Baudžiamoji byla Nr. 2K-140-788/2017
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-62421-2015-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.3.3; 2.1.7.4 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Gintarui Pliopliui,
nuteistojo gynėjui advokatui Sergejui Pelšui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal B. Z. (B. Z.) gynėjo advokato Sergejaus Pelšo (Sergej Pelš) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 1 d. nuosprendžiu B. Z. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 4 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 1 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis:
B. Z. nuteistas pagal BK 227 straipsnio 4 dalį (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BPK 140 straipsnio 9 dalimi ir BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės dydį įskaitytas B. Z. laikino sulaikymo laikas nuo 2015 m. lapkričio 11 iki 12 d. ir paskirta galutinė bausmė – 18 MGL (677,88 Eur) dydžio bauda.
B. Z. įpareigotas sumokėti paskirtą baudą per šešis mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, t. y. nuo jo paskelbimo, dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą banke.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. B. Z. nuteistas už tai, kad 2015 m. lapkričio 11 d., apie 21 val., Vilniuje, Dariaus ir Girėno g. 48, būdamas automobilyje „BMW 525“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o vėliau prie policijos pareigūnų tarnybinio automobilio „Hyunday X35I“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) norėdamas išvengti administracinės atsakomybės už 2015 m. lapkričio 11 d., apie 21 val., transporto priemonės pastatymą neleistinoje vietoje ir vairavimą neprisisegus saugos diržo, naudojantis mobiliojo ryšio priemone rankomis be laisvų rankų įrangos, siekdamas valstybės tarnautojų – Vilniaus AVPK (duomenys neskelbtini) patrulių A. T., T. B. ir R. S. – neveikimo vykdant įgaliojimus, t. y. kad policijos pareigūnai įstatymų nustatyta tvarka nerašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už jo padarytus administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124(1) straipsnio 2 dalyje, 4 dalyje, 134 straipsnio 1 dalyje, tiesiogiai – žodine forma siūlė policijos pareigūnams pinigų kavai – 20 Eur dydžio kyšį.
2. Kasaciniu skundu B. Z. gynėjas advokatas S. Pelšas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 1 d. nuosprendį.
2.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nesilaikė in dubio pro reo principo, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos tokios kategorijos bylose ir buvo šališkas, palaikydamas prokuroro poziciją, pirmenybę teikdamas kaltinantiems įrodymams ir nutylėdamas svarbias aplinkybes, teisinančias B. Z..
2.2. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą dėl asmens kaltės padarė tendencingai bei vienpusiškai įvertinęs vairuotojo B. Z. ir pareigūno pokalbio turinį, apsiribodamas tik viena aplinkybe, kad vairuotojas pareigūnui keletą kartų siūlė pinigų kavai. Teismo išvada, kad pakanka įrodymų apkaltinti B. Z. kyšio pareigūnams siūlymu, yra nepagrįsta. Kitų bylos aplinkybių bei įrodymų, kurie buvo sistemiškai analizuojami ir vertinami pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė, tik apsiribojo bendrojo pobūdžio deklaratyviu teiginiu, kad apylinkės teismas įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, o ne jų visetą.
2.3. Vilniaus apygardos teismas nevertino konfliktinės situacijos dėl vairuotojo nesutikimo su pažeidimais, prašymo suteikti jam vertėją, pareigūnų elgesio ir ketinimų apkaltinti vairuotoją net tais pažeidimais, kurių jis aiškiai nepadarė (draudimo poliso nepateikimas), ir taip savotiškai atkeršyti jam už nesutikimą su pažeidimais, vertėjo reikalavimą. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad surašant administracinį teisės pažeidimo protokolą buvo pažeista B. Z. teisė naudotis vertėjo, advokato pagalba, nebuvo paisoma vairuotojo prašymo važiuoti aiškintis į komisariatą. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad vairuotojas neprašė nerašyti jam protokolo, jis tik aiškino, jog sutinka su vienu pažeidimu, o pareigūnai nori jį nepagrįstai apkaltinti ir nepadarytais pažeidimais, tuomet turi dalyvauti vertėjas bei advokatas. Teismas visiškai neįvertino liudytojo policijos pareigūno A. T. parodymų nenuoseklumo, prieštaringumo, šio liudytojo bei kitų pareigūnų aiškaus priešiško nusistatymo prieš vairuotoją ir, nepaisydamas to, besąlygiškai rėmėsi A. T. parodymais priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra patikimų ir pakankamų įrodymų, jog prie vairuotojo automobilio buvo konkretus pasiūlymas duoti kyšį už tai, kad pareigūnai neatliktų jiems priklausančių veiksmų – nesurašytų protokolo. Teismas neįvertino pareigūnų požiūrio į vairuotoją, paieškos būdų, kaip jį nubausti už nesutikimą su pažeidimais bei atsisakymą pasirašyti protokolą, kurio jis nesupranta be vertėjo. Apygardos teismas nevertino pareigūnų pasvarstymo apie tai, kad jie galėtų surašyti vairuotojui ir administracinį nurodymą. Kasatoriaus manymu, pareigūnų pasisakymai ir veiksmai dėl administracinio teisės pažeidimo fakto vairuotojui galimo įforminimo aiškiai įrodo, kad yra abejonių dėl jų profesinės etikos, veiksmų teisėtumo ir iš to išplaukia išvada, jog jų parodymai (ypatingai pareigūno A. T.) apie pokalbio su vairuotoju prie jo automobilio turinį apygardos teismo turėjo būti vertinami kritiškai. Iš garso įrašo aiškiai matyti, kad pareigūno užduoti klausimai buvo aiškiai provokuojančio pobūdžio ir pareigūnas tai suvokė, nes jis laukė atsakymo žinodamas, kad atsakymas bus įrašomas. Iš bylos duomenų šis siekis aiškiai matomas, tačiau apygardos teismas šios aplinkybės nevertino ir ignoravo iš bylos duomenų matomą aplinkybę, kad prie vairuotojo automobilio buvo aiškiai išreikštas vairuotojo nesutikimas su pažeidimais, vertėjo ir advokato reikalavimas, o ne pasiūlymas kavos.
2.4. Kasatorius nurodo, kad apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, peržengė kaltinimo ribas, pakeitė esminę faktinę aplinkybę, apie tai neįspėjęs kaltinamojo. B. Z. šioje byloje buvo kaltinamas tuo, kad siūlė žodžiu policijos pareigūnams pinigų kavai – „apie 20 Eur“ dydžio kyšį, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas pripažino jį kaltu, kad jis siūlė pareigūnams konkrečią sumą – „20 Eur“ dydžio kyšį.
2.5. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, jog kyšis buvo siūlomas prie vairuotojo automobilio ir prie tarnybinio automobilio už tai, kad pareigūnai nesurašytų jam administracinio teisės pažeidimo protokolo. Neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų šį kaltinimą, byloje nėra. Iš garso įrašo matyti, kad vyko bendro pobūdžio pokalbis, be to, samprotavimai, kaip vairuotojas galėtų elgtis konkrečioje situacijoje, buvo išreikšti jau po to, kai jam jau buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas.
2.6. Kasatorius abejoja apeliacinės instancijos teismo nešališkumu ir pagrįsdamas šiuos argumentus analizuoja liudytojo A. V. parodymus teisme bei jų vertinimą, akcentuoja, kad teismas neiškvietė ir neapklausė liudytojų T. B., R. S., nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl šių liudytojų veiksmų ir parodymų, savaip interpretavo vaizdo įraše girdimus B. Z. žodžius ir visą pokalbį. Kitos bylos aplinkybės, pvz., pareigūnų veiksmai, vairuotojo teisių pažeidimai surašant protokolą, jo aiškus pasisakymas apie pareigūnų agresiją, pyktį jo atžvilgiu, apie daromą jam spaudimą, apygardos teismo nebuvo analizuojamos ir vertinamos. Kasatorius mano, kad teismas nepagrįstai atmetė gynybos prašymą liudytojų A. T. ir A. V. apklausos metu paskelbti visą garso bei vaizdo įrašo medžiagą, ir abejoja, ar kiti kolegijos nariai susipažino su šiuo įrodymu. Be to, kasatorius pažymi, kad posėdžio metu teismas liudytojams uždavinėjo tendencingus, menamus klausimus, iš kitų pirmininkaujančiojo veiksmų bei pasisakymų proceso metu buvo matyti, kokių parodymų laukiama iš liudytojų. Kasaciniame skunde tvirtinama, kad teismo posėdžio metu gynyba iš daugelio teismo veiksmų matė, jog kolegijai pirmininkaujantis teisėjas rodo aiškų šališkumą, ir apie tai ne kartą posėdžio metu pranešė teismui, tačiau šios pastabos teismo išankstinio nusistatymo dėl numatomo sprendimo bei pozicijos nepakeitė. Teismas girdėjo gynybos reiškiamas abejones dėl jo pozicijos tendencingumo, šališkumo, rungimosi principo pažeidimo, tačiau klausimo dėl šališkumo, galimo nusišalinimo ar sprendimo dėl pareikšto nepasitikėjimo procese nekėlė.
3. Nuteistojo B. Z. gynėjo advokato S. Pelšo kasacinis skundas tenkintinas.
4. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė skirtingai įvertino kaltinamojo veiksmus. Pirmosios instancijos teismas išteisino B. Z. dėl BK 227 straipsnio 4 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo, nes jis nepadarė veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių. Teismas argumentavo tuo, kad iš byloje surinktų ir teismo patikrintų įrodymų visumos, pakankamai ilgą kaltinamojo bendravimo su pareigūnais trukmę, veika, kuria buvo kaltinamas B. Z., t. y. kyšio siūlymas už pareigūnų neveikimą vykdant įgaliojimus, nepasitvirtino. Teismas nurodė, kad asmuo, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai siūlo valstybės tarnautojui duoti kyšį, turi tai aiškiai suvokti. Tai negali būti bendro pobūdžio samprotavimai, kaip jis galėtų elgtis esant tam tikroms aplinkybėms. Tarnautojai negali provokuoti asmens tokiems veiksmams, siūlymams. Teismas pažymėjo, kad pažadas duoti kyšį turi būti realus, o šioje byloje kaltinimas pagrįstas samprotavimais. Teismas suabejojo policijos pareigūnų A. T., T. B., R. S. parodymų patikimumu ir nurodė, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, jog vairuotojas buvo įspėtas dėl galimos baudžiamosios atsakomybės už bandymą papirkti valstybės tarnautoją. Be to, byloje nustatytas pareigūnų profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo bei teisėtumo principų nesilaikymas. Teismas konstatavo, kad, remiantis įrodymų visuma, nėra įrodyta, jog vairuotojo B. Z. tyčia buvo nukreipta papirkti pareigūnus. Policijos pareigūnų paaiškinimai, vairuotojo aiškus nesutikimas su pažeidimais nepatvirtina jo tyčios realiai siūlant kyšį ir siekiant papirkti pareigūnus už neveikimą jo naudai, nesurašant protokolo. Teismas konstatavo, kad nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina abejones aiškinti kaltinamojo naudai. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, padarė priešingą išvadą, t. y. kad B. Z., ne vieną kartą išreikšdamas pasiūlymą duoti pinigų kavai, siekė papirkti policijos pareigūnus ir taip išvengti administracinės atsakomybės už nustatytus administracinės teisės pažeidimus, t. y. siūlė policijos pareigūnams kyšį ir padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 227 straipsnio 4 dalyje.
5. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinio skundo, taip pat skirtingų instancijų teismų pateiktus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Konstatuotina, kad byloje esantys duomenys neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad B. Z. siūlė policijos pareigūnams kyšį.
6. Pažymėtina, kad pagal BK 227 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus. Kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį, būtina nustatyti ne tik objektyvią papirkimo veiksmų išraišką, bet ir tiesioginę tyčią papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį. Sprendžiant įtariamo ar kaltinamo asmens kaltumo klausimą, tokiais atvejais reikia įvertinti ne tik tai, kaip jo atitinkamus veiksmus suprato valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, bet ir nustatyti šio asmens realų ketinimą papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį siekiant, kad šis veiktų ar neveiktų jo naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-540/2013, 2K-260/2014, 2K-506-788/2015, 2K-536-942/2015, 2K-439-788/2016). Kadangi papirkimą sudarančios veikos gali pasireikšti vien žodine forma (pažadant, siūlant, susitariant), papirkimą būtina skirti nuo girto asmens siekio bravūriškai pasireikšti aplinkinių akivaizdoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-176/2014), nerimtai ar vien emociškai pasakytų žodžių, bendro pobūdžio samprotavimų ir pan.
7. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo išvada dėl B. Z. kaltumo pasiūlius policijos pareigūnams kyšį pagrįsta vien tik jam nepalankių iš bylos duomenų visumos išskirtų aplinkybių analize – ką ir kokią pokalbio įrašo sekundę jis ir policininkai yra pasakę. Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė in dubio pro reo principo, pirmenybę suteikė kaltinantiems įrodymams, bet nutylėjo svarbias aplinkybes, leidžiančias abejoti pasiūlymo duoti kyšį realumu. Darydama tokią išvadą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šias aplinkybes:
7.1. Pirma, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad B. Z. padaryti KET pažeidimai nėra šiurkštūs ir neužtraukia pačių griežčiausių sankcijų. Iš bylos medžiagos matyti, kad B. Z. sutiko tik su vienu pažeidimu (sustojimu neleistinoje vietoje) ir tikėjosi, kad policijos pareigūnai atsižvelgs į tai, jog jis užsienietis, apsiribos įspėjimu ir leis važiuoti toliau. Tačiau tarp jo ir policijos pareigūnų įvyko gana įtemptas ir ilgai užsitęsęs pokalbis, policijos pareigūnai buvo akivaizdžiai suirzę dėl gynybiškos pažeidėjo pozicijos, užsispyrimo, atsisakymo pasirašyti administracinės teisės pažeidimo protokole ir šaukime atvykti į bylos nagrinėjimą. Nėra aišku, dėl kokios priežasties policininkai taip ilgai klausėsi B. Z. su įvykiu susijusių ir nesusijusių samprotavimų, ginčijosi su juo ir vis kartojo siūlymus sutikti su pažeidimais arba bent pasirašyti. Be to, tenka sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų bendravimas tarpusavyje ir su pažeidėju nepasižymėjo profesine etika. Šis bylos aspektas išsamiai aptartas išteisinamajame teismo nuosprendyje ir, teisėjų kolegijos vertinimu, yra svarbus įvykio kontekstui nustatyti. Nekalbant apie necenzūrinę pareigūnų leksiką, iš kai kurių vaizdo ir garso įrašo momentų galima spręsti, kad policininkai gana subjektyviai sprendė, kiek pažeidimų užfiksuoti protokole, o A. T. net aptarinėjo su kitais policininkais galimybę primesti vairuotojui dar vieną pažeidimą: „Gal man įrašyti, kad draudimo jisai man nepateikė?“ Dėl šios ir kitų aplinkybių pirmosios instancijos teismui kilo pagrįstų abejonių dėl policininkų parodymų patikimumo.
7.2. Antra, per visą įrašytą policijos pareigūnų ir B. Z. pokalbį tiesioginio siūlymo duoti kyšį nenuskambėjo, atitinkamo veiksmo, pvz., pinigų parodymo ar palikimo, taip pat nebuvo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tariamąja nuosaka išsakyta užuomina apie galimybę duoti 20 eurų „kavai“ ir B. Z. samprotavimai apie tai, kuo skiriasi kyšis nuo atsidėkojimo, ar įmanoma susitarti su Latvijos ir Estijos policija, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti visus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius kyšio siūlymo kaip nusikalstamos veikos požymius.
7.3. Trečia, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į nevienkartinius policijos pareigūnų bandymus išgauti iš B. Z. konkretesnį kyšio siūlymą – vien policininkas A. T. tris kartus klausė jo, kam jis norėjo duoti kavai. Ši aplinkybė kelia abejonių, ar policininkų veiksmai inicijuojant ikiteisminį tyrimą dėl kyšio siūlymo nebuvo nulemti vien tik noro „pamokyti“ nesukalbamą ir, jų nuomone, įžūlų vairuotoją. Pažymėtina, kad, atsakydamas į tokius pareigūno klausimus, B. Z. nė karto tiesiogiai nepartvirtino savo ketinimų duoti kyšį, o vieną kartą nedviprasmiškai juos paneigė: „Aš nežinau, ką jūs čia išsigalvojate“. Pagaliau abejones dėl ketinimų duoti kyšį realumo sustiprina ir tai, kad trims pareigūnams papirkti neva buvo siūloma 20 Eur kyšio suma.
8. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą. Nustatydamas faktines aplinkybes, teismas negali remtis prielaidomis, o abejonės dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir kaltumo įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį B. Z., nesilaikė šių įrodinėjimo tvarkos reikalavimų (BPK 20 straipsnio 5 dalis), šis pažeidimas laikytinas esminiu, nes jis sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis B. Z. naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 5 d. nuosprendį paliekant galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 1 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Dalia Bajerčiūtė
Olegas Fedosiukas
