklauso nuo žmogaus valios. Tai teisės aktų, atidumo ir rūpestingumo reikalavimų neatitinkanti statyba. Kita – objektyvi, jeigu nulemta gamtos jėgų. Pamatų nusėdimo priežastimi gali būti jos abi, todėl draudikas turi paneigti, kad draudiminio įvykio nėra (CPK 178 straipsnis).

Jeigu yra draudiminis įvykis, tai reikia svarstyti, ar pagal įstatymus ir sutartį yra aplinkybės, dėl ko draudimo išmoka gali būti mažinama arba iš viso nemokama. Pagal Draudimo įstatymo, galiojusio sutarties sudarymo metu, 17 straipsnio nuostatas draudimo įmonė turi teisę sumažinti ar atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jeigu draudiminis įvykis atsitiko dėl draudėjo, apdraustojo kaltės (Draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ar draudimo sutartyje nustatytais atvejais (Draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Šalių sudarytoje sutartyje yra analogiškų nuostatų kaip nurodytame įstatyme, todėl nagrinėjant bylą šios aplinkybės turėjo būti įvertintos.

Draudėjo kaltė gali būti įvairių formų (tyčia, didelis ar paprastas neatsargumas), o dėl jos išmoka gali būti mažinama arba iš viso nemokama. Jeigu nustatytas draudiminis įvykis, t. y. vienintelė ar viena iš nuostolius nulėmusių priežasčių yra draudimo sutartyje numatyta aplinkybė, tai teismas, vadovaudamasis abiejų šalių interesais pagal konkrečias bylos aplinkybes, gali nuspręsti, ar teisinga iš viso nepriteisti draudimo išmokos, ar priteisti jos dalį. Šios išvados turi būti motyvuotos.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad įrodymai byloje įvertinti netinkamai ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismo sprendimuose, todėl neatskleista bylos esmė. Kadangi esminių faktinių bylos aplinkybių nenustatyta, tai svarbios ginčo sprendimui materialinės teisės normos ir sutarties nuostatos netaikytos. Dėl to nėra pagrindo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jis turi būti panaikintas. Nuo priežasčių ištyrimo priklauso draudimo sutarties nuostatų taikymas. Tai sudaro pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 2 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 12 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Stripeikienė

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis