Dėl palikimo priėmimo sandorio, sudaryto praleidus įstatymo nustatytą terminą, pripažinimo negaliojančiu, nesant visų įpėdinių sutikimo dėl palikimo priėmimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 5.57 straipsnio 1 dalis

Civilinė byla Nr. e3K-3-264-687/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-44185-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.5; 2.5.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. J.-S. ieškinį atsakovams A. J., R. Š. ir D. J. dėl palikimo priėmimo sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl palikimo priėmimo sandorio, sudaryto praleidus įstatymo nustatytą terminą, pripažinimo negaliojančiu, nesant visų įpėdinių sutikimo dėl palikimo priėmimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.57 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu atsakovų 2007 m. gegužės 3 d. sudarytą palikimo priėmimo sandorį dėl jo prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms.

2006 m. kovo 24 d. mirė ieškovės tėvas M. J., jo paveldėtinu turtu liko butas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sodo sklypas Vilniuje, (duomenys neskelbtini) žemės ūkio paskirties sklypas Vilniaus r., (duomenys neskelbtini). Ieškovė, jos motina A. J., sesuo R. Š. ir brolis R. J. įgijo paveldėjimo pagal įstatymą teisę, nes palikėjas nebuvo surašęs testamento.

Palikėjo mirties dieną ieškovė gyveno JAV, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22359-821/2014 buvo nustatytas juridinis faktas, kad ieškovė priėmė savo tėvo palikimą faktiniu valdymu. Ieškovės teigimu, kiti paveldėtojai pagal įstatymą neatliko jokių aktyvių veiksmų dėl palikimo priėmimo.

2007 m. gegužės 3 d. (praėjus daugiau negu metams nuo palikėjo mirties) atsakovai kreipėsi į notarę su prašymu išduoti jiems paveldėjimo teisės liudijimus. Notarė patvirtino visų atsakovų pasirašytą palikimo priėmimo sandorį, kuriame nurodyta, kad atsakovai priima pagal įstatymą palikimą po sutuoktinio ir tėvo mirties.

Ieškovės nuomone, šis 2007 m. gegužės 3 d. palikimo priėmimo sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, nes atsakovai kreipėsi į notarę, suėjus palikimo priėmimo terminui, neprašydami jo atnaujinti (CK 5.57 straipsnio 1 dalis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 11 d. sprendimu atmetė ieškinį.

Teismas nustatė, kad 2006 m. kovo 26 d. mirė M. J.. Mirusiojo sutuoktinė A. J. kreipėsi į notarą, kad šis išduotų nuosavybės teisės liudijimą dėl vienos antrosios dalies sutuoktinio turto, raštu išreiškė valią, kad palikimą priimtų vaikai R. J. ir R. Š.. Testamentų registro išraše, centrinės hipotekos pažymėjime nebuvo duomenų apie ieškovės vardu priimtą palikimą.

Byloje esančio mirties liudijimo duomenimis, 2009 m. gegužės 7 d. mirė R. J., jo palikimą priėmė sūnus atsakovas D. J.. Ieškovė ir atsakovė R. Š. kreipėsi į notarą su pareiškimu, kad D. J. nebūtų išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22359-821/2014 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po tėvo mirties ieškovė M. J.-S., gyvendama JAV, priėmė palikimą, pradėdama faktiškai valdyti M. J. turtą.

Teismas sprendė, kad atsakovų sudarytas palikimo priėmimo sandoris yra teisėtas, atitinkantis įstatymą, teismų praktiką bei valią. Atsakovei A. J. nereikėjo įrodinėti faktinio valdymo fakto, nes palikimo atsiradimo momentu ji gyveno ginčo valdoje, naudojosi pastatais, šia valda naudojasi iki šiol, t. y. priėmė palikimą. Ginčo tarp įpėdinių pagal įstatymą nebuvo, ieškovė nebuvo išreiškusi valios dėl palikimo priėmimo. Įpėdiniai pagal įstatymą 2007 m. gegužės 3 d. sudarė pas notarę CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatytą ir teisėtą palikimo priėmimo sandorį (toliau – ir ginčo sandoris, sandoris). Teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ar termino atnaujinimo nereikėjo.

Teismas nurodė, kad nė vienas iš ginčo sandorį sudariusių asmenų nebuvo atsisakęs palikimo, nebuvo ginčo dėl paveldėjimo fakto ir paveldėjimo teisės. Civilinėje byloje Nr. 2-22359-821/2014 yra įrodymas, kad atsakovė A. J. priėmė palikimą faktiniu valdymu: 2006 m. balandį suremontavo butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) atliko buto kapitalinį remontą – apšiltino pamatus, pakeitė elektros instaliaciją, išnaikino pelėsį, atliko santechnikos darbus, suremontavo kaminą ir stogą. Minėtoje civilinėje byloje ieškovė įrodinėjo, kad ji priėmė palikimą, suremontuodama butą, tačiau viena antroji buto kaip sutuoktinių turto dalis priklausė atsakovei A. J., be kurios žinios negalėjo būti remontuojama jos nuosavybė. Turtas tarp paveldėtojų 2006 m. balandį nebuvo padalytas. Notarė pagrįstai pripažino, kad A. J. priėmė palikimą.

Teismas konstatavo, kad po M. J. mirties trys paveldėtojai A. J., R. Š. ir R. J. bendru sutarimu teisėtai priėmė jo palikimą įstatyme nurodytu būdu. Ieškovės palikimo priėmimas neeliminuoja kitų paveldėtojų iš paveldėjimo teisinių santykių. Toks palikimo priėmimas yra teisėtas ir atitinka CK 5.57 straipsnio reikalavimus.

Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad civilinėje byloje Nr. 2-22359-821/2014 nustatyta, jog ji, gyvendama JAV su šeima, priėmė palikimą, valdydama paveldėtą turtą. Visi sužinojo apie aplinkybę, kad ieškovė priėmė palikimą, faktiškai pradėdama jį valdyti, tik tuo metu, kai įsiteisėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. teismo sprendimas. 2007 m. gegužės 3 d. palikimo priėmimo sandorį sudarė mirusiojo sutuoktinė A. J., priėmusi palikimą, nes Lietuvoje reikia mokėti komunalinius, žemės ir turto mokesčius. Akivaizdu, kad notarė buvo teisėtai įsitikinusi, jog A. J. priėmė palikimą faktiniu valdymu.

Ieškovė surašė įgaliojimą R. Š. 2011, 2013 m., viena iš jo sąlygų buvo priimti palikimą. Aplinkybė, kad velionis M. J. buvo išvežtas iš buto Vilniuje, Čiurlionio g., kuris kaip tarnybinis suteiktas atsakovei A. J., neturi įtakos ginčo sandoriui. Notarė nurodė, kad A. J. deklaravo savo gyvenamąją vietą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) Civilinėje byloje Nr. 2-22359-821/2014 esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė A. J., būdama ligota, negalėjo gyventi bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini) tuo metu, kai jame buvo ruošiamasi atlikti kapitalinio remonto darbus. Minėtoje civilinėje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad A. J. 2006 m. balandžio 7–26 d. priėmė palikimą faktiniu valdymu, nes suremontavo butą, todėl notarė teisingai įvertino faktines palikimo priėmimo aplinkybes. Atsakovė A. J. nebuvo niekam perleidusi savo buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini) dalies.

Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad nereikia ginčyti D. J. paveldėjimo teisės po tėvo R. J. mirties. Vadovaujantis CK 4.96 straipsniu, atsakovas D. J. įgijo turtą po tėvo mirties ir yra sąžiningas įgijėjas. Sandorio nuginčijimo atveju turtą dalytųsi ieškovė ir atsakovas D. J., nes jo turto įgijimo pagrindas po tėvo mirties nenuginčytas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. spalio 27 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą patenkinti ieškinį, pripažindama, kad 2007 m. gegužės 3 d. palikimo priėmimo sandoris yra negaliojantis nuo jo sudarymo momento.

Kolegija nustatė, kad ginčijamame sandoryje konstatuota, jog 2006 m. kovo 24 d. mirė įpėdinių sutuoktinis ir tėvas M. J., po jo mirties liko turtas: dalis buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), žemės sklypo dalis, grąžinamos žemės sklypo dalis, piniginiai indėliai; velionio įpėdiniai A. J., R. J., R. Š. pareiškė, kad priima palikimą po sutuoktinio ir tėvo mirties.

Kolegija nurodė, kad ginčijamo palikimo priėmimo sandorio esmė – įpėdinių veiksmai, kuriais priimamas palikimas pasibaigus palikimo priėmimo terminui CK 5.57 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Įpėdiniai pasirinko priimti palikimą, paduodami pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui. Tačiau pagal CK 5.57 straipsnio 1 dalį priimti palikimą pasibaigus palikimo priėmimo terminui įpėdiniai gali tik sutikus visiems kitiems palikimą priėmusiems įpėdiniams.

Kolegija teigė, kad pagal bylos medžiagą ieškovė ginčo sandorio sudarymo dieną jau buvo priėmusi palikimą po tėvo mirties, pradėdama faktiškai valdyti paveldimą turtą. Šis faktas nustatytas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-22359-821/2014. Vertinant įpėdinių teisinius santykius dėl palikimo priėmimo neturi reikšmės tai, kad palikimo priėmimo faktas nustatytas teismo sprendimu, priimtu po ginčijamo sandorio sudarymo, nes palikimas priimamas pradėjus paveldimą turtą valdyti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo momento – palikėjo mirties (iki 2006 m. birželio 24 d.), t. y. sudarant ginčijamą sandorį ieškovė jau buvo priėmusi palikimą.

Kolegija nurodė nesutinkanti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai sužinojo apie tai, jog ieškovė pradėjo valdyti paveldimą turtą po tėvo mirties, tik po teismo sprendimo priėmimo 2014 m. Atsakovės A. J. ir R. Š. neginčijo fakto, kad ieškovė priėmė palikimą po tėvo mirties nei civilinėje byloje Nr. 2-22359-821/2014, nei šioje civilinėje byloje. Atsiliepime į apeliacinį skundą A. J. nurodė, kad po palikėjo mirties į Lietuvą grįžusi M. J.-S. apmokėjo visas buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini) remonto išlaidas, viską organizavo ir prižiūrėjo. Taigi įpėdiniams, pasirašiusiems ginčo sandorį, buvo žinoma, kad yra dar viena palikimą priėmusi įpėdinė M. J.-S..

Kolegijos teigimu, sudarant ginčo sandorį nebuvo gautas jau priėmusios palikimą įpėdinės M. J.-S. sutikimas, kad kiti įpėdiniai priimtų palikimą, padavę pareiškimą notarui po palikimo priėmimo termino, todėl ginčijamas sandoris prieštarauja CK 5.57 straipsnio 1 daliai, dėl to negalioja (CK 1.80 straipsnis). Nesant palikimą priėmusios įpėdinės sutikimo, kiti įpėdiniai negalėjo priimti palikimo, paduodami pareiškimą notarui pasibaigus palikimo priėmimo terminui, toks sandoris negalėjo būti patvirtintas notaro. Visų be išimties palikimą priėmusių įpėdinių sutikimo nebuvimas reiškia, kad tarp įpėdinių yra ginčas dėl palikimo priėmimo. Kiti M. J. įpėdiniai turėjo kreiptis į teismą arba dėl praleisto termino palikimui priimti atnaujinimo, arba su pareiškimu dėl juridinio fakto nustatymo, priklausomai nuo kiekvieno iš įpėdinių valios ir susiklosčiusių faktinių aplinkybių.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas be pagrindo nurodė, kad ieškovė nebuvo pareiškusi valios dėl palikimo priėmimo, o atsakovei A. J. faktinio valdymo aplinkybės nereikėjo įrodinėti, nes palikimo atsiradimo momentu ji gyveno ginčo valdoje ir naudojosi pastatais. Atsakovų sudaryto sandorio dėl palikimo priėmimo prasmė – palikimo priėmimas pasibaigus palikimo priėmimo terminui bendru visų įpėdinių susitarimu, ir šis sandoris negali būti vertinamas kaip notaro nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas apie palikimo priėmimą faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą. Palikimo priėmimas faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą ir palikimo priėmimas, padavus palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą, yra skirtingi savarankiški palikimo priėmimo būdai, ir pirmosios instancijos teismas be pagrindo juos sutapatino.

