Dėl arešto ir disponavimo teisės asmeninės nuosavybės teise valdomam turtui apribojimo panaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-568/2006

Procesinio sprendimo kategorija 129.8 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Aloyzo Marčiulionio ir Teodoros Staugaitienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. S. ieškinį atsakovams: antstoliui I. G., P. Č., I. S. dėl arešto ir disponavimo teisės asmeninės nuosavybės teise valdomam turtui apribojimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas nurodė, kad 2005 m. liepos 12 d. antstolis areštavo 1/2 dalį jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto; antstolis pažeidė CPK 690 straipsnyje įtvirtintą normą, nes turėjo nustatyti, ar šis turtas priklauso skolininkei, ieškovo žmonai. Arešto akte nurodytus nekilnojamuosius daiktus 1996 m. rugsėjo 5 d. ieškovui padovanojo jo tėvai, šie daiktai teisiškai registruoti kaip asmeninė ieškovo nuosavybė. Ieškovas nėra atsakingas už sutuoktinės skolas, atsiradusias iš jos verslo, apie kurį ieškovas mažai žinojo. Jis prašė panaikinti areštą ir disponavimo teisės asmeninės nuosavybės teise valdomam turtui apribojimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad antstolis pagal išieškotojo P. Č. pateiktus vykdomuosius įrašus išieško skolą iš skolininkės I. S. Butas (duomenys neskelbtini) priklauso ieškovui ir jo sutuoktinei bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį, jis yra įkeistas, hipotekos kreditorius nesutinka pradėti skolą išieškoti iš įkeisto turto. Teismas sprendė, kad nurodyto buto hipoteka rodo, jog ieškovas elgiasi prieštaringai, nes dalį sutuoktinės skolų pripažįsta jų bendra skola, o kitos – ne. Teismo vertinimu, ieškovas su sutuoktine už šias skolas kreditoriui P. Č. atsako solidariai, todėl pagal CK 3.113 straipsnio normą tais atvejais, kai kreditorių reikalavimams visiškai patenkinti bendro sutuoktinių turto nepakanka, jie tenkinami iš asmeninio sutuoktinių turto. Teismas motyvavo, kad ieškovas neįrodė, jog sutuoktinė vertėsi smulkia prekyba ne šeimos reikmėms tenkinti ir jam nedalyvaujant; kadangi ieškovas nedirbo, turėjo autobusą, kuriuo važiuodavo su sutuoktine į Lenkiją verslo reikalais, tai nėra pagrindo pripažinti, jog už skolų susidarymą ieškovas neatsakingas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2006 m. balandžio 5 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad abu sutuoktiniai vertėsi smulkia prekyba ir prievolė kreditoriui kilo iš bendros sutuoktinių veiklos. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados apie I. S. šeiminį verslo pobūdį liko nepaneigtos, nors liudytoja J. Š. parodė, kad ji samdė J. S. dirbti, todėl esą šis negalėjo dalyvauti sutuoktinės versle; liudytojas P. S. paaiškino, kad jis ir I. S. kartu važinėjo į Lenkiją, o ieškovas vykdavo tik kartais. Tuo tarpu liudytojas R. R. parodė, kad jis prekes parduodavo bet kuriam iš sutuoktinių jų bute, už prekes atsiskaitydavo jie abu, I. S. pasirašant vekselius, dalyvavo ir ieškovas. Kolegija pripažino nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad šeimos reikmėms naudojant tik sutuoktinės uždirbtą pelną, apyvartinės lėšos, kurios, apelianto teigimu, sudarė skolą, pagal CK 3.91 straipsnį nelaikytinos bendru jungtiniu sutuoktinių turtu. Kolegija argumentavo, kad, pirmosios instancijos teismui pripažinus, jog I. S. prievolė kreditoriui P. Č. kilo iš sutuoktinių bendro verslo, nurodytas argumentas yra teisiškai nereikšmingas, nes iš bendro verslo gautos apyvartinės lėšos taip pat pripažintinos bendru sutuoktinių turtu, iš kurio gali būti vykdomos prievolės. Šiuo atveju kolegija laikė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 3.91 straipsnio normos. Ieškovo atstovės apeliacinės instancijos teismui pateiktų naujų įrodymų šis nepripažino paneigiančiais pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nutartį panaikinti, priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismai nepagrįstai netaikė CK 3.91 straipsnio normos, kurioje nustatyta, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė yra verslo pajamos, bet ne lėšos, skirtos verslui funkcionuoti. I. S. skola kreditoriui P. Č. susidarė už nesumokėtas prekes, kurios buvo prarastos. Taigi skolą sudarė verslo apyvartinių dalies lėšų trūkumas, bet ne pajamos (pelnas). Nors sutuoktinės verslo metu uždirbtos lėšos buvo naudojamos šeimos reikmėms, tačiau tik pelno dalis, o ne visos apyvartinės lėšos, apie kurių dydį ieškovas nežinojo; jis pasitikėjo žmona ir neturėjo teisės daryti įtakos jos verslui. Kreditorinės prievolės atsiradimo pagrindas yra esminis klausimas, nustatant jos subjektus, atsakomybės dydį. Ieškovo sutuoktinės veikla nebuvo įregistruota, iš ieškovo nebuvo reikalaujamas sutikimas šiai veiklai vykdyti, todėl iš sutuoktinės verslo atsiradusi prievolė nelaikytina bendra sutuoktinių prievole, kuri gali būti tenkinama iš kito sutuoktinio asmeninio turto. Teismai neatsižvelgė į teismų praktiką nurodytu klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ skundą dėl antstolio veiksmų; suinteresuoti asmenys: antstolė L. U., A. Z. ir J. Z., bylos Nr. 3K-3-35/2006; 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-383/2005).

2. Pagal CPK 690 straipsnio 1 dalį, kai išieškojimas nukreipiamas į nekilnojamąjį bei kitą nustatyta tvarka registruojamą turtą, antstolis nustato, ar visas šis turtas priklauso skolininkui; antstolis pažeidė šį įstatymo reikalavimą. CPK 666 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje; tuo tarpu areštuotame name gyvena ieškovo tėvai, areštuoto turto priverstinis pardavimas iš varžytynių jiems sukeltų didelę traumą ir atimtų galimybę gyventi šeimos būste.

Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovas antstolis I. G. prašo jį atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus ir nurodo, kad ieškovas teismui nepateikė įrodymų apie savo gaunamas pajamas, todėl teismai pagrįstai sprendė, jog ieškovas ir sutuoktinė (skolininkė) turėjo bendrą verslą, iš kurio gautos pajamos buvo vienintelės šeimos pajamos. Ieškovas neginčija, kad versle uždirbtos lėšos buvo naudojamos šeimos reikmėms; pagal CK 3.88 straipsnį pajamos, gautos iš verslo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. CK 3.109 straipsnio 2 dalyje nustatyta kiekvienam sutuoktiniui teisė sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį; pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismai neatsižvelgė į CK 3.91 straipsnio normą; ši norma nustato, kad bendroji jungtinė nuosavybė yra turtas, skirtas funkcionuoti įmonei ar verslui, kuriuo verčiasi vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo, tuo tarpu nustatyta, kad sutuoktinių verslas buvo bendras; verslui funkcionuoti skirtu turtu pripažįstamas visas turtas, taip pat ir lėšos; tokio turto valdymo metu susidariusi skola laikytina bendra sutuoktinių skola.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

I. S. vertėsi smulkia prekyba, verslas nebuvo įregistruotas įstatymo nustatyta tvarka, jame dalyvavo ir ieškovas, jų uždirbtos lėšos buvo naudojamos šeimos reikmėms tenkinti. Skola kreditoriui P. Č. kilo iš sutuoktinių bendro verslo, todėl tai yra sutuoktinių solidarioji prievolė. Sutuoktiniams bendrosios dalinės nuosavybės po 1/2 dalį teise priklausantis butas įkeistas pagal kitą prievolę, hipotekos kreditorius nesutiko, kad skolos P. Č. išieškojimas būtų nukreiptas į įkeistą turtą. Antstolis, vykdydamas skolos išieškojimą P. Č., areštavo ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto 1/2 dalį.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl CK 3.91 straipsnio, taip pat CPK 666 straipsnio 1 dalies ir 690 straipsnio normų taikymo.

