Dėl nepagrįsto praturtėjimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-563/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.4; 42.9; 43.2;114.11

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 4 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovui V. K., dalyvaujant tretiesiems asmenims Ž. S., Š. S. ir S. K., dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. S. nurodė, kad ji su atsakovu V. K. 2000 m. sausio 13 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas paskolino ieškovei pinigų patalpų (duomenys neskelbtini) remontui. Tą pačią dieną buvo sudarytas šios paskolos sutarties papildomas susitarimas, kuriuo šalys susitarė, kad ateityje bus sudaryta nauja sutartis, kuria paskolos gavėja įsipareigojo įkeisti jai nuosavybės teise priklausančias patalpas (duomenys neskelbtini) taip užtikrinant paskolos sutarties įvykdymą, arba grąžinti paskolą, perleidžiant dalį minėtų patalpų. Šalys taip pat susitarė, kaip turėtų būti paskirstyti pinigai, jeigu šios patalpos būtų perleistos trečiajam asmeniui. Šalys sudarė dar kelis susitarimus, pagal paskutinį iš jų, sudarytą 2000 m. liepos 5 d., atsakovas įsipareigojo paskolinti ieškovei 31 568 Lt sumą, ją pervedant į UAB „Senamiesčio mūrai“ sąskaitą ir taip atsiskaitant už ieškovę, tačiau atsakovas pinigų bendrovei nepervedė. Šalys, vykdydamos minėtus susitarimus, nusprendė, kad ieškovės skola atsakovui bus padengiama perleidžiant nekilnojamąjį turtą, todėl ieškovės sūnus Š. S. 2002 m. gruodžio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido atsakovui butą (duomenys neskelbtini); VĮ Registrų centro duomenimis, šio buto vertė - 202 802 Lt, šalys nustatė 200 000 Lt buto kainą. Perleidus šį butą atsakovas 2002 m. gruodžio 30 d. išdavė ieškovei pakvitavimą, kuriame nurodyta, kad atsakovas jį perėmė kaip atsiskaitymą pagal paskolos sutartį, kad visiškas ieškovės atsiskaitymas bus po pusrūsio nuosavybės dokumentų įforminimo atsakovo vardu. Ieškovė pažymėjo, kad šiuo pakvitavimu atsakovas pripažino būsimą permoką ir įsipareigojo sugrąžinti ieškovei dviejų butų (buto (duomenys neskelbtini) ir buto(duomenys neskelbtini) kainų skirtumą. Siekiant visiškai atsiskaityti su atsakovu pagal minėtą paskolos sutartį, ieškovės sūnus Ž. S. 2003 m. sausio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleido atsakovo sūnui S. K. negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini) šalių susitarimu jos įvertintos 100 000 Lt. Ieškovė nurodė, kad nors abu nekilnojamojo turto perleidimai buvo įforminti kaip pirkimo-pardavimo sutartys, tačiau nė pagal vieną iš jų ieškovės sūnūs pinigų negavo, nes tai buvo laikoma kaip ieškovės atsiskaitymas pagal paskolos sutartis; tai patvirtino vėliau atsakovo sudaryta rašytinė sutartis ir 2002 m. gruodžio 30 d. pakvitavimas. Ieškovė taip pat nurodė, kad šalys žodžiu susitarė, jog kompensacija už perleidžiamą turtą - ne mažesnė kaip 60 000 Lt. Buto (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė – 137 391 Lt, o buto(duomenys neskelbtini) – 202 802 Lt, todėl atsakovas yra skolingas ieškovei 65 411 Lt. Ieškovė nurodė, kad atsakovas, nepervesdamas 31 568 Lt UAB „Senamiesčio mūrai“, nepagrįstai praturtėjo. Ji apie tokį atsakovo veiksmą nežinojo, nes priešingu atveju būtų pareikalavusi didesnės sumos pasirašant 2003 m. sausio 24 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovė teismo prašė priteisti iš atsakovo 96 979 Lt sumą, kaip permokėtą grąžinant ieškovei suteiktą paskolą, įskaitant 31 568 Lt atsakovo nepagrįstą praturtėjimą dėl nesąžiningo elgesio (CK 6.237, 6.242 straipsniai).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2004 m. lapkričio 23 d. sprendimu dalį ieškinio tenkino - priteisė iš atsakovo ieškovei 65 411 Lt skolą, o ieškovės reikalavimo dalį dėl 31 568 Lt priteisimo iš atsakovo atmetė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. kovo 14 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 23 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl 31 568 Lt priteisimo, ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. spalio 26 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 14 d. nutartį.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. sausio 4 d. sprendimu priteisė ieškovei iš atsakovo 31 568 Lt, o ieškovės prašymą priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo vykdymo atmetė. Teismas nustatė, kad šalys 2000 m. sausio 13 d. sudarė 80 000 Lt paskolos sutartį. Po to buvo sudaryti papildomi šios paskolos sutarties susitarimai dėl lėšų skolinimosi objekto statybai. 2000 m. liepos 5 d. papildomu susitarimu buvo nustatyta, kad atsakovas pervedė 31 568 Lt į UAB „Senamiesčio mūrai“ sąskaitą; šis susitarimas savo turiniu skiriasi nuo kitų šalių sudarytų susitarimų. Ieškovės teigimu, UAB „Senamiesčio mūrai“ pareikalavus sumokėti dar 31 568 Lt, ji kreipėsi į atsakovą, kuris patvirtino, kad minėtą pinigų sumą jau yra pervedęs, todėl šalys tai patvirtino raštiškai. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad pinigai nebuvo pervesti, ir iš ieškovės teismo sprendimu jie yra priteisti. Atsakovo teigimu, nebuvo susitarimo su ieškove dėl 31 568 Lt pervedimo UAB „Senamiesčio mūrai“; vieną kartą jis pasirašė ant tuščio blanko, kai reikėjo paskolinti pinigų, o ieškovės tuo metu nebuvo. Atsakovas nereiškė byloje priešieškinio dėl 2000 m. liepos 5 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu. Byloje nenustatyta, kad būtų galima taikyti niekinius sandorius reglamentuojančias CK 1 knygos nuostatas, todėl laikytina, kad sandoris yra galiojantis ir nenuginčytas (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Atsakovas santykiuose su ieškove turėjo elgtis kaip atidus, rūpestingas žmogus ir pasirašydamas raštu įforminamus susitarimus turėjo suvokti tokių susitarimų pasekmes bei padarinius (CK 1.5 straipsnis). 2000 m. liepos 5 d. šalių susitarimo turinį patvirtina ir tai, kad atsakovas pats dalyvavo vykdant ieškovei priklausančio objekto statybos bei montavimo darbus. Byloje yra du susitarimai, numeruoti 5 numeriu, tačiau jie yra sudaryti skirtingu laiku, chronologiška tvarka, po 2000 m. liepos 5 d. susitarimo daugiau susitarimų šalys nesudarė. Be to, statybos darbai buvo atlikti 2000 m. liepos mėnesį, ir 2000 m. liepos 5 d. susitarimas buvo sudarytas siekiant išspręsti galutinio atsiskaitymo su statytoju klausimą, todėl, atsižvelgiant į jo sudarymo aplinkybes, jis atitiko šalių valią ir buvo įformintas panaudojant šalių ankščiau naudotus blankus dėl paskolų. Atsakovas neįrodė, kad 2000 m. liepos 5 d. papildomo šalių susitarimo nebuvo ir kad jo turinys neatitinka tikrosios šalių valios. Atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu (CPK 182 straipsnis) yra konstatuota, jog ieškovė su atsakovu pagal sudarytą paskolos sutartį yra atsiskaičiusi, o atsakovas privalo įvykdyti savo įsipareigojimą grąžinti kainų skirtumą, bei į tai, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš ieškovės priteista 31 568 Lt suma, kurią atsakovo 2000 m. liepos 5 d. susitarimu buvo įsipareigojęs sumokėti ieškovės kreditoriui, darytina išvada, kad atsakovas nepagrįstai yra įgijęs 31 568 Lt ieškovės sąskaita (CK 6.237 straipsnis). Atmestinas pagrindinio teismo posėdžio metu ieškovės atstovo pateiktas prašymas priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo, nes nei pradiniame ieškinyje, nei pradėjus bylą nagrinėti iš naujo parengiamajame teismo posėdyje ieškovė tokio reikalavimo nepareiškė (CPK 141 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. balandžio 26 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 4 d. sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios apylinkės teismo išvadomis ir nurodė, kad teismo įsiteisėjusiu sprendimu konstatuota, jog bendra ieškovei paskolinta suma už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 13 d. iki 2000 m. gegužės 30 d. yra 160 297 Lt; tarp šalių susiklostę santykiai nėra tik paskoliniai, nes yra nustatytos tam tikros išlygos - paskola gražinama ne atitinkama suma pinigais, o perleidžiant paskolos davėjo nuosavybėn nekilnojamąjį turtą. Ieškovė iš atsakovo gautomis lėšomis finansavo patalpų (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos ir remonto darbus, o šiuos darbus atlikus, dalį patalpų perleido atsakovui ir jo sūnui S. K., taip gražindama atsakovui skolą, o iš atsakovo gaudama perduoto turto vertės ir suteiktos paskolos sumos skirtumą. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 13 d. sprendimu iš ieškovės priteista 31 568 Lt skola už patalpų (duomenys neskelbtini) neapmokėtus rekonstrukcijos ir remonto darbus UAB „Empora“, kuri perėmė reikalavimo teisę iš statybos darbus atlikusios UAB „Senamiesčio mūrai“. Faktiškai atsakovas finansavo patalpų rekonstrukcijos ir remonto darbus, atlikdamas tokias įmokas per ieškovę. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė už kokius nors darbus mokėjo daugiau, nei gavo pinigų iš atsakovo, t. y. kad už darbus atsiskaitė iš savo lėšų. Atsakovo paskolintų lėšų suma sutampa su remonto kaštais, išskyrus prašomą priteisti sumą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas V. K. prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir ieškinį atmesti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

