Civilinė byla Nr. 3K-3-569/2006
Procesinio sprendimo kategorija
26.7 „(S)“
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Algio Norkūno (pranešėjo),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 16 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. K. ieškinį atsakovams UAB „TV progrupė“, UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ dėl teisės į privatų gyvenimą gynimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Ieškovė nurodė, kad 2002 m. vasario 20 d. LNK televizijos laidoje „Pavojinga zona” buvo paskelbta informacija apie jos privatų gyvenimą ir parodytas jos atvaizdas. Informacija paskleista žeminant, menkinant ją, iškraipant gyvenimo faktus. Laidoje paskelbta, kad ji yra 18 metų mergina, lankanti Muno sektą, paslaptingą rytiečių organizaciją, Lietuvoje verbuojančią jaunas merginas, taip pat nurodyta, kad ieškovė yra dingusi. Laidoje jos asmenybė pateikta taip: „N. yra našlaitė, ji gauna labai didelę pašalpą, kuri yra maždaug 500 Lt; ji yra auka, nes tokią mergaitę pasiimti, praplauti jai smegenis yra lengva; ji yra jų nuosavybė, jie daro su jos kūnu ką nori, su jos protu ką nori“. Tokio pobūdžio žinios ieškovę pribloškė. Ji yra savarankiška, laisva asmenybė, turinti teisę į privatų gyvenimą. Atsakovai, paskleidę žinias apie ieškovę, pažeidė jos konstitucinę teisę į privatų gyvenimą. Ji nėra dingusi, nėra auka ar prekė, kurios kūnas ir protas pavergti kažkieno tikslams įgyvendinti, ji nėra jokios sektos narė, nesusijusi su jokia organizacija, keliančia pavojų visuomenei.
Dėl paskelbtos informacijos ieškovė patyrė didelių dvasinių išgyvenimų. Ji įsitikinusi, kad pakeisti informavimo priemonės suformuotą apie ją nuomonę bus sudėtinga. Ji niekam neprasikaltusi ir gyvenusi dorai, po paskelbtos informacijos daugeliui atrodo kaip prostitutė, pavergta ir išnaudojama. Turint tokį įvaizdį, jai bus sunku surasti rimtą užsiėmimą, rimtą bendravimo ir gyvenimo partnerį. Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų padarytą moralinę žalą ji įvertina 50 000 Lt suma.
Ieškovė CK 2.23 straipsnio pagrindu prašė: 1) pripažinti, kad atsakovai UAB „TV progrupė“ ir UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ 2002 m. vasario 20 d. LNK televizijos laidoje „Pavojinga zona“ pažeidė jos teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą; 2) priteisti jai iš atsakovų solidariai 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad privataus asmens teisės yra ginamos, kai nustatoma, jog informacija apie asmens privatų gyvenimą yra paskelbta be asmens sutikimo ir nesant teisėto visuomenės intereso. Teisėtas visuomenės interesas suprantamas kaip visuomenės teisė gauti informaciją apie įstatymo saugomą žmogaus privatų gyvenimą tais atvejais, kai būtina apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves nuo neigiamų pasekmių. Ginant asmens teisę į privatų gyvenimą yra dviejų lygiaverčių konstitucinių vertybių - teisės į privatų gyvenimą ir visuomenės teisės žinoti (teisės skleisti informaciją) - konfliktas. Kiekvienu atveju būtina ieškoti protingos ir sąžiningos šių dviejų teisės ginamų vertybių pusiausvyros. Informacijos apie privatų gyvenimą paskleidimas atsižvelgiant į viešosios informacijos rengėjo nagrinėjamą problemą, kuri verta nuolatinio visuomenės dėmesio, yra galimas. Paskleidimas turi atitikti teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti. Tokiais tikslais skelbti informaciją apie privatų gyvenimą leidžiama.
