Baudžiamoji byla Nr. 2K-26/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.5.4.; 2.1.4.5.6.; 2.1.7.4. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. vasario 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Rimanto Baumilo, pranešėjo Benedikto Stakausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant nuo 22.00 val. vakaro iki 6.00 val. ryto būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje. Priteista iš R. Š. 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam V. J..
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 22 d. nutartis, kuria Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 17 d. nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo pakeista ir dėl šios dalies priimtas naujas sprendimas: iš nuteistosios R. Š. priteistas nukentėjusiajam V. J. neturtinės žalos dydis sumažintas iki 5000 Lt.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
R. Š. nuteista už tai, kad ji grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, t. y. 2008 m. gegužės 6 d., apie 22.37 val., būdama konferencijų ir pramogų centre („duomenys neskelbtini“), iš L. Š. priklausančio mobiliojo ryšio telefono „Nokia 6070“, imei (duomenys neskelbtini), abonento Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia išsiuntė nukentėjusiajam V. J. grasinamo turinio žinutę su tekstu: „staigiai noriu pasakyt! neturėjot problemu ju bus! mes gi jus ispejom!!! Ar jums neatrodo, kad gyvenat, apsauga turi glusai! kartoju paskutinis buvo ispejimas! duodu laiko džiaugtis gyvenimu jei norit tureti seima o ne karstus cia ne juokai ponas (duomenys neskelbtini)! (duomenys neskelbtini)!!! perspejom! mes jus stebim! sekmes. iki kito karto jei gyvas dar busit.“ ir pagal žinutės turinį nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
Kasaciniu skundu nuteistoji R. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 17 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 22 d. nutartį ir ją išteisinti. Kasatorė teigia, kad teismų sprendimai neteisingi ir nepagrįsti, priimti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 84 straipsnio 1 dalis, 89 straipsnio 1 dalis) bei netinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą (BK 145 straipsnio 1 dalis). Anot kasatorės, baudžiamojo įstatymo aiškinimas teismų sprendimuose, įvertinant grasinimo realumą, pagrįstas tik nenustatytos autorystės nesuprantamu SMS pranešimo turiniu, kaltinamosios neteisėtu būdu išgautais, nenuosekliais parodymais, dėl to yra neteisingas, nemotyvuotas ir prieštaraujantis logikos principams. Ji, neigdama savo kaltę, teigia, kad teismas neturėdamas pakankamai specialių žinių nepagrįstai netenkino apeliantės prašymo dėl ekspertizės paskyrimo, dėl to suvaržė jos teises reikalauti nustatyti byloje tiesą. Be to, jos nuomone, teismas, nusprendęs atlikti kito asmens autorystės ekspertizę (L. Š. teksto pavyzdžių lyginimas su SMS žinutės turiniu – T. 1, b. l. 32), buvo šališkas ir nepagrįstai neleido specialisto (eksperto) pagalba patikrinti, ar SMS tekstą sukūrė kaltinamoji, tokiu būdu suvaržė jos teisę tinkamai apsiginti ir įrodyti, kad ji žinutės nerašė. Kasatorė nurodo, negalėjusi tinkamai apginti savo teisių dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų įtakos priverstinai duodant jai pasirašyti protokolą dėl gynėjo atsisakymo, dėl to buvo pažeista jos teisė turėti gynėją, taip pat – teisės į gynybą principas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo nuteistosios R. Š. kasacinį skundą atmesti. Prokuroro manymu, teismai baudžiamąjį įstatymą (BK 145 straipsnio 1 dalis) pritaikė tinkamai ir procesinių normų pažeidimų nepadarė. Prokuroras teigia, kad nuteistosios kasacinio skundo argumentai dėl kaltės nustatymo, nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Anot prokuroro, nuteistoji R. Š. pateikia savitą įvykių interpretaciją, susijusią su naujų faktų peržiūrėjimu, atranka ir vertinimu, o kasacinis teismas nėra kompetentingas pats nustatinėti ar paneigti faktus, tirti aplinkybes bei iš naujo vertinti įrodymus (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Prokuroras nurodo, kad nuosprendis, priešingai nei teigia kasatorė, pagrįstas įrodymų visetu nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų (dėl tyrime pateikto nuoširdaus prisipažinimo, gynėjo paslaugų pirminėje apklausoje atsisakymo, ikiteisminio tyrimo pareigūnų daryto poveikio, naujos žinutės autorystės ekspertizės skyrimo).
Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusysis V. J. prašo nuteistosios R. Š. kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis nurodo, kad anoniminis, rašytinis grasinimas pavojingas tuo, kad neįmanoma įvertinti grasinančio asmenybės ir grasinimo realumo. Jis nurodo, kad grasinimo turinys buvo realus, adresuotas jam ir sukėlė baimę (BK 145 straipsnio 1 dalis). Nuteistosios argumentai dėl autorystės ekspertizės nepagrįsti, nes baudžiamoji atsakomybė yra taikoma tiems, kurie grasinimus išplatina nukentėjusiajam, tą ir padarė R. Š.. Taip pat nepagrįsti argumentai dėl neteisėtai išgautų parodymų, nagrinėjant nuteistosios prisipažinimo turinį ikiteisminio tyrimo metu. Jo teigimu, nepagrįsti ir argumentai dėl teisės turėti gynėją, nes įtariamoji pati atsisakė gynėjo dalyvavimo.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl veikos kvalifikavimo (BK 145 straipsnio 1 dalis)
BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, visuma. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu pripažinta kalta kasatorė R. Š., objektyvieji požymiai pasireiškia žodžiu, raštu, telefonu ar kitokia forma pranešant žmogui, kad jis gali būti nužudytas ar sunkiai sutrikdyta sveikata. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kitam asmeniui priklausančiu mobiliojo ryšio telefonu grasinamo turinio pranešimą nukentėjusiajam V. J. atsiuntė nuteistoji R. Š.. Pranešimo turinyje nėra jokių dviprasmybių, tekstas aiškus ir akivaizdus, susietas su karstais, mirtimi ir baigiasi užuomina „iki kito karto, jei gyvas dar būsit“. Sugretinęs bylos faktinius duomenis, kurių šaltiniai buvo SMS žinutės apžiūros protokolas, įtariamosios R. Š., nukentėjusiojo V. J., liudytojų A. G., D. J. K. parodymai, pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė nuteistosios kaltės ir nukentėjusiojo subjektyvaus teksto suvokimo kriterijus. Nustatyta, jog nuteistoji R. Š., siekdama, kad V. J. būtų palankus jos mėgstamam dainininkui, grasinamo turinio pranešimu įbaugino nukentėjusįjį, kuriam susidarė įspūdis, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas buvo efektyvus ir paveikė nukentėjusiojo psichinę būseną. Nukentėjusysis grasinimą suvokė kaip realų pavojų savo ir šeimos gyvybei, juo labiau kad grasinimas buvo anoniminis, skirtas ne tik jam, bet ir jo šeimai, o telefono numeris iš karto po grasinamo pranešimo gavimo tapo nepasiekiamas ir nebuvo galimybės įvertinti grasinančio asmens ketinimų. Nukentėjusysis ir jo šeima patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą, stresą, tai tik patvirtina grasinimo realumą. Grasindama nuteistoji suvokė savo elgesio bauginamąjį pobūdį ir norėjo nukentėjusiajam sukelti mirties baimės jausmą. Darytina išvada, kad R. Š. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Dėl teisės į gynybą pažeidimo
Kasatorė teigia, kad buvo pažeista jos teisė turėti gynėją (atliekant tyrimą, protokolą dėl gynėjo atsisakymo pasirašė dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų įtakos), ir reiškia pretenzijas dėl apeliacinės instancijos teismo atsisakymo atlikti SMS pranešimo turinio autorystės ekspertizę.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas įtariamajam yra išaiškinama teisė turėti gynėją (BPK 21 straipsnio 4 dalis). Tai, kaip matyti iš 2008 m. liepos 10 d. surašyto pranešimo apie įtarimą pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, yra atlikta (T. 2, b. l. 79). Pranešimo įteikimo ir teisių išaiškinimo faktas patvirtintas įtariamosios R. Š. parašu. Pažymėtina, kad įtariamasis (kaltinamasis) teisę į gynybą gali įgyvendinti pats per pasirinktą ir pasikviestą ar paskirtą gynėją. Tačiau įtariamasis (kaltinamasis) bet kuriuo baudžiamojo proceso metu savo iniciatyva turi teisę atsisakyti gynėjo, o toks atsisakymas užfiksuojamas surašant protokolą (BPK 52 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo tyrėja išaiškino įtariamajai R. Š. teisę turėti gynėją ir tai užfiksuota 2008 m. liepos 10 d. teisės turėti gynėją išaiškinimo protokole (T. 2, b. l. 80). Baudžiamojoje byloje yra 2008 m. liepos 10 d. R. Š. pasirašytas protokolas dėl