Baudžiamoji byla Nr. 2K-69-746/2017
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22730-2015-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4; 2.1.2.12; 2.2.4.3; 2.3.6.4.5.1
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Jono Prapiesčio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. (S. M.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalį už 2015 m. balandžio 9 d. ir 2015 m. balandžio 14–15 d. padarytas vagystes laisvės atėmimu po devynis mėnesius, 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį areštu dvidešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalies 2 punktu, S. M. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes iš dalies sudėjus ir apėmimo būdu subendrinus su jam pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį paskirta arešto bausme, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, pakeista laisvės atėmimo bausme, subendrinta bausmė S. M. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, ši subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu S. M. paskiriant subendrintą bausmę laisvės atėmimą dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šią bausmę iš dalies sudėjus su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu S. M. paskirta subendrinta vienerių metų penkių mėnesių laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams vienuolikai mėnesių.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 6 d. nutartis, kuria nuteistojo S. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. S. M. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. balandžio 9 d., būdamas VšĮ Antakalnio poliklinikoje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, užėjo į poliklinikos antrame aukšte esančią posėdžių salę ir pagrobė VšĮ Antakalnio poliklinikai priklausantį 790,24 Eur vertės nešiojamąjį kompiuterį „DELL Latitude E5530“.
2. S. M. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį taip pat nuteistas už tai, kad 2015 m. balandžio 14 d. 10.12 val.–2015 m. balandžio 15 d. 5.12 val., būdamas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose, užėjo į palatą Nr. F252 ir pagrobė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai pagal panaudos sutartį priklausantį 263,33 Eur vertės planšetinį kompiuterį „Samsung Galaxy TAB“.
3. S. M. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad pasikėsino pagrobti nedidelės vertės svetimą turtą.
3.1. S. M. 2015 m. gegužės 22 d., apie 17.00 val., Vilniuje, prekybos centre „Ozas“ esančioje parduotuvėje „Peek & Cloppenburg“, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, nuo lentynos paėmė 144,52 Eur vertės vyriškas kelnes „Hugo Boss XNZPVZ3“, kurias apsimovė po savo kelnėmis ir nesumokėjęs už jas praėjo pro kasas bei vartelius. tačiau buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo.
4. Kasaciniu skundu nuteistasis S. M. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir nutraukti jo baudžiamąjį persekiojimą.
5. Kasatorius nurodo, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 10 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta įtariamojo teisė į gynybą nuo jo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento. Taigi, kasatoriaus nuomone, jau nuo įtariamojo sulaikymo privalo dalyvauti gynėjas arba turi būti pasirūpinta, kad gynėjas kuo skubiau atvyktų. Tuo tarpu, anot kasatoriaus, nei 2015 m. gegužės 6 d. jį laikino sulaikymo metu, nei netrukus po sulaikymo jam nebuvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas, neišaiškinta teisė turėti gynėją, taip suvaržant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies c punkte įtvirtintą jo teisę į gynybą, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje, BPK 10 straipsnyje įtvirtintą jo teisę į gynybą nuo sulaikymo momento. Kartu kasatorius pažymi, kad gynėjo dalyvavimas nuo sulaikymo momento yra būtinas siekiant užkirsti kelią psichologinės ar fizinės prievartos prieš įtariamąjį naudojimui siekiant išgauti parodymus, ir nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, pasinaudodami savo pačių sukurta situacija (gynėjo nebuvimu), reikalavo prisipažinti padarius nusikalstamas veikas, duoti atitinkamus parodymus ir grasino susidorojimu, jei jis atsisakys tai padaryti. Kasatoriaus tvirtinimu, tapati situacija buvo ir jį sulaikant 2015 m. gegužės 22 d.
6. Kasatorius teigia, kad 2015 m. gegužės 6 d., po to, kai buvo laikinai sulaikytas, jis buvo pristatytas apklausai į ikiteisminio tyrimo instituciją ir jam buvo pasiūlyta į apklausą iškviesti gynėją. Pasak kasatoriaus, kadangi laikino sulaikymo metu gynėjas nedalyvavo, tolesnio gynėjo dalyvavimo jis taip pat atsisakė. Be to, anot kasatoriaus, visuose proceso veiksmuose, kada ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas išaiškina įtariamajam ar kaltinamajam jo teisę turėti gynėją, privalo dalyvauti gynėjas. Įtariamojo (kaltinamojo) atsisakymas gynėjo, jei gynėjas nebuvo pakviestas ar nedalyvavo ir įtariamasis (kaltinamasis) neturėjo galimybės susitikti su gynėju ir konsultuotis be pašalinių, kasatoriaus nuomone, nelaikytinas savanorišku atsisakymu. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, pritaikius procesinę prievartos priemonę – laikiną sulaikymą, gynėjo dalyvavimas proceso veiksmuose tapo būtinas (BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Anot kasatoriaus, tapati situacija buvo ir jį sulaikant 2015 m. gegužės 22 d.
7. Kasatorius nurodo, kad jis į policijos komisariatą buvo pristatytas 2015 m. gegužės 6 d., apie 7.00 val., o apklausa įvyko apie 10.00 val. Pasak kasatoriaus, nuo 7.00 iki 10.00 val. su juo nebuvo gynėjo, šis laiko tarpas neužfiksuotas jokiuose protokoluose. Tuo tarpu Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) 2012 m. gruodžio 11 d. sprendime Venskutė prieš Lietuvą pareigūnų elgesį laikant atsivežtą pareiškėją kelias valandas ikiteisminio tyrimo įstaigoje neatliekant veiksmų procesinio įforminimo įvertino kaip pareigūnų siekį įbauginti pareiškėją ir taip išgauti iš jos informaciją. Kasatoriaus tvirtinimu, 2015 m. gegužės 6 d. 7.00–10.00 val. prieš jį būtent ir buvo atliekami neteisėti veiksmai (reikalavimas prisipažinti, duoti parodymus prieš save, grasinimai ir kt.), kuriais buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnyje įvirtintos jo, kaip įtariamojo, teisės.
8. Be to, kasatorius teigia, kad 2015 m. gegužės 6 d. jį laikinai sulaikius ir pristačius į ikiteisminio tyrimo instituciją, vadovaujantis BPK 10 straipsnio 2 dalimi, 45 straipsniu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai (prokuroras) privalėjo paskelbti ir išaiškinti jam BPK 57 straipsnio nuostatas ir supažindinti jį su teise nušalinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus, prokurorą. Kasatoriaus nuomone, BPK 21 straipsnio 4 dalies išdėstymas nelaikytinas nurodytų normų išaiškinimu. Taigi, kasatoriaus tvirtinimu, jis neturėjo galimybės pasinaudoti išvardytomis teisėmis ir taip buvo suvaržytos jo teises į gynybą, teismą, teisingą ir sąžiningą procesą. Kartu kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis negalėjo dalyvauti procese ir ginti savo teisių bei teisėtų interesų, nes ikiteisminio tyrimo metu jis nebuvo informuojamas apie atliekamus (planuojamus atlikti) ikiteisminio tyrimo veiksmus (apklausas, įrodymų rinkimo ir tyrimo veiksmus ir pan.).
9. Kasatorius, neginčydamas prokuroro teisės sujungti ikiteisminius tyrimus, nurodo, kad prokuroras, priimdamas sprendimą sujungti kelis skirtingus ikiteisminius tyrimus į vieną, pateikė tik formalią priežastį – ikiteisminio tyrimo paspartinimą, nenurodydamas argumentų, kodėl bylų sujungimas paspartintų ikiteisminį tyrimą. Kasatoriaus nuomone, tai tokį prokuroro sprendimą savaime daro nepagrįstą ir kartu neteisėtą. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroro nutarimas sujungti kelis ikiteisminius tyrimus į vieną jam nebuvo siunčiamas, o prokuroro sprendime neatsispindi jo teisė tokį sprendimą apskųsti. Kartu kasatorius pažymi, kad, sujungus ikiteisminius tyrimus, neišvengiamai pasikeičia ir įtarimai, todėl jam turėjo būti pateikti nauji įtarimai, atlikta papildoma apklausa, tačiau tai nebuvo padaryta.
10. Kasatorius teigia, kad pagal BPK 176 straipsnį ikiteisminis tyrimas dėl nesunkių nusikaltimų privalo būti atliktas ne ilgiau kaip per šešis mėnesius; ikiteisminio tyrimo terminai gali būti pratęsti, jei byla yra sudėtinga ar didelės apimties (1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Tuo tarpu, nepaisant to, kad jo byla nėra sudėtinga ar didelės apimties, ikiteisminis tyrimas joje truko ilgiau kaip šešis mėnesius. Kasatorius nurodo, kad jis prašė supažindinti jį su prokuroro nutarimais pratęsti ikiteisminio tyrimo terminus, jų argumentais (toks jo prašymas užfiksuotas susipažinimo su byla protokole), tačiau jis nebuvo nagrinėjamas ir sprendimas šiuo klausimu nepriimtas. Anot kasatoriaus, su prokuroro nutarimais pratęsti ikiteisminio tyrimo terminus jis buvo supažindintas tik pirmosios instancijos teisme. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmą kartą pratęsiant ikiteisminio tyrimo terminą prokuroras tik formaliai nurodė, kad tai paspartins ikiteisminį tyrimą, o pratęsiant ikiteisminio tyrimo terminą antrą kartą prokuroras iš viso nenurodė tokio veiksmo teisinių argumentų ir motyvų. Kasatorius pažymi ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo išaiškinta BPK 215 straipsnyje įtvirtinta įtariamojo teisė kreiptis į teismą dėl pernelyg ilgo ikiteisminio tyrimo, todėl jis negalėjo pasinaudoti šia teise, taip suvaržant jo teises ir teisėtus interesus. Be to, anot kasatoriaus, prokuroras nenagrinėjo pagreitinto proceso taikymo galimybės klausimo, taip vėlgi suvaržydamas jo įstatymų garantuotas teises.
