Civilinė byla Nr. 3K-3-366-969/2017
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorijos:
3.3.4.2.1; 3.3.4.5; 3.6.1.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. spalio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje, atnaujinus procesą, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. N. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. N. ieškinį atsakovei Švedijos Karalystės ambasadai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į eitas pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė S. N. 2006 m. vasario 8 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl atleidimo iš darbo – Švedijos Karalystės ambasadoje eitų kultūros ir informacijos projektų vadovo pareigų. Ieškovė prašė teismo pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti ją į eitas pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, taip pat priteisti 50 000 Lt (14 481 Eur) neturtinės žalos, patirtos dėl neteisėto atleidimo, atlyginimą.
Ieškovė S. N. nurodė, kad Švedijos Karalystės ambasadorė 2005 m. gruodžio 30 d. priėmė įsakymą ją atleisti iš darbo nuo 2006 m. sausio 2 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Ieškovės teigimu, jos atleidimas iš darbo yra neteisėtas, nes ji, pažeidžiant DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą draudimą, atleista laikino nedarbingumo laikotarpiu, be to, nenurodant, už kokį šiurkštų darbo drausmės pažeidimą atleidžiama (DK 235 straipsnio 1 dalis). Ieškovė taip pat nurodė, kad dėl neteisėto atleidimo iš darbo ji patyrė daug dvasinių išgyvenimų, pažeminimą, buvo pakenkta jos reputacijai, dėl to itin pablogėjo jos sveikata (po patirto streso ieškovė nustojo valdyti abi kojas, dvi savaites nevaikščiojo), taigi jai padaryta neturtinės žalos.
II. Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. birželio 5 d. nutartimi bylą pagal ieškovės ieškinį Švedijos Karalystės ambasadai nutraukė kaip nenagrinėtiną teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas nutartyje nurodė, kad užsienio valstybė turi teisę pasinaudoti valstybės imunitetu nuo kitos užsienio valstybės teismo jurisdikcijos. Pagal 1961 m. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių ambasada turi valstybės imuniteto teisę, t. y. analogišką valstybės imunitetą kaip ir atstovaujamoji valstybė, nes ambasados veiksmai neatskiriami nuo valstybės suvereniteto įgyvendinimo, ambasada ar kitokia diplomatinė atstovybė yra valstybės aparato dalis, todėl ieškinio pareiškimas ambasadai iš esmės reiškia ieškinio pareiškimą valstybei. Teismas pažymėjo, kad šiuolaikinė tarptautinė teisė ir tarptautinės teisės doktrina pripažįsta riboto imuniteto doktriną, suteikiančią imunitetą nuo užsienio valstybės teismų jurisdikcijos tik valstybės veiklai viešosios teisės srityje, eliminuojant galimybę remtis imunitetu privatinės teisės srityje, nesusijusioje su suverenumo vykdymu. Siekiant išsiaiškinti, ar nagrinėjamoje byloje atsakovė turi teisę remtis valstybės imunitetu, būtina išsiaiškinti ieškovę ir atsakovę siejusių santykių pobūdį, nes tai lemia, koks imunitetas – absoliutus ar ribotas – bus taikomas valstybei. Nors ieškovė ir atsakovė buvo sudariusios darbo sutartį, tačiau ieškovės pareigybė – kultūros ir informacijos projektų vadovė – suponuoja tai, kad tarp šalių susiklostė ne darbo (privatiniai), o valstybės tarnybos (viešieji) teisiniai santykiai: ieškovės atliekamos funkcijos buvo susijusios su Švedijos Karalystės suvereniteto įgyvendinimu, nes ambasada, kaip užsienio valstybės diplomatinės tarnybos institucija, atstovauja užsienio valstybei, palaiko tarpvalstybinius santykius, įgyvendina užsienio politikos tikslus, gina jos piliečių ir kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, ir tokio pobūdžio darbas, kokį atliko ieškovė, pagal Lietuvos teismų praktiką priskirtinas santykiams, patenkantiems į viešosios teisės reglamentavimo sritį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-1/1998; 2001 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2001). Teismas pažymėjo, kad teismo galimybė ginti pažeistas ieškovės teises viešosios teisės srityje, kai atsakovė yra užsienio valstybė, priklauso nuo to, ar užsienio valstybė reikalaus taikyti jai imunitetą. Švedijos Karalystės ambasada 2006 m. gegužės 19 d. pranešime nurodė, kad Švedijos Vyriausybė reikalauja, jog ieškovės byla būtų atmesta dėl galiojančios Lietuvos Respublikos įstatymo precedentinės teisės. Teismas konstatavo, kad atsakovė išreiškė valią pasinaudoti valstybės imunitetu ir nesutiko būti atsakove byloje, todėl byla pagal ieškovės ieškinį nutrauktina kaip nenagrinėtina teisme (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugsėjo 7 d. nutartimi atmetė ieškovės atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartį paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad nagrinėjamu atveju reikia nustatyti, ar ieškovę, dirbusią Švedijos Karalystės ambasadoje kultūros ir informacijos projektų vadove, ir Švedijos Karalystę siejo darbo teisiniai, ar valstybės tarnybos teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nors šalys buvo sudariusios darbo sutartį, tačiau jau pagal ieškovės pareigybės pavadinimą galima daryti išvadą, jog jai skirtos pareigos tam tikru aspektu padėjo Švedijos Karalystei įgyvendinti suverenias funkcijas, taigi šalis siejo ne darbo, o valstybės tarnybos teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs ieškovę ir atsakovę siejusių teisinių santykių pobūdį, atsižvelgdamas į tai, jog Švedijos Karalystė pateikė teismui pranešimą apie Švedijos Karalystės Vyriausybės sprendimą neduoti sutikimo būti atsakove Lietuvos Respublikos teisme, pagrįstai nusprendė, kad Lietuvos teismas neturi jurisdikcijos šioje byloje, ir bylą nutraukė.
Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2006 m. gruodžio 8 d. pateiktu kasaciniu skundu ieškovė S. N. prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 7 d. nutartį, priimti naują sprendimą, patenkinant ieškovės reikalavimus; kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją preliminaraus nutarimo dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo nuostatų taikymo šioje byloje. Kasacinis skundas buvo grindžiamas tokiais argumentais:
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio garantuojamą ieškovei teisę kreiptis į teismą, taip pat CPK 293 straipsnio 1 punktą ir nepagrįstai nutraukė bylą. Pagal tarptautinę teisę ir tarptautinės teisės doktriną privatinės teisės reglamentuojamuose santykiuose valstybė dalyvauja tokiais pat pagrindais kaip ir privatūs asmenys, todėl šiuose santykiuose valstybė negali turėti imuniteto nuo užsienio teismų jurisdikcijos. Nagrinėjamu atveju teismai neteisingai vertino tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusius santykius ir, atsižvelgdami tik į ieškovės pareigybės pavadinimą, vadovaudamiesi Švedijos Karalystės Vyriausybės reikalavimu taikyti valstybės imunitetą, padarė nepagrįstą išvadą, kad ši byla nenagrinėtina teisme, ir ją nutraukė. Be to, Lietuvos Respublika ir Švedijos Karalystė yra Europos Sąjungos narės, todėl neatskiriama jų teisinės sistemos dalis yra 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas), kuris yra tiesioginio taikymo teisės aktas. Reglamento preambulės 13 punkte nurodyta, kad dėl draudimo, vartotojų ir darbo sutarčių silpnesniąją šalį turėtų ginti palankesnės tokios šalies interesams jurisdikcijos taisyklės nei bendrosios taisyklės, o pagal Reglamento 19 straipsnį valstybėje narėje nuolat gyvenančiam darbdaviui bylą galima iškelti kitoje valstybėje narėje darbuotojo darbo vietos teismuose. Teismai pažeidė šias Reglamento nuostatas ir netinkamai taikė CPK 293 straipsnio 1 punktą.
