D. J. pagal BK 140 str., 140 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-77-942/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-12795-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1;

2.1.2.4; 2.3.6.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Sigito Bružo kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 13 d. nutarties, kuria atmestas Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Žilvino Generausko apeliacinis skundas dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendžio.

Akmenės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendžiu D. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį keturiais mėnesiais viešųjų darbų, įpareigojant per šį laikotarpį neatlygintinai dirbti trisdešimt valandų per mėnesį visuomenės labui. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 ir 4 dalimis, paskirtą bausmę subendrinus su Akmenės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme, D. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – aštuoni mėnesiai viešųjų darbų, įpareigojant per šį laikotarpį neatlygintinai dirbti trisdešimt valandų per mėnesį visuomenės labui.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. D. J. nuteistas už tai, kad 2016 m. kovo 17 d., apie 13.30 val., bute Naujojoje Akmenėje, (duomenys neskelbtini), kilus konfliktui, tris kartus kumščiu sudavė į pakaušio sritį ir suėmęs už plaukų tampė savo buvusią sugyventinę savo trijų mažamečių vaikų motiną E. P., sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, taip smurtavo prieš asmenį, su kuriuo praeityje buvo susietas artimais ryšiais.

2. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas S. Bružas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

2.1. Kasatorius nurodo, kad bylą pirmąja instancija nagrinėjusi Akmenės rajono apylinkės teismo teisėja Daiva Domeikienė suformavo kategorišką išankstinę nuomonę ir išvadą dėl D. J. nusikalstamos veikos kvalifikavimo, taip pažeidė teismo nešališkumo principą ir padarė esminį proceso pažeidimą. Pasak kasatoriaus, nuteistojo D. J. baudžiamoji byla teismui buvo perduota kaltinant jį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, tačiau Akmenės rajono apylinkės teismo teisėja D. Domeikienė jau 2016 m. balandžio 4 d. nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisme nurodė, kad D. J. veika galimai negali būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Be to, pasibaigus baigiamosioms kalboms ir teismui išėjus priimti nuosprendžio, 2016 m. gegužės 5 d. teisėja priėmė nutartį atnaujinti byloje įrodymų tyrimą, motyvuodama tuo, kad yra pagrindas manyti, jog D. J. veiksmai gali būti perkvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus teigimu, dėl paminėtų aplinkybių 2016 m. gegužės 25 d. teismo posėdžio metu valstybinis kaltinimas teisėjai D. Domeikienei pareiškė nušalinimą, tačiau teisėja nenusišalino, motyvuodama tuo, kad 2016 m. gegužės 5 d. nutartis turi būti aiškinama sistemiškai. Dėl to valstybinis kaltinimas baigiamųjų kalbų metu privalėjo ne tik analizuoti D. J. nusikalstamos veikos kvalifikavimą, bet ir paneigti Akmenės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartyje nurodytą išvadą.

2.2. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą atnaujinti įrodymų tyrimą, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 295 straipsniu, nes nei baigiamąsias kalbas pasakiusios proceso šalys, nei kaltinamasis paskutiniu žodžiu nenurodė jokių naujų aplinkybių, turinčių esminės reikšmės bylai. Anot kasatoriaus, atnaujindamas įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai taikė BPK 300 straipsnio 2 dalį, nes pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, jau buvo nurodytas teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisme, o proceso dalyvių prašymų pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą nebuvo gauta.

2.3. Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 140 straipsnio 1 dalis), todėl priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus. Nesutikdamas su teismų išvada, kad nuteistasis ir nukentėjusioji negali būti laikomi artimais giminaičiais ar šeimos nariais, ir sprendimu nuteistojo veiką perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį, kasatorius teigia, jog D. J. veika ne tik atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, bet ir patenka į Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo, kuris gina nuo smurto ir praeityje artimais ryšiais (santuokiniais, partnerystės, sugyventinių ir kitais artimais ryšiais) susietus ir kartu gyvenusius asmenis, reguliavimo sritį. Kasatoriaus įsitikinimu, tokie artimi ryšiai siejo ir nuteistąjį su nukentėjusiąja, nes jie šešerius metus gyveno kartu, susilaukė trijų bendrų vaikų, dėl kurių ir kyla tarpusavio konfliktai ir yra smurtaujama. Kasatorius pažymi, kad dėl analogiškos D. J. nusikalstamos veikos prieš E. P. 2016 m. kovo 14 d. buvo priimtas teismo baudžiamasis įsakymas, kuriame teismas konstatavo, kad nuteistojo padaryta nusikalstama veika atitinka BK 140 straipsnio 2 dalį ir yra tinkamai kvalifikuota.

2.4. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl nuteistojo veikos perkvalifikavimo į BK 140 straipsnio 1 dalį, klaidingai vadovavosi apygardos teismų praktika baudžiamosiose bylose, kurios, be kita ko, nėra analogiškos šiai.

3. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo S. Bružo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl šeimos nario sampratos ir veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

4. Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo D. J. veika teismų turėjo būti kvalifikuojama ne pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, nes nuteistojo ir nukentėjusiosios E. P. tarpusavio santykiuose buvo artimos aplinkos požymių, t. y. nuteistojo veiksmuose yra BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis.

4.1. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija). Šeimos nario sąvoka pateikta BK 248 straipsnyje. BK 248 straipsnis yra BK XXXIV skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai teisingumui“, tačiau teismų praktikoje BK 248 straipsnyje pateikta šeimos nario sąvoka remiamasi ir bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381/2013, 2K-487/2013). BK 248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

4.2. Nagrinėjamu aspektu aktualu atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pateiktą šeimos sampratos išaiškinimą, kuriame nurodyta, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam ir kurios būtų pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių santykiai. Tokiais atvejais reikia vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vieno į kitą ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant santykius, atitinkančius šeimos būdingų santykių turinį.

4.3. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje taip pat plėtojama šeimos samprata, pagal kurią šeimos egzistavimą lemia faktiniai dviejų ar daugiau asmenų santykiai, pasižymintys abipusiu dvasiniu ir kitokiu jų artumu, todėl, sprendžiant klausimą, ar yra šeima, būtina atsižvelgti ne tik į ekonominius ar kitokius formalius, bet ir į emocinius asmenų ryšius (1994 m. gegužės 26 d. sprendimas byloje Keegan prieš Airiją, peticijos Nr. 16969/90; 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Yousef prieš Olandiją, peticijos Nr. 33711/96; 2004 m. birželio 1 d. sprendimas byloje Lebbink prieš Olandiją, peticijos Nr. 45582/99).

4.4. Taigi, nagrinėjamoje byloje svarbu įvertinti, ar buvusių sugyventinių – nuteistojo D. J. ir nukentėjusiosios E. P. – santykiai nusikalstamos veikos padarymo metu savo turiniu galėjo būti priskiriami šeimos narių santykiams, ir atitinkamai, ar fizinio skausmo sukėlimą E. P. galima vertinti kaip fizinio skausmo sukėlimą savo šeimos nariui. Šioje byloje teismai patikimai nustatė, kad D. J. ir E. P. nėra sutuoktiniai, jie apie penkerius metus gyveno kartu nesudarę santuokos, begyvendami kartu susilaukė trijų vaikų, tačiau vėliau išsiskyrė, daugiau nei vienerius metus iki aptariamos nusikalstamos veikos padarymo kartu nebegyveno ir bendro ūkio nebevedė, jų nebesiejo artimas emocinis ryšys. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teisme patvirtino ir nuteistasis bei nukentėjusioji. E. P., be kita ko, parodė, kad buvęs sugyventinis D. J. nėra nei jos šeimos narys, nei artimasis, juos sieja tik bendri vaikai. To neneigė ir D. J., teigdamas, kad artimas ryšys su nukentėjusiąja jį siejo tol, kol gyveno kartu, o kadangi išsiskyręs išsikraustė gyventi kitur, su nukentėjusiąja susitinka labai retai. Nuteistasis taip pat parodė, kad jam išsikrausčius vaikai liko gyventi su nukentėjusiąja, su jais bendrauja retai, išlaikymo jiems neteikia. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš byloje esančio pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo matyti, jog nukentėjusioji E. P., jos teigimu, su nuteistuoju išsiskyrė dėl pastarojo nuolatinio girtavimo, smurto prieš ją ir svetimavimo, o aptariamo įvykio metu turėjo naują draugą (t. 1, b. l. 14–16). Tai, kad nukentėjusioji po judviejų išsiskyrimo surado kitą vyrą, ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino ir nuteistasis. Taigi išdėstytos faktinės aplinkybės rodo, kad nusikalstamos veikos padarymo metu tarp D. J. ir E. P. egzistavę santykiai negali būti vertinami kaip pagrįsti tarpusavio atsakomybe, savanoriškais abipusiais įsipareigojimais (finansiniais ir kitokiais), tvirtais emociniais tarpusavio ryšiais ir emociniu prieraišumu, siekiu sukurti šeiminius santykius, todėl savo turiniu nebuvo būdingi šeimos nariams. Dėl to, atsižvelgusi į paminėtų faktinių aplinkybių, susijusių su buvusių sugyventinių D. J. ir E. P. santykių turiniu, visumą, šeimos nario sampratos aiškinimą teismų praktikoje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusioji E. P. nusikalstamos veikos prieš ją padarymo metu nebuvo nuteistojo D. J. šeimos narė, todėl pirmosios instancijos teismas, nuteistojo D. J. nusikalstamą veiką kvalifikavęs pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaip fizinio skausmo sukėlimą žmogui (ne artimajam giminaičiui ar šeimos nariui), o apeliacinės instancijos teismas tokiam veikos kvalifikavimui pritaręs, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

4.5. Teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, sutiktina su kasacinio skundo argumentu, jog nuteistasis D. J. ir nukentėjusioji E. P. iš esmės patenka į Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme įtvirtintą artimos aplinkos sąvoką, nes juos praeityje siejo partnerystės ryšiai (jie apie penkerius metus bendrai gyveno neįregistravę santuokos, per tą laiką susilaukė trijų bendrų vaikų), kita vertus, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė, kad dėl pirmiau nurodytų aplinkybių aptariamo įvykio metu nuteistasis ir nukentėjusioji vienas kitam nebuvo nei artimieji giminaičiai, nei šeimos nariai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje teismai pagrįstai nurodė ir tai, kad, sprendžiant dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kaip fizinio skausmo sukėlimo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme įtvirtintos sąvokos netaikomos, nes jos neatitinka BK 248 straipsnyje nurodytų artimojo giminaičio bei šeimos nario sąvokų, kuriomis, kaip minėta, remiamasi bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai.

4.6. Dėl kasatoriaus argumento, kad D. J. dėl analogiškos nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiąją E. P. Akmenės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 ir 3 dalis vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir būtent į šio teismo nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus. Todėl teisėjai (nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos teismo teisėjai), vykdydami teisingumą, yra ne tik nepriklausomi nuo proceso dalyvių, teismų administracijos, kitų teisėjų, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų, bet ir nėra saistomi žemesnės instancijos teismų (šiuo atveju Akmenės rajono apylinkės teismo) padarytų išvadų, sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Teismų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, 33 straipsnio 4 dalis). Dėl paminėtų aplinkybių nėra pagrindo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje priimant skundžiamą Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 13 d. nutartį buvo nukrypta nuo suformuotos vienodos bendrosios kompetencijos teismų praktikos ar nesilaikyta savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl esminių BPK pažeidimų ir pirmosios instancijos teismo šališkumo

5. Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistas teismo nešališkumo principas ir padaryta kitų esminių BPK pažeidimų.

5.1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisė į tai, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo principas teismų praktikoje pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo prieš proceso dalyvius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-16-489/2017). Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-414/2010, 2K-306-895/2016, EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98, 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06). Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu.

5.2. Nagrinėjamos bylos atveju vertinant nešališkumo subjektyviuosius aspektus byloje nėra duomenų, kurie galėtų rodyti Akmenės rajono apylinkės teismo teisėjos D. Domeikienės asmeninį suinteresuotumą byla. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu proceso dalyviams buvo išaiškintos teisės nušalinti teisėją. Prokuroras tokia teise pasinaudojo, pareiškė teisėjai D. Domeikienei nušalinimą, kuris protokoline nutartimi buvo atmestas ir teisėja tokį sprendimą aiškiai motyvavo. Pažymėtina, kad, vertinant objektyviuosius teismo nešališkumo principo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo. Tokių faktų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Šiuo požiūriu kasatorius bylą išnagrinėjusios pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumą įžvelgia per, jo manymu, teisėjos iki nuosprendžio priėmimo suformuotą išankstinę nuomonę dėl nuteistojo D. J. veikos kvalifikavimo, taip pat nepagrįsto įrodymų tyrimo atnaujinimo. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nustatęs, kad yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota (BPK 256 straipsnio 2 dalis), atnaujindamas įrodymų tyrimą teisme (BPK 300 straipsnio 2 dalis) ir apie šią galimybę pranešdamas nagrinėjimo teisme dalyviams, neparodė savo šališkumo, nes įrodymų atnaujinimo tikslas buvo užtikrinti proceso atitiktį Konstitucijos 31 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, BPK 7, 10, 44 straipsnių nuostatoms, nepažeisti BPK 256 straipsnyje nustatytos veikos kvalifikavimo pakeitimo teisme tvarkos ir išsiaiškinti nukentėjusiosios E. P. poziciją dėl galimybės susitaikyti su D. J.. Nenustačius ir kasatoriui nenurodžiusi kitų duomenų apie teisėjos D. Domeikienės šališkumą, neobjektyvumą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingos išvados. Dėl to konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjos D. Domeikienės šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta. Jokių kitų esminių BPK pažeidimų nagrinėjamoje byloje taip pat nenustatyta.

6. Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų, pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Sigito Bružo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Olegas Fedosiukas

Aurelijus Gutauskas