11. Kasatorius nurodo, kad pagal BPK 64 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūno (prokuroro) veiksmai gali būti skundžiami tik tol, kol vyksta ikiteisminis tyrimas, todėl jo supažindinimas su bylos medžiaga jau pabaigus ikiteisminį tyrimą suvaržė jo teises į gynybą ir rungtynišką procesą.
12. Kasatorius teigia, kad 2016 m. birželio 2 d. jo apklausos metu ir jam susipažįstant su bylos medžiaga ikiteisminio tyrimo pareigūnai privalėjo informuoti jį apie jo teisę gauti pasirinkto gynėjo pagalbą arba, jei neturi galimybės naudotis pasirinko gynėjo paslaugomis, teisę gauti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paskirto gynėjo pagalbą iš karto, kai tik jis buvo pristatytas apklausai. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai jam būtų išaiškinę teisę naudotis pasirinkto gynėjo paslaugomis. Anot kasatoriaus, prieš apklausą jam nebuvo skirta laiko ir galimybių pabendrauti su gynėju. Pasak jo, byloje taip pat nėra ikiteisminio tyrimo pareigūno kreipimosi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo baudžiamosiose bylose koordinatorių (BPK 50 straipsnio 3 dalis), nėra koordinatoriaus rašto apie tai, kokį gynėją jis paskiria, ikiteisminio tyrimo pareigūno (prokuroro) nutarimo paskirti parinktą gynėją atstovauti jo interesus. Kasatoriaus tvirtinimu, jis jam paskirto gynėjo paslaugų atsisakė dėl šio pasirinktos jam nenaudingos gynybos strategijos, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo skirti jam kitą gynėją, kuris būtų buvęs pajėgus organizuoti jo gynybą ir efektyviai bei veiksmingai gynęs jo interesams; nepaisant jo raštiško gynėjo atsisakymo, tyrėja priėmė iš advokato orderį ir paliko jį atstovauti. Be to, kasatorius pažymi, kad po apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimo 2016 m. liepos 14 d. valstybės skirtas gynėjas nė karto jo neaplankė ir nepadėjo parengti apeliacinio skundo.
13. Kasatorius nurodo ir tai, kad BPK 219 straipsnyje yra nurodyti reikalavimai, keliami kaltinamajam aktui, iš kurių vienas – nurodyti tikslų nusikalstamos veikos padarymo laiką. Tuo tarpu nei kaltinamajame akte, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, anot kasatoriaus, nenurodytas tikslus nusikalstamų veikų padarymo laikas. Be to, skundžiami teismų sprendimai, kasatoriaus tvirtinimu, yra grindžiami ne konkrečiais įrodymais, teisiamajame posėdyje nustatytomis ir išnagrinėtomis aplinkybėmis, o prielaidomis.
14. Kasatorius skunde, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, padarytomis atsakant į jo apeliacinio skundo argumentus, ginčija jas ir dėsto jo apeliacinio skundo argumentus pagrindžiančias nuostatas, teigdamas apeliacinės instancijos teismą buvus šališką. Kartu kasatorius nurodo, kad jo kaltę pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose įrodinėjo ne prokuroras, o teismai, nes „visi skundžiamuosiuose teismų sprendimuose nurodyti argumentai, motyvai yra sukurti paties teismo“, taip pažeidžiant jo teisę į nešališką ir teisingą teismą.
15. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo S. M. kasacinį skundą atmesti.
15.1. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius iš esmės skundžia teismų sprendimų pagrįstumą tapačiai pakartodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, susijusius su jo, kaip proceso dalyvio, teisių suvaržymu, dėl kurių išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas, paaiškindamas, kodėl juos atmeta. Prokuroras, sutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistojo S. M., kaip proceso dalyvio, įstatymo garantuotos teisės nebuvo suvaržytos.