Teismas nustatė, kad į laidos „Pavojinga zona“ kūrybinę grupę kreipėsi ieškovės mokytoja, kuri pranešė, jog ji nelanko mokyklos, bei išsakė savo įtarimus dėl sektos. Aplinkybę, kad ieškovė lankėsi Muno sektoje, paliko savo močiutę, pas kurią gyveno, ir apsigyveno Muno idėjas propaguojančių asmenų stovykloje, patvirtino liudytojos – ieškovės draugės. Dėl šios priežasties televizijos laidoje „Pavojinga zona“ buvo nagrinėjama Muno sektos veikla Lietuvoje. Tai buvo ir yra opi visuomenės problema, nes žmonių, patekusių į sektas, artimieji nežino, kur galėtų ieškoti pagalbos. Šiuo metu Lietuvoje veikia daug netradicinių, neregistruotų religijų ir pseudoreliginių organizacijų, bandančių paveikti jaunus žmones, jų mąstymą, elgesį arba kitaip iškreiptai formuoti jų asmenybės. Šių sektų nariai dingsta iš namų, perleidžia organizacijoms savo ir savo šeimų turtą, neatlieka pilietinių pareigų, palieka šeimas, vaikus, meta darbą ar mokslus. Savo laida atsakovai siekė pateikti visuomenei informaciją apie tokių sektų egzistavimą, jų daromą įtaką bei pavojingumą, ypač jauniems žmonėms.
Savo laida atsakovai talkino ieškovės mokytojai, močiutei, ieškodami merginos jų pačių prašymu. Šiuo tikslu televizijos laidoje ir buvo paskelbta informacija apie ieškovę. Ieškovės močiutė, mokytoja, draugės turėjo teisėtą interesą žinoti, kur dingo jauna mergina, kuri pavyzdingai lankė mokyklą, gerai mokėsi, padėdavo artimiesiems buityje. Visuomenė turi teisėtą interesą žinoti, kokios priežastys verčia jauną žmogų elgtis neadekvačiai darant žalą savo asmenybei ir sukeliant skausmą artimiems žmonėms. Teismas konstatavo, kad atsakovai, rengdami ir transliuodami laidą, siekė perspėti kitus Lietuvoje gyvenančių jaunų žmonių tėvus apie įvairių sektų daromą įtaką bei žalą jų vaikams.
Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir jai padarytos moralinės žalos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2006 m. kovo 6 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo sprendimo išvadomis ir motyvacija. Teisėjų kolegija nurodė, kad teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog informacijos apie ieškovės privatų gyvenimą paskleidimas atitiko teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti (CK 2.23 straipsni. 3 dalis), jos paskelbimas buvo proporcingas teisėtam tikslui pasiekti. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad atsakovai elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo teise skleisti informaciją.
Į apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė ieškinyje nurodė, jog paskleista informacija yra žeminanti ir menkinanti ją, kad laidoje pateikti neteisingi duomenys. Tačiau ieškovė neprašė pripažinti paskleistus duomenis žeminančiais jos garbę ir orumą, neatitinkančiais tikrovės, šiuos duomenis paneigti ir dėl jų paskleidimo atlyginti neturtinę žalą, kaip tai nustatyta CK 2.24 straipsnyje. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino neturtinės žalos atsiradimo tuo pagrindu, kad buvo paskelbti ieškovę įžeidžiantys duomenys. Ieškovė, pareikšdama ieškinį, pasirinko kitą savo neturtinių teisių gynimo būdą, t. y. ginti savo teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, reikalaudama iš atsakovų neturtinės žalos atlyginimo už šios pažeidimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, ieškinį patenkinti: pripažinti, kad atsakovai pažeidė ieškovės teisę į atvaizdą, privatų gyvenimą ir ją įžeidė, priteisti iš atsakovų solidariai 50 000 Lt. Kasatorė nurodė šiuos argumentus:
1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nepareiškė reikalavimo dėl žinių neatitikties tikrovei ir jų įžeidžiamojo pobūdžio.
Ieškinyje buvo nurodyta, kad televizijos laidos vedėja teigė, jog ieškovė yra Muno sektos nuosavybė, jie daro su jos pinigais, kūnu ir protu ką nori. Šis teiginys buvo vienas ieškovės reikalaujamos neturtinės žalos atlyginimo pagrindų, tačiau teismai jo nevertino.
