E. M. pagal BK 24 str. 3 d., 25 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-138-303/2017

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01042-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.23.2.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. (E. M.) gynėjo advokato Lino Žalneriūno, nuteistojo S. S. (S. S.) gynėjo Vladimiro Buslovičiaus, nuteistosios A. E.-T. gynėjo advokato Kęstučio Ožiūno kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžiu:

E. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų; pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, taip pat pagal 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 261 straipsnį išteisintas, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

S. S. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendžiu bei Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2012 m. vasario 21 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir galutinė subendrinta bausmė S. S. paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų ir 30 MGL (1 129,52 Eur) dydžio bauda.

A. E.-T. nuteista pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nubausta laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu paskirta bei 2010 m. birželio 21 d. nutartimi pakeista neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė A. E.-T. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir vienam mėnesiui.

Skundžiamu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendis pakeistas:

E. M. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies į 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį, paskiriant jam laisvės atėmimą devyneriems metams.

S. S. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies į 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį, paskiriant jam laisvės atėmimą devyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendžiu bei Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2012 m. vasario 21 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir galutinė subendrinta bausmė S. S. paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų ir 30 MGL (1 129,5 Eur) dydžio bauda.

A. E.-T. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies į 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį, paskiriant jai laisvės atėmimą aštuoneriems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu paskirta bei 2010 m. birželio 21 d. nutartimi pakeista neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė A. E.-T. paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams ir vienam mėnesiui.

Tuo pačiu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžiu nuteisti ir L. L., N. P. (U.), tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija

nustatė:

1. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžiu S. S., E. M., A. E.-T. nuteisti už tai, kad jie, L. L., N. P. nuo 2010 m. birželio mėnesio pradžios iki 2010 m. rugsėjo 20 d., kaip vykdytojai, dalyvavo nusikalstamos organizuotos grupės, skirtos daryti labai sunkius, sunkius ir apysunkius nusikaltimus, veikloje, būtent:

1.2. S. S. tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu nurodė E. M. surasti asmenis, pardavinėsiančius jo tiekiamas narkotines ir psichotropines medžiagas, išnuomoti butus, kuriuose tie asmenys apsigyventų, laikytų ir platintų minėtas medžiagas, perduoti tiems asmenims mobiliuosius telefonus, SIM korteles ryšiui su kitais organizuotos grupės nariais ir minėtų medžiagų pirkėjais palaikyti, vesti narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo apskaitą, įgyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų svėrimo bei pakavimo priemones, taip palengvinant nusikalstamų veikų darymą.

1.3. S. S. nuo 2010 m. birželio mėn. pradžios, tiksliai tyrimo nenustatytos dienos, iki 2010 m. liepos 16 d. narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimui palengvinti, neteisėtiems narkotinių bei psichotropinių medžiagų užsakymams iš narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirkėjų telefonu priimti surado ir pasamdė už 100 Lt atlygį per parą pats bei per R. G. asmenis – „operatorius“, dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas, o šie betarpiškai priiminėjo užsakymus telefonu narkotinėms bei psichotropinėms medžiagoms platinti, perdavė šiems asmenims mobiliuosius telefonus, SIM korteles ryšiui su narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirkėjais palaikyti bei surado ir išnuomojo butus, esančius Vilniuje, Ateities g. (duomenys neskelbtini) ir Viršuliškių g. (duomenys neskelbtini), kuriuose „operatoriai“ priiminėjo užsakymus.

1.4. E. M. 2010 m. birželio pradžioje, tyrimo nenustatytą dieną, įtraukė į organizuotą grupę R. Ž. (R. Ž.), dėl kurio tyrimas nutrauktas jam mirus, o R. Ž. įtraukė į nusikalstamą veiką N. P. ir A. E.-T., po to E. M. 2010 m. rugsėjo mėn. pradžioje į organizuotą grupę įtraukė L. L.

1.5. Vykdydami iš anksto aptartą nusikalstamos veikos planą, S. S. ir E. M. patys bei per kitus asmenis neteisėtai narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms parduoti išnuomojo butus: S. S. 2010 m. gegužės – birželio mėn. per E. T. išnuomojo butą, esantį Vilniuje, Ateities g. (duomenys neskelbtini), ir ne vėliau kaip 2010 m. liepos 12 d. pats ar per tyrimo nenustatytą asmenį išnuomojo butą, esantį Vilniuje, Viršuliškių g. (duomenys neskelbtini), kuriuose nuo 2010 m. birželio mėn. pradžios iki 2010 m. liepos 16 d. neteisėtiems narkotinių bei psichotropinių medžiagų užsakymams telefonu iš narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirkėjų priimti apgyvendindavo asmenis – „operatorius“; S. S. 2010 m. birželio 8 d. išnuomojo butą, esantį Vilniuje, Lazdynų g. (duomenys neskelbtini), kuriame nuo 2010 m. birželio mėn., tyrimo nenustatytos dienos, iki 2010 m. liepos 16 d. R. Ž., A. E.-T. ir N. P. prekiavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, po to 2010 m. liepos 16 d. S. S. per D. B. išnuomojo butą, esantį Vilniuje, Architektų g. (duomenys neskelbtini), kuriame nuo 2010 m. liepos 18 d. iki 2010 m. rugpjūčio 23 d. R. Ž., A. E.-T. ir N. P. prekiavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis; ne vėliau 2010 m. rugpjūčio 23 d. S. S. per D. B. išnuomojo butą, esantį Vilniuje, Architektų g. (duomenys neskelbtini), kuriame nuo 2010 m. rugpjūčio 23 d. iki 2010 m. rugsėjo 10 d. R. Ž., A. E.-T. ir N. P. prekiavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis; E. M. 2010 m. rugsėjo 8 d. per S. M. išnuomojo butą, esantį Vilniuje, Vytenio g. (duomenys neskelbtini), kuriame nuo 2010 m. rugsėjo 11 d. iki 2010 m. rugsėjo 20 d. L. L. prekiavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis.

1.6. Organizuotos grupės nariai – S. S., E. M., R. Ž., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, L. L., N. P. ir A. E.-T., neteisėtai disponavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis bei jas platino, būtent:

1.7. S. S. nuo 2010 m. birželio mėnesio pradžios, tyrimo metu tiksliai nenustatytos dienos, iki 2010 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, perdavė E. M. bei pats ir per E. M. perdavė toliau platinti organizuotos grupės nariams R. Ž., A. E.-T., N. P. bei L. L. didelį kiekį – ne mažiau kaip 1103 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), labai didelį kiekį – ne mažiau kaip 122,252 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 28,936 g heroino, labai didelį kiekį – ne mažiau kaip 1103 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 230,927 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino bei didelį kiekį – ne mažiau kaip 72 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 44,136 g psichotropinės medžiagos – mefedrono, kurias R. Ž., A. E.-T., N. P. ir L. L. tuo pačiu laikotarpiu išplatino parduodami Vilniaus mieste ne pigiau kaip po 30 Lt už 1 g metamfetamino, ne pigiau kaip po 30 Lt už 1 g kanapių (ir jų dalių), ne pigiau kaip po 20 Lt už 1 dozę (lankstinuką) – apie 0,09 g heroino ir ne pigiau kaip po 100 Lt už 1 g mefedrono;

1.8. A. E.-T. ir N. P. nuo 2010 m. birželio mėnesio, tiksliai tyrimo metu nenustatytos dienos, iki 2010 m. rugsėjo 10 d. neteisėtai, turėdamos tikslą parduoti ar kitaip platinti, kartu su R. Ž., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, iš S. S. ir E. M. Vilniaus mieste ne mažiau kaip 28 kartus įgijo didelį kiekį – ne mažiau kaip 1100 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), labai didelį kiekį – ne mažiau kaip 1100 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 230,30 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, labai didelį kiekį – ne mažiau kaip 118 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 27,848 g narkotinės medžiagos – heroino, ir didelį kiekį – ne mažiau kaip 72 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 44,136 g psichotropinės medžiagos – mefedrono, iš kurių – ne mažiau kaip 200 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), didelį kiekį – ne mažiau kaip 200 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 41,80 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, ir didelį kiekį ne mažiau kaip 40 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 9,44 g narkotinės medžiagos – heroino, nuo 2010 m. birželio mėnesio, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos, iki 2010 m. liepos 16 d. kartu su R. Ž. laikė išnuomotame bute, esančiame Vilniuje, Lazdynų g(duomenys neskelbtini), iš kurių didelį kiekį – ne mažiau kaip 600 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), labai didelį kiekį ne mažiau kaip 600 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 125,4 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, ir labai didelį kiekį ne mažiau kaip 48 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 11,328 g narkotinės medžiagos – heroino, nuo 2010 m. liepos 18 d. iki 2010 m. rugpjūčio 23 d. laikė išnuomotame bute, esančiame Vilniuje, Architektų g. (duomenys neskelbtini), iš kurių – ne mažiau kaip 24 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 14,712 g psichotropinės medžiagos – mefedrono, ne mažiau kaip 300 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), didelį kiekį – ne mažiau kaip 300 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 62,70 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, didelį kiekį – ne mažiau kaip 30 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 7,08 g narkotinės medžiagos – heroino, nuo 2010 m. rugpjūčio 24 d. iki 2010 m. rugsėjo 10 d. N. P. ir A. E.-T. laikė išnuomotame bute, esančiame Vilniuje, Architektų g. (duomenys neskelbtini), ir dalį narkotinių ir psichotropinių medžiagų išplatino Vilniuje, Lazdynų mikrorajone, parduodamos kitiems asmenims, ne pigiau kaip po 30 Lt už 1 g metamfetamino, ne pigiau kaip po 30 Lt už 1 g kanapių (ir jų dalių), ne pigiau kaip po 20 Lt už 1 dozę (lankstinuką) – apie 0,09 g heroino ir ne pigiau kaip po 100 Lt už 1 g mefedrono, bei dalį: 0,888 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), 2010 m. liepos 16 d. gavus užsakymą iš „operatorės“ bute, esančiame Vilniuje, Ateities g. (duomenys neskelbtini), dėl psichotropinės medžiagos pardavimo, neteisėtai gabeno iš buto, esančio Vilniuje, Lazdynų g. (duomenys neskelbtini), iki kavinės „Žibutė“, esančios Vilniuje, Šiltnamių g. 38A, kur apie 15 val. pardavė už 30 Lt S. K. ir M. M., dėl kurių tyrimas atskirtas, kitą dalį – 0,414 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,112 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, 2010 m. rugsėjo 10 d. neteisėtai gabeno iš buto, esančio Vilniuje, Architektų g. (duomenys neskelbtini), iki Architektų g. 10, kur apie 12.20 val. pardavė už 20 Lt D. N., dėl kurio tyrimas atskirtas, dar kitą dalį – 0,260 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,062 g narkotinės medžiagos – heroino, N. P. laikė rankoje iki jos sulaikymo, kitą dalį narkotinių medžiagų – 23,264 g kanapių (ir jų dalių) ir 4,827 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 1,18 g heroino, bei psichotropinių medžiagų – 27,786 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 5,943 g metamfetamino, laikė bute, esančiame Vilniuje, Architektų g. (duomenys neskelbtini), kai 2010 m. rugsėjo 10 d. apie 19 val. atliktos kratos metu šias medžiagas rado ir paėmė policijos pareigūnai. Likusią dalį psichotropinių medžiagų: 0,272 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,057 g metamfetamino, ir 0,628 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,385 g mefedrono, A. E.-T. laikė su savimi iki 2010 m. rugsėjo 10 d. 21.10 val., kai atliktos asmens kratos metu minėtas psichotropines medžiagas rado ir paėmė policijos pareigūnai;

1.9. L. L. 2010 m. rugsėjo mėn. nuo 11 d. iki 20 d. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo iš E. M. Vilniaus mieste, tiksliai tyrimo metu nenustatytoje vietoje, ne mažiau kaip 4,252 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 1,088 g narkotinės medžiagos – heroino, 3 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 0,627 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, ir ne mažiau kaip 3 g narkotinės medžiagos kanapių (ir jų dalių), iš kurių – ne mažiau kaip 2 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 0,470 g narkotinės medžiagos – heroino, 3 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 0,627 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, ir ne mažiau kaip 3 g narkotinės medžiagos kanapių (ir jų dalių) 2010 m. rugsėjo 11 d. prie „Dailės“ sustojimo, esančio Vilniuje, Kauno g., įgijo iš E. M. parduoti, po to dalį psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) prarado tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, o dalį narkotinės medžiagos – heroino suvartojo pats bei likusią dalį narkotinės medžiagos – heroino, nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. iki 2010 m. rugsėjo 20 d. išplatino Vilniaus mieste parduodamas kitiems asmenims, o kitą dalį – ne mažiau kaip 2,252 g miltelių, kurių sudėtyje 0,618 g narkotinės medžiagos – heroino, 2010 m. rugsėjo 20 d. įgijo platinti iš E. M. bute, esančiame Vilniuje, Vytenio g. (duomenys neskelbtini), kurią laikė minėtame bute iki tos pačios dienos, kai apie 19.20 val. atliktos kratos metu minėtą kiekį narkotinės medžiagos rado ir paėmė policijos pareigūnai.

1.10. S. S., veikdamas kartu su organizuotos grupės nariais E. M. ir R. Ž., dėl kurio tyrimas nutrauktas jam mirus, nuo 2010 m. birželio pradžios iki 2010 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus mieste ne mažiau kaip per 28 kartus išplatino N. P. toliau parduoti didelį kiekį – ne mažiau kaip 1100 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), labai didelį kiekį – ne mažiau kaip 1100 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 230,30 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, labai didelį kiekį – ne mažiau kaip 118 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 27,848 g narkotinės medžiagos – heroino, ir didelį kiekį – ne mažiau kaip 72 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 44,136 g psichotropinės medžiagos – mefedrono.

2. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį motyvuodama tuo, kad byloje nesurinkta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių teismo išvadą, jog S. S. ir E. M., veikdami organizuota grupe kartu su A. E.-T., N. P. bei kitais asmenimis, neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad nuteistųjų veika, pasireiškusi neteisėtu disponavimu 72 g miltelių, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 44,136 g psichotropinės medžiagos mefedrono, negali būti vertinama kaip neteisėtas disponavimas dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos, nes rekomendacijos dėl šios medžiagos nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatytos tik Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. vasario 1 d. įsakymu „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ pakeitimo“, o nuteistieji veikas padarė dar iki šio įsakymo priėmimo, todėl šis teisės norminis aktas, kaip lemiantis griežtesnę baudžiamąją atsakomybę, neturi grįžtamosios galios (BK 3 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-201/2013).

3. Kasaciniu skundu nuteistojo E. M. gynėjas advokatas L. Žalnieriūnas prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio dalį ir jo ginamojo veiką perkvalifikuoti iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies į 260 straipsnio 1 dalį. Jei šis prašymas nebūtų patenkintas, paskirti E. M. minimalią ar jai artimą laisvės atėmimo bausmę. Jei nė vienas iš šių prašymų nebūtų patenkintas, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 25 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

3.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles padarydami išvadą, kad E. M., būdamas su L. L. tos pačios organizuotos grupės narys, neteisėtai disponavo pas L. L. kratų metu rastu heroinu. Patys kratos protokolai savaime nepatvirtina, kad heroiną L. L. platino būtent E. M. Apklausiamas dėl šios aplinkybės E. M. parodė, kad heroino L. L. niekada neplatino. L. L. apklausiamas teisme parodė, kad heroiną jis įsigijo ne iš E. M., o pardavinėjo jį savo iniciatyva. Jokie kiti byloje esantys asmenų parodymai nepatvirtina fakto, kad būtent E. M. platino heroiną L. L. Byloje nėra jokių įrodymų, kuriais būtų paneigti šie E. M. ir L. L. parodymai, nuosprendyje nėra motyvų, kodėl teismai nesivadovavo E. M. ir L. L. parodymais. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad teismai išsamiai neištyrė įrodymų, neatliko jų visumos analizės, susiedami juos į vientisą loginę grandinę. Kasatorius pažymi, kad ši aplinkybė turi didelę reikšmę siekiant teisingai išspręsti bylą, nes E. M. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto disponavimo dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, tarp kurių įskaičiuotas ir heroinas, kuriuo neteisėtai disponavo L. L. Jei pas L. L. rastas heroinas nebūtų inkriminuotas E. M., bendras narkotinių medžiagų kiekis, kuriuo disponavo E. M., būtų mažesnis ir atitiktų BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą kiekį, o tai reikštų, kad E. M. padarė mažiau pavojingą nusikalstamą veiką ir ji turėtų jam užtraukti švelnesnę baudžiamąją atsakomybę.

3.2. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog E. M. dalyvavo organizuotoje grupėje, rėmėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų neatitinkančiais įrodymais. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad savo išvadą dėl E. M. dalyvavimo organizuotoje grupėje teismas pagrindė R. Ž., M. Ž. (B.), A. V., V. K., V. S., A. B. parodymais. Kasatoriaus nuomone, R. Ž. parodymai neatitinka įstatymo įrodymams keliamų reikalavimų dėl kelių priežasčių. Pirma, šio asmens parodymai yra itin prieštaringi (jis du kartus keitė savo parodymus dėl asmens, vardu „Edgaras“, vaidmens platinant narkotines medžiagas; asmenį, vardu „Edgaras,“ minėjo keturių aplinkybių metu, tačiau nė vienas jų pagal nurodomas įvykių detales ir kitų asmenų parodymus neatitinka E. M.). Antra, R. Ž. dėl priklausomybės nuo narkotinių medžiagų galbūt turėjo psichikos sutrikimų, o byloje nėra specialistų išvados, ar jis geba tinkamai duoti parodymus, ar jo atmintis nėra sutrikusi dėl ilgalaikio heroino vartojimo, ar būdamas narkotinės abstinencijos būsenos jis galėjo tinkamai liudyti. Trečia, byloje yra duomenų, kad R. Ž. teisėsaugos pareigūnai darė psichinį spaudimą reikalaudami atpažinti nuotraukose jam rodomus asmenis (M. Ž. (B.) parodymai), apklausinėjo šį asmenį narkotinės abstinencijos būsenos (V. K. parodymai), siekdami surasti narkotines medžiagas buvo jį sumušę (A. E.-T. parodymai), o esant tokių duomenų, asmens parodymai savaime negali būti laikomi įrodymais (BPK 11 straipsnio 2 dalis). Ketvirta, pagal bylos duomenis, R. Ž. mirė nuo perdozavimo, todėl akivaizdu, kad jis buvo pažeidžiamas, ir abejotina, ar galima remtis tokio asmens parodymais. Penkta, E. M. nebuvo kviečiamas į teismo posėdį, kurio metu R. Ž. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją kaip įtariamasis, o vėliau, R. Ž. mirus, E. M. neturėjo galimybės užduoti jam klausimų, todėl negalėjo išaiškinti ir atskleisti teismui R. Ž. parodymų prieštaringumo. Pagal tarptautinių ir nacionalinių teismų praktiką, baudžiamojo proceso teisės doktriną kaltinamojo teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams yra viena iš rungtyniško proceso prielaidų ir kaltinamojo teisės į gynybą elementų, o tada, kai kaltinamasis neturėjo galimybės apklausti kaltinimo liudytojo ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą teisme, teismas turi kruopščiai patikrinti, ar yra pakankamų tokio įrodymo keliamus nepatogumus kompensuojančių veiksnių, įskaitant leidžiančius tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr.26766/05, 22228/06; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015; Jurka R., Ažubalytė R., Gušauskienė M., Panomariovas A. Baudžiamojo proceso principai. Vilnius, 2009). Kasatoriaus nuomone, esant tokioms aplinkybėms teismui nusprendus pripažinti įrodymais R. Ž. parodymus, buvo pažeisti kertiniai baudžiamojo proceso rungimosi, teisės į gynybą principai. Šešta, kasatorius atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad, pagal R. Ž. parodymus, E. M. nesutiko, kad N. P. ir A. E.-T. dalyvautų platinant narkotikus, todėl jų dalyvavimas veikoje turėtų būti vertinamas kaip ekscesas ir E. M. negalėtų būti inkriminuojamas nusikalstamos veikos padarymas veikiant organizuota grupe. M. Ž. (B.) parodymai sprendžiant dėl E. M. kaltumo padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką neatitinka įrodymams keliamų įstatymo reikalavimų, nes duoti dėl aplinkybių, kurios nėra susijusios su nurodytomis E. M. pareikštame kaltinime (kitas veikos padarymo laikas, narkotinės medžiagos ir jų kiekiai). Be to, liudytojai ikiteisminio tyrimo metu buvo daromas psichologinis spaudimas, todėl tokiomis aplinkybėmis duoti jos parodymai savaime negali būti laikomi įrodymais (BPK 11 straipsnio 2 dalis). A. V. parodymai neatitinka įrodymams keliamų įstatymo reikalavimų, nes ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu buvo skirtingi, jis neatpažino E. M. teisme kaip asmens, kuris nurodydavo vietą, iš kurios reikia paimti narkotines medžiagas. V. K. parodymai neatitinka įrodymams keliamų įstatymo reikalavimų, nes liudytojas, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, o duodamas parodymus teisme nenurodė jokių aplinkybių, kurios patvirtintų E. M. dalyvavimą organizuotoje grupėje. Liudytoja V. S. duodama parodymus taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kurios patvirtintų E. M. priklausymą organizuotai grupei. Liudytojo A. B. parodymai susiję ne su E. M., o su visai kitu asmeniu – R. G.

3.3. Kasatorius teigia, kad teismas paskyrė E. M. neproporcingai didelę bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktą skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į kaltininko atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Iš bylos duomenų matyti, kad E. M. įsitraukė į narkotinių medžiagų platinimą dėl skurdo, todėl sunki jo turtinė padėtis pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktą turėtų būti vertinama kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Be to, teismas galėjo pripažinti E. M. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir tai, kad kaltininkas yra jauno amžiaus – vos sulaukęs aštuoniolikos metų (BK 59 straipsnio 2 dalis), o tai atitiktų teismų praktiką (nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-107/2005). Kasatorius pažymi, kad E. M., duodamas parodymus teisme, pripažino savo nusikalstamas veikas, pasireiškusias kanapių ir amfetamino platinimu L. L., gailėjosi dėl jų, todėl teismai nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Kasatoriaus manymu, teismai be jokių įrodymų nustatė E. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas organizuota grupe, todėl netinkamai taikė BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pasak kasatoriaus, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes ir nurodytas nustatytinas E. M. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, yra pagrindas E. M. skirti švelnesnę negu įstatyme numatyta bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalių nuostatas. Be to, kasatorius pažymi, kad pilnamečiu neseniai tapusiam, vargingai gyvenusiam asmeniui paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė neatitinka teisingumo principo, nes nėra proporcinga E. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui ir jo asmenybei, todėl E. M. gali būti skiriama ir švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė pagal BK 54 straipsnio 3 dalies taisykles (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-456/2013, 2K-449-942/2016).

4. Kasaciniu skundu nuteistojo S. S. gynėjas advokatas V. Buslovičius prašo panaikinti dėl S. S. priimtą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 25 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

4.1. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino S.S. kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį atsižvelgdamas į visos organizuotos grupės narių laikytas narkotines ir psichotropines medžiagas, tarp jų ir į rastas pas L. L. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad L. L. į organizuotą grupę 2008 m. rugsėjo 8 d. įtraukė E. M. jau pradėtos ir tęsiamos nusikalstamos veikos metu, kad visas medžiagas L. L. gaudavo iš E. M., kad L. L. grupės nariu buvo itin trumpą laiką, t. y. iki 2008 m. rugsėjo 20 d. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad jis, S. S., asmeniškai jokių narkotinių ir psichotropinių medžiagų L. L. neplatino, o apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą, kad jis platino L. L. heroiną. Ši aplinkybė nulėmė jo veikos kvalifikavimą pagal daug griežtesnę baudžiamąją atsakomybę numatantį baudžiamąjį įstatymą – BK 260 straipsnio 2 dalį, nors pašalinus šį kiekį, jo veika atitiko BK 260 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos požymius ir turėjo būti kvalifikuota pagal šią normą.

4.2. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas surašydamas nuosprendį pažeidė BPK 305, 331 straipsnių reikalavimus. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių palyginimo matyti, kad apeliacinės instancijos teismas S. S. nuteisė už veiką, dėl kurios pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jis nebuvo pripažintas kaltu (heroino platinimas L. L.). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi atitikti visus BPK 305 straipsnio 1 dalyje tokiam dokumentui keliamus reikalavimus, tarp kurių yra ir tokio sprendimo priėmimo motyvai. Apeliacinės instancijos teismas motyvuodamas savo sprendimą apsiribojo abstrakčiu teiginiu, kad pas nuteistuosius rastų narkotinių ir psichotropinių medžiagų didelio kiekio procentinių dalių suma viršija 100 proc., o tai tikrai nėra pakankama tam, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis būtų laikomas pagrįstu ir teisėtu. Apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada dėl to, kad S. S. platino L. L. heroiną, rodo, kad šio teismo nuosprendžio aprašomoji ir rezoliucinės dalys yra prieštaringos, nesudaro logiškos visumos.

5. Kasaciniu skundu nuteistosios A. E.-T. gynėjas advokatas K. Ožiūnas prašo dėl jo ginamosios priimtą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 25 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

5.1. Kasatorius nurodo, kad teismai, padarydami išvadą, kad A. E.-T. buvo organizuotos grupės narė ir disponavo dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų turėdama tikslą jas platinti, pažeidė BPK 20, 44 straipsnių reikalavimus, nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas). Anot kasatoriaus, byloje nėra nei tiesioginių, nei patikimų, neginčijamų netiesioginių įrodymų, kad A. E.-T. dalyvavo padarant jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Kasatorius pažymi, kad jo ginamoji kitų organizuotos grupės narių, išskyrus N. P. ir R. Ž., nepažinojo, su šiais asmenimis bendravo, nes, būdama priklausoma nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, norėjo jų gauti. Vien tai, kad ji gyveno bute kartu su N. P. ir R. Ž., kurie platino narkotines ir psichotropines medžiagas, žinojo ir suprato, kad bute ir už jo ribų tokios medžiagos yra platinamos, kad tada, kai N. P. nebūdavo bute, atsakinėjo į pastarajai skirtus skambučius, kad vykdė R. Ž. nurodymus, jo pavedimu vesdama nereikšmingus užrašus, kurių turinio tinkamai nesuprato, kasatoriaus nuomone, negali suteikti pagrindo išvadai, kad jos veiksmai atitinka aprašytus BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje. Bylos duomenys leidžia daryti tik išvadą, kad R. Ž., pasinaudodamas A. E.-T. priklausomybe nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, ja, kaip saugia ir pigia darbo jėga, naudojosi tam, kad ji atliktų neesminius veiksmus platinant narkotines ir psichotropines medžiagas. Byloje nėra nustatyta, kad A. E.-T. būtų žinojusi kokią nors esminę informaciją grupės tikslams pasiekti – platinamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekius, jų tiekėjus, susitarimus ir pan. Ikiteisminio tyrimo metu A. E.-T. kaltė buvo grindžiama 2010 m. liepos 16 d. ir 2010 m. rugsėjo 10 d. narkotinių medžiagų platinimo epizodais, tačiau, išanalizavus jų faktines aplinkybes, darytina išvada, kad aktyvius veiksmus atliko tik N. P., o A. E.-T. veiksmai apsiribojo tik tuo, kad ji žinojo apie šiuos faktus, tačiau nieko daugiau neatliko. Dėl to darytina išvada, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes A. E.-T. buvo narkotinių medžiagų vartotoja, o ne platintoja. Pasak kasatoriaus, R. Ž. parodymai dėl bylos aplinkybių negali būti laikomi įtikinamu, nešališku įrodymu, kuriuo būtų galima grįsti A. E.-T. kaltę. N. P. parodymai sudaro neginčijamą įspūdį, kad ji ir R. Ž. visaip stengėsi išvengti jo ginamosios dalyvavimo platinant narkotines ir psichotropines medžiagas, atriboti ją nuo grupės veiklos, neskirti jai jokio vaidmens. Esant tokioms aplinkybėms, apkaltinamasis nuosprendis A. E.-T. pagrįstas abejonėmis ir prielaidomis.

6. Atsiliepimu į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Aleksandras Kazakovas prašo nuteistųjų S. S., E. M. ir A. E.-T. gynėjų kasacinius skundus atmesti.

6.1. Atsiliepime nurodoma, kad nuteistosios A. E.-T. gynėjo kasacinio skundo argumentai, kad teismo išvados dėl A. E.-T. kaltės nėra pagrįstos įrodymais, nuteistojo E. M. gynėjo argumentai, kad teismai netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tai nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, atmestini kaip nepagrįsti. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Dėl to nesutinkant su įrodymu vertinimu ir teismų išvadomis, kasaciniame skunde turi būti pateikti teisiniai argumentai, patvirtinantys, kad bylos aplinkybės nebuvo išsamiai ištirtos, įrodymai, kuriais pagrįstas nuosprendis, buvo gauti neteisėtais būdais, kad tiriant ir vertinant įrodymus buvo pažeistos kitos BPK nuostatos. Šioje byloje paduotuose nuteistųjų A. E.-T. ir E. M. gynėjų kasaciniuose skunduose tokių argumentų nepateikta, kasaciniuose skunduose iš esmės ginčijamas tik įrodymų vertinimas ir jų pagrindu padarytos teismo išvados. Išanalizavus šioje byloje priimtus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu, prokuroro nuomone, nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad byloje nesilaikyta bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertino byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą: pačių nuteistųjų A. E.-T., E. M., kitų nuteistųjų S. S., L. L., N. P., asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, R. Ž., liudytojų A. Š., A. B., V. S., M. Ž. (B.) ir kitų parodymus, taip pat byloje esančius rašytinius įrodymus. E. M. gynėjo kasacinio skundo argumentas, kad teismai nepagrįstai nesivadovavo L. L. parodymais, pagal kuriuos narkotinę medžiagą heroiną jis gavo ne iš E. M., visiškai nepagrįstas. Šį argumentą paneigia ikiteisminio tyrimo metu L. L. duoti parodymai, kuriuose jis nurodė, kad E. M. jį apgyvendino bute, esančiame Vilniuje, Vytenio gatvėje, ir pasakė, kad virtuvėje po skalbimo mašina yra heroino ir folijos, iš kurių reikia padaryti penkiasdešimt „čekių“. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs šio teismo ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados iš dalies nepagrįstos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl, nepažeisdamas įrodinėjimo taisyklių, ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas ir tiek A. E.-T., tiek E. M. nusikalstamas veikas perkvalifikavo iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies į BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį.

6.2. Prokuroras nurodo, kad nepagrįsti nuteistųjų A. E.-T. ir E. M. gynėjų kasacinių skundų argumentai, jog šie asmenys nepagrįstai nuteisti dėl nusikalstamos veikos padarymo veikiant organizuota grupe. BK 24 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas bendrininkavimo apibrėžimas. Aiškinant šį apibrėžimą teismų praktikoje nurodoma, kad bendrininkavimą apibūdina objektyvių ir subjektyvių požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-648/2015). Dėl to būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas, tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Dėl to kiekvienu atveju teismas turi nustatyti šį požymį atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Prokuroras pažymi, kad teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, jog bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-485/2014). Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-693/2015). Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtino, kad A. E.-T. ir E. M. suprato dalyvaujantys organizuotos grupės veikloje, patvirtino pažinoję vienas kitą ir žinojo vieni kitų vaidmenis. Antai teismai nustatė konkretų vaidmenų pasiskirstymą, būtent, kad E. M. ieškojo ir prižiūrėjo narkotinių ir psichotropinių medžiagų platintojus, išsinuomodavo butus, tiekė narkotines ir psichotropines medžiagas, surinkdavo už platinimą gautus pinigus, t. y. buvo vienas iš asmenų, kurie kontroliavo narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą. Savo ruožtu A. E.-T. buvo viena iš asmenų, kurie pagal telefonu gautus užsakymus parduodavo narkotines ir psichotropines medžiagas, vedė užrašus apie užsakymus, jų realizavimą, t. y. tiesiogiai prekiavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Šie byloje nustatyti faktai atitinka BK 25 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus reikalavimus organizuotai grupei dėl minimalaus grupės dalyvių skaičiaus, jų susitarimo, nusikaltimų sunkumo ir tam tikros užduoties ar vaidmens atlikimo. Kiekvieno kaltininko elgesį teismai aprašė atsižvelgdami į tai, kaip jis buvo įgyvendinamas vykdant bendrą veiklą su kitais nusikalstamas veikas dariusiais asmenimis. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistojo E. M. gynėjo kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl organizuotos grupės yra tokie pat, kaip ir nurodyti apeliaciniame skunde, o į juos labai detaliai ir išsamiai atsakė apeliacinės instancijos teismas. Dėl to nepagrįsti kasatorių argumentai, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, pagal nustatytas faktines aplinkybes netinkamai taikyta BK 25 straipsnio 3 dalis ir 260 straipsnio 2 dalis.

6.3. Prokuroras nesutinka su nuteistojo S. S. gynėjo kasacinio skundo argumentu, kad teismai, kvalifikuodami S. S. veiką pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Jis pažymi, kad toks skundo argumentas grindžiamas prielaida, jog apeliacinės instancijos teismo išvada, kad S. S. išplatino narkotinę L. L., yra nepagrįsta. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad atlikus kratą bute, esančiame Vilniuje, Architektų g. (duomenys neskelbtini), pas A. E.-T., N. P. ir R. Ž. rasti nedideli kiekiai įvairių narkotinių ir psichotropinių medžiagų; bute, esančiame Vilniuje, Vytenio g. (duomenys neskelbtini), pas L. L. rasta 0,47 g ir 0,148 g heroino. Asmens kratų metu pas A. E.-T. rasta 0,062 g heroino, o pas N. P. – 0,057 g metamfetamino. Be to, teismai nustatė, kad N. P. gabeno ir pardavė 0,888 g narkotinės medžiagos kanapių (ir jų dalių), 0,112 g psichotropinės medžiagos metamfetamino. Visos šios medžiagos sudaro bendrą narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį, kuris inkriminuotas S. S. Aplinkybė, kad S. S. tvirtina asmeniškai jokių narkotinių ar psichotropinių medžiagų L. L. neplatinęs, reikšmės S. S. veikos kvalifikavimui neturi, nes ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme E. M. parodė, kad narkotines medžiagas, kurias pardavė L. L., gavo iš kito organizuotos grupės nario – S. S.

6.4. Prokuroras nesutinka su nuteistojo E. M. gynėjo argumentais, kad teismai paskyrė jo ginamajam neproporcingai didelę bausmę, nes netinkamai taikė BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktą, nepagrįstai netaikė BK 59 straipsnio 2 dalies ir nepripažino sudėtingos turtinės E. M. padėties kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, o tai pašalino galimybę taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies taisykles. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė teismų praktikoje paprastai nustatoma tada, kai kaltininko elgesį nulėmė susiklosčiusios objektyvios sąlygos, pavyzdžiui, darbo netekimas, turto praradimas, sunki paties asmens ar jo šeimos nario liga ir pan. Be to, teismų praktikoje pažymima, kad nusikalstamos veikos padarymas dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties yra aplinkybė, apibūdinanti ne tik objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas, bet ir jos subjektą. Tai reiškia, kad kaltininkui susidėjo tokios gyvenimo aplinkybės, kurios tiesiogiai lėmė jo elgesį, t. y jis, vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, taip įvertina konkrečią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520/2012, 2K-60/2014). Prokuroro nuomone, labai sunki ar beviltiška kaltininko padėtis yra fakto klausimas, kurį teismas nustato atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes – objektyvias kaltininko gyvenimo aplinkybes, psichologinę būseną dėl šių aplinkybių, jo suvokimą, ar galėjo jis išvengti nusikalstamos veikos padarymo, ir pan. Dėl to ši aplinkybė gali būti nustatyta tik įvertinus aplinkybių visumą. Prokuroras nurodo, kad šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste nėra pagrindo nustatyti E. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Negalima paneigti, kad E. M. gyvenimo sąlygos buvo sunkios ir tai buvo paskata ieškoti pragyvenimo šaltinių įvairiais būdais, tačiau vien sunkios gyvenimo sąlygos savaime negali pateisinti sprendimo dėl nusikalstamo elgesio ir tapti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Iš nuteistojo asmenybės apibūdinimo matyti, kad nusikalstamas elgesys buvo tapęs jo gyvenimo būdu, suprantamu kaip lengvesne išeitimi pasipelnyti. Nusikalstamos veikos padarymo metu E. M. buvo jauno amžiaus, fiziškai pajėgus dirbti jaunuolis, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jis neturėjo kitos išeities kaip tik nusikalstama veika. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad ir pats kasatorius nuteistojo gynėjas pripažįsta, kad jo ginamasis E. M. dirbo pagal darbo sutartį, todėl negalima teigti, kad nusikaltimas buvo daromas dėl sunkios materialinės padėties.

7. Nuteistųjų S. S., E. M. ir A. E.-T. gynėjų kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

8. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

8.1. Taigi, šioje byloje paduotų kasacinių skundų argumentai, kuriais pateikiamas savas byloje esančių įrodymų (pavyzdžiui, liudytojų R. Ž., A. V., V. K. ir kitų asmenų parodymų) vertinimo interpretavimas, ginčijamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės, teigiama, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepakankami nuteistosios A. E.-T. kaltumui nustatyti ir pan., nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BPK 20 straipsnio ir su juo susijusių kitų proceso pažeidimų

9. Pagal BPK 20 straipsnį 3 dalį įrodymais gali būti pripažinti tik tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai, o to paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais.

9.1. Kasatorius E. M. gynėjas teigia, kad teismai išvadas dėl organizuotos grupės pagrindė duomenimis, neatitinkančiais įrodymams keliamų reikalavimų. Anot gynėjo, R. Ž. parodymai yra neleistini, nes prieš šį asmenį buvo panaudota psichinė ir fizinė prievarta, E. M. negalėjo užduoti šiam asmeniui klausimų, o M. Ž. (B.), V. S., A. B. parodymai nėra susiję su E. M. pareikštu kaltinimu.

9.2. Priešingai nei teigia E. M. gynėjas, pripažinti, kad R. Ž. parodymai yra neleistini, nėra pagrindo. Apklaustas ikiteisminio tyrimo tyrėjo, R. Ž. savo parodymus patvirtino ir ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apkausos metu, dalyvaujant gynėjui, R. Ž. patvirtino, kad parodymus duoda be jokios pašalinės įtakos, savo valia, todėl laikyti, kad šio asmens ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai yra išgauti panaudojant prieš jį psichinį ar fizinį smurtą, nėra jokio pagrindo. Kaip pagrįstai nurodo E. M. gynėjas, kaltinamojo teisė apklausti liudytojus yra viena iš rungtyniško proceso prielaidų ir kaltinamojo teisės į gynybą elementų, tačiau tai, kad E. M. dėl R. Ž. mirties negalėjo ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą teisme užduoti šiam asmeniui klausimų, neleidžia daryti išvados, kad teismai rėmėsi neleistinais R. Ž. parodymais, pažeidė E. M. teisę į gynybą, iškreipė rungimosi principo esmę. Reikia pažymėti, kad kaltinimojo teisė apklausti liudytojus nėra absoliuti ir esant rimtų priežasčių yra galimos išimtys iš šios taisyklės. Šios išimtys yra suformuluotos tarptautinių ir nacionalinių teismų praktikoje. Pagal teismų praktiką tada, kai liudytojas gynybos nebuvo apklaustas jokioje ankstesnėje proceso stadijoje, jo parodymų panaudojimas vietoj parodymų, duodamų tiesiogiai nagrinėjant bylą teisme, turi būti paskutinė priemonė. Antra, tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, teismas turi kuo kruopščiau patikrinti procesą ir atsakyti į klausimą, ar yra pakankamų tokio įrodymo keliamus nepatogumus kompensuojančių veiksnių, įskaitant leidžiančius tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Al-Khawaja and Tahery v. The United Kingdom, no. 26766/05 and 22228/06, judgment of 15 December 2011; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015). Iš skundžiamų nuosprendžių turinio matyti, kad teismai vertindami R. Ž. parodymus šių reikalavimų nepažeidė, patikrino šio asmens duotų parodymų patikimumą, palygindami jo teikiamus duomenis su liudytojų A. B., V. S., M. Ž. (B.), A. V. parodymais, įvykio vietos apžiūros, kratos, asmens parodymo atpažinti protokolais, specialisto išvadomis ir kitais nagrinėjant bylą teisme ištirtais įrodymais. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad liudytojų M. Ž. (B.), V. S., A. B. parodymai nėra susiję su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, todėl negali būti vertinami kaip įrodymai. Kolegija pažymi, kad apie įrodymų liečiamumą sprendžiama ne tik pagal tai, ar duomenys yra reikšmingi kurio nors vieno iš kaltinamųjų kaltumo klausimui teisingai išspręsti, bet atsižvelgiant į visumą kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių dėl visų kaltinamųjų byloje. Iš nuosprendžių turinio matyti, kad liudytojos M. Ž. (B.) parodymai yra tiesiogiai susiję su konkrečiais kaltinime E. M. nurodytais nusikalstamais veiksmais, o liudytojų A. B., V. S. parodymuose yra užfiksuota duomenų apie kito kaltinamojo S. S. nusikalstamus veiksmus ir nusikalstamos veikos padarymo schemą, todėl šie duomenys teismų pagrįstai įvertinti kaip turintys ryšį su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis ir pripažinti įrodymais.

9.3. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

10. Kasatorių nuteistųjų S. S., E. M. gynėjų teigimu, teismai, padarydami išvadą, kad jų ginamieji išplatino L. L. narkotinę medžiagą – heroiną, iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles; tuo tarpu, kasatoriaus nuteistosios A. E.-T. gynėjo įsitikinimu, apkaltinamasis nuosprendis jo ginamajai grindžiamas spėjimu ir prielaidomis. Šie kasatorių skundo argumentai taip pat nepagrįsti.

10.1. Teismų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių yra padarytos ne spėjimu ar prielaidomis, kaip kad teigia kasatoriai, o vertinant byloje surinktų įrodymų visumą, kurią sudaro iš dalies pačių nuteistųjų parodymai, asmens, kuriam baudžiamoji bylą nutraukta, R. Ž., liudytojų R. G., V. S., A. B., M. Ž. (B.), D. B., E. T., A. Š., V. K. parodymai, apžiūros, kratos, asmens parodymo atpažinti protokolai, specialisto išvados ir kiti įrodymai. Iš byloje užfiksuotų L. L. parodymų matyti, kad heroiną, kuris buvo rastas kratos metu buto, Vytenio gatvėje, virtuvėje, jam paliko E. M. E. M., nurodęs, kad platinti narkotines ir psichotropines medžiagas jis gaudavo iš S. S., pripažino taip pat ir tai, kad narkotikus, skirtus L. L. platinti, jis buvo palikęs buto, esančio Vytenio gatvėje, virtuvėje. Iš S. S. parodymų matyti, kad tarp narkotinių ir psichotroponių medžiagų, kuriomis prekiavo, be kita ko, ir jo prižiūrimi asmenys, buvo ir heroino, kuris ataskaitose buvo žymimas raide „D“. Kita vertus, kaip parodė S. S., pinigus už parduotuotas narkotines medžiagas jam perduodavo R. Ž. ir E. M., kuriam, šio teigimu, platinti narkotines medžiagas, taip pat ir kontroliuoti kitus asmenis, buvo pasiūlęs S. S. Sutikęs su tokiu S. S. pasiūlymu E. M., ne tik įtraukė L. L. į narkotinių medžiagų platinimą, bet ir surado (išnuomojo) butą Vytenio gatvėje, kuriame, kaip nustatyta byloje, L. L. prekiavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Dėl to nepagrįstas S. S. ir E. M. gynėjų kasacinių skundų teiginys, kad teismai, inkriminuodami jų ginamiesiems pas L. L. rastą heroiną, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl BPK 305, 331 straipsnių pažeidimo

11. BPK 331 straipsnis reglamentuoja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio surašymo ypatumus, o jo bendrąsias surašymo taisykles pagal BPK 331 straipsnio 1 dalį įtvirtina BPK XXIII skyriaus nuostatos.

11.1. Kasatorius S. S. gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišdėstė motyvų, kodėl inkriminavo jo ginamajam pas L. L. rastą heroiną, tvirtina, kad aprašomoji ir rezoliucinė nuosprendžio dalys yra prieštaringos.

11.2. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad šios instancijos teismas pasisakė, pagal kokius įrodymus ir pagal kokias aplinkybes padarė išvadą, jog L. L. laikytinas organizuotos grupės, neteisėtai disponavusios narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, nariu, atkreipė dėmesį į tai, kad visi grupės nariai turėjo savo vaidmenį, suvokė bendrai su kitais asmenimis darantys nusikalstamą veiką, jos pobūdį ir bendrą tikslą, o tai patvirtina jų susitarimą ir bendrą tyčią padaryti jiems inkriminuojamą nusikaltimą, nors visos nusikalstamos veikos detalės ir etapai nebuvo aptarti. Šie apeliacinės instancijos teismo motyvai paaiškina, kodėl S. S. inkriminuota pas L. L. rasta narkotinė medžiaga – heroinas, todėl nepagrįsti S. S. gynėjo kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neišdėstė įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo motyvų. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios ir rezoliucinės dalių palyginimo matyti, kad aprašomosios dalies išvados iš esmės atitinka rezoliucinės dalies išvadas, todėl nėra pagrindo teigti, kad nuosprendžio aprašomoji ir rezoliucinė dalys yra prieštaringos. Dėl to nepagrįstas šio kasatoriaus skundo motyvas, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas iš esmės pažeidžiant BPK 305, 331 straipsnių reikalavimus.

Dėl BK 25 straipsnio 3 dalies ir 260 straipsnio 2 dalies taikymo

12. BK 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Pagal BK 260 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų.

12.1. Kasaciniuose skunduose neginčijama teismų išvada, kad nusikalstama asmenų grupė atitinka organizuotos grupės požymius, tik tvirtinama, kad ši išvada pagrįstai duomenimis, neatitinkančiais įrodymų reikalavimų, o dėl šio argumento nutartyje jau pasisakyta. Kasatoriai S. S. ir E. M. gynėjai teigia, kad S. S. ir E. M. nepagrįstai inkriminuotas pas L. L. rastas heroino kiekis, todėl padaryta neteisinga išvada, kad jie neteisėtai turėdami tikslą platinti disponavo dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Kolegija pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatyta, kad L. L. buvo organizuotos grupės narys, kad visi organizuotos grupės nariai turėjo bendrą tyčią daryti nusikalstamą veiką, nors ir ne visos jos detalės, etapai buvo detaliai aptarti tarp nuteistųjų. Kaip jau minėta, teismai, padarę išvadą, kad L. L. platinti heroiną perdavė E. M., o šis jį gavo iš S. S., įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Šie S. S. ir E. M. veiksmai atitinka jų bendrą sumanymą sukurti narkotines ir psichotropines medžiagas platinančių asmenų tinklą ir platinti šias medžiagas, todėl darytina išvada, kad E. M. į organizuotos grupės narių nusikalstamą veiką – narkotinių ir psichotropinių medžiagų paltinimą – įtraukus L. L. ir perdavus jam platinti narkotines ir psichotropines medžiagas, šiuos jo veiksmus apėmė ir S. S. tyčia. S. S. gynėjo kasacinio skundo argumentai, tai kad S. S. tiesiogiai pats L. L. narkotinių ir psichotropinių medžiagų neperdavė, taip pat kad L. L. organizuotos grupės nariu buvo trumpą laiką, šios išvados nepaneigia.

12.2. Nepagrįsti ir nuteistosios A. E.-T. gynėjo kasacinio skundo argumentai, kuriais šis teigia, kad A. E.-T. nepadarė nieko (be to, jog žinojo faktus, susijusius su narkotinių ir psichotroponių medžiagų platinimu), o tai leistų daryti išvadą, jog ji dalyvavo padarant jai inkriminuotus veiksmus, numatytus BK 25 straipnsio 3 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje.

12.3. Kolegija pažymi, kad pagal byloje surinktus įrodymus A. E.-T. ne tik matydavo kaukėtus asmenis, kurie, kaip ji suprato, į jos, N. P. ir R. Ž. butą, atnešdavo narkotikus, bet ir atsiliepdavo į telefono skambučius, susijusius su narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimu, vedė užrašus apie parduotus narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekius, pardavimo laiką ir gautus pinigus, o tai rodo, kad ji suvokė, jog šie veiksmai yra susiję su narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimu, juolab kad, sprendžiant iš N. P. parodymų, nuteistoji A. E.-T. tokias medžiagas, nors ir retai, bet taip pat platino. Be to, kaip matyti iš nuteistosios N. P. parodymų (juos kasatorius laiko patikimais), už A. E.-T. veiklą, susijusią su narkotinių ir psichotorpinių medžiagų pardavimu, jai buvo mokama. Vien tai, kad dėl turimo teistumo A. E.-T. vengė atlikti veiksmus, tiesiogiai susijusius su šių medžiagų platinimu (t. y. tiesiogiai susitikti su klientais ir perduoti jiems narkotines ar psichotropines medžiagas ir pan.), neleidžia daryti išvados, kad ši nuteistoji, kaip kad mano gynėjas, nebuvo organizuotos grupės narė, neatliko veiksmų, reikšmingų organizuotos grupės veiklai, ir nesuvokė priklausanti tokiai asmenų grupei.

12.4. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kvalifikuodami nuteistųjų S. S., E. M., A. E.-T. veikas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl E. M. paskirtos bausmės

13. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai numatyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikoma, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014 ir kt.).

14. Nuteistojo E. M. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad teismas, skirdamas jo ginamajam bausmę, neatsižvelgė į E. M. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktuose ir 2 dalyje.

14.1. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pripažįstama tada, kai yra bent vienas iš šių alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Pažymėtina ir tai, jog teismai nepripažįsta BK BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės tais atvejais, kai kaltininkas duodamas parodymus neigia esmines įvykio aplinkybes, kritiškai nevertina savo elgesio arba nors ir pripažįsta esmines įvykio aplinkybes, bet tik verčiamas surinktų įrodymų.

14.2. Nuteistojo E. M. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad jo ginamasis prisipažino dėl nusikalstamų veikų padarymo ir nuoširdžiai gailėjosi, todėl teismai turėjo nustatyti šią aplinkybę, kaip lengvinančią nuteistojo atsakomybę. Tokie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti. E. M. duodamas parodymus apie jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybes dalį esminių aplinkybių (kad nusikalstamą veiką padarė organizuota grupe, kad L. L. jis perdavė pas šį rastą heroiną), patikimai nustatytų byloje surinktais įrodymais, neigė, kritiškai nevertino savo elgesio, stengėsi sušvelninti savo teisinę padėtį. Vadinasi, teismams nebuvo pagrindo pripažinti šią aplinkybę, kaip lengvinančią nuteistojo E. M. atsakomybę.

14.3. Kasatoriaus skundo argumentai, kad E. M. įsitraukė į nusikalstamą veiką dėl skurdo, o tai turėjo būti vertinama, kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, taip pat yra nepagrįsti. BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai, jog kaltininkas nusikalstamą veiką padarė dėl labai sunkios ar beviltiškos padėties, tai reiškia, kad kaltininkui susidėjo tokios gyvenimo aplinkybės, kurios tiesiogiai nulėmė jo elgesį, t. y. vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520/2012, 2K-60/2014, 2K-194-895/2015). Pagal bylos duomenis, nuteistasis E. M. turėjo gyvenamąją vietą, buvo darbingas, dirbo šeimos ūkyje. Dėl to jo turtinė padėtis, nors ir nebuvo gera, tačiau nebuvo ir beviltiška. Išvadą apie tai patvirtina faktas, kad jo šeima sumokėjo 5000 Lt užstatą, kad jam būtų pakeista kardomoji priemonė, paties E. M. paaiškinimai, jog jo šeima turi žemės, gyvulių. Pažymėtina ir tai, kad socialiai remtiniems asmenims teikiama valstybės parama. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad E. M. būdamas jaunas ir darbingas nebūtų galėjęs įsidarbinti ir taip pagerinti savo turtinę padėtį, ką jis padarė nagrinėjant bylą teisme įsidarbindamas UAB „Indora“. Dėl to teismai pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

14.4. BK 59 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bausmę skiriančio teismo teisė pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje, nenurodytas aplinkybes. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamų nuosprendžių turinio, teismai tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Jaunas nuteistojo E. M. amžius, kurį akcentuoja gynėjas, nebuvo jam kliūtis tinkamai suvokti vykdomos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, todėl pripažinti šią aplinkybę kaip lengvinančią kaltininko atsakomybę nebuvo pagrindo.

14.5. Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstama veika padaryta organizuota grupe. Kasatorius nuteistojo E. M. gynėjas teigia, kad ši aplinkybė nustatyta nepagrįstai. Nutartyje jau minėta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai darydami išvadas apie faktines bylos aplinkybes BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų nepadarė, kvalifikuodami E. M. ir kitų nuteistųjų veiką pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį (kaip padarytą organizuotos grupės), tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to kasatoriaus argumentas, kad teismai be pagrindo nustatė E. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra nepagrįstas.

15. Pagal BK 62 straipsnio taisykles švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė kaltininkui gali būti paskirta tik nustačius šio straipsnio 1, 2 ar 4 dalyse nustatytų aplinkybių visumą, o šios bylos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad yra BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyje numatytų sąlygų visuma, todėl nėra pagrindo E. M. skirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnio taisykles. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė skiriama ir tada, kai įstatyme numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, kitaip tariant, būtų aiškiai neproporcingas kaltininko asmenybei ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. BK 260 straipsnio 2 dalyje baudžiama laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dešimties metų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. M. bausmę atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau neteistas, tačiau padarė nusikalstamą veiką, kuri sukelia sunkius padarinius, žaloja visuomenę, ypač jaunimą, taip pat į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkina aplinkybė, jog nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas organizuota grupe, buvo aktyvus vykdytojas, kontroliavęs kitų grupės narių veiklą. Su šiomis išvadomis sutiko ir apeliacinės instancijos teismas, todėl paskyrė E. M. bausmę, kuri atitiko sankcijoje numatytos bausmės vidurkį – laisvės atėmimą devyneriems metams (BK 61 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgusi į byloje esančius duomenis apie E. M. asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos metu (aktyvus vykdytojas, reikšmingai prisidėjęs prie nusikalstamos veikos vykdymo, kontroliavęs kitus organizuotos grupės narius), nusikalstamos organizuotumą (veika padaryta organizuota grupe), taip pat kitas bylos aplinkybe, kolegijos nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, kad E. M. paskirta BK 260 straipsnio 2 dalies vidurkį atitinkanti bausmė yra neteisinga, t. y. neatitinka kaltininko asmenybės ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo E. M. gynėjo advokato Lino Žalneriūno, nuteistojo S. S. gynėjo Vladimiro Buslovičiaus, nuteistosios A. E.-T. gynėjo advokato Kęstučio Ožiūno kasacinius skundus.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Armanas Abramavičius

Audronė Kartanienė