15.2. Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teisme baudžiamoji byla buvo išnagrinėta BPK 273 straipsnyje numatyta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, pagal kurią byla nagrinėjama tik tuo atveju, jei kaltinamasis teisme prisipažįsta kaltu. Be to, sutrumpintas įrodymų tyrimas atliekamas tik kaltinamojo sutikimu, kurį jis pareiškia savo iniciatyva. Prokuroro teigimu, iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teisme kasatorius, dalyvaujant jo gynėjui advokatui V. Burneikiui, savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo visiškai pripažino, pageidavo tuoj pat duoti parodymus ir sutiko, kad byloje būtų atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi būtent nuteistojo S. M. teisme duotais parodymais, kurie nekėlė abejonių dėl prisipažinimo nuoširdumo ir pagrįstumo. Prokuroras pažymi, kad šis pirmosios instancijos teisme pareikštas kasatoriaus prisipažinimas sutapo ir su jo ikiteisminio tyrimo metu pareikštu visišku prisipažinimu padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Be to, anot prokuroro, šią jo poziciją patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje esantys duomenys: liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros, daiktinių įrodymų apžiūros protokolai ir kiti rašytiniai įrodymai. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad teisiamojo posėdžio metu nuteistasis S. M. nenurodė kokių nors jo procesines teises suvaržiusių aplinkybių – priešingai, jis davė išsamius parodymus apie nusikaltimų padarymo aplinkybes, kurias buvo nurodęs ir ikiteisminio tyrimo metu.
15.3. Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus argumentais dėl jo teisės į gynybą suvaržymo, teigia, kad iš baudžiamosios bylos matyti, jog, 2015 m. gegužės 6 d. sulaikius kasatorių dėl planšetinio kompiuterio vagystės iš VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų, jam buvo išaiškintos BPK 21 straipsnyje nurodytos įtariamojo teisės, tarp jų ir teisė žinoti, kuo jis yra įtariamas, teisė nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją. Tai, anot prokuroro, patvirtina ir paties kasatoriaus parašas įtariamojo sulaikymo protokole. Pasak prokuroro, baudžiamojoje byloje esančiame pranešime apie įtarimą taip pat yra kasatoriaus parašas, liudijantis, kad jam pranešimas įteiktas, įtariamojo teisės išaiškintos. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis raštu patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu gynėjas jam nereikalingas. Dėl nešiojamojo kompiuterio vagystės iš VšĮ Antakalnio poliklinikos irgi yra kasatoriaus parašas, liudijantis, kad jam pranešimas įteiktas, įtariamojo teisės išaiškintos, gynėjo jis nepageidauja. Prokuroras pažymi, kad kasatorius ikiteisminio tyrimo metu pastabų dėl to, kad teisės jam išaiškintos neišsamiai, neaiškiai ar iš viso neišaiškintos, nepareiškė. Prokuroro tvirtinimu, BPK 51 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, kai gynėjo dalyvavimas būtinas, kaip ir aplinkybių, kurioms esant įtariamojo teisės ir teisėti interesai nebūtų tinkamai ginami be gynėjo dalyvavimo, baudžiamojoje byloje tuo metu nebuvo nenustatyta. Be to, prokuroro nuomone, atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, kasatoriaus teiginiai, kad gynėjo nedalyvavimas nuo jo sulaikymo momento sudarė sąlygas ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams daryti neteisėtą psichologinį poveikį siekiant išgauti jo prisipažinimą, laikytini nepagrįstais.
15.4. Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus teiginiais dėl prokuroro sprendimo sujungti ikiteisminius tyrimus, nurodo, kad prokuroro 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutarimas dėl ikiteisminių tyrimų sujungimo priimtas pagal kompetenciją tyrimui vadovaujančio ir jį organizuojančio prokuroro, jame nurodant motyvus, pagrindžiančius šio procesinio sprendimo priėmimo būtinumą ir pagrįstumą. Be to, anot prokuroro, šio prokuroro sprendimo priėmimas yra pagrįstas BPK 2 straipsnio nuostata, kad ikiteisminis tyrimas dėl S. M. padarytų atskirų nusikalstamų veikų būtų pabaigtas kuo greičiau, taip užtikrinant ir jo teisę į greitą procesą.
15.5. Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus teiginiais dėl jo teisės į gynybą suvaržymo supažindinant jį su ikiteisminio tyrimo duomenims tik pabaigus ikiteisminį tyrimą, teigia, kad BPK 181 straipsnyje nurodyta, kad įtariamasis susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, kol nėra baigtas ikiteisminis tyrimas, gali tik prokuroro leidimu. Pasak prokuroro, baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad kasatorius ikiteisminio tyrimo metu būtų kreipęsis su tokiu prašymu, todėl jis su ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo supažindintas tik baigus ikiteisminį tyrimą (BPK 218 straipsnio 3 dalis).
15.6. Prokuroras atsiliepime nurodo ir tai, kad kaltinamajame akte yra nurodytos visos BPK 219 straipsnio 3 dalyje išvardytos aplinkybės tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo metu: inkriminuotų nusikalstamų veikų vieta, laikas ir kitos svarbios aplinkybės. Prokuroro nuomone, nusikalstamų veikų aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo turinį, atspindi veikų sudėties būtinus elementus ir visa, kas reikšminga kvalifikavimui, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista kasatoriaus teisė gintis nuo kaltinimo. Kartu prokuroras pažymi, kad visos apkaltinamajame nuosprendyje nustatytos nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės buvo žinomos pareiškiant įtarimus ir nurodytos kaltinamajame akte, todėl kasatorius turėjo galimybę šias faktines aplinkybes ginčyti bylą nagrinėjant teisme. Prokuroro tvirtinimu, nuosprendyje yra aiškiai nurodytas visų nusikaltimų padarymo laikas. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 273 straipsniu, tinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus.
15.7. Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus teiginiais dėl teisinės pagalbos jo apeliaciniam skundui surašyti neužtikrinimo, atkreipia dėmesį į tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinktas gynėjas buvo paskirtas ginti S. M. nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, todėl advokato įgaliojimai baigėsi, kaip teisingai ir nurodė apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismui priėmus nuosprendį, todėl jis neturėjo pareigos padėti kasatoriui surašyti skundą.
15.8. Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus teiginiais dėl prokuroro pareigos įrodinėti jo kaltę perkėlimo teismams, teigia, kad iš byloje esančių teismo posėdžių protokolų akivaizdu, jog prokuroras, palaikydamas valstybinį kaltinimą, atliko visus tam būtinus veiksmus.
16. Civilinio ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės VšĮ Antakalnio poliklinikos atstovas direktorius Evaldas Navickas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo S. M. kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti galioti nepakeistą.
16.1. Civilinio ieškovo atstovas, nesutikdamas su nuteistojo S. M. kasaciniu skundu, teigia, kad kasatoriaus procesinės teisės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme nebuvo suvaržytos. Civilinio ieškovo atstovo nuomone, apkaltinamasis nuosprendis šioje baudžiamojoje byloje yra teisėtas ir pagrįstas, VšĮ Antakalnio poliklinikai padaryta žala nustatyta teisingai, o civilinis ieškinys išspręstas tinkamai.
17. Nuteistojo S. M. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasatoriaus teisės į gynybą suvaržymo
18. Kasatorius teigia, kad nei 2015 m. gegužės 6 d. jį laikino sulaikymo metu, nei netrukus po sulaikymo jam nebuvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas, neišaiškinta teisė turėti gynėją, taip suvaržant Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte įtvirtintą jo teisę į gynybą, taip pat Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje, BPK 10 straipsnyje įtvirtintą jo teisę į gynybą nuo sulaikymo momento. Kasatoriaus tvirtinimu, tapati situacija buvo ir jį sulaikant 2015 m. gegužės 22 d.
18.1. Įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis turi teisę į gynybą, kuri jiems užtikrinama nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos (Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis, BPK 10 straipsnio 1 dalis). Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam jo procesines teises, tarp jų ir teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento, ir užtikrinti galimybę jomis; dėl įtariamojo ar kaltinamojo prašymo turėti gynėją arba dėl gynėjo atsisakymo surašomas protokolas (BPK 45 straipsnis, 50 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad teisėjas, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas, aiškindamas įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam jo procesines teises, turi išaiškinti jų esmę ir paaiškinti, kaip šiomis teisėmis jis gali naudotis.
18.2. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. įtariamasis ar kaltinamasis bet kuriuo proceso metu turi teisę atsisakyti gynėjo, išskyrus atvejus, kai byla nagrinėjama kaltinamajam nedalyvaujant. Atsisakyti gynėjo leidžiama tik paties nuteistojo iniciatyva (BPK 44 straipsnio 8 dalis, 52 straipsnio 1 dalis).
18.3. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad kasatoriui, prieš jį apklausiant kaip įtariamąjį policijos komisariate 2015 m. gegužės 6 d. dėl vagysčių iš VšĮ Antakalnio poliklinikos, VšĮ Vilniaus universiteto Santariškių klinikų ir 2015 m. gegužės 22 d. dėl vagystės iš parduotuvės „Peek & Cloppenburg“, teisė turėti gynėją nuo sulaikymo momento ar pirmosios apklausos momento, gintis pačiam ar per pasirinktą gynėją ir gauti nemokamą teisinę pagalbą buvo išaiškinta raštu surašant protokolus dėl teisės turėti gynėją išaiškinimo, kuriuos jis patvirtino savo parašu. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad kasatorius ir 2015 m. gegužės 6 d., ir 2015 m. gegužės 22 d. gynėjo raštu atsisakė nurodydamas, kad ikiteisminio tyrimo metu gynėjas jam nereikalingas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog realus gynėjo dalyvavimas prieš supažindinant su tokia teise būtų perteklinis ir prieštarautų proceso ekonomiškumo, operatyvumo principams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200-696/2015).
