Baudžiamoji byla Nr. 2K-24/2010
Procesinio sprendimo kategorijos
2.4.2.1; 2.1.7.4; 2.3.6.4.5.1; 2.3.6.4.5.2;
2.4.7 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Albino Sirvydžio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 1 dalį (perkvalifikavus iš BK 182 straipsnio 1 dalies) laisvės apribojimu vieneriems metams, pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (perkvalifikavus iš BK 182 straipsnio 2 dalies) laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 222 straipsnio 2 dalį areštu trisdešimčiai parų; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalimi, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams.
Priteista iš J. J. nukentėjusiajai A. R. 35 427 Lt turtinei ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai B. K. – 12 800 Lt turtinei ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 14 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 361 straipsniu, ištaisyta 2009 m. balandžio 29 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis: dėl A. R. turto pasisavinimo J. J. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams; priteista iš J. J. nukentėjusiajai A. R. 31 427 Lt turtinei ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Šia nutartimi taip pat išspręstas daiktinių įrodymų klausimas.
Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo J. J. apeliacinis skundas atmestas, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 14 d. nutartis panaikinta, o Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 29 d. nuosprendis pakeistas: J. J. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl sukčiavimo A. R. atžvilgiu) ir paskirta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams, pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir paskirtas areštas trisdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsnio 1 dalimi, bausmė, paskirta Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, subendrinta apėmimo būdu su šiuo nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir nustatyta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalimi, prie šios subendrintos bausmės iš dalies pridėta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtoji bausmė ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams 15 dienų.
Priteista iš J. J. nukentėjusiosioms B. K. 12 800 Lt ir A. R. 30 000 Lt turtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,
n u s t a t ė :
J. J. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „R“ (įmonės kodas duomenys neskelbtini, registruotos duomenys neskelbtini) direktorius, tyčia, siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2007 m. sausio 19 d. įmonės vardu sudarė rangos sutartį Nr. 07.01.19 su užsakove B. K. dėl statybos darbų atlikimo, pareikalavo 12 800 Lt rankpinigių numatytiems sutartyje darbams pradėti; B. K. pasitikėdama, kad sutartyje numatyti darbai bus atlikti, perdavė J. J. 12 800 Lt, tačiau šis pinigų B. K. negrąžino ir juos iššvaistė, taip padarydamas nukentėjusiajai 12 800 Lt turtinę žalą.
J. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 19 d. savo vadovaujamos įmonės UAB „R“ vardu sudarė rangos sutartį Nr. 07.03.19/1 su užsakove A. R. dėl statybos–remonto darbų atlikimo ir iš anksto žinodamas, kad pagal šią sutartį jokie darbai nebus atliekami, naudodamasis užsakovės pasitikėjimu, pareikalavo 34 000 Lt rankpinigių sutartyje numatytiems darbams pradėti; A. R., tikėdamasi, kad sutartyje numatyti darbai bus atlikti, savo namuose, (duomenys neskelbtini), perdavė J. J. 34 000 Lt rankpinigių, tačiau šis jokių darbų neatliko, gautų pinigų A. R. negrąžino. Taip J. J. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – 34 000 Lt, padarydamas A. R. didelę 34 000 Lt turtinę žalą.
J. J. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2006 m. lapkričio 30 d., būdamas UAB „R“ direktorius, atsakingas už šios įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas, Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179) 3 punkto reikalavimus, sudaręs rangos sutartis 2007 m. sausio 19 d. su užsakove B. K., 2007 m. kovo 19 d. – su A. R. dėl statybos darbų atlikimo ir gavęs iš jų rankpinigių sutartyse numatytiems darbams pradėti (iš B. K. – 12 800 Lt, iš A. R. – 34 000 Lt), tyčia jokių darbų neatliko ir sąmoningai, siekdamas nuslėpti vykdomą nusikalstamą veiką, šių pinigų neįtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą. Taip J. J. apgaulingai tvarkė UAB „R“ buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „R“ turto, įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
Kasaciniu skundu nuteistasis J. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 29 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nuosprendžio dalį, kur jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, ir jį išteisinti, nes šių nusikaltimų nepadarė (kasacinės instancijos teisme šiuo atveju asmuo ne išteisinamas, o gali būti priimta nutartis, kuria byla nutraukiama).
