Baudžiamoji byla Nr. 2K-29/2010 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.2.11
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. M. – asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 8 d. nutarties.
Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu V. M. pagal BK 281 straipsnio 3 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 8 d. nutartimi Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. nuosprendis panaikintas ir byla nutraukta. Nukentėjusiųjų T. P., I. P. ir V. P. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
nustatė:
V. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2003 m. lapkričio 20 d., apie 18.35 val., vairuodamas valstybinei įmonei (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį „Mitsubishi L200“ (duomenys neskelbtini), sankryžoje, sukdamas į kairę, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, nepraleido priešinga kryptimi tiesiai važiuojančio viršijant leistiną 50 km/val. greitį bei neturinčio teisės vairuoti transporto priemonės ir taip pažeidžiančio Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 59, 172 ir 174 punktų (2003 m. rugsėjo 1 d. redakcija) reikalavimus, T. P. vairuojamo automobilio „Audi 80“ (duomenys neskelbtini), priklausančio G. S., ir su juo susidūrė – taip pažeidė KET 53 ir 199 punktų reikalavimus. Eismo įvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta T. P. sveikata, jam padarytos muštinės–plėštinės žaizdos veide, daugybiniai veidinės dalies kaulų lūžimai, kaukolės pamato priekinių daubų lūžimai, akies sumušimas, dešinės akies optinio nervo pažeidimas.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pripažino, kad nors apylinkės teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis yra visiškai nepagrįstas, nes V. M. veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, požymius, tačiau nagrinėjamas eismo įvykis įvyko daugiau nei prieš penkerius metus, apkaltinamasis nuosprendis V. M. negali būti priimtas dėl senaties, todėl bylą nutraukė (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, BK 95 straipsnis).
Kasaciniu skundu V. M. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 8 d. nutartį ir palikti galioti Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. nuosprendį, pakeičiant išteisinimo pagrindą ir nurodant, kad V. M. išteisintas dėl to, kad nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Kasaciniame skunde nurodoma, kad Panevėžio apygardos teismas pažeidė BPK 326 straipsnio 4 dalį ir 328 straipsnio 3 punktą, nes panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį dėl jame išdėstytų išvadų neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms, nesivadovavo šių straipsnių nuostatomis ir nenurodė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio naikinimo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 331 straipsnį ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes nutartyje rėmėsi tik dalimi įrodymų ir neišdėstė jų nuosekliai, atskleisdamas tarpusavio ryšį; tinkamai nenustatytos svarbios bylos aplinkybės: nukentėjusiojo T. P. vairuojamo automobilio „Audi 80“ greitis, V. M. galimybės stebėti ir įvertinti kelio ir sankryžos aplinką prieš pat eismo įvykį, liudytojo S. Č. parodymų keitimo priežastys, liudytojos R. S. neapklausimas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ir pan.
Kasatorius, be to, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi Nr. 2K-187/2005, pabrėžia, kad priežastinio ryšio buvimas techniniu požiūriu dar nereiškia priežastinio ryšio buvimo teisiniu požiūriu, todėl priežastinio ryšio nustatymas yra teismo išimtinė kompetencija. Panevėžio apygardos teismas pripažino, kad tarp V. M. veikos ir dėl eismo įvykio kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, nustatydamas tik priežastinį ryšį techniniu (2006 m. rugsėjo 28 d. ekspertizės aktu) požiūriu, neįvertinęs, ar tai atitinka teisiniam priežastiniam ryšiui keliamus reikalavimus. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad su 2003 m. lapkričio 20 d. eismo įvykiu ir jo padariniais teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu yra susiję būtent nukentėjusiojo T. P. padaryti KET pažeidimai, nes jie visiškai atitinka priežasties apibrėžimą.
Kasatoriaus nuomone, Panevėžio apygardos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir padarydamas išvadą apie tai, kad jis, sukdamas į kairę, įvažiavo į priešingos krypties važiuojamosios dalies ruožą, nes ši išvada išsamiai nepagrįsta ir nustatyta tvarka nepatvirtinta byloje surinktais įrodymais, prieštarauja tiek įvykio vietos apžiūros protokolo schemai, tiek ir kelių policininkų, atlikusių pirminius 2003 m. lapkričio 20 d. eismo įvykio tyrimo veiksmus, parodymams. V. M., teigdamas, kad eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, būtinąja baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga pripažįstama tada, kai analogiškoje situacijoje, šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs, pabrėžia, jog Panevėžio apygardos teismas savo 2009 m. liepos 8 d. nutartyje (panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį) turėjo ypač atidžiai ir visapusiškai išnagrinėti priežastinio ryšio buvimą tarp nustatytų nukentėjusiojo T. P. eismo taisyklių pažeidimų ir kilusių padarinių jo sveikatai bei V. M. gebėjimui stebėti ir įvertinti akimirksniu susidariusią aplinką, sąlygas, ir padaryti teisingas teisines išvadas. Pasak kasatoriaus, teismas dar kartą šališkai išnagrinėjo jo baudžiamąją bylą, taip buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis. V. M. kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad Panevėžio apygardos teismas, nagrinėdamas jo baudžiamąją bylą iš naujo, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-147/2009 išsakytus privalomus nurodymus bylą nagrinėjant iš naujo, tik formaliai apklausė liudytoją S. Č., nutylėjo V. M. teisinančius bylos duomenis, nepagrįstai paneigė mokslinei veiklai talkinusių specialistų išvadas byloje. Kasatorius pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė jo išteisinimo pagrindą, todėl jis turi būti keičiamas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Darius Karčinskas prašo V. M. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus ginčijamų įrodymų vertinimą patikrino nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, įvertinęs visas specialistų bei ekspertų išvadas, atlikto eismo įvykio techninio tyrimo turinį, pagrįstai patikimomis laikė Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų bei ekspertų išvadas, juolab kad jas patvirtina kitos bylos aplinkybės, eismo įvykį mačiusio liudytojo S. Č. parodymai. Priežastinis ryšys, kaip būtinas BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymis, taip pat tinkamai nustatytas. Teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, dar kartą įvertino įrodymus, nutartyje išdėstė įrodymus bei motyvus, paaiškinančius, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados priimant V. M. išteisinantį nuosprendį yra nepagrįstos ir kodėl išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas.
Atsiliepime į kasacinį skundą civilinis atsakovas baudžiamojoje byloje – VĮ (duomenys neskelbtini) prašo tenkinti V. M. kasacinį skundą: panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 8 d. nutartį ir palikti galioti Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. nuosprendį, nurodant, kad V. M. išteisintas dėl to, kad nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Atsiliepime nurodoma, kad Panevėžio apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – neteisingai kvalifikavo V. M. veiksmus kaip nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, nes jo veikos požymiai neatitiko šioje normoje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių – taip buvo pažeista ir BK 2 straipsnio 4 dalis. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė kvalifikavimo, kaip ypatingo proceso, esmę, nes, nesant nustatyto tikslaus atitikimo tarp V. M. veikos ir BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių, t. y. neįrodžius pavojingos veikos bei priežastinio ryšio buvimo jo veiksmuose, V. M. buvo neteisėtai apkaltintas padaręs nusikaltimą, dėl kurio jis nėra kaltas. Taip pat netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas pasireiškė ir tuo, kad minėtos nusikalstamos veikos požymiai V. M. veikoje buvo konstatuoti pažeidžiant pagrindines įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles, nepanaikinant byloje tų prieštaravimų, kurie akivaizdžiai vertė abejoti V. M. kaltumu. Nors V. M. neva padarytos nusikalstamos veikos pagrindinės aplinkybės (vieta, laikas) ir buvo nustatytos, tačiau neabejotinų duomenų, leidžiančių spręsti apie jo kaltumą, Panevėžio apygardos teismo nebuvo surinkta, o esamų duomenų tyrimas bei vertinimas, priešingai nei pirmosios instancijos teisme, buvo vienpusis ir paviršutiniškas. Panevėžio apygardos teismas V. M. kaltę padarius nusikalstamą veiką konstatavo formaliai, deklaratyviai atmesdamas jo naudai bylojančius byloje surinktus įrodymus ir nesistengdamas tinkamai pašalinti dėl V. M. kaltės kylančių abejonių bei, jo nuomone, pirmosios instancijos teismo netinkamai atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo spragų. Veikos buvimas V. M. veiksmuose iš esmės buvo pripažintas remiantis vien tik kito objektyviojo požymio – nusikalstamų padarinių (sunkiai sutrikdytos automobilį „Audi 80“ vairavusio T. P. sveikatos) – atsiradimo faktu. Nors Panevėžio apygardos teismo nutartyje ir konstatuota, kad KET reikalavimų V. M. nesilaikė, t. y. saugaus eismo taisykles pažeidė, iš tiesų nei vienas iš nutartyje nurodytų faktinių neva V. M. kaltę pagrindžiančių duomenų to nepatvirtina. Tiek V. M. parodymai, tiek kiti byloje esantys įrodymai (2005 m. rugpjūčio 25 d. ekspertės prof. O. Lukoševičienės išvada ir kt.) leidžia konstatuoti, jog aptariamo įvykio metu V. M. visų būtinų atsargumo priemonių laikėsi, pavojaus kitiems eismo dalyviams (šiuo atveju – priešinga eismo juosta važiuojančiam T. P.) nekėlė ir eismo savo veiksmais netrikdė, o sukdamas į kairę, davė kelią priešinga kryptimi važiuojančioms transporto priemonėms. Atsiliepime teigiama, kad pagrindiniai duomenys, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, buvo prioritetiniu įrodymu laikoma 2006 m. rugsėjo 28 d. komisijinė–kompleksinė ekspertizė, kurioje išvada buvo priimta naudojantis objektyviai asmens kaltės negalinčiu pagrįsti optimizavimo principu, taip pat prieštaringais vienintelio liudytojo S. Č. parodymais. Taip pat akcentuojama, kad V. M. padarytų KET pažeidimų faktas bei priežastinis ryšys tarp tokių jo veiksmų ir atsiradusių padarinių – T. P. sužalojimo – buvo pripažintas remiantis vien tik, nesant jokių duomenų apie tikrąją automobilių susidūrimo vietą, spėlionių pagrindu priimtomis ir viena kitai prieštaraujančiomis specialistų išvadomis, nesiimant papildomų priemonių išsiaiškinti tikrąjį eismo įvykio mechanizmą, o tai neabejotinai rodo Panevėžio apygardos teismo priimtos nutarties paviršutiniškumą.
Atsiliepime į kasacinį skundą nukentėjusysis T. P. prašo V. M. kasacinį skundą atmesti.
Nukentėjusysis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė tiesioginį priežastinį ryšį tarp V. M. veikos ir kilusių padarinių. Kasaciniame skunde nurodyti motyvai yra deklaratyvūs, kasatorius nenurodė, kokius įrodymus apeliacinės instancijos teismas vertino netinkamai, kuo pasireiškė įrodymų analizės nenuoseklumas, išvadų nelogiškumas ir prieštaringumas, kokios konkrečios įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos, kodėl, pasak kasatoriaus, liudytojo S. Č. apklausa teisme buvo netinkama. Anot nukentėjusiojo T. P., teismas, vertindamas įrodymus byloje, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų.
Atsiliepimu į V. M. kasacinį skundą civilinis atsakovas – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo kasacinį skundą tenkinti: panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nekaltumo prezumpcijos
Kasacinėse nutartyse yra išaiškinta, kokie sprendimai turi būti priimami, kai, padavus apeliacinį skundą dėl išteisinamojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, sueina apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas: senaties terminui suėjus iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo, kuriuo konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis nepagrįstas, išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikinamas, o byla pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą nutraukiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-458/2005); konstatuoti baudžiamosios atsakomybės terminų suėjimą ir baudžiamąjį procesą nutraukti šiuo pagrindu galima tik tada, kai yra procesinė galimybė priimti apkaltinamąjį nuosprendį, o nepanaikinus išteisinamojo nuosprendžio tokios procesinės galimybės nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75/2006).
Tai reiškia, kad net ir senaties termino suėjimo atveju apeliacinis procesas turi atlikti savo paskirtį, t. y. užtikrinti, kad neįsiteisėtų nepagrįsti ir neteisėti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai. Apeliacinės instancijos teismas, nepriklausomai nuo senaties termino suėjimo ar nesuėjimo, pagal gautus apeliacinius skundus turi išnagrinėti apeliacinį skundą. Tiek tuo atveju, kai senaties terminas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui nėra suėjęs, tiek ir tuo atveju, kai toks terminas yra suėjęs, apeliacinės instancijos teismas privalo spręsti dėl apskųsto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo: 1) nustačius, kad išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinis skundas turi būti atmetamas, išteisinamasis nuosprendis tokiu atveju įsiteisėja; 2) nustačius, kad išteisinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, jis turi būti panaikintas. Išteisinamojo nuosprendžio panaikinimo atveju senaties termino suėjimas ar nesuėjimas lemia tik tolimesnius apeliacinės instancijos teismo sprendimus.
Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas išteisinamąjį nuosprendį byloje, kurioje nėra suėjęs senaties terminas, gali priimti tiek bet kurios rūšies nuosprendį (BPK 327 straipsnio 2 punktas, 329 straipsnio 2 ir 4 punktai), tiek ir vieną iš BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 (BPK 3 straipsnio 3–9 punktuose numatyti atvejai), 4 ir 5 punktuose numatytų nutarčių. Senaties termino suėjimo atveju galimybės tęsti procesą nėra, nes byloje atsiranda kliūtis, dėl kurios procesas tampa negalimas. Išteisinamojo nuosprendžio panaikinimas tokioje situacijoje nereiškia traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens pripažinimo kaltu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmens kaltumas gali būti pripažintas tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. BPK nustatyta, kad asmuo kaltu pripažįstamas tik priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Teismo nutartimi, kuria baudžiamoji byla nutraukiama dėl senaties termino suėjimo, negali būti išsprendžiami kaltės ir bausmės klausimai. Tokie klausimai sprendžiami tik priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Dėl šios priežasties nepagrįstais laikytini kasatoriaus teiginiai apie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio garantuojamų teisių suvaržymą. Kasacine tvarka apskųsta Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d. nutartimi kasatoriaus kaltė padarius nusikalstamą veiką negalėjo būti ir nebuvo konstatuota. Išteisinamojo nuosprendžio panaikinimo atveju apeliacinės instancijos teismas tik konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo baigiamasis aktas yra neteisėtas ir nepagrįstas ir kad byloje turėtų būti priimtas kitas baigiamasis aktas. Tačiau apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino suėjimas reiškia, kad vykdant teisingumą kiekvienoje per nustatytus senaties terminus išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje privalomai spręstinas kaltės, o kaltės konstatavimo atveju ir bausmės klausimas toje byloje negali būti sprendžiamas. Tokioje situacijoje yra galimas tik vienas sprendimas – baudžiamosios bylos nutraukimas. Baudžiamosios bylos nutraukimas nepaneigia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos asmens nekaltumo prezumpcijos.
Dėl įrodymų vertinimo
Nepagrįstais laikytini ir kasatoriaus argumentai dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjant bylą kasacine tvarka, apskųsti teismų sprendimai yra patikrinami tik teisės taikymo aspektu, įrodymų kasacinės instancijos teismas iš naujo nevertina, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kasacinės instancijos teismas gali tik patikrinti, ar kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose remtasi leistinais įrodymais, ar įrodymai vertinti laikantis įstatyme numatytų taisyklių. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nenagrinėja kasacinio skundo teiginių, kurie nėra konkrečiai siejami su, kasatoriaus manymu, padarytais įstatymų pažeidimais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2009 m. balandžio 21 d. nutartimi panaikinusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perdavusi bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nurodė padarytus esminius BPK pažeidimus. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. 2009 m. balandžio 21 d. kasacinėje nutartyje buvo konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir atliko dalinį įrodymų tyrimą, prieštaravimų tarp liudytojų parodymų nepašalino, nepasisakė dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių ir tinkamai nevertino visų byloje surinktų įrodymų – taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. 2009 m. balandžio 21 d. nutartyje nurodyti pažeidimai, nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka, buvo ištaisyti. Kasacine tvarka apskųstoje Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 8 d. nutartyje įrodymai vertinti nepažeidžiant BPK nustatytų taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas vertino visus byloje surinktus įrodymus, taip pat ir 2004 m. liepos 9 d. ir 2005 m. balandžio 28 d. specialistų išvadas, 2005 m. rugpjūčio 25 d. konsultacinę O. Lukoševičienės išvadą, 2006 m. rugsėjo 28 d. komisijinės–kompleksinės ekspertizės išvadas. Šios išvados buvo lyginamos tiek tarpusavyje, tiek su kitais įrodymais. Atlikęs išsamų įrodymų vertinimą apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad 2003 m. lapkričio 20 d. įvykusio eismo įvykio faktinės aplinkybės (automobilių susidūrimo vieta) pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo nustatytos neteisingai ir kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis dėl šios priežasties (kaip ir dėl akivaizdžiai neteisingai nurodyto išteisinimo pagrindo) negali būti paliktas galioti.
Dėl teismo šališkumo
Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas. Teismo šališkumas kasaciniame skunde siejamas vien tik su apeliacinės instancijos teismo, vertinant įrodymus, padarytomis nepalankiomis kasatoriui išvadomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie argumentai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti teismo šališkumą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
V. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Vladislovas Ranonis
Gintaras Goda
