Dėl prašymo įregistruoti įkeitimo lakštą atmetimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-100/2008

Procesinio sprendimo kategorija 32.6.2 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algio Norkūno ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus akcinės bendrovės „Hansabankas“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl prašymo įregistruoti įkeitimo lakštą atmetimo; pareiškėjas J. M., skolininkas uždaroji akcinė bendrovė „Hausera“, kreditorius akcinė bendrovė bankas „Hansabankas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Prašymo esmė

Kreditoriaus atstovui – pareiškėjui J. M. – pateikus prašymą įregistruoti įkeitimo lakštą, pagal kurį skolininkas UAB „Hausera“, užtikrindamas prievolės įvykdymą kreditoriui AB bankui „Hansabankas“, įkeitė visas esamas ir būsimas lėšas, esančias įkaito davėjo banko sąskaitoje.

Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėja 2007 m. balandžio 16 d. nutartimi nustatė terminą prašymo trūkumams pašalinti iki 2007 m. gegužės 3 d., nes visų pirma nebuvo nurodyta, kokio dydžio lėšos buvo įkeičiamojoje sąskaitoje, antra, įkeitimo objektas buvo įvertintas 1 Lt. Tai neužtikrino tinkamo 200 000 Lt dydžio prievolės įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėja 2007 m. gegužės 5 d. nutartimi atmetė prašymą; motyvavo, kad įkeistas gali būti tik toks daiktas, kuris turi savo vertę ir kurį galima perduoti kito asmens nuosavybėn už tam tikrą sumą. Tuo tarpu iš banko išduotos pažymos nebuvo galima nustatyti įkeitimo objekto vertės įkeitimo metu, nes nenurodyta, kokio dydžio lėšos buvo įkeičiamojoje sąskaitoje. Juolab kad įkeičiamas objektas buvo įvertintas 1 Lt, o tai neužtikrino 200 000 Lt kreditoriniaus reikalavimo tinkamo įvykdymo. Dėl to teisėja konstatavo, kad pareiškėjas nepašalino ankstesnėje teismo nutartyje išvardytų trūkumų, leidusių įregistruoti įkeitimo lakštą.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kreditoriaus AB banko „Hansabankas“ atskirąjį skundą, 2007 m. birželio 28 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, papildomai nurodė, kad pagal CK 4.174 straipsnį hipoteka yra užtikrinamas pagrindinio reikalavimo įvykdymas, iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų, netesybų bei teismo išlaidų, susijusių su hipotekos vykdymu, išieškojimas, t. y. hipoteka turi būti visiškai užtikrintas ne tik pagrindinio reikalavimo įvykdymas, bet ir kitų išlaidų išieškojimas, jeigu įkaito davėjas ir kreditorius nesusitarė kitaip. Dėl to pareiškėjui pateikus prašymą įregistruoti įkeitimo lakštą, kuriame įkeitimo objektas įvertintas 1 Lt, tapo akivaizdu, jog pagrindinio reikalavimo įvykdymas bus neįmanomas. Be to, kolegija pažymėjo, kad hipotekos teisėja, atmesdama prašymą įregistruoti įkeitimo lakštą, nepažeidė įstatyme nustatytų procedūros reikalavimų, vadovavosi įstatymu, nustatančiu hipotekos paskirtį. Įkeitimo objektu esant visoms esamoms ir būsimoms lėšoms įkeitimo objekto savininko banko sąskaitoje, kolegija, vadovaudamasi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, padarė išvadą, kad įkeisto objekto įkainojimas negali būti tik 1 Lt, nors šalys taip susitarė, nes sąskaitoje esamos lėšos turi užtikrinti reikalavimo tinkamą įvykdymą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kreditorius prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 28 d. nutartį ir perduoti įkeitimo lakšto įregistravimo klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasaciniame skunde jis nurodo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė Hipotekos registro nuostatų 44 ir 46 punktus (2001 m. spalio 18 d. redakcija), kuriuose nustatyta įkeitimo lakšto įregistravimo procedūra, taip pat teisingumo ministro 2004 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr.1R-96 patvirtintos Hipotekos, įkeitimo ir priverstinio įkeitimo lakštų pildymo instrukcijos 25.5 punktą, pagal kurį neregistruojami turto registruose įkeitimo objektai turi būti identifikuoti, ir 25.2 punktą, kuriame įtvirtinta teisė sandorio šalims susitarti dėl įkeičiamo objekto vertės nustatymo. Kasatoriaus manymu, AB banko „Hansabankas“ ir UAB „Hausera“ sudarytas įkeitimo sandoris buvo sudarytas ant Teisingumo ministerijos nustatytos formos, šalių pasirašytas ir patvirtintas notaro, pridėti visi priedai, sumokėta raštinės rinkliava; buvo nustatyti įkeičiamo daikto savininkas, skolininkas ir kreditorius; kreditorius ir skolininkas, tinkamai užpildę įkeitimo lakštą, tarpusavio susitarimu nustatė įkeitimo objekto vertę. Teismas nenurodė kitų įstatymų pažeidimų, dėl kurių įkeitimo lakštas negalėjo būti įregistruotas, todėl AB banko „Hansabankas“ ir UAB „Hausera“ pasirašytas įkeitimo lakštas atitiko visus Hipotekos registrų nuostatų ir Hipotekos, įkeitimo ir priverstinio įkeitimo lakštų pildymo instrukcijos reikalavimus. Be to, teismas nėra turto vertinimo institucija, todėl hipotekos teisėja, vertindama įkeitimo lakštą, kuriuo buvo įkeistos visos esamos ir būsimos lėšos įkeitimo objekto savininko sąskaitoje, ir priimdama skundžiamą nutartį, nežinojo ir negalėjo žinoti, kiek lėšų AB bankui „Hansabankas“ įkeistoje sąskaitoje galėtų būti priverstinio išieškojimo metu ir ar tų lėšų užteks AB banko „Hansabankas“ reikalavimams patenkinti, taip pat ar UAB „Hausera“ įsipareigojimai AB bankui „Hansabankas“ dar bus užtikrinti kitais prievolių užtikrinimo būdais, taip pat ir hipotekos sandoriu. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas peržiūrėdamas hipotekos teisėjos nutartį, vadovavosi iš esmės tik CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, nenurodė konkrečių teisės normų, kuriose būtų įtvirtinta teisė hipotekos teisėjui vertinti, ar įkeitimo lakštu įkeisto turto pakaks kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Be to, teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad didesnės sąskaitos vertės nurodymas būtų sukėlęs sandorio šalims neigiamų pasekmių, nes būtų tekę mokėti didesnį atlyginimą notarui už įkeitimo sandorio patvirtinimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacija galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, apibrėžiančias įkeitimo prievolės dalyką, jį apibūdinančius požymius, šalių teisę susitarti dėl prievolės dalyko ir hipotekos teisėjo veiksmus įregistruojant įkeitimo sutartį (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tai yra kasacijos dalykas pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Įkeitimas – esamas ar būsimas skolinio reikalavimo įvykdymo užtikrinimas kilnojamaisiais daiktais ar turtinėmis teisėmis (CK 4.198 straipsnio 1 dalis). Ši įkeitimo teisės funkcija nulemia prievolės dalyką, t. y. kilnojamasis daiktas ar turtinė teisė suvaržoma užtikrinimo tikslams tiek ir tokia apimtimi, kad būtų galima įvykdyti užtikrintą įsipareigojimą. Tiek kreditoriui, tiek įkeisto turto savininkui turi būti aiškios tokio suvaržymo apimtys, kad būtų nepažeistas kreditoriaus ir įkaito davėjo teisių ir pareigų pusiausvyros principas. Įkeitimo sutarties šalys, būdamos sąžiningos ir apdairios, bendradarbiaudamos sutarties sudarymo momentu turėjo laikytis šio principo.