Kasatorius mano, kad jis nuteistas neteisėtai ir nepagrįstai, pažeidžiant teisingumo bei protingumo principus; abiejų instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas pasireiškė tuo aspektu, kad kasatoriaus veiksmai kvalifikuoti kaip turto iššvaistymas ir sukčiavimas nesant tam objektyvaus pagrindo; iš tiesų, nors ir buvo pažeistos su užsakovėmis (nukentėjusiomis) B. K. ir A. R. sudarytos rangos sutartys, tačiau jų pagrindu susiklostę teisiniai santykiai bei kilę ginčai spręstini civilinio proceso tvarka. Nuteistasis J. J. teigia neturėjęs tikslo iššvaistyti jam patikėtus B. K. 12 800 Lt bei apgaule, pasinaudojant nukentėjusiosios pasitikėjimu, užvaldyti A. R. perduotus 34 000 Lt, jo veiksmams baudžiamoji atsakomybė taikyta neteisingai interpretuojant aplinkybes ir darant prielaidomis paremtas išvadas.
Kasaciniame skunde pažymima, kad baudžiamojo įstatymo normos už įstatymo pažeidimą, ginant teisinį gėrį, numato represinių priemonių taikymą. Atsižvelgiant į šių priemonių pobūdį, jų griežtumą, baudžiamoji atsakomybė taikoma tik tada, kai tam tikrų gėrių apsaugos negalima užtikrinti kitomis teisės šakomis. Šioje byloje, kaip ir daugelyje kitų su turtinių prievolių nevykdymu susijusių bylų, svarbu teisingai spręsti baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą. Nuteistojo nuomone, neįvykdžiusiam prievolės skolininkui pirmiausia yra taikoma civilinė atsakomybė, o baudžiamasis procesas inicijuojamas tada, kai nėra realių galimybių priversti jį vykdyti teismo sprendimą, bei konstatavus, kad sudarydamas sutartį su kitu asmeniu kaltininkas jau turėjo tyčią nevykdyti iš tos sutarties kylančios prievolės. Tam, kad dėl kiekvienos prievolės neįvykdymo nebūtų pradedamas baudžiamasis procesas, pažeidžiantis teisingumo, protingumo, ekonomiškumo principus, būtina vadovautis tam tikrais kriterijais, kuriuos savo nutartyse yra apibrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (nutartys baudžiamosiose bylose N. 2K–7–388/2007, 2K–7–198/2008). Taigi pagal teismų praktiką sudarant sutartis dėl materialinių vertybių, tarp sutarties dalyvių paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali pereiti į baudžiamuosius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms, susijusioms su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, t. y. kai asmuo (kaltininkas) ne tik neketina vykdyti savo prievolės, bet ir sąmoningais veiksmais sumenkina nukentėjusiojo galimybes apginti savo teisę civilinio proceso priemonėmis, užkerta kelią vykdyti sutartį, pavyzdžiui, suklaidina kitą sandorio dalyvį dėl esminių sandorio sąlygų, sudaro fiktyvią ar dirbtiną nemokumo padėtį, savo atsisakymą vykdyti prievolę grindžia fiktyviais dokumentais. Vadinasi, tik tada, kai kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, yra pagrindas konstatuoti, kad jo veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir atsirado baudžiamoji atsakomybė. Tačiau, kasatoriaus manymu, išnagrinėtoje byloje minėtų aplinkybių nenustatyta, taigi jo veiksmai negalėjo būti kriminalizuoti ir tai pagrindžia bylos įrodymai bei jais nustatytos aplinkybės.
Kasatorius mano, kad abiejų instancijų teismų sprendimuose pateikti argumentai ir padarytos išvados apie tai, kad jis iššvaistė nukentėjusiosios B. K. jam patikėtą turtą, yra nepagrįstos, jo veikoje nėra BK 184 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.
Pagal 2007 m. sausio 19 d. sudarytą su nukentėjusiąja B. K. rangos sutartį dėl namo statybos–remonto darbų atlikimo, J. J. vadovaujama UAB „R“ nedelsiant pradėjo sutartyje numatytus pirmojo etapo darbus – pasamdė techniką, tris darbuotojus, išvalė teritoriją, tačiau darbų negalėjo tęsti dėl pablogėjusių oro sąlygų. Faktą, kad statyba nukentėjusiosios sklype nutraukta dėl nepalankaus oro, patvirtino pati nukentėjusioji B. K., liudytojai J. S. (J. S.), J. S. (J. S.). Pagerėjus orams (kovo – balandžio mėn.) darbai vėl buvo tęsiami (išardyti seni pamatai, nuimtas augalinis sluoksnis ir kt.). Tai, kad dalis darbų atlikta, yra konstatuota ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Nuteistojo teigimu, beveik visi B. K. perduoti pinigai (t. y. avansas, sudarantis 35 proc. atliekamų darbų vertės) buvo išleisti pirminiams darbams atlikti. Esant minėtoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino tai, kad byloje nėra dokumentų, patvirtinančių realų šių darbų atlikimą. Nors likusioji B. K. sumokėto avanso dalis buvo panaudota ne pagal paskirtį, t. y. darbams kitame objekte pagal UAB „R“ 2007 m. sausio 31 d. rangos sutartį su uždarąja gydomąja–gamybine akcine bendrove (toliau – UGGAB) „VA“ (šios sutarties kaina – 753 571 Lt), tačiau tai buvo padaryta dėl ekonominio tikslingumo. Tai yra dėl netinkamų oro sąlygų sustabdžius darbus B. K. sklype, buvo tikslinga likusius jos pinigus panaudoti kitame objekte, tikintis plėtoti UAB „R“ veiklą, o pagerėjus įmonės būklei bei B. K. reikalaujant, būtų galimybė tinkamai su ja atsiskaityti (grąžinti likusią avanso dalį). Tuo kasatorius buvo įsitikinęs, nes jo įmonė nebuvo nemoki. Taigi tai, kad kasatorius formaliai neturėjo teisės panaudoti B. K. pinigų padengiant UGGAB „VA“ išlaidas, nereiškia šių pinigų iššvaistymo; šioje situacijoje teismai neįsigilino į esmę ir deramai neįvertino verslo sąlygų. Nuteistasis, turėdamas keletą užsakymų bei klestintį verslą, pasirinko tinkamiausią jo vystymo taktiką ir vykdė įprastą pinigų cirkuliaciją. Be to, pasak kasatoriaus, jis negalėjo įtarti ir neįtarė, kad nukentėjusioji yra nepatenkinta UAB „R“ veiksmais ir net kaltina jį (J. J.) jos pinigų iššvaistymu, nes sudarytos rangos sutarties vykdymu nesidomėjo, pretenzijas pareiškė žymiai vėliau, negu jos pinigai buvo panaudoti kitame objekte.
Kasaciniame skunde nesutinkama ir su kitu apeliacinės instancijos teismo argumentu – kad B. K. perduoti pinigai nebuvo užfiksuoti UAB „R“ buhalterinėje apskaitoje, neįnešti į įmonės kasą. Pasak nuteistojo, šios aplinkybės leistų kaltinti jį tik apgaulingu apskaitos tvarkymu.
Tai, kad (savanoriškai) pinigai B. K. negrąžinti, taip pat nėra pagrindas baudžiamajai atsakomybei atsirasti, nes tokio pobūdžio ginčams spręsti yra sukurta civilinė teisena. Kasatorius pabrėžia, kad B. K. 12 800 Lt perdavimas įformintas atsiskaitymo raštelyje (laisvos formos). Nukentėjusioji turėjo ir vieną pasirašytos rangos sutarties egzempliorių. Be to, ji žinojo tikrus tiek UAB „R“, tiek jos vadovo – kasatoriaus J. J. duomenis. Taigi jokių kliūčių B. K. ginti savo teises civilinio proceso tvarka nebuvo. Tai, kad pasirašant rangos sutartį kasatorius neturėjo tikslo suklaidinti nukentėjusiąją ir kad dėl jos suklydimo jis neužvaldė 12 800 Lt, pripažino ir abiejų instancijų teismai. Pagal minėtos rangos sutarties sąlygas (8, 9, 10 punktai), rangovui po avanso gavimo per tris dienas nepradėjus vykdyti numatytų darbų, užsakovas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, rangovas tokiu atveju įsipareigoja grąžinti visus pagal sutartį gautus pinigus, o uždelsus vykdyti įsipareigojimus – privalo mokėti delspinigius. CK 6.200 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sutarties šalys privalo bendradarbiauti. CK 6.205 straipsnyje, 6.217 straipsnio 1 dalyje, 6.221 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtintos taisyklės, kada sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju kita šalis turi teisę nutraukti sutartį bei reikalauti, kad sutartį pažeidusi šalis atlygintų dėl to atsiradusius nuostolius bei netesybas. Tačiau B. K. nesinaudojo rangos sutartimi bei CK normų numatytomis savo teisėmis, ilgą laiką ji apskritai nesidomėjo sutarties vykdymu, neišnaudojo galimybių civilinėmis teisinėmis priemonėmis išsiieškoti kasatoriui sumokėto avanso (ar jo dalį), nors jokių objektyvių tai apsunkinančių aplinkybių (sukurtų sąmoningais neteisėtais kaltininko veiksmais) nebuvo.
Pasak kasatoriaus, darbų atlikimo eigos, pinigų panaudojimo ir darbų vertės aplinkybėms išsiaiškinti B. K. galėjo pasitelkti specialistą bei pateikti ieškinį teismui civilinio proceso tvarka, tačiau nukentėjusioji sąmoningai to nedarė ir kasatorius už tai nėra atsakingas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad nukentėjusioji B. K., nesant tinkamai įformintų sutarčių ir buhalterinių dokumentų, negalėjo civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistų teisių ir kad sumokėtų pinigų atgavimas civilinio proceso tvarka buvo apsunkintas.
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai taip pat nepagrįstai konstatavo, jog J. J., naudodamasis A. R. pasitikėjimu, apgaule įgijo jai priklausantį turtą, taip padarydamas BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Kasatoriaus manymu, tarp jo ir A. R. (kaip ir pirmuoju atveju – su B. K.) susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, tačiau teismai tai liudijančių aplinkybių tinkamai nesiaiškino, o jo kaltė padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką – neįrodyta.
Sprendžiant, ar yra objektyvių pagrindų baudžiamajai atsakomybei kilti už sukčiavimą, kurio būtinasis požymis – apgaulė, turi būti vadovaujamasi kriterijais, apie kuriuos pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K–293/2002, 2K–151/2001, 2K–549/2003, 2K–23/2004. Jose pažymėta, kad sukčiavimą rodo tokie kaltininko veiksmai, kurie apsunkina asmens identifikavimą ar paties sandorio įrodinėjimą, taip pat iš esmės apsunkina civilinių sutarčių vykdymą ir pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka, daro problemišką civilinės atsakomybės priemonių įgyvendinimą be teisėsaugos institucijų įsikišimo arba net ir esant teismo sprendimui, kuriuo vienai šaliai pripažįstama teisė į turtą, sutarčių (ir teismo sprendimų) vykdymas yra neįmanomas. Be to, pagal susiklosčiusią teismų praktiką atvejai, kai skolos kreditoriams negrąžinamos dėl po sutarčių sudarymo kilusių verslo problemų, nepripažįstami sukčiavimu.
Kasatorius nesutinka su teismų sprendimuose išdėstytais argumentais, kuriais remiamasi pripažįstant, jog 2007 m. kovo 19 d. pasirašydamas rangos sutartį su A. R. jis veikė tiesiogine tyčia, siekdamas apgaule užvaldyti šios pinigus, jau tada žinodamas neturėsiąs jokių galimybių šią sutartį įvykdyti, nes jo įmonėje oficialiai nedirbo jokie darbininkai (aštuonios brigados), įmonė neturėjo jokios technikos darbams atlikti, be to, tapo nebenaudinga anksčiau pasirašyta rangos sutartis su B. K., šalia to – egzistuoja dideli įsipareigojimai UGGAB „VA“. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir pažymėdamas, kad civilinės sutarties nevykdymas pats savaime nėra nusikalstama veika, neteisingai konstatavo, jog apgaulės panaudojimą patvirtina kasatoriaus su nukentėjusiąja A. R. sudaryta rangos sutartis, pačios A. R., liudytojos R. M., iš dalies – ir nuteistojo J. J. parodymai bei „Sodros“ duomenys apie UAB „R“ darbuotojus (kurių tebuvo du – J. J. ir buhalterė R. M.), šios įmonės sutartis su UGGAB „VA“. Kasatoriaus manymu, išvardytų duomenų įrodomoji reikšmė – abejotina. Priešingai, abipusiu sutikimu sudaryta sutartis (su A. R.), joje aptartos esminės sąlygos rodo, kad jo veiksmuose jokios apgaulės nebuvo, o teismų išvados apie tai paremtos tik subjektyviomis prielaidomis.
Kasatorius nurodo, kad sutarties sudarymo metu jo vadovaujamos bendrovės veikla buvo sklandi ir pelninga, todėl jis nemanė, jog dėl netrukus netikėtai pasikeisiančių ekonominių sąlygų, labai pabrangus statybinėms medžiagoms, statybų rangos sutartys taps nuostolingos; tokių aplinkybių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Sprendimas nebetęsti sutarties (tiek su A. R., tiek su B. K.) buvo priimtas tik 2007 m. balandžio mėn. pabaigoje.
Kasatorius teigia, kad gavęs iš A. R. avansą (sudarantį 35 proc. darbų vertės), jis nedelsdamas pradėjo rangos sutartyje numatytus darbus: pasamdė darbuotojus geodeziniams matavimams atlikti, pirko medžiagas pamatams. Tai, kad įmonė neturėjo technikos ir nebuvo darbuotojų, nereiškia, jog sutarties įvykdymas nerealus, nes pagal CK 6.650 straipsnio 1 dalį rangovas turi teisę pasitelkti savo prievolėms įvykdyti kitus asmenis (subrangovus), jeigu įstatymai ar sutartis nenumato kitaip. Nelegalus technikos ar darbuotojų pasitelkimas galėtų būti vertinamas tik kaip administracinės teisės pažeidimas ar nesilaikymas buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių (bet ne pasitikėjimo apgaulės būdu įgijimas).
Pripažindamas kaltę dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo (dėl A. R. gautų pinigų neapskaitymo) nuteistasis J. J. nesutinka, kad šios aplinkybės liudija ir kitos nusikalstamos veikos – sukčiavimo – požymių buvimą.
Kasaciniame skunde pažymima, kad iš rangos sutarties kilusioje teisinėje situacijoje, nesant sutarties nevykdančios šalies identifikavimo bei sandorio (sutarties) įrodinėjimo problemų, A. R. teisių gynimas baudžiamosios teisenos tvarka yra akivaizdžiai perteklinis ir neteisėtas. Nukentėjusioji, matydama, kad jos netenkina atliekami darbai (sutarties vykdymas), turėjo visas galimybes atgauti savo pinigus civilinio proceso tvarka. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad A. R. (kaip ir B. K.) gavo vieną sudarytos rangos sutarties egzempliorių, kuris buvo iš šios sutarties kylančių teisių bei pareigų įgyvendinimo garantas. Paimdamas iš A. R. 34 000 Lt avansą kasatorius šį faktą patvirtino raštiškai, o vėliau išdavė ir vekselį. Nukentėjusiajai buvo žinomi kitos sutarties šalies – kasatoriaus ir jo įmonės – duomenys. Taigi nuteistasis sąmoningais veiksmais nukentėjusiosios neklaidino ir kliūčių atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis jai nesudarė; turimų dokumentų pagrindu bei remdamasi CK įtvirtintomis sutartinius santykius reglamentuojančiomis nuostatomis, A. R. galėjo sumokėtuosius pinigus išieškoti, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių to nedarė.
Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje nebuvo teisingai nustatyta kaltinimų apimtis. Iš abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose konstatuotų aplinkybių akivaizdu, kad kasatorius visų pinigų, gautų iš nukentėjusiųjų B. K. ir A. R. (12 800 Lt ir 34 000 Lt), neiššvaistė ir neužvaldė, dalį šių perduotų pinigų panaudojo pagal paskirtį. Vykdant rangos sutartį nukentėjusiosios B. K. sklype, buvo atlikti pirminiai darbai, jiems atlikti samdyti darbininkai, reikalinga technika. Taip pat nedelsiant buvo vykdoma ir sutartis, sudaryta su nukentėjusiąja A. R.: pasamdyti darbuotojai sklypo geodeziniams matavimams atlikti, 2007 m. kovo 30 d. užsakyti pamatų blokai už 4021 Lt, keraminiai blokai – už 4000 Lt, už kuriuos sumokėta iš A. R. gauto avanso (tai patvirtina pridedami dokumentai) ir šie pinigai (4000 Lt) A. R. buvo grąžinti 2008 m. balandžio 7 d. (to nepadaryta anksčiau dėl UAB „SM“ kaltės, nes ši bendrovė nepagrįstai delsė grąžinti sumokėtus pinigus), tačiau šis faktas proceso metu nebuvo tinkamai užfiksuotas. Taigi dalis B. K. ir A. R. avansu perduotų lėšų buvo panaudota rangos sutartims vykdyti. Kasatoriaus įsitikinimu, nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nesant aiškios faktinės kaltinimų apimties dėl panaudotų nukentėjusiųjų B. K. ir A. R. avansu perduotų pinigų sumų (kiek ir kur konkrečiai buvo išleista pinigų), teismai privalėjo imtis priemonių išsiaiškinti šias aplinkybes, tačiau to nepadarė. Minėtų svarbių aplinkybių nenustačius, abiejų instancijų teismų sprendimai, kuriais jis nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, turi būti panaikinti kaip neteisėti, nes buvo pažeistas sąžiningo proceso ir išsamaus bei objektyvaus įrodymų vertinimo principai, o tinkamas asmens veiksmų kvalifikavimas, tiksliai nenustačius nusikalstamų veikų sudėties požymių, – neįmanomas.
Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo padaryta kitų esminių BPK pažeidimų. Nuteistasis J. J. teigia, kad buvo pažeistos jo teisės į gynybą, t. y. teisė žinoti, už ką yra nuteistas (BPK 10 straipsnis), nes pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinė dalis surašyta ydingai. Joje teismas nurodė, kad pripažindamas J. J. kaltu pagal BK 184 straipsnio 1 dalį perkvalifikuoja veiką iš BK 182 straipsnio 1 dalies, o pripažindamas kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį perkvalifikuoja veiką iš BK 182 straipsnio 1 dalies. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų nelaikė nei baudžiamojo įstatymo netinkamu taikymu, nei nuteistojo teisių esminiu suvaržymu.
Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės į teisingą teismą sudėtinė dalis yra teisė į gynybą, kurią sudaro ir labai svarbi teisė tiksliai žinoti, už ką yra nuteistas. Ši teisė susijusi su nekaltumo prezumpcijos principu (BPK 44 straipsnio 6 dalis) bei teise apskųsti neįsiteisėjusį teismo nuosprendį (BPK 312 straipsnio 1 dalis). Dėl to tai, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pripažino kaltu dėl vienų nusikaltimų, o rezoliucinėje dalyje nurodė kitus, yra esminiai BPK pažeidimai. Be to, toks ydingas apkaltinamojo nuosprendžio surašymas leidžia abejoti ir paskirtų bausmių teisingumu, nes tampa neaišku, pagal kuriuos BK straipsnius ar jų dalis paskirtos bausmės, kokiu principu vadovautasi jas skiriant. Kasatorius teigia, kad minėti pažeidimai reiškia ir sąlygų, būtinų viso proceso tinkamam užtikrinimui, nebuvimą šioje byloje.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas ir pats padarė BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų pažeidimus, nes nemotyvavo, kuo remdamasis paskyrė bausmes pripažindamas J. J. kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Be to, šis teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus, nes apsunkino kasatoriaus (apelianto) padėtį nuteisdamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (už apgaule įgytą A. R. turtą), t. y. perkvalifikavo veiką pritaikydamas griežtesnį (sunkesnį) BK straipsnį, negu tai buvo nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Šie pažeidimai esminiai, jie pagrįstai leidžia abejoti viso nuosprendžio teisėtumu.
Atsiliepimu į nuteistojo J. J. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras G. Paškevičius prašo nuteistojo kasacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Prokuroras sutinka su ta kasacinio skundo dalimi, kuria ginčijamas teismų sprendimais nustatytas B. K. patikėto ir iššvaistyto turto (12 800 Lt) dydis, nes vykdant rangos sutartį nukentėjusiosios sklype buvo atlikti paruošiamieji darbai, samdyti darbininkai, reikalinga technika, ir tai patvirtina bylos duomenys. Pasak kasatoriaus, abiejų instancijų teismai nesiaiškino, kiek būtent B. K. avansu perduotų lėšų buvo panaudota rangos sutarties vykdymui, o kiek iššvaistyta. Prokuroras pažymi, kad nukentėjusioji B. K. apklausų metu patvirtino dalį J. J. parodymų dėl atliktų darbų, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, jog 12 800 Lt nebuvo panaudoti pagal paskirtį, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams bei pirmosios instancijos teismo išvadai, kad J. J. didžiąją dalį iš nukentėjusiosios gautų lėšų panaudojo nelegalioms išmokoms. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas privalo įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo ir nuosprendžio turinio matyti, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka įrodymų vertinimo taisyklių nebuvo laikomasi, teismo sprendime padarytos išvados nepagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taip buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatos. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą.
Prokuroras pažymi, kad kiti nuteistojo argumentai (dėl dalies statybos darbų atlikimo A. R. sklype, nepagrįsto rangos sutarčių nevykdymo kriminalizavimo, dėl pažeistų jo teisių į gynybą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka) atsiliepime neanalizuojami, nes kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nurodyti išvadų, kurias gali padaryti iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas; į šiuos argumentus turi būti atsižvelgta, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Dėl tos pačios priežasties atsiliepime nepasisakoma ir dėl skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies ydingumo.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 326 ir 331 straipsnių pažeidimų
Kasaciniame skunde J. J. nurodo, kad pripažįstant jį kaltu pagal BK 184 straipsnio 1 dalį už B. K. patikėto turto – 12 800 Lt – iššvaistymą, nebuvo nustatyta, kokia dalis iš šios pinigų sumos buvo iššvaistyta, o kokia – panaudota nukentėjusiosios interesais pagal su ja sudarytą rangos sutartį, nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir konstatuota, kad iš tiesų dalis tokių darbų buvo atlikta. Kasatoriaus manymu, šios aplinkybės neišsiaiškinimas lemia ir inkriminuotos nusikalstamos veikos apimties neaiškumą; taip buvo pažeisti BPK normų reikalavimai išsamiai ištirti ir objektyviai įvertinti bylos įrodymus.
Šie kasacinio skundo argumentai pagrįsti.
J. J. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad iššvaistė B. K. jam patikėtus 12 800 Lt, kuriuos ši perdavė pagal 2007 m. sausio 19 d. rangos sutartį joje numatytiems statybos darbams atlikti, nes šiuos pinigus panaudojo ne pagal paskirtį, neteisėtai. BK 184 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektas yra nuosavybė, turtinės teisės ir turtiniai interesai. Nusikalstamos veikos dalykas – kaltininkui patikėtas ar jo žinioje esantis kito asmens turtas. Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą neteisėtai kokiu nors būdu perleidžia kitiems (tretiesiems) asmenims. Taigi, sprendžiant asmens kaltės ir atsakomybės pagal šį BK straipsnį klausimus, įrodinėtinos aplinkybės, be kita ko, yra iššvaistyto turto dydis. Dėl to šioje byloje būtina nustatyti, kokią sumą (ar visą) iš B. K. perduotų 12 800 Lt J. J. panaudojo neteisėtai, t. y. ne rangos sutartyje numatytiems darbams atlikti. Minėta reikšminga aplinkybė nebuvo išsiaiškinta.
Iš bylos dokumentų, teismų sprendimų turinio matyti, kad pati nukentėjusioji B. K., taip pat liudytojai J. S., J. S. nurodė, jog nukentėjusiosios sklype tris dienas vyko pirminiai (paruošiamieji) statybos darbai (buvo nuomojama technika, išardyti ir nustumti seni pamatų blokai, išlygintas sklypas), kurie ir turėjo būti atliekami vykdant tarp J. J. ir B. K. sudarytą rangos sutartį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad iš tiesų dalis rangos sutartyje numatytų darbų atlikta. Pats nuteistasis apie tai tvirtino ne tik duodamas parodymus, tą netiesiogiai nurodė ir apeliaciniame skunde, kuriuo prašė jį išteisinti (bylą nutraukti). Esant tokiam apelianto reikalavimui ir bendro pobūdžio skundo motyvams, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisingumą, privalėjo išsiaiškinti ir nustatyti, kokią konkrečią B. K. patikėtų pinigų dalį (ar visus) J. J. panaudojo neteisėtai, t. y. iššvaistė, ir kiek pinigų buvo (ar ne) panaudoti pagal paskirtį. To nepadaręs apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, ir tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Tik nustačius turto dydį (vertę) galima teisingai išspręsti J. J. atsakomybės, veikos teisinio vertinimo klausimus.
