Baudžiamoji byla Nr. 2K-152/2015
Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00816-2010-2
Procesinio sprendimo kategorijos: (S)
1.2.14.5;
2.1.7.4;
2.4.2.1;
2.4.7
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,
nukentėjusiajai S. U.,
nukentėjusiųjų atstovui advokatui Vaidotui Sviderskiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų S. U., A. J. ir jų atstovo advokato Vaidoto Sviderskio kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 13 d. nutarties.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendžiu A. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį (dvi veikos – A. K. ir A. J. epizodai), 182 straipsnio 2 dalį (S. U. epizodas), jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.
A. K. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (A. V. epizodas) laisvės apribojimu devyniems mėnesiams.
Nukentėjusiųjų A. K. ir A. J. civiliniai ieškiniai atmesti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 13 d. nutartimi nuteistojo A. K. gynėjo advokato Ričardo Užolo ir nukentėjusiųjų S. U. bei A. J. atstovo advokato Vaidoto Sviderskio apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, nukentėjusiosios S. U., prašiusios kasacinį skundą patenkinti, nukentėjusiųjų atstovo advokato Vaidoto Sviderskio, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad, veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, melagingai sakydamas, kad verčiasi naudotų automobilių pardavimu, 2010 m. vasario mėn. pabaigoje–kovo mėn. pradžioje (tiksli data nenustatyta), piktnaudžiaudamas A. J. pasitikėjimu, įtikino jį perduoti jam 19 000 Lt tariamai naudotų automobilių pirkimo dokumentams įforminti, žinodamas, kad automobilių nepirks ir pinigų negrąžins. 2010 m. vasario mėn. pabaigoje–kovo mėn. pradžioje (tiksli data nenustatyta) R. J. apgaule suklaidinto A. J. prašymu Vilniuje, Rasų g., perdavė A. K. 5000 Lt, o 2010 m. kovo 12 d. (duomenys neskelbtini), pats A. J. perdavė A. K. 14 000 Lt. Taip A. K. apgaule savo naudai įgijo 19 000 Lt.
Be to, A. K. buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį tuo, kad, veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, paprašė S. U. paskolinti 90 000 Lt tariamai vaiko išlaikymui, melagingai sakydamas, kad verčiasi automobilių pardavimu ir šis verslas gerai sekasi, žinodamas, kad pinigų negrąžins, žadėjo skolą grąžinti po savaitės, kai parduos automobilius. Taip apgaule suklaidinta S. U. 2010 m. rugpjūčio mėn. (tiksli data nenustatyta), (duomenys neskelbtini) perdavė A. K. 90 000 Lt. Tęsdamas nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai daugiau S. U. turto, piktnaudžiaudamas šios pasitikėjimu, 2010 m. rugsėjo mėn. (tiksli data nenustatyta) paprašė S. U. trumpam paskolinti dar 30 000 Lt bei nupirkti jam ir jo verslo partneriui M. C. lėktuvo bilietus iš Milano į Vilnių, melagingai sakydamas, kad pinigus panaudos automobilių pirkimui ir kad bilietams taip pat neturi pinigų, nes visi pinigai įdėti į verslą, žadėdamas visą skolą grąžinti po automobilių pardavimo, žinodamas, kad gautų pinigų negrąžins. Taip apgaule suklaidinta S. U. 2010 m. rugsėjo 22 d. pervedė į A. K. verslo partnerio M. C. sąskaitą 30 000 Lt ir nupirko 1735,35 Lt (503,48 euro) vertės du lėktuvo bilietus. Taip A. K. apgaule įgijo didelės vertės S. U. turtą – iš viso 121 735,35 Lt.
Be to, A. K. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (A. V. epizodas) ir išteisintas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (A. K. epizodas), tačiau šios teismų sprendimų dalys kasacine tvarka neskundžiamos.
Kasaciniu skundu nukentėjusieji S. U., A. J. ir jų atstovas prašo panaikinti teismų sprendimų dalis, kuriomis A. K. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (A. J. epizodas), 182 straipsnio 2 dalį (S. U. epizodas), ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti A. K. kaltu, padarius šias nusikalstamas veikas, dėl A. J. epizodo paskiriant bausmę teismo nuožiūra, o dėl S. U. – artimą sankcijos vidurkiui.
Kasatoriai nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų.
Kasatoriai teigia, kad teismai nesivadovavo teismų praktika sukčiavimo bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274/2011">2K-274/2011</a>, 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-517/2014) ir, esant A. K. veiksmuose sukčiavimo sudėties požymių, jį išteisino. Pasak kasatorių, bylos duomenys patvirtina, kad pirmiausia A. K. įgijo nukentėjusiųjų pasitikėjimą, o vėliau tuo ir pasinaudojo, jis turėjo tyčią naudojant apgaulę suklaidinti A. J. ir S. U.. Apgaulė, kuri buvo tęstinio pobūdžio, šiuo atveju pasireiškė S. U. ir A. J. suklaidinimu dėl kaltininko galimybių ir ketinimų (tikslo). Tokia apgaulė buvo esminė, įtraukiant nukentėjusiuosius į jiems nenaudingus sandorius. Vėliau A. K. panaudojo pasyviąją apgaulės rūšį, kuri pasireiškė svarbios ir reikšmingos informacijos nepateikimu. Jis suklaidino nukentėjusiuosius dėl to, kad jau buvo skolingas daugeliui asmenų. Taigi, imdamas iš nukentėjusiųjų pinigus, A. K. suvokė, kad visų įsipareigojimų įvykdyti neturės galimybės. Nors A. K. teisme parodė, kad pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis yra tėvų pagalba ir automobilių verslas, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie jo verslą. Kad jokio verslo nebuvo akivaizdžiai matyti iš liudytojų A. K., R. K. ir M. C. parodymų teisme. Nukentėjusiųjų apsisprendimą perduoti A. K. pinigus taip pat lėmė ir gera jo tėvų materialinė padėtis, apie kurią nukentėjusiesiems įvairiais būdais buvo užsiminta. Nurodytos aplinkybės neišvengiamai padarė įtaką nukentėjusiųjų apsisprendimui perduti A. K. pinigus. Akivaizdu, kad A. K. piktnaudžiavimas nukentėjusiųjų pasitikėjimu buvo tik pagalbinė priemonė (palengvinanti ar sudaranti sąlygas) apgaulei atsirasti ir ją įgyvendinti. Taigi teismai nepagrįstai konstatavo, kad A. K. veikoje nėra apgaulės ir piktnaudžiavimo.
Kasatoriai, remdamiesi teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-78/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-78/2009">2K-78/2009</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-224/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-224/2008">2K-224/2008</a>, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002), taip pat tvirtina, kad A. K. savo veiksmais visaip stengėsi pasunkinti nukentėjusiųjų pažeistų teisių atkūrimą ir padarė jį problematišką, nors ir pasirašė vekselius (beje, jis neigia, jog iš S. U. skolinosi tokią sumą, kokia nurodyta vekselyje), tačiau net neketino jų vykdyti, skolinosi pinigus vis iš kitų asmenų, neturėdamas realių planų, kaip grąžins pinigus. Jau minėta, kad A. K. nuslėpė, jog turi daug skolų, tai prieštarauja sąžiningo asmens elgesiui. Kasatorių manymu, tik įrodžius, kad nukentėjusieji žinojo tikrąją A. K. finansinę padėtį ir vis vien tęsė su juo finansinį bendradarbiavimą, būtų galima daryti išvadą, kad nukentėjusieji buvo labai neapdairūs. Tai laikytina esmine aplinkybe, pagrindžiančia A. K. kaltę. Taigi A. K. kaltė dėl sukčiavimo visiškai įrodyta, akivaizdu, kad jo veika buvo tęstinė, nulemta neapibrėžtos tyčios dėl imamų sumų dydžio ir ji laikoma baigta ta apimtimi, kiek jis realiai per kelis kartus apgaule įgijo svetimo turto.
Teismai, spręsdami apie A. K. panaudotą apgaulę ir jo tyčią sukčiauti, neaptarė visų reikšmingų bylos aplinkybių, nevertino įrodymų visumos, nepašalino prieštaravimų, rėmėsi vien tik nenuosekliais ir prieštaringais kaltinamojo parodymais, atmesdami nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, patvirtinančius, jog A. K. veikoje yra sukčiavimo požymių. Teismai neatliko visapusiško A. K. inkriminuotų veikų teisinio vertinimo, nepateikė motyvuotų išvadų tiek dėl sukčiavimo sudėties objektyviųjų, tiek subjektyviųjų požymių nebuvimo kaltinamojo veiksmuose, nepasisakė baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo aspektu. Išteisinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis. Taip teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 305 straipsnio, 303 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Nukentėjusiųjų S. U., A. J. ir jų atstovo advokato V. Sviderskio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalių, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio nuostatų taikymo
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai išteisino A. K. dėl sukčiavimo A. J. (BK 182 straipsnio 1 dalis) ir S. U. (BK 182 straipsnio 2 dalis) atžvilgiu, nes, anot kasatorių, jo veiksmuose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Kasatoriai prašo panaikinti minėtas teismų sprendimų dalis ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti A. K. kaltu, padarius šias nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas nepriima apkaltinamųjų ar išteisinamųjų nuosprendžių, o tik teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Taigi bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Pagal BK 182 straipsnį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino (BK 182 straipsnio 1 dalis) ar apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje (BK 182 straipsnio 2 dalis). Sukčiavimo atveju kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norėdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzU4LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-358/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-358/2011">2K-358/2011</a>, 2K-312/2013). BK 182 straipsnio dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų.
Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui, arba jo turtinės prievolės panaikinimu. Teismų praktikoje nustatyta, kad sukčiavimo bylose kaltininko panaudotai apgaulei įvertinti taikomas esmingumo kriterijus, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką šio asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-387/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-387/2009">2K-387/2009</a>, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013, 2K-55/2014, 2K-84/2014). Tik esminė apgaulė gali būti laikoma nusikalstama. Esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sąvokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo.
Apgaulei nustatyti taip pat taikytinas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (pvz., byloje nustatoma situacija, kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis iš esmės pasunkintos). Baudžiamoji atsakomybė, aiškinant šį kriterijų, galima tik tuo atveju, kai skolininkas naudodamas apgaulę vengia įvykdyti prievolę. Tokiais atvejais skolininkas atlieka veiksmus, dėl kurių nukentėjusiojo turima turtinė teisė, atitinkanti skolininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, neįgyvendinama, ir dėl objektyvių priežasčių nukentėjusiojo (kreditoriaus) teisių gynimas negalimas arba labai pasunkėja.
Pažymėtina ir tai, kad viena apgaulės formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, t. y. kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nurodytas nusikalstamas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėti kaltininku. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė išvengiant turtinės prievolės nėra tapati apgaulei įgyjant turtą, turtinę teisę ar panaikinant prievolę. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo). Turtinės prievolės išvengimas pasireiškia savo pareigos, susijusios su sandorio (ar kitu pagrindu), nevykdymu. Tai reiškia, kad kaltininko tyčia padaryti nusikalstamą veiką gali susiformuoti ir po sandorio sudarymo. Tokiais atvejais apgaulė naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, o išvengiant būtinumo vykdyti savo pareigą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjI0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-224/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-224/2008">2K-224/2008</a>, 2K-81/2011, 2K-117/2013, 2K-150/2014).
Be to, gana svarbiu kriterijumi, padedančiu atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNy05LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-7-9/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-7-9/2013">2A-7-9/2013</a>). Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius pirmiau nurodytų kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms.
Nagrinėjamoje byloje teismai A. J. ir S. U. veiksmus skolinant A. K. pinigus vertino kaip pačių nukentėjusiųjų naivų pasikliaujantį elgesį, bet ne kaip apgaulės formą – piktnaudžiavimą nukentėjusiųjų pasitikėjimu. Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad neįrodyti pasitikėjimo pagrindai, nes A. J. su A. K. nesiejo kokie nors ypatingi asmeniniai tarpusavio ryšiai, turtinis ar tarnybinis priklausomumas ar ilgalaikiai, pastovūs draugiški santykiai; S. U. taip pat klydo naiviai vertindama A. K. veiklą dėl prekybos automobiliais, tėvų atsakomybę už vaikų veiksmus bei kitas aplinkybes. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dažnai kaltininkai iš pradžių įgyja nukentėjusiųjų pasitikėjimą, o po to šiuo pasitikėjimu pasinaudoja. Apgaulė tokiu atveju pasireiškia nukentėjusiųjų suklaidinimu dėl kaltininko galimybių ir ketinimų (tikslo). Šioje byloje nukentėjusiaisiais tapo keturi asmenys: A. J., S. U., A. K. (dėl sukčiavimo prieš A. K. teismų sprendimų dalys kasacine tvarka neskundžiamos) ir A. V. (dėl šios veikos A. K. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį). Esant tokioms aplinkybėms, turėjo būti nustatinėjama, ar A. K. veiksmai skolinantis ar kitokiu būdu gaunant pinigus iš nukentėjusiųjų nebuvo nuolatinio, sisteminio pobūdžio. Pažymėtina, kad pinigų skolinimasis iš A. J. ir S. U. buvo tęstinio pobūdžio (A. K. pinigus iš jų skolinosi per kelis kartus).
Iš bylos duomenų matyti, kad A. K., siekdamas, jog nukentėjusieji perduotų jam pinigus, prieš tai juos įtikindavo, kad jis verčiasi naudotų automobilių pardavimo verslu. Šią aplinkybę teismai turėjo labai kruopščiai patikrinti ir nustatyti, ar A. K. iš tikrųjų vertėsi minėtu verslu, nes toks A. K. elgesys sudarant regimybę, jog jis yra patikimas (mokus), galėjo turėti lemiamos įtakos nukentėjusiųjų apsisprendimui paskolinti pinigus. Taip pat svarbi aplinkybė, lėmusi nukentėjusiųjų apsisprendimą paskolinti A. K. pinigus ir leidžianti teigti, kad A. J. ir S. U. elgėsi pakankamai apdairiai skolindami pinigus, yra ta, jog A. K., pasiskolindamas iš jų pinigus, išrašė paprastus neprotestuotinus vekselius, pagal kuriuos pinigų susigrąžinimas vyksta supaprastinta tvarka, taigi nukentėjusieji pagrįstai tikėjosi suėjus vekselyje numatytam terminui (skolininko pareigai sumokėti skolą) atgauti paskolintus pinigus, be to, A. K. pažadėjo visus pinigus sugrąžinti iki vekseliuose nurodytos datos (T. 1, b. l. 160; T. 2, b. l. 5). Vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo, reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Pažymėtina, kad A. J. paskolinti pinigai turėjo būti grąžinti per mėnesį, tačiau jie grąžinti nebuvo, o vekselis dėl pinigų grąžinimo buvo keletą kartų pratęstas. S. U. pinigai turėjo būti sugrąžinti per mėnesį, tačiau tai nebuvo padaryta, nors A. K. 2010 m. gruodžio 13 d. buvo išsiųstas priminimas dėl vekselio apmokėjimo (T. 2, b. l. 27–28). A. K. taip pat nebuvo laiku grąžinta A. K. paskolinta pinigų suma, todėl jis kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka dėl skolos priteisimo iš A. K. (T. 2, b. l. 57–58). Visos šios aplinkybės yra svarbios vertinant A. K. veiksmus, todėl jos turi būti išsamiai ir visapusiškai ištirtos ir įvertintos.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai taip pat turėjo įvertinti, ar A. K. vėliau prieš nukentėjusiuosius A. J. ir S. U. nepanaudojo pasyviosios apgaulės rūšies, kuri pasireiškė svarbios ir reikšmingos informacijos nepateikimu. Beje, į šį nukentėjusiųjų A. J. ir S. U. atstovo apeliacinio skundo argumentą neatsakyta. Bylos duomenimis, A. K., skolindamasis pinigus iš nukentėjusiųjų A. J. ir S. U., jau buvo skolingas ir kitiems asmenims – A. V. 12 000 Lt ir A. K. 15 000 Lt. Nepaisant turimų finansinių įsipareigojimų, jis 2010 m. vasario mėnesio pabaigoje–kovo mėnesio pradžioje dar skolinosi iš A. J. 19 000 Lt ir 2010 m. rugpjūčio mėnesį iš S. U. 90 000 Lt bei 2010 m. rugsėjo mėnesį 30 000 Lt ir 1735,35 Lt. Be to, svarbu pažymėti, kad kaip tik tuo metu ir kiti kreditoriai pradėjo reikalauti iš A. K. grąžinti jiems skolas. Taigi teismai turėjo įvertinti visas šias aplinkybes, taip pat ir tai, kaip jau minėta, ar A. K. turėjo naudotų automobilių pardavimo verslą ir pajamų iš jo tam, kad grąžintų skolas, ir padaryti išvadą dėl jo tyčios turinio.
Atribojant baudžiamąją ir civilinę atsakomybę už turtinių prievolių nevykdymą svarbiausiu klausimu tampa tai, kiek šiuo atveju nuteistas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Tuo atveju, kai kreditoriaus teisės atkūrimo neperspektyvumas sudarytas sąmoningais skolininko veiksmais, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir baudžiamosios atsakomybės taikymas yra pagrįstas. Šioje byloje abiejų instancijų teismai išteisindami A. K. dėl sukčiavimo A. J. ir S. U. atžvilgiu konstatavo, kad A. K. nenuslėpė jokių duomenų apie save, nei savo turtinės padėties; nenustatyta kokių nors faktų apie jo bandymus nuslėpti turtą ir nesudarytos aplinkybės, kurios padarytų negalimą ar pasunkintų pažeistų teisių atkūrimą civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Tačiau teismai nevertino, ar A. K. sąmoningai sudarė situaciją, pagal kurią buvo pasunkintas nukentėjusiųjų pažeistų civilinių teisių gynimo būdas. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. pinigus iš A. J. ir S. U. skolinosi išrašydamas vekselius, pagal kuriuos nustatyta supaprastinta skolos priverstinio išieškojimo tvarka. Baudžiamojoje byloje nustatyta, jog A. K. savo vardu neturėjo jokio turto, nesirengė jo įsigyti bei negavo jokių teisėtų pajamų. Pažymėtina ir tai, kad suėjus šių vekselių terminui A. K. savo įsipareigojimų ir toliau nevykdė, į telefono skambučius neatsakinėjo, vengė susitikti su nukentėjusiaisiais. Teismai nesvarstė, ar A. K. jau nuo pat pradžių ketino nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų nukentėjusiesiems. Visa tai svarbu vertinant ir darant išvadą, ar tarp A. K. ir nukentėjusiųjų A. J. ir S. U. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai ar ne.
Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.
Apeliacinės instancijos teismas itin kruopščiai turi patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti.
Apeliacinės instancijos teismas privalo nuodugniai ištirti apeliaciniame skunde esančius argumentus, juos palyginti su surinkta byloje medžiaga. Savo sprendime šis teismas privalo aptarti visus esminius apeliacinio skundo argumentus ir juos motyvuotai atmesti arba pagrįsti. Apeliacinės nutarties turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas. Teismo išvados dėl bylos aplinkybių ir asmens veikos bei kaltės turi būti pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, pateikiant motyvuotas išvadas (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas kruopščiai nepatikrino priimto nuosprendžio teisėtumo bei pagrįstumo, padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio nuostatų pažeidimų, kurie sukliudė šiam teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nes joje išdėstyti motyvai vienpusiški, išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos įrodymų ir aplinkybių (BPK 20 straipsnio 5 dalis), galėjusių turėti reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Šios instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nukentėjusiųjų A. J. ir S. U. atstovo advokato V. Sviderskio skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), jį atmesdamas neišdėstė išsamių motyvuotų išvadų dėl esminių skundo argumentų (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Todėl apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis naikintina ir baudžiamoji byla grąžintina šiam teismui padarytų pažeidimų teisiniams padariniams pašalinti. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į nustatytus šioje nutartyje įstatymo pažeidimus, iš naujo patikrinti esminius nukentėjusiųjų A. J. ir S. U. atstovo advokato V. Sviderskio apeliacinio skundo argumentus dėl BK 182 straipsnio taikymo ir išdėstyti dėl jų išsamiai motyvuotas išvadas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 13 d. nutarties dalį, kuria nukentėjusiųjų S. U. bei A. J. atstovo advokato Vaidoto Sviderskio apeliacinis skundas atmestas, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Aldona Rakauskienė
Aurelijus Gutauskas