18.4. Kasatoriaus skundo kontekste pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių nuteistojo teiginius, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, pasinaudodami gynėjo nebuvimu, reikalavo prisipažinti padarius nusikalstamas veikas, duoti atitinkamus parodymus ir grasino susidorojimu, jei jis atsisakys tai padaryti. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu kasatorius pasirašė su juo atliktų procesinių veiksmų protokolus, pastabų dėl jų nepateikė, su juo atliktų procesinių veiksmų, kaip ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmų, neapskundė, o pirmosios instancijos teisme kaltu prisipažino visiškai ir apie kokį nors jam pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu darytą spaudimą neužsiminė. Nagrinėjamų skundo argumentų kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktą gynėjo dalyvavimas yra būtinas tiriant ir nagrinėjant bylas, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas. Tuo tarpu iš baudžiamosios bylos matyti, kad kasatoriui kardomoji priemonė suėmimas nebuvo taikytas, todėl nėra pagrindo teigti, kad, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktu, gynėjo dalyvavimas atliekant su kasatoriumi proceso veiksmus 2015 m. gegužės 6, 22 d. buvo būtinas. Be to, kasatorius skunde nepagrįstai nurodo, kad 2016 m. gegužės 6 d. jį laikinai sulaikius ir pristačius į ikiteisminio tyrimo įstaigą, jam nebuvo išaiškinta ir BPK 57 straipsnyje įtvirtinta jo teisė pareikšti nušalinimus ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei prokurorui, taip suvaržant jo teisę į gynybą, nes, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, BPK 21 straipsnio 4 dalyje nurodytos įtariamojo teisės, tarp jų ir teisė pareikšti nušalinimus, jam buvo išaiškintos.
19. Kasatorius skunde teigia ir tai, kad pagal BPK 64 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūno (prokuroro) veiksmai gali būti skundžiami tik tol, kol vyksta ikiteisminis tyrimas, todėl jo supažindinimas su bylos medžiaga jau pabaigus ikiteisminį tyrimą suvaržė jo teises į gynybą ir rungtynišką procesą.
19.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įtariamasis ir jo gynėjas, nukentėjusysis ir jo atstovas ikiteisminio tyrimo metu bet kuriuo momentu turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, išskyrus proceso dalyvių asmens duomenis, saugomus atskirai nuo kitos ikiteisminio tyrimo medžiagos, taip pat susipažinimo metu daryti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas ar išrašus. Rašytinis prašymas susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ar susipažinimo metu daryti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas ar išrašus pateikiamas prokurorui (BPK 181 straipsnio 1 dalis). Prokuroras, įsitikinęs, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, paskelbia įtariamajam, o jo gynėjui, nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui, civiliniam atsakovui ir jų atstovams praneša, kad ikiteisminis tyrimas pabaigtas ir jie turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą. Nurodyti proceso dalyviai turi teisę per prokuroro nustatytą terminą pateikti prašymą susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Jeigu yra toks jų prašymas, jie supažindinami su ikiteisminio tyrimo medžiaga, išskyrus asmens duomenis, saugomus atskirai nuo kitos ikiteisminio tyrimo medžiagos (BPK 218 straipsnio 1, 3 dalys). Vadinasi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą susipažinimas su ikiteisminio tyrimo medžiaga yra proceso dalyvių, tarp jų ir įtariamojo, teisė. Prokuroras neprivalo imtis kokių nors veiksmų ar iniciatyvos, kad proceso dalyviai, tarp jų ir įtariamasis, šia teise naudotųsi. Taigi proceso dalyvis, tarp jų ir įtariamasis, norėdamas pasinaudoti jam baudžiamojo proceso įstatymo suteikta teise susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, su prašymu turi kreiptis į ikiteisminį tyrimą kontroliuojantį prokurorą. Tuo tarpu iš baudžiamosios bylos matyti, kad kasatorius ikiteisminio tyrimo metu baudžiamąją bylą kontroliuojančiam prokurorui nepateikė prašymų susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga ar jos dalimi, o 2016 m. birželio 2 d. paskelbus jam apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą nurodė nepageidaujantis susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Kartu kasatoriaus skundo kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatoriui ikiteisminio tyrimo metu tiek prieš atliekant su juo procesinius veiksmus, tiek pareiškiant jam įtarimus buvo išaiškintos BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatytos įtariamojo teisės, tarp jų ir teisė apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus bei sprendimus, tačiau jis tokia savo teise nepasinaudojo.
20. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjamoje byloje buvo pažeistos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto, BPK 10 straipsnio nuostatos.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 219 straipsnio 3 punkto, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų laikymosi
21. Kasatorius teigia, kad BPK 219 straipsnyje yra nurodyti reikalavimai, keliami kaltinamajam aktui, iš kurių vienas – nurodyti tikslų nusikalstamos veikos padarymo laiką. Tuo tarpu nei kaltinamajame akte, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, anot kasatoriaus, nenurodytas tikslus nusikalstamų veikų padarymo laikas. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad jo baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BPK 219 straipsnio 3 punkto, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos.