Užsienio valstybės nesutikimas su bylos nagrinėjimu kitos valstybės teisme turi būti argumentuotas ir pagrįstas įrodymais, tačiau iš teismų nutarčių neaišku, kuo remdamasi Švedijos Karalystės Vyriausybė reikalavo taikyti valstybės imunitetą ir kodėl teismams pakako vien šio reikalavimo.
Teismai pažeidė CPK 185 straipsnį, nes neįvertino visų įrodymų, pagrindžiančių tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį, nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė neįrodė, jog jos darbo funkcijos nebuvo susijusios su Švedijos Karalystės suvereniteto įgyvendinimu. Valstybės imuniteto (absoliutaus ir riboto) samprata pateikta 1972 m. gegužės 16 d. Europos konvencijoje dėl valstybės imuniteto. Nors nei Lietuva, nei Švedija nėra prisijungusios prie šios konvencijos, tačiau šis tarptautinis dokumentas analizuotinas lyginamuoju aspektu kaip svarbus tarptautinės teisės šaltinis. Konvencijos 5 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad valstybė negali reikalauti imuniteto nuo užsienio valstybės teismo jurisdikcijos, jeigu ginčas kilo iš darbo sutarties tarp valstybės ir asmens, kai darbas pagal šią sutartį turėjo būti atliktas teismo vietos valstybėje. Teismai atmestinai vertino kartu su ieškiniu pateiktus įrodymus, todėl nepagrįstai nusprendė, kad ieškovę ir atsakovę siejo valstybės tarnybos (viešieji), o ne darbo teisiniai santykiai. Pirma, su ieškove buvo sudaryta darbo sutartis, kurioje nurodyta daugelį klausimų spręsti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, taigi ir pagal DK. Antra, Švedijos ambasadorės 2005 m. gruodžio 30 d. įsakyme dėl ieškovės atleidimo iš darbo nurodyta, kad ji atleidžiama iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 straipsnį, ir tai reiškia atsakovės pripažinimą, kad šalis siejo darbo santykiai, reglamentuojami Lietuvos Respublikos darbo kodekso. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai darbdavys yra užsienio valstybė, vyriausybė ar administracijos vienetas, veikiantis kaip diplomatinė atstovybė, darbo santykiams su Lietuvos Respublikos nuolatiniais gyventojais Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai taikomi tiek, kiek nepažeidžia diplomatinio imuniteto. Atsakovė, tiek priimdama ieškovę į darbą, tiek ją atleisdama, vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodeksu, ir tai rodo, kad šalis siejo darbo, o ne valstybės tarnybos teisiniai santykiai.
Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį valstybės tarnyba – teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma. Valstybės tarnautojas yra fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis nurodytą viešojo administravimo veiklą. Ieškovė Švedijos Karalystės ambasadoje dirbo kultūros ir informacijos projektų vadove, ir jos vykdyta veikla bei darbo pobūdis neatitiko valstybės tarnybos sąvokos. Teismai turėjo atskirti valdymo, t. y. viešosios teisės reglamentuojamus, veiksmus nuo tvarkymo, t. y. privatinės teisės reglamentuojamų, veiksmų, nors ir atliekamų valstybės vardu. Minėta, kad atsakovė savo veiksmais pripažino, kad santykiuose su ieškove ji veikė kaip privatinės teisės santykių dalyvė, taigi ji negali turėti imuniteto nuo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1998 m. sausio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-1/1998 nurodė, kad teismas privalo išsiaiškinti, ar jis yra kompetentingas nagrinėti atitinkamą bylą, ir tą jis gali padaryti tik nustatęs santykių, iš kurių kilo ginčas, pobūdį, taip pat diplomatiniais kanalais nustatęs, ar valstybė sutinka, kad jai pareikštas ieškinys būtų nagrinėjamas iš esmės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. birželio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2001 nurodė papildomus kriterijus, padedančius nustatyti, ar gali valstybė naudotis imunitetu nuo užsienio valstybės teismų jurisdikcijos bylose, susijusiose su darbo teisiniais santykiais. Tokie kriterijai yra darbovietės pobūdis, darbuotojo statusas, teismo vietos ir darbo vietos valstybių teritorinis ryšys, ieškinio reikalavimo pobūdis. Vertinant darbuotojo statuso kriterijų, iš byloje esančių duomenų matyti, kad šalys buvo sudariusios darbo sutartį, ieškovės pareigybė – kultūros ir informacijos projektų vadovė – nepatvirtina fakto, kad tarp šalių susiklostė valstybės tarnybos teisiniai santykiai. Teismai nesiaiškino ieškovei skirtų pareigų apimties, todėl neturėjo pagrindo teigti, kad ieškovės vykdytos pareigos padėjo Švedijos Karalystei įgyvendinti suverenias funkcijas. Be to, reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisti kompensaciją negali būti laikomas galinčiu pažeisti valstybės suverenitetą, nes toks reikalavimas susijęs iš esmės tik su ekonominiu teisinių santykių aspektu. Bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovę ir atsakovę siejo privatūs (lot. acta jure gestionis) darbo santykiai, kuriuose Švedijos Karalystė dalyvauja tokiais pat pagrindais kaip ir privatūs asmenys, todėl teismai negalėjo pripažinti, jog šioje byloje atsakovė turi imunitetą nuo Lietuvos teismų jurisdikcijos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 6 d. nutartimi atmetė ieškovės kasacinį skundą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pažymėta, kad:
Šioje byloje esminė aplinkybė – kokio pobūdžio teisiniai santykiai, t. y. reglamentuojami viešosios teisės, kuriuose valstybė ar jos institucija gali remtis imunitetu, ar reguliuojami privatinės teisės, kuriuose valstybė ar jos institucija neturi imuniteto, siejo ieškovę su užsienio valstybės diplomatine atstovybe.
Tai, kokius diplomatinėje atstovybėje dirbančius asmenis pripažinti esančiais viešojoje tarnyboje, sprendžia kiekviena valstybė. Lietuvos Respublikos teismų praktikoje pripažįstama, kad visi užsienio valstybės diplomatinėje atstovybėje dirbantys asmenys, t. y. ir diplomatinės atstovybės administracinio ir techninio personalo bei aptarnaujančiojo personalo nariai, vienaip ar kitaip prisideda prie diplomatinės atstovybės įgyvendinamų atstovaujamosios valstybės suverenių teisių, viešosios valdžios funkcijų vykdymo, todėl jie laikomi esančiais tos valstybės viešojoje tarnyboje.
Ieškovė dirbo Švedijos Karalystės ambasadoje kultūros ir informacijos projektų vadove, t. y. buvo administracinio-techninio diplomatinės atstovybės personalo narė, todėl ją ir Švedijos Karalystės ambasadą siejo viešosios teisės reglamentuojami, t. y. viešosios tarnybos, teisiniai santykiai. Tarp 1961 m. Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių 3 straipsnyje įvardytų diplomatinės atstovybės funkcijų, inter alia (be kita ko), nurodyta ir informacijos apie sąlygas bei įvykius priimančioje valstybėje rinkimas, draugiškų kultūrinių ryšių plėtojimas. Taigi akivaizdu, kad ieškovė, būdama Švedijos Karalystės ambasados kultūros ir informacijos projektų vadovė, padėjo Švedijos Karalystės ambasadai vykdyti atstovaujamosios valstybės funkcijas priimančiojoje valstybėje. Tai taip pat patvirtina, kad ieškovę ir Švedijos Karalystę siejo viešosios tarnybos teisiniai santykiai.
Nustačius, kad nagrinėjamu atveju šalių ginčas kilo iš viešosios teisės reglamentuojamų teisinių santykių, kuriuose Švedijos Karalystės ambasada gali remtis valstybės imuniteto doktrina, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos spręsti šį šalių ginčą.
Ieškovė kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – EŽTT) nurodydama, kad buvo pažeista jos teisė kreiptis į teismą, kurią garantuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis.
