Baudžiamoji byla Nr. 2K-133-222/2017
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49117-2015-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.1.; 1.2.14.5.1.
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 6 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžiu V. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–2 dalimis, paskirtąsias bausmes subendrinus apėmimu būdu, V. T. paskirta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir V. T. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, į bausmę įskaitytas bausmės laikas, visiškai ar iš dalies atliktas pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nuosprendį.
Pritaikius BK 75 straipsnį, V. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu nuteistojo V. T. apeliacinis skundas atmestas, o Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro P. J. apeliacinis skundas tenkintas ir panaikinta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio dalis, kuria V. T. taikytas bausmės vykdymo atidėjimas. V. T. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. V. T. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis ne anksčiau kaip 2015 m. rugpjūčio 24 d. (tiksliau nenustatytu laiku) pagrobė iš buto, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kambario spintelės stalčiaus D. K. priklausantį turtą – 600 eurų ir automobilio Seat Leon (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atsarginį raktelį, kabėjusį koridoriuje ant pakabos. Be to, V. T., turėdamas išankstinį tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą – automobilį Seat Leon (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) faktiškai priklausantį D. K., ir jį parduoti kaip savo, 2015 m. rugpjūčio 26 d. šiai laikinai leidus pasinaudoti automobiliu, tą pačią dieną, apie 15.00 val., sudarė jo pirkimo–pardavimo sutartį su L. M. ir pardavė jai minėtą automobilį kaip savo, nors žinojo, kad jis pirktas už D. K. pinigus ir jai faktiškai priklausė, nors 2015 m. rugpjūčio 3 d. buvo laikinai užregistruotas VĮ „Regitra“ jo vardu. Taip V. T. apgaule, t. y. automobilį gavęs laikinai pasinaudoti ir piktnaudžiaudamas nukentėjusiosios pasitikėjimu, savo naudai įgijo D. K. priklausantį turtą – automobilį Seat Leon (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir padarė D. K. bendrą 3 600 Eur turtinę žalą.
2. Kasaciniu skundu nuteistojo V. T. gynėjas advokatas Ž. Rutkauskas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendį ir bylą V. T. nutraukti.
2.1. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą byloje, pažeidė proceso teisės normas pripažįstant duomenis įrodymais, o teismų padarytos išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių.
2.2. Kasatorius, nesutikdamas su teismų išvadomis ir teigdamas, kad nuteistasis nepadarė BK 182 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos, pabrėžia, jog V. T. veiksmuose nebuvo apgaulės, tarp jo ir nukentėjusiosios susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Pasak kasatoriaus, byloje nebuvo atskleista esmė, t. y. neįvertinta, ar V. T. veiksmai jo, o ne D. K. vardu sudarant automobilio Seat Leon pirkimo–pardavimo sutartį, buvo padaryti dėl apgaulės, neatsižvelgta į pačios nukentėjusiosios nerūpestingą elgesį. Be to, teismai nepagrįstai pripažino nukentėjusiosios parodymus patikimais, nors jie prieštarauja logikai.
2.3. Nuteistojo gynėjo teigimu, V. T. ir D. K. buvo sugyventiniai, kartu nusprendė įsigyti automobilį. D. K. paėmė paskolą, kurios dalis buvo panaudota grąžinti ankstesnes skolas ir bendram poilsiui, o likusi dalis kartu su V. T. pasiskolintais pinigais – įsigyti automobilį. Pasak kasatoriaus, byloje nenustatyta, kad V. T. įkalbinėjo D. K. ar piktnaudžiavo jos pasitikėjimu siekdamas, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje jis būtų nurodytas pirkėju ir transporto priemonė būtų užregistruota jo vardu; priešingai, pati nukentėjusioji to prašė. Be to, tai, kad D. K. be jokios rašytinės sutarties, patvirtinančios jai priklausančių pinigų panaudojimą automobiliui pirkti, nusprendė transporto priemonę užregistruoti V. T. vardu, rodo, kad ji elgėsi itin nerūpestingai. Esant ginčui dėl automobilio nuosavybės teisės, D. K. galėjo ir turėjo kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, pareikšdama ieškinį, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.87 straipsnis), tačiau ji kreipėsi į policiją su pareiškimu pradėti ikiteisminį tyrimą. Nukentėjusioji, nors ir neturėdama rašytinės sutarties, turėjo teisę ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka. V. T. elgesys, kai jis pardavė automobilį trečiajam asmeniui – L. M., nutylėdamas esminę aplinkybę (dėl automobilio tikrojo savininko), turinčią reikšmės jai apsispręsti dėl automobilio įgijimo, galėtų būti vertinamas kaip sukčiavimas, tačiau L. M. nesikreipė su pareiškimu pradėti ikiteisminį tyrimą.
2.4. Kasatorius pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Kai nukentėjusysis apgaule yra įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį ir taip įgyjamas jo turtas ar turtinė teisė, svarbu nustatyti ir kaltininko ketinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą ar įgyti turtinę teisę susiformavimo momentą, t. y. ar šis ketinimas atsirado iki tokio sandorio sudarymo, ar jį sudarius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2011, 2K- 239/2011, 2K-507/2012, 2K-161/2013). Analizuojant teismų praktiką civilinėse bylose matyti, kad, esant analogiškoms situacijoms, ginčas tarp asmenų dėl daikto, registruoto trečiojo asmens vardu, priklausymo sprendžiamas būtent civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-653/2006, 3K-3-228/2009, 3K-3-26/2011, 3K-3-44/2011). Pasak kasatoriaus, ta aplinkybė, kad automobilis buvo parduotas, nepatvirtina V. T. nusikalstamų veiksmų padarymo, nes, nesant galimybės išreikalauti konkretų daiktą, gali būti priteista piniginė kompensacija. Nagrinėjamoje byloje D. K. civiliniu ieškiniu prašė taikyti būtent šį pažeistų teisių gynybos būdą. Taigi V. T. patraukimas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 straipsnio 1 dalį pažeidė proporcingumo principą, reikalaujantį konkrečioje situacijoje taikyti adekvačias priemones ir nevaržyti asmens teisių daugiau, nei tai yra būtina numatytiems tikslams pasiekti.
2.5. V. T. gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistąjį kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, pažeidė apkaltinamojo nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus, nes nenurodė, kokie įrodymai, be pačios D. K. nepatikimų parodymų, patvirtina, kad ji gyvenamojoje vietoje laikė 600 Eur ir kad šiuos pinigus paėmė nuteistasis, taip pat kokie įrodymai paneigia šio parodymus, kad jis nepagrobė 600 Eur, o jie buvo duoti UAB „A (duomenys pakeisti)“ vadybininkui kaip avansas už perkamą automobilį, nors šis neišrašė pinigų priėmimo kvito ir apie tai nenurodė automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje. Atkreipiamas dėmesys, kad D. K. gaunamas atlyginimas pervedamas į banko sąskaitą ir jai nebuvo pagrindo disponuoti grynaisiais pinigais, kad, pasak jos, galėtų aprūpinti vaikus priemonėmis prieš mokslo metų pradžią. Be to, V. T., kaip sugyventinis, kartu su ja planavo išlaidas, ji nebuvo numačiusi jokių išskirtinių pirkinių minėtam tikslui, juo labiau kad tik dukra yra moksleivė, o sūnus lanko darželį. Pati D. K. byloje nepaaiškino, ką ketino pirkti už 600 Eur sumą. Kasatoriaus manymu, teismai motyvuotai neįvertino bylos duomenų ir nepagrįstai konstatavo, kad V. T. padarė veiksmus, atitinkančius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamos veikos sudėtį.
3. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas prašo nuteistojo V. T. gynėjo advokato Ž. Rutkausko kasacinį skundą atmesti.
3.1. Prokuroras laiko nepagrįstu kasatoriaus teiginį, kad V. T. veiksmai neatitinka BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma leido daryti neabejotiną išvadą, kad automobilis Seat Leon buvo įgytas už D. K. pinigus ir buvo jos nuosavybė, o transporto priemonė įregistruota nuteistojo vardu dėl susiklosčiusių aplinkybių. D. K. visiškai pasitikėjo V. T., nes šis buvo nukentėjusiosios pažįstamas, su kuriuo ji nuomojosi butą, be to, nuteistasis padėjo jai surasti automobilį, dalyvavo sudarant pirkimo–pardavimo sutartį ir jį registruojant. Taigi D. K. nekilo abejonių dėl automobilio grąžinimo ir perregistravimo, o nuteistojo padaryti veiksmai turėjo esminės įtakos suklaidinant nukentėjusiąją. Be to, nukentėjusiajai laikinai leidus V. T. pasinaudoti automobiliu, jis pardavė jį L. M., t. y. nuteistasis sudarė situaciją, kad D. K. negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės susigrąžinti automobilį iš teisėtos jo įgijėjos. Byloje nustatyta, kad V. T. pinigus, gautus pardavus automobilį, perleido kitiems asmenims; jis nedirba, neregistruotas darbo biržoje, neturi jokio asmeninio turto ir nuolatinio pragyvenimo šaltinio. Prokuroro įsitikinimu, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, D. K. pažeistų teisių atkūrimas civilinio proceso tvarka yra neperspektyvus.
3.2. Prokuroras taip pat teigia, kad teismai pagrįstai konstatavo, jog V. T. pagrobė nukentėjusiajai priklausiusius pinigus. Byloje neginčytinai įrodyta, kad D. K. 2015 m. liepos 11 d. išgrynino 5 000 Eur, gautų kaip paskola. Nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti nukentėjusiosios parodymais, kad po automobilio pirkimo ir skolų grąžinimo jai liko 600 Eur, kurie laikyti namuose ir turėjo būti skirti aprūpinti vaikus daiktais ir priemonėmis prieš mokslo metų pradžią. Byloje nėra duomenų, kad iki nusikaltimo padarymo pašaliniai asmenys lankėsi D. K. bute ir galėjo paimti 600 Eur, kurių ji pasigedo iš karto po to, kai V. T. išsikraustė iš gyvenamosios vietos.
3.3. Atsiliepime nurodoma, kad teismai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, motyvuotai įvertino įrodymus ir padarė teisingas išvadas dėl V. T. kaltumo padarius nusikalstamas veikas, už kurias jis nuteistas. Be to, apeliacinės instancijos teismas tinkamai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, kartu išnagrinėjo visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus. Prokuroro įsitikinimu, BPK pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl nėra pagrindo kasacinį skundą tenkinti (BPK 369 straipsnis).
4. Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusioji D. K. prašo nuteistojo V. T. gynėjo advokato Ž. Rutkausko kasacinį skundą atmesti.
4.1. Nukentėjusioji nurodo, kad teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o jos nuoseklius ir teisingus parodymus dėl nuteistojo nusikalstamų veikų padarymo patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.
5. Nuteistojo V. T. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies taikymo
6. Pagal byloje nustatytas ir teismų nuosprendžiuose nurodytas faktines aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, kad V. T. sukčiavo apgaule įgydamas svetimą turtą – automobilį Seat Leon, kuris priklausė D. K., tačiau buvo registruotas jo vardu.
6.1. BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – sukčiavimo – esmė yra tai, kad kaltininkas svetimą turtą ar turtinę teisę įgyja (arba išvengia turtinės prievolės ar ją panaikina) neteisėtai, apgaule. Sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, jog civiliniai–teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, tuo tarpu sukčiavimo atveju turtas ar turtinė teisė įgyjama neteisėtai. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, bei darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-329-222/2015). Taigi sukčiavimo atveju panaudojama apgaulė įgyjant svetimą turtą (ar turtinę teisę) arba, kitaip tariant, apgaulė yra būdas, kuriuo įgyjamas svetimas turtas (ar turtinė teisė).
Apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais (ar neveikimu), taip pat ir nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų. Viena iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų apraiškų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu; šiuo atveju kaltininkas, siekdamas įgyti svetimą turtą (ar turtinę teisę), piktnaudžiauja tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais ryšiais, kurie grįsti tarpusavio pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu sukčiaujant galimas įvairiose situacijose; pavyzdžiui, kaltininkas, kuriuo nukentėjusysis pasitiki dėl susiklosčiusių asmeninių santykių, tuo pasinaudoja iš jo gaudamas atitinkamą pinigų sumą turtinio pobūdžio veiksmams nukentėjusiojo naudai atlikti, tačiau neketindamas to daryti ir taip nukentėjusiajam padaro turtinės žalos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-327/2014), arba – kaltininko suklaidintas nukentėjusysis perduoda turtą kitam asmeniui laikinai valdyti, naudoti ar nuosavybėn, tikėdamasis, kad šis, gavęs turtą, vykdys tam tikrus įsipareigojimus ir (ar) sugrąžins turtą teisėtam jo savininkui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-589-696/2015). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai šalys žodžiu sutaria dėl vienokių sutarties sąlygų, tačiau vėliau viena iš šalių vienašališkai, neinformavusi kitos, keičia (nesilaiko) sutarties sąlygas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių konstatuoti sutarties buvimą, nustatyti sutarties šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-538/2010, 2K-535/2011, 2K-589-696/2015). Apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas nelėmė jo apsisprendimo perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-7-255/2012, 2K-328-895/2015). Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo atsakingas požiūris, jo apdairus, atidus, rūpestingas ir bent minimaliai protingas elgesys perleidžiant savo turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2014, 2K-152/2015, 2K-602-693/2015).
6.2. Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami, ar V. T. sukčiavo, panaudojo apgaulę, vertino tik jo veiksmus, neatsižvelgdami į susiklosčiusią situaciją, pačios nukentėjusiosios D. K. elgesį, jos apsisprendimą leisti V. T. naudotis automobiliu, taip pat tai, kokią įtaką turėjo (ar ne) nuteistojo veiksmai šiam D. K. elgesiui. Darant išvadas dėl V. T. veiksmų teisinio vertinimo, šiuo atveju dėl apgaulės požymio buvimo svarbios automobilio užregistravimo (jo vardu) aplinkybės. Iš teismų sprendimuose išanalizuotų nukentėjusiosios D. K. parodymų ir kitų bylos įrodymų matyti, kad automobilį užregistruoti VĮ „Regitroje“ V. T. vardu (nurodant jį kaip savininką) apsisprendė pati D. K. laisva valia. Kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, įsigyto automobilio Seat Leon ji negalėjo užregistruoti VĮ „Regitroje“ kaip tikroji savininkė, nes jos gyvenamoji vieta deklaruota prie savivaldybės; dėl šios priežasties nukentėjusioji paprašė, kad V. T. užregistruotų automobilį jo vardu, o šis sutiko. Be to, automobilio registracijai VĮ „Regitroje“ pagrįsti UAB „A“ PVM sąskaitoje faktūroje nuteistasis nurodytas kaip automobilio Seat Leon pirkėjas (t. 2, b. l. 18). Taigi V. T. nedarė jokios įtakos šiam nukentėjusiosios apsisprendimui. Be to, pagal kaltinime ir nuosprendžiuose aprašytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, sumanymas įgyti ir parduoti automobilį kaip savo V. T. kilo ne užregistruojant jį VĮ „Regitroje“ savo vardu, t. y. formaliai jį įgyjant, o vėliau. Apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes visiškai neatsižvelgė; negana to, šis teismas nuosprendyje nurodė, kad tai, ar automobilio pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta dėl nuteistojo panaudotos apgaulės, ar ne, byloje neturi jokios reikšmės. Tačiau darant išvadas dėl sukčiavimo požymių buvimo, šiuo atveju reikšminga būtent tai, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė, jog V. T. formaliai įgyjant automobilį, jį užregistruojant VĮ „Regitroje“ savo vardu, jis elgėsi apgaulingai, suklaidino D. K., t. y. piktnaudžiavo jos pasitikėjimu.
