Dėl archyvo pažymos, sprendimų, registro įrašo panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-28/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.2; 30.9.1; 34.3; 34.6 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pranešėja) ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aringui Kartanui,

dalyvaujant kasatorėms M. M. ir A. J., ieškovo atstovui advokatui Vladislovui Mikšai, atsakovo Kauno apskrities archyvo direktoriui Gintarui Dručkui, tretiesiems asmenims S. V. ir S. D.,

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių M. M. ir A. J. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. J. ieškinį atsakovams M. M., A. J., VĮ Registrų centrui, Kauno apskrities archyvui, tretiesiems asmenims Kauno rajono 2-ojo notarų biuro notarei Renatai Butkauskaitei, S. V., Č. J. ir S. D. dėl archyvo pažymos, sprendimų, registro įrašo panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje yra dėl nuosavybės teisės į turtą, priklausiusį kolūkiečių kiemui. Ieškovas J. J., remdamasis tuo, kad, 1986 metais iš kolūkiečių kiemo išvykus jo motinai M. J. ir neįgaliai seseriai Č. J., jis ūkyje liko vienas ir dėl to kolūkiečių kiemo turtas turėjo atitekti jam nuosavybės teise, ginčijo kolūkiečių kiemui priklausiusio nekilnojamojo turto registraciją, atliktą 2006 metais, M. J., mirusios 1995 metais, vardu bei paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimų dėl to paties turto teisėtumą.

Ieškovas prašė:

1) panaikinti Kauno apskrities archyvo 2006 m. liepos 28 d. pažymą, VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimą ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimą dėl atsisakymo ištaisyti nekilnojamojo turto registro duomenis, taip pat registro įrašą, kuriuo gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), 2006 m. rugsėjo 7 d. įregistruoti kaip M. J. nuosavybė, ir įpareigoti atsakovą VĮ Registrų centrą įregistruoti ieškovo nuosavybės teises į nurodytus pastatus;

2) pripažinti negaliojančiais Kauno rajono 2-ojo notarų biuro notaro atsakovei M. M. 2006 m. spalio 17 d. ir atsakovei A. J. 2006 m. spalio 12 d. išduotus paveldėjimo teisės liudijimus kiekvienai į 1/6 dalį pastatų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2007 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies:

1) panaikino Kauno apskrities archyvo 2006 m. liepos 28 d. pažymą dėl pastatų;

2) panaikino VĮ Registrų centro Kauno filialo 2006 m. spalio 26 d. sprendimą ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimą dėl atsisakymo ištaisyti nekilnojamojo turto registro duomenis bei 2006 m. rugsėjo 7 d. registro įrašą dėl M. J. nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), įregistravimo;

3) pripažino negaliojančiais Kauno rajono 2-ojo notarų biuro notaro 2006 m. spalio 17 d. M. M. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ir 2006 m. spalio 12 d. A. J. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, kiekvienai į 1/6 dalį pastatų;

4) reikalavimą įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti ieškovo nuosavybės teises į nurodytus pastatus paliko nenagrinėtą.

Teismas nustatė, kad, 1977 m. balandžio 30 d. mirus ieškovo tėvui P. J., paveldėjimo neatsirado, nes abu ieškovo tėvai buvo kolūkiečiai ir sudarė kolūkiečių kiemą (1964 m. CK 132, 133, 601 straipsniai). Remdamasis įrašais ūkinėse knygose, teismas nustatė, kad 1980-1986 metais ūkyje kartu su M. J. gyveno jos duktė Č. J. ir ieškovas (sūnus), kurie toliau sudarė kolūkiečių kiemą, o 1988-1995 metais ginčo pastatai buvo įregistruoti ieškovo vardu. M. J. ir jos duktė Č. J. išvyko iš ūkio, 1986 m. gruodžio 29 d. nusipirko nuosavybės teise kitą gyvenamąjį namą su priklausiniais (duomenys neskelbtini) ir sudarė atskirą ūkį. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas ir jo motina M. J. turtą pasidalijo gera valia ir ginčo pastatai liko ieškovo nuosavybė sandorio, kuriam pagal tuo metu galiojusius įstatymus nebuvo privaloma notarinė forma, pagrindu (1964 m. CK 138 straipsnis, 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymo Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ 4 straipsnis). Teismas tenkino ieškovo reikalavimą panaikinti atsakovės prašymu išduotą Kauno apskrities archyvo 2006 m. birželio 28 d. pažymą dėl pastatų, nustatęs, kad joje nurodyti ne visi duomenys (nenurodyta, kad M. J., kaip kolūkiečių kiemo šeimos galvos, pavardė ūkinėse knygose buvo išbraukta ir vietoje jos įrašytas ieškovas), ir pripažinęs pažymą neatitinkančia 1995 m. gruodžio 5 d. Dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. I-1115 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Kauno apskrities archyvo nuostatų 7.6 punkto reikalavimų. Teismas taip pat patenkino ieškinio reikalavimus dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimo ir dėl VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimo panaikinimo, nes pripažino, kad daiktinės teisės buvo įregistruotos neteisėtos Kauno apskrities archyvo 2006 m. liepos 28 d. pažymos pagrindu. Tai neatitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ 2.1 punkto reikalavimų, todėl VĮ Registrų centras neturėjo teisinio pagrindo 2006 m. rugsėjo 7 d. įregistruoti M. J. nuosavybės teises į ginčo statinius, o gavęs ieškovo skundą, turėjo šį patenkinti. Teismas patenkino reikalavimą dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais, konstatavęs, kad tai – išvestinis reikalavimas. Nustačius, kad M. J. neturėjo nuosavybės teisių į ginčo pastatus, negalėjo atsirasti ir jų paveldėjimas. Teismas paliko nenagrinėtą ieškovo reikalavimą dėl daiktinių teisių įregistravimo jo vardu, nurodęs, kad ieškovas turi teisę nustatyta tvarka kreiptis į VĮ Registrų centro Kauno filialą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutartimi atsakovų A. J. ir Kauno apskrities archyvo apeliaciniai skundai atmesti, atsakovės M. M. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir nutarta Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 5 d. sprendimo dalį pakeisti:

1) atmesti ieškinio dalį dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo 2006 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 1-3294-2021, VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 360 dėl atsisakymo ištaisyti nekilnojamojo turto registro duomenis;

2) palikti nepakeistą Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimo dalį dėl Kauno apskrities archyvo 2006 m. liepos 28 d. pažymos dėl pastatų Nr.(10.6.) V 10-3760, registro įrašo Nr. 44/637791 panaikinimo, 2006 m. spalio 17 d. M. M. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, registro Nr. 5185, ir 2006 m. spalio 12 d. A. J. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, registro Nr. 5095, pripažinimo negaliojančiais bei ieškinio reikalavimo dėl įpareigojimo VĮ Registrų centrui ginčo pastatus įregistruoti J. J. vardu palikimo nenagrinėto.