1. Teismai pažeidė CPK 176-185 straipsnių reikalavimus, nes neištyrė visų reikšmingų bylai aplinkybių, neįvertino visų įrodymų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei proceso betarpiškumo principą, neatskleidė bylos esmės (šis argumentas buvo nurodytas apeliaciniame skunde), rėmėsi įrodymais, kurie neatitiko faktinių bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „Lindra“ v. V. B. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-43/2006). Teismas, konstatavęs, kad 2000 m. liepos 5 d. susitarimas yra sandoris, nenustatė jo rūšies. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. kovo 14 d. nutartimi naikindama Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir bylą perduodama nagrinėti iš naujo, savo nutartyje išdėstė abejones dėl 2000 m. liepos 5 d. susitarimo teisėtumo. 2000 m. liepos 5 d. pateiktame rašte atsakovo įsipareigojimas ieškovei neužfiksuotas (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). 2000 m. liepos 5 d. sutartis neturi nei paskolos, nei kokios kitos sutarties elementų.

2. Ieškovė savo reikalavimus grindė CK 6.237, CK 6.242 straipsniais, t. y. kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo dėl nesąžiningo elgesio. Teismai nesiaiškino kasatoriaus nepagrįsto praturtėjimo ir jo nesąžiningo elgesio, taip pat neanalizavo 2003 m. sausio 23 d. sutarties bei jos pasirašymo aplinkybių. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.193 straipsnyje nustatytus principus, nes neatliko šalių sudarytų sutarčių sąlygų analizės, nesiaiškino sutarties šalių santykių iki sutarties sudarymo, jos sudarymo ir vykdymo metu; nesiaiškino tikrųjų sutarties šalių ketinimų kiekvienos šalių sutarties ar susitarimo kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2000). Teismai turėjo atmesti ieškovės reikalavimus kaip nepagrįstus, pareikštus ieškovei piktnaudžiaujant savo teisėmis (CK 1.37 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 305-oji daugiabučio namo savininkų bendrija „Bokštas“ v. Vilniaus miesto valdyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-512/2002). Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas ieškovės 2004 m. balandžio 30 d. triptikas (byloje pagal UAB „Empora“ ieškinį R. S. dėl 36 397 Lt išieškojimo (31 568 Lt + 4829,90 Lt delspinigių), kuriame ieškovė nurodė, kad rekonstrukcijos darbai už šią sumą nebuvo atlikti (CK 6.242 straipsnio 3 dalis). Ieškovė neįrodė, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo, kad buvo nesąžiningas ir kad tai turėjo įtakos ieškovės reikalavimo dydžiui, pasirašant 2003 m. sausio 23 d. sutartį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė R. S. prašo atmesti kasacinį skundą ir priteisti iš atsakovo 4720 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad 2000 m. liepos 5 d. susitarimas yra papildomas prie 2000 m. sausio 13 d. paskolos sutarties. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra konstatavęs, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai nėra tik paskoliniai, pagal kuriuos paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui tam tikrą pinigų sumą, o šis įsipareigoja grąžinti tokią pačią pinigų sumą (1964 m. CK 291 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Teismai pasisakė dėl 2000 m. liepos 5 d. susitarimo turinio ir laikėsi Vilniaus apygardos teismo nurodymų. Byloje nėra dokumento, patvirtinančio, kad 2000 m. liepos 5 d. susitarimas yra suklastotas; atsakovas neprašė skirti ekspertizės (CPK 12, 178 straipsniai). Teismai išsiaiškino tikruosius šalių ketinimus, sudarant 2000 m. liepos 5 d. susitarimą. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovės rašytas triplikas kitoje byloje ir jame nurodyti duomenys negali paneigti minėtu sprendimu nustatytų aplinkybių, todėl toks triptikas ar jame nurodyti argumentai neturi įrodomosios galios. Atsakovo argumentas dėl piktnaudžiavimo yra nepagrįstas, nes ieškovė įgyvendina savo teisę į teisminę gynybą. Pažymėtina, kad kasacinio skundo argumentai yra susiję su fakto klausimais (CPK 7 straipsnis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

2000 m. liepos 5 d. susitarimas, kuriuo atsakovas V. K. prisiėmė 31 568 Lt prievolę yra galiojantis, atsakovas nereiškė reikalavimo dėl jo nuginčijimo. Šio susitarimo atsakovas neįvykdė. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 13 d. sprendimu iš ieškovės R. S. priteista 31 568 Lt skolos UAB „Empora“ naudai.

V. Kasacinio teismo argumentai

Pradinis ieškovės R. S. reikalavimas buvo priteisti iš atsakovo 96 979 Lt (65 411 Lt + 31 568 Lt) sumą. 65 411 Lt ieškovei iš atsakovo V. K. priteista Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 23 d. sprendimu, ši sprendimo dalis įsiteisėjusi (T. 2, b. l. 188-192; T. 3, b. l. 76-83, 155-160). Ieškovės reikalavimas dėl 31 568 Lt priteisimo buvo nagrinėjamas iš naujo, dėl šio reikalavimo priimtas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 4 d. sprendimas bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d. nutartis, kuri yra kasacinio nagrinėjimo objektas.

Kasatorius V. K. kasaciniame skunde akcentuoja netinkamą įrodinėjimą reglamentuojančių CPK 176-185 straipsnių taikymą. Tačiau kolegija nepripažįsta kasacinio skundo argumentų pagrįstais.

Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos procesinio įstatymo normose, t. y. CPK 185 straipsnyje. Šios teisės normos esmė yra ta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė - laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis CPK 185 straipsnyje suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Dėl įrodymų vertinimo taisyklės, kuri yra universali taikant tiek 1964 m. CPK normas, tiek ir 2002 m. CPK normas, konkrečiose bylose yra pasisakęs kasacinis teismas (pvz., Civilinių bylų skyriaus 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. Lietuvos Respublikos knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; 2002 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Ū. ir R. Ū. v. O. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-862/2002; 2003 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LUAB korporacija „Lietverslas“ v. E. G., bylos Nr. 3K-3-113/2003; ir kt.). Nagrinėjamoje byloje teismai tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos šalių bei, nepažeisdami CPK 185 straipsnio reikalavimų, pakankamai išsamiai, siekdami padaryti konkrečias išvadas dėl įrodinėjimo dalyko, įvertino byloje apklaustų liudytojų parodymus, išanalizavo šalių pateiktus rašytinius įrodymus, nurodydami, kuriuos įrodymus pripažįsta tinkamais, pagrindžiančiais ieškovės R. S. reikalavimus, o kuriuos - atmeta.

Ieškovės R. S. 31 568 Lt prievolė UAB „Empora“ atsirado 2000 m. kovo 27 d. rangos sutarties su UAB „Senamiesčio mūrai“ pagrindu (2003 m. gegužės 23 d. UAB „Empora“ perėmė reikalavimo teisę iš UAB „Senamiesčio mūrai“). 2000 m. liepos 5 d. susitarimu atsakovas V. K. prisiėmė šios prievolės įvykdymą už R. S. ir, kaip bylą nagrinėję teismai akcentavo, šis susitarimas yra galiojantis, atsakovas nereiškė reikalavimo dėl jo nuginčijimo (T. 1, b. l. 123). Nuostata, kad skolininko prievolę kreditoriui gali įvykdyti trečiasis asmuo, buvo įtvirtinta 1964 m. CK 179 straipsnio 2 dalyje ir nustatyta galiojančio 2000 m. CK 6.50 straipsnyje. Taigi yra teisinis pagrindas dėl 2000 m. liepos 5 d. susitarimo atsiradusiai prievolei vykdyti, nes galiojančios sutartys turi būti vykdomos (CK 6.154, 6.189 straipsniai). Atsakovas neįvykdė 2000 m. liepos 5 d. susitarimu prisiimtos prievolės, todėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 13 d. sprendimu iš ieškovės R. S. UAB „Empora“ priteista 31 568 Lt skolos, t. y. minėta suma priteista ir išieškota iš ieškovės R. S., nors šios prievolės įvykdymą buvo prisiėmęs atsakovas V. K. Taigi atsakovas, neįvykdydamas prisiimtos prievolės, dėl to jos įvykdymas buvo perkeltas ieškovei (turimas omenyje Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 13 d. sprendimas), nepagrįstai praturtėjo, nes nepagrįstai sutaupė ieškovės turto sumažėjimo sąskaita. Atsakovo nesąžiningumas nepagrįstai praturtėjant reiškėsi tuo, kad jis 2000 m. liepos 5 d. sutartyje nurodęs, jog ieškovės R. S. prievolę įvykdė, iš tikrųjų neįvykdė prisiimtos, todėl privalomos vykdyti, prievolės – nesumokėjo 31 568 Lt UAB „Senamiesčio mūrai“; šios prievolės nevykdė ir vėliau, kai reikalavimo teisės perėmėjas UAB „Empora“ pareiškė reikalavimą R. S. dėl 31 568 Lt išieškojimo (V. K. žinojo apie šį reikalavimą, nes buvo įtrauktas dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu).

Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad CPK 346 straipsnyje nurodytų, bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų panaikinimą lemiančių pagrindų nenustatyta.

Pagal byloje esančius duomenis, už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą ieškovė apmokėjo advokatui 4720 Lt ir prašo šią sumą priteisti iš atsakovo. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“, laiko, kad yra pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovo 1200 Lt išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei R. S. iš atsakovo V. K. 1200 Lt išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Virgilijus Grabinskas

Antanas Simniškis