21.1. Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką, be kitų aplinkybių, turi būti nurodytas ir padarytos nusikalstamos veikos laikas. Pažymėtina, kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes, tarp jų ir nusikalstamos veikos padarymo laiką, reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos požymius. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nurodytos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161-511/2016, 2K-183-693/2016, 2K-297-222/2016, 2K-93-139/2016).
21.2. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, be kitų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių, turi būti nurodytas ir nusikalstamos veikos padarymo laikas. Įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo laikas turi būti nurodomas kiek galima tiksliau. Pažymėtina, kad teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumą, turi teisę, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo nustatytos tvarkos, patikslinti nusikalstamos veikos padarymo laiką, nurodydamas kitą datą ir (ar) laiką.
21.3. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad joje esančiame kaltinamajame akte nurodyta, jog S. M. vagystę iš VšĮ Antakalnio poliklinikos padarė 2015 m. balandžio 13 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, vagystę iš VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų – 2015 balandžio 14 d. 10.12 val.–2015 m. balandžio 15 d. 5.12 val., o pasikėsinimą pagrobti kelnes iš Vilniaus prekybos centre „Ozas“ esančios „Peek & Cloppenburg“ parduotuvės – 2015 m. gegužės 22 d. apie 17.00 val.
21.4 Iš baudžiamojoje byloje esančio pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad jo aprašomojoje dalyje, kaip ir kaltinamajame akte, taip pat yra nurodytas S. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo laikas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumą, konstatavo, kad S. M. vagystę iš VšĮ Antakalnio poliklinika padarė ne 2015 m. balandžio 13 d., kaip nurodyta kaltinamajame akte, o 2015 m. balandžio 9 d., ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje proceso dalyviams pranešė, kad po S. M. apklausos baudžiamojoje byloje gali keistis faktinės aplinkybės dėl vagystės iš VšĮ Antakalnio poliklinikos padarymo laiko, t. y. tikėtina, kad jis šią nusikalstamą veiką padarė ne kaltinime nurodytą, bet kitą dieną. S. M. pirmosios instancijos teisme, išreikšdamas savo nuomonę dėl šios faktinės bylos aplinkybės galimo pasikeitimo pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad dėl nurodytos aplinkybės jam niekas nesikeičia ir tai neturi įtakos jo gynybai.
21.5. Taigi ir kaltinamajame akte, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra nurodytas S. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo laikas toks, kokį jį nustatyti leido byloje esančių duomenų visuma. Vien tai, kad nebuvo nustatyta tiksli vagystės iš VšĮ Antakalnio poliklinikos padarymo valanda, o dėl vagystės iš VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų nurodytas laiko tarpas, kurio metu ji buvo padaryta, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad taip buvo pažeistos BPK 219 straipsnio 3 punkto, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos ir tai sutrukdė teismui išnagrinėti bylą ar suvaržė kasatoriaus teisę į gynybą.
22. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje BPK 219 straipsnio 3 punkto, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos nebuvo pažeistos.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo
23. Kasatorius skunde, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, padarytomis atsakant į jo apeliacinio skundo argumentus, ginčija jas ir dėsto jo apeliacinio skundo argumentus pagrindžiančias nuostatas, teigdamas apeliacinės instancijos teismą buvus šališką. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme buvo pažeistos BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatos.
23.1. Pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių, įtvirtintas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas, antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (EŽTT 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88, 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje Vera Fern?ndez-Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01). Dėl to, nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti grindžiamas tuo, kad atmetami (motyvuotai) kai kurių proceso dalyvių prašymai, o kitų proceso dalyvių prašymai yra tenkinami, ar apskritai nesutinkama su teismo padarytomis išvadomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-495/2014, 2K-248-895/2015, 2K-401/2012, 2K-491-303/2015, 2K-477-746/2015, 2K-162-697/2016).
23.2. Iš kasatoriaus skundo matyti, kad jis apeliacinės instancijos teismo šališkumą išimtinai sieja su apeliacinės instancijos teismo atsakant į jo apeliacinio skundo argumentus, jo nuomone, padarytomis neteisingomis išvadomis – kokių nors kitų konkrečių apeliacinės instancijos teismo šališkumo požymių jis nepateikia. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti apeliacinės instancijos teismą buvus šališką. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo nuteistojo S. M. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų, 2016 m. spalio 6 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl jo apeliacinio skundo esminių argumentų ir pateikė motyvus, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2016 m. liepos 14 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu bei pagrįstu.
24. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant nuteistojo S. M. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.
Dėl kitų kasatoriaus skundo teiginių ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
25. Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad: prokuroras nenagrinėjo pagreitinto proceso taikymo galimybės klausimo, taip suvaržydamas jo įstatymų garantuotas teises; prokuroras, priimdamas sprendimą sujungti kelis skirtingus ikiteisminius tyrimus į vieną, pateikė tik formalią priežastį – ikiteisminio tyrimo paspartinimą, nenurodydamas argumentų, kodėl bylų sujungimas paspartintų ikiteisminį tyrimą; prokuroro nutarimas sujungti kelis ikiteisminius tyrimus į vieną jam nebuvo siunčiamas, o prokuroro sprendime neatsispindi jo teisė tokį sprendimą apskųsti; sujungus ikiteisminius tyrimus, neišvengiamai pasikeičia ir įtarimai, todėl jam turėjo būti pateikti nauji įtarimai, atlikta papildoma apklausa; jo kaltę pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose įrodinėjo ne prokuroras, o teismai, nes „visi skundžiamuosiuose teismų sprendimuose nurodyti argumentai, motyvai yra sukurti paties teismo“, taip pažeidžiant jo teisę į nešališką ir teisingą teismą; byloje nėra ikiteisminio tyrimo pareigūno kreipimosi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo baudžiamosiose bylose koordinatorių, koordinatoriaus rašto apie tai, kokį gynėją jis paskiria, ikiteisminio tyrimo pareigūno (prokuroro) nutarimo paskirti parinktą gynėją atstovauti jo interesams; jis jam paskirto gynėjo paslaugų atsisakė dėl šio pasirinktos jam nenaudingos gynybos strategijos, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo skirti jam kitą gynėją, kuris būtų buvęs pajėgus organizuoti jo gynybą ir efektyviai bei veiksmingai gynęs jo interesus; nepaisant jo raštiško gynėjo atsisakymo, tyrėja priėmė iš advokato orderį ir paliko jį atstovauti; po apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimo 2016 m. liepos 14 d. valstybės skirtas gynėjas nė karto jo neaplankė ir nepadėjo parengti apeliacinio skundo. Pažymėtina, kad šie kasatoriaus teiginiai deklaratyvūs, nes iš esmės yra teisiškai neargumentuoti ir pateikti be konkrečių nuorodų į, kasatoriaus nuomone, pažeistas baudžiamojo proceso įstatymo normas, prie kai kurių iš jų tik formaliai nurodant, kad buvo pažeistos jo įstatymų garantuotos teisės, jo teisė į nešališką bei teisingą teismą. Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ar nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio teiginiai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Dėl to šie kasatoriaus skundo teiginiai paliekami nenagrinėti.
26. Be to, kasatorius teigia, kad pagal BPK 176 straipsnį ikiteisminis tyrimas dėl nesunkių nusikaltimų privalo būti atliktas ne ilgiau kaip per šešis mėnesius; ikiteisminio tyrimo terminai gali būti pratęsti, jei byla yra sudėtinga ar didelės apimties (1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Tuo tarpu, nepaisant to, kad jo byla nėra sudėtinga ar didelės apimties, ikiteisminis tyrimas joje truko ilgiau kaip šešis mėnesius. Vadinasi, kasatorius iš esmės ginčija ir skundžia aukštesniojo prokuroro sprendimus pratęsti ikiteisminio tyrimo terminus jo baudžiamojoje byloje. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą galimybė pratęsti jame nustatytą ikiteisminio tyrimo atlikimo terminą yra numatyta ne tik kasatoriaus nurodytais atvejais, bet ir dėl kitų svarbių priežasčių (BPK 176 straipsnio 2 dalis). Kartu pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatyme nenumatyta teisė apskųsti aukštesniojo prokuroro sprendimų (rezoliucijų) dėl ikiteisminio tyrimo terminų pratęsimo. Tuo atveju, jei per šešis mėnesius po pirmosios įtariamojo apklausos ikiteisminis tyrimas nebaigiamas, įtariamasis, jo atstovas ar gynėjas gali paduoti skundą ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo (BPK 215 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą nurodyti kasatoriaus teiginiai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl jie taip pat paliekami nenagrinėti. Kartu pastebėtina, kad kasatorius ikiteisminio tyrimo metu skundo ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo nepadavė, nors, kaip minėta, kasatoriui ikiteisminio tyrimo metu tiek prieš atliekant su juo procesinius veiksmus, tiek pareiškiant jam įtarimus BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatytos įtariamojo teisės, tarp jų ir teisė apskųsti prokuroro veiksmus bei sprendimus. Kita vertus, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas nuosprendyje konstatavo, jog ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje truko nepateisinamai ilgai, ir atsižvelgė į tai skirdamas jam bausmę.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo S. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Armanas Abramavičius
Jonas Prapiestis
