Civilinė byla Nr. 3K-3-560/2006
Procesinio sprendimo kategorija 34.3
„S“
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. T. (J. T.) kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 20 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. T. (ieškovo A. P. teisių perėmėjo) ieškinį atsakovui J. T. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir pagal atsakovo J. T. priešieškinį S. T., J. T., G. T., J. T., A. P., R. P., Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro notarei T. J. Nekrašienei, Vilniaus rajono 2-ojo notarų biuro notarei O. Žurauskienei, J. F. dėl palikimo priėmimo teisėtumo nuginčijimo, palikimo priėmimo fakto nustatymo, dėl paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Tretysis asmuo – J. M.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas S. T. (ieškovo A. P. teisių perėmėjas), remdamasis CK 4.95 straipsniu, teismo prašė iškeldinti atsakovą J. T. iš gyvenamojo namo ir kitų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini).
Ieškovas nurodė, kad nekilnojamąjį turtą jis įgijo 2005 m. liepos 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi iš A. P., ginčo pastatus įgijusio 1999 m. kovo 4 d. dovanojimo sutartimi. A. P. buvo leidęs atsakovui laikinai naudotis ginčo pastatais iki šis susiras kitą gyvenamąją vietą. Ieškovas taip pat prašė taikyti ieškinio senatį atsakovo priešieškiniui.
Atsakovas J. T. pateikė priešieškinį, kuriame nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik tada, kai buvo iškelta ši civilinė byla, t. y. 2003 m. kovo 10 d. Jo motina J. T. mirė 1990 m. birželio 24 d., nesudariusi testamento, todėl atsakovas priėmė palikimą, pradėdamas turtą valdyti. Kartu su atsakovu ginčo gyvenamajame name liko gyventi ir jo tėvas V. T. (V. T.). Atsakovo teigimu, 1991 m. birželio 6 d. jo tėvui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas yra neteisėtas, nes šis melagingai nurodė, kad kitų įstatyminių paveldėtojų nėra. Atsakovas nėra pateikęs pareiškimo kad nuo paveldėjimo atsisako. Kadangi palikimas tėvo priimtas neteisėtai, tai vėlesni sudaryti sandoriai yra niekiniai.
Remdamasis CK 1.131, 1.138, 1.78, 1.91 straipsniais, J. T. prašė jo priešieškinį patenkinti, pripažinti negaliojančiais: 1991 m. birželio 6 d. paveldėjimo teisės liudijimą; 1993 m. spalio 13 d., 1999 m. kovo 4 d. dovanojimo sutartis; 1997 m. sausio 17 d., 1996 m. balandžio 10 d., 1996 m. liepos 9 d., 2005 m. liepos 13 d. pirkimo-pardavimo sutartis; nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis po motinos J. T. mirties priėmė palikimą faktiškai pradėdamas turtą valdyti; nustatyti, kad jo tėvas V. T. neteisėtai priėmė palikimą; taikyti restituciją natūra.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2005 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė.
Sprendimo dalį dėl priešieškinio atmetimo teismas motyvavo ieškinio senaties taikymu. Teismas konstatavo, kad įstatymas kaip ieškinio senaties pradžią nustato ne tik momentą, kai asmuo sužinojo, bet ir momentą, kai jis turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ištyręs bylos medžiagą, teismas sprendė, kad atsakovas, būdamas sveikas, raštingas, vidutinio amžiaus asmuo, motinos sklype vykstant statyboms ir kitiems darbams bei nuosavybės teisių perleidimams, bendraudamas su kitais asmenimis, per dešimties metų laikotarpį turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą gerokai anksčiau, nei jis teigia.
Tenkindamas ieškinį, teismas konstatavo, kad ginčo pastatai nuosavybės teise priklauso ieškovui S. T. Jo pirmtakas A. P., įgijęs pastatus 1999 m. kovo 4 d. dovanojimo sutartimi, būdamas teisėtas patalpų savininkas, leido atsakovui J. T. laikinai naudotis jo turtu. Kadangi atsakovas 2002 m. gruodžio 2 d. pareiškimu buvo įspėtas išsikelti, tačiau to nepadarė, tai teismas konstatavo, kad savininko teisė išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo yra ginama.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. balandžio 14 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu J. T. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 20 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti. Kasatorius nurodo šiuos kasacinio skundo argumentus:
1. Bylą nagrinėję teismai priešieškinio reikalavimams nepagrįstai taikė naikinamąjį terminą, nes ieškinio senatis turėjo būti skaičiuojama pagal bendrą normą – tai yra turėjo būti siejama su subjektyviu įvykiu – asmens sužinojimu apie teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarime nurodyta, kad ieškinio senatis nėra besąlygiškai taikoma visiems iš civilinių teisinių santykių kylantiems reikalavimams. Kai kurių teisės pažeidimų padariniai negali įsisenėti ir ypač svarbiuose teisiniuose santykiuose ieškinio senatis negali būti taikoma, nes tai pažeistų pagrindinę ir konstitucinę žmogaus teisę į jo nuosavybę.
2. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, nes nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 8 d. nutartimi Nr. 3K-3-7/2001. Šioje byloje buvo nustatinėjamos visiškai kitos bylos aplinkybės, bylos fabula iš esmės skiriasi.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2000, konstatuota, kad, sprendžiant klausimą, ar įpėdinis priėmė palikimą, svarbiausią reikšmę turi įpėdinio valios priimti palikimą išreiškimas, o ne valios įforminimas. Tokią nuostatą patvirtina CK 587 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad įpėdinio valia priimti palikimą gali būti išreikšta ir konkliudentiniais veiksmais, t. y. faktiškai pradedant valdyti palikimą. Teismai, atmesdami jo priešieškinį, netinkamai aiškino šią normą, nesivadovavo teismų praktika.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-316/2000, konstatuojama, kad turto įgijimas nuosavybėn paveldėjimo tvarka yra vienas iš nuosavybės teisės atsiradimo būdų, todėl paveldėto turto teisinis statusas nustatomas remiantis paveldėjimo ir nuosavybės santykius reguliuojančiomis normomis. Paveldėjimo būdu nuosavybei įgyti įpėdinis turi priimti palikimą. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notarinei institucijai pareiškimą apie palikimo priėmimą (1964 m. CK 587 straipsnis). Toks turtas priklauso įpėdiniui nuosavybės teise. Galiojusio CK 598 straipsnyje, reglamentavusiame paveldėjimo teisės liudijimo išdavimą, nenustatyta palikimą priėmusio asmens pareigos prašyti palikimo atsiradimo vietos notarų biurą išduoti jam paveldėjimo teisės liudijimą. Kasatoriaus nuomone, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, negalima sutikti su teismų padarytomis išvadomis, kad jis, priėmęs palikimą ir neišsiėmęs paveldėjimo teisės liudijimo bei neįregistravęs paveldėto nekilnojamojo turto, nelaikytinas pastatų bendrasavininkiu.
5. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 4.95 straipsnio nuostatas, nes, jo teigimu, jis nėra neteisėtas ginčo pastatų valdytojas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas S. T. prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo šiuos argumentus:
1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ieškinio senaties termino eigos skaičiavimo taisyklės, nustatančios termino pradžią, sustabdymą, nutraukimą, pratęsimą ir atnaujinimą, netaikomos naikinamiesiems ir įgyjamiesiems materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams (2002 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr. 39). Teismai pagrįstai taikė naikinamojo termino taikymo taisykles.
Teismai pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2001, nagrinėdami kasatoriaus priešieškinį. Teismų praktikoje yra nusistovėjusi taisyklė, leidžianti spręsti apie asmens palikimo priėmimą faktiškai pradėjus jį valdyti. Palikimo priėmimo faktinio valdymo esmė yra aktyvūs palikėjo veiksmai, nukreipti įgyti teisę į paveldimą turtą. Teismai nustatė, kad byloje nėra jokio dokumento, patvirtinančio kasatoriaus valią priimti palikimą, ar įrodymų apie kokius nors aktyvius veiksmus dėl ginčijamo namo. Kasatoriaus argumentas, kad teismai netinkamai pritaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, yra nepagrįstas.
3. Kasatorius vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2000, kurioje teismas yra pasisakęs, kad, esant pareikštai įpėdinio valiai priimti palikimą, kuri nebuvo tinkamai įforminta ne dėl įpėdinio kaltės, terminas tinkamai įforminti valią gali būti pratęstas vadovaujantis CK 588 straipsniu. Nutartyje aiškiai nurodoma, kad terminas gali būti atnaujinamas tik esant aplinkybėms, kurioms esant asmuo nepriklausomai nuo savo valios negalėjo įgyvendinti savo teisės priimti palikimą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad terminas priimti palikimą buvo praleistas, o kasatoriaus pateikti argumentai yra nepagrįsti.
4. Kasatoriaus nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje 3K-7-316/2000, yra nepagrįsta, nes joje, priešingai nei nagrinėjamu atveju, buvo nustatytas palikimo priėmimas faktiškai pradėjus turtą valdyti, kai tuo tarpu bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatorius neįrodė, kad palikimą priėmė.
