Baudžiamoji byla Nr. 2K-16/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.4;
1.2.29.1 (S)
2010 m. vasario 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Mindaugui Barkauskui,
gynėjui advokatui Romualdui Mikliušui,
nuteistiesiems P. S., B. G., Ž. L., V. L., R. Z.,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. S., B. G., Ž. L., V. L., R. Z. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžio.
Visagino miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu P. S., B. G., Ž. L., V. L., R. Z. dėl nusikaltimų, numatytų pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį, išteisinti jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, panaikintas Visagino miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 20 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis:
P. S. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – atėmimas teisės dirbti valdžios ir valdymo institucijose dvejiems metams; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.
B. G. nuteista pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta bausmė –teisės dirbti valdžios ir valdymo institucijose atėmimas dvejiems metams; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jai paskirta galutinė subendrinta bausmė – 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.
Ž. L. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – teisės dirbti valdžios ir valdymo institucijose atėmimas dvejiems metams; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.
V. L. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė –teisės dirbti valdžios ir valdymo institucijose atėmimas dvejiems metams; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį –30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.
R. Z. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir paskirta bausmė –teisės dirbti valdžios ir valdymo institucijose atėmimas dvejiems metams; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BPK 105 straipsniu, iš nuteistųjų P. S., B. G., Ž. L., V. L., R. Z. solidariai priteista Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai 14 526 Lt proceso išlaidoms atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, nuteistųjų ir jų gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
P. S., B. G., Ž. L., V. L., R. Z. nuteisti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, būdami Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktorės 2003 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. A-368 sudarytos Komisijos išlikusių buvusių sodybų statinių ir (ar) sodų liekanų saugomose teritorijose faktui nustatyti nariai, o P. S. – pirmininkas, veikdami kartu, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, suklastojo tikrą dokumentą – 2006 m. gruodžio 19 d. aktą, o P. S. dar ir panaudojo šį suklastotą dokumentą.
Nusikalstamos veikos padarytos šiomis aplinkybėmis: P. S., B. G., Ž. L., V. L., vykdydami jiems, kaip komisijos nariams, o P. S. – kaip pirmininkui, patikėtas funkcijas išlikusių buvusių sodybų statinių ir (ar) sodų liekanų faktui saugomose teritorijose nustatyti bei priimtą sprendimą įforminti, 2006 m. gruodžio 19 d. P. S. ir Ž. L., apžiūrėję žemės sklypą, V. L. ir R. Z., jo neapžiūrėję, o B. G., apžiūrėjusi žemės sklypą nedalyvaujant kitiems komisijos nariams, vizualiai įsitikinę arba neįsitikinę, jog buvusios sodybos pastatų pamatų liekanų ir pastato rūsio liekanų sklype nėra, 2006 m. gruodžio 19 d. akte savo parašais patvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis, kad žemės ūkio paskirties žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teise priklausančiam A. G. ir E. G., esančiame (duomenys neskelbtini), yra išlikusių pavienių buvusios sodybos pastatų pamatų liekanų ir buvusios sodybos rūsio duobė. Taip sklypo savininkui buvo suteikta galimybė gauti projektavimo sąlygas sodybai projektuoti, t. y. neteisėtai, nesant juridinio pagrindo, statyti statinius Labanoro regioninio parko teritorijoje. P. S., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą – asmeniškai jo, kaip komisijos pirmininko (P. S.), ir visų komisijos narių (V. L., R. Z., Ž. L., B. G.) pasirašytą 2006 m. gruodžio 19 d. aktą, 2007 m. liepos 5 d. raštu Nr. S-478 pateikė Labanoro regioninio parko direkcijai dėl projektavimo sąlygų išdavimo statytojams (užsakovams) A. G. ir E. G. sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Šiais savo veiksmais P. S., B. G., Ž. L., V. L., R. Z. pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytus valstybės tarnautojų veiklos etikos principus gerbti valstybes institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus, nepiktnaudžiauti suteiktomis galiomis ir valdžia, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinių institucijų autoritetą ir padarė didelę žalą valstybės interesams.
Kasaciniu skundu nuteistieji P. S., B. G., Ž. L., V. L., R. Z. prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Visagino miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 20 d. išteisinamąjį nuosprendį. Kasatoriai nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendis yra nepagrįstas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad vienas iš pagrindinių piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi nusikalstamos veikos elementų yra subjektas – valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo. Nustatant, ar kaltinamieji yra inkriminuoto nusikaltimo subjektai, buvo svarbu išsiaiškinti Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktorės sudarytos komisijos funkcijas, įgaliojimus, atsakomybės ribas, komisijos narių padėtį ir jų santykį su valstybės tarnyba dirbant komisijoje. Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktorė komisiją sudarė vykdydama Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatas. Baudžiamojoje byloje yra Švenčionių rajono savivaldybės administracijos raštas, kuriame nurodoma, kad komisijos veiklos nuostatų nėra, komisijos paskirtis – nustatyti išlikusių buvusių sodybų ir (ar) sodų liekanų faktą saugomose teritorijose. Komisijos sprendimų įforminimo tvarka – aktas su privalomais dokumentais. Iš Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktorės 2003 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. A-368 matyti, kad sudaryta vardinė komisija, nurodant komisijos nario einamas pareigas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu (1994 m. liepos 7 d. Nr. 1-533), viena iš valstybės perduotų savivaldybei funkcijų yra dalyvavimas valdant valstybinius parkus, piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės ir komercinės paskirties pastatus nagrinėjimas bei sprendimų dėl nuosavybės teisės atkūrimo priėmimas (8 straipsnio 5, 9 punktai). Vadovaujantis tuo pačiu įstatymu, savivaldybės administracijos direktorius: 1) tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais; 2) tiesiogiai įgyvendindamas įstatymus, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimus, gali kreiptis į valstybinio administravimo subjektus, leisti įsakymus, privalomus savivaldybės administracijos struktūriniams bei struktūriniams teritoriniams padaliniams – seniūnijoms ir į struktūrinius padalinius neįeinantiems valstybės tarnautojams bei jam priskirtos kompetencijos klausimais savivaldybės gyventojams ir kitiems savivaldybės teritorijoje esantiems subjektams (29 straipsnis).
Visagino miesto apylinkės teismas 2008 m. gegužės 20 d. nuosprendyje nurodė, kad iš kaltinamojo P. S. pareigybės charakteristikos matyti, jog jis, būdamas Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėjas – vyriausiasis architektas, vykdydamas savo funkcijas, neprivalo dalyvauti komisijų veikloje, tačiau yra pavaldus Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktoriui. Dėl to galima manyti, kad P. S. galėjo dalyvauti komisijos veikloje kaip valstybės tarnautojas. Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojas R. Z., Labanoro regioninio parko direktorius V. L., Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūros vedėjas Ž. L. nėra pavaldūs ar atskaitingi Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktoriui ir į jų pareigines funkcijas neįeina dalyvavimas savivaldybių komisijose. Būdami įtraukti į komisijos, skirtos išlikusių buvusių sodybų statinių ir (ar) sodų liekanų faktui nustatyti, veiklą, remiantis savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu joje dirbdami, neaišku, ar atlikinėjo jiems pavestas valstybės tarnautojų funkcijas ir ar jos buvo susijusios su jų tiesioginėmis pareigomis valstybės tarnyboje. Be to, Ž. L. ir V. L. nebuvo įtraukti į vardinį komisijos sąrašą. Labanoro seniūno pavaduotoja B. G., nors ir pavaldi bei atskaitinga Švenčionių rajono administracijos direktoriui ir seniūnui, pagal savo pareigines funkcijas neprivalo dalyvauti komisijų veikloje ir jos pareiginės funkcijos nesusijusios su nekilnojamuoju turtu. Taigi jos dalyvavimas minėtos komisijos veikloje nereglamentuotas jokiais dokumentais, todėl neaišku, ar ji galėjo vykdyti valstybės tarnautojo funkcijas. Iš nuteistųjų pareigybių charakteristikų matyti, kad jų einamoms pareigybėms specialios archeologo ar statybos inžinieriaus žinios nereikalingos. Pasak kasatorių, tai rodo, kad negalima daryti išvados, jog nuteistieji, apžiūrinėdami A. ir E. G. priklausanti sklypą, veikė kaip valstybės tarnautojai.
Kasatoriai taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, kad naujos statybos galimos, kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba nustatant juridinį faktą. CPK 445 straipsnyje numatyti reikalavimai, būtini juridiniam faktui nustatyti teisme, – kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų. Dėl šių priežasčių ir buvo sudaryta savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu vardinė komisija. Vertinant šiuos teisės aktus ir Vietos savivaldos įstatymą akivaizdu, kad savivaldybės administracijos komisijos išvados iš esmės nesukuria teisinių padarinių ir nieko neįpareigoja, nes juridine reikšmę turinčius faktus nustatinėja tik teismas. Dėl to darytina išvada, kad bet kokios komisijos aktas yra tik rekomendacinis, išreiškiantis subjektyvią komisijos narių nuomonę, už kurią teisinė atsakomybė negalima. Kasatorių teigimu, tokios komisijos sudarymas iš esmės yra tik įstatymais nereglamentuotos veiklos įgyvendinimas vidiniu savivaldybės susitarimu, kuris, beje, taip pat nėra reglamentuotas jokiais lokaliniais aktais.
Kasatoriai taip pat nurodo, kad pagal BK 230 straipsnio 3 dalį, valstybės tarnautojui prilyginamas toks asmuo, kuris dirba bet kokioje įstaigoje ar organizacijoje ir turi administracinius įgalinimus arba teisę veikti įstaigos ar organizacijos vardu ar teikti viešąsias paslaugas. Savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta komisija nėra valstybinės valdžios institucija. Tokiai komisijai nėra ir negali būti perduodamos dalis valstybės funkcijų. Komisija neturi administracinių įgaliojimų, teisės veikti valstybinės įstaigos vardu ar teisės teikti viešąsias paslaugas. Dėl to komisijos išvada gali būti tik rekomendacinio, patariančio, siūlančio, bet ne faktus patvirtinančio pobūdžio.
Kasatoriai pažymi, kad nuteistajam P. S., surašiusiam dokumentą bei jį panaudojusiam, ir kitiems kaltinamiesiems, pasirašiusiems dokumentą, inkriminuojamas intelektualus dokumento klastojimas, t. y. įrašymas į jį tikrovės neatitinkančių duomenų. Pasak kasatorių, nustatant, ar buvo dokumentas suklastotas, pirmiausia reikėtų nustatyti, ar dokumente įrašytos frazės: „pavienės buvusios sodybos pastatų pamatų liekanos“ ir „buvusios sodybos rūsio duobė“, atitinka tikrovę. Tam reikia nustatyti faktą – ar nusikaltimo padarymo dieną sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) teritorijoje buvo pavienių buvusios sodybos pastatų pamatų liekanų ir buvusios sodybos rūsio duobė, ar jų nebuvo. Statybos techniniame reglamente STR 2.0514:2005 „Hidrotechnikos statinių pagrindų ir pamatų projektavimas“ pateikiamas statinio pamato apibrėžimas: statinio pamatas – tai statinio dalis, kuri perima apkrovas ir perduoda jas į pagrindą. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme sąvokos „pamatai“, „buvusių sodybų pamatai“, „pamatų liekanos“ nepaaiškintos. Aplinkos apsaugos ministerijos 2007 m. liepos 2 d. rašte Nr. (l-19)-D8-5702 nurodyta, kad statinio pamatu gali būti laikoma tik tokia konstrukcija, kuri iš tikrųjų galėtų išlaikyti buvusio pastato apkrovą, t. y. visiškai sukomplektuota tam tikslui. Jei kai kurių pamato konstrukcijų trūksta ir dėl to ant tokių pamatų atstatyti buvusį pastatą nėra galimybių, tokia pamatų konstrukcijų dalis turėtų būti laikoma pamatų liekanomis arba likučiais, bet ne pamatais. Kituose teisės aktuose sąvokų „pamatai“ ar „buvusių sodybų pamatai“ apibrėžimai nėra pateikiami. Pasak kasatorių, įstatymams neapibrėžiant sąvokų „buvusių sodybų pamatai“, „pamatų liekanos“, kiekvienas asmuo dėl jų gali išreikšti tik savo subjektyvią nuomonę, bet ne kategorišką tvirtinimą. Minėtame Aplinkos apsaugos ministerijos rašte specialistai, apibūdindami sąvoką „statinio pamatas“, išreiškė tik savo nuomonę.
Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta užduotis – atlikti tyrimą žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) siekiant nustatyti, ar sklype yra žmogaus veiklos pasekmės, išlikusios statinių, sodų liekanos. Atlikus archeologinius sklypo kasinėjimus, buvo nustatyta, kad sklype nerasta pastatų liekanų. Teisme apklaustas tyrimą atlikęs specialistas O. F. patvirtino, kad vizualiai nustatyti pastatų pamatų liekanų negalima, tam būtini specialūs tyrimai. Nesant įstatymiškai apibrėžtos sąvokos „išlikusių buvusių statinių ar sodų liekanos“, kuri numatyta Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir be specialių tyrimų negalint nustatyti jų buvimo, komisijos nariai tiesiog negalėjo nustatyti, kad sklype nebuvo pavienių buvusios sodybos pastatų pamatų liekanų ar buvusios sodybos rūsio duobės. Anot kasatorių, intelektualus dokumento klastojimas iš viso negalimas, jeigu jo turinio negalima patikrinti taikant objektyviosios tiesos kriterijų. Komisijos nariams patvirtinus, kad žemės sklype yra išlikusių pavienių buvusios sodybos pastatų pamatų liekanų ir buvusios sodybos rūsio duobė, išreikšta komisijos narių valia, kurios, neatlikus specialių tyrimų, neįmanoma palyginti su objektyviąja tiesa. Taigi komisijos išvada yra kelių asmenų išreikšta nuomonė, suformuota gyvenimiška patirtimi, turimomis žiniomis apie tam tikrą vietovę, bendru vaizdu tam tikroje vietoje ir kitų asmenų netiesiogine įtaiga.
Kasatoriai nurodo, kad liudytojai A. G., V. J., K. G. parodė, kad anksčiau (duomenys neskelbtini) kaime sodybos buvo. 1921, 1952, 1985 metais žemėlapiai patvirtina liudytojų parodymus apie tai, kad (duomenys neskelbtini) kaime buvo ir yra sodybų. Šie įrodymai leidžia teigti, kad komisijos akte tikrovės neatitinkančių duomenų nėra, nes (duomenys neskelbtini) kaime ne tik buvo, bet yra sodybų. Pažymėtina, kad komisija nėra padariusi išvados apie tai, kad pavieniai akmenys ir rūsio duobė yra būtent šio sklypo. Kiekvienas asmuo turi savo subjektyvią nuomonę, kurią yra laisvas reikšti. Nesant komisijos veiklos nuostatų, įstatymų reglamentuotų sąvokų, nenaudojus techninių ar specialių priemonių, kiekvienas komisijos narys, apžiūrėjęs vietoje ar susipažinęs su dokumentais, galėjo nuspręsti, kad esami akmenys sklype ir duobė galėjo būti buvusios sodybos liekanos. Kasatorių teigimu, iš bylos medžiagos matyti, kad komisijos apžiūros metu sklype buvo mažiau akmenų, nei jų buvo rasta sklype po to, kilus ažioatažui bei prasidėjus patikrinimams. Pasak kasatorių, tai leidžia daryti prielaidą, kad kažkas po komisijos apsilankymo sklype bandė pakeisti esamą padėtį, tikėtina, specialiai norėdamas pakenkti komisijos nariams. Neatmestina ir byloje užfiksuota prielaida apie tai, kad šie veiksmai galėjo būti daromi sąmoningai, siekiant sukompromituoti komisijos narius, norint užimti jų pareigas.