Vykdymo procese privalu griežtai laikytis įstatymo nustatytų reikalavimų, kad nebūtų pažeistos išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų teisės bei teisėti interesai. Kasaciniame skunde nurodytoje CPK 666 straipsnio 1 dalies normoje nustatyta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į skolininko turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad prieš pradedant vykdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą, kuriame skolininku nurodytas vienas iš sutuoktinių, antstoliui būtina pagal prievolės teisinę prigimtį išsiaiškinti, ar išieškojimas turi būti vykdomas iš bendro sutuoktinių turto, ar iš skolininko asmeninio turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2006 ir kt.). Sutuoktinių tarpusavio turtinius santykius, santuokos metu įgyto turto teisinį statusą reglamentuoja CK trečiosios knygos normos. Priklausomai nuo prievolės atsiradimo pagrindo prievolės gali būti vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnis), iš asmeninio sutuoktinio turto, o jeigu jo nepakanka – iš bendro turto sutuoktinio dalies (CK 3.112 straipsnis), iš asmeninio sutuoktinių turto, kai abu sutuoktiniai yra solidarūs skolininkai, o bendro sutuoktinių turto nepakanka visiškai patenkinti kreditoriaus reikalavimus (CK 3.113 straipsnis). Pagal prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą nustatoma, kas yra atsakomybės subjektai pagal prievolę – vienas sutuoktinis ar abu sutuoktiniai; nuo to priklauso, į kokio teisinio režimo turtą – į asmeninį vieno iš sutuoktinių turtą, į sutuoktinio dalį bendrame sutuoktinių turte, ar į bendrą abiejų sutuoktinių turtą – gali būti nukreiptas išieškojimas.

Bendros sutuoktinių prievolės yra tokios, kurias sutuoktiniai dažniausiai įgyja, veikdami šeimos interesais. CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kad, sudarydamas sandorius, sutuoktinis veikia kito sutuoktinio sutikimu, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Kol ši prezumpcija nepaneigta, vieno sutuoktinio iniciatyva įgyta prievolė laikoma bendra sutuoktinių prievole. Pagal CK 3.109 straipsnio normas tokios prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto. Pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai sprendė, kad išieškoma skola atsirado iš sutuoktinės sandorių, sudarytų šeimos interesais; šiai abiejų sutuoktinių solidariajai prievolei įvykdyti nepakanka bendro sutuoktinių turto, todėl pagal CK 3.113 straipsnį antstolis turėjo teisę nukreipti išieškojimą į vieno sutuoktinio – ieškovo asmeninį turtą. Kasaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl nurodytų, sprendžiant ginčą taikytų materialinės teisės normų.

Kasacinio skundo argumentas, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai neatsižvelgė į CK 3.91 straipsnyje nustatytas normas, atmestinas. Nurodyto straipsnio normos dėl turto, skirto įmonei (ūkiui, verslui) funkcionuoti, ir pajamų iš tokios veiklos priklausymo sutuoktiniams taikomos, kai vienas sutuoktinis teisės aktų nustatyta tvarka yra įsteigęs įmonę (ūkį, verslą). Byloje nustatyta, kad I. S. nebuvo įsteigusi jokios įmonės, ji užsiėmė teisiškai neregistruota, vadinasi, neteisėta veikla. Negalima taikyti analogijos ir pripažinti įmone nelegalų verslą; bylą nagrinėję teismai, nors skundžiamuose procesiniuose sprendimuose ir nurodė, kad I. S. verslas turėjo šeiminį pobūdį ir prievolė kilo iš sutuoktinių bendro verslo, neteikė šiems teiginiams CK 3.91 straipsnyje nurodytos teisinės reikšmės ir šio straipsnio netaikė, o apelianto argumentą dėl CK 3.91 straipsnio taikymo pagrįstai laikė teisiškai nereikšmingu, atsižvelgdami į byloje nustatytas kitas reikšmingas aplinkybes.

Antstolis, nustatęs, kad kreditoriaus reikalavimams visiškai patenkinti bendro sutuoktinių turto nepakanka ar jo nėra, pagal CK 3.113 straipsnį gali nukreipti solidariosios prievolės išieškojimą į vieno sutuoktinio asmeninį turtą. Nagrinėjamu atveju antstolis areštavo pusę ieškovui priklausančio asmeninio turto; kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad antstolis pažeidė CPK 690 straipsnį, nes nepatikrino, ar šis turtas priklauso skolininkui; byloje yra duomenų apie tai, kad areštuotas turtas yra asmeninė solidariojo skolininko – ieškovo nuosavybė.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Romualdas Čaika

Aloyzas Marčiulionis

Teodora Staugaitienė