Baudžiamoji byla Nr. 2K-138/2015
Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00020-2013-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.10.2;
1.2.10.4;
1.2.16.3;
1.2.16.4;
2.4.2.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. sausio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. nuteistas:
pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį 12 MGL dydžio (1560 Lt) bauda; pritaikius BK 64¹ straipsnį ir bausmę sumažinus 1/3, paskirta 8 MGL dydžio (1040 Lt) bauda;
pagal BK 198 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto neviešų elektroninių duomenų perėmimo) 15 MGL dydžio (1950 Lt) bauda; pritaikius BK 64¹ straipsnį ir bausmę sumažinus 1/3, paskirta 10 MGL dydžio (1300 Lt) bauda;
pagal BK 198 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto neviešų elektroninių duomenų panaudojimo) 18 MGL dydžio (2340 Lt) bauda; pritaikius BK 64¹ straipsnį ir bausmę sumažinus 1/3, paskirta 12 MGL dydžio (1560 Lt) bauda;
pagal BK 168 straipsnio 1 dalį 12 MGL dydžio (1560 Lt) bauda; pritaikius BK 64¹ straipsnį ir bausmę sumažinus 1/3, paskirta 8 MGL dydžio (1040 Lt) bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 198 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto neviešų elektroninių duomenų panaudojimo) ir pagal BK 168 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 12 MGL dydžio (1560 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 17 MGL dydžio (2210 Lt) bauda. Konfiskuotas valstybės nuosavybėn nešiojamasis kompiuteris „Lenovo G570“.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 6 d. nutartis, kuria atmestas L. B. apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
L. B. nuteistas pagal BK 198 straipsnio 1 dalį ir 198¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2013 m. vasario 21 d., būdamas Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nešiojamu kompiuteriu „Lenovo G570“, bei Vilniuje, (duomenys neskelbtini, pamatytais ir įsimintais prisijungimo prie D. J. naudojamos elektroninio pašto paskyros [email protected] vardu ir slaptažodžiu, neteisėtai, pažeisdamas informacinės sistemos yahoo.de apsaugos priemones (prisijungimo teisė buvo suteikta tik D. J., autentifikuojamai sistemoje pagal jos pačios sukurtus prisijungimo prie elektroninio pašto paskyros vardą ir slaptažodį), įvesdamas ankščiau įsimintą prisijungimo vardą ir slaptažodį, prisijungė prie elektroninio pašto paskyros jyahoo.de, pažeisdamas asmenų susižinojimo neliečiamumą, neteisėtai perėmė bei nukopijavo į nešiojamo kompiuterio „Lenovo G570“ standųjį diską ir taip įgijo neviešus elektroninius duomenis – D. J., naudojančios elektroninio pašto adresą [email protected], ir D. Č., naudojančios elektroninio pašto adresą [email protected], privataus pobūdžio susirašinėjimą, kuriuos iki 2013 m. gegužės 14 d. laikė jam priklausančiose elektroninio pašto paskyrose [email protected] ir [email protected].
L. B. nuteistas pagal BK 168 straipsnio 1 dalį ir 198 straipsnio 1 dalį už tai, kad keršydamas D. J. už tai, jog ši atsisako su juo artimai bendrauti, 2013 m. vasario 21 ir 22 d., būdamas ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje Vilniuje ir pasinaudodamas nenustatyta kompiuterine technika, iš elektroninio pašto paskyrų [email protected] ir [email protected] išsiuntė elektroninio pašto adresais: [email protected], [email protected], [email protected], [email protected], [email protected] ir [email protected], taip viešai paskleidė neviešus elektroninius duomenis – nusikalstamu būdu surinktą informaciją apie D. Č. ir D. J. privatų gyvenimą, jų susirašinėjimą elektroniniu paštu.
Nuteistasis L. B. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 6 d. nutartį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 6 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesivadovavo teisės normų visumos ir dalies, bendrosios ir specialiosios normų konkurencijos įveikimo, nusikaltimų daugeto kvalifikavimo taisyklėmis. Jo padarytoje veikoje yra nusikalstamų veikų, numatytų BK 168 straipsnio 1 dalyje ir 198 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Tačiau, pasak kasatoriaus, jo veiksmai kvalifikuotini vien tik pagal BK 198 straipsnio 1 dalį, nes ji laikytina specialiąja norma BK 168 straipsnio 1 dalies normos atžvilgiu (specialiąja laikoma tokia norma, kuri bent iš dalies sutampa su bendrosios normos veikimo sritimi (adresatu, veikimo sąlygomis), tačiau numato kitokį teisinį reguliavimą negu bendroji norma; šiuo atveju veikos dalykas yra elektroniniai duomenys). Kadangi šios normos tarpusavyje konkuruoja kaip bendroji ir specialioji, turi būti taikoma BK 198 straipsnio 1 dalis pagal principą lex specialis derogat legi generali. Bendroji ir specialioji normos gali būti pritaikytos kartu tik tuo atveju, jeigu padaryti keli tarpusavyje nesusiję nusikaltimai, kurių vienas atitinka specialiąją, o antras – bendrąją normas (yra reali nusikaltimų sutaptis).
Pasak kasatoriaus, jo padarytoje veikoje yra nusikalstamų veikų, numatytų BK 198 straipsnio 1 dalyje ir 198¹ straipsnio 1 dalyje, požymiai, tačiau jo veiksmai kvalifikuotini vien tik pagal BK 198 straipsnio 1 dalį, kuri laikytina norma visuma BK 198¹ straipsnio 1 dalies normos atžvilgiu (norma visuma apima visą veiką ir ją atitinka tiksliausiai, o kita norma atitinka tik kvalifikuojamos veikos dalį), jos objektyvusis požymis – veika – apima visus neteisėtus veiksmus, t. y. neteisėtą prisijungimą, elektroninių duomenų perėmimą ir panaudojimą. Esant visumos ir dalies konkurencijai, taikoma visumą nustatanti norma, nes ji atitinka visus padarytos veikos požymius, išskyrus atvejį, kai nusikalstamos veikos dalis, įeinanti į visumą, yra pavojingesnė nei pati visuma ir reikalauja sutapties taikymo.
Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai jam inkriminuotas nusikalstamas veikas kvalifikavo kaip realią nusikaltimų sutaptį, motyvuodamas tuo, kad tarp elektroninių duomenų surinkimo ir jų paviešinimo praėjo savaitė. Pagal teismų praktiką nusikaltimų sutaptis yra ideali, kai kelios veikos padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant vieningą sumanymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-92/2005, 2K-516/2005, 2K-437/2006, 2K-477/2008, 2K-355/2009); subjekto veiksmai sudaro idealią veikų sutaptį, nes yra apimti vieningo sumanymo, nors veikos ir buvo padarytos penkerių mėnesių laikotarpiu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012). Anot kasatoriaus, priešingai nei nustatė teismai, bylos duomenys, patvirtinantys jo tyčios valinį ir intelektualųjį elementus, leidžia daryti išvadą, kad visi jam inkriminuoti nusikalstami veiksmai, t. y. neviešų elektroninių duomenų surinkimas (BK 198 straipsnio 1 dalis) ir viešas paskleidimas (BK 198 straipsnio 1 dalis), nors ir yra šiek tiek nutolę vienas nuo kito laiko prasme, atitinka idealią nusikaltimų sutaptį.
Kasatorius taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų faktinių bylos duomenų, rodančių, kad visi jam inkriminuoti veiksmai buvo apimti vieningos tyčios, o apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad jo konkretizuota tyčia surinkti neviešus elektroninius duomenis jų rinkimo metu peraugo į nekonkretizuotą tyčią, pasireiškusią tų duomenų surinkimu bei viešu jų paskleidimu, kuris laiko prasme buvo šiek tiek nutolęs nuo jų surinkimo. Tikslo ribų išsiplėtimas nuo vien neteisėto neviešų duomenų įgijimo pažeidžiant apsaugos priemones (konkretizuotos tyčios) iki neteisėto įgijimo ir paviešinimo (nekonkretizuotos tyčios) tyčios vieningumo nepanaikina. Ne mažiau svarbu ir tai, kad duomenis įgijus ir tyčiai transformavusis iš apibrėžtos į neapibrėžtą, t. y. sugalvojus įgytus duomenis ir paviešinti, kasatorius šio tikslo siekė beveik nenutrūkstamais veiksmais. Šiuo atveju skirtingų veiksmų atlikimas veikos darymo pradžioje susiformavusiam bendram tikslui įgyvendinti (įgyti ir paviešinti duomenis) rodo, kad buvo veikiama vieninga tyčia. Ta aplinkybė, kad abiem atvejais kasatorius norėjo ir kryptingai siekė rezultato, nepanaikina sumanymo vientisumo ir tikslo bendrumo (neteisėto duomenų įgijimo metu susiformavo galutinis sumanymas taip pat ir pranešti, nors ir netinkamomis priemonėmis, apie padarytas nusikalstamas veikas). Kasatoriaus manymu, jam inkriminuotos dvi nusikalstamos veikos (pagal BK 198 straipsnio 1 dalį) turi būti kvalifikuojamos kaip ideali nusikaltimų sutaptis.
Kasatorius taip pat nesutinka su teismų sprendimu nepatenkinti jo prašymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nesant BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų. Pagal teismų praktiką BK 40 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik nustačius, kad kaltininkas anksčiau yra neteistas ir padarė vieną nusikalstamą veiką, išskyrus tuos atvejus, kai kaltininkas padaro idealią sutaptį sudarančias kelias nusikalstamas veikas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04Mi8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-82/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-82/2010">2K-P-82/2010</a>). Kasatoriaus manymu, kadangi jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip ideali nusikalstamų veikų sutaptis, laikytina, kad jis nusikalto pirmą kartą. Be to, jis prisipažino kaltu, gailėjosi, tiesioginės žalos nepadarė, nėra duomenų, kad jis linkęs ateityje daryti naujas nusikalstamas veikas, todėl laikytina, kad jis atitinka BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad teismui nebuvo pateikta duomenų, jog jo pasirinktas laiduotojas yra vertas teismo pasitikėjimo.
Kasatorius dar nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nes nepasisakė dėl reikšmingos apeliacinio skundo dalies, kuria buvo prašoma įvertinti baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą ultima ratio doktrinos kontekste, taip iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 5 dalį.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas atsiliepimu į nuteistojo L. B. kasacinį skundą prašo jį atmesti.
Prokuroras nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad jo nusikalstami veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip viena tęstinė nusikalstama veika, numatyta BK 198 straipsnio 1 dalyje, ir kad yra pagrindas jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino L. B. kaltu padarius keturias nusikalstamas veikas, numatytas BK 198¹ straipsnio 1 dalyje, 168 straipsnio 1 dalyje ir 198 straipsnio 1 dalyje. L. B. neteisėtai, pažeisdamas informacinės sistemos yahoo.de apsaugos priemones (prisijungimo teisė buvo suteikta tik D. J.), suvesdamas ankščiau įsimintą prisijungimo vardą ir slaptažodį, prisijungė prie elektroninio pašto paskyros [email protected]; šie jo veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 198 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.
Prokuroras sutinka su tuo, kad tais atvejais, kai padarytoje nusikalstamoje veikoje, numatytoje BK 168 straipsnyje, yra ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 166 straipsnyje, požymiai, vadovaujantis teisės normų dalies ir visumos konkuravimo taisyklėmis, nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama tik pagal BK 168 straipsnio 1 dalį. Todėl teismas pagrįstai L. B. nusikalstamus veiksmus – neteisėtą informacijos apie D. J. ir D. Č. privatų gyvenimą paviešinimą kvalifikavo tik pagal BK 168 straipsnio 1 dalį, 198 straipsnio 1 dalį. Prokuroras pažymi, kad L. B. neteisėtai viešai atskleidė elektroniniu pavidalu laikomą informaciją (nuotraukas, susirašinėjimą elektroniniu paštu) apie privatų dviejų asmenų gyvenimą. Tiesioginis šios nusikalstamos veikos objektas yra žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, o dalykas – nevieši elektroniniai duomenys. Todėl, priešingai negu teigia kasatorius, šie nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip dviejų nusikaltimų, numatytų BK 168 straipsnio 1 dalyje ir 198 straipsnio 1 dalyje, sutaptis.
Prokuroras nurodo, kad nėra teisinio pagrindo taikyti L. B. BK 40 straipsnio nuostatas. Vadovaujantis BK 40 straipsnio 2 dalimi, asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tik esant visoms būtinoms sąlygoms, apibūdinančioms nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei jo nusikalstamą elgesį; viena iš sąlygų yra tai, kad asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką. L. B. padarė keturias nusikalstamas veikas. Kasatorius, nusikalstamas veikas, numatytas BK 168 straipsnio 1 dalyje, 198 straipsnio 1 dalyje (neviešų elektroninių duomenų apie D. J. ir D. Č. privatų gyvenimą (jų susirašinėjimą elektroniniu paštu) viešas paskleidimas), padarė praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui (savaitei) po to, kai buvo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 198¹ straipsnio 1 dalyje, 198 straipsnio 1 dalyje (neteisėtai prisijungta prie D. J. elektroninio pašto, perimti, įgyti nevieši elektroniniai duomenys). Be to, šios nusikalstamos veikos padarytos esant skirtingai kaltinamojo tyčiai. L. B. patvirtino, kad prie D. J. elektroninio pašto paskyros neteisėtai prisijungė iš smalsumo, norėdamas gauti informacijos apie merginos, su kuria planavo bendrą ateitį, asmeninį gyvenimą. Vėliau, susipažinus su šia informacija, jam kilo sumanymas paviešinti ją ir taip pakenkti tuo metu jau nenorinčiai bendrauti buvusiai draugei. Bylos duomenys patvirtina, kad L. B. padarė keletą nusikalstamų veikų (reali nusikalstamų veikų sutaptis), todėl pagal teismų praktiką jis nelaikytinas asmeniu, pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką.
Nuteistojo L. B. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
Savo prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka kasatorius argumentuoja tuo, kad šis teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį ir 332 straipsnio 5 dalį, nes nepasisakė dėl apeliacinio skundo dalies, kuria buvo prašoma įvertinti baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą ultima ratio doktrinos kontekste. Tačiau, kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo, galutiniu prašymu apeliantas prašė taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o pagal BPK 332 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Pagal teismų praktiką, nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeisti minėti BPK reikalavimai. Tokio pobūdžio pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pateikė motyvuotas išvadas, kad L. B. padarė nusikalstamas veikas, kuriomis pažeidė asmens privataus gyvenimo neliečiamumą, taip pat ir asmens susižinojimo neliečiamumą kaip garantuojamą galimybę laisvai keistis asmeninio pobūdžio informacija neatskleidžiant jos tretiesiems asmenims. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodoma, kad žmogaus privatus gyvenimas, asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas yra neliečiami. Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmens teisė į privatumą apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, žmogaus fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Šios bylos kontekste svarbu tai, kad neteisėtas prisijungimas prie D. J. naudojamos elektroninio pašto paskyros buvo padarytas pažeidžiant elektroninio pašto apsaugos priemones, šis prisijungimas sudarė galimybes sistemoje padaryti kitą – su asmens privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimu susijusią nusikalstamą veiką, t. y. sužinoti ir viešai paskelbti informaciją apie kito žmogaus privatų gyvenimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyti ultima ratio principo pažeidimai, o L. B. padarytos veikos siekia pavojingumo laipsnį, kuris būtinas baudžiamajai atsakomybei atsirasti.
Dėl BK 198¹ straipsnio ir 168 straipsnio taikymo
Kasatoriaus teigimu, jo neteisėti veiksmai prisijungiant prie D. J. naudojamos elektroninio pašto paskyros turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 198 straipsnio 1 dalį, nes šioje dalyje esanti norma laikytina norma visuma BK 198¹ straipsnio 1 dalies atžvilgiu. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini.
Neteisėtas prisijungimas prie informacinės sistemos (toliau – IS) BK 198¹ straipsnyje numatytas atsižvelgiant į 2001 m. lapkričio 23 d. Konvencijos dėl elektroninių nusikaltimų 2 straipsnį ir 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2005/222/TVR dėl atakų prieš informacines sistemas (OL 2005 L 69, p. 67) 2 straipsnį. Įgyvendinant šiuos teisės aktus neteisėtas prisijungimas BK 198¹ straipsnyje kriminalizuotas kaip savarankiška nusikalstama veika, t. y. be tiesioginio ryšio su kitomis jau sistemoje padaromomis veikomis. Be to, BK 198¹ straipsnyje numatytos veikos inkriminavimui būtina nustatyti, kad prie IS buvo prisijungta pažeidžiant šios sistemos apsaugos priemones. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu tai, kad vartotoją elektroninio pašto sistemoje leidžianti nustatyti autentiškumo patvirtinimo procedūra gali būti laikoma viena iš šios sistemos saugumo (taip pat ir konfidencialumo) užtikrinimo priemonių. O teisėto vartotojo tapatybę patvirtinančių duomenų neteisėtas įvedimas, suklaidinant sistemą, laikytinas šios sistemos apsaugos priemonių pažeidimu ir atitinka tik neteisėto prisijungimo prie IS veikos padarymo būdą. Taigi, byloje nustatyto neteisėto prisijungimo prie elektroninio pašto paskyros [email protected] vertinimui taikant tik BK 198 straipsnį, iš baudžiamosios teisės pozicijų liktų neįvertintas pats neteisėto prisijungimo prie paskyros veiksmas. Todėl, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, BK 198¹ straipsnio 1 dalies, o ne BK 198 straipsnio 1 dalies norma pripažintina norma visuma ir taikytina kvalifikuojant neteisėtą prisijungimą prie informacinės sistemos, šiuo atveju - prie elektroninio pašto paskyros.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad kasatoriaus veiksmai, kuriais iš elektroninio pašto paskyrų [email protected] ir [email protected] buvo išsiųstas privatus D. Č. ir D. J. susirašinėjimas elektroniniu paštu, neteisingai kvalifikuoti pagal BK 198 straipsnio 1 dalį ir 168 straipsnio 1 dalį. Tokie veiksmai, anot kasatoriaus, turėtų būti vertinami tik pagal BK 198 straipsnio 1 dalį, nes pastarasis straipsnis laikytinas specialia norma BK 168 straipsnio atžvilgiu. Šie kasatoriaus teiginiai taip pat laikytini nepagrįstais ir atmestini.
Sprendžiant BK 168 ir 198 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų atribojimo klausimą, visų pirma, pažymėtina, kad BK 168 straipsnyje kriminalizuotas asmens privataus gyvenimo pažeidimas ne tik fizinėje, bet taip pat ir elektroninėje erdvėje. Šiame straipsnyje nurodyti neteisėto informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimo ar panaudojimo veiksmai, palyginus su BK 198 straipsnyje numatytaisiais, yra konkretesni, tiesiogiai susiję būtent su asmens privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimais. BK 168 straipsnio 1 dalyje numatyta norma turi ir visus bendrojoje normoje (BK 198 straipsnio 1 dalis) nurodytus požymius, tačiau reguliuoja įstatymo leidėjo specialiai išskirtus privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimo atvejus. Todėl BK 168 straipsnio 1 dalyje nurodyta norma laikytina specialiąja, o BK 198 straipsnio 1 dalyje esanti – bendrąja. Antra, svarbu yra tai, kad viešas informacijos apie kito žmogaus privatų gyvenimą paskelbimas galimas ne tik fizinėje, bet ir elektroninėje erdvėje, todėl šioje erdvėje (pvz., elektroniniu paštu) paskelbta informacija turi ir visus elektroninių duomenų požymius. Taigi BK 198 straipsnio taikymas vien dėl to, kad nusikalstamos veikos dalykas, t. y. informacija apie kito žmogaus privatų gyvenimą, yra elektroninių duomenų formos, nepagrįstas. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad L. B. veiksmų – privataus D. Č. ir D. J. susirašinėjimo išsiuntimo šešiais elektroninio pašto adresais, kvalifikavimas pagal idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, t. y. pagal BK 168 ir 198 straipsnius yra netinkamas (perteklinis). Šie veiksmai kvalifikuotini tik pagal BK 168 straipsnio 1 dalį.
Byloje taip pat nustatyta, kad L. B., pažeisdamas asmens susižinojimo neliečiamumą, neteisėtai perėmė ir įgijo (nukopijuodamas) privataus pobūdžio susirašinėjimą tarp D. J. ir D. Č., kurį laikė jam priklausančiose elektroninio pašto paskyrose [email protected] ir [email protected]. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal BK 168 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla ir tais atvejais, kai be asmens sutikimo viešai paskelbiama informacija apie kito žmogaus privatų gyvenimą, jeigu ji buvo surinkta darant BK 165–167 straipsniuose, taigi ir BK 166 straipsnyje numatytą veiką. Tokiais atvejais, vadovaujantis normų visumos ir dalies konkurencijos sprendimo taisyklėmis, padaryta veika kvalifikuotina taikant tik BK 168 straipsnį. Minėti L. B. veiksmai neteisėtai gaunant privataus pobūdžio susirašinėjimą tarp D. J. ir D. Č. atitinka BK 166 straipsnyje nurodytos veikos požymius, taigi šie veiksmai ir tolesnis neteisėtas gautos informacijos paskelbimas kvalifikuotini tik pagal BK 168 straipsnį. Šios bylos kontekste svarbu tai, kad BK 166 straipsnio 1 dalyje nurodyta perėmimo veika yra siejama su asmens elektroninių ryšių tinklais siunčiamų pranešimų, t. y. tų duomenų, kurie dar yra perdavimo procese, perėmimu. Tuo tarpu asmens susižinojimo neliečiamumo pažeidimus, padarytus neteisėtai gaunant ir laikant nebe siuntimo procese esančią informaciją, tinkamiau atspindi kitokio asmens susižinojimo neliečiamumo pažeidimo požymis. Be kita ko, pažymėtina, kad BK 166 straipsnio prasme pranešimais, nepriklausomai nuo to, ar jie yra siuntimo procese, ar saugomi IS po jų perdavimo, laikytini ir tokie pranešimai, kurie yra elektroninių duomenų formos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šioje dalyje L. B. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 198 straipsnį yra perteklinis.
Teismų sprendimai yra keistini L. B. veikas kvalifikuojant pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį (L. B. neteisėtas prisijungimas prie elektroninio pašto paskyros [email protected], panaudojus D. J. slaptažodį) ir 168 straipsnio 1 dalį (kasatoriaus veiksmai, kuriais iš elektroninio pašto paskyrų [email protected] ir [email protected] šešiais elektroninio pašto adresais buvo išsiųstas privatus D. Č. ir D. J. susirašinėjimas elektroniniu paštu).
Dėl realios nusikalstamų veikų sutapties
Kasatoriaus teigimu, teismas nepagrįstai jo padarytas nusikalstamas veikas kvalifikavo kaip realią nusikalstamų veikų sutaptį, motyvuodamas tuo, kad tarp elektroninių duomenų surinkimo ir jų paviešinimo praėjo savaitė. Anot kasatoriaus, teismas neatsižvelgė į tai, kad jo konkretizuota tyčia surinkti neviešus elektroninius duomenis jų rinkimo metu peraugo į nekonkretizuotą tyčią, pasireiškusią tų duomenų surinkimu bei viešu jų paskleidimu.
Pirmosios instancijos teismas L. B. veiksmus neteisėtai prisijungiant prie elektroninio pašto paskyros [email protected], taip pat pažeidžiant asmenų susižinojimo neliečiamumą, neteisėtai perėmus bei įgijus neviešus elektroninius duomenis – D. J. ir D. Č. privataus pobūdžio susirašinėjimą – ir juos laikius, kvalifikavo pagal BK 198 straipsnio 1 dalį ir 198¹ straipsnio 1 dalį (kaip realią nusikaltimų sutaptį), o jo veiksmus viešai paskleidus neviešus elektroninius duomenis – pagal BK 168 straipsnio 1 dalį ir 198 straipsnio 1 dalį (kaip idealią nusikaltimų sutaptį).
Apeliacinės instancijos teismas savo sprendime nurodė, kad pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog L. B., neteisėtai prisijungdamas prie D. J. elektroninio pašto bei perimdamas ir įgydamas neviešus elektroninius duomenis, iš pradžių darė tai iš smalsumo, turėdamas tikslą sužinoti apie jį dominančios merginos asmeninį gyvenimą. Tačiau vėliau, susipažinus su šia informacija ir jos turiniu, jam kilo sumanymas šią informaciją paviešinti, turint tikslą pakenkti, atkeršyti savo buvusiai draugei, t. y. atsirado savarankiškas, naujai susiformavęs ketinimas padaryti nusikalstamas veikas. Dėl to yra pagrindas teigti, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos esant skirtingai tyčiai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje L. B. padarytos nusikalstamos veikos sudaro ne idealiąją, o realiąją nusikalstamų veikų sutaptį.
Reali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas skirtingu laiku keliomis savarankiškomis veikomis padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų tiek skirtinguose, tiek tuose pačiuose Baudžiamojo kodekso straipsniuose ar straipsnių dalyse (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-412/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-412/2010">2K-412/2010</a>, 2K-37/2011). Tuo tarpu ideali nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika tuo pačiu metu padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtingose BK specialiosios dalies straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE1LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-115/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-115/2007">2K-115/2007</a>, 2K-126/2007, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-412/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-412/2010">2K-412/2010</a>, 2K-536/2010, 2K-37/2011). Kita vertus, kai kuriais atvejais sutaptį galima laikyti idealia ir tuo atveju, kai kelios veikos padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant vieningą sumanymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012).
Byloje nenustatyta, kad L. B. veiksmais neteisėtai prisijungiant prie elektroninio pašto paskyros [email protected], gaunant privataus pobūdžio D. J. ir D. Č. susirašinėjimą elektroniniu paštu ir vėliau šį susirašinėjimą išsiunčiant šešiais elektroninio pašto adresais buvo siekta vieno pagrindinio tikslo – viešai paskleisti informaciją apie asmens privatų gyvenimą, ir kad juos jungė vieningas sumanymas. Priešingai, iš bylos medžiagos darytina išvada, kad neteisėto prisijungimo prie D. J. elektroninio pašto dėžutės tikslas buvo patikrinti, kokio turinio susirašinėjimas yra jos pašto dėžutėje. Kitas savarankiškas sumanymas ir tyčia atskleisti tretiesiems asmenims išsaugotas nuotraukas ir susirašinėjimą kilo tada, kai L. B. atsitiktinai pastebėjo minėtas nuotraukas ir perskaitė D. J. ir D. Č. susirašinėjimą (T. 1, b. l. 164–165). Taigi šioje situacijoje, teisėjų kolegijos nuomone, visos L. B. padarytos nusikalstamos veikos nebuvo susijusios viena ta pačia paskata (motyvu), susiformavusia viena tyčia, taigi ir nebuvo neatskiriamos jo padarytos veikos dalys.
Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo
Kasatorius skunde teigia, kad jis nepagrįstai nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pritaikius BK 40 straipsnį. Jis nurodo, kad teismai nepagrįstai nelaikė jo asmeniu, pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, kaip to reikalauja BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas. Taip pat kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad teismui nepateikta duomenų, jog jo pasirinktas laiduotojas yra vertas teismo pasitikėjimo.
BK 40 straipsnyje numatyta galimybė asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tik jeigu yra visos šio straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas gali taikyti BK 40 straipsnį tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04Mi8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-82/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-82/2010">2K-P-82/2010</a>, 2K-7-75/2011).
Pagal BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasmę asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04Mi8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-82/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-82/2010">2K-P-82/2010</a>, 2K-7-75/2011, 2K-305/2011). Kaip konstatavo teisėjų kolegija, L. B. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 198¹ straipsnio 1 dalyje ir 168 straipsnio 1 dalyje, kurios tarpusavyje sudaro realiąją sutaptį, todėl jis pagrįstai nelaikytas asmeniu, pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką. Atitinkamai nagrinėjamoje byloje pagrįstai nenustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybė.
BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, kad laiduotoju gali būti skiriamas tik vertas teismo pasitikėjimo, galintis daryti teigiamą įtaką kaltininkui asmuo. Ši sąlyga turi savarankišką reikšmę, todėl konstatuojant ją būtinas išsamus šios sąlygos motyvavimas. Taigi, laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2010). Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat jo charakteristiką ir kt. duomenis, pavyzdžiui, argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIzLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-323/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-323/2007">2K-323/2007</a>, 2K-239/2008, 2K-84/2010). Be to, pagal teismų praktiką dėl BK 40 straipsnio taikymo laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04Mi8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-82/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-82/2010">2K-P-82/2010</a>). Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius yra pateikęs tik 2013 m. lapkričio 7 d. prašymą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (T. 2, b. l. 32–34), kuriame teiginys, kad S. B. yra verta teismo pasitikėjimo ir gali daryti teigiamą įtaką L. B., grindžiamas tik tuo, kad ji yra nepriekaištingos reputacijos ir daugiau kaip 13 metų dirba valstybės tarnyboje, kitų duomenų byloje nėra pateikta. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta duomenų, kurie paneigtų teismų padarytas išvadas dėl duomenų apie laiduotoją ir jo galimybes daryti teigiamą įtaką kaltininkui nebuvimo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 6 d. nutartį pakeisti:
panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis dėl L. B. nuteisimo pagal BK 198 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto elektroninių duomenų perėmimo) ir 198 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto neviešų elektroninių duomenų panaudojimo);
panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalį, kuria L. B. pagal BK 198 straipsnio 1 dalį ir 168 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu;
panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalį, kuria L. B. pagal BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalį subendrintos bausmės jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta 17 MGL dydžio (2210 Lt) bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas pagal BK 168 straipsnio 1 dalį ir 198¹ straipsnio 1 dalį bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant ir paskirti galutinę subendrintą bausmę 10 MGL (376 Eur).
Likusias Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 6 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Dalia Bajerčiūtė
Rima Ažubalytė