Kasaciniame skunde nurodyta, kad abiejų instancijų teismų sprendimų rezoliucinės dalys neatitinka BPK reikalavimų, o padarytos klaidos pažeidžia nuteistojo teisę aiškiai žinoti, už ką yra nuteistas. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas paskyrė bausmes, kurios šio teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nebuvo motyvuojamos.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad aprašytos J. J. padarytų nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės, taip pat aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodyti atitinkami BK straipsniai ir jų dalys neatitinka nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytų BK straipsnių ir jų dalių, už kurias jis pripažintas kaltu. Šiuos prieštaravimus pastebėjęs apeliacinės instancijos teismas tai vertino kaip neesminius pažeidimus ir pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, remdamasis BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu. Taip pat nuosprendį keitė ir dėl netinkamai išspręstų kitų klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas). Be to, apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo 2009 m. gegužės 14 d. nutartį, kuria taisytas apkaltinamasis nuosprendis (įstatyminis pagrindas nenurodytas).
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos nusikalstamų veikų, pripažintų įrodytomis, aplinkybės ir jų kvalifikavimas turi atitikti nuosprendžio rezoliucinę dalį, kurioje nurodomas baudžiamasis įstatymas, pagal kurį asmuo pripažintas kaltu ir nuteistas. Nustačius prieštaravimus tarp nusikalstamos veikos sudėties požymius atskleidžiančių faktinių aplinkybių aprašymo ar išvadų dėl veikų kvalifikavimo aprašomojoje nuosprendžio dalyje ir veikos teisinio vertinimo – BK straipsnio ir (ar) jo dalies, kurie nurodyti rezoliucinėje nuosprendžio dalyje, akivaizdu, kad toks nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 307 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, ir tai yra esminiai BPK pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs tokius pažeidimus, esant BPK 329 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytam pagrindui, priima sprendimą, numatytą BPK 326 straipsnio 4 dalyje. Tuo tarpu šioje byloje ginčijamą nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas ir pats padarė prieštaringas išvadas. Viena vertus, šis teismas pripažino pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumus ir savo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad J. J. veikoje dėl B. K. turto iššvaistymo šalintina aplinkybė „siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą“, o dėl sukčiavimo apgaule užvaldant A. R. turtą ir apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padaryti pažeidimai, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neteisingai nurodyta BK 184 straipsnio 2 dalis (o ne 182 straipsnio 2 dalis) ir 222 straipsnio 2 dalis (vietoj 222 straipsnio 1 dalies); minėti pažeidimai įvertinti neesminiais. Antra vertus, apeliacinės instancijos teismas pakeitė nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (o ne dėl BPK pažeidimų), tačiau to paties sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota kaip naujas nuosprendis, kuriuo J. J. pripažintas kaltu ir nuteistas (paskiriant naujas bausmes) už dvi nusikalstamas veikas (numatytas BK 182 straipsnyje ir 222 straipsnio 1 dalyje), o sprendimas dėl nusikalstamos veikos B. K. atžvilgiu nepriimtas, t. y. rezoliucinėje dalyje iš šios pripažinta įrodyta nusikalstamos veikos nepašalinta aplinkybė, apibūdinanti sukčiavimo, už kurį J. J. nenuteistas, sudėtį. Pastebėtina, kad tuo atveju, kai nuosprendis keičiamas, sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodoma, kokie pakeitimai daromi – ar keičiama veikų kvalifikacija, ar pašalinamos konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius apibūdinančios aplinkybės ir kt. Visais atvejais teismo sprendimo aprašomosios dalies išvados turi atitikti nusprendžiamąją (rezoliucinę) dalį, šios dalies formuluotės turi būti aiškios ir tikslios. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, konstatavus netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymą ir esant tik nuteistojo apeliaciniam skundui, apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klausimą privalo spręsti vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatomis, t. y. nepasunkindamas nuteistojo padėties. Išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas, neatitinkantis BPK 326, 331 straipsnių reikalavimų; minėti pažeidimai yra esminiai, sukliudę teismui priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija, nustačiusi šioje nutartyje pirmiau nurodytus BPK pažeidimus, kitų kasacinio skundo argumentų nenagrinėja.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Albinas Sirvydis
Dalia Bajerčiūtė