gynėjo atsisakymo (T. 2, b. l. 81). Vadinasi, R. Š. pasinaudojo savo teise atsisakyti gynėjo, numatyta BPK 52 straipsnio 1 dalyje, ir tai, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, buvo tinkamai užfiksuota. BPK 51 straipsnio prasme gynėjo dalyvavimas nebuvo privalomas. Todėl tai, kad jos, kaip įtariamosios, apklausoje nedalyvavo gynėjas, negali būti laikoma teisės į gynybą pažeidimu. Be to, R. Š. neprarado ir jai nebuvo suvaržyta teisė gintis pačiai, taip pat kviestis ar prašyti paskirti jai gynėją (BPK 52 straipsnio 3 dalis), tuo ji ir pasinaudojo vėliau, 2008 m. rugpjūčio 20 d. antrojo pranešimo apie įtarimą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį pateikimo metu (T. 2, b. l. 86). Jos prašymu buvo paskirtas valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantis gynėjas (2008 m. rugpjūčio 20 d. nutarimas) ir visi kiti procesiniai veiksmai buvo atlikti dalyvaujant gynėjui. Pažymėtina, kad duomenų, jog gynėjo buvo atsisakyta ne pačios R. Š. iniciatyva, o dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų įtakos – nėra. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje gynėjo nedalyvavimas pranešant R. Š. apie įtarimą bei pirmą kartą apklausiant ją kaip įtariamąją nepažeidė ir nesuvaržė jos teisės į gynybą.
Kasatorės tvirtinimas, kad teismas, netenkinęs jos prašymo ir nepaskyręs SMS pranešimo turinio autorystės ekspertizės, pažeidė BPK 84 straipsnio 1 dalies ir 89 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstas. Ekspertizė daroma teisme, kai reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti reikalingos išsamios mokslo, technikos, meno ar kokios nors kitos srities specialios žinios. Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį teismas pats sprendžia, ar tokios žinios yra reikalingos tiriant įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, ir turi teisę paskirti ekspertizę savo iniciatyva arba bylos nagrinėjimo dalyvių prašymu. Taigi ekspertizės skyrimas – teismo teisė, bet ne pareiga, baudžiamojo proceso įstatymas palieka teismui spręsti, ar reikia ir kada skirti ekspertizę. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi jo kompetencijai suteikta diskrecijos teise, nusprendęs atlikti dalinį įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Esant pakankamai išsamiam bylos tyrimui apeliacinės instancijos teismas, nepaskirdamas SMS pranešimo turinio autorystės ekspertizės R. Š. nurodytų BPK 84 straipsnio 1 dalies, 89 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė.
Dėl įrodymų vertinimo
Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistoji R. Š. ginčija byloje atliktą įrodymų vertinimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas kasacinę bylą teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, taigi iš naujo pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismai priėmė teisėtus sprendimus, pagrįstus ištirtų įrodymų visuma. Todėl kasatorės teiginys, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis grindžiamas vien tik jos nenuosekliais parodymais yra nepagrįstas. Nuteistosios kaltė įrodyta ne tik ikiteisminio tyrimo metu įtariamosios duotais parodymais (T. 2, b. l. 82-84), kurie išsamiai išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 276 straipsnio 4 dalis, 301 straipsnio 1 dalis). Šie parodymai patvirtinti telefonų apžiūrų protokolų turiniu, nukentėjusiojo V. J., liudytojų A. G., V. Š., D. J. K., A. M., M. M., G. J., D. K., L. Š. parodymais. Įtariamosios prisipažinimas neprieštarauja, bet atitinka byloje esančius duomenis. Duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad įrodinėjimo procesas vyko iš esmės pažeidžiant BPK nuostatas ir buvo šališkas, nėra. Įrodymai byloje surinkti BPK nustatyta tvarka. Vertinant įrodymus vadovautasi BPK 20 straipsnio 5 dalimi, kurioje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo bei panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais (BPK 384 straipsnio 3, 5 dalys).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios R. Š. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Rimantas Baumilas
Benediktas Stakauskas