CK 2.24 straipsnio 2 dalyje nustatyta tikrovės neatitinkančių duomenų paneigimo tvarka, pagal kurią asmuo, norėdamas paneigti tokius duomenis, turi kreiptis į visuomenės informavimo priemonę reikalaudamas paskelbti paneigimą. Atsakovai laidoje pavadino ieškovę „nuosavybe“, sutapatino ją su turtu, priklausančiu tretiesiems asmenims, kuris yra jų valdomas ir tvarkomas, taip pat pavartojo jos atžvilgiu žodį „prostitucija“. Šie teiginiai apskritai nelaikytini duomenimis, kurie galėtų atitikti tikrovę ar jos neatitikti. Tai – atsakovų šiurkščiai išsakyta nuomonė, siekiant patraukti visuomenės susidomėjimą laida. Nuomonei tiesos kriterijus netaikomas. Paneigimas, kad asmuo nėra nuosavybė, kad jo kūnas nėra valdomas ar tvarkomas, yra absurdiškas. Akivaizdu, kad būtų beprasmiška kreiptis į atsakovus dėl tokių teiginių paneigimo. Be to, paneigimas būtų ieškovei žalingas, nes vėl būtų eskaluojama tema, kurią ji norėtų pamiršti. Būtent dėl to ieškovė nereikalavo paneigimo ir net prieštarauja pakartotinam tokios informacijos skelbimui. Ieškovės nuomone, atsakovas įžeidžiančius teiginius apie ją turėtų paneigti teisme. Apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad ieškovė, norėdama reikalauti neturtinės žalos atlyginimo dėl tikrovės neatitinkančių ir žeminančių duomenų paskelbimo, privalėjo būtinai reikalauti jų paneigimo, yra ydinga. Neteisinga manyti, kad asmuo, norėdamas gauti neturtinės žalos atlyginimą dėl įžeidimo, būtinai kartu privalo prašyti paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis. Be to, ieškinyje neprivaloma nurodyti teisinio reikalavimo pagrindo. Ieškovė prašė neturtinės žalos atlyginimo, nurodydama, kokiais veiksmais ši žala buvo padaryta. Dėl teisinio reikalavimo pagrindo sprendžia teismas.
2. Atsakovai, pažeisdami CK 2.22 straipsnio 1 dalį, 2.23 straipsnio 1 dalį, be ieškovės sutikimo paskelbė informaciją apie jos privatų gyvenimą ir parodė atvaizdą. Teismai, atmesdami ieškinį, turėjo argumentuoti, kodėl šiuo atveju informacijai apie privatų gyvenimą paskelbti nebuvo reikalingas ieškovės sutikimas. Teismai pateisino teisės į privatų gyvenimą apribojimą tuo, kad kilusiame dviejų konstitucinių vertybių konflikte – teisės į privatų gyvenimą ir visuomenės teisės žinoti – abi vertybės turėjo būti apgintos, surasta jų pusiausvyra. Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad teisė į privatų gyvenimą galėjo būti ribojama tik tuo atveju, jei toks ribojimas buvo būtinas visuomenės teisės žinoti užtikrinimui. Ginčo atveju visiškai nebuvo reikalingas ieškovės privataus gyvenimo atskleidimas. Atsakovai galėjo informuoti visuomenę apie savo tyrimą vengdami jos asmens atskleidimo. Teismai nepasisakė, kodėl norint informuoti apie galimą pavojingą organizaciją būtinai reikėjo pažeisti ieškovės teisę į privatų gyvenimą. Šioje byloje tarp dvejų konstitucinių vertybių tiesiog nekilo jokio konflikto – visuomenės informavimo tikslui pasiekti nebuvo būtina pažeisti ieškovės privataus gyvenimo. Teismai netinkamai įvertino asmens teisės į privatų gyvenimo pažeidimo ir informacijos skleidimo teisės ryšį šioje byloje.
Visi teiginiai apie ieškovės dingimą – visiškas melas. Asmenį dingusiu pripažįsta teismas, bet ne televizijos kanalas. Dingimo faktas niekada nebuvo patvirtintas teismo, nebuvo žinomas policijoje. Atsakovai pripažino, kad ieškovę buvo galima rasti, bent jau telefonu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad su prašymu į atsakovą kreipėsi ieškovės artimieji, todėl duomenis paskleidė ne atsakovas. Su tokiu argumentu negalima sutikti. Nėra jokio skirtumo, ar duomenis, be atsakovo, skleidė kažkas kitas. Svarbu, kad tai darė atsakovas.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai prašo skundą atmesti ir palikti nepakeistus teismų sprendimą ir nutartį. Jie nurodė, kad teismai pagrįstai ir teisėtai netenkino ieškinio, nepažeidė materialinės ir procesinės teisės normų. Pirmosios instancijos teisme ieškovė nereiškė reikalavimo dėl tikrovės neatitinkančių ir žeminančių garbę ir orumą duomenų paneigimo, dėl to teismas neturėjo pagrindo išeiti už ieškinio ribų. Reikalavimą dėl duomenų neatitikties tikrovei ir jų įžeidžiamojo pobūdžio ieškovė, pažeisdama CPK 312 straipsnį, iškėlė tik apeliaciniame skunde. Be to, įžeidimas subjektyviuoju aspektu skiriasi nuo neatitinkančių tikrovės ir garbę bei orumą žeminančių duomenų paskleidimo. Toks veiksmas, kaip įžeidimas, nėra reglamentuotas CK normų. Įstatymai vienodai taikomi visiems asmenims, nė vienai šaliai nenustatant jokių išimčių. Pagal CK 2.24 straipsnio 4 dalį asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą dėl duomenų, neatitinkančių tikrovės ir žeminančių asmens garbę ir orumą, paneigimo tik tuo atveju, jei prieš tai pateikė atitinkamą reikalavimą visuomenės informavimo priemonei. Teisė į privatų gyvenimą nėra absoliuti, dėl to galimi protingi jos ribojimai. Teismai išsamiai pasisakė, dėl kokių priežasčių nelaikytina, kad atsakovai pažeidė ieškovės teisę į privatų gyvenimą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovė tam tikrą laikotarpį buvo dingusi. Atsakovai talkino ieškovės mokytojai, močiutei, ieškodami dingusios merginos jų pačių prašymu. Be to, jie siekė perspėti kitų jaunų žmonių tėvus apie įvairių sektų daromą įtaką bei žalą jų vaikams. Atsakovai mano, kad, laidoje neminėdami ieškovės vardo bei pavardės, neskelbdami jos pokalbių, nerodydami nuotraukos, nebūtų pasiekę tikslo, kurio siekė, t. y. surasti dingusį asmenį. Ieškovei neįrodžius, kad atsakovai pažeidė kokias nors jos teises, nėra pagrindo priteisti jai neturtinės žalos atlyginimą.
k o n s t a t u o j a : IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Ieškovė pareiškė ieškinį dėl teisės į privatų gyvenimą ir jo slaptumą gynimo.
Asmens pažeistos teisės yra ginamos teismo įstatymų nustatyta tvarka (CK 1.138 straipsnis). Nurodytame straipsnyje pateiktas neišsamus civilinių teisių gynimo būdų sąrašas, o jo 8 punktas nukreipia į kitus įstatymus ir juose nustatytus būdus. Šio punkto nuoroda į kitus įstatymus apima Lietuvos tarptautines sutartis, tarp jų ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei jos protokolus. Lietuvos teismai privalo taikyti Konvencijos nuostatas, taip pat vadovautis tarptautinių teismų praktika dėl šio teisės akto taikymo.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), gindamas Konvencijoje nustatytas žmogaus teises, priima sprendimus, kuriais pripažįsta teisės pažeidimą. Teisės pažeidimo pripažinimas neretai pripažįstamas vieninteliu ir pakankamu asmens pažeistų teisių gynimo būdu. Tokios nuostatos yra suformuluotos EŽTT bylose, kuriose dalyvavo Lietuva. Pavyzdžiui, EŽTT 2000 m spalio 10 d. sprendime byloje H. D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98) nustatė, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankamas teisingas atlyginimas už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Jeigu EŽTT pripažįsta, kad asmuo patyrė neturtinę žalą, kurią nepakankamai atlygina teisės pažeidimo pripažinimas, tai be teisės pažeidimo pripažinimo tokiam asmeniui priteisiama neturtinė žala (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimo 33 punktas byloje R. M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).
Tai rodo, kad teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje yra savarankiškas asmens teisių gynimo būdas ir jis yra galimas, atsižvelgiant į asmens valią dėl pažeistų teisių gynimo ribų. Jeigu ieškovas ieškinyje tokį prašymą suformuluoja, tai dėl tokio prašymo išsprendimo teismas turi pasisakyti sprendimo rezoliucinėje dalyje.