Kasatoriai taip pat pažymi, kad subjektyvieji dokumentų klastojimo požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. suvokiant savo veikos pavojingumą, numatant pavojingas pasekmes, jų siekiant. Byloje nustačius, kad savivaldybės administracijos direktoriaus sudarytos komisijos veiklos reglamentavimo nėra, nesant įstatymiškai apibrėžtų „išlikusių buvusių statinių ar sodų liekanų“ sąvokų, nuteistieji, kurie dalyvavo apžiūrint sklypą ir kurie šioje apžiūroje nedalyvavo, negalėjo veikti tiesiogine tyčia, nes nesuvokė ir negalėjo suvokti savo veikos pavojingumo, pavojingų pasekmių ir jų siekti.
Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistiesiems inkriminuojama tai, kad jie, klastodami dokumentą, o P. S. – dar ir jį panaudodamas, padarė didelę žalą, o piktnaudžiaudami –padarė didelę žalą valstybei. Nei kaltinamiesiems įteiktuose įtarimuose, nei kaltinamajame akte didelė žala klastojant dokumentą bei didelė žala valstybei nebuvo įvardytos. Didelė žala valstybei apibūdinama taip, kad kaltinamieji, nesilaikydami Valstybės tarnybos įstatymo, nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principo, reikalaujančio gerbti valstybės institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus, nepiktnaudžiauti suteiktomis galiomis ir valdžia, suklastodami komisijos aktą, o P. S. – ir jį panaudodamas, sumenkino valstybinių institucijų autoritetą ir padarė žalą valstybės interesams. Kasatorių teigimu, byloje nėra duomenų apie tai, kad kaltinamieji negerbtų valstybės institucijų ir įstaigų, įstatymų ir kitų teisės aktų, piktnaudžiautų suteiktomis galiomis ir valdžia. Kadangi kaltinamieji negalėjo suklastoti komisijos akto, negalima daryti išvados, kad jie sumenkino valstybinių institucijų autoritetą ir padarė žalą valstybės interesams. Juolab byloje yra dokumentų, patvirtinančių, kad jokia žala valstybei ar jos autoritetui nebuvo padaryta. Valstybės įstaigos vadovas – V. L., gavęs savivaldybės įstaigos padalinio vadovo P. S. raštą su prašymu išduoti statybos projektavimo sąlygas A. ir E. G. priklausančiame sklype, atsisakė tai padaryti. Taip buvo išvengta bet kokios žalos valstybei ar jos valstybinių įstaigų autoritetui. Tokį sprendimą V. L. priėmė ne dėl liudytojo Ž. M. veiksmų, o dėl to, kad galiojantys norminiai aktai leido išduoti statybos projektavimo sąlygas tik esant gyvenamojo namo pamatams, kurių šiuo atveju nebuvo. Pasak kasatorių, šis faktas dar kartą patvirtina, kad komisijos aktas buvo tik patariamojo pobūdžio.
Įvertinę visas aukščiau nurodytas aplinkybes, kasatoriai teigia, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, pagrįstas prielaidomis, o ne konkrečiais įrodymais, nuteistųjų veiksmuose nėra nusikalstamų veikų požymių. Byloje nepašalintos abejonės dėl to, ar komisijos nariai turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sklype yra sodybos liekanų. Tai iš dalies patvirtina ir eksperto išvada bei kita bylos medžiaga (informacija apie rūsio duobę). Akivaizdu, kad be specialaus tyrimo buvo neįmanoma kategoriškai nustatyti, ar šiame sklype buvo sodybos pastatų, nors pagrindai taip manyti tikrai buvo (informacija žemėlapiuose, liudytojo V. J. parodymai). Šios abejonės teismas savo sprendimu nepašalino ir iš esmės apie tai nepasisakė, nors visos abejonės turėjo būti traktuojamos kasatorių naudai. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra ydingas ir dėl to, kad, nuteisiant kasatorius pagal BK 228 straipsnį, nuosprendyje nenurodyta, ar jie viršijo savo įgaliojimus, kokius, ar vykdė jiems pavestas (pagal pareigines instrukcijas) funkcijas. Šie aspektai turėjo būti privalomai aptarti nuosprendyje, nes jie sudaro objektyviuosius BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius.
Nuteistųjų kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo
Teisėjų kolegija atmeta nuteistųjų kasacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas jų veikos kvalifikavimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Nepagrįsti yra argumentai, kad Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktorės įsakymu sudarytos Komisijos 2006 m. gruodžio 19 d. aktas išreiškia tik subjektyvią komisijos narių nuomonę ir nėra faktus liudijantis dokumentas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, kasacine tvarka nagrinėdama šią bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą, 2009 m. kovo 3 d. kasacinėje nutartyje Nr. 2K-114/2008 jau yra pasisakiusi, kad toks minėtos komisijos akto juridinės reikšmės aiškinimas yra neteisingas. Šioje nutartyje pateikti išsamūs motyvai, kodėl Komisijos aktas laikytinas dokumentu ir atitinka BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalyko sampratą.
Pagal BK 300 straipsnį dokumentas – tai materialus teisinio fakto liudijimas (kasacinė byla Nr. 2K-290/2008). Dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinė byla Nr. 2K-426/2006). Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte (2001-12-04, Nr. IX-628 redakcija) numatyta, jog gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikusių buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą). Tokio fakto nustatymui numatyta tiek teisminė, tiek ir neteisminė procedūros. Vykdant minėto įstatymo nuostatas, Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-368 buvo sudaryta komisija, kurios paskirtis – nustatyti išlikusių buvusių sodybų ir (ar) sodų liekanų faktą saugomose teritorijose. Minėtu įsakymu numatyta ir komisijos sprendimo įforminimo tvarka – aktas su privalomais dokumentais. Komisijos nariais paskirti Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus, Aplinkos apsaugos departamento agentūros viršininkas ir kiti už saugojamų teritorijų priežiūrą, planavimą bei jų išsaugojimą atsakingi pareigūnai. Komisijos sudėtis bei akto įforminimo tvarka rodo, kad buvusių sodybų ir (ar) sodų liekanų fakto nustatymui saugomose teritorijose suteikta išskirtinė svarba. Tik minėtos komisijos aktas arba teismo sprendimas dėl išlikusių statinių ir (ar) sodų liekanų yra pagrindas gauti leidimus statybai ir projektavimo sąlygas. Tai reiškia, kad be šio fakto nustatymo negalimos statybos ir kiti atstatymo darbai, todėl ši procedūra turi savarankišką reikšmę, nes yra pagrindas pradėti kitas procedūras ir gali lemti civilinių teisių ir pareigų atsiradimą (kasacinė nutartis Nr. 2K-114/2008).
Teisėjų kolegijai nesukėlė jokių abejonių apeliacinės instancijos teismo išvada (kurią ginčija nuteistieji), kad į Komisijos 2006 m. gruodžio 19 d. aktą įrašyti tikrovę neatitinkantys duomenys ir kad nuteistieji, patvirtindami šiuos duomenis savo parašais, tai suvokė (veikė tiesiogine tyčia). Šios teismo išvados pagrįstos specialisto archeologo O. F. pateikta išvada ir paaiškinimais, liudytojo Ž. M., dalyvavusio Komisijos surengtoje sklypo apžiūroje, parodymais, liudytojo VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto vyr. specialisto geodezininko M. N. parodymais. Nuteistųjų parodymai, kad jie buvo įsitikinę, jog sklype esanti duobė ir akmenys yra išlikusios pavienės buvusios sodybos pastatų pamatų liekanos ir buvusios sodybos rūsio duobė, visiškai pagrįstai teismo įvertinti kritiškai.
Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo
Įvertinusi nuteistųjų kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai kvalifikavo jų padarytą veiką pagal BK 228 straipsnio 1 dalį kaip piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi.
Nuteistųjų argumentas, kad jiems inkriminuotus veiksmus jie atliko ne kaip valstybės tarnautojai, atmestinas. Visi nuteistieji jiems inkriminuotų veiksmų padarymo metu pagal einamas pareigas buvo valstybės tarnautojai (šio fakto neginčija ir nuteistieji). Tai, kad nuteistieji suklastojo dokumentą ne eidami savo tiesiogines pareigas, bet dalyvaudami Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktorės įsakymu sudarytos Komisijos veikloje, nagrinėjamu atveju nereiškia, jog šiuos veiksmus jie padarė kaip privatūs asmenys. Komisija, kurios veikloje dalyvavo nuteistieji, sudaryta savivaldybės institucijos oficialiu aktu, įgyvendinant Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatą, pagal kurią gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikusių buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą). Visi Komisijos aktą pasirašę asmenys į komisijos sudėtį buvo paskirti būtent dėl einamų pareigų, tiesiogiai susijusių su vietos savivaldos funkcijų įgyvendinimu, tarp jų ir teritorijų planavimo, leidimų statyti, saugomų teritorijų bei aplinkos apsaugos srityse (P. S. – Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėjas, R. Z. – Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojas, V. L. – Labanoro regioninio parko direktorius, Ž. L. – Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūros vedėjas, B. G. – Labanoro seniūno pavaduotoja). Atsižvelgdama į tai, kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad visi nuteistieji, apžiūrėdami sklypą ir melagingai konstatuodami, kad sklype yra pavienių buvusių sodybos pastatų liekanų ir buvusios sodybos rūsio duobė, veikė būdami valstybės tarnautojai.
Kasaciniame skunde nuteistieji taip pat ginčija veikos kvalifikavimą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį teigdami, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog jie piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir padarė didelę žalą valstybei. Anot kasatorių, jie jiems suteiktomis galiomis nepiktnaudžiavo, jokios žalos nepadaryta, nes statybos projektavimo sąlygos A. ir E. G. priklausančiame sklype statytojams nebuvo išduotos. Kolegija, atmesdama šį argumentą, pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Šios nusikalstamos veikos esmė pasireiškia tuo, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą (BK 228 straipsnis) kaip nusikalstamą veiką nuo tarnybinio (arba drausminio) nusižengimo, yra didelės žalos (valstybei, tarptautinei organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui) požymis, rodantis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą. Konkrečių didelės žalos kriterijų įstatymas nenurodo, todėl šis požymis kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdį (ar padaryti formaliai teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai), pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarbą, nukentėjusiųjų skaičių ir jų pareigūno ar jam prilyginto asmens veiksmų vertinimą, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-355/2009, 2K-529/2008, 2K-421/2008, 2K-660/2007, 2K-76/2007 ir kt). Pažymėtina, kad tais atvejais, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, padaro dar ir kitą nusikalstamą veiką, šis faktas suteikia papildomą pagrindą konstatuoti, kad šiais veiksmais sumenkinamas valstybės institucijų autoritetas ir padaroma didelė žala valstybei.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, nors statybos projektavimo sąlygos A. ir E. G. priklausančiame sklype statytojams nebuvo išduotos, tačiau Komisijos akte patvirtinus tikrovę neatitinkančius duomenis, šio akto pagrindu buvo kreiptasi į Labanoro regioninio parko direkciją dėl projektavimo sąlygų išdavimo statytojams (užsakovams). Taigi nuteistieji, savo parašais patvirtindami melagingus duomenis apie išlikusias buvusios sodybos pastatų pamatų liekanas ir buvusios sodybos rūsio duobę, iškreipė komisijos, kurios nariais buvo, veiklos tikslus ir sudarė palankias sąlygas įteisinti neleistinas statybas saugomojoje teritorijoje bei pažeisti įstatymą, draudžiantį draustiniuose statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius. Šio įstatymo reikalavimo laikymasis yra visuomenės padidinto dėmesio centre, o neleistinos statybos saugomose teritorijose ir nepagrįstų leidimų šioms statyboms išdavimas ne tik daro žalą gamtai, bet ir sukelia itin neigiamą žmonių reakciją bei diskredituoja valstybės institucijas visuomenės akyse. Pažymėtina ir tai, kad nuteistieji suklastojo dokumentą, t. y. padarė dar ir kitą nusikalstamą veiką. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija pritaria teismo išvadai, kad nuteistieji ne tik piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, bet ir padarė didelę žalą valstybės interesams.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų P. S., B. G., Ž. L., V. L., R. Z. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Josifas Tomaševičius
Viktoras Aidukas
Olegas Fedosiukas