Kolegija nurodė, kad juridinę reikšmę turinčius faktus dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą nustato teismai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XXVI skyriuje nurodyta tvarka, tokių faktų nustatymas nepriskiriamas prie notarų atliekamų notarinių veiksmų (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo motyvai, jog ginčijamu susitarimu buvo nustatytas faktas, kad atsakovė A. J. priėmė palikimą faktiškai pradėjusi valdyti paveldimą turtą, neturi teisinės reikšmės, nes toks faktas įpėdinių susitarimu nenustatomas ir negali būti tvirtinimas notaro. Kolegija pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas neužkerta kelio atsakovei A. J. ir kitiems įpėdiniams kreiptis į teismą su pareiškimu dėl tokio fakto nustatymo, esant būtinumui.

Pasak kolegijos, atsakovas D. J., R. J. įpėdinis, negali paveldėti daugiau turto ir turtinių teisių, nei turėjo R. J. palikimo atsiradimo metu (mirties momentu). Pripažinus ginčo sandorį negaliojančiu, konstatuotina, kad įpėdinis R. J. nesikreipė dėl palikimo priėmimo per įstatymo nustatytą terminą, t. y. nepriėmė palikimo po tėvo M. J. mirties. Šalių teisiniams santykiams dėl palikimo priėmimo CK 4.96 straipsnio nuostatos (sąžiningo įgijėjo institutas) netaikytinos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas D. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 27 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas reikšmingus šiai bylai faktus, neįvertino kitų bylų medžiagos. Prie nagrinėjamos bylos buvo prijungtos dvi civilinės bylos: Nr. 2-22359-821/2014 ir Nr. 2-5745-545/2014. Šių bylų medžiaga sudarė nagrinėjamos bylos dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo remtis ir tose bylose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė ieškovės ieškinio tikslus ir taikė sandorio negaliojimo institutą formaliai, neatsižvelgdamas į bylose nustatytas faktines aplinkybes. Ieškovė ir atsakovė R. Š. šioje byloje pareikštu ieškiniu siekia pašalinti D. J. iš teisinių paveldėjimo santykių, t. y. neskirti jam tos dalies turto, kuri priklausė jo mirusiam tėvui R. J..

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neatsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus. Byloje pateikti R. Š. elektroniniai laiškai notarei, kuriuose atsakovė R. Š. klausia, kaip galėtų sau naudingai pakeisti susiklosčiusius paveldėjimo santykius, atsisakyti priimto palikimo, įtraukti į paveldėjimo santykius seserį M. J.-S., kurios įgaliojimą turi, D. J. pateikus prašymą teismui atnaujinti terminą priimti palikimą po tėvo mirties. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad bendrą interesą šioje byloje turinčios ieškovė ir atsakovė R. Š. pagal asmenines savybes galėjo objektyviai suvokti visų turtinių teisių ir pareigų, sudarytų sandorių ir galimybės juos sudaryti teisines pasekmes, pasirašomų dokumentų turinį ir esmę. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nevertindamas asmenų elgesio nuoseklumo ar prieštaringumo bylos procese.

Ieškovės ir atsakovės R. Š. procesinis elgesys susijusiose bylose patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą apie piktnaudžiavimą teisiniais institutais siekiant neteisėto tikslo. Byloje Nr. 2-5745-545/2014 pagal D. J. pareiškimą dėl termino priimti palikimą atnaujinimo A. J. ir R. Š. teigė, kad palikimą priėmė tik jos, o M. J.-S. nepriėmė palikimo, ir abi seserys manė, kad visas turtas turi likti jų motinai. Tačiau nagrinėjant šią bylą R. Š. teigia, kad nei motina, nei ji nepriėmė palikimo, ir palaiko ieškovės ieškinį, kad pripažintų jos ir motinos A. J. palikimo priėmimo sandorį negaliojančiu.

Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino, kuo ir kiek buvo pažeista ieškovės teisė sudarytu palikimo priėmimo sandoriu ir apskritai ar ji buvo pažeista. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad sandorių negaliojimo institutas turi užtikrinti civilinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų šiam tikslui, neatitiktų nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2012). Byloje nustatyta, kad ieškovė glaudžiai bendravo su atsakovėmis A. J. ir R. Š., žinojo apie 2007 m. gegužės 3 d. sudarytą palikimo priėmimo sandorį nuo pat jo sudarymo momento, jo neginčijo, jam neprieštaravo, nesiekė tapti paveldėjimo santykių dalyve iki pat teismo sprendimo, kuriuo buvo atnaujintas terminas D. J. priimti palikimą po jo tėvo mirties, įsiteisėjimo dienos. Savo pareiškimu ji patvirtino, kad pretenduoja į jai priklausančią palikimo dalį, o ne į visą palikimą, taip kartu patvirtindama, jog ji žinojo apie kitų įpėdinių priimtą palikimą ir neprieštaravo tam, sutiko su kitų įpėdinių palikimo priėmimu kaip faktu ir neginčijo jo.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad palikimo priėmimo faktas negali būti nustatytas įpėdinių susitarimu bei tvirtinamas notaro. Notaras gali tvirtinti tam tikras teises ir faktus, jei dėl jų turinio ir teisėtumo jam nekyla abejonių. Šiuo atveju tarp įpėdinių nebuvo ginčo dėl palikimo priėmimo apskritai, nedetalizuojant, kokiu būdu palikimas buvo priimtas. Aplinkybė, kad vienas įpėdinis pradėjo valdyti paveldimą turtą, nepašalina kito įpėdinio teisės tokiu pat ar kitu būdu priimti palikimą. Priėmus palikimą faktiniu valdymu nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti: įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas institucijas.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovė kitiems įpėdiniams nedavė sutikimo priimti palikimą, padaryta ne pagal byloje surinktus įrodymus, įskaitant ir pačios ieškovės rašytinius pareiškimus prijungtose bylose. CK 5.57 straipsnis nenustato priėmusio palikimą įpėdinio sutikimo formos, taigi sutikimas nebūtinai turi būti rašytinis. Priėmusio palikimą įpėdinio sutikimas gali būti išreikštas bet kuria forma: ir žodine, ir konkliudentiniais veiksmais. Ieškovė davė savo sutikimą, ji ginčija palikimo priėmimo sandorį iš esmės formalaus veiksmo nebuvimu – jos, kaip įpėdinės, rašytinio sutikimo nebuvimu, notarei tvirtinant palikimo priėmimo sandorį, tačiau rašytinio sutikimo nebuvimas nereiškia, kad sutikimas iš viso nebuvo duotas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad notarė tinkamai atliko teisinius veiksmus. Tai, kad A. J. po savo sutuoktinio mirties toliau valdė daiktus, kurių 1/2 dalis priklausė jai kaip pergyvenusiai sutuoktinei ir naudojimosi konkrečia dalimi tvarka nebuvo ir nėra nustatyta, vertintina kaip tai, kad ji naudojosi visu daiktu, t. y. priėmė palikimą po savo sutuoktinio mirties, nes objektyviai negalėjo nepriimti faktiniu valdymu bendro turto, kuriuo naudojimosi tvarka nebuvo nustatyta. Kadangi A. J. neprieštaravo, kad ir jos vaikai R. J. bei R. Š. priimtų palikimą, nebuvo pagrindo reikalauti, kad ir pastarieji kreiptųsi į teismą dėl kokių nors klausimų sprendimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad jo sprendimas neužkerta kelio atsakovei A. J. ir kitiems įpėdiniams kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinio fakto nustatymo. Tokia pozicija nepateisinama ir neteisinga bei yra pernelyg formali. Byloje surinkta pakankamai įrodymų bei nustatyta aplinkybė, kad toks juridinis faktas egzistavo sudarant ginčijamą sandorį ir ginčo dėl jo nebuvo. Naikinti sandorį formaliais pagrindais ir vėl siųsti asmenis į teismą, kad įgytų tas pačias teises, kurias turėjo pagal ginčijamąjį sandorį, taip sudarant galimybę vienam iš paveldėtojų pasinaudoti sau palankiomis aplinkybėmis, nėra teisiškai pagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną atsakovė A. J. buvo mirusi (mirė 2016 m. balandžio 1 d.). Jos teisių ir pareigų perėmimas byloje nebuvo įteisintas CPK nustatyta tvarka, todėl teismo sprendimas, priimtas dėl mirusio asmens (įskaitant rezoliucinę sprendimo dalį, kuria iš mirusios priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas), leidžia konstatuoti esant absoliutų apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Mirusiosios teisių perėmėja privalėjo teismą informuoti apie privalomą asmenų pakeitimą byloje.

Pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartyje buvo nurodyta, kad ieškinys yra turtinio pobūdžio, ir ieškovė buvo įpareigota sumokėti žyminį mokestį pagal turtinį reikalavimą, t. y. pagal turto, kurio neteks atsakovai nuginčijus sandorį, vertę. Pagal CPK 80 straipsnio 4 dalį už kasacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokamas pareiškus ieškinį. Šio ginčo vertinimas kaip turtinio nėra teisingas, todėl byloje nepagrįstai buvo sumokėtas ir iš atsakovių priteistas 1667 Eur žyminis mokestis. Byloje ginčijamas ne išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kuriame nurodytas konkretus paveldėtas turtas (jo apimtis, vertė), o tik palikimo priėmimo sandoris. Šis sandoris nėra turtinis, jame nenurodoma paveldimo turto apimtis ir vertė. Byloje buvo pareikštas neturtinis reikalavimas, todėl turėjo būti sumokėtas 31 Eur dydžio žyminis mokestis. Ieškovė permokėjo žyminį mokestį už ieškinį ir apeliacinį skundą, o apeliacinės instancijos teismas dėl jo nepasisakė ir nepagrįstai ieškovės permokėtą žyminį mokestį priteisė iš atsakovų.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo pakeisti mirusią atsakovę A. J. jos teisių perėmėja R. Š. ir atmesti atsakovo D. J. kasacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Atsakovo kasacinis skundas grindžiamas deklaratyviais teiginiais apie siekį pašalinti jį iš teisinių paveldėjimo santykių, tačiau iš esmės nukrypstama nuo teisinės kasacinio proceso dalies ir įstatyme įtvirtintų paveldėjimo pagrindų, terminų ir tvarkos, teisės normų taikymo bei teismų praktikos. Kasaciniame skunde dėstomi atsakovo subjektyvūs pamąstymai apie siekį pašalinti jį iš paveldėjimo proceso neturi reikšmės vertinant, ar bylą nagrinėję teismai pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas.

Apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad visų be išimties palikimą priėmusių įpėdinių sutikimo nebuvimas reiškia, kad tarp įpėdinių yra ginčas dėl palikimo priėmimo. Šioje byloje susiklostė tokia situacija, kad palikimo priėmimo terminą ginčijamu sandoriu vienašališkai prasitęsė tik jį praleidę asmenys. Kadangi pas notarę nedalyvavo vienas iš įpėdinių, ji negalėjo nustatyti, ar tas įpėdinis sutinka su norimu sudaryti sandoriu, ar yra priėmęs palikimą, ar sandorio neginčys, ir pan. Vien tuo aspektu ginčijamas palikimo priėmimo sandoris yra neteisėtas, kadangi ieškovės sutikimas buvo tiesiog preziumuotas, o ne kokia nors forma gautas ar kitaip nustatytas.

Kasaciniame skunde klaidingai teigiama, kad ieškovė neva patvirtino, jog palikimą yra priėmusi kartu su motina, seserimi ir broliu, žinojo apie palikimo priėmimo fakto patvirtinimą, netgi jam pritarė, tačiau pati nesiekė tapti paveldėjimo santykių dalyve iki pat teismo sprendimo, kuriuo buvo atnaujintas terminas D. J. priimti palikimą po savo tėvo mirties, įsiteisėjimo dienos. Ieškovė niekada taip nėra teigusi, atsakovo teiginiai nepagrįsti jokia bylos medžiaga.

Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo motyvai, jog ginčijamu sandoriu buvo nustatytas faktas, kad atsakovė A. J. priėmė palikimą faktiškai pradėjusi valdyti paveldimą turtą, neturi teisinės reikšmės, nes toks faktas įpėdinių susitarimu nenustatomas ir negali būti tvirtinamas notaro. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, juridinę reikšmę turinčius faktus dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą nustato teismai CPK XXVI skyriuje nurodyta tvarka.

Kasaciniame skunde neteisingai teigiama, kad po M. J. mirties A. J. ir toliau liko gyventi bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini) ir neginčijamai naudojosi ne tik 1/2 dalimi jai priklausančio santuokinio turto, bet netgi visu šiuo butu ir valdė jį. Bylos įrodymai patvirtina, kad A. J. 1984 m. spalio 10 d. buvo skirtas tarnybinis butas Vilniuje, Čiurlionio g., šiame bute ji su sutuoktiniu M. J. ir sūnumi R. J. gyveno iki jų mirties. Svarbu tai, kad A. J. savo sutuoktinio mirties metu buvo labai ligota, nuolat gulėjo ligoninėje, jai pačiai reikėjo priežiūros bei pagalbos, todėl ir tokia sveikatos būklė akivaizdžiai neleido jai imtis kokių nors veiksmų, siekiant pradėti faktiškai valdyti paveldimą turtą.

Notarė neturėjo teisinio pagrindo tvirtinti palikimo priėmimo sandorio ir turėjo informuoti atsakovus apie būtinybę kreiptis į teismą, kuris nustatytų juridinį faktą ir patvirtintų, jog kuris nors iš įpėdinių priėmė palikimą faktiniu valdymu. Tik nustačiusi visas reikšmingas aplinkybes ir turėdama atitinkamą teismo sprendimą notarė būtų galėjusi išduoti paveldėjimo teisės liudijimus, tačiau šiuo atveju ji veikė savo nuožiūra, nesilaikydama teisės aktuose nustatytos tvarkos.

Niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju nė vienas atsakovas negali turėti jokių teisėtų lūkesčių dėl akivaizdžiai neteisėtai sudaryto sandorio bei jo pagrindu siekti gauti turtinės naudos. Ieškiniu buvo prašoma panaikinti paveldėjimo sandorį ne dėl formalių ir neesminių aplinkybių, o dėl akivaizdžių paveldėjimo teisės normų pažeidimo, todėl jokia šalių valia ir jų susitarimai tokio sandorio negali paversti teisėtu.

Atsakovės A. J. mirtis dar iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo neturi reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Atsakovė A. J. pateikė pirmosios instancijos teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą 2015 m. liepos 24 d., jame išdėstė aiškią savo poziciją dėl nagrinėjamos bylos: paaiškino, kad niekada neprieštaravo, jog jos mirusio vyro palikimą priims ieškovė, patvirtino, kad pati jokių veiksmų palikimui priimti nesiėmė, viską finansavo ieškovė, R. J. nesirūpino jokiais teisiniais reikalais, o pas notarę atvyko dėl to, kad reikėjo sutvarkyti dujų įvedimą ir pasirašyti sutartį. Byla apeliacine tvarka buvo išnagrinėta rašytiniame teismo posėdyje. Atsakovės A. J. mirtis negalėjo nulemti neteisėto sprendimo priėmimo. Mirusios A. J. turto įpėdinė yra jos duktė atsakovė R. Š..

Atsakovė R. Š. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovo D. J. kasacinį skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 27 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasaciniame skunde nurodyta daug klaidingų aplinkybių, susijusių su R. Š. ir A. J. paaiškinimais bei pozicija byloje. Ieškinys dėl palikimo priėmimo sandorio panaikinimo buvo pareikštas ne tik D. J., bet ir kitoms sandorio šalims (A. J. ir R. Š.). Todėl ieškinio tenkinimo atveju teisių į palikimą neteks ne tik D. J., bet ir atsakovė R. Š., dėl to atsakovo teisinė padėtis nėra išskirtinė.

Ieškovei apie ginčo sandorį buvo pranešta gerokai vėliau, kai ji pradėjo domėtis, kodėl nedalyvauja tvarkant paveldėjimo reikalus, nors palikimą priėmė iš karto po tėvo mirties. Atsakovo kasaciniame skunde dėstomi argumentai dėl informacijos, esančios laiškuose, skirtuose notarei, neatitinka tikrojo elektroninių laiškų turinio. D. J. nedalyvavo tvarkant paveldėjimo reikalus, todėl apie visą situaciją ir įpėdinių atliktus darbus, skirtus pinigus ir kitas aplinkybes (tarp jų – šalių valią dėl sandorio sudarymo) gali nurodyti mažiausiai arba klaidingai.

Atsakovė R. Š. ir A. J. niekada neneigė, kad ieškovė priėmė palikimą, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas nepažeidžia atsakovės teisių. Ji niekada neneigė, kad bendravo su savo seserimi M. J.-S., jų santykiai netapo priešiški ir prasidėjus šiai paveldėjimo bylai, nes R. Š. pripažįsta, kad neatliko jokių veiksmų, kad priimtų palikimą, tą patį teigė atsakovė A. J..

Aplinkybę, kad A. J. mirė, žinojo visi bylos nagrinėjimo dalyviai, todėl apie jos mirties faktą galėjo pranešti ne tik atsakovė. Atsakovė R. Š. yra A. J. teisių ir pareigų perėmėja pagal 2017 m. sausio 20 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, todėl nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą atsakovo nurodytu absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas)

Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

Pagal CPK 48 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų nustatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas; teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje.

Mirus bylos nagrinėjimo dalyviui ir jo materialines teises perėmus asmeniui, kuris yra tos pačios civilinės bylos nagrinėjimo dalyvis, teismas turi pripažinti mirusiojo materialines teises perėmusį asmenį ir mirusiojo procesinių teisių perėmėju toje byloje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-244-611/2016 29–30 punktus).