5. Byloje nustatyta, kad kasatoriaus ir ieškovo buvo sudaryta gyvenamųjų patalpų panaudos sutartis. Pirminis ieškovas A. P. 2002 m. gruodžio 2 d. pareiškimu įspėjo kasatorių, kad šis išsikeltų iš ieškovui priklausančio namo. Teismai konstatavo, kad neterminuotos panaudos sutarties nutraukimas buvo teisėtas, todėl kasatoriaus CK 4.95 straipsnio interpretavimas yra teisiškai nepagrįstas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės
1990 m. birželio 24 d. mirus J. T. jai priklausantį turtą paveldėjo vyras V. T. pagal 1991 m. birželio 6 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą. Išdavus paveldėjimo teisės liudijimą V. T. tapo paveldėto turto savininku, vėliau šis turtas ne kartą perleistas dovanojimo ir pirkimo-pardavimo sutartimis. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad atsakovas praleido ieškinio senaties terminą 1991 m. birželio 6 d. paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Bylos duomenimis nustatyta, kad 1990 m. birželio 24 d. mirė atsakovo J. T. motina J. T. (T. 1, b. l. 64). Paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą į J. T. priklausiusį turtą 1991 m. birželio 6 d. išduotas V. T. (T. 1, b. l. 76, 79). Pareikšdamas priešieškinį, atsakovas nurodė, kad po motinos mirties jis priėmė palikimą, pradėdamas turtą valdyti. Šią aplinkybę pripažino trečiasis asmuo byloje – J. M. (T. 4, b. l. 146-147).
Palikimo priėmimą 1990 metais reglamentavo 1964 m. CK 587 straipsnis. Nuo palikimo atsiradimo momento įpėdiniai įgyja paveldėjimo teises, tačiau tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi priimti įstatyme nustatyta tvarka ir terminu. CK 587 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad yra laikoma, jog įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Paveldėtojas šiuos veiksmus turėjo atlikti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Taigi palikimo priėmimas – tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kilusias iš jo. Kilus ginčui dėl palikimo priėmimo fakto, įpėdinis, kuris nėra raštu išreiškęs savo valios priimti palikimą, turi įrodyti, kad jis palikimą priėmė per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, pradėjęs faktiškai valdyti paveldėtą turtą. Būtent šį juridinį faktą ir įrodinėjo atsakovas. Jis teigė, kad po motinos J. T. mirties pasiėmė jos namų apyvokos reikmenis, indus, dujinę viryklę, lovą, antklodę, taip pat kad jai priklausančiame name gyveno.
Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad atsakovas nepateikė patikimų įrodymų, jog per CK 587 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą priėmė palikimą, pradėdamas turtą valdyti natūra, nes nuo 1989 m. rugsėjo 21 d. iki 1992 m. kovo 5 d. ginčijamoje namų valdoje negyveno, t. y. nebuvo joje registruotas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiomis teismų išvadomis, nes registravimo faktas toje ar kitoje vietoje dar neduoda pagrindo išvadai apie tam tikro asmens nuolatinę gyvenamąją vietą (CK 2.12 straipsnis). Priimdami procesinius sprendimus, teismai tinkamai neišsiaiškino palikimo priėmimo fakto po J. T. mirties ir šį faktą supainiojo su palikimo priėmimo įforminimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, formaliai pasisakę dėl priešieškinio reikalavimų, pilnai nesiaiškino atsakovo nurodytų faktinių aplinkybių ir jų nevertino, o priešieškinį iš esmės atmetė tik tuo pagrindu, kad atsakovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju yra svarbu aiškintis visas su paveldėjimu susijusias aplinkybes, nes, nustačius palikimo priėmimo faktą, nebūtų teisinio pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą.
Paveldėjimo teisės liudijime nurodyta, kad V. T. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į palikėjai priklausantį turtą (T. 1, b. l. 76, 79). Teismai taip pat nesiaiškino, ar gyvenamasis namas 1A1/m, turintis 61,28 kv. m bendro naudingo ploto, su priklausiniais priklausė tik palikėjai, ar tai buvo bendroji sutuoktinių nuosavybė. Nustačius, kad šis turtas priklausė tik palikėjai, o nebuvo bendras sutuoktinių turtas, nuo to priklausytų atitinkama paveldėjimo dalis į ginčo pastatus.
Dėl visų nurodytų aplinkybių, taip pat konstatavus esminius materialinės teisės normų, reglamentuojamų CK 587 straipsnyje, pažeidimus, civilinė byla perduotina nagrinėti iš naujo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi procesinės galimybės nagrinėjamoje byloje priimti naują sprendimą ir tenkinti atsakovo priešieškinį, nes nenustatytos svarbios bylos aplinkybės (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Iš naujo nagrinėjant bylą, būtina aiškintis nurodytas faktines bylos aplinkybes ir tik tada daryti išvadas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 20 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Janina Januškienė
Algis Norkūnas