Šiuo atveju ieškovė ieškinio reikalavimą suformulavo kaip prašymą pripažinti, kad atsakovai pažeidė jos teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, šis prašymas turi būti suprantamas kaip ieškinio dalykas – ieškovo materialinis teisinis reikalavimas atsakovui, o ne vien kaip ieškinio pagrindas – faktas, kuriuo grindžiamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismo sprendime turi būti pasisakyta dėl visų ieškovės pareikštų reikalavimų (CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Suformulavus ieškinio reikalavimą dėl teisės į privatų gyvenimą gynimo, pripažįstant teismo sprendimu šios teisės pažeidimą, ir neturtinės žalos priteisimo, turi būti išsiaiškinta, ar reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo asmuo gynė tik savo privatumą ar kartu ir garbę bei orumą. Tai priklauso nuo faktų, kuriais grindžiamas reikalavimas priteisti neturtinę žalą. Jeigu šie faktai yra susiję tik su asmens privatumu, tai reikalavimu priteisti neturtinę žalą ginamas asmens privatumas. Jeigu jie yra susiję su neatitinkančių tikrovės ir žeminančių asmenį žinių paskleidimu, tai reikalavimu priteisti neturtinę žalą gali būti prašoma ginti asmens garbę ir orumą. Toks šių pažeistų teisių gynimas nustatytas CK 2.22 – 2.24 straipsniuose.
Asmens garbė ir orumas gali būti ginami paneigiant tikrovės neatitinkančius duomenis; teismo sprendimu pripažįstant juos neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais asmens garbę bei orumą; priteisiant turtinę ir(ar) neturtinę žalą. Kiekvienas iš šių gynimo būdų gali būti savarankiškas. Teismas pagal ieškovo suformuluotą ieškinio dalyką sprendžia, ar pripažinimas duomenų neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais asmens garbę bei orumą yra neturtinės žalos reikalavimo pagrindas, ar materialinis teisinis reikalavimas. Jeigu duomenų pripažinimas neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais garbę bei orumą nesuformuluotas kaip ieškinio dalykas, tai nereiškia, kad aplinkybės yra teisiškai nereikšmingos ir netiriamos. Jos gali būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo, t. y. kaip ieškinio reikalavimo faktinės aplinkybės.
Fizinio asmens privatus gyvenimas yra neliečiamas. Privatus gyvenimas apima tokias vertybes kaip asmens atvaizdą, vardą, kitus asmens duomenis (pavardę, asmens kodą, veiklą, pomėgius, draugų pasirinkimą ir kt.). Asmens privataus gyvenimo pažeidimas yra tada, kai informacija apie privatų gyvenimą skelbiama be asmens sutikimo, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus, kai skelbti tokią informaciją galima be sutikimo. Žinios apie asmens privatų gyvenimą skelbiamos tik paties pilnamečio veiksnaus asmens sutikimu, bet ne kitų, nors ir su juo artimai susijusių asmenų valia. Asmens privataus gyvenimo pažeidimu laikomi atvejai, kai be asmens sutikimo ir nesant įstatyminio pagrindo įsibraunama į sritį, į kurią įsikišti pašaliniams draudžiama, arba pažeidžiamos įstatymais leidžiamos įsikišimo sąlygos ar ribos. Svarstant, ar pažeistas asmens gyvenimo privatumas, neturi reikšmės, ar žinios yra teisingos, t. y. ar jos atitinka tikrovę, paprastai neturi reikšmės žinių pobūdis – ar jos neutralaus turinio, ar žemina asmens garbę ar orumą.
Asmens sutikimo demonstruoti jo atvaizdą nereikia, jeigu tai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje (CK 2.22 straipsnio 2 dalis). Teisės į privataus gyvenimo neliečiamybę apribojimai yra numatyti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje. Joje įtvirtinti ribojimų valdžios pareigūnams įsikišti į asmens privatumą pagrindai ir kriterijai. Privatumas gali būti ribojamas leidžiant valdžios pareigūnams įsikišti įstatymo nustatytais atvejais, jame numatytais tikslais (ginti tam tikrus gėrius ar vertybes) ir tokiu mastu, kiek tai būtina demokratinėje visuomenėje. Privatiems asmenims tokia galimybė šioje nuostatoje nenumatyta, bet tai įmanoma ribojant jiems kitų Konvencijoje nustatytų teisių įgyvendinimą. Konvencijos 10 straipsnyje reglamentuojama asmens teisė į saviraiškos laisvę, kuri apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Ši teisė nėra absoliuti. Informaciją renkantys asmenys, televizijos laidų rengėjai ir transliuotojai, atsakantys už jų turinį, gali naudotis saviraiškos laisve ar teise informuoti visuomenę, laikydamiesi įstatymų nustatytų reikalavimų, sąlygų ir apribojimų. Jie turi užtikrinti, be kita ko, asmens orumo ir teisių apsaugą, kiek tai būtina demokratinėje visuomenėje. Pagal CK 2.23 straipsnio 3 dalį leidžiama skleisti informaciją apie privatų asmens gyvenimą, jeigu tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti. Ar egzistuoja toks interesas, sprendžiama, atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ir padėtį visuomenėje.
Byloje nenustatyta, kad ieškovė eina pareigas, dėl kurių visuomenei būtų suinteresuotumas žinoti jos asmeninius duomenis, buvimo vietą, užsiėmimą ir jo pobūdį. Padėtis visuomenėje suprantama plačiau, negu kaip asmens veikla ar pareigos. Teisės literatūroje ir praktikoje pripažįstama, kad gali būti pateisinamas stiprus trumpalaikis susidomėjimas konkrečiu asmeniu dėl jo veiklos ar su juo susijusio įvykio. Šiuo atveju turi būti išsaugotas įsikišimo į asmens privatumą proporcingumas visuomenės pagrįstam interesui. Privataus informacijos rengėjo ir skleidėjo tikslai supažindinti visuomenę su informacija apie jaunų merginų įtraukimą į tam tikrų organizacijų veiklą ir galimu nelegaliu jų išvežimu į užsienį yra visuomenei aktualus klausimas ir gali būti diskutuojamas. Diskusijos iniciatoriai turi pasverti, ar ši problema gali būti iškeliama ir plėtojama neatskleidžiant konkretaus asmens privačių duomenų (atvaizdo, vardo, pavardės, gyvenamosios vietos, darbo ar veiklos, kt.), iš kurių jis identifikuojamas.
Šiuo atveju taip pat buvo keliama problema dėl asmens dingimo ir jo paieškos. Pažymėtina, kad asmens dingimas ir ieškojimas nesusiję su dingusiojo neteisėtais veiksmais, o paiešką vykdantys asmenys veikė privačiai. Tuo tarpu pagal teisės aktus dingusių asmenų paieška yra pavesta valstybės institucijoms. Asmens paieškai neabejotinai reikalingi jo privatūs duomenys (vardas, pavardė, fotografija, asmens užsiėmimas, pomėgiai, lankymosi vietos ir kt.), bet tai turi būti gaunama oficialiai. Jeigu tokios veiklos imasi privatus asmuo, kuriantis informaciją televizijos laidai, tai jo vykdoma paieška negali būti prilyginta oficialiajai ir vertinama pagal tuos pačius kriterijus. Pagrindinis tokios laidos tikslas turi būti problemos pristatymas ir jos turinio atskleidimas ir negalimas asmens ieškojimas pažeidžiant jo privatumą. Informacijos rengėjas ir skleidėjas turi įrodyti, kad privatumą sudarančios informacijos paskleidimas tokio asmens ieškojimo atveju reikalingas ne privačių asmenų (informacijos rengėjo, skleidėjo, ieškomojo artimųjų ar kt.) labui, o atitinka įstatymo reikalavimus nesilaikyti privatumo (pvz., įstatymų pažeidimams atskleisti).
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovai televizijos laidoje, prisidengdami visuomenės susidomėjimu aktualia tema, viešai paskleidė žinias apie ieškovės privatų gyvenimą ir šis paskleidimas neatitiko CK 2.22 ir 2.23 straipsnių reikalavimų. Dėl to yra pagrindas panaikinti iš dalies teismų sprendimą ir nutartį, ieškinio reikalavimą dėl privatumo pažeidimo patenkinti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Kadangi teismai nepripažino teisės į privatumą pažeidimo ir nesvarstė paskleistų duomenų žeminančio pobūdžio, kaip neturtinės žalos priteisimo faktinio pagrindo, tai neturtinės žalos padarymo ir jos dydžio faktai nebuvo nagrinėjami teismų. Ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo perduodamas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktais, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartį panaikinti.
Ieškinio dalį dėl privataus gyvenimo pažeidimo patenkinti. Pripažinti, kad atsakovai UAB „TV progrupė“ ir UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ 2002 m. vasario 20 d. LNK televizijos laidoje „Pavojinga zona“ pažeidė ieškovės N. K. teisę į privatų gyvenimą.
Ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Janina Januškienė
Algis Norkūnas