Teisėjų kolegija, spręsdama ginčą dėl to, ar ginčo turtas (jo dalis) buvo paveldėjimo teisės, atsiradusios mirus M. J., objektas, nurodė, kad iki 1985 m. šiam kiemui priklausė trys asmenys- M. J., J. J. ir Č. J. Kadangi Č. J. yra nuo vaikystės neįgali, o M. J. 1986 m., kai ji su Č. J. įsigijo kitą būstą, jau buvo pensininkė, jos savo kaip kolūkiečio kiemo nario teisių neprarado. Kadangi M. J., J. J. ir Č. J. turto neatsidalijo, ginčo turtas tapo jų bendrąja daline nuosavybe. Dėl nurodytos priežasties nebuvo teisinio pagrindo visą turtą įregistruoti asmenine M. J. nuosavybe. VI Registrų centro 2006 m. rugsėjo 7 d. įrašas, kuriuo ginčo turtas įregistruotas M. J. vardu, padarytas remiantis 2006 m. liepos 27 d. Kauno apskrities archyvo pažyma, kurioje pateikta neišsami informacija apie kolūkiečio kiemo narių sudėtį. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas tiek šią pažymą, tiek ir įrašą registre, kaip be pagrindo sukuriančius nuosavybės teises, pagrįstai panaikino. VĮ Registrų centrui adresuotas ieškovo prašymas pakeisti įrašą registre, prieš tai nenuginčijus galiojančio įrašo pagrindu esančio dokumento, negalėjo būti patenkintas, VĮ Registrų centro Kauno filialo ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimų, kaip priimtų laikantis teisės aktų reikalavimų, naikinti ieškinyje nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to ši ieškinio dalis atmestina. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, jog visas ginčo turtas yra ieškovo nuosavybė, nes M. J. ir Č. J. savo teisių į turtą atsisakė, neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei aptarto materialinio teisinio ginčo santykių reglamentavimo. Tačiau, atsižvelgdama į tai, kad byloje nenagrinėjamas nuosavybės teisių tarp ginčo šalių paskirstymo klausimas, kolegija sprendė, jog nurodytos aplinkybės negali būti pagrindas pirmosios instancijos sprendimui pakeisti ar panaikinti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovės M. M. ir A. J. prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 25 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutarties dalis dėl Kauno apskrities archyvo 2006 m. liepos 28 d. pažymos, registro įrašo panaikinimo, atsakovėms išduotų paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais, bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 19 d. nutartyje V. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-622/2003, konstatuota, kad bylą nagrinėjantis teismas savo iniciatyva negali nustatyti kitokio nei pagal pareikštus reikalavimus teisminio nagrinėjimo dalyko, nes priešingu atveju būtų pažeistas dispozityvumo principas. Šio išaiškinimo nebuvo laikytasi byloje, nes teismai peržengė ieškinio pagrindo ir dalyko ribas ir nepagrįstai panaikino dokumentus, suteikusius teisinį pagrindą į nuosavybę (archyvo pažymą, paveldėjimo teisės liudijimus). Teismai privalėjo pagal ieškinio reikalavimus ir nustatytą ieškovo pažeistų teisių apimtį jas ginti, o ne naikinti sąžiningai įgytas kasatorių nuosavybės teises.

2. Byloje nustatyta, kad M. J. buvo nedarbinga pensininkė išėjimo iš kolūkiečių kiemo metu, dėl to ji įgijo teisę į ginčo pastatų nuosavybę, į kurią paveldėjimas atsirado ir kasatorės įgijo pagal išduotus paveldėjimo teisės liudijimus po 1/6 dalį ginčo patalpų. Kasatorių teigimu, ieškovas, gavęs paveldėjimo teisės liudijimą, įgyvendins savo kaip įpėdinio teisę įgyti motinos palikimo dalį į 1/6 dalį patalpų kartu su kitais į bylą įtrauktais įpėdiniais, dėl to jo teisės paveldėjimo procese nepažeistos. Ginčo pastatams pagal skundžiamą Kauno apygardos teismo nutartį yra panaikinta pirminė teisinė registracija, jie egzistuoja be teisėto valdytojo, savininko ir nėra galimybės atlikti pakartotinai teisinės registracijos, nes byloje panaikinta pagal ūkines knygas išduota archyvo pažyma, taigi nėra nuosavybės teises į ginčo pastatus patvirtinančių dokumentų. Byloje taip pat nenustatytas teisinis pagrindas, pagal kurį ieškovas būtų įgijęs į visus ginčo pastatus asmeninės nuosavybės teises. Mirus M. J. 1995 m. vasario 17 d., jos gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus turėjo paveldėti po lygiai įstatyminiai įpėdiniai – šeši vaikai, tarp jų ir ieškovas, nes visi yra priėmę palikimą.

Atsiliepimu į atsakovių kasacinį skundą ieškovas J. J. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

Bylą teismai išnagrinėjo pagal ieškinio reikalavimus, suformuluotus ieškinyje ir jo papildyme, neperžengė ieškinio dalyko ir pagrindo. Iš ginčo pastatų išsikėlus M. J. 1979 m., pasibaigė jos teisės į kolūkiečių kiemo dalį. Byloje sprendžiant dėl M. J. teisių į kolūkiečių turtą pasibaigimo turėjo būti taikomos tuo metu galiojusio 1964 m. CK nuostatos, o ne vėlesnio 1990 m. lapkričio 29 d. įstatymo Nr. I-806,,Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namų savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ nuostatos. Pagal 1964 m. CK 110 straipsnį asmuo galėjo turėti tik vieną gyvenamąjį namą asmeninės nuosavybės teisėmis, taigi išsikėlusi ir įsigijusi naują būstą M. J. neteko teisių į kolūkiečių kiemo turtą. Ieškovas savininku buvo nurodytas 1986 m. ūkinėje knygoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 17 d. nutartyje D. J. T. v. M. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-57/2001, išaiškinta, kad įrašai ūkinėse knygose pripažįstami pakankamu pagrindu išvadai apie nuosavybės teisių perėjimą daryti.

Atsiliepimu į atsakovių kasacinį skundą atsakovas VĮ Registrų centras prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutarties dalį dėl VĮ Registrų centro 2006 m. rugsėjo 7 d. įrašo Nr. 44/637791 nekilnojamojo turto registre ir ieškinio reikalavimą panaikinti, nurodytą registro įrašą palikti nenagrinėtą. Atsiliepime išdėstyti tokie esminiai argumentai:

Daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ir juridinius faktus, susijusius su daiktinėmis teisėmis, įregistruoja ir išregistruoja VĮ Registrų centras, remdamasis dokumentais, kurių pagrindu atsiranda ar pasibaigia nurodytos daiktinės teisės (CK 4.255 straipsnis, 4.257 straipsnio 1 dalis). Pagal Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimą Nr. 278,,Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įgytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. sąrašo patvirtinimo“ Kauno apskrities archyvo 2006 m. liepos 28 d. išduota pažyma dėl pastatų, kurios pagrindu atlikta nuosavybės teisių M. J. vardu registracija, yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Dėl to registro valdytojo registracijos atlikimas, galiojant nurodytai pažymai, buvo teisėtas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje Varėnos rajono savivaldybė v. Ž. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-297/2008; 2009 m. spalio 13 d. nutartyje J. K. v. G. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-414/2009, konstatuota, kad bylose, kuriose sprendžiami ginčai dėl teisės į registruojamą daiktą, nereikia reikšti atskiro reikalavimo pripažinti negaliojančia teisinę registraciją.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nuosavybės teisės į turtą, priklausiusį kolūkiečių kiemui, teisinio reglamentavimo

Bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatyta, kad ginčijamas turtas – gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo kolūkiečių kiemo nuosavybė. Taip pat nustatyta, kad kolūkiečių kiemo nariai buvo ieškovas (J. J.), trečiasis asmuo (Č. J.) ir jų motina M. J. (mirusi 1995 m. vasario 17 d.). Civilinėje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartyje (bylos Nr. 3K-3-463/2008) pasisakyta dėl ginčo santykius reglamentuojančios teisės.

Šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyta, kad kolūkiečių kiemo, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objekto, teisinį statusą bei šio kiemo narių teises ir pareigas reglamentavo 1964 m. CK 132-141 straipsnių normos. Priėmus 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymą Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisė buvo panaikinta. Kartu buvo nustatyta, kad, panaikinus nurodytą nuosavybės teisės formą, nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Tačiau kolūkiečių kiemo nariams, kol nepasibaigęs bendrasis ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo įstatymo įsigaliojimo dienos (įstatymas įsigaliojo jo priėmimo dieną, t. y. 1990 m. lapkričio 27-ąją; įstatymo 6 straipsnis), įtvirtinta teisė reikalauti nustatyti jų dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą remiantis 1964 m. CK 132-141 straipsniais, galiojusiais iki šio įstatymo priėmimo. Taip pat nutartyje yra pažymėta, kad pagal priimto (1990 m.) įstatymo normas kolūkiečių kiemo nuosavybė nebuvo nei kieno nors paimta, nei nusavinta, jai tik buvo nustatytas kitas (naujas) teisinis režimas.

Kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise (1964 m. CK 132 straipsnis). Aiškinant šią normą, buvo pripažįstama, kad į šeimos narių, sudarančių kolūkiečių kiemą, sudėtį gali įeiti ir ne kolūkio nariai. Svarbu, kad bent vienas iš kolūkiečių kiemo narių būtų buvęs kolūkio narys. Iš kitų kolūkiečių kiemo narių, nesančių kolūkio nariais, buvo reikalaujama, kad jie darbu ir lėšomis dalyvautų tvarkant kiemo ūkį. Kolūkiečių kiemo šeimoje gimęs vaikas savaime tapdavo kiemo nariu. Kolūkiečių kiemo nario dalies dydis buvo nustatomas vadovaujantis tuo, kad visų kiemo narių, įskaitant ir nepilnamečius bei nedarbingus, dalys buvo lygios (1964 m. CK 136 straipsnio 2 dalis). Darbingas kolūkiečių kiemo narys netekdavo teisės į dalį kiemo turte, jeigu jis ne mažiau kaip trejus metus iš eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis tvarkant kiemo ūkį (1964 m. CK 140 straipsnis). Tačiau ši taisyklė netaikytina nepilnamečiams ir nedarbingiems kiemo nariams.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatyta, kad, 1986 metais iš kolūkiečių kiemo išvykus M. J., tuo metu jau buvusiai nedarbingai dėl savo amžiaus, bei Č. J., kuri taip pat yra nedarbinga, nes jai nustatyta visiška negalia nuo vaikystės, kolūkiečių kiemo nuosavybė negalėjo tapti ieškovo asmenine nuosavybe, nes 1964 m. CK 140 straipsnis netaikomas nedarbingiems asmenims. Taip pat ginčo turtas negalėjo tapti vien M. J. nuosavybe, nors taip ir teigia kasatorės. Su tokiu kasacinio skundo argumentu teisėjų kolegija negali sutikti, nes jis neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų.

1990 m. lapkričio 27 d. įstatymu Nr. I-806 panaikinus kolūkiečių kiemo turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisę, nuosavybės santykius toliau reglamentavo atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Įstatyme įtvirtinta, kad galimybė kolūkiečių kiemo nariui nepažeidžiant ieškinio senaties termino reikalauti nustatyti jo turto dalį, taip pat padalyti ar atidalyti turtą nereiškia jo turėtos nuosavybės teisės dalies kolūkiečių kieme panaikinimo, atėmimo ar perėjimo kitiems asmenims nesant tam teisėto įstatyminio pagrindo. Jeigu buvę kolūkiečių kiemo nariai turto dalies nenusistatė, turto nepasidalijo ar neatsidalijo panaikinus kolūkiečių kiemo nuosavybės teisę bei nuosavybės teisės santykius pradėjus reglamentuoti privatinės (asmeninės) nuosavybės teisės normoms, tai jų turėta nuosavybės teisė transformavosi į bendrosios dalinės nuosavybės teisę. Nagrinėjamos bylos atveju kolūkiečių kiemo nuosavybei transformavusis į bendrąją dalinę nuosavybę, buvę kolūkiečių kiemo nariai, kurie pasitraukė iš kiemo, tačiau tokio pasitraukimo (išvykimo) metu yra nedarbingi (dėl amžiaus, ligos), nepraranda savo turėtos turto dalies, nors ir nebuvo kreipęsi dėl savo turto dalies nustatymo, padalijimo ar atidalijimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kolūkiečių kiemo nuosavybė transformavosi į privatinę, šios bylos atveju – į bendrąją dalinę nuosavybę. Apeliacinės instancijos teismo nekonstatuota, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai būtų kreipęsi dėl turto dalies nustatymo, padalijimo ar atidalijimo. Pagal 1964 m. CK 140 straipsnį ir galiojančio CK 4.73 straipsnio 3 dalį jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios.

Dėl teisminio nagrinėjimo dalyko

Pagrindinė teismo funkcija ir pareiga, taip pat galutinis tikslas yra išspręsti šalių ginčą iš esmės. Jį spręsdamas teismas nustatytiems bylos faktams ir šalis siejantiems materialiniams teisiniams santykiams taiko konkrečias materialiosios teisės normas. Teismo sprendimu užtikrinamas materialiosios teisės normų įgyvendinimas ir jų taikymas konkrečiomis sąlygomis materialinių teisinių santykių subjektams. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartyje (bylos Nr. 3K-3-463/2008) pateiktu ginčo santykius reglamentuojančios teisės aiškinimu, tinkamai taikė materialiosios teisės normas byloje konstatuotiems faktams teisiškai įvertinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas galutinai nepasisakė dėl ginčo santykius reglamentuojančios teisės įtakos šalių teisėms ir pareigoms, t. y. materialiosios teisės normų nesukonkretino, nustatydamas ginčo santykių dalyvių turtines teises į ginčo pastatus, taip pat nustatydamas dėl šių pastatų paveldėjimo objektą.

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad priimta apeliacinės instancijos teismo nutartimi liko teisinis neapibrėžtumas dėl teisme spręsto ginčo. Pagal šalių poziciją dėl ginčo susidarė tokia teisinė situacija, kai ieškovas ieškinyje ir atsiliepime į kasacinį skundą teigia, kad jam vienam, kaip likusiam kolūkiečių kiemo nariui, priklauso nuosavybės teisė į ginčo pastatus ir kad paveldėjimas į juos po šalių motinos (M. J.) mirties neatsirado. Kasatorės teigia, kad pastatai asmeninės nuosavybės teise priklausė jų motinai (M. J.) ir po jos mirties visi šeši jos vaikai turi teisę pagal įstatymą paveldėti po 1/6 dalį ginčo pastatų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nė vienos iš šalių išdėstyta pozicija tiksliai neatitinka apeliacinės instancijos teismo konstatuotų faktų ir aptartos ginčo santykius reglamentuojančios teisės.

Apeliacinės instancijos teismo konstatuota, kad pastatai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso J. J., Č. J., M. J. (mirusiai 1995 m.) ir negali būti pripažinti nei J. J., nei M. J. asmenine nuosavybe. Teisėjų kolegija pritaria šiai apeliacinės instancijos teismo išvadai dėl pastatų nuosavybės teisės. Pirmiau nurodyta, kad jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (CK 4.73 straipsnio 3 dalis). Ši prezumpcija byloje nepaneigta. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, keisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ginčo santykiams taikydamas teisę, turėjo pripažinti, kad ginčo pastatai bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis po 1/3 dalį priklauso J. J., Č. J., M. J. (mirusiai 1995 m.) (1990 m. lapkričio 27 d. įstatymas Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, 1964 m. CK 140 straipsnis, galiojančio CK 4.73 straipsnio 3 dalis).

Taikydamas teisę apeliacinės instancijos teismas taip pat turėjo pasisakyti ir dėl paveldėjimo teisės į ginčo pastatus po M. J. mirties, nes šalių ginčas ir kilo dėl paveldėjimo teisės į ginčo pastatus, t. y. pripažinti, kad paveldėjimo objektas po M. J. mirties yra jai nuosavybės teise priklausiusi 1/3 dalis ginčo pastatų bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Likusi ginčo pastatų dalis - po 1/3 dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje liko J. J. ir Č. J. Apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje turėjo būti aiškiai nurodyta, kad M. J. palikimas (1/3 dalis ginčo pastatų) priklauso lygiomis dalimis, t. y. po 1/18 dalį visiems šešiems palikėjos vaikams (įpėdiniams J. J., Č. J., M. M., A. J., S. V. ir S. D.) (1964 m. CK 573 straipsnis, galiojančio CK 5.11 straipsnio 1 dalis). Susumavus nurodytiems asmenims tenkančias turto dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, J. J. ir Č. J. tenka po 7/18 dalis ginčo pastatų, o M. M., A. J., S. V. ir S. D. – po 1/18 dalį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal ieškinio reikalavimo pobūdį ir atsikirtimus į jį nagrinėjimu atveju nurodytas teisių į paveldėjimą pripažinimas nereikš išėjimo už ieškinio ribų, priešingai, ginčas bus išspręstas pagal pareikštą ieškinio reikalavimą ir ieškinio faktinį pagrindą. Teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra tinkamas dokumentas nekilnojamojo turto registrą tvarkančiai institucijai įregistruoti nekilnojamąjį turtą sprendime nurodytų asmenų vardu (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis V. S. v. B. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-329/2007; 2009 m. spalio 13 d. nutartis J. K. v. G. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-414/2009; kt.). Dėl to esama ginčo pastatų teisinė registracija neturi reikšmės teismui sprendžiant dėl tikrųjų ginčo pastatų savininkų.