Nagrinėjamos bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šią civilinę bylą 2015 m. birželio 11 d. ir atmetė ieškovės ieškinį, dalyvaujant visiems proceso dalyviams (tarp jų – atsakovei A. J.). A. J. mirė 2016 m. balandžio 1 d. (2017 m. sausio 11 d. Gyventojų registro pažyma apie asmens duomenis). Skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas 2016 m. spalio 27 d., t. y. po A. J. mirties. Atsakovo nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, neišsprendęs mirusios A. J. procesinių teisių šioje byloje perėmimo klausimo, nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, ir tai sudaro pagrindą naikinti skundžiamą sprendimą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą (nutarties 28 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2017 m. vasario 15 d. nutartimi pakeitė dėl mirties iš nagrinėjamos bylos pasitraukusią atsakovę A. J. jos teisių ir pareigų pagal testamentą perėmėja R. Š. (nutarties 29, 30 punktai). Pastaroji taip pat yra šios bylos nagrinėjimo dalyvė – atsakovė. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovės A. J. materialines teises perėmė asmuo, anksčiau nedalyvavęs šioje byloje. A. J. procesinių teisių perėmėja yra šios bylos atsakovė R. Š., todėl nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują sprendimą, nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Skundžiamas sprendimas negali būti panaikintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Dėl ieškovės suinteresuotumo ginčyti palikimo priėmimo sandorį

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas jo interesas.

Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir (ar) teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-684/2016, 12, 13 punktai).

Atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškovės ieškinį, nes pastaroji neturi teisinio suinteresuotumo ginčyti palikimo priėmimo sandorį. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu. Pagal ginčijamą šioje byloje sandorį palikėjo M. J. palikimas priimtas trijų asmenų (A. J., R. Š. ir R. J.). 2014 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu Nr. 2-22359-821/2014 nustatytas juridinis faktas, kad ir ieškovė M. J.-S. priėmė palikėjo palikimą faktinio valdymo būdu.

Esant nustatytoms nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad po palikėjo M. J. mirties faktiškai buvo keturi įpėdiniai, išreiškę valią dėl jo palikimo priėmimo: sutuoktinė A. J. ir trys vaikai M. J.-S., R. Š. bei R. J.. Ieškovė teigia, kad ji vienintelė priėmė mirusio tėvo palikimą įstatymo nustatyta tvarka, o atsakovai, sudarydami ginčo sandorį be jos sutikimo, pažeidė jos teisėtą interesą paveldėti palikėjo turtą. Tokia ieškovės pozicija sudaro pagrindą teigti, kad, kaip ji pati įsitikinusi, ji vienintelė turi teisę į visą mirusiojo M. J. palikimą. Ginčo sandorio galiojimas iš esmės reiškia palikėjo M. J. įpėdinių, priėmusių palikimą, skaičiaus padidėjimą bei ieškovės paveldėtino turto sumažėjimą. Dėl to konstatuotina, kad šioje byloje egzistuoja ieškovės teisinis interesas ginčyti palikimo priėmimo sandorį.

Dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus valdyti palikėjo turtą formos ir tvarkos

Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (CK 5.50 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK 5.50 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d., t. y. palikėjo M. J. mirties momentu), įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. CK 5.51 straipsnio („Palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti“) 1 dalyje nurodyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja jį ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą.

CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. CK 5.50 straipsnyje nustatytą palikimui priimti terminą teismas gali pratęsti, jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Palikimas gali būti priimamas pasibaigus terminui ir be kreipimosi į teismą, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai (CK 5.57 straipsnio 1 dalis). Įpėdinis, praleidęs terminą palikimui priimti, gali jį priimti ir nesikreipdamas į teismą tik tuo atveju, kai yra keletas įpėdinių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad paveldėjimo teisės turinys – paveldėtojo galimybė priimti palikimą ar jo atsisakyti. Paveldėjimo teisė reiškia atitinkamų institucijų pareigą netrukdyti paveldėtojams ir leisti jiems laisvai įgyvendinti šią teisę. Kai palikimas yra priimamas, paveldėjimo santykiai plėtojasi toliau, kol nebus išspręstas paveldėto turto likimas ir nebus įformintos paveldėtojo teisės; jeigu paveldėtojas atsisako palikimo arba neatlieka jokių veiksmų, kurie patvirtintų, jog jis priėmė palikimą, pripažįstama, kad jis į paveldėjimo santykius neįstojo arba iš jų pasitraukė ir paveldėjimo santykiai nutrūko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2008).

Palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, yra vienas iš CK 5.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų palikimo priėmimo būdų. Taip priimant palikimą nereikalaujama, kad įpėdinio atliekami veiksmai būtų teisiškai įforminti; tuo palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, iš esmės skiriasi nuo kitų palikimo priėmimo būdų. Įstatymo normos, reglamentuojančios įpėdinio teisės į palikimą įgyvendinimą, taikytinos ir tuo atveju, kai įpėdinis yra pergyvenęs sutuoktinis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013).

Pagal kasacinio teismo praktiką faktinis naudojimasis bendrąja jungtine nuosavybe buvusiais daiktais nėra pakankamas įrodymas išvadai, kad pergyvenęs sutuoktinis priėmė palikimą, pradėjęs faktiškai valdyti turtą. Tokiu atveju turi būti vertinamos konkrečios nagrinėjamos situacijos aplinkybės, konkretaus įpėdinio elgesys po palikimo atsiradimo, t. y. ar jo veiksmus dėl palikimą sudarančio turto galima vertinti kaip paveldėto turto savininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013).

Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą (CK 5.51 straipsnio 1 dalis), susijusi su įpėdinio valios turinio nustatymu. Laikoma, kad asmuo, pradėjęs valdyti palikimo dalį ar kokį nors daiktą, išreiškia valią priimti visą mirusiojo palikimą, o ne tik jo dalį. Bet tai savaime nepaneigia kitų įpėdinių, priėmusių mirusio asmens palikimą įstatymo nustatyta tvarka, teisės į palikimą. Paveldėto turto masė padalijama tarp įpėdinių įstatymo nustatyta tvarka, t. y. bendru įpėdinių sutarimu (CK 5.69 straipsnio 1 dalis) lygiomis dalimis (CK 5.11 straipsnio 1 dalis, 5.13 straipsnis). Įpėdiniams nesutarus dėl turto pasidalijimo, pagal kiekvieno jų ieškinį turtą padalija teismas (CK 5.70 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad palikėjas M. J. mirė 2006 m. kovo 24 d., nuo tos dienos atsirado jo palikimas (butas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), žemės sklypo dalis, grąžinamos žemės sklypas, piniginiai indėliai ir kt.). Palikimo atsiradimo momentu buvo keturi mirusiojo įpėdiniai (sutuoktinė A. J., vaikai R. J., R. Š. ir M. J.-S.), kurie galėjo paveldėti palikėjo turtą pagal įstatymą, nes M. J. nepaliko testamento (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Palikėjo įpėdiniai nesikreipė į notarą (teismą) dėl palikimo priėmimo per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo momento. Atsakovės ir R. J. (atsakovo D. J. tėvas) kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo 2007 m. gegužės 3 d., t. y. praėjus daugiau negu metams nuo palikimo atsiradimo momento. Ieškovė nesikreipė į notarą nei per 3 mėnesių palikimo priėmimo terminą, nei vėliau. Faktas, kad ji priėmė palikimą po tėvo mirties, faktiškai pradėjusi jį valdyti, buvo nustatytas tik 2014 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu Nr. 2-22359-821/2014.

Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, jog notarė, gavusi atsakovių ir R. J. pareiškimus (2007 m. gegužės 3 d.) dėl palikimo priėmimo sandorio patvirtinimo, tvirtindama ginčijamą palikimo priėmimo sandorį, įstatymo nuostatų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė A. J. priėmė M. J. palikimą, pradėjusios jį faktiškai valdyti per CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nurodytą terminą. M. J. įpėdinė A. J. buvo jo sutuoktinė, kuri valdė palikėjo paveldėtiną turtą bendrosios jungtines nuosavybės teise (CK 3.87 straipsnis). Po sutuoktinio mirties A. J. turėjo teisę paveldėti pagal įstatymą mirusiojo turto dalį kartu su pirmosios eilės įpėdiniais – vaikais (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5.13 straipsnis). Dėl ieškovės palikimo priėmimo teismo sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas (žr. nutarties 44 punktą).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, t. y. kad, mirus sutuoktiniui 2006 m. kovo 24 d., A. J. ir toliau gyveno mirusiojo bute, atliko buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), remontą, deklaravo gyvenamąją vietą šiame bute, mokėjo mokesčius ir kt., kreipėsi į notarą dėl nuosavybės teisės liudijimo į paveldėtą turtą išdavimo, taip pat pateikė notarei rašytinį sutikimą, kad M. J. palikimą priimtų ir jo vaikai R. Š. bei R. J., pagrįstai sprendė, jog palikėjo sutuoktinė priėmė palikimą faktiniu valdymu. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas dėl palikimo priėmimo ieškovei faktiniu valdymu nepašalina kito įpėdinio (kasatoriaus) teisės priimti palikimą įstatyme nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos požiūriu, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog notarė, suėjus CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nurodytam terminui ir nesant duomenų apie kitus paveldėtojus, neturėjo pagrindo netvirtinti atsakovių ir R. J. susitarimo dėl palikimo priėmimo (CK 5.57 straipsnio 1 dalis).

Pirmiau nurodyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog ieškovė M. J.-S. priėmė palikimą po tėvo M. J. mirties, faktiškai pradėjusi valdyti jo turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2014 m. rugsėjo 15 d. teismo sprendimas leido daryti išvadą, kad ieškovė turi teisę paveldėti M. J. turtą kartu su kitais paveldėtojais, išreiškusiais valią priimti mirusiojo palikimą. Tačiau šis teismo sprendimas nesudarė pagrindo teigti, kad ginčo sandorio sudarymo metu tik ieškovė buvo priėmusi tėvo palikimą ir kad atsakovams ir notarei buvo žinomas faktas, jog ieškovė priėmė M. J. palikimą, pradėjusi jį faktiškai valdyti CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nurodytu terminu.

Atsakovės A. J. ir R. Š. civilinėje byloje Nr. 2-22359-821/2014, iškeltoje po 8 metų nuo palikėjo mirties, neprieštaravo tam, kad paveldėjimo santykių dalyve būtų ir ieškovė. Tačiau tai neleidžia daryti išvados, kad atsakovės ir R. J. (atsakovo D. J. tėvas) 2007 m. gegužės 3 d. žinojo apie ieškovės įsitraukimą į paveldėjimo santykius. Tai, kad vėliau nagrinėjamoje byloje R. Š. ir A. J. tvirtino, jog jos iš tikrųjų nepriėmė M. J. palikimo, nepagrįsta bylos įrodymais bei prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kad A. J. priėmė M. J. palikimą, faktiškai pradėjusi valdyti jo turtą. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs priešingą išvadą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju M. J. palikimą per 3 mėnesių nuo palikimo atsiradimo terminą faktinio valdymo būdu priėmė jo sutuoktinė A. J. ir užsienyje gyvenanti duktė M. J.-S.. 2007 m. gegužės 3 d. tik atsakovė A. J. akivaizdžiai ir aiškiai išreiškė savo valią priimti M. J. palikimą. Iki tol kiti palikėjo įpėdiniai (tarp jų ir ieškovė) nesiėmė aktyvių veiksmų aiškiai ir akivaizdžiai siekti palikimo priėmimo. Dėl to, sudarant ginčo sandorį dėl palikimo priėmimo 2007 m. gegužės 3 d., kitiems M. J. įpėdiniams, nepriėmusiems jo palikimo įstatyme nurodytu terminu, reikėjo tuo metu jau priėmusios palikimą A. J., bet ne ieškovės M. J.-S., sutikimo pagal CK 5.57 straipsnio 1 dalį.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad A. J., teisėtai priėmusi M. J. palikimą, 2007 m. gegužės 3 d. raštu pareiškė, jog sutinka, kad jos vaikai R. J. ir R. Š. priimtų jų tėvo palikimą, praleidę 3 mėnesių palikimo priėmimo terminą. Esant šiam sutikimui, notarė teisėtai patvirtino 2007 m. gegužės 3 d. sandorį, kuriuo valią dėl palikimo priėmimo išreiškė ir kiti M. J. įpėdiniai – R. Š. bei R. J.. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi palikėjo M. J. įpėdiniai (tarp jų ir atsakovas D. J. kaip mirusio R. J. teisių perėmėjas) turi teisę paveldėti M. J. turtą.

