Baudžiamoji byla Nr. 2K-79-489/2017
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-05328-2015-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7
1.2.3.1. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Jono Prapiesčio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Z. (D. Z.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams ir pagal 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 14 d. nutartimi nuteistojo D. Z. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. D. Z. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą nužudyti, 2015 m. sausio 24 d. apie 9.20 val., prie kazino „Limonas“, esančio Vilniuje, Geležinkelio g. 6, įėjimo durų, 16-to kalibro lygiavamzdžiu šautuvu – šaunamuoju ginklu – du kartus šovė į A. K., taip padarydamas jam daugybines šautines žaizdas kaklo dešiniame šoniniame ir nugariniame paviršiuose, dešinėje plaštakoje, krūtininių I ir II slankstelių keterinių ataugų lūžius, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusiajam nebuvo padaryti sužalojimai svarbiose žmogaus gyvybei kūno vietose atsitiktinai nepažeidė gyvybei svarbaus centro ir A. K. buvo pristatytas į gydymo įstaigą.
Taip pat jis pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. sausio 24 d., ryte, Vilniaus mieste, neturėdamas leidimo, nešiojo prie savęs po striuke 16 kalibro lygiavamzdį šaunamąjį ginklą ir apie 9.20 val., būdamas prie kazino „Limonas“, esančio Vilniuje, Geležinkelio g. 6, įėjimo durų, šį šaunamąjį ginklą panaudojo, du kartus šaudamas į A. K.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis D. Z. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 14 d. nutartį ir bylą nutraukti.
2.1. Kasatorius teigia, kad teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jį grindė liudytojų G. Š., M. G., G. B., taip pat nukentėjusiojo A. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau pagal teismų praktiką įrodymais gali būti pripažįstami asmenų parodymai, kurie surinkti nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos ir buvo duoti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tuo tarpu nė vienas iš minėtų asmenų nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, o teisme šių asmenų parodymai iš esmės skyrėsi nuo jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Pirmosios instancijos teismas nenurodė motyvų, kodėl šių asmenų teisme duotus parodymus atmetė, taip pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė.
2.2. Kasatorius nurodo, kad buvo pažeista BPK 192 straipsnyje nustatyta asmens parodymo atpažinti tvarka, todėl teismai negalėjo remtis liudytojo G. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes apklausiamas teisme šis liudytojas negalėjo kategoriškai tvirtinti, jog atpažino kasatorių. Liudytojas parodė, kad jam pradžioje buvo pateiktos dvi nuotraukos, o tik vėliau – daugiau. Be to, atpažinime iš nuotraukų nedalyvavo nei atpažintinas asmuo (kasatorius), nei jo gynėjas, todėl neturėjo galimybės užduoti klausimų, teikti pastabų dėl procesinio veiksmo atlikimo teisėtumo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis, atliekant atpažinimo iš nuotraukų veiksmą, atpažino du į jį šovusius asmenis, tačiau antrasis asmuo apklaustas nebuvo. Taigi, asmens atpažinimas iš nuotraukų šioje byloje buvo atliktas pažeidžiant procesą, todėl teismai nepagrįstai jo metu gautus duomenis laikė tinkamu įrodymu šaltiniu ir juo grindė savo išvadas.
2.3. Taip pat teismas nuosprendį grindė ir kitais nepatikimais įrodymais. Antai liudytoja M. G., esanti priklausoma nuo narkotinių medžiagų, teisme tvirtino, kad kasatoriaus nepažįsta, įvykio dieną nematė, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai darė įtaką jos duotų parodymų turiniui patys nurodydami nusikaltimą padariusį asmenį. Liudytoja G. B. yra senyvo amžiaus, nemoka lietuviškai, todėl galėjo nesuprasti, ko jos klausia tyrėja. Vertindami nukentėjusiojo A. K. parodymus teismai neatsižvelgė į tai, kad jis visą naktį vartojo alkoholį, serga šizofrenija, todėl net teisme parodė, jog įvykį atsimena miglotai. Be to, nukentėjusiajam padaryti sužalojimai šaunant iš nugaros į kaklą patvirtina, kad nukentėjusysis nematė į jį šovusio asmens.
2.4. Skunde pažymima, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo atlikta portretų ekspertizė ir gautos išvados, kad identifikuoti vaizdo įraše matomo asmens nėra galimybės. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad vaizdo įraše aiškiai matomas į nukentėjusįjį šovęs asmuo, jo judėjimo trajektorija iki šūvių ir po jų. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vaizdo įrašas neleidžia tiksliai identifikuoti šovusio asmens, tačiau savo išvadas grindė prielaidomis ir nepagrįstai vadovavosi specialisto išvada, kurioje užfiksuota, kokiu ginklu buvo sužalotas nukentėjusysis, nes joje nenustatytas šovęs asmuo.
2.5. Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrindė, kodėl jis turėjo tyčią nužudyti nukentėjusįjį, o spręsdami apie tyčios kryptingumą, rėmėsi liudytojų M. G., A. U., G. Š. parodymais apie girdėtą šūvį, nors nė vienas iš jų nematė nei šūvio momento, nei kaltininko. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo išvada neva kasatorius, taikydamasis į galvos-kaklo sritį suprato, jog gali sukelti sunkias pasekmes nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei, prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms: kaltininkas, veikdamas tiesiogine tyčia ir siekdamas nukentėjusiojo mirties, du kartus šaudamas iš artimo atstumo į galvos ir kaklo sritį, turėjo visas galimybes sumanymą įvykdyti. Teismas nepagrįstai laikė, kad mirtinos pasekmės nekilo todėl, jog šūvis atsitiktinai nepažeidė gyvybei svarbaus centro, o netoliese buvę asmenys nukentėjusiajam suteikė medicinos pagalbą. Byloje nenustatytas pasikėsinimo nužudyti motyvas, tai pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, todėl veika turėjo būti kvalifikuojama pagal realiai kilusius padarinius – kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 straipsnio 1 dalis).
3. Atsiliepimu į nuteistojo D. Z. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo kasacinį skundą atmesti.
3.1. Nors kasatorius teigia, kad teismai padarė esminių BPK pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, tačiau skundo turinys rodo, kad jis nesutinka su įrodymų vertinimu ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Tuo tarpu kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), o įrodymų iš naujo nevertina. Nagrinėjamoje byloje vertinant surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.
3.2. Vilniaus apygardos teismas teisminio nagrinėjimo metu, kaip to reikalaujama BPK 242 straipsnyje, tiesiogiai ištyrė visus įrodymus: apklausė liudytojus G. Š., M. G., G. B., nukentėjusįjį A. K., taip pat buvo balsu perskaityti šių asmenų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teismas ėmėsi priemonių, kad prieštaravimai būtų pašalinti. Į teismo posėdį buvo iškviestos ir kaip liudytojos apklaustos tyrėjos A. Z. ir O. D., kurios paaiškino, kokiomis aplinkybėmis buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išanalizuoti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamiesi teismas atmetė pakeistus parodymus. Teismas, vertindamas liudytojo G. Š. parodymus, susiejo juos su UAB Medicinos bankas ir AB Lietuvos geležinkeliai pateiktų vaizdo įrašų duomenimis. Taip pat teismas išsamiai motyvavo, kodėl nesivadovauja liudytojos M. G. teisme duotais parodymais, kuriuose ji neigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti bylai reikšmingas aplinkybes, atliko įrodymų tyrimą ir kaip liudytoją apklausė policijos pareigūną M. K., kuris pro įvykio vietą važiavo visiškai atsitiktinai, nedalyvavo šios bylos tyrime ir kuriam liudytoja M. G. pati įvykio vietoje nurodė atpažinusi šovusį asmenį, pažymėdama, kad tai asmuo neseniai išėjęs iš kalėjimo ir turi pravardę „Bomba“. M. K. patvirtino pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir taip buvo pašalintos bet kokios abejonės dėl liudytojos M. G. pirminių paaiškinimų ir parodymų teisingumo. Taigi, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje argumentavo, kaip įrodymai, kuriais grindžiama D. Z. kaltė, susiję tarpusavyje, kodėl jais grindžia nuosprendį ir kokia bylos medžiaga paneigia kasatoriaus iškeltą versiją, kad neva įvykio vietoje buvo ne jis. Dėl išdėstytų motyvų kaip nepagrįstas atmestinas kasacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas šio trūkumo nepašalino.
3.3. Atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojui G. Š. asmens parodymas atpažinti pagal jo nuotrauką buvo atliktas pažeidžiant BPK 192 straipsnio reikalavimus. Pirmosios instancijos teisme 2015 m. rugsėjo 29 d. posėdyje buvo išnagrinėtos šio procesinio veiksmo atlikimo aplinkybės, liudytojas G. Š. patvirtino, kad iš pateiktų nuotraukų atpažino kaltinamąjį kaip panašiausią į tą asmenį, kurį vežė. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog atpažinimas atliktas nepažeidžiant BPK reikalavimų, be to, atkreiptas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas neakcentavo G. Š. parodymo atpažinti protokole užfiksuotų duomenų reikšmės, D. Z. kaltė įrodyta ir grindžiama kitų byloje surinktų įrodymų visetu.
3.4. Taip pat kasaciniame skunde nepagrįstai daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino 2016 m. rugpjūčio 4 d. portretų ekspertizės išvados duomenis. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva atliko įrodymų tyrimą, skyrė portretų ekspertizę, siekdamas išsamiai ištirti visas nagrinėjamoje byloje reikšmingas aplinkybes. Iš bylos duomenų matyti, kad portretų ekspertizės konstatuota, jog negalima nustatyti, ar vaizdo įrašuose užfiksuotas asmuo yra D. Z. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nutartyje aptardamas šios ekspertizės duomenis, padarė išvadą, kad esminę reikšmę įgauna asmenų, mačiusių ar susijusių su šiuo įvykiu, parodymai, taip pat įvertintas parodymų davimo laikas.
3.5. Taip pat atmestini kasatoriaus argumentai neva teismai, kvalifikuodami jo veiką kaip pasikėsinimą nužudyti, nevertino veikos subjektyviųjų požymių. Priešingai, pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl kasatoriaus veiksmai vertinami kaip įvykdyti tiesiogine tyčia ir kvalifikuoti kaip pasikėsinimas nužudyti. Iš bylos duomenų matyti, kad atlikti veiksmai, t. y. taikymasis į gyvybiškai svarbią galvos ir kaklo sritį, pasirinktas įrankis ir paleisti du šūviai, leido teismui padaryti išvadą apie nuteistojo tyčios kryptingumą ir nepaliko abejonių, kad atlikdamas tokio pobūdžio veiksmus asmuo suprato jų pavojingumą ir siekė nužudyti. Tai, kad nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ir mirtinų pasekmių buvo išvengta, yra aplinkybės, nepriklausančios nuo kasatoriaus valios. O tai, kad teismai nenustatė veikos padarymo motyvo, nepaneigia tiesioginės tyčios buvimo kasatoriaus veiksmuose.
4. Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnis)
5. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Taigi kasacinės instancijos teismas žemesniųjų instancijų teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, šis teismas gali tik tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.
6. Iš nuteistojo D. Z. kasacinio skundo turinio matyti, kad jame iš esmės ginčijamas abiejų instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas, kasatoriui pateikiant savo nuomonę dėl atskirų bylos duomenų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes, teigiant, kad patikimų jo kaltumo įrodymų nėra, nuosprendis iš esmės pagrįstas nepatikimais nukentėjusiojo bei liudytojų, tiesiogiai nemačiusių į nukentėjusįjį šovusio asmens, parodymais, kitais bylos duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, kolegija tokius kasatoriaus teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
6.1. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šiose nuostatose įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).
7. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus priimtus nagrinėjamoje byloje teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti esminių BPK normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą bei bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka pažeidimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnis, 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Abiejų grandžių teismų sprendimai motyvuoti, neprieštaringi, juose padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad šis teismas nurodė įrodymais pripažintus bylos duomenis, kuriais pagrindė nuteistojo D. Z. kaltumą, paaiškino, kaip šie įrodymai susiję tarpusavyje, kodėl jais grindžiamas nuosprendis ir kokia bylos medžiaga paneigia kasatoriaus iškeltą versiją, kad neva jis jokio ginklo neturėjo, lygiavamzdžiu šautuvu nešovė ir įvykio vietoje šūvio metu nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytus prieštaravimus dėl pirmosios instancijos teismo padaryto įrodymų vertinimo, jų leistinumo, pakankamumo nuteistojo kaltei pagrįsti, išdėstė motyvuotas išvadas, kurios atitinka BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus.
7.1. Pažymėtina, kad teismas privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje byloje esančius įrodymus BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Pagal teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-499/2008, 2K-592/2010, 2K-253/2013).
7.2. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti tiesą byloje ir remdamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, perskaitė nukentėjusiojo A. K. ir liudytojų G. B., G. Š. bei M. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, o siekiant išsiaiškinti nukentėjusiojo bei liudytojų vykdytų apklausų ir kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų ypatumus, apklausė ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikusias pareigūnes A. Z. ir O. D. Šio teismo nuosprendyje išsamiai išanalizuoti nukentėjusiojo ir visų bylos liudytojų parodymai apie šovusio į A. K. asmens tapatybę ir jo atliktus veiksmus, aptarta atskirų asmenų duotų parodymų kaita, paaiškinti netikslumai. Teismas išdėstė aiškius motyvus nurodydamas, kokiais parodymais vadovaujasi, o kokius atmeta, išsamiai motyvavo, kodėl nesivadovauja liudytojos M. G. teisme duotais parodymais, kuriuose ji neigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.
7.3. Priešingai nei teigia kasatorius, nukentėjusiojo ir anksčiau minėtų liudytojų parodymus papildo vaizdo įrašai, kuriuose nors ir negalima tiksliai identifikuoti į nukentėjusįjį šovusio asmens, tačiau teismui juos palyginus su byloje esančiais įrodymais, buvo nustatytos tikslios įvykio aplinkybės. Vaizdo įraše matomas atvažiuojantis ir sustojantis automobilis, iš jo išlipa asmuo, kurio išorės požymiai nors ir neleidžia tiksliai identifikuoti asmens, tačiau sutampa su kasatoriaus išorės požymiais. Minėtas asmuo po šūvių prie kazino grįžta prie automobilio, tačiau jo neranda, nes automobilis po šūvių iš karto nuvažiuoja. Tokia įvykių seka visiškai atitinka liudytojo G. Š. parodymus apie tai, kaip jis vežė kasatorių į įvykio vietą. Nuteistasis D. Z. prašė liudytojo palaukti automobilyje, tačiau, išgirdęs šūvius, šis liudytojas nuvažiavo. Liudytojų parodymus, kitą bylos medžiagą susiejęs su vaizdo įraše užfiksuota informacija, teismas išdėstė motyvuotas išvadas dėl byloje nustatytų, įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių.
8. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad ikiteisminio tyrimo metu, atliekant asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką procesinį veiksmą, buvo pažeista BPK 192 straipsnio 5 dalyje nustatyta tokio veiksmo atlikimo tvarka. Apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį patikrinti gali būti daromas to asmens parodymas atpažinti. BPK 191–192 straipsniuose numatytos tokio asmens parodymo atpažinti sąlygos. BPK 192 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Ši norma suteikia ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui teisę savo nuožiūra spręsti, kada tikslingiausia asmens atpažinimą atlikti pagal jo nuotrauką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2008).
9. Iš apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad šiuo atveju atliekant atpažinimą su liudytoju G. Š. išties nebuvo buvo laikomasi BPK192 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką tvarkos. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kuriais buvo kvestionuojami su liudytoju G. Š. ir nukentėjusiuoju padaryti parodymai atpažinti ir paaiškino, kokia visos parodymo atpažinti protokoluose užfiksuotos informacijos įrodomoji reikšmė.
10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima laikyti esminiais, t. y. dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės, ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendį bei nutartį, nepadaryta.
Dėl BK specialiosios dalies normų taikymo
11. Nors kasatorius teigia, kad neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusiojo, o jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal realiai kilusius padarinius – kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, teismų išvados apie nuteistojo tiesioginę tyčią atimti gyvybę yra pagrįstos išsamiai išnagrinėtomis bylos aplinkybėmis.
11.1. Kėsinimasis į kito asmens gyvybę laikomas tyčiniu, jei kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia, suvokdamas, kad jo veika atims kito žmogaus gyvybę, ir to siekia (tiesioginė tyčia) Pasikėsinimas nužudyti galimas esant tik tiesioginei tyčiai. Tokia tyčia yra tada, kai kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia, suvokdamas, kad jo veika atims kito žmogaus gyvybę, tokių padarinių nori ir to siekia. Tokia kaltė nustatoma atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nužudymo įrankius ir būdą, žaizdų ir kitų sužalojimų skaičių, pobūdį, išsidėstymą gyvybiškai svarbių žmogaus organų atžvilgiu, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius nusikaltimo metu, prieš jį ir po jo.
11.2. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio 5 – 6 lapuose išsamiai argumentavo, kodėl kasatoriaus veiksmai vertinami kaip padaryti tiesiogine tyčia ir kvalifikuoti kaip pasikėsinimas nužudyti kitą žmogų. Iš bylos duomenų matyti, kad D. Z. taikymasis į gyvybiškai svarbią nukentėjusiojo galvos ir kaklo sritį, pasirinktas nusikalstamos veikos padarymo įrankis – lygiavamzdis šaunamasis ginklas ir juo 16 kalibro šoviniais šratais paleisti du šūviai, leido teismui padaryti teisingą išvadą apie nuteistojo tyčios kryptingumą. Šiuo atveju iš nedidelio atstumo buvo du kartus šauta į gyvybiškai svarbią žmogui galvos – kaklo sritį, kurioje išsidėstę gyvybinių funkcijų centrai. Nors nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, jis nemirė tik todėl, kad šūviai atsitiktinai nepažeidė gyvybiškai svarbių žmogaus kūno centrų ir nukentėjusiajam laiku buvo suteikta medicininė pagalba. Kadangi nukentėjusiajam gyvybė nebuvo atimta dėl nuo nuteistojo valios nepriklausančių aplinkybių, nors jis ir padarė viską, kad kiltų BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, jo veika atitinka pasikėsinimo nužudyti kitą žmogų požymius.
11.3.Pagrįstai kasatorius teigia, kad teismų sprendimuose liko neišaiškintas ir neaptartas jo veiksmų motyvas. Šiuo atveju, nukentėjusiajam negalint atskleisti, kokio pobūdžio konfliktas kilo tarp jo ir jam nepažįstamo nuteistojo, o nuteistajam neprisipažįstant ir nepaaiškinant, kodėl jis šovė į kitą žmogų, teismams neliko jokių instrumentų, kurie padėtų suprasti nuteistojo smurtinio elgesio motyvus. Šiuo atveju pasikėsinimo nužudyti motyvo nenustatymas neleidžia daryti išvados, kad D. Z. kaltė liko neatskleista ir baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas netinkamai. Taigi, atsižvelgiant į byloje teismų nustatytus kitus objektyviuosius ir subjektyviuosius D. Z. padarytos nusikalstamos veikos požymius, teismai nuteistojo D. Z. neteisėtus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį.
Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo nustatyti kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių reikėtų žemesnės instancijos teismų sprendimus naikinti ir bylą D. Z. nutraukti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. Z. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Jonas Prapiestis
Tomas Šeškauskas