Išnagrinėjęs bylą EŽTT 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu byloje S. N. prieš Lietuvos Respubliką ir Švedijos Karalystę, peticijos Nr. 26126/07, konstatavo, kad Lietuva pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nes neužtikrino ieškovės teisės kreiptis į teismą. Teismas sprendė, kad pareiškėja patyrė neturtinę žalą, kurios negalima ištaisyti vien Konvencijos pažeidimo dėl teismo sprendimo pripažinimu. Teismas sprendimu priteisė ieškovei 8000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju asmuo buvo teismo proceso auka, dėl to buvo pažeisti Konvencijos 6 straipsnio reikalavimai, bylos persvarstymas ar atnaujinimas, jei ji ar jis to reikalauja, iš esmės reiškia tinkamą būdą atitaisyti pažeidimą.
III. Prašymo atnaujinti procesą, atsiliepimo į prašymą teisiniai argumentai
Pareiškėja S. N. padavė prašymą atnaujinti procesą, kuriuo prašė teismo: 1) atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-203/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-203/2007">3K-3-203/2007</a>, atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti; 2) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 7 d. nutartį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 6 d. nutartį; 3) grąžinti civilinę bylą Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-203/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-203/2007">3K-3-203/2007</a> pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y. kai EŽTT pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika. EŽTT 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu pripažino, kad Lietuvos Respublika pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę kreiptis į teismą, t. y. kad nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Sprendime EŽTT nurodė, kad bylos persvarstymas ar atnaujinimas, jei pareiškėja to reikalauja, iš esmės reiškia tinkamą būdą atitaisyti pažeidimą. Pareiškėja prašo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, nes sužinojo, kad Lietuvos Respublika pažeidė jos teisę į teisminę gynybą tik EŽTT priėmus sprendimą. Pareiškėja, kreipdamasi į Lietuvos teismus, siekė pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu ir nepagrįstu, kad teismai tinkamai išnagrinėtų jos atleidimo iš darbo teisėtumą. Lietuvos teismams atsisakius nagrinėti pareiškėjos ieškinį, jos teisė ginti savo pažeistas teises (šiuo atveju neteisėtą atleidimą iš darbo) taip ir liko neįgyvendinta. Be kita ko, EŽTT sprendime nurodė, kad piniginė neturtinės žalos kompensacija nėra pakankama pareiškėjos teisėms apginti. Analogiška, kaip ir pareiškėjos atveju, situacija jau buvo išnagrinėta kitoje byloje, kurioje atnaujinęs procesą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDQvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-404/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-404/2010">3K-3-404/2010</a> panaikino byloje priimtas teismų nutartis ir perdavė bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, atnaujinus procesą ir panaikinus pirmosios ir apeliacinės instancijos bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, byla turėtų būti grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimu į prašymą dėl proceso atnaujinimo suinteresuotas asmuo Švedijos Karalystės ambasada prašo atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjos S. N. prašymą civilinėje byloje. Atsiliepime nurodoma, kad CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytas apribojimas, jog prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai. Pareiškėja praleido nurodytą terminą, prašymą pateikusi teismui 2017 m. vasario 6 d. dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 6 d. nutarties. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas savaime nelemia išskirtinės, neįtikėtinos situacijos, sudarančios pagrindą atnaujinti (netaikyti) naikinamąjį penkerių metų terminą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi buvo nutarta atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti ir atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-142/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-142/2007">3K-3-142/2007</a>. Atnaujinus procesą, atsakovei Švedijos Karalystės ambasadai suteikta galimybė iki 2017 m. rugsėjo 26 d. pateikti rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjos S. N. prašyme atnaujinti procesą išdėstytų argumentų, susijusių su teisingumo atkūrimu atnaujinus procesą. Atsakovė rašytinių paaiškinimų nepateikė.
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis).
Nagrinėjamoje byloje svarbūs EŽTT 2016 m. lapkričio 8 d. sprendime byloje S. N. prieš Lietuvos Respubliką ir Švedijos Karalystę pateikti išaiškinimai dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą ir valstybės imuniteto santykio. Sprendimo 89 paragrafe EŽTT, be kita ko, pažymėjo, kad tarptautinės ir lyginamosios teisės tendencija yra riboti valstybės imunitetą darbo ginčuose, išskyrus tuos, kurie yra susiję su ambasadų personalo įdarbinimu. Absoliutus valstybės imunitetas, bėgant metams, taikomas vis rečiau. EŽTT yra patvirtinęs, kad Tarptautinės teisės komisijos parengto Konvencijos projekto 11 straipsnis, kuriuo grindžiama 2004 m. gruodžio 2 d. Jungtinių Tautų konvencija dėl valstybių ir jų turto jurisdikcijos imunitetų (toliau – Konvencija dėl imunitetų), Lietuvai taikytinas pagal paprotinę tarptautinę teisę. Šiuo straipsniu įtvirtinta taisyklė, kad valstybė neturi imuniteto nuo jurisdikcijos darbo sutarčių atžvilgiu, išskyrus atvejus, nurodytus straipsnyje pateiktame baigtiniame sąraše. Teismas privalo į tai atsižvelgti nagrinėdamas klausimą, ar buvo gerbiama teisė kreiptis į teismą Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu.
Konvencijos dėl imunitetų 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta: jeigu valstybės nesusitaria kitaip, valstybė negali remtis imunitetu nuo kitos valstybės teismo, kuris kitais atvejais būtų kompetentingas, jurisdikcijos tais atvejais, kai teisminio nagrinėjimo dalykas yra susijęs su darbo sutartimi, sudaryta valstybės ir asmens dėl darbo, kuris yra ar bus visiškai ar iš dalies atliekamas kitos valstybės teritorijoje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 1 dalis netaikoma, jeigu: a) darbuotojas buvo priimtas į darbą vykdyti konkrečių funkcijų, įgyvendinant valstybės valdžią; b) darbuotojas yra: i) diplomatinis atstovas – kaip ši sąvoka apibrėžta 1961 m. Vienos konvencijoje; ii) konsulinis pareigūnas – kaip ši sąvoka apibrėžta 1963 m. Vienos konvencijoje; iii) tarptautinės organizacijos nuolatinės atstovybės ar specialiosios atstovybės diplomatinio personalo narys arba priimtas į darbą atstovauti valstybei tarptautinėje konferencijoje arba iv) bet koks kitas asmuo, kuriam taikomas diplomatinis imunitetas; c) teisminio nagrinėjimo dalykas yra asmens įdarbinimas, darbo santykių pratęsimas ar grąžinimas į darbą; d) darbo sutarties sudarymo metu darbuotojas nebuvo nei pilietis, nei nuolatinis teismo vietos valstybės gyventojas; e) tuo metu, kai yra iškeliama byla, darbuotojas yra įdarbinančiosios valstybės pilietis arba f) įdarbinančioji valstybė ir darbuotojas yra raštu susitarę kitaip, išskyrus atvejus, kai viešosios politikos sumetimais teismo vietos valstybės teismai turi išimtinę jurisdikciją teisminio nagrinėjimo dalyko atžvilgiu.
EŽTT pažymėjo, kad nors Konvencijos dėl imunitetų 11 straipsnio 2 dalies c punktu valstybei ir neuždrausta remtis imunitetu teismo procese dėl asmens grąžinimo į darbą, pareiškėjos atveju šiuo pagrindu Lietuvos teismai nesirėmė. Vietoj to jie visą dėmesį sutelkė į kitą Konvencijos 11 straipsnyje nurodytą pagrindą, stengdamiesi išsiaiškinti, ar pareiškėja atliko konkrečias funkcijas įgyvendindama valstybės valdžią (2 straipsnio 2 dalies a punktas). Todėl EŽTT iš esmės vertino tik šios Lietuvos teismų išvados pagrįstumą. Pasisakydamas dėl jos EŽTT, be kita ko, pažymėjo, kad Lietuvos teismuose iš esmės reikėjo išnagrinėti būtent pareiškėjos faktinių pareigų sudėtį, kad būtų galima atsakyti į klausimą, ar pareiškėja „atliko konkrečias funkcijas įgyvendindama valstybės valdžią“ (sprendimo 94 paragrafas). EŽTT konstatavo, kad Lietuvos teismai, tiesiog nusprendę, kad visi užsienio valstybės diplomatinės atstovybės darbuotojai, įskaitant administracinį, techninį ir aptarnaujantįjį personalą, vien dėl darbo santykių vienu ar kitu būdu padėjo siekti atstovaujamos valstybės suverenių tikslų, ir taip pritarę valstybės imunitetu grįstam prieštaravimui bei atmetę, nenurodydami svarbių ir pakankamų motyvų, pareiškėjos teiginį, kad šiuo atveju ji atliko konkrečias funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, iš esmės pažeidė pareiškėjos teisę kreiptis į teismą (sprendimo 95 paragrafas).
Taigi, EŽTT 2016 m. lapkričio 8 d. sprendime byloje S. N. prieš Lietuvos Respubliką ir Švedijos Karalystę Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas konstatuotas dėl netinkamo (nepakankamo) nacionalinių teismų išvados, kad ieškovė buvo priimta į darbą vykdyti konkrečių funkcijų, įgyvendinant valstybės valdžią, pagrindimo – t. y. dėl to, kad nacionaliniai teismai šią išvadą padarė iš esmės neištyrę pareiškėjos faktinių pareigų (angl. actual duties).
Tai reiškia, kad šioje byloje EŽTT nustatytas ieškovės teisių pažeidimas savo pobūdžiu skiriasi nuo 2010 m. kovo 23 d. sprendime byloje Cudak prieš Lietuvą, peticijos Nr.15869/02, nustatyto pažeidimo, grindžiamo tuo, kad Lietuvos teismai, dėl valstybės imuniteto atsisakę jurisdikcijos nagrinėti pareiškėjos ieškinį, peržengė jiems suteiktą vertinimo laisvę ir tokiu būdu pažeidė teisės kreiptis į teismą esmę. Pažymėtina, kad 2010 m. kovo 23 d. sprendime byloje Cudak prieš Lietuvą, skirtingai nei 2016 m. lapkričio 8 d. sprendime byloje S. N. prieš Lietuvos Respubliką ir Švedijos Karalystę, EŽTT aiškiai konstatavo, kad pareiškėja nepateko nė į vieną iš Tarptautinės Teisės Komisijos Konvencijos projekto 11 straipsnyje išvardytų išimčių: ji nevykdė jokių ypatingų funkcijų, artimai susijusių su valstybės valdžios įgyvendinimu. Be to, ji nebuvo nei diplomatinė agentė, nei konsulinė pareigūnė, nei įdarbinančiosios valstybės pilietė (2010 m. kovo 23 d. sprendimo byloje Cudak prieš Lietuvą 69 paragrafas). Tuo tarpu 2016 m. lapkričio 8 d. sprendime byloje S. N. prieš Lietuvos Respubliką ir Švedijos Karalystę EŽTT nekonstatavo, kad pareiškėja nevykdė jokių ypatingų funkcijų, artimai susijusių su valstybės valdžios įgyvendinimu, o tik nurodė, kad nacionaliniai teismai padarė tokią išvadą neatlikę pakankamo tyrimo. Tai patvirtina ir EŽTT teisėjos I. Motoc pritariamoji nuomonė, kurioje, be kita ko, pažymima, kad „byloje N. Teismas paprasčiausiai nusprendė sukritikuoti bendras išvadas pateikiantį nacionalinių teismų požiūrį, bet nedavė nurodymų nacionaliniams teismams, kaip toliau taikyti 1991 m. TTK konvencijos projekto 11 straipsnį. <...> Iš tikrųjų Teismas nepateikė nacionaliniams teismams jokių nurodymų, kaip spręsti sudėtingą valstybės imuniteto darbo srityje klausimą.“
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad EŽTT 2016 m. lapkričio 8 d. sprendime byloje S. N. prieš Lietuvos Respubliką ir Švedijos Karalystę konstatuotas ieškovės teisės kreiptis į teismą pažeidimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ši byla nagrinėtina Lietuvos teismuose, t. y. priklauso Lietuvos teismų jurisdikcijai. Siekiant nustatyti, ar nagrinėjamoje byloje jurisdikcija priklauso Lietuvos teismams, be kita ko, būtina nustatyti ieškovės faktiškai vykdytas pareigas ir jų visumos pagrindu spręsti, ar ieškovė atliko „konkrečias funkcijas, įgyvendinant valstybės valdžią“ (žr. pagal analogiją Konvencijos dėl imunitetų 11 straipsnio 2 dalies a punktą).
Ieškovės faktinių pareigų nustatymas apima ne tik atitinkamuose dokumentuose (ieškovės ir atsakovės sutartyse, atsakovės vidiniuose dokumentuose ir kt.) formaliai nurodytų jos pareigų analizę, bet ir realiai ieškovės vykdytų pareigų analizę (t. y. kokius konkrečius darbus ji realiai dirbo, kokius ir kieno pavedimus vykdė). Nustačius, kokias pareigas faktiškai vykdė ieškovė, turėtų būti vertinamas jų santykis su valstybės (Švedijos Karalystės) valdžios funkcijų įgyvendinimu. To nagrinėjamoje byloje nebuvo padaryta: pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės apsiribojo konstatavimu, kad jau pagal ieškovės pareigybės pavadinimą galima daryti išvadą, jog jai skirtos pareigos tam tikru aspektu padėjo Švedijos Karalystei įgyvendinti suverenias funkcijas; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, remdamasis ankstesnėje savo praktikoje suformuluota taisykle, pagal kurią visi užsienio valstybės diplomatinėje atstovybėje dirbantys asmenys, t. y. ir diplomatinės atstovybės administracinio ir techninio personalo bei aptarnaujančiojo personalo nariai, vienaip ar kitaip prisideda prie diplomatinės atstovybės įgyvendinamų atstovaujamosios valstybės suverenių teisių, viešosios valdžios funkcijų vykdymo, todėl jie laikomi esančiais tos valstybės viešojoje tarnyboje, iš esmės pritarė tokiai teismų pozicijai.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje liko neatskleista bylos esmė – t. y. nenustatytos aplinkybės, susijusios su ieškovės faktiškai vykdytomis pareigomis dirbant pas atsakovę, kurių pagrindu būtų galima spręsti, ar ieškovė atliko konkrečias funkcijas, įgyvendinant valstybės (Švedijos Karalystės) valdžią.
Kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustato, o sprendžia tik su teisės taikymu susijusius klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Bylos esmės neatskleidimas yra esminis proceso teisės normų pažeidimas ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl naikintina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 7 d. nutartis bei Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartis, o byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 340 straipsnio 5 dalis, 360 straipsnis, 371 straipsnio 1 dalis 3 punktas, 3 dalis).
Nagrinėdamas bylą iš naujo, teismas, be kita ko, turėtų: pirma, nustatyti, kokias konkrečiai pareigas vykdė ieškovė dirbdama Švedijos Karalystės ambasadoje; antra, kvalifikuoti, ar šių pareigų vykdymas vertintinas kaip konkrečių funkcijų, įgyvendinant valstybės (Švedijos Karalystės) valdžią, įgyvendinimas, ir pagal tai spręsti dėl atsakovės galimybės remtis imunitetu nuo Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos (žr. pagal analogiją Konvencijos dėl imunitetų 11 straipsnio 2 dalies a punktas); trečia, nustatęs, kad visų ar dalies ieškiniu pareikštų reikalavimų atžvilgiu atsakovė negali remtis imunitetu nuo Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos, – nagrinėti bylą dėl pareikštų reikalavimų iš esmės.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Panaikinus byloje priimtus teismų procesinius sprendimus ir perdavus nagrinėti bylą iš naujo pirmosios instancijos teismui, šiam teismui paliekama išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360, 362 straipsniais, 371 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 6 d. nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 7 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Gediminas Sagatys
Vincas Verseckas