6.3. Be to, teismai nustatė, kad įvykio metu D. K. su V. T. gyveno tame pačiame bute, tarp jų buvo susiklostę tam tikri bendrabūvio santykiai, jie kartu keliavo ilsėtis ir pan. Pagal D. K. parodymus, duotus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose, V. T. vežė nukentėjusiąją minėtu automobiliu Seat Leon į darbą, su jos žinia ir jai leidus nuteistasis naudojosi šia transporto priemone. Taigi apkaltinamajame nuosprendyje nustatyta, kad 2015 m. rugpjūčio 26 d., t. y. dar iki V. T. inkriminuotų veiksmų padarymo, jis naudojosi tuo pačiu automobiliu. Teismai nepagrįstai nevertino, ar D. K. elgesys su įgytu turtu (automobiliu) atitinka apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijų, neatsižvelgė į tai, kad ji, būdama suaugęs ir normalaus protinio išsivystymo žmogus, suprato, jog ne tik užregistruoja automobilį V. T. vardu nurodant jį kaip savininką, bet ir leidžia juo naudotis asmeniui, gyvenančiam tame pačiame bute ne ilgą laiką, iš esmės mažai pažįstamam. Aptartas nukentėjusiosios elgesys negali būti laikomas apdairiu ir rūpestingu elgesiu, o byloje nėra duomenų, kad per visą laiką, kol D. K. dalijosi ta pačia gyvenamąja vieta su V. T., jis atliko aktyvius veiksmus, siekdamas įgyti jos pasitikėjimą, ir dėl to ši leido naudotis automobiliu; priešingai, pagal teismų nuosprendžiuose išanalizuotus nukentėjusiosios parodymus, ji savo valia davė nuteistajam naudotis automobiliu. Taigi teismai nenustatė aplinkybių, dėl kurių nukentėjusioji, supratusi, kad automobilis negali būti užregistruotas VĮ „Regitroje“ nurodant ją kaip savininkę, neatidėliotinai turėjo kreiptis į nuteistąjį ir buvo priversta išspręsti iškilusią problemą būtent tokiu būdu, o ne kitais būdais, pavyzdžiui, deklaruojant savo gyvenamąją vietą ar automobilio pirkimą (registravimą) atidedant vėlesniam laikui.
6.4. Byloje nustatyta, kad nuteistasis, 2015 m. rugpjūčio 26 d. negrąžinęs D. K. automobilio, tą pačią dieną sudarė jo pirkimo-pardavimo sutartį su L. M. (t. 1, b. l. 64), kuri tapo naująja automobilio savininke. Tačiau vien tai nereiškia, kad D. K. negalėjo civilinėmis teisinėmis priemonėmis ginti savo pažeistų teisių. Iš bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų liudytojo P. R. parodymų matyti, kad nukentėjusioji netrukus po to, kai jai nebuvo sugrąžintas automobilis, sužinojo, jog V. T. pardavė jį kitam asmeniui. Esant tokiai situacijai D. K. galėjo, tačiau civilinio proceso tvarka neprašė pripažinti automobilio pirkimo–pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu (CK 1.87 straipsnis) ir reikalauti kad automobilis būtų jai grąžintas. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, nustačius automobilio Seat Leon buvimo vietą, buvo laikinai apribota galimybė disponuoti juo, taigi šis turtas nebuvo visiškai prarastas. D. K. civiliniame ieškinyje, paduotame baudžiamajame procese, prašė priteisti iš V. T. 3 000 Eur už netektą automobilį, tačiau pirmosios instancijos teismas nepriteisė D. K. žalos už automobilį, nuosprendyje nurodęs, kad jis buvo grąžintas nukentėjusiajai saugoti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Taigi tarp D. K. ir V. T. iškilęs ginčas dėl automobilio Seat Leon negrąžinimo nukentėjusiajai neperžengė civilinės teisės reguliuojamų ribų, jis gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, nukentėjusiajai pasinaudojant šia pažeistų teisių gynimo priemone.