Priklausomai nuo taikomo teisės gynimo būdo teisės doktrinoje teismo sprendimai skirstomi į sprendimus dėl teisinių santykių pripažinimo (pvz., nuosavybės teisės pripažinimo), sprendimus dėl teisinių santykių pakeitimo ar nutraukimo (sutarties pakeitimo, nutraukimo), sprendimus dėl turto priteisimo (pvz., žalos atlyginimo). Teisėjų kolegija pabrėžia tai, kad nagrinėjamoje byloje pagal teisių gynimo būdą turėjo būti priimtas teismo sprendimas dėl teisinių santykių pripažinimo, t. y. dėl pripažinimo nuosavybės teisės į dalį ginčo pastatų ir dėl pripažinimo paveldėjimo teisės į dalį pastatų. Teismas ginčo santykiams turi taikyti teisę, kurios taikymą lemia byloje nustatyti faktai ir šalis siejantys materialiniai teisiniai santykiai. Tuo atveju, kai šalies reikalavimas pagal ginčo sprendimui taikomą teisės gynimo būdą tiksliai nesuformuluotas ar netiksliai nurodoma ginčo santykius reglamentuojanti materialioji teisė, ar apskritai ji nenurodoma, šiuos trūkumus gali pašalinti ginčą sprendžiantis teismas.

Dėl to apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis keistina nurodant nuosavybės teisės ir paveldėjimo teisės pripažinimą į ginčo pastatų dalį (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad ginčo ūkinis pastatas (kluonas) skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei priklauso visiems bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektams (1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalis, galiojančio CK 4.19 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kai ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui - proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kasacinio teismo nutartimi byloje priimta apeliacinės instancijos teismo nutartis keičiama, taip pat į tai, jog apeliacinės instancijos teismas nustatė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporciją šalims (ieškovo sumokėto žyminio mokesčio ir atstovavimo išlaidų dalis, taip pat pašto išlaidų teismo procesinių dokumentų įteikimui dalis paskirstyta, įpareigojant atsakovus Kauno apskrities archyvą, M. M., A. J. atlyginti po 25 proc. nurodytų išlaidų (iš viso – 75 proc.), o ieškovą – 25 proc. išlaidų) įvertindamas patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį, tai teisėjų kolegija pripažįsta tokį bylinėjimosi išlaidų paskirstymo santykį pagrįstu.

Kadangi kasacinio teismo nutartimi, kuria keičiama apeliacinės instancijos teismo nutartis, sprendžiama dėl ieškinio turtinių reikalavimų – panaikinti paveldėjimo teisės liudijimus, išduotus atsakovėms, patenkinimo ir atmetamas neturtinis reikalavimas dėl VĮ Registrų centro veiksmų, tai nurodyta bylinėjimosi išlaidų proporcija, nustatyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, išlieka paskirstant bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme. Iš byloje pridėto pinigų priėmimo kvito matyti, kad ieškovas už teisinę pagalbą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme jo atstovui advokatui V. Mikšai sumokėjo 1000 Lt, šių išlaidų dalis lygiomis dalimis po 250 Lt priteisiama ieškovui iš kiekvieno atsakovo - Kauno apskrities archyvo, M. M. ir A. J.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutarties dalį:

Pripažinti nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus (pastatą – gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), bendras plotas 95,10 kv. m; pastatą-ūkio pastatą (duomenys neskelbtini); pastatą-ūkio pastatą (duomenys neskelbtini); pastatą-ūkio pastatą (duomenys neskelbtini); priklausinį-kiti statiniai (inžineriniai)-kiemo statiniai (šulinys), (duomenys neskelbtini), esančius adresu: (duomenys neskelbtini):

ieškovui J. J. (duomenys neskelbtini) – į 7/18 dalis nurodyto turto;

trečiajam asmeniui Č. J. (duomenys neskelbtini) – į 7/18 dalis turto;

atsakovei M. M. (duomenys neskelbtini) - į 1/18 dalį turto;

atsakovei A. J. (duomenys neskelbtini) - į 1/18 dalį turto;

trečiajam asmeniui S. V. (duomenys neskelbtini) - į 1/18 dalį turto;

trečiajam asmeniui S. D. (duomenys neskelbtini) - į 1/18 dalį turto.

Kitas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutarties dalis dėl ieškinio reikalavimų ir bylinėjimosi išlaidų palikti nepakeistas.

Priteisti ieškovui J. J. po 250 Lt iš atsakovų Kauno apskrities archyvo, M. M. ir A. J. atstovavimo išlaidų Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Janina Januškienė

Pranas Žeimys