Baudžiamoji byla Nr. 2K-66-942/2017
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-57384-2015-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2;
2.1.2.4; 2.1.4.11.3; 2.1.4.11.4; 2.1.7;
2.4.2.1; 2.4.5.2.1
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. I. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) 30 MGL (1129,50 Eur) dydžio bauda. Iš nuteistojo M. I. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui M. K. priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 300 Eur proceso išlaidų.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis, kuria nuteistojo M. I. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. M. I. nuteistas už tai, kad 2015 m. spalio 9 d., apie 21.00 val., viešoje vietoje – Alytuje, (duomenys neskelbtini) g. ties namais Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), dėl menkavertės priežasties įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai: važiuojant automobiliu,,Subaru Forester“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Alytuje, (duomenys neskelbtini) g., jam sutrukdė aplenkti automobilis,,BMW 520“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo nukentėjusysis M. K., tyčia prie jo prikibo ir automobiliu jį persekiojo iki (duomenys neskelbtini) g., kur abu akligatvyje sustojo, priėjo prie nukentėjusiojo automobilio, nukentėjusiajam išlipus iš automobilio, vartojo jį žeminančius žodžius „snarglys“, „asilas“, „debilas“, išsitraukė legaliai laikomą dujinį pistoletą „ME 38 Compact-G“ ir įrėmė nukentėjusiajam į galvą, liepė gultis ant žemės, nukentėjusiajam atsitūpus, rankomis sugriebė jį už drabužių, pakėlė ir pradėjo tąsyti po gatvę, po to ginklą įrėmė į šoną ir liepė duoti asmens dokumentą, t. y. sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
2. Kasaciniu skundu nuteistojo M. I. gynėjas advokatas R. Jurka prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
2.1. Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1, 20 straipsnių, 241 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3, 6 dalių pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 284 straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, buvo šališkas.
2.2. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies nuostatos įpareigoja teismą bylą išnagrinėti išsamiai, objektyviai ir nešališkai. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė, neužtikrino nei bylos nagrinėjimo išsamumo, nei objektyvaus bylai reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimo.
2.2.1. Kasatorius teigia, kad M. I. iki pradedant ikiteisminį tyrimą 2015 m. spalio 14 d. pateikė rašytinį paaiškinimą apie įvykio aplinkybes; M. I. raštu buvo supažindintas ir įspėtas dėl teisinės atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Nors pareigūnams buvo žinoma, kad dar 2015 m. spalio 10 d. M. K. buvo apklaustas kaip liudytojas, kuris nurodė įvykio detales, tačiau iš jo paaiškinimų buvo aišku, kad konfliktas susijęs su M. I., todėl, kasatoriaus nuomone, M. I. 2015 m. spalio 14 d. neleistinai buvo apklaustas kaip liudytojas, jį įspėjant dėl atsakomybės už melagingus parodymus, tačiau jam neišaiškinant, kad pagal BPK 80 straipsnio 1 punktą draudžiama apklausti asmenį kaip liudytoją apie tokio asmens galbūt padarytą nusikalstamą veiką. M. I. procesinių teisių pažeidimas nebuvo formalus, nes pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi ir duomenimis, kuriuos M. I. pateikė ir 2015 m. spalio 14 d. paaiškinime. Anot kasatoriaus, teikdamas paaiškinimus dar iki pradedant ikiteisminį tyrimą, M. I. buvo priverstas save apkalbėti, nors ikiteisminio tyrimo pareigūnai jau turėjo duomenų, kad M. K. būtent jį kaltina dėl neva padarytų neteisėtų veiksmų. Kasatorius nurodo, kad teisėsaugos pareigūnai, veikdami aplaidžiai, neišaiškino M. I. teisės atsisakyti duoti parodymus arba atsakyti tik į kai kuriuos klausimus, kaip tai numato BPK 80 straipsnio 1 punkto, 82 straipsnio nuostatos. Dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo daryti išvadą, kad M. I. parodymai yra nenuoseklūs, nes pirmoji jo apklausa, užfiksuota 2015 m. spalio 14 d. paaiškinime, buvo atlikta neteisėtai. Tai, kasatoriaus manymu, yra nuteistojo pagrindinių teisių ir procesinių garantijų pažeidimai, rodantys tendencingą bei nevisapusišką ikiteisminį tyrimą, siekiant įkalinti M. I. dėl veikos, kurios jis nepadarė. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo argumentais dėl M. I. teisės tylėti garantijos nepažeidimo, nurodo, kad šis teismas sąmoningai nutyli, jog M. K. dar 2015 m. spalio 10 d. buvo pripažintas nukentėjusiuoju, t. y. iki pradedant ikiteisminį tyrimą (pradėtas 2015 m. spalio 16 d.), taigi, 2015 m. spalio 14 d. apklausiant M. I., buvo žinoma, kad nuo jo veiksmų yra nukentėjęs M. K.. Anot kasatoriaus, taip teismai, atmesdami M. I. parodymus kaip nepatikimus, lyginant teisme duotus M. I. parodymus su jo, kaip liudytojo 2015 m. spalio 14 d. duotais parodymais, kai kurių įrodymų nevertino leistinumo aspektu (BPK 20 straipsnio 2, 4 dalys).
2.2.2. Kasatorius teigia, kad, pagal bylos duomenis, M. K. pirmą kartą policijos įstaigoje buvo apklaustas tik 2015 m. spalio 10 d., tačiau, pagal tyrėjos I. S. 2015 m. spalio 10 d. tarnybinį pranešimą, M. K. buvo apklaustas dar ir 2015 m. spalio 9 d. vėlai vakare, bet šios apklausos protokolo ar kitokio dokumento byloje nėra. Neaišku ir tai, kodėl tyrėja I. S. nurodė, kad M. K. buvo apklaustas dar 2015 m. spalio 9 d., kai M. K. protokolas-pareiškimas buvo surašytas tik 2015 m. spalio 10 d. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad pats M. K. teisme nurodė, jog įvykio dieną, t. y. 2015 m. spalio 9 d., tyrėja buvo išvykusi ir jis pareiškimą nusprendė parašyti rytojaus dieną, tačiau tai prieštarauja minėtame tyrėjos tarnybiniame pranešime nurodytai informacijai, kad M. K. pirmą kartą buvo apklaustas dar 2015 m. spalio 9 d. Šių duomenų, pasak kasatoriaus, netikrino nei prokuroras, nei pirmosios instancijos teismas, ir tai rodo, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas, M. K. pripažinimas nukentėjusiuoju, jo parodymų nenuoseklumas kelia abejonių, taigi, reiškia teismo neobjektyvumą ir šališkumą, pareigos išsiaiškinti visas bylos aplinkybes nesilaikymą (BPK 1 straipsnis). Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šias aplinkybes, turėjo būti aktyvus ir atlikti dalinį įrodymų tyrimą (apklausti 2015 m. spalio 9 d. vakarinėje pamainoje dirbusius Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnus), siekiant pašalinti abejones. Teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui pateikta.
2.2.3. Kasatorius nesutinka ir su nukentėjusiojo M. K. bei liudytojos E. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, vertinimu, teigdamas juos esant prieštaringus. Tiek M. K., tiek E. K. parodymai, kurie buvo skirtingi ikiteisminio tyrimo metu, teisme tapo vienas kitą papildantys ir atkartojantys, nes, gynėjo manymu, tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja, būdami pora, tarpusavyje galėjo aptarti įvykių seką ir atitinkamai duoti parodymus teisme. Dėl to šių proceso dalyvių parodymų patikimumas turėjo būti itin atsargiai vertinamas. Apeliacinės instancijos teismas, nesistengdamas analizuoti šių parodymų tarpusavio santykio, jų santykio su ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotaisiais, elgėsi abejotinai, t. y. buvo šališkas. Be to, šis teismas, siekdamas paneigti gynybos argumentus, juos pabrėžtinai analizavo, išryškindamas jų prieštaringumą bei nenuoseklumą, nors gynėjas vertinti nuteistojo parodymų neprašė. Kasatorius nesutinka ir su liudytojo M. R. parodymų vertinimu ir teigia, kad jo parodymų atmetimas nemotyvuotas, nepaaiškinta, kodėl šio liudytojo parodymai prieštarauja nuteistojo M. I. parodymams (BPK 214 straipsnio 1 dalis). Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų vertinimui taikė skirtingas taisykles, t. y. palankiau vertino nukentėjusiojo parodymus, ir taip pažeidė sąžiningo proceso bei teisės į teisingą teismą principus.
2.3. Kasaciniame skunde pažymima, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus, numatytus BPK 20 straipsnio 2–5 dalyse, nes netinkamai vertino nuteistojo M. I., nukentėjusiojo M. K., liudytojų E. K., M. R. parodymus ir kitus byloje esančius rašytinius įrodymus. Kasatoriaus teigimu, teismai įrodymus vertino atskirai nuo jų visumos, nukentėjusiojo M. K. ir liudytojos E. K. parodymams suteikė prioritetinę reikšmę, nors prieš tai turėjo įvertinti šių įrodymų leistinumo klausimą, t. y. kodėl šių dviejų asmenų parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo skirtingi, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme tapo beveik analogiški, nevertino nukentėjusiojo M. K. parodymų nenuoseklumo dėl įvykio aplinkybių. Teismai neatsižvelgė ir į tai, kad nuteistojo M. I. 2015 m. spalio 14 d. atlikta kaip liudytojo apklausa nebuvo galima arba jos metu gauti duomenys negalėjo būti pripažinti leistinais įrodymais, todėl padarė neteisingą išvadą, kad M. I. parodymai buvo nenuoseklūs. Dėl to, kasatoriaus manymu, teismų sprendimai buvo grindžiami abejotinais duomenimis, o tokiu atveju visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo traktuojamos jo naudai (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, BPK 44 straipsnio 6 dalis, BK 2 straipsnio 3 dalis).
2.4. Kasatorius nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes apeliacinio skundo argumentai, susiję su nukentėjusiojo M. K. bei liudytojos E. K. parodymų (dėl priežasties, kodėl automobilis pasuko į kairę, atstumo tarp automobilių, nuteistojo veiksmų, sustojus automobiliams) vertinimu, nukentėjusiojo M. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme dėl įvykio aplinkybių (dėl įvykio fiksavimo vaizdo registratoriumi, dėl priežasties, kodėl nukentėjusiojo automobilis pasuko į kairę, kada nukentėjusiajam buvo įremtas ginklas į šoną, ką sakė ir fotografavo nuteistasis įvykio metu, kodėl į policiją vyko savo automobiliu, dėl vairuotojo pažymėjimo pateikimo, atstumo tarp sustojusių automobilių ir pan.), prieštaringumu ir nenuoseklumu, buvo neišnagrinėti. Pasak gynėjo, tokie apeliacinio skundo motyvai, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, yra susiję su esminiais M. I. veiksmų vertinimo baudžiamuoju teisiniu aspektu momentais. Apeliacinės instancijos teismas, matydamas, kad pirmosios instancijos teisme netirtos tam tikros aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas. Be to, šis teismas turi pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo. Teismai neanalizavo ir versijos, kad M. I. savo iniciatyva pradėjo sekti M. K. iš paskos, turėdamas tikslą surasti automobilį ir padėti policijai sugauti pažeidėją, kad jis nepadarytų daugiau žalos, neatsakė į klausimus, kodėl M. K. bėgo iš įvykio vietos, kas jam sutrukdė sustoti ir kultūringai išsiaiškinti, kodėl M. K. ar jo draugė, bėgdami nuo juos persekiojančio automobilio, nekvietė pagalbos, kokiu tikslu M. K. vairuojamam automobiliui reikėjo sukti į tamsų skersgatvį, jeigu įvykis buvo apšviestoje pagrindinėje gatvėje, kodėl M. K. nevažiavo į policiją arba jos nekvietė tuo metu, kai M. I. to reikalavo.
2.5. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai pritaikė įstatymą – BK 284 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 174 straipsnio nuostatas, t. y. nepagrįstai nuteistojo veiksmus įvertino kaip užtraukiančius baudžiamąją atsakomybę, nes akcentavo M. I. veiksmų intensyvumą bei jų mažareikšmę dingstį, sprendžiant vien tik iš objektyvaus, išorinio M. I. elgesio, kurį apibūdino M. K. ir E. K..
2.5.1. Teismai neįvertino paties M. I. paaiškinimų, kodėl jis elgėsi M. K. atžvilgiu taip, kaip užfiksuota byloje. Vertinant tiek M. I., tiek M. K., tiek ir E. K. parodymų visumą, buvo privalu atsižvelgti į visų šių asmenų elgesio ir kito asmens elgesio vertinimo priežastis bei motyvus. Anot kasatoriaus, M. I. veiksmų priežastingumą lėmė ne tik tamsus paros metas, M. K. vairuojamo automobilio tamsinti langai, bet ir M. K. elgesys vairuojant transporto priemonę po to, kai M. K. pavojingai manevravo automobiliu, M. K. išlipimas ir staigus ėjimas M. I. link, paties M. I. reakcija į tai, ar M. K. automobilyje yra daugiau asmenų, galinčių kelti didesnę grėsmę pačiam M. I.. Kasatorius pažymi ir tai, kad ginklo panaudojimo aplinkybė savaime negali būti vertinama kaip didinanti M. I. veiksmų pavojingumą, kadangi nuteistasis aiškiai, logiškai ir išsamiai paaiškino tokio elgesio priežastis. M. I. pagrįstai tokį M. K., kuris buvo pasišalinęs iš įvykio vietos ir bėgo nuo jo, elgesį laikė keistu ir įtartinu, o tai lėmė nuteistojo savisaugos instinktų suveikimą pasiruošiant galimam šaunamojo ginklo panaudojimui. Artinantis M. K., M. I. pasijuto nesaugiai, dėl to nutarė parodyti turintis ginklą; dujinio pistoleto turėjimas ir panaudojimas neiššaunant atitinka savigynos tikslus ir paskirtį, kaip tai nurodyta Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 11 straipsnyje. Tai, kad M. I. nepasirinko kitokio savo elgesio varianto, savaime nereiškia, kad M. I. veiksmai buvo nusikalstami ir užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę. Be to, paties M. K. veiksmai vairuojant automobilį bei jo elgesys išlipus iš automobilio savaime negali reikšti mažareikšmės dingsties vienaip ar kitaip reaguoti M. I. į M. K. veiksmus. Kasatoriaus manymu, M. I. veiksmuose, kurie buvo nulemti nerūpestingo ir neapdairaus M. K. vairavimo automobiliu, nėra įžūlaus elgesio požymių, nes šis asmuo, būdamas pareigingas vairuotojas, netoleruodamas chuliganiško vairavimo, siekė nustatyti ir užfiksuoti galbūt Kelių eismo taisykles šiurkščiai pažeidusį asmenį; manydamas, kad jam gali kilti grėsmė, kadangi nežinojo, kiek asmenų yra automobilyje, pasinaudojo turimu dujiniu pistoletu, siekdamas apsaugoti save bei savo turtą.
2.5.2. Kasatorius teigia ir tai, kad teismai nepagrįstai M. I. veiksmus įvertino kaip padarytus tiesiogine neapibrėžta tyčia, nes M. I. elgesys buvo nukreiptas į, jo tuo metu įsitikinimu, Kelių eismo taisyklių pažeidėjo sudrausminimą, o ne siekį pažeisti viešąją tvarką. M. I., būdamas entuziastingas ir aktyvus visuomenės narys, siekė sudrausminti ir pamokyti nedrausmingą vairuotoją, tačiau pagal susiklosčiusią situaciją pagrįstai manydamas, kad ir jam pačiam gali kilti grėsmė, panaudojo dujinį pistoletą. Įstatymų leidėjas neišskyrė griežtai apibrėžtų kiekybinių ar kokybinių kriterijų, leidžiančių atriboti BK 284 straipsnio 1 dalyje ir ATPK 174 straipsnyje nurodytas veikas bei įvertinti kiekvienos jų pavojingumą, dėl to, pasak kasatoriaus, baudžiamosios ir administracinės atsakomybių atribojimo klausimas spręstinas vadovaujantis ir ATPK 9 straipsnio 2 dalies nuostata, iš kurios kyla reikalavimas, sprendžiant veikos nusikalstamumo klausimą, atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį ir įvertinti kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų asmenybę, viešosios vietos specifiką. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. dėl kaltininko veiksmų, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams, kyla baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai. ATPK 174 straipsnyje įtvirtinta administracinio teisės pažeidimo – nedidelio chuliganizmo sudėtis, neįvardija padarinių, o tik konkrečius veiksmus, t. y. necenzūrinius žodžius, gestus viešosiose vietose, įžeidžiantį kibimą prie žmonių ir kitus panašius veiksmus. Pasak kasatoriaus, nors M. I. veiksmų negalima vertinti kaip intensyvių ar atliktų tokioje vietoje, kurioje, atsižvelgiant į paros laiką, yra ar realiai gali būti žmonių, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino dujinio pistoleto panaudojimą (ne šaudymą, o jo laikymą).
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo M. I. gynėjo advokato R. Jurkos kasacinį skundą atmesti.
3.1. Prokuroras nurodo, kad kasatoriaus argumentai, kuriais jis nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir dėl to teigia, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, netyrė arba netinkamai ištyrė faktines aplinkybes, yra deklaratyvūs, jais siekiama kasacinės instancijos teismą iš naujo tirti ir vertinti byloje surinktus įrodymus, o tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, kasaciniame skunde keliami įrodymų vertinimo klausimai yra fakto, o ne teisės klausimai, kuriuos galutinai išsprendžia apeliacinės instancijos teismas. Pasak prokuroro, kasaciniame skunde nepagrįstai visokiais aspektais M. I. parodymams bandoma suteikti ypatingą reikšmę, visų kitų byloje surinktų ir įvertintų įrodymų vertinimą ir su jais susijusių išvadų teikimą įvardijant ir kaip teisės taikymo klaidą, ir kaip M. I. parodymų menkinimą, ir kaip apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų nesilaikymą, ir kaip įrodymams vertinti keliamų reikalavimų nesilaikymą.
3.2. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir patikrino visas esmines bylos aplinkybes ir apeliacinio skundo argumentus; teismo išvados padarytos remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma, jais pagrįstos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės. Dėl to, prokuroro manymu, teigti, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, dėl kurių reikėtų naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nėra pagrindo. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad nei kasatorius, nei kiti proceso dalyviai apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašymo atlikti papildomą įrodymų tyrimą nereiškė.
3.3. Atsiliepime nurodoma, kad M. I., viešoje vietoje atlikdamas agresyvius smurtinius veiksmus kito asmens atžvilgiu, bendrais bruožais turėjo numatyti, jog visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta, todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad jis veikė neapibrėžta tyčia padarinių atžvilgiu. Nuteistasis nekonkretino, kokį poveikį visuomenei, nukentėjusiajam ir viešajai tvarkai turės jo atliekami veiksmai, tačiau suprato, kad tokiais veiksmais pažeis viešąją tvarką ir nukentėjusiojo interesus.
3.4. Prokuroras teigia, kad BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nei veikos padarymo motyvas, nei tikslas nenurodyti ir tai reiškia, kad joje aprašytos veikos konstatavimui šie subjektyvieji požymiai reikšmės neturi. Nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški. Teismai pagrįstai nuteistojo pateiktos įvykio kelyje situacijos, kaip sukėlusios itin didelę grėsmę ir lėmusios jo tolesnius veiksmus, atitinkamą elgesį, nelaikė pateisinančia nuteistojo įžūlų elgesį ir jo viešoje vietoje atliktus veiksmus įvertino kaip atitinkančius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Prokuroras dėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybių atribojimo pažymi, kad teismai pagrįstai konstatavo, jog M. I. veiksmai užtraukia būtent baudžiamąją atsakomybę. Vien ta aplinkybė, kad buvo demonstruojamas ginklas, rodo didesnį veikos pavojingumą, paneigiantį administracinės atsakomybės, kaip švelnesnės atsakomybės rūšies, taikymo galimybę.
4. Nuteistojo M. I. gynėjo advokato R. Jurkos kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
5.1. Nuteistojo gynėjo advokato kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama bylos įrodymų detaliai analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir sava vertinimo versija; didžioji dalis skunde paminėtų pažeidimų grindžiami ir argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Dėl to kasatoriaus teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais
6. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai M. I. nuteisė nepagrįstai, nes neišsiaiškino visų faktinių aplinkybių, netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, nevertino jų visapusiškai, vieniems įrodymams suteikė prioritetą, o kitus – nepagrįstai ir neteisėtai atmetė arba iš viso nevertino ir taip pažeidė BPK 1, 20 straipsnių, 241 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3, 6 dalių reikalavimus. Tokie kasatoriaus skundo teiginiai yra nepagrįsti.
7. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.
8. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami, atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
9. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
9.1. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį M. I., nukentėjusįjį M. K., liudytojus E. K., M. R., peržiūrėjo kaltinamojo gynėjo pateiktą vaizdo įrašą ir apžiūrėjo nuotraukas, paskelbė išvardydamas dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas tyrė bei analizavo tiek M. I. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia M. I. kaltę, taip pat aptarė jo gynybos versijas dėl tikslo bei motyvo vytis nukentėjusiojo automobilį ir byloje nagrinėjamo įvykio faktinių aplinkybių (dėl kaltinamojo ir nukentėjusiojo fizinio kontakto, dėl atstumų tarp sustojusių automobilių ir kt.) ir motyvuotai jas atmetė.
9.2. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, priešingai nei teigia kasatorius, nutartyje motyvuotai paneigė esminius apeliacinio skundo argumentus dėl atskirų įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, laikydamasis BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų. Šis teismas nurodė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nuteistojo kaltės, padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, ir, priešingai nei teigia kasatorius, motyvuotai pasisakė, kodėl nukentėjusiojo M. K. ir liudytojos E. K. parodymus laikė patikimais ir jais vadovavosi, o kai kuriuos nuteistojo M. I. parodymus ir liudytojo M. R. parodymus atmetė kaip nesutampančius tarpusavyje ir prieštaraujančius kitiems byloje esantiems įrodymams. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
9.3. Kasatoriaus argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas privalėjo šioje byloje atlikti įrodymų tyrimą ir detaliai išsiaiškinti su byloje nagrinėjamu įvykiu susijusias visas faktines aplinkybes, nes neaišku, kada nukentėjusysis buvo apklaustas, skiriasi nukentėjusiojo M. K. ir liudytojos E. K. parodymai apie įvykį ir pan., atmestini kaip nepagrįsti.
9.4. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2012, 2K-603/2012, 2K-109/2014, 2K-240/2014).
9.5. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę įrodymus kaip visumą ir konstatavę M. I. kaltę dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, taip padarė kasatorių netenkinančias išvadas, neduoda pagrindo spręsti dėl būtinumo apeliacinės instancijos teisme atlikti įrodymų tyrimą. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis bei jo gynėjas, neprašė atlikti įrodymų tyrimo. Teismas, atsižvelgęs į proceso dalyvių nuomonę ir į tai, kad apeliacinio skundo argumentai susiję su įrodymų vertinimu, nutarė įrodymų tyrimo neatlikti ir apsiriboti baigiamosiomis kalbomis. Taigi, nagrinėjamoje byloje būtinybės atlikti įrodymų tyrimo, apeliacine tvarka nagrinėjant bylą, nebuvo, apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę išnagrinėti apeliacinį skundą, analizuodamas pirmosios instancijos teismo tirtus įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
10. Kasatorius teigia, kad 2015 m. spalio 14 d. buvo neteisėtai gauti M. I. parodymai (paaiškinimai) apie galbūt savo paties padarytą nusikalstamą veiką, nes jis buvo apklausiamas dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo; nors jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų teikimą, jam nebuvo išaiškinta, kad jis turi teisę atsisakyti duoti parodymus ar atsakyti tik į kai kuriuos klausimus, todėl taip teismai pažeidė M. I. teisę tylėti (BPK 80 straipsnio 1 dalis, 82 straipsnio 3 dalis), jais teismai, priimdami nuosprendį ir nutartį, vadovautis negalėjo.
10.1. Iš bylos matyti, kad iš tiesų, dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo, M. I. 2015 m. spalio 14 d. teikė paaiškinimus apie 2015 m. spalio 9 d. įvykį, kuriuos užfiksavo tyrėjas 2015 m. spalio 14 d. paaiškinime; vėliau dėl šios veikos padarymo M. I. buvo pareikštas įtarimas. M. I. apklausa vyko ne pagal BPK 82 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir nors paaiškinime pažymėta, kad M. I.,,teisės ir pareigos išaiškintos“, tačiau neaišku, kokiomis nuostatomis vadovaujantis ir kokios teisės ir pareigos jam buvo išaiškintos, t. y. neaišku, ar jis buvo informuotas apie teisę turėti įgaliotą atstovą, teisę reikalauti, kad būtų pripažintas įtariamuoju, ir pan. Jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų teikimą pagal ATPK 1872 straipsnį, nors tai neatitinka BPK 82 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Pagal BPK 80 straipsnio 1 punktą kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus.
10.2. Pažymėtina ir tai, kad M. I. buvo apklaustas 2015 m. spalio 14 d., t. y. dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo (ikiteisminis tyrimas pradėtas 2015 m. spalio 16 d.), tyrėjui tikslinant įvykio aplinkybes, po to kai buvo gautas M. K. pranešimas apie įvykį, nors tai neatitinka BPK 168 straipsnio nuostatų. Pagal BPK 168 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą tvarką, ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. I-110,,Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo“ 3.5, 81, 82 punktus, jei skunde, pareiškime ar pranešime nenurodyta pakankamai duomenų apie faktines veikos aplinkybes, kuriais remiantis būtų galima priimti sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali atlikti patikslinimą; gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo duomenų patikslinimui gali būti atlikti veiksmai, kurie nesusiję su procesinėmis prievartos priemonėmis: įvykio vietos apžiūra, įvykio liudytojų apklausos, taip pat iš valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų, pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, reikalaujami duomenys ar dokumentai, atliktos pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, apklausos.
10.3. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, jog BPK 80 straipsnio 1 dalies nuostatos pažeistos nebuvo, ir konstatuoja, kad tokia situacija, kai M. I. dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo buvo apklaustas (teikė paaiškinimus) apie veiką, dėl kurios vėliau, jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, jam buvo pareikštas įtarimas, neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Tačiau tai šioje konkrečioje byloje nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes nesukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą dėl nuteistojo kaltės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2015 m. spalio 14 d. paaiškinime užfiksuotais duomenimis pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nesirėmė, teismas vertino M. I. teisiamajame posėdyje duotus parodymus.
11. Dėl kasatoriaus teiginių, kad M. K. nukentėjusiuoju buvo pripažintas dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo, kad neaišku, kada M. K. iš tikrųjų buvo apklaustas – ar 2015 m. spalio 9 d., ar 10 d., kas, pasak kasatoriaus, rodo teismo neobjektyvumą, šališkumą ir pareigos išsiaiškinti visas bylos aplinkybes nesilaikymą, pažymėtina, kad jie iš esmės yra deklaratyvūs, t. y. nepagrindžiantys kasatoriaus nurodomų BPK pažeidimų – teismo neobjektyvumo ir šališkumo – nes kasatorius nenurodo, kaip būtent tai suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo M. I. teises ar sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl šių aplinkybių nutartyje išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog M. K. pripažinimas nukentėjusiuoju formaliai neatitiko Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakyme Nr. I-110,,Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo“ nustatytos eiliškumo tvarkos, tačiau tai savaime nepaneigia M. K. pripažinimo nukentėjusiuoju teisėtumo. Šis teismas taip pat pasisakė ir dėl M. K. atliktos apklausos, kada M. K. apie įvykį pranešė, kada jis buvo apklaustas ir pan. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiojo protokole-pareiškime ir apklausos metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui nurodytos įvykio aplinkybės buvo tiriamos ir tikrinamos pirmosios instancijos teisme, atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus, o nuteistojo kaltė nuosprendyje buvo grindžiama ne tik šiais duomenimis, bet ištirtų teisiamajame posėdyje įrodymų visuma. Atsižvelgdama į tai, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis.
12. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su nukentėjusiojo M. K. bei liudytojos E. K. parodymų vertinimu, nukentėjusiojo M. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme dėl įvykio aplinkybių, prieštaringumu, nuteistojo M. I. parodymų vertinimu, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, šis kasatoriaus nurodomas BPK pažeidimas iš esmės siejamas ne su minėtų apeliacinio skundo argumentų neišnagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, bet su teismo atlikto įrodymų vertinimo nesutikimu, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino kitaip, nei to apeliaciniame skunde pageidavo nuteistojo gynėjas, negali būti laikoma netinkamu apeliacinio skundo išnagrinėjimu.
12.1. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą privalo patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir priimtame sprendime (nuosprendyje ar nutartyje) išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nepažeidė, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir priimtoje nutartyje į visus esminius apelianto argumentus atsakė bei motyvuotai paaiškino, kodėl šie argumentai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu.
13. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes neanalizavo nukentėjusiojo M. K. ir liudytojos E. K. parodymų, nešalino tarp jų esančių prieštaravimų, nesivadovavo liudytojo M. R. parodymais, neatliko įrodymų tyrimo.
13.1. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Konstatuoti nešališkumo principo pažeidimą nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195/2010).
13.2. Be to, nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (2007 m. vasario 27 d. sprendimas Neš??k prieš Slovakiją, peticijos Nr. 65559/01, 2007 m. spalio 22 d. sprendimas Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją, peticijų Nr. 21279/02, 36448/02, 2009 m. kovo 24 d. sprendimas Poppe prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 32271/04; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-495/2014, 2K-67-746/2015).
13.3. Vertindama subjektyviuosius nešališkumo aspektus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, kurie galėtų rodyti apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegiją sudarančių teisėjų asmeninį tendencingumą, taigi, nėra pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo nešališkumu. Vertinant objektyviuosius teismo nešališkumo principo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo. Šiuo požiūriu kasatorius bylą išnagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo šališkumą sieja su, jo manymu, netinkamu įrodymų vertinimu, neišsamiu bylos išnagrinėjimu ir padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką nepagrįstumu, tačiau vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino kitaip, nei to pageidavo apeliantas ir jo gynėjas, nėra nei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nei teismo šališkumą parodantis faktas. Jau minėta, kad teismų pripažintos įrodytomis faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai įvertinus bylos įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrinus juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti apeliacinės instancijos teismą buvus šališką.
14. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 284 straipsnio 1 dalies taikymu
15. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.
15.1. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2013, 2K-520-303/2015).
15.2. Nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnio 1 dalyje, padaroma tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatyti, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėti (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti ir apibrėžta, ir neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, t. y. kai viešosios tvarkos pažeidėjas veikia nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo veiksmai, bet bendrais bruožais numato ar, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, privalo numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta, tačiau sąmoningai nepradeda elgtis taip, kad tokie padariniai nekiltų, baudžiamoji atsakomybė kyla už nusikalstamais veiksmais realiai sukeltus padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-437/2013, 2K-303/2014). Pažymėtina ir tai, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir kt.
15.3. Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie. Nors veikos motyvai ir tikslai tiesioginės įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi, tačiau jų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, sprendimui, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-303/2016).
16. Kasatorius netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, kvalifikuojant nuteistojo M. I. veiksmus pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ginčija keliais aspektais, t. y. nurodo, kad, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, teismai nenustatė jo tyčios pažeisti viešąją tvarką, neatsižvelgė į nuteistojo tokio elgesio motyvus ir priežastis, be to, kasatoriaus manymu, padaryta veika atitinka ne BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, o ATPK 174 straipsnyje aprašyto administracinio teisės pažeidimo požymius. Šie teiginiai ir kasaciniame skunde išdėstyti juos pagrindžiantys argumentai nepagrįsti.
17. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo M. K. ir nuteistojo M. I. kilo po to, kai nukentėjusysis, vairuodamas automobilį, sukėlė pavojingą situaciją kelyje – truputį suktelėjo vairą į kairę, nuteistajam tuo metu atliekant lenkimo manevrą. Dėl to nuteistasis automobiliu pradėjo persekioti nukentėjusiojo automobilį, užblokavo jam kelią (duomenys neskelbtini) gatvėje, ten iš automobilio išlipusį sugriebė jį už rūbų, įrėmė pistoletą į galvą ir liepė gultis ant žemės, atsitūpusį jį suėmęs už rūbų, tąsė po gatvę, vadino jį žeminančiais žodžiais, grasindamas ginklu, be jokio teisėto pagrindo reikalavo pateikti vairuotojo pažymėjimą.
17.1. Teismai konstatavo, kad nukentėjusysis, vairuodamas automobilį ir imdamas kavos puodelį iš šalia jo sėdinčios keleivės, truputį pasuko vairą į kairę pusę, to neneigė ir pats nukentėjusysis; eismo įvykis neįvyko, duomenų, kad būtų kilęs rimtas pavojus asmenų gyvybei ar sveikatai, nėra; priimtinas ir saugus šioje situacijoje nuteistojo elgesys turėjo būti automobilio stabdymas, o ne priešingai, t. y. ne sukimas kairėn, nukentėjusiojo automobilio persekiojimas, kelio blokavimas ir tolesnės konfliktinės situacijos automobiliams sustojus kėlimas, įžūlus elgesys su nukentėjusiuoju, demonstruojant ginklą.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistojo nurodomos versijos dėl tokio elgesio motyvų – nuteistasis siekė sulaikyti nukentėjusįjį kaip chuliganišką pažeidėją kelyje, o ginklą naudojo, siekdamas apsaugoti save ir savo turtą – teismų buvo išsamiai išanalizuotos ir motyvuotai paneigtos, konstatuojant, kad tokį nuteistojo elgesį nulėmė menkavertė priežastis. Teismas pažymėjo, kad nuteistasis, automobiliu persekiojęs nukentėjusįjį tam, kad užsirašytų jo automobilio numerius, vis dėlto nei šių numerių, nei nufotografuoto vairuotojo pažymėjimo neperdavė policijai, taigi, tokiu atveju nukentėjusiojo automobilio vijimasis iš esmės buvo beprasmis; pats nuteistasis parodė, kad nukentėjusysis nieko rankose neturėjo, pamatęs nukentėjusiojo fizinį sudėjimą, suprato, kad ginklo tikrai nereikės, be to, nuteistasis teigė sportuojantis nuo vaikystės, taigi, fiziškai yra stiprus, sėdėjo visureigyje, todėl netgi ir prie jo artėjant nukentėjusiajam situacija negalėjo kelti jam grėsmės, kad prireiktų išsitraukti ginklą.
Tai, kad dėl nurodytų nuteistojo M. I. veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, patvirtina, kad nuteistojo viešąją tvarką pažeidžiančius veiksmus matė nukentėjusiojo automobilyje važiavusi keleivė, dėl šio įvykio ji išsigando ir pasimetė, išsigando ir pats nukentėjusysis, jie abu patyrė neigiamų emocijų. Toks konflikto pobūdis, įžūlus elgesys su nukentėjusiuoju, jį tampant, vadinant žeminančiais žodžiais, įremiant ir demonstruojant ginklą vėlyvu paros metu rudenį gyvenamųjų namų rajone, patvirtina, kad nuteistasis suprato, jog taip bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Be to, taip elgiantis kilusio konflikto metu, nors ir nekonkretinant, kokį poveikį visuomenei, nukentėjusiajam ir viešajai tvarkai turės jo veiksmai, pakaltinamam asmeniui neįmanoma nesuvokti, kad dėl to sutriks visuomenės rimtis ir tvarka, todėl teismai pagrįstai nustatė, kad nuteistasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia.
17.2. Nuteistojo M. I. padarytas viešosios tvarkos pažeidimas negali būti vertinamas kaip nedidelis chuliganizmas pagal ATPK 174 straipsnį. Baudžiamoji ir administracinė atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą atskiriamos pagal kaltininko atliktų veiksmų pobūdį ir veika sukeliamus padarinius. ATPK 174 straipsnio (nedidelis chuliganizmas) dispozicija nenumato padarinių, o tik konkrečius veiksmus, būtent: necenzūrinius žodžius, gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ir kitus panašius veiksmus; BK 284 straipsnio 1 dalis apima įžūlų elgesį, grasinimus, patyčias, vandališkus veiksmus ir numato padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-976/2015, 2K-170-699/2016). Byloje nustatyti M. I. veiksmai – automobilio persekiojimas ir jo blokavimas, nukentėjusiojo tampymas po gatvę, vadinimas žeminančiais žodžiais, įremiant jam ir demonstruojant ginklą – atitinka įžūlų elgesį (agresyvus, moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas), kuriuo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, t. y. vieną iš alternatyvių BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo būdų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-417/2012, 2K-527/2013). Tokie veiksmai nenumatyti ATPK 174 straipsnio dispozicijoje ir savo pavojingumu negali būti prilyginti šiame straipsnyje numatytai veikai. Be to, kaip minėta, nustatyta, kad dėl nurodytų nuteistojo neteisėtų veiksmų kilo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – realus visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas, o ATPK 174 straipsnis gali būti taikomas, kai dėl viešosios tvarkos pažeidimo tokių padarinių nekyla. Taigi, M. I. padaryta veika pagal jos požymių turinį ir pasireiškimą užtraukia ne administracinę, o baudžiamąją atsakomybę ir teismai ją teisingai kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
18. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. I. veikai baudžiamasis įstatymas – BK 284 straipsnio 1 dalis – pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes pritaikytas tinkamai, todėl, remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais, tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo M. I. gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Tomas Šeškauskas
Aurelijus Gutauskas