Remiantis tuo, kas aptarta, kasacinis skundas tenkintinas, apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl netinkamo bylos faktų vertinimo ir dėl to netinkamo materialiosios teisės normų taikymo kvalifikuojant ginčo santykius naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teisėjų kolegija, tenkindama atsakovo kasacinį skundą, nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų (sutikimo priimti palikimą pagal CK 5.57 straipsnio 1 dalį formos, ieškovės ir atsakovių procesinio elgesio tikslų ir atitikties sąžiningumo standartui) kaip teisiškai nereikšmingų nagrinėjant šią bylą.

Dėl žyminio mokesčio, mokėtino už ieškinį dėl palikimo priėmimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, dydžio

Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą, ieškiniai, pateikti turtiniuose ginčuose, apmokestinami žyminiu mokesčiu, priklausančiu nuo ginčijamos sumos. Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktą už kitus ginčus (nenurodytus CPK 80 straipsnio 1 dalies 1–4, 6–9 punktuose) mokėtinas 41 Eur dydžio žyminis mokestis. Pateikiant ieškinį elektroninių ryšių priemonėmis, mokėtina 75 proc. žyminio mokesčio už atitinkamą procesinį dokumentą (CPK 80 straipsnio 7 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu ieškinyje ieškovas reiškia reikalavimą, kurio patenkinimo atveju jam tiesiogiai priteisiamas turtas (lėšos, akcijos, daiktas, kt.), toks ieškinys kvalifikuotinas kaip turtinis. Jeigu ieškiniu ieškovas neprašo priteisti jam lėšų ar kito turto, ieškinys yra tik susijęs su turtiniu reikalavimu (turtu) ir jo patenkinimo atveju ieškovui nepriteisiama turto, toks ieškinys kvalifikuotinas kaip neturtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2011).

Nagrinėjamu atveju ieškovė ginčijo palikimo priėmimo sandorio teisėtumą, t. y. kitų M. J. įpėdinių palikimo priėmimo faktą. Bylos duomenimis, ieškovė pirmosios instancijos teisme buvo įpareigota sumokėti ir sumokėjo už ieškinio pateikimą 849 Eur žyminį mokestį, apskaičiuotą pagal turtinio ginčo žyminio mokesčio nustatymo taisykles. Ieškovė sumokėjo tokį patį žyminį mokestį už apeliacinio skundo pareiškimą pagal CPK 80 straipsnio 4 dalį.

Nors ginčijamo sandorio teisėtumo klausimo išsprendimas turi įtakos bylos dalyvių turtinei padėčiai, tačiau šioje byloje nesprendžiamas klausimas dėl įpėdinių paveldėto turto dalių dydžio, bylos dalyviams nepriteisiamas konkretus turtas. Ieškovės reikalavimas yra neturtinio pobūdžio, jis buvo pateiktas elektroninio ryšio priemonėmis, todėl turėjo būti apmokestinamas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 7 dalį 31 Eur dydžio žyminiu mokesčiu (nutarties 53–54 punktai). Dėl to pagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad ieškovė permokėjo žyminį mokestį, reikšdama ir ieškinį, ir apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo.

Ieškovė nepateikė prašymo dėl žyminio mokesčio grąžinimo ir neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso tikslą tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas (CPK 2 straipsnis), bei tai, kad permokėto žyminio mokesčio grąžinimas neblogina atsakovo kaip kasatoriaus padėties (CPK 313 straipsnis), sprendžia, kad, palikus galioti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovei turėtų būti grąžintas jos permokėtas už ieškinį ir apeliacinį skundą žyminis mokestis (818 Eur + 818 Eur) (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Patenkinus atsakovo kasacinį skundą, perskirstomos šalių bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme ir paskirstomos šalių kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys, 98 straipsnis).

Ieškovė apeliacinės instancijos teisme turėjo 849 Eur žyminio mokesčio išlaidų už apeliacinio skundo padavimą. Byloje nustačius, kad jos apeliacinis skundas turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas, iš atsakovų nepriteisiamas už ieškovės apeliacinį skundą mokėtinas 31 Eur dydžio žyminis mokestis, o permokėta žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalis (818 Eur) grąžintina ieškovei (nutarties 57 punktas). Atsakovas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme turėjo 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad ieškovės apeliacinės skundas turėjo būti atmestas, šių atsakovo išlaidų atlyginimas priteistinas jo naudai iš ieškovės (CPK 98 straipsnis).

Patenkinus atsakovo kasacinį skundą, jo naudai iš ieškovės priteisiamas turėtų kasaciniame procese bylinėjimosi išlaidų atlyginimas: 31 Eur žyminis mokestis už kasacinį skundą ir 200 Eur už advokato teisines paslaugas surašant kasacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnis). Atsakovas sumokėjo už kasacinio skundo padavimą 283 Eur žyminio mokesčio, t. y. daugiau, negu nustato įstatymai, todėl jam grąžintina 252 Eur permokėto žyminio mokesčio dalis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 340 straipsnio 5 dalis).

Kasacinis teismas turėjo 11,48 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus atsakovo kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos valstybės naudai iš ieškovės. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei grąžintina dalis permokėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose žyminio mokesčio sumos, 11,48 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma išskaičiuotina iš ieškovei grąžintinos žyminio mokesčio sumos. Ieškovei grąžintina 1624,52 Eur permokėto žyminio mokesčio (818 Eur+818 Eur – 11,48 Eur).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 27 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimą.

Priteisti iš M. J.-S. (a. k. (duomenys neskelbtini) D. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo ir 231 Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo, iš viso – 531 (penkis šimtus trisdešimt vieną) Eur.

Grąžinti M. J.-S. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą permokėtą 1624,52 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų dvidešimt keturių Eur 52 ct) dydžio žyminį mokestį.

Grąžinti D. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą permokėtą 252 (dviejų šimtų penkiasdešimt dviejų) Eur dydžio žyminį mokestį.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Informuoti apie šios nutarties priėmimą VĮ Registrų centras Testamentų registrą.

Teisėjai Janina Januškienė

Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė