Baudžiamoji byla Nr. 2K-18/2010
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.18.10.; 1.2.29.1.; 2.1.7.1.; 2.1.7.4.; 2.2.4.4.; 2.3.4.6.; 2.4.2.1.; 2.4.5.2.;
2.4.7.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. vasario 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
sekretoriaujant Ingai Žukovaitei,
dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,
išteisintiesiems R. K., I. Š.,
gynėjams Raimundui Lideikai, Romualdui Mikliušui, Rimvydui Jasevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutarties.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu R. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, I. Š. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, V. L. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, V. G. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartimi Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintųjų R. K. ir I. Š., jų gynėjų, išteisintosios V. L. P. gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,
n u s t a t ė:
R. K., I. Š., V. L. P. ir V. G. buvo kaltinami ir išteisinti pagal kaltinimą dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, kad R. K., būdamas UAB (duomenys neskelbtini), kodas 144760511, įregistruotos Panevėžyje (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius, šios bendrovės personalo ir valdymo direktorė I. Š., kuri pagal bendrovės generalinio direktoriaus R. K. priimtus įsakymus, t. y. pagal 2002 m. sausio 31 d. įsakymą Nr. 8-k, nuo 2002 m. sausio 3 d. iki 2002 m. vasario 8 d., pagal 2002 m. gegužės 14 d. įsakymą Nr. 48-k, nuo 2002 m. gegužės 19 d. iki 2002 m. birželio 3 d., pagal 2002 m. rugsėjo 20 d. įsakymą Nr. 95-k, nuo 2002 m. rugsėjo 23 d. iki 2002 m. spalio 2 d., pagal 2003 gegužės 12 d. įsakymą Nr. 41-k, nuo 2003 m. gegužės 14 d. iki 2003 m. gegužės 25 d., pagal 2003 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. 32-k, nuo 2003 m balandžio 15 d. iki 2003 m. balandžio 18 d., pagal 2003 m. birželio 13 d. įsakymą Nr. 75-k, nuo 2003 birželio 16 d. iki 2003 m. birželio 24 d., pagal 2003 m. liepos 25 d. įsakymą Nr. 65-k, nuo 2003 m. liepos 28 d. iki 2003 m. rugpjūčio 4 d., pagal 2003 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. 69-k, nuo 2003 m. rugpjūčio 25 d. iki 2003 m. rugpjūčio 31 d., pagal 2003 rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. 68-k, nuo 2003 m. rugpjūčio 10 d. iki 2003 m. rugpjūčio 24 d., pagal 2003 m. spalio 8 d, įsakymą Nr. 79-k, nuo 2003 m. spalio 9 d. iki 2003 m. spalio 12 d., vykdė ir generalinio direktoriaus pareigas, bendrovės vyr. finansininkė V. L. P., kasininkė-buhalterė V. G. nuo 2002 m. vasario 10 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, t. y. generaliniam direktoriui R. K., personalo ir valdymo direktorei I. Š. ir kasininkei-buhalterei V. G. patvirtinus suklastotus dokumentus – sąskaitas-faktūras, kasos pajamų orderio kvitus, avanso apyskaitas, kasos išlaidų orderius – savo parašais, vyr. buhalterei V. L. P. patvirtinus suklastotus tikrus dokumentus savo parašu ir įtraukus į bendrovės (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, taip pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX -574 6 straipsnio „Apskaitos tvarkymo sistemos nustatymas ir parinkimas“ 2 dalies, pagal kurią į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, bei 12 straipsnio 1 dalies, pagal kurią apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, reikalavimus, 2002 metų ir 2003 metų apskaitos registruose fiksavo faktiškai negautų paslaugų už 170 000 Lt įsigijimą iš viešųjų įstaigų (duomenys neskelbtini) pagal sąskaitas-faktūras, neturinčias juridinės galios, tuo nepagrįstai padidino sąnaudas, dėl to buvo negalima nustatyti 170 000 Lt panaudojimo, taip pat dėl išvardytų pažeidimų iš dalies buvo negalima nustatyti 2002 metų ir 2003 metų UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Be to, R. K. ir I. Š. buvo kaltinami ir išteisinti pagal kaltinimą dėl veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, kad R. K., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius, o I. Š., būdama šios bendrovės personalo ir valdymo direktorė ir pagal generalinio direktoriaus R. K. priimtus įsakymus įvairiu laiku eidama ir generalinio direktoriaus pareigas, R. K. nuo 2002 m. gegužės 10 d. iki 2003 m. birželio 9 d., o I. Š. nuo 2002 m. vasario 10 d. iki 2003 m. sausio 10 d., žinodami, kad viešoji įstaiga (duomenys neskelbtini), atstovaujama S. R., viešoji įstaiga (duomenys neskelbtini), atstovaujama S. R., viešoji įstaiga (duomenys neskelbtini), atstovaujama S. R., viešoji įstaiga (duomenys neskelbtini), atstovaujama S. R., jokių konsultavimo paslaugų neatliks, patvirtino savo parašu žinomai netikrus dokumentus: R. K. – penkias sutartis, penkis paslaugų suteikimo aktus ir tris darbų perdavimo aktus, I. Š. dvi sutartis, vieną priedą prie sutarties ir vieną paslaugų suteikimo aktą, ir juos panaudojo, pateikdami UAB (duomenys neskelbtini) vyr. finansininkei V. L. P.
Pirmosios instancijos teismas kaltinamuosius R. K., I. Š., V. L. P. ir V. G. išteisino, bylos teisminio nagrinėjimo metu nepasitvirtinus kaltinimuose nurodytoms aplinkybėms, kad UAB (duomenys neskelbtini) 2002-2003 metais buhalterinėje apskaitoje, klastojant dokumentus, būtų atspindėtos neįvykusios ūkinės-finansinės operacijos su viešosiomis įstaigomis (duomenys neskelbtini), išmokant šioms įmonėms 170000 litų.
Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, konstatavo, jog byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma neleidžia daryti priešingos išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas, ko prašė apeliaciniame skunde prokuroras, o išteisintųjų R. K., I. Š., V. L. P. ir V. G. parodymai, kad kaltinimuose nurodytuose apskaitos dokumentuose užfiksuotos paslaugos, už kurias sumokėta, buvo suteiktos, kaltinime nurodytų dokumentų R. K. ir I. Š. nesuklastojo, byloje nepaneigti.
Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, nes padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, tik patvirtino pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog apskaitos dokumentai bei registrai nebuvo suklastoti, o ūkinės operacijos faktiškai vykdytos ir 170 000 Lt buvo pagrįstai sumokėta S. R. įsteigtoms viešosioms įstaigoms, ir pateikia argumentus, kuriais, jo vertinimu, tokia išvada paneigiama.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, nesilaikė BPK 320 straipsnyje nurodytų bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatų, išsamiai neišnagrinėjo prokuroro apeliacinio skundo, išsamiai ir motyvuotai neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus, tinkamai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, neišsamiai atliko įrodymų tyrimą, byloje surinktus įrodymus įvertino atskirai, neanalizavo jų visumos, o kai kurių įrodymų t. y. liudytojų, naujai apklaustų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, parodymų visai nevertino, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį ir 324 straipsnio 2 ir 6 dalių reikalavimus. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai vienas byloje nustatytas aplinkybes įvertino, kaip neturinčias įrodomosios reikšmės, o kitus byloje esančius įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, t. y. nevertino jų visumos.
Kasatorius pažymi, kad Panevėžio apygardos teismas nemotyvuotai atmetė prokuroro apeliacinio skundo argumentus, dėl dalies prokuroro argumentų iš viso nepasisakė. Prokuroras apeliaciniame skunde prašė įvertinti byloje nustatytas aplinkybes, kad gryni pinigai kaip avansas buvo išmokami I. Š. bei S. D. anksčiau, negu surašomi darbų atlikimo aktai arba išrašomos sąskaitos-faktūros. Analogiška situacija ir su bankiniais pavedimais, kai apmokama anksčiau, negu gaunama R. K. rezoliucija „apmokėti“. Taip pat prokuroras prašė įvertinti V. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad jai buvo duotas vyr. finansininkės V. P. nurodymas išmokėti I. Š. nurodytas pinigų sumas ūkio išlaidoms. V. G., siekdama pateisinti pinigų išmokėjimą iš kasos, pati pildė avanso apyskaitas, nes I. Š. laiku nepateikė avanso apyskaitų už išleistas pinigų sumas. Šie V. G. parodymai buvo paskelbti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Tokie parodymai, prokuroro pastebėjimu, leidžia daryti išvadą, kad V. G. realiai S. R. bendrovėje nebuvo mačiusi, pinigų jam neišmokėdavo, todėl kasos išlaidų orderiuose ir nebuvo gavėjo S. R. parašų. Tačiau teismas šių parodymų nevertino, negretino su kitų išteisintųjų parodymais bei S. R. parodymais.
Prokuroras pabrėžia, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras du kartus prašė iškviesti ir apklausti liudytoją V. R., tačiau teismas šį prašymą atmetė. 2003 m. V. R. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu, jos parodymai svarbūs, nes susiję su esminėmis bylos aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teisme ši liudytoja nebuvo apklausta, todėl, atmesdamas prokuroro prašymą apklausti ją apeliacinės instancijos teisme, Panevėžio apygardos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 2 ir 6 dalių reikalavimus, nes nesiėmė visų priemonių, kad bylos aplinkybės būtų ištirtos išsamiai ir nešališkai.
Pasak kasatoriaus, Panevėžio apygardos teismas, padarydamas išvadą, kad S. R. teikė UAB (duomenys neskelbtini) paslaugas ir pinigai jam sumokėti pagrįstai, netinkamai, per siaurai, įvertino byloje esančius įrodymus, juos ištyrė nevisapusiškai ir neišsamiai, be pagrindo dalį jų atmetė, tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo S. R. ir R. R. parodymus, duotus 2003 m., o R. R. ir 2006 m., pripažino nepatikimais bei neteisingai nurodė, kad nė vienas iš jų ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti teisėjo. S. R. 2003 m. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo kaip įtariamasis. Jis patvirtino savo parodymus, duotus tyrėjams, bei parodė, kad 1999-2003 m. į jo viešąsias įstaigas kreipdavosi įvairios įmonės su prašymais padėti išgryninti pinigus, t. y. į jo vadovaujamų įstaigų sąskaitas pervesdavo pinigus už neva suteiktas paslaugas, o jis pinigus grąžindavo atgal, sau pasilikdamas 5 proc. už pinigų išgryninimą. Tais atvejais, kai pinigų mokėjimas būdavo įforminamas kasos pajamų orderiais, jokie pinigai realiai nebuvo įmokami į kasą, jis asmeniškai gaudavo tik 5 proc. grynaisiais. Šie S. R. parodymai, duoti teisėjui, kaip ir kiti parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo paskelbti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Kaip liudytojas buvo apklaustas apklausas atlikęs ikiteisminio tyrimo pareigūnas N. A., kuris patvirtino, kad pats S. R. nurodė įmones, kurios pervesdavo jo įstaigoms pinigus, ir asmenis, kuriems jis juos grąžindavo. Ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai nepraranda savo įrodomosios reikšmės net ir tuo atveju, kai teisme asmuo jų atsisako, todėl Panevėžio apygardos teismas, vertindamas S. R. parodymus, turėjo pagrindą remtis jo 2003 m. duotais teisėjui parodymais, patvirtinančiais, kad per jo viešąsias įstaigas buvo tik išgryninami pinigai. Tai, kad vėliau S. R. buvo pripažintas nepakaltinamu, dar neleidžia abejoti jo parodymų patikimumu, nes 2003 m. R. R. ir V. R. davė analogiškus parodymus, kaip ir S. R., o jų visų parodymų esmė sutampa su specialistų, tyrusių viešąsias įstaigas, išvadomis. Pasak prokuroro, Panevėžio apygardos teismas neteisingai nurodė, kad S. R. nebuvo ikiteisminio tyrimo metu apklaustas teisėjo, todėl darytina išvada, jog šis teismas S. R. parodymų, 2003 m. duotų teisėjui, iš viso nevertino, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
2006 m. R. R. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino tas pačias aplinkybes, kad S. R. jokių konsultavimo paslaugų neteikdavo, o vykdamas į susitikimus su kitų įmonių atstovais, veždavosi tuščius buhalterinės apskaitos dokumentus. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, R. R. negalėjo motyvuotai paaiškinti, kodėl pasirašė, kad perskaitė protokolą ir kad protokolas surašytas teisingai. Nors R. R. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepatvirtino pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau šie jo parodymai atitinka anksčiau minėtas specialistų išvadas bei S. R. parodymus, duotus teisėjui ikiteisminio tyrimo metu. Jo parodymai svarbūs, sprendžiant, ar S. R. suteikė UAB (duomenys neskelbtini) paslaugas ir ar pagrįstai jo įsteigtoms viešosioms įstaigoms UAB (duomenys neskelbtini) mokėjo pinigus.
Prokuroro manymu, atskiros analizės reikalauja ir S. R. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teisme, tačiau Panevėžio apygardos teismas apsiribojo tik jų dalies pacitavimu (kad konsultacijas S. R. suteikė ir pinigus UAB (duomenys neskelbtini) jam sumokėjo pagrįstai). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme S. R. teigė, kad UAB (duomenys neskelbtini) kasininkė pinigus išmokėdavo grynaisiais jam atvykus į įmonę. V. G. ikiteisminio tyrimo metu S. R. neatpažino (kaip ir kiti įmonės darbuotojai, išskyrus A. R.), negalėjo apibūdinti jo išvaizdos, nurodyti bent jau amžiaus, o ant UAB (duomenys neskelbtini) išrašytų kasos išlaidų orderių nėra nė vieno S. R. parašo. Kodėl 2003 m. savo parodymuose apkalbėjo kitus asmenis, jis paaiškinti negalėjo, dėl tokių parodymų davimo kaltino ikiteisminio tyrimo pareigūnus, nurodė blogą savo sveikatą, nors visose apklausose dalyvavo gynėjas ir dėl šių procesinių veiksmų atlikimo jokių pastabų nepareiškė. Nors S. R. teigė suteikęs UAB (duomenys neskelbtini) daug paslaugų, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių jo dalyvavimą projektų regimuose, o apklausti liudytojai nieko konkretaus apie jo suteiktas konsultacijas negalėjo pasakyti. Apygardos teismas nenurodė, kuri S. R. parodymų dalis patvirtina, kad jis realiai suteikė konsultacijas, dalyvavo projektų rengime. Teismas, kaip minėta, pasirėmė tik deklaratyviais S. R. teiginiais, kurių nepatvirtina kitos byloje nustatytos aplinkybės. Atvirkščiai, S. R. parašų nebuvimas ant UAB (duomenys neskelbtini) kasos išlaidų orderių, pinigų išmokėjimas per I. Š. ir S. D. leidžia teigti, kad S. R. UAB (duomenys neskelbtini) nesilankė ir konsultacijų nesuteikė.
Kasatoriaus teigimu, Panevėžio apygardos teismas neteisingai konstatavo, kad R. K., I. Š., V. P., V. G. parodymus, jog pinigai S. R. buvo sumokėti už suteiktas paslaugas, patvirtina liudytojų A. R., A. S., R. K., R. Z. parodymai. Teismas šių liudytojų parodymus aptarė tik vienu aspektu – tiek, kiek jie atitinka išteisintųjų parodymus. Tačiau, pasak prokuroro, tarp šių liudytojų ir išteisintųjų parodymų yra esminių prieštaravimų, kurių teismas neaptarė, nenurodė kieno parodymais tiki dalyje dėl liudytojų parašų buvimo ant sutarčių ir darbų atlikimo aktų, o kieno parodymus ir kodėl šioje dalyje atmeta. Liudytoja R. Z. pirmosios instancijos teisme teigė, kad S. R. įsiminė, tačiau nepamena, ar jo paskaitose buvo dalyvavusi, nepamena tokio atvejo, kad tas pats lektorius vestų seminarus 93 valandas. R. K. teigė, kad S. R. teikdavo metodinę medžiagą, tačiau UAB (duomenys neskelbtini) negalėjo pateikti jokios metodinės medžiagos, S. R. paliktos įmonei. Liudytojai A. R. ir A. S. buvo papildomai apklausti ir apeliacinės instancijos teisme. Jų parodymų esmė ta, kad nė vienas iš jų nedalyvavo pasirašant sutartis, nė vienas iš jų negali patvirtinti, kad iš tikrųjų darbų atlikimo aktuose nurodyti darbai buvo atlikti, o jų parašai ant sutarčių ir aktų reiškia tik tai, kad jie yra susipažinę su šiais dokumentais. Tokius pačius parodymus apeliacinės instancijos teisme davė ir liudytojas G. A. Šie liudytojų parodymai iš esmės nesutampa su R. K. ir I. Š. parodymais apie tai, kad šių asmenų parašai patvirtina, jog paslaugos buvo suteiktos. Tačiau Panevėžio apygardos teismas esminių parodymų skirtumų neaptarė ir neįvertino. Taip pat teismas neaptarė ir kitų liudytojų – V. K., B. K., Z. B., I. K., M. J., R. E., R. S., apklaustų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, parodymų. Šie liudytojai pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausti, todėl teismas tyrė ir jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Nė vienas iš šių liudytojų negalėjo patvirtinti, kad S. R. būtų suteikęs kokias nors paslaugas UAB (duomenys neskelbtini). Atvirkščiai, liudytoja R. E. parodė, kad ji jokiuose mokymuose nedalyvavo, o kodėl yra įtraukta į besimokančiųjų sąrašą, nežino. Liudytoja R. S. taip pat patvirtino, kad ji nedalyvavo jokiuose mokymuose, iš kitų darbuotojų taip pat nebuvo girdėjusi, kad jie dalyvautų mokymuose marketingo, vadybos, teisės klausimais. Apeliacinės instancijos teismas, papildomai atlikęs įrodymų tyrimą, įrodymų tyrimo rezultatų niekaip neaptarė ir neįvertino. Minėtų liudytojų parodymai yra svarbūs, nes susiję su esminėmis bylos aplinkybėmis, todėl teismas turėjo juos ištirti bei dėl jų pasisakyti. Prokuroro teigimu, neišsamus įrodymų tyrimas pažeidžia BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Kasaciniame skunde prokuroras pažymi, kad šioje byloje reikėjo įvertinti ir sutartis, pasirašytas tarp S. R. VšĮ ir UAB (duomenys neskelbtini), bei UAB (duomenys neskelbtini) surašytus darbų atlikimo aktus. Visos sutartys yra nekonkrečios, jų turinys analogiškas, o darbų atlikimo aktai neparodo, kokie konkretūs darbai buvo atlikti. Kai kuriuose aktuose nurodoma, kad pagal sutartį užsakovas turi sumokėti pinigus, tačiau neaišku, už kokius atliktus darbus tie pinigai turi būti sumokėti. Jau vien šių sutarčių ir darbų atlikimo aktų neinformatyvus turinys leidžia teigti, kad jokie realūs darbai nebuvo atlikti.Iš byloje esančių specialistų išvadų matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) tuo metu biudžetui buvo skolinga daugiau negu 5 000 000 Lt, įmonėje buvo bloga finansinė situacija. Taigi sutartys buvo pasirašomos tik kaip priedanga, kad būtų galima pagrįsti pinigų paėmimą iš įmonės kasos.
Prokuroro kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 1 dalies reikalavimų vykdymo
Pagrindinis kasacinio skundo argumentas yra tas, kad, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai konstatavo, jog šioje byloje neturi įrodomosios reikšmės Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi ir toje byloje esančiomis specialistų išvadomis nustatytos aplinkybės. Prokuroras teigia, kad, sprendžiant šioje byloje patrauktų baudžiamojon atsakomybėn asmenų kaltės klausimą, negalima nevertinti ta nutartimi nustatytų aplinkybių bei specialistų išvadų dėl S. R. VšĮ (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos, nes UAB (duomenys nesklebtini), atstovaujama R. K. ir I. Š., pasirašė tariamas paslaugų suteikimo sutartis būtent su šiomis viešosiomis įstaigomis, atstovaujamomis S. R.
Toks kasacinio skundo argumentas prieštarauja BPK normoms.
Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys.
Pradėjus ikiteisminį tyrimą (BPK 166 straipsnis), duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, renkami tik BPK nustatyta tvarka (BPK 4 straipsnis). Kitų įstatymų nustatyta tvarka duomenys paprastai renkami prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, o atliekant ikiteisminį tyrimą šių įstatymų nustatyta tvarka tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius atliekami proceso veiksmai.
Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2006 m. gegužės 22 d., FNTT Panevėžio apskrities skyriuje atlikus UAB (duomenys neskelbtini) patikrinimą ir nustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, požymius. Į bylą įdėtos dokumentų fotokopijos iš baudžiamosios bylos, kurioje Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 6 d. nutartimi nustatyta, kad S. R. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 223 straipsnio 1 dalyje, būdamas nepakaltinamas, ir jam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
BPK numato vienintelį atvejį, kai vienoje baudžiamojoje byloje surinkta informacija gali būti panaudota kitose baudžiamosiose bylose. Pagal BPK 162 straipsnį ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sutikimu gali būti panaudota taikant procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą. Visais kitais atvejais ikiteisminio tyrimo metu įrodymai renkami atliekant procesinius veiksmus, joks automatiškas kitose bylose surinktų įrodymų panaudojimas BPK nenumatytas. Prokuroro sprendimu ikiteisminiai tyrimai gali būti sujungti ir atskirti (BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Iki tyrimų atskyrimo surinkti duomenys yra gauti įstatymų nustatyta tvarka, todėl teismas turi juos patikrinti ir įvertinti, tačiau šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas nebuvo atskirtas nuo ikiteisminio tyrimo S. R. baudžiamojoje byloje, o pradėtas atskirai praėjus beveik metams po S. R. baudžiamosios bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme.
Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kitose bylose nustatyti faktai, jog S. R. įsteigtos viešosios įstaigos paslaugų kitoms konkrečiai nurodytoms įmonėms nesuteikė, neturi prejudicinės galios šioje byloje, nes tose bylose dėl paslaugų suteikimo ar nesuteikimo UAB (duomenys neskelbtini) nespręsta ir nepasisakyta, atitinka minėtas BPK normas. Būtina pažymėti ir tai, kad S. R. byloje teismas nepadarė išvados, kad jo įsteigtos viešosios įstaigos kitoms įmonėms paslaugų faktiškai nėra suteikusios. Iš Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarties matyti, kad S. R., būdamas nepakaltinamas, yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 223 straipsnio 1 dalyje, kurios pasireiškė tuo, kad S. R. aplaidžiai tvarkė jo įsteigtų viešųjų įstaigų (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą. Jokių kitų S. R. baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų teismų nepripažinta (BPK 6 straipsnio 1 dalis).
Dėl apeliacinio proceso
Apeliacinio proceso, kaip vieningo baudžiamojo proceso dalies, paskirtis neapsiriboja vien tik pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų patikrinimu. BPK 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad baudžiamasis procesas turi užtikrinti greitą, išsamų nusikalstamų veikų atskleidimą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apeliaciniame skunde prokuroras teigė, kad kaltinamieji išteisinti nepagrįstai, pasak prokuroro, teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir padarė šių aplinkybių neatitinkančias išvadas. Nagrinėdamas šį apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų, patikrino apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą ne tik pagal pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, bet ir pats atliko įrodymų tyrimą, papildomai apklausdamas jau apklaustus pirmosios instancijos teisme ir naujus liudytojus bei atlikdamas kitus procesinius veiksmus. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio nuostatas, išsamiai ir motyvuotai neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus, o vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 324 straipsnio 2 ir 6 dalių reikalavimus.
Su tokiais kasacinio skundo argumentais sutikti negalima.
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Nusprendęs atmesti prokuroro apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas priėmė nutartį, kurios turinį reglamentuoja BPK 332 straipsnis. Prokuroro kasaciniame skunde reiškiamos pretenzijos apeliacinės instancijos teismui dėl to, kad priimtoje nutartyje šis teismas smulkiai neaptarė šios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymų, sutarčių ir darbų priėmimo aktų, grynųjų pinigų išmokėjimo aplinkybių bei neteisingai įvertino šiuos bylos duomenis, tai iš viso nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 369 straipsnis). Pateikdamas savo bylos aplinkybių vertinimą, kasatorius pagrindinį dėmesį skiria duomenims, gautiems ne įstatymų nustatyta tvarka, dėl to kolegija šioje nutartyje jau pasisakė. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus, joje išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Atlikęs įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tiek pirmosios instancijos teismo, tiek ir savo apklaustų liudytojų parodymais bei kitais bylos duomenimis, padarė išvadą, kad išteisintųjų parodymai dėl realaus paslaugų, už kurias buvo sumokėta, atlikimo byloje nepaneigti. Taigi kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas, papildomai atlikęs įrodymų tyrimo veiksmus, jų rezultatų neaptarė ir neįvertino priimtame procesiniame dokumente, neatitinka apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio.
Kasatorius atskirai pasisako dėl, jo manymu, apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK pažeidimų, vertinant liudytojų S. R., jo tėvo R. R. parodymus bei atsisakant iškviesti kaip liudytoją jo motiną V. R. Tokių pažeidimų teismas nėra padaręs.
Prokuroras, nesilaikydamas BPK 220 straipsnio 2 dalies nuostatos kartu su kaltinamuoju aktu perduoti teismui bylos medžiagą, kuri gali būti reikalinga nagrinėjant bylą, atliekant šioje byloje ikiteisminį tyrimą liudytojo S. R. 2007 m. gegužės 18 d. apklausos protokolo neperdavė teismui ir neįtraukė S. R. į asmenų, kurie turėtų būti apklausti teisiamajame posėdyje, sąrašą. Šis protokolas pateiktas tik atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas pats apklausė kaip liudytoją S. R., taigi kasacinio skundo argumentas, kad liko neįvertinti šio asmens parodymai ikiteisminio tyrimo metu byloje, kurioje pats S. R. buvo įtariamasis, yra nepagrįstas, nes, minėta, tokiam vertinimui nėra procesinio pagrindo. Taigi ir BPK 20 straipsnio 5 dalies taisyklės, vertinant S. R. parodymus, nebuvo pažeistos. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas galėtų būti vertinami S. R. parodymai, užfiksuoti prokuroro pateiktame apklausos protokole, tačiau tie parodymai niekuo nesiskiria nuo S. R. parodymų, duotų apeliacinės instancijos teismui.
Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas kitoje byloje įtariamojo S. R. duotus parodymus įvertino kaip nepatikimus, nes jie duoti asmens, kuris pagal teismo psichiatrinės ekspertizės išvadą sirgo psichine liga, negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Be to, kasacinio skundo argumentas, kad teismas neįvertino ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos S. R. apklausos, neatitinka apklausos protokolo turinio, iš kurio matyti, kad dėl UAB (duomenys neskelbtini) teisėjo jis nebuvo apklaustas. Ši įmonė paminėta tik vėlesnėje tyrėjo atliktoje apklausoje.
Kasatoriaus argumentai dėl BPK normų pažeidimo vertinant liudytojo R. R. parodymus taip pat nepagrįsti. Šis liudytojas buvo apklaustas tyrėjo bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Kasatorius įžvelgia prieštaravimus tarp šio liudytojo parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teismuose ir laiko, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Tokie argumentai prieštarauja BPK normoms.
BPK 184 straipsnio 1 dalis numato atvejus, kai prokuroras gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl liudytojo apklausos. Vienas iš tokių atvejų yra prokuroro manymas, kad liudytojas nagrinėjimo teisme metu gali pakeisti parodymus arba pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus. Dėl liudytojo R. R. apklausos į ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo kreiptasi ir teisėjo jis neapklaustas. Taigi BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos galimybės paskelbti ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus nėra. Apeliacinės instancijos teisme liudytojo R. R. duoti parodymai esmingai nesiskiria nuo jo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme.
BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus liudytojo parodymus, tačiau, priešingai negu to paties straipsnio pirmosios dalies trečiajame punkte numatytu atveju, tokio perskaitymo paskirtis ne nustatyti, kuriais parodymais remtis pagrindžiant sprendimą, o patikrinti byloje esančius įrodymus. Tuo tarpu kasatorius R. R. parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui gretina ne su šioje, o su S. R. byloje esančiais įrodymais, kurie su UAB (duomenys neskelbtini) tiesiogiai nesusiję. Ta aplinkybė, kad S. R. kitoms jo byloje nurodytoms įmonėms nesuteikė paslaugų, neduoda pagrindo analogiškai vertinti ir jo įsteigtų viešųjų įstaigų sutarčių su UAB (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas pasinaudojo BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybe ir apklausė kaip liudytoją R. R. apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusį pareigūną A. G. Tiek šis, tiek apeliacinės instancijos teismas, dar kartą apklausęs R. R. bei jo sūnaus S. R. byloje apklausas atlikusi pareigūną N. A. (dėl S. R. bylos duomenų jau pasisakyta), nusprendė remtis R. R. parodymais teismuose. Ši teismų išvada susijusi su faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu ir nėra apskundimo bei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas (BPK 369 straipsnis).
Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro prašymą iškviesti ir apklausti liudytoją V. R., pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, neatitinka šios procesinės teisės normos turinio. Ši norma įgalina apeliacinės instancijos teismą atlikti įrodymų tyrimą, kuris atliekamas pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles. Kokius konkrečiai veiksmus atlikti, sprendžia teismas ir jam nėra privalomas proceso dalyvių prašymas atlikti vieną ar kitą procesinį veiksmą. Prokuroro prašymas apklausti liudytoją V. R. buvo apsvarstytas ir motyvuotai atmestas. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad nėra duomenų apie jai žinomas svarbias bylos aplinkybes. Kasatoriaus tvirtinimas, esą ji ikiteisminio tyrimo metu buvusi apklausta, siejasi su jau pirmiau šioje nutartyje išdėstytais argumentais dėl S. R. bylos duomenų. Šioje byloje esančioje V. R. apklausos protokolo fotokopijoje jokių duomenų apie UAB (duomenys neskelbtini) neužfiksuota, esant duomenų apie blogą jos psichinės sveikatos būklę, ji šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausta ir nebuvo įrašyta į apklaustinų teisiamajame posėdyje asmenų sąrašą. Taigi svarstant šį klausimą BPK normos pažeistos nebuvo.
Pažymėtina ir tai, kad vieno ar kito apeliacinio skundo argumento svarba išriškėja įvertinus visą pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio turinį, o ne atskirus jo fragmentus. Pirmosios instancijos teismas visų kaltinamųjų išteisinimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį argumentavo ir tuo, kad nėra būtino šio nusikaltimo objektyviojo požymio – apgaulingo apskaitos tvarkymo padarinių. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutiko. Kasaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo nutartis šiuo klausimu neskundžiama. Šiame kontekste į apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas atsakė pakankamai išsamiai.
Taigi kolegija pagal kasacinio skundo motyvus nenustatė BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir bylos perdavimo iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka pagrindų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Albinas Sirvydis
Vladislovas Ranonis
