Baudžiamoji byla Nr. 2K-137/2015
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-11022-2010-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.6.6;
1.2.7.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. sausio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. (A. V.) ir jo gynėjos advokatės Rūtos Danutės Paltarokaitės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 75 MGL dydžio (9750 Lt) bauda, 207 straipsnio 1 dalį 100 MGL dydžio (13 000 Lt) bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 100 MGL dydžio (13 000 Lt) bauda.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 8 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo A. V. gynėjos advokatės R. D. Paltarokaitės apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
A. V. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad panaudojo žinomai suklastotus dokumentus:
nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 17 d., būdamas UAB „R.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) vieninteliu akcininku bei faktiniu įmonės vadovu, savo, kaip UAB „R.“ technikos direktoriaus, parašu patvirtino žinomai suklastotus dokumentus, t. y. 2009 m. sausio 1 d. sudarytą įmonės balansą bei pelno (nuostolių) ataskaitą, kuriuose nurodyta, kad UAB „R.“ per 2008 m. uždirbo 463 363 Lt pelno ir turėjo 3,491 mln. Lt vertės nuosavo turto ir įsipareigojimų, nors UAB „R.“ 2008 m. realiai patyrė 79 996 Lt nuostolį bei turėjo 3,352 mln. Lt nuosavo turto ir įsipareigojimų, ir šiuos žinomai suklastotus finansinės atskaitomybės dokumentus panaudojo, t. y. pateikė juos VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ (toliau – LVPA), esančiai Vilniuje, Savanorių pr. 28, turėdamas tikslą gauti Europos Sąjungos paramos ir Lietuvos biudžeto lėšas, pridėdamas kaip reikalaujamus priedus prie pateiktų paraiškų: 2009 m. rugsėjo 11 d. paraiškos Nr. VP2-2.1-ŪM-01-K-02-238 pagal priemonę VP2-2.1-ŪM-01-K „Lyderis LT“ projektui „Automobilių diagnostikos prietaisų gamybos linijos įdiegimas UAB „R.“ 2,156 mln. Lt gauti; 2009 m. spalio 2 d. paraiškos Nr. VP2-2.1-ŪM-04-K-01-496 pagal priemonę VP2-2.1-ŪM-04-K „Naujos galimybės“ projektui „UAB „R.“ eksporto rinkų plėtra“ 0,853 mln. Lt gauti; 2010 m. gegužės 17 d. mokėjimo prašymo pripažinti tinkamomis 76 955,79 Lt išlaidas pagal projektą Nr. VP2-2. l -ŪM-04-K-01-496. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, savo, kaip UAB „R.“ technikos direktoriaus, parašu patvirtino žinomai suklastotą patikslintą 2010 m. sausio 18 d. įmonės balansą bei pelno (nuostolių) ataskaitą, kurioje nurodyta, kad UAB „R.“ per 2008 m. uždirbo 463 363 Lt pelno ir turėjo 3,491 mln. Lt vertės nuosavo turto ir įsipareigojimų, nors realiai UAB „R.“ 2008 m. turėjo 79 996 Lt nuostolį bei 3,352 mln. Lt nuosavo turto ir įsipareigojimų, ir 2010 m. vasario 18 d. prie paraiškos Nr. VP2-1.3-ŪM-02-K-02-138 pagal priemonę VP2-1.3-ŪM-02-K „Intelektas LT“ projektui „Inovatyvių daugiafunkcinių automobilių diagnostikos prietaisų kūrimo MTTP“ pateikė LVPA.
A. V. nuteistas pagal BK 207 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaule gavo dotaciją:
nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 17 d., būdamas UAB „R.“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) vieninteliu akcininku bei faktiniu įmonės vadovu, siekdamas apgaule gauti Europos Sąjungos Struktūrinių fondų ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšų 4105 182 Lt finansavimą, pateikė LVPA žinomai suklastotus dokumentus, siekė apgaule UAB „R.“ naudai, projektams „Automobilių diagnostikos prietaisų gamybos linijos įdiegimas“, „UAB „R.“ eksporto rinkų plėtra“ ir „Inovatyvių daugiafunkcinių automobilių diagnostikos prietaisų kūrimo MTTP“ vykdyti įgyti 4 105 182 Lt dotaciją iš Europos Sąjungos Struktūrinių fondų ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšų;
2009 m. rugsėjo 11 d. pateikė LPVA paraišką Nr. VP2-2.1-ŪM-0l-K-02-238 pagal priemonę VP2-2.1-ŪM-01-K „Lyderis LT“ projektui „Automobilių diagnostikos prietaisų gamybos linijos įdiegimas“ UAB „R.“, projekto vertė 2,156 mln. Lt, prie kurios pridėjo 2009 m. sausio 1 d. įmonės balansus bei pelno (nuostolių) ataskaitas su žinomai neteisingais duomenimis, kad UAB „R.“ 2008 m. turėjo 463 363 Lt pelno ir 3,491 mln. Lt nuosavo turto bei įsipareigojimų, nors realiai UAB „R.“ 2008 m. patyrė 79 996 Lt nuostolį bei turėjo 3,352 mln. Lt nuosavo turto ir įsipareigojimų; 2009 m. spalio 2 d. pateikė LVPA paraišką Nr. VP2-2.1-ŪM-04-K-01-496 pagal priemonę VP2-2.1-ŪM-04-K „Naujos galimybės“ projektui „UAB „R.“ eksporto rinkų plėtra“, projekto vertė 0,853 mln. Lt, prie kurios pridėjo 2009 m. sausio 1 d. įmonės balansus bei pelno (nuostolių) ataskaitas su žinomai neteisingais duomenimis, kad UAB „R.“ 2008 m. turėjo 463 363 Lt pelno ir 3,491 mln. Lt nuosavo turto ir įsipareigojimų, nors UAB „R.“ 2008 m. realiai patyrė 79 996 Lt nuostolį bei turėjo 3,352 mln. Lt nuosavo turto ir įsipareigojimų; 2010 m. vasario 18 d. pateikė LVPA paraišką Nr. VP2-1.3-ŪM-02-K-02-138 pagal priemonę VP2-1.3-ŪM-02-K „Intelektas LT“ projektui „Inovatyvių daugiafunkcinių automobilių diagnostikos prietaisų kūrimo MTTP“, projektui maksimaliai galima skirti 2 213 756 Lt paramos lėšų, prie kurios pridėjo 2010 m. sausio 18 d. įmonės balansus bei pelno (nuostolių) ataskaitas su žinomai neteisingais duomenimis, kad UAB „R.“ 2008 m. turėjo 463 363 Lt pelno ir 3,491 mln. Lt nuosavo turto ir įsipareigojimų, nors UAB „R.“ 2008 m. realiai patyrė 79 996 Lt nuostolį bei turėjo 3,352 mln. Lt nuosavo turto ir įsipareigojimų.
Pateikęs LVPA minėtus dokumentus, A. V. įgaliojo UAB „R.“ generalinį direktorių J. R. (J. R.) UAB „R.“ vardu su LVPA pasirašyti dokumentus: 2010 m. gegužės 7 d. projekto Nr. VP2-2.1-ŪM-04-K-01-496 finansavimo ir administravimo sutartį, pagal kurią projekto įgyvendinimui buvo paskirta 597 463 Lt Europos Sąjungos Struktūrinių fondų ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšų, 2010 m. birželio 17 d. projekto Nr. VP2-2.1-ŪM-01-K-02-238 finansavimo ir administravimo sutartį, pagal kurią projekto įgyvendinimui buvo paskirta 1 293 963 Lt Europos Sąjungos Struktūrinių fondų ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšų. J. R. atlikus šiuos veiksmus ir su LVPA pasirašius minėtas sutartis pagal pateiktą paraišką Nr. VP2-1.3-ŪM-02-K-02-138 projektui „Inovatyvių daugiafunkcinių automobilių diagnostikos prietaisų kūrimo MTTP“, LVPA planavo skirti finansavimą 2 213 756 Lt, iš viso už 4 105 182 Lt, o 2010 m. gegužės 17 d. pagal UAB „R.“ projektą Nr. VP2-2.1-ŪM-04-K-01-496 J. R. ir buhalterei G. T. pasirašius mokėjimo prašymą, kuriuo prašė agentūros pripažinti tinkamomis 76 955,79 Lt išlaidas už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 7 d. iki 2010 m. gegužės 14 d., ir LVPA darbuotojai – mokėjimo prašymų skyriaus vadybininkei N. B. atlikus šio prašymo patikrinimą ir pripažinus tinkamomis 72 446,28 Lt išlaidas ir pasiūlius 50 712,43 Lt apmokėti iš ES paramos ir Lietuvos biudžeto lėšų, 2010 m. liepos 7 d. LVPA pateikus paraišką asignavimų valdytojui – Ūkio ministerijai dėl 50 712,43 Lt apmokėjimo, 2010 m. liepos 14 d. buvo skirti 50 712,43 Lt, kurie pervesti į UAB „R.“ sąskaitą, esančią AB SEB banke, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini). Taip A. V., pateikdamas LVPA tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „R.“ ekonominius rodiklius, siekė apgaule UAB „R.“ naudai įgyti kitus kreditinius įsipareigojimus, t. y. 4 105 182 Lt dotaciją iš Europos Sąjungos Struktūrinių fondų ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšų, suklaidino LVPA atsakingus darbuotojus ir gavo 50 712,43 Lt dotaciją iš ES Struktūrinių fondų ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšų.
Nuteistasis A. V. ir jo gynėja advokatė R. D. Paltarokaitė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 8 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatoriai nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (be pagrindo jo veiką kvalifikavo ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai netaikė BK 40 straipsnio nuostatų) ir padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą.
Kasatorių manymu, nagrinėjamoje byloje yra aktualūs nusikaltimo tęstinumo ir idealiosios nusikaltimų sutapties klausimai. Pagal teismų praktiką ideali nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtingose BK specialiosios dalies straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTgyLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-582/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-582/2006">2K-582/2006</a>, 2K-115/2007, 2K-126/2007, 2K-412/2010, 2K-536/2010, 2K-37/2011). Sutaptis yra ideali ir tuo atveju, jei padarytos kelios veikos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant vieningą sumanymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-92/2005, 2K-516/2005, 2K-437/2006, 2K-477/2008, 2K-355/2009). Kasatoriai taip pat remiasi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>, kurioje nurodyta, kad idealios sutapties teisinė situacija gali susidaryti ir tada, kai kaltininkas, turėdamas pagrindinį tikslą panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestį (BK 182 straipsnis), tai gali padaryti tik suklastodamas atitinkamus dokumentus ir juos panaudodamas (BK 300 straipsnis), kartu apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą (BK 222 straipsnis), ir pan.
Kasatorių manymu, toks teisinis vertinimas yra taikytinas ir nagrinėjamoje byloje. UAB „R.“ 2009 m. rugpjūčio 31 d. sudarė tris konsultacines sutartis su UAB „Advanced advice“ dėl projektų parengimo dalyvauti ES struktūrinių fondų pagal Lietuvos 2007–2013 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir ekonomikos augimo veiksmų programą finansavimui gauti pagal tris paraiškas: „Lyderis LT“, „Naujos galimybės“, „Inovatyvių daugiafunkcinių automobilių diagnostikos prietaisų kūrimas“. Prie visų paraiškų buvo pateikti du dokumentai: UAB „R.“ 2009 m. sausio 1 d. įmonės balansas ir pelno mokesčių ataskaita ir 2010 m. sausio 18 d. įmonės balansas ir pelno mokesčių ataskaita, kuriuose nurodyti duomenys neatitiko po 2010 m. rugsėjo 14 d. UAB „R.“ pateiktų VĮ „Registrų centras“ duomenų. Pasak kasatorių, A. V. vieninga tyčia buvo nukreipta padaryti vieną veiką – gauti paramą, o tikslo klastoti dokumentus nebuvo. Šias aplinkybes patvirtina tai, kad UAB „R.“ vienintelio akcininko (A. V.) 2011 m. priimti sprendimai, kuriais jis įpareigoja įmonės vadovus ir buhalterijos darbuotojus sutvarkyti įmonės apskaitą už 2008 ir 2009 m., ir tai rodo, kad įmonės apskaita formuojant paraiškas nebuvo tinkamai sutvarkyta. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai)“ 31 punkte pateiktą išaiškinimą tais atvejais, kai apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą suklastojami buhalterinės apskaitos dokumentai arba apskaitos registrai, kaltininko veika kvalifikuojama tik pagal BK 222 straipsnį. Tokios praktikos laikytasi ir kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-23/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-23/2006">2K-23/2006</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ2LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-246/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-246/2011">2K-246/2011</a>. Be to, ir apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog nuteistasis A. V. siekė vieno rezultato – kad būtų suteikta parama. Taigi, kasatorių manymu, A. V. veiksmų kvalifikavimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laikytinas pertekliniu.
Kasatoriai nesutinka su teismų sprendimu neatleisti A. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. A. V. nuteistas už du nesunkius nusikaltimus, tai atitinka BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismai konstatavo, kad nėra BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos būtinosios asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos – visiško savo kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką. Kasatoriai pažymi, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau nėra jam tapatus. Pasak kasatorių, bylos medžiaga rodo, kad A. V. niekada neneigė savo padarytų veiksmų, pripažino, jog kartu su paraiškomis paramai gauti pats atspausdinęs pateikė LVPA UAB „R.“ dokumentus, kurie galėjo būti netikslūs ir klaidinantys, jis neneigė juos tvirtinęs savo parašu, nuosekliai aiškino, kad jo tikslas buvo paramos įmonei gavimas. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-60/2014). Be to, kadangi UAB „R.“ šiuo metu yra bankrutuojanti įmonė, A. V. savanoriškai savo lėšomis atlygino nusikaltimu padarytą žalą. Taigi, pasak kasatorių, teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad buvo visos sąlygos taikyti BK 40 straipsnį.
Kasatoriai dar nurodo, kad abiejų instancijų teismai vertino įrodymus, neišsamiai ištyrę visas bylos aplinkybes. Teismai neatsižvelgė ir nevertino to, kad visiškas žalos atlyginimas taip pat rodo, jog nuteistasis visiškai pripažįsta savo kaltę, nuoširdžiai gailisi ir siekia atitaisyti dėl jo veikos padarytus žalingus padarinius. Pagal teismų praktiką gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažįstamas ne tik neigiamas padarytos veikos vertinimas. Gailėjimąsi gali išreikšti ir poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti žalingus savo veikos padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems ir pan. Tačiau ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04Mi8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-82/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-82/2010">2K-P-82/2010</a>). Gailėjimusi pripažįstami ir atvejai, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODQvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-84/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-84/2010">2K-84/2010</a>).
Anot kasatorių, šiuo atveju teismai didžiausią dėmesį skyrė tam, ar nuteistasis tinkamai išreiškė savo apgailestavimą, tačiau nevertino jo parodymų padedant aiškintis svarbias bylos aplinkybes, visiško žalos atlyginimo. Kiekvienu atveju, kai baudžiamojoje byloje teismas realizuoja įstatymo jam suteiktą galimybę apsispręsti, taip pat ir asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimu, turi būti atsižvelgiama ne vien į formaliąsias teisines apsisprendimo sąlygas, bet ir į kitas svarbias bylos ypatybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04Mi8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-82/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-82/2010">2K-P-82/2010</a>). Nagrinėjamu atveju nuteistojo žodžius teismai vertino formaliai, reikalaudami, kad jis visas aplinkybes vertintų sau nenaudingai, kad besąlygiškai tvirtintų, jog tik jis atliko veiką ir surašė visus balansinius duomenis, ir deklaratyviai dėl to apgailestautų. Apeliacinės instancijos teismas kaip įrodymą, kad nuteistasis nesigaili, nurodė, jog pokalbiuose su patėviu minėjo esąs nekaltas, tačiau, pasak kasatorių, privatūs asmenų pokalbiai negali būti vertinami kaip tiesioginis įrodymas. Šis teismas nemotyvavo, kuo remdamasis nustatė, kad A. V. buvo nenuoseklus, o jo prisipažinimas yra deklaratyvaus pobūdžio. A. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino, kad jis parašu patvirtino įmonės balansą bei pelno ataskaitas, kuriuose buvo tikrovės neatitinkantys duomenys. Baudžiamasis įstatymas visiško kaltės pripažinimo bei nuoširdaus gailėjimosi nesieja su tuo, ar asmuo savo veiką vertina kaip nusikalstamą, ar nenusikalstamą, t. y. nereikalauja savo padarytos veikos teisinio įvertinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjMyLzIwMDU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-632/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-632/2005">2K-632/2005</a>). Be to, netgi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija ir LVPA vienu metu nelaikė suteiktos paramos nusikalstama, nes 2011 m. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas pripažinti sutartis Nr. S-VP2-2.1-ŪM-04-K-01-496 ir S-VP2-2.1-ŪM-0l-K-02-238 niekinėmis, prieštaraujančiomis imperatyvioms teisės normoms, taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovą grąžinti Ūkio ministerijos išmokėtus 50 712,43 Lt bei priteisti palūkanas. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas; 2013 m. vasario 8 d. ir 2013 m. vasario 13 d. mokėjimo pavedimais priteistos sumos yra sumokėtos.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į nuteistojo A. V. ir jo gynėjos advokatės R. D. Paltarokaitės kasacinį skundą siūlo jį atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnyje, dalyku – dokumentu laikytina ir finansinė atskaitomybė, kurios tikslas – patenkinti informacijos vartotojų poreikius gauti teisingą informaciją apie įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus ir pinigų srautus. Pagal teismų praktiką dokumentas laikomas suklastotu, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, kurio turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys. Nusikaltimas, numatytas BK 300 straipsnyje, padaromas tik tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, kad, siekdamas teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, jis neteisėtai suklastojo tikrą dokumentą ir norėjo taip veikti; motyvas ar tikslas kvalifikavimui reikšmės neturi.
Prokurorė nesutinka su kasatorių teiginiu, kad A. V. neturėjo tikslo klastoti dokumentų ir kad dėl to jo veiksmų kvalifikavimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį yra perteklinis. Pagal bylos medžiagą A. V., būdamas UAB „R.“ vieninteliu akcininku, faktiniu įmonės vadovu, kaip UAB „R.“ technikos direktorius, patvirtino savo parašu žinomai suklastotus dokumentus – įmonės balansą bei pelno (nuostolių) ataskaitą. Iš nuteistojo, liudytojo V. M. parodymų matyti, kad A. V. suprato, jog finansinėje atskaitomybėje bei jos prieduose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, t. y. tik preliminarūs, apytikriai, nors prie paraiškų dėl projektų savo parašu jis buvo patvirtinęs, kad paraiškose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikta informacija, jo žiniomis ir įsitikinimu, yra teisinga. Teismai padarė teisingą išvadą, kad A. V. suprato, jog pasirašo finansinius dokumentus, kuriuose pateikta informacija apie įmonės finansinę padėtį neatitiko tikrovės, juos pateikė prie paraiškų LVPA Europos paramai gauti, taip suklaidindamas LVPA atsakingus darbuotojus dėl UAB „R.“ finansinės paramos skyrimo, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia. Dėl to nuteistojo veiksmams baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Prokurorė nesutinka ir su kasatorių prašymu nuteistajam taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Teismas taiko BK 40 straipsnį tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai, be to, šio straipsnio taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga, kurią jis įgyvendina, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai pasisakė, kodėl nuteistojo neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi nenustatė vienos iš keturių sąlygų – visiško kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi, nes jo prisipažinimas buvo deklaratyvaus pobūdžio, duodamas parodymus juos traktavo sau naudinga linkme, o tokiai išvadai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas.
Atsiliepime taip pat nurodoma, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, baudžiamojoje byloje BPK 20 straipsnio nuostatos nepažeistos, teismai visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai; įrodymai gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio proceso metu, visi bylos įrodymai įvertinti kaip visuma. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad į esminius nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamojo įstatymo nuteistojo veikai, BK 40 straipsnio taikymo, prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką aplinkybių įvertinimo yra atsakyta, byla apeliacine tvarka išnagrinėta, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų.
Nuteistojo A. V. ir jo gynėjos advokatės R. D. Paltarokaitės kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 207 straipsnio ir 300 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasaciniame skunde nurodoma, kad A. V. veiksmai padarius kreditinį sukčiavimą (BK 207 straipsnio 1 dalis) be pagrindo kvalifikuoti dar ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, argumentuojant tuo, jog A. V. vieninga tyčia buvo nukreipta padaryti vieną veiką – gauti paramą, o tikslo klastoti dokumentus nebuvo.
Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 300 straipsnio 1 dalies inkriminavimo atmestini.
Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Tikro dokumento suklastojimas yra ne tik tada, kai kaltininkas neteisėtai pakeičia autentiško dokumento formą ir (ar) turinį, tokiais neteisėtais veiksmais įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją ir siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą, bet ir tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis patvirtina parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zNS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-35/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-35/2011">2K-7-35/2011</a>).
Teismų praktikoje žinomai netikrų ar žinomai suklastotų dokumentų panaudojimas ar realizavimas sukčiaujant papildomai pagal BK 300 straipsnį nekvalifikuojamas, nes netikri ar suklastoti dokumentai panaudojami ar realizuojami kaip priemonė turtui įgyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI0LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-324/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-324/2012">2K-324/2012</a>). Tačiau nagrinėjamoje byloje teismai neginčytinai nustatė, kad A. V. savo parašu patvirtino į dokumentą įtrauktų objektyvios tikrovės neatitinkančių duomenų tikrumą ir teisingumą, o būtent: A. V., būdamas vieninteliu akcininku bei faktiniu UAB „R.“ vadovu, savo, kaip UAB „R.“ technikos direktoriaus, parašu patvirtino žinomai suklastotus dokumentus – 2009 m. sausio 1 d. sudarytą įmonės balansą bei pelno (nuostolių) ataskaitą ir patikslintą 2010 m. sausio 18 d. įmonės balansą bei pelno (nuostolių) ataskaitą, kuriose nurodyta, kad UAB „R.“ 2008 m. uždirbo 463 363 Lt pelno ir turėjo 3,491 mln. Lt vertės nuosavo turto ir įsipareigojimų, nors realiai UAB „R.“ 2008 m. turėjo 79 996 Lt nuostolio bei 3,352 mln. Lt nuosavo turto ir įsipareigojimų. Vėliau A. V., turėdamas tikslą gauti Europos Sąjungos paramos ir Lietuvos biudžeto lėšų (dėl pateiktų paraiškų buvo priimti teigiami sprendimai; dalis paramos buvo pervesta įmonei), šiuos žinomai suklastotus finansinės atskaitomybės dokumentus panaudojo, pridėdamas juos kaip reikalaujamus priedus prie pateikiamų paraiškų VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūrai“. Remiantis tiek liudytojo V. M., tiek A. V. parodymais darytina išvada, kad A. V. žinojo tikrą įmonės padėtį, t. y. kad įmonė nedirba pelningai, nes reikalavo padaryti atskaitomybę, kurioje nebūtų nuostolio. Taigi A. V., pasirašydamas iš buhalterinės apskaitos programos atspausdintus dokumentus ir žinodamas, kad juose nurodyti duomenys yra tik preliminarūs, apytiksliai, įtvirtino dokumentuose nurodytą tikrovės neatitinkančią informaciją ir pateikė agentūrai, patvirtindamas, kad duomenys yra tikri. Būtent tokie A. V. veiksmai nagrinėjamoje byloje teismų buvo pagrįstai pripažinti tikro dokumento suklastojimu ir tinkamai kvalifikuoti kaip veika, numatyta BK 300 straipsnio 1 dalyje. Kasatorių argumentai, kad šios veikos kvalifikavimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį yra perteklinis, nepagrįsti. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, tokios veikos, kai kaltininkas pats pagamino netikrą dokumentą ar suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo siekdamas pagrindinio savo tikslo (įgyti svetimą turtą, turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės ar jos panaikinimo), esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, gali būti kvalifikuojamos pagal straipsnio, numatančio sukčiavimą, ir 300 straipsnio atitinkamose dalyse numatytų nusikalstamų veikų sutaptį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2006, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>). Šioje byloje nustatytos nuteistojo veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 207 straipsnį ir 300 straipsnio 1 dalį, nes toks kvalifikavimas leidžia teisiškai įvertinti visas nuteistojo įvykdytas nusikalstamas veikas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ2LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-246/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-246/2011">2K-246/2011</a>, 2K–310/2014).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija nenustatė teisinio pagrindo daryti priešingų nei pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai išvadų dėl nuteistojo A. V. veikų kvalifikavimo.
Dėl BK 40 straipsnio taikymo
Kasatoriai nurodo, kad teismai nepagrįstai neatleido A. V. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes be pagrindo nustatė, kad jis neprisipažino kaltu ir nesigailėjo padaręs nusikalstamas veikas. Kasatoriai teigia, kad A. V. niekada neneigė savo padarytų veiksmų, pripažino, jog kartu su paraiškomis paramai gauti pats atspausdinęs pateikė LVPA UAB „R.“ dokumentus, kurie galėjo būti netikslūs ir klaidinantys, neneigė juos pasirašęs, savanoriškai savo lėšomis atlygino nusikaltimu padarytą žalą, todėl buvo visos sąlygos taikyti BK 40 straipsnį.
Šie kasacinio skundo argumentai atmestini.
Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas. Pabrėžtina, kad, net nustačius visas įstatymo numatytas sąlygas, BK 40 straipsnio taikymas yra ne teismo pareiga, tačiau išlieka teismo teise, kurią jis įgyvendina įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga byloje konstatuojama tada, kai nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Tačiau ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir t. t. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODQvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-84/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-84/2010">2K-84/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04Mi8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-82/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-82/2010">2K-P-82/2010</a>, 2K-685/2012).
Nagrinėjamu atveju teismai išdėstė išsamius motyvus, paaiškinančius, kodėl nenustatė BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės – A. V. visiško prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę konstatavo, remdamasis nuteistojo A. V. bei liudytojo V. M. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad byloje nėra visų sąlygų, kurių visuma leistų spręsti BK 40 straipsnio taikymo klausimą, o būtent nenustatė visiško nuteistojo kaltės pripažinimo bei nuoširdaus gailėjimosi ir netaikė jam atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto. Nustatant šią sąlygą, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties nuteistojo parodymus ir jo pozicijos tyrimo metu ir teisme nuoseklumą. Remiantis tiek liudytojo V. M., tiek A. V. parodymais darytina išvada, kad A. V. žinojęs tikrą įmonės padėtį, nes reikalavo padaryti atskaitomybę, kurioje nebūtų nuostolio. Tuo tarpu A. V. savo kaltės dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepripažino: teigė, kad įmonės finansinės atskaitomybės nerengęs, pasirašęs tuos dokumentus, kurie buvo įmonės buhalterinėje programoje; jis nežinojo, ar duomenys ataskaitose teisingi, bet pasirašė, nes jie atrodė tikroviški, nieko apgauti nebandęs. A. V. nurodė, kad gailisi tik dėl to, kad padarė žalą, kurią atlygino. Nors žalos atlyginimas taip pat gali rodyti gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo, tačiau jis baudžiamajame įstatyme išskirtas kaip savarankiška laidavimo instituto taikymo sąlyga. Teismai, konstatavę, kad nėra pagrindo taikyti BK 40 straipsnį, nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą įvertino kaip lengvinančią atsakomybę aplinkybę. Taip pat pažymėtina, kad V. A. teisme nurodė, jog posūnis A. V. nesakęs jam, kad yra kaltas, todėl, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismas gali nurodyti galimo laiduotojo poziciją dėl asmens, už kurį ketina laiduoti, dėl jo padarytos veikos ir kitų susijusių su laidavimu aplinkybių.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamoje byloje BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta aplinkybė nenustatyta nepagrįstai. Byloje nenustačius atleidimo nuo atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visumos, A. V. pagrįstai neatleistas nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 40 straipsnio nuostatas.
Dėl esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismai išvadą dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto nebuvimo, padarė neišsamiai ištyrę visas bylos aplinkybes. Teismai neatsižvelgė į tai, kad visiškas žalos atlyginimas rodo, jog nuteistasis visiškai pripažįsta kaltę, nuoširdžiai gailisi ir siekia atitaisyti dėl jo veikos padarytus žalingus padarinius. Taip pat teismai nevertino nuteistojo realių poelgių tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu – parodymų davimo bei visiško žalos atlyginimo. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini.
Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų turinio matyti, kad skundžiami nuosprendis ir nutartis grindžiami byloje surinktais įrodymais, išvados apie faktines bylos aplinkybes yra padarytos įvertinus tiek byloje surinktus atskirus įrodymus, tiek jų visetą, ištyrus visas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes, nuosprendyje išdėstyti argumentai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo yra logiški ir neprieštaringi. Teismai ištyrė ir įvertino visas reikšmingas laidavimo instituto taikymui faktines aplinkybes, tarp jų tiek duomenis, leidžiančius spręsti apie prisipažinimą bei gailėjimąsi, tiek duomenis apie žalos atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į esminius apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, taip pat ir dėl, kasatorių manymu, nepagrįsto BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos nenustatymo yra nuosekliai atsakyta. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų pateiktu įrodymų vertinimu, nėra pagrindas pripažinti, kad teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį įrodymų vertinimas ir išvadų apie faktines bylos aplinkybes darydamas yra išimtinė teismo, nagrinėjančio bylą, teisė ir pareiga. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis bei jo gynėja, gali teikti teismui pasiūlymus dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, kurie teismui nėra privalomi.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. V. ir jo gynėjos Rūtos Danutės Paltarokaitės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Dalia Bajerčiūtė
Rima Ažubalytė