6.5. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju tai, jog V. T. pasinaudojo susiklosčiusia galimybe ir, 2015 m. rugpjūčio 26 d. negrąžindamas automobilio nukentėjusiajai bei jį parduodamas, pasielgė galbūt nesąžiningai, nereiškia, kad jis įgijo automobilį (svetimą turtą) apgaule, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu. To neužtenka pripažinti, kad nuteistojo veiksmuose įgyjant automobilį buvo apgaulė. D. K. anksčiau aptartu elgesiu prisiėmė riziką dėl automobilio, kurio įsigijimas ir užregistravimas VĮ „Regitroje“ įformintas V. T. vardu ir kuriuo naudojosi jie abu. Reikšminga tai, kad nuteistasis iki tol neatliko veiksmų, kurie leistų daryti išvadą, kad jis turėjo išankstinį tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą.
6.6. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytas ir sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad, nesant V. T. veiksmuose būtinojo sukčiavimo požymio – apgaulės, nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria V. T. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria ši apkaltinamojo nuosprendžio dalis palikta galioti, naikintini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir ši baudžiamosios bylos dalis V. T. nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl V. T. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį
7. V. T. gynėjas kasaciniame skunde teigdamas, jog nuteistasis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, iš esmės nesutinka su abiejų instancijų teismų pateiktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl faktinių aplinkybių nustatymo.
7.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas nėra įrodymų tyrimas, jų vertinimas ir faktinių aplinkybių nustatymas; šios instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinius skundus, kuriais nesutinkama su šiais klausimais padarytomis žemesnės instancijos teismų išvadomis, patikrina, ar skundžiamą nuosprendį (nutartį) priėmęs teismas įrodymus įvertino taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Taigi V. T. gynėjo kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas teismo nustatytų faktinių aplinkybių įrodytumas ir kartu – teismo atliktas įrodymų vertinimas, nagrinėjami tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK pažeidimais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
7.2. Iš bylos medžiagos ir teismų nuosprendžių matyti, kad tai, jog V. T. pagrobė D. K. priklausančius 600 Eur, yra grindžiama viso baudžiamojo proceso metu duotais nuosekliais nukentėjusiosios parodymais ir kitais įrodymais, kurie patvirtina, kad D. K. savo gyvenamojoje vietoje galėjo turėti ir turėjo 600 Eur (jie buvo skirti aprūpinti vaikus priemonėmis prieš mokslo metų pradžią). Abiejų instancijų teismai argumentuotai atmetė V. T. versiją, kad nukentėjusioji sumokėjo šiuos pinigus UAB „A“ vadybininkui kaip avansą už perkamą automobilį. Be kita ko, pažymėtina, kad ši versija paneigta ne tik pačios nukentėjusiosios, bet ir liudytojo V. P. parodymais, įvertintais nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pateikė motyvuotas išvadas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą V. T. pripažinti kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, buvimo. Kasacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo teigti, kad teismai, vertindami įrodymus, padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, o vien tai, kad teismų atliktas įrodymų vertinimas ne toks, kaip to norėtų nuteistojo gynėjas (kasatorius), savaime nereiškia proceso teisės pažeidimo.
7.3. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo argumentus (kuriuos jis pakartojo ir kasaciniame skunde), susijusius su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumu pripažįstant jį kaltu pagrobus D. K. priklausančius 600 Eur. Apeliacinės instancijos teismas detaliai pasisakė dėl įrodymų vertinimo ir V. T. argumentų, kuriais jis nesutinka padaręs vagystę, ir padarė motyvuotas išvadas dėl įrodymų pakankamumo teisingam sprendimui priimti. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, t. y. tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde.
7.4. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus dėl V. T. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, neperžengiant kasacinio skundo ribų naikinti ar keisti šias teismų nuosprendžių dalis dėl nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 2 ir 6 punktais,
n u t a r i a :
Pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendžius.
Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio dalis, kuriomis V. T. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti.
Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo taikant BK 63 straipsnio 1–2, 4 ir 9 dalis.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžiu V. T. paskirtą bausmę pagal BK 178 straipsnio 1 dalį subendrinti su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme dalinio sudėjimo būdu ir V. T. paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.
Likusias Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Olegas Fedosiukas
Dalia Bajerčiūtė
