R. K. pagal BK 202 str., 173 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-148/2015

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01019-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.2.17.6.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 14 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 30 d. nutarties.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės apribojimo bausme vieneriems metams trims mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės atlikimo laiką nuo 22 iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, bei neatlygintinai per keturis mėnesius išdirbti 100 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose.

Civiliniam ieškovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono Aplinkos apsaugos departamentui pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Ekskavatorius „EO 3322“, pagamintas 1988 m., identifikacijos Nr. (duomenys neskelbtini), draglainis ekskavatorius „EO 5652“, žalios spalvos, be numerio, krovininis automobilis „KRAZ 257“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vin. kodas (duomenys neskelbtini), žalios spalvos, pagamintas 1978 m., ir krovininis automobilis „MAN 26.240“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vin. kodas (duomenys neskelbtini), raudonos spalvos, saugomi pas R. K., nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuoti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi nuteistojo R. K. apeliacinis skundas atmestas. Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 14 d. nuosprendis paliktas galioti, pašalinus iš nuosprendžio nustatomosios dalies aplinkybę „valstybinis numeris 27161 LA“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis per 2011 m. rugpjūčio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 20 d. laikotarpį tyčia, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 1995 m. liepos 5 d. Žemės gelmių įstatymo Nr. 1-1034 12 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus angliavandenius, geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandeni bei šiluminę energiją, gali naudoti juridiniai asmenys bei šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę leidimą, išduotą Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos, ir sudarę su Vyriausybės įgaliota institucija išteklių ar ertmių naudojimo sutartį", bei 13 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodyta, kad „Lietuvos geologijos tarnyba Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoda leidimus naudoti žemės gelmių išteklius", Lietuvos Respublikos 1996 m. lapkričio 19 d. Kelių transporto kodekso Nr. l-1628 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad keleivių ir krovinių vežimo kelių transporto priemonėmis už atlygį veiklą gali vykdyti tik įmonės, turinčios nustatyta tvarka išduotą licenciją (leidimą), neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos leidimo kasti ir naudoti iškasto grunto (smėlio, žvyro), licencijos vežti krovinius, versliškai ėmėsi ūkinės, komercinės veiklos, iškasdamas valstybei priklausančius žemės gelmių išteklius – žvyrą, ne mažiau kaip 2400 kub. m, iš nelegalaus karjero Alytaus rajone, Punios seniūnijoje, Kulabiškių kaime, žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) ekskavatoriais „EO 3322“ ir „EO 652“ bei, krovinį nugabenęs savo automobiliais „MAN 26.240“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) ir neregistruota transporto priemone „KRAZ“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) už atlygį pardavė juridiniams ir fiziniams asmenims, taip gavo ne mažiau kaip 23 140 Lt pajamų.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 14 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 30 d. nutartį, baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimą (BPK 20 straipsnio) ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 202 straipsnio 1 dalį), t. y. neteisingai vertino nustatytas faktines bylos aplinkybes, nevertino jų visumos, o tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Nuteistajam neaišku, kodėl vienų liudytojų parodymai besąlygiškai vertinami kaip neginčytini įrodymai, o kitų nepagrįstai atmetami. Taip pat kasatoriui nesuprantama, kodėl apeliacinės instancijos teismas atmetė jo prašymą apklausti byloje liudytojais J. J., V. B., A. Ž., A. B., jų šeimos narius bei kaimynus, kai tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi liudytojos G. B. parodymais, kuriuose ji patvirtino pirkusi vieną mašiną žvyro 2012 m. liepos mėnesį, už kurį sumokėjo 150 Lt, tačiau konkrečiai, iš ko ji pirko žvyrą, nurodyti negalėjo. Kasatorius pažymi, kad BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi taisyklė, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pats faktas, kad teismas rėmėsi šios liudytojos parodymais, leidžia daryti prielaidą - teismą manius, kad G. B. parodymai patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Su tokia teismo pozicija kasatorius nesutinka, nes iš pateiktų liudytojos parodymų visiškai neaišku, kokias aplinkybes duoti parodymai patvirtina ar paneigia, kokia jų reikšmė sprendžiant šią bylą. Skunde atkreipiamas dėmesys, į tai, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta taisyklė, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis, tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra nusikalstamos veikos sudėties. Pasak kasatoriaus, jo veiksmai buvo nukreipti į galutinį tikslą, t. y. kūdros iškasimą, o ne į grunto pardavimą, todėl jo veikoje nebuvo BK 202 straipsnio 1 dalies subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios.

Kasatorius nurodo, kad pirmiausia už verslo tvarkos pažeidimus atsiranda administracinė atsakomybė. Baudžiamoji atsakomybė siejama su papildomais požymiais, numatytais BK 202 straipsnyje. Šie požymiai yra veiklos versliškumas arba stambus mastas. Stambaus masto sąvoka baudžiamajame įstatyme nepateikta, tačiau sisteminis įstatymų aiškinimas leidžia spręsti, kad, viršijus ATPK 173 straipsnyje numatytą 500 MGL dydžio sumą, kyla nebe administracinė, o baudžiamoji atsakomybė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTc0LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-574/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-574/2011">2K-574/2011</a>). Kasatorius pažymi, kad jam buvo inkriminuotas ne stambaus masto, o versliškumo požymis, todėl jo pajamų iš neteisėto žvyro kasimo ir pardavimo veiklos dydis nėra administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad išvežtas labai didelis žvyro kiekis, kuris buvo vežamas ilgą laiką, todėl nėra jokių abejonių, kad tai buvo daroma versliškai, t. y. formaliai ši veika atitiko neteisėtos komercinės veiklos požymius. Nuteistasis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas palaiko pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog jis, neturėdamas licencijos vežti krovinius, užsiiminėjo veiklomis ir tai darė sistemingai, ne mažiau nei tris kartus, ir tuo metu tokia veikla buvo nuolatinis ir pagrindinis jo pajamų šaltinis, t. y. šia veikla vertėsi versliškai. Atkreiptinas dėmesys, kad nusikalstamas versliškumas konstatuojamas įvertinus ne tik kaltininko veiklos pastovumą ir nuolatinį pobūdį, bet ir kitas aplinkybes (pvz., parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas), rodančias didesnį veikos pavojingumo laipsnį ir skiriančias ją nuo neteisėto vertimosi komercine ar kitokia veikla, numatyta ATPK 173 straipsnyje. Kiekvienu atveju šis klausimas sprendžiamas individualiai, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTc0LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-574/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-574/2011">2K-574/2011</a>). Kasatorius nurodo, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos akivaizdu, jog duomenų apie parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizavimą ir vykdymo atlikimą ar šios veikos vykdymą iš jo pusės nėra. Skunde akcentuojama, kad versliškumas, kaip BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymis, turi būti suvokiamas, kaip kriterijus, rodantis didesnį nusikalstamos veikos pavojingumą nei analogiško administracinės teisės pažeidimo (ATPK 173 straipsnis), todėl jis negali būti identifikuojamas vien pagal padarytų pažeidimų skaičių, veikos pastovumą ar sistemingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-335/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-335/2012">2K-335/2012</a>). Kasatoriaus teigimu, teismai, nustatydami jo veikoje versliškumo požymį, nepakankamai nuodugniai išanalizavo šio požymio turinį, akcentavo tik tęstinę, sisteminę, pastovią veiką. Išanalizavus kiekvieną iš teismų nurodytų papildomų požymių, matyti, kad jo padaryta veika atitinka administracinio teisės pažeidimo sudėtį, nes neparodo didesnio veikos pavojingumo. Skunde pažymėta, kad pragyvenimas iš nurodytos veikos apibūdina patį asmenį, darantį teisės pažeidimą, o ne jo daromą veiką. Jeigu asmuo užsiima ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalingas, ar kitokiu neteisėtu būdu nesant versliškumo ar stambaus masto požymių, tokia asmens veikla kvalifikuojama pagal ATPK 173 straipsnį. Nuteistasis tvirtina, kad iš pateiktų duomenų matyti, jog nei ikiteisminis tyrimas, nei teismai nenustatė minėtų požymių, todėl remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, konstatuotina, kad jam inkriminuotuose veiksmuose nėra visų BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimo sudėties elementų. Šiuo atveju kasatorius pažymi, kad abiejų instancijų teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos (precedento), nes analogiškoje situacijoje buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTc0LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-574/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-574/2011">2K-574/2011</a>). Skunde pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį ir palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 621 patvirtintų Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių 2 punktu, kuriame nurodyta, kad žemės savininkas ar naudotojas priklausančiame jam nuosavybės teise, suteiktame naudoti ar nuomojamame žemės sklype esančius žemės gelmių išteklius turi teisę naudoti savo ūkio reikmėms (ne pardavimui) be leidimo kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Kasatorius nurodo, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog jis nėra nelegalaus karjero Alytaus rajone, Punios seniūnijoje, Kulabiškių kaime, žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas. Aiškinantis naudotojo sąvoką aktualus Lietuvos Respublikos žemės įstatymas (toliau - LR ŽĮ), o būtent jo 2 straipsnio 11 dalis, kurioje žemės naudotoju pripažįstamas tas asmuo, kuris naudoja žemę, t. y. žemės naudotoju gali būti ne tik žemės savininkas. Kai žemės savininkas perduoda žemės sklypą naudoti kitiems asmenims nuomos, panaudos ar kitais pagrindais, šios žemės naudotoju yra ne žemės savininkas, bet nuomininkas arba panaudos gavėjas, t. y. asmuo, kuris šią žemę faktiškai naudoja. Nuteistasis pažymi, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog jis buvo šio žemės sklypo naudotojas ar savininkas. Jo (R. K.) veiksmai buvo nukreipti į grunto kasimo ir žemės lyginimo darbus nurodytame karjere, kuriuos atlikti jį pasamdė šio sklypo savininkas K. M., kuris jam už darbą pažadėjo atsilyginti žvyru, kaip jo nuosavybe. Remiantis ŽĮ 21 straipsnio 2 dalimi, būtent žemės savininkai ar kiti naudotojai privalo laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų reikalavimų. Kadangi žemės sklypo savininkas ir naudotojas yra K. M., tai jis ir turėjo pareigą kreiptis į Lietuvos geologijos tarnybą dėl leidimo parduoti žvyrą iš jam priklausančio žemės sklypo. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog jis realizavo žvyrą neturėdamas tam reikalingų leidimų, yra visiškai nepagrįsta. Pažymi, kad žodis realizuoti reiškia tam tikro daikto perleidimą, perdavimą kito asmens nuosavybėn, o būtent K. M., būdamas minėto žemės sklypo savininkas, ir perdavė jo (R. K.) nuosavybėm jo iškastą žvyrą. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai vienareikšmiškai padarė išvadą, jog jis, parduodamas iškastą iš K. M. priklausančio karjero žvyrą, siekė naudos sau, gautų pajamų nedeklaravo ir neperdavė karjero savininkui, o pasisavino. Nuteistasis pažymi, kad teisės jurisprudencijoje turto pasisavinimu laikomi tokie kaltininko veiksmai, kuriais patikėtas turtas ar esantis kaltininko žinioje turtas neteisėtai, neatlygintinai paverčiamas savo turtu (užvaldomas). Kasatorius nurodo, kad šiuo atveju abiejų instancijų teismai nustatė, jog žvyrą jis gavo kaip atlygį už atliktus darbus, sutarus su savininku K. M., todėl ir pajamas gavo už atliktą darbą, o ne savavališkai užvaldė ar neatlygintinai pavertė iškastą žvyrą savo turtu.

Kasatorius teigia, kad teismai, neišsiaiškinę, nuo kada iki kada tiksliai, kas ir su kokia technika kasė karjere žvyrą, negalėjo spręsti jo kaltės klausimo. Taip pat nuteistasis nesutinka su specialisto V. J. pateikta išvada Nr. (7)-1.7-2627. Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. įvykusiame teismo posėdyje buvo aplaukstas kaip specialistas Lietuvos geologijos tarnybos prie LR AM specialistas Vytautas A. J., kuris oficialiai ir pakartotinai patvirtino, kad išvadą pateikė vizualiai vietoje apžiūrėjęs karjerą, ir nustatė, kad iškasta apie 2400 kub. m. Tai nusprendė vizualiai „iš akies“, nes turi 2006 m. vietos nuotrauką. Tokį iškasto žvyro kiekio nustatymo būdą specialistas nurodė ir apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Specialistas A. J. teismo posėdžių metu nenurodė, kada tiksliai jis buvo atvykęs į karjerą, kaip ir kokiu būdu įvertino pasikeitimus, kaip ir kokiu būdu bei metodu apskaičiavo, kiek galėjo būti ikškasta, kur ir kokius pasikeitimus karjere jis nustatė pagal 2006 m. planą, kaip ir kur juos išmatavo bei kur pažymėjo. Pasak kasatoriaus, iš bylos medžiagos matyti, kad A. J. pateikė melagingą išvadą, o teisme davė ir melagingus parodymus, todėl dėl jo turėtų būti pradėtas ikiteisminis tyrimas ne tik už melagingos išvados pateikimą ir oficialaus dokumento suklastojimą, bet ir už melagingų parodymų davimą, apie tai jis buvo įspėtas teismo posėdyje prieš duodant parodymus. Kasatoriaus tvirtinimu, dėl nurodytų faktų, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino įrodymu geologijos specialisto išvadą, kuria buvo paremta ir Alytaus regiono Aplinkos apsaugos departamento specialisto išvada, taip pežeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalį. Skunde pažymėta, kad A. J. išvada yra nepagrįsta, nes kyla abejonių dėl specialisto naudotų metodų teisingumo, neišsamiai atlikto tyrimo ir dėl to, kad specialisto išvados neišplaukia iš atliktų tyrimų rezultatų. Atkreipiamas dėmesys, kad specialisto išvada turi būti moksliškai pagrįsta ir įtikinama. Šiuo atveju akivaizdu, kad nuosprendžio argumentai paremti specialisto išvada, kuri pagrįsta menamomis aplinkybėmis bei objektyviais duomenimis nepagrįstomis išvadomis ir prielaidomis, todėl nėra sąsajos su bendru įrodymų visetu, todėl išdėstytos aplinkybės rodo, jog įrodymai, kuriais grindžiama jo (R. K.) kaltė, neleidžia daryti patikimų išvadų apie jo kaltumą. Jo kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, nepakankamai pagrįsta įrodymais, o įrodymai kelia abejonių, kurios taip ir liko nepašalintos. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kasatoriaus darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų jo, kaip nuteistojo, veikos kvalifikavimui, išnagrinėjimui ir tai reiškia iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančių reikalavimų pažeidimą. Kasatoriaus teigimu, teismų sprendimai naikintini, nes neįrodyta, kad buvo padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Atsiliepimu į nuteistojo R. K. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Nerijus Marcinkevičius prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, ištyrė įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK reikalavimų išnagrinėjo apeliacinį skundą. Baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai, darydami išvadas, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

Atsiliepime nurodyta, kad nors R. K. teigia, jog jis buvo įsitikinęs, kad K. M. turi visus leidimus, tačiau tai, jog jis pardavęs iškastą žvyrą kaltinime nurodytu laikotarpiu nei karto nesusirūpino tuo, kad fizinis asmuo negali prekiauti gruntu, tačiau, nepaisant to, sandorius sudarinėjo, tinkamai teisės aktų nustatyta tvarka jų neįformindamas ir mokesčių valstybei nemokėdamas, įrodo jo tyčią nusikalstamai veikti. Akivaizdu, kad žvyrą jis realizavo, neturėdamas leidimų. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma neabejotinai nustatyta ir įrodyta, jog R. K., tiriamu laikotarpiu kasdamas žvyrą iš K. M. priklausančio tvenkinio ir jį parduodamas, suvokė tokius savo veiksmus ir, aštuoniems asmenims parduodamas 200 mašinų žvyro, siekė ir norėjo padarinių – iš tokios veiklos neteisėtu būdu gauti pajamų ir jų gavo. Teismo teisingai padaryta išvada, kad R. K., neturėdamas licencijos vežti krovinius, užsiiminėjo veiklomis ir tai darė sistemingai ir tuo metu tokia veikla buvo nuolatinis pagrindinis jo pajamų šaltinis, t. y. minėta veikla vertėsi versliškai. Taigi, jo veikla pagal teismų praktiką tokio pobūdžio bylose BK 202 straipsnio prasme laikytina komercine, jis suvokė tokios savo veiklos neteisėtumą ir pavojingumą, t. y. suvokė, kad veikia tyčia, ir to norėjo. Pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. K., neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos leidimo kasti ir naudoti iškasto grunto (smėlio, žvyro), neturėdamas licencijos vežti krovinius, užsiiminėjo šiomis veiklomis ir tai darė sistemingai ir tuo metu tokia veikla buvo nuolatinis pagrindinis kasatoriaus pajamų šaltinis, t. y. minėta veikla vertėsi versliškai. Pagal įstatymo formuluotę baudžiamoji atsakomybė už verslišką ėmimąsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtu būdu galima ir nesant stambaus masto požymio. Versliškumo sąvoka turi apimti ne tik veiklos pastovumą ir nuolatinį jos pobūdį, bet ir kitus požymius, skiriančius ją nuo vertimosi komercine ar kitokia veikla sąvokos, numatytos ATPK 173 straipsnio 1 dalyje. Tokie požymiai - tai parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. K. minėtus veiksmus atliko. Atsiliepime pažymėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį pirmiausia siejamas su vertimusi licencijuojama veikla, neturint galiojančios licencijos (leidimo) tokiai veiklai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad R. K. IĮ, neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, versliškai vykdė žemės grunto (žvyro) kasimo darbus, žemės gelmių išteklius, parduodant kitiems asmenims, ir tai truko laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 621 patvirtintų Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių 2 punkte nurodyta, kad žemės savininkas ar naudotojas priklausančiame jam nuosavybės teise, suteiktame naudoti ar nuomojamame žemės sklype esančius žemės gelmių išteklius turi teisę naudoti savo ūkio reikmėms (ne pardavimui) be leidimo kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Byloje duomenų, kad K. M. būtų kreipęsis į Lietuvos geologijos tarnybą dėl leidimo parduoti žvyrą iš jam priklausančio žemės sklypo, nėra. Išvežtas labai didelis žvyro kiekis, kuris buvo vežamas ilgą laiką, todėl nėra jokių abejonių, kad tai buvo daroma versliškai, t. y. formaliai R. K. veikla atitiko neteisėtos komercinės veiklos požymius. Įvertinus dar ir tai, kad BK 202 straipsnyje numatyta nusikalstama veika kėsinamasi į Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose nustatytą verslo (vertimosi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla) tvarką, kuri, kaip šios normos saugoma vertybė, sietina su esminiais teisiniais reikalavimais, keliamais ūkinės, komercinės, finansinės ir profesinės veiklos legalumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg4LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-388/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-388/2009">2K-388/2009</a>, 2K-48/2011), ekonominės veiklos požymiais laikytini ne tik pajamų gavimas, bet ir tokios veiklos tęstinumas (nevienkartinis pobūdis). Pasak prokuroro, apylinkės teismo teisingai padaryta išvada, kad R. K., neturėdamas licencijos vežti krovinius, užsiiminėjo veiklomis ir tai darė sistemingai, ir tuo metu tokia veikla buvo nuolatinis pagrindinis jo pajamų šaltinis, t. y. minėta veikla vertėsi versliškai. Taigi, jo veikla pagal teismų praktiką tokio pobūdžio bylose BK 202 straipsnio prasme laikytina komercine, jis suvokė tokios savo veiklos neteisėtumą ir pavojingumą, t. y. suvokė, kad veikia tyčia, ir to norėjo.

Atmestinas skundo argumentas atsisakyti pripažinti kaip įrodymus šioje byloje Lietuvos geologijos tarnybos specialisto išvadą, nes tai yra oficialus šaltinis ir juo netikėti pagrindo nėra. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos apsaugos ministerijos Žemės gelmių išteklių skyriaus vedėjas V. J. patvirtino duotą išvadą, atliktą tyrimą, apskaičiavimus (t. l b. l. 96-97). Ši išvada, kaip ir visi kiti bylos duomenys, patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl R. K. kaltės padarius jam inkriminuojamą veiką ir sudaro vieningą visumą, atskleidžiant BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo mechanizmą. Prokuroras pažymi, kad nors kasatorius ir bando sukelti abejonių dėl specialisto išvados patikimumo, tačiau konstatuotina, jog pateiktos specialisto išvados atitinka BPK 90 straipsnio reikalavimus. Byloje surinktų įrodymų, tarp jų ir specialisto išvadų, vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl specialisto išvadoje užfiksuotų faktinių duomenų įrodomąją reikšmę nustato bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tai, jog teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ar šališkai.

Kasatoriaus teiginys, neva apeliacinės instancijos teismas neišsamiai atsakė į apeliacinio skundo argumentus, yra grįstas vien tuo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė ne tokias išvadas, kokių tikėjosi nuteistasis. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas iš esmės pasisakė visais apeliaciniame skunde išdėstytais klausimais ir detaliai motyvavo, kodėl juos atmeta.

Nuteistojo R. K. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl R. K. nuteisimo pagal BK 202 straipsnį.

R. K. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis per 2011 m. rugpjūčio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 20 d. laikotarpį tyčia, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 1995 m. liepos 5 d. Žemės gelmių įstatymo Nr. 1-1034 12 straipsnio 1 dalį, t. y. neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos leidimo kasti ir naudoti iškasto grunto (smėlio, žvyro), pažeisdamas Lietuvos Respublikos 1996 m. lapkričio 19 d. Kelių transporto kodekso Nr. l-1628 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad keleivių ir krovinių vežimo kelių transporto priemonėmis už atlygį veiklą gali vykdyti tik įmonės, turinčios nustatyta tvarka išduotą licenciją (leidimą), neturėdamas licencijos vežti krovinius, versliškai ėmėsi ūkinės, komercinės veiklos, iškasdamas valstybei priklausančius žemės gelmių išteklius - žvyrą, ne mažiau kaip 2400 kub. m, iš nelegalaus karjero Alytaus rajone, Punios seniūnijoje, Kulabiškių kaime, žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) ekskavatoriais „EO 3322“ ir „EO 652“ bei, krovinį nugabenęs savo automobiliais „MAN 26.240“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) ir neregistruota transporto priemone „KRAZ“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) už atlygį pardavė juridiniams ir fiziniams asmenims, taip gavo ne mažiau kaip 23 140 Lt pajamų. Taigi jis nuteistas už dvi veikas: 1) neturėdamas leidimo, iškasė valstybei priklausančius žemės gelmių išteklius - žvyrą, ne mažiau kaip 2400 kub. m, iš nelegalaus karjero; 2) neturėdamas licencijos tokiai veiklai, už atlygį pardavė juridiniams ir fiziniams asmenims žvyro, taip gavo ne mažiau kaip 23 140 Lt pajamų.

Pažymėtina, kad už vertimąsi ūkine, komercine veikla pažeidimus numatyta dviejų rūšių teisinė atsakomybė. BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Pirmiausia už verslo tvarkos pažeidimus atsiranda administracinė atsakomybė. ATPK 173 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu, kai gaunamos pajamos (įplaukos) ar paskutiniųjų 12 mėnesių pajamos (įplaukos), ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė neviršija 500 MGL dydžio sumos. Iš šių dispozicijų palyginimo matyti, kad baudžiamoji atsakomybė siejama su papildomais požymiais, numatytais BK 202 straipsnyje. Šie požymiai yra veiklos versliškumas arba stambus mastas. Stambaus masto sąvoka Baudžiamajame kodekse nepateikta, tačiau sisteminis įstatymų aiškinimas leidžia spręsti, kad, viršijus ATPK 173 straipsnyje numatytą 500 MGL dydžio sumą, visais atvejais kyla nebe administracinė, o baudžiamoji atsakomybė. Pagal šį požymį kasatoriaus padaryta veika nesiekia tos ribos, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Tačiau kasatoriui buvo inkriminuotas ne stambaus masto, o versliškumo požymis.

Administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimas pagal veikos versliškumo požymį sudėtingesnis, nes kaip ATPK 173 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „vertimasis veikla“ ir BK 202 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „versliškai ėmėsi veiklos“ reiškia ne ką kita kaip veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį. Pagal įstatymo formuluotę baudžiamoji atsakomybė už verslišką ėmimąsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtu būdu galima ir nesant stambaus masto požymio. Versliškumas turi būti suvokiamas kaip kriterijus, rodantis didesnį nusikalstamos veikos pavojingumą nei analogiško administracinės teisės pažeidimo. Versliškumas kaip BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis reiškia veiklos pastovumą (ji tęsiasi gan ilgą laiką), taip pat tai, kad iš šios veiklos gaunamos pajamos yra pagrindinis ar papildomas asmens pragyvenimo šaltinis. Versliškumas identifikuojamas pagal padarytų pažeidimų skaičių, nuolatinį veikos pobūdį, pajamų dydį. Bet ši sąvoka gali apimti ir kitus požymius, skiriančius ją nuo vertimosi ūkine, komercine ar kitokia veikla sąvokos. Tai parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, atitinkamų priemonių veiklai vykdyti įgijimas ir turėjimas (automobiliai, traktoriai, staklės, kiti įrenginiai ir pan.), šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį. Kiekvienu atveju šis klausimas sprendžiamas individualiai, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių. Pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį vien dėl kelių smulkių neteisėtos veiklos epizodų neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties ir principų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-335/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-335/2012">2K-335/2012</a>).

Šioje byloje be abejonių nustatyta, kad kasatorius padarė jam inkriminuotas veikas: 1) neturėdamas leidimo, kasė valstybei priklausančius žemės gelmių išteklius – žvyrą iš nelegalaus karjero; 2) neturėdamas licencijos tokiai veiklai, už atlygį pardavė juridiniams ir fiziniams asmenims žvyro. Teisėjų kolegija neginčija šio fakto. Nei žemės kasinėjimo darbams, nei krovinių gabenimo veiklai kasatorius leidimo neturėjo. Tai kad K. M. turėjo leidimą gilinti tvenkinį, paneigia tik paties K. M., bet ne kasatoriaus atsakomybę. Pagrindinis klausimas – ar jo padaryta veika atitinka BK 202 straipsnyje numatyto nusikaltimo ar ATPK 173 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo požymius. Byloje nustatyta, kad žvyras buvo kasamas pagal susitarimą tarp K. M., kuriam priklausė tvenkinys, ir kasatoriaus dėl K. M. priklausančio tvenkinio pagilinimo. Susitarta, kad už darbą bus atlyginta iškasto žvyro kiekiu. Taigi dėl žemės darbų nustatytas tik vienas neteisėtos veikos faktas, tačiau jis turėjo tęstinį pobūdį, tęsėsi beveik metus laiko. O dėl žemės, iškastos iš tvenkinio, pardavimo, t. y. neteisėto krovinių gabenimo, nustatyta, kad žvyras buvo parduotas aštuoniems žmonėms. Parduoto žvyro kiekis skirtingas: nuo vieno sunkvežimio G. B. iki 170 mašinų A. Ž., iš viso 200 mašinų žvyro. Be to, kai kuriems iš tų asmenų atlikti kelio lyginimo darbai ir iš viso kasatorius gavo 23 140 Lt pajamų. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius niekur savo veiklos nereklamavo, niekam pats atlikti paslaugų nesiūlė, visos neteisėtos veikos padarytos suinteresuotiems asmenims kreipiantis į kasatorių ir prašant paslaugos. Kita vertus, kasatorius savo nuosavybėje turėjo ekskavatorių „EO 3322“, draglainį ekskavatorių „EO 5652“, du krovininius automobilius: „KRAZ 257“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „MAN 26.240“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Eiliniam žmogui, kuris pastoviai neužsiima žemės kasinėjimo bei krovinių (taip pat ir smėlio, žvyro) gabenimo darbais, tokia technika nereikalinga. Jos įgijimas ir buvimas pas kasatorių tik patvirtina, kad R. K. veikla, dėl kurios jis yra nuteistas, užsiima versliškai. Veikos verslišką pobūdį patvirtina ir už tvenkinio kasimą sutartas atlygis – buvo susitarta, kad už darbą bus atlyginta iškasto žvyro kiekiu, o ne pingais. Kadangi byloje nėra duomenų, kad žemė yra reikalinga paties kasatoriaus poreikiams, natūralu, kad ji bus pardavinėjama ir kasatorius pats ją realizuos suinteresuotiems asmenims savo turimu transportu. Versliškumą rodo ir kasatoriaus uždarbis. Per metus iš neteisėtos veiklos jis uždirbo ne mažiau kaip 23 140 Lt, t. y. vidutiniškai apie 2000 Lt per mėnesį. Tokios pajamos taip pat rodo, kad veiklą R. K. vykdė versliškai, o gautos pajamos buvo vienas iš pragyvenimo šaltinių. Atsižvelgiant į išvardytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai padarė pagrįstą išvadą, jog R. K. veikoje yra ne administracinio teisės pažeidimo, o nusikaltimo, numatyto BK 202 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Aldona Rakauskienė

Vytautas Piesliakas