CK 4.210 straipsnio 1 dalyje nustatyti privalomi reikalavimai įkeitimo objektui, kad įkeičiamas daiktas (turtinė teisė) turi būti aprašomas, įkainotas. Šiais požymiais įkeičiamas turtas yra individualizuojamas, taip susitariama dėl įkeitimo prievolės dalyko, t. y. į kokius daiktus ar turtines teises, kokia apimtimi bus nukreiptas išieškojimas, jeigu skolinis įsipareigojimas nebus laiku ir tinkamai įvykdytas. Įkeitimo prievolės dalykas taip pat turi atitikti ir bendruosius prievolės dalykui keliamus reikalavimus, nustatytus CK 6.3 straipsnyje. Prievolės dalyku gali būti bet koks turtas, taip pat ir tas, kuris bus sukurtas ateityje, apibūdintas pagal rūšį ar kiekį arba gali būti apibūdintas pagal kitus kriterijus (CK 6.3 straipsnio 2 dalis). Bendrosios ir specialiosios teisės normos, nustatančios reikalavimus prievolės dalykui, yra privalomos įkeitimo sutarties šalims ir nepažeidžia sutarties šalių teisės susitarti kitaip, nes šalys laisvos pasirinkti įkeitimo objektus, jų rūšį, kiekį ir kita, o įstatyminis reikalavimas apibūdinti įkeičiamą kilnojamąjį daiktą ar turtinę teisę apsaugo sutarties šalis nuo galimo tokio susitarimo pripažinimo niekiniu dėl jo įvykdymo neįmanomumo (CK 6.3 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad įkeitimo sutarties šalys, siekdamos apibūdinti prievolės dalyką, pasirenka kriterijus, atsižvelgdamos į įkeičiamo daikto ar turtinės teisės ypatumus. Lėšų, esančių banko sąskaitoje, įkeitimas – tai įkaito davėjo finansinio turto įkeitimas. Praktikoje tokios lėšos apibūdinamos kiekiu. Kiekio kriterijus gali sutapti su pagrindinės prievolės dydžiu, kaip ir nesutapti, tačiau negali būti tokio minimalaus dydžio, kuris paneigtų užtikrinamąją įkeitimo teisės funkciją, kitaip tariant, jau susitarimo momentu būtų aišku, kad prievolės dalykas yra tokio dydžio, jog neįmanoma užtikrinti kitos prievolės įvykdymo. Įkeičiamų esamų ir būsimų lėšų apibūdinimas kiekio kriterijumi išsaugo kreditoriaus ir skolininko ar įkaito davėjo teisių ir pareigų pusiausvyrą. Sutarties sudarymo momentu šalims žinoma, kokia apimtimi bus galimas išieškojimas iš lėšų, kokia apimtimi kreditorius gali tikėtis skolinio įsipareigojimo patenkinimo, o įkaito davėjas gali be suvaržymo įkeitimu naudotis likusia lėšų dalimi. Teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentą, kad būtinumą kiekybiškai apibūdinti įkeičiamas banko sąskaitoje esančias pinigines lėšas paneigia CK 4.221 straipsnyje kreditoriui suteikta teisė tvarkyti įkaito davėjo lėšas, esančias šio sąskaitoje, iki bus patenkintas skolinis įsipareigojimas, kuriam užtikrinti buvo įkeistos tos lėšos; pažymi, jog ši teisės norma yra procedūrinė, nes joje nustatoma išieškojimo iš įkeistų lėšų tvarka ir sudarant įkeitimo sutartį šalys neatleidžiamos nuo pareigos apibūdinti prievolės dalyką kaip tai nurodyta CK 4.210 straipsnio 1 dalyje. Sutartis, kaip teisės atsiradimo pagrindas, lemia šios teisės įgyvendinimo sąlygas ir tvarką, todėl CK 4.221 straipsnis nepaneigia CK 4.210 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų prievolės dalykui; priešingai, prievolės dalykas, apibūdintas atitinkamu dydžiu, lemia kreditoriaus teisę, nustatytą CK 4.221 straipsnyje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad esant situacijai, kai įkeitus pinigines lėšas banko sąskaitoje, kreditorius yra pats bankas ir pagal šio ir kliento sutartį bankas tvarko kliento sąskaitą, nereiškia, kad įkeitus banko sąskaitoje esančias pinigines lėšas už 1 Lt, bankas pagal sutartį įgyja teisę tvarkyti visas lėšas. Lėšų įkeitimo sutartimi įkeičiamas ne visos banko sąskaitos tvarkymas, o joje esančių įkeitimo sutartyje nustatyto dydžio lėšų tvarkymas.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl teisės normų, reglamentuojančių hipotekos teisėjo veiksmus įregistruojant įkeitimo sutartį, nurodo, kad hipotekos teisėjas, gavęs prašymą įregistruoti įkeitimą, atlieka teisinį tyrimą, kurio metu patikrina, ar įkeitimo sandoris atitinka įstatymo reikalavimus (Hipotekos registro nuostatų 46.6 punktas), ar tinkamai apibūdintas įkeitimo prievolės dalykas, kad būtų pasiektas susitarimo tikslas užtikrinti pagrindinės prievolės įvykdymą, nebūtų pažeistas šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principas. Nagrinėjamoje byloje įkeitimo sutarties šalys įkainojo esamas ir būsimas lėšas banko sąskaitoje 1 Lt kaina. Toks įkeičiamo turto įvertinimas reiškia, kad šalys nevykdė įstatymo reikalavimo dėl įkeitimo sutarties turinio. Kasatorius net nurodė, kokiam tikslui tai darė, t. y. kad išvengtų didesnių sutarties sudarymo mokesčių, lėšų suma jiems nebuvo svarbi, nes sąskaita atidaryta pas kreditorių ir į šią sąskaitą pateks kredito lėšos, kurių kontrolę kreditorius vykdys visą kredito sutarties laiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai yra įkeičiamos lėšos, esančios pas kreditorių, tai įkeitimo teisė atsiranda nuo sutarties sudarymo momento, o ne nuo sutarties įregistravimo hipotekos registre (CK 4.213 straipsnis). Tokiais atvejais šalys gali pasirinkti ir neturėti įkeitimo lakšto tvirtinimo, hipotekos įregistravimo išlaidų, tačiau ir neįregistruota įkeitimo sutartis taip pat turi atitikti įstatymo reikalavimus, nes kitu atveju skolininkui būtų apsunkinta galimybė naudotis likusiomis nuo įkeitimo pinigų lėšomis, būtų atimta galimybė kitiems kreditoriams tikėtis jų reikalavimų patenkinimo iš nesuvaržytų įkeitimu lėšų. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad hipotekos teisėjas tinkamai atliko veiksmus, susijusius su prašymu įregistruoti esamų ir būsimų lėšų įkaito davėjo sąskaitoje įkeitimą, pagrįstai atsisakė tenkinti tokį prašymą, nes įkeitimo prievolės dalykas nebuvo apibūdintas pagal įstatyme nustatytus reikalavimus

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį kasacine tvarka pagal skunde nurodytus argumentus (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Stripeikienė

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis