Civilinė byla Nr. 3K-3-364-690/2017
Teisminio proceso Nr. Nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. spalio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir atsakovų J. M., B. M., J. V. (M.), V. M., A. S. (R.) ir B. R. prašymus atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-149/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-149/2007">3K-3-149/2007</a> pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį, pareikštą ginant valstybės interesus, dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų ir įsakymų, nuosavybės teises patvirtinančių pažymų, sandorių pripažinimo negaliojančiais (byloje kaip ieškovė dalyvauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos; kaip atsakovai – Vilniaus apskrities viršininko administracija, G. O., V. P. O., V. M., J. M., B. M., J. V. (M.), A. R., B. R., V. K., D. K., M. K.; kaip tretieji asmenys – Lietuvos Respublikos finansų ministerija, valstybės įmonė Registrų centras, Vilniaus miesto 1-ojo notaro biuro notarė J. M., A. K., A. K., A. V., S. Ž., A. Ž., S. V.) ir atsakovo M. K. priešieškinį dėl dovanojimo sutarties pripažinimo pirkimo–pardavimo sutartimi.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių restitucijos taikymą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio nuostatas pripažinus sandorį niekiniu ir negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms, aiškinimo ir taikymo.
Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas valstybės interesus, kreipėsi į teismą su ieškiniu ir vėlesniais jo patikslinimais, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiomis 2001 m. sausio 25 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymas Nr. 267 ir Nr. 268 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų (V. P. O. ir G. O.); 2) pripažinti negaliojančia 2001 m. sausio 26 d. sutartį (registro Nr. 5-518), sudarytą V. P. O. ir B. R., A. R. bei V. K., dėl teisės perleidimo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, priteisti iš V. P. O. 15 000 Lt (4344,30 Eur) A. R., B. R. ir V. K. lygiomis dalimis; 3) pripažinti negaliojančia 2001 m. sausio 26 d. sutartį (registro Nr. 5-519), sudarytą G. O. ir V. M., J. M., B. M., J. M., dėl teisių perleidimo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, priteisti iš G. O. 15 000 Lt (4344,30 Eur) V. M., J. M., B. M., J. V. (M.) lygiomis dalimis; 4) pripažinti negaliojančiomis 2001 m. birželio 13 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymas Nr. 650, 651, 652, 653, 654, 655, 656 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų (M., R., V. K.); 5) pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 01-1445,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo piliečiui V. K.“; 6) pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 01-1447,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo piliečiui V. M.“; 7) pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 01-1449,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo piliečiui J. M.“; 8) pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 01-1446,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei B. M.“; 9) pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 01-1448,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei J. M.“; 10) pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 01-1444,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei A. R.“; 11) pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 01-1443,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pilietei B. R.“; 12) pripažinti negaliojančiais 2001 m. vasario 28 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 581-01,,Dėl piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teises į žemę Vilniaus mieste nagrinėjimo tvarkos ir eiliškumo“ penkto priedo (1.4 punktas),,Piliečių, kuriems bus suteikti nauji žemės sklypai pagal prašymo padavimo datas“ 699 ir 700 punktus; 13) pripažinti negaliojančiais 2001 m. rugpjūčio 17 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2602-01,,Dėl piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises į žemę Vilniaus (Grigiškių) mieste sąrašų patvirtinimo“ penkto priedo (1.4 punktas),,Piliečių, kuriems bus suteikti nauji žemės sklypai pagal prašymo padavimo datas“ 613 ir 614 punktus; 14) pripažinti negaliojančia 2001 m. liepos 20 d. dovanojimo sutartį (registro Nr. 1-5258), sudarytą V. K. ir D. K. su M. K., patvirtintą Vilniaus m. 1-ojo notaro biuro, dėl 0,051 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), prie 4-ojo namo; 15) pripažinti negaliojančia valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filiale žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), prie 4-ojo namo, teisinę registraciją V. K. ir M. K. vardu; 16) įpareigoti M. K. grąžinti Vilniaus apskrities viršininko administracijai 0,0510 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), prie 4-ojo namo; 17) priteisti iš V. M., J. M., B. M., J. V. (M.) po 216 000 Lt (62 557,92 Eur) į valstybės biudžetą; 18) priteisti iš B. R. ir A. R. po 144 000 Lt (41 705,28 Eur) į valstybės biudžetą.
2001 m. sausio 25 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija pripažino G. O. teisę į nuosavybės teisių į 0,728 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) atkūrimą. Ši žemė anksčiau priklausė G. O. tėvui ir buvo sovietų režimo nacionalizuota. Kitą dieną G. O. savo teisę į nuosavybės teisių į minėtą žemės sklypą atkūrimą pardavė lygiomis dalimis J. M., B. M., J. V. ir V. M.. Pirkimo–pardavimo sutartį pasirašė šių asmenų atstovas V. M.. Šie asmenys G. O. lygiomis dalimis sumokėjo iš viso 15 000 Lt (4344,30 Eur).
2001 m. birželio 25 d. VAVA išdavė dokumentus, kuriais patvirtinta nurodytų pirkėjų teisė iš valstybės neatlygintinai gauti po 0,182 ha žemės. Kadangi pirkėja B. M. praeityje buvo sovietų režimo ištremta, pagal nacionalinę teisę jai ir jos šeimos nariams suteikta pirmumo teisė atkurti nuosavybės teises. Kitą mėnesį pirkėjams buvo suteikti keturi žemės sklypai (po sklypą kiekvienam) Vilniaus mieste.
2001 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais V. M. atstovaujami atsakovai pardavė savo žemės sklypus tretiesiems asmenims ir už kiekvieną sklypą gavo po 25 000 Lt (7240,50 Eur). Pirkimo–pardavimo sutartyse buvo nurodyta, kad kiekvieno žemės sklypo indeksuota vertė, apskaičiuota Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo, siekė 25 650 Lt (7429 Eur).
Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras nurodė, kad pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą G. O. turėjo teisę gauti vieną ne didesnį nei 0,2 ha ploto sklypą, o už likusią jo žemės dalį buvo numatyta atlyginti kitais būdais, taigi pirkėjams nepriklausė gauti po nurodyto dydžio žemės sklypą. Prokuroras taip pat teigė, kad VAVA neteisėtai atkūrė pirkėjų teises į nuosavybę pirmumo tvarka: nors viena pirkėja ir buvo tremtinė, to negalima pasakyti apie G. O., todėl jis neturėjo teisės pirkėjams perleisti pirmumo teisių, kurių pats neturėjo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. vasario 20 d. sprendimu prokuroro ieškinį tenkino iš dalies: patenkino prokuroro pareikšto ieškinio reikalavimus, išskyrus reikalavimus pripažinti negaliojančiomis 2001 m. sausio 25 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymas Nr. 267 ir Nr. 268 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų V. P. O. ir G. O., reikalavimus pripažinti negaliojančiomis nuosavybės teisių perleidimo sutartis, sudarytas V. P. O. ir B. R., A. R., V. K. (registro Nr. 5-518), ir G. O. ir V. M., J. M., B. M., J. M. (registro Nr. 5-519). Teismas M. K. priešieškinį atmetė; priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad valdžios institucijos teisėtai nusprendė atkurti G. O. nuosavybės teises, G. O. teisėtai pardavė teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pirkėjams, tačiau jis neturėjo teisės parduoti daugiau teisių, nei pats jų turėjo, o pirkėjų nuosavybės teisės galėjo būti atkuriamos tik tokiomis pat sąlygomis, kaip jos būtų buvusios atkuriamos G. O.. Teismas pažymėjo, kad nors ši norma nebuvo aiškiai įtvirtinta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme tuo metu, kai G. O. pardavė savo teises pirkėjams, ji buvo pagrįsta sistemišku ir logišku minėto įstatymo aiškinimu, taip pat žemesnės galios teisės aktais, todėl teismas konstatavo, kad pirkėjai turėjo teisę gauti vieną ne didesnį nei 0,20 ha sklypą, o ne tris atskirus tokio dydžio sklypus, ir jie neturėjo pirmumo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Teismas pripažino negaliojančiais administracinius sprendimus, kuriais pirkėjams buvo perduota žemė.
Teismas nurodė pirkėjams grąžinti valstybei žemės sklypus, kuriuos jie iš valstybės buvo gavę neatlygintinai. Kadangi jie jau buvo pardavę žemę tretiesiems asmenims ir restitucija in integrum (visiškai atkurti) buvo neįmanoma, teismas sprendė, kad jie turi valstybei atlyginti žemės rinkos vertę. Vadovaujantis CK 6.147 straipsnio 2 dalimi, kai grąžintinas turtas perleistas, o jį perleidęs asmuo veikė sąžiningai, jis privalo atlyginti turto rinkos vertę, buvusią jo gavimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Teismas pažymėjo, kad prokuroras neteigė, jog neteisėtas sandoris įvyko dėl pirkėjų kaltės ar kad jie veikė nesąžiningai; tuo metu, kai buvo nagrinėjama byla, nebuvo nustatyta ir jokio nusikaltimo.
Teismas priteisė valstybei iš pirkėjų sumą, atitinkančią žemės rinkos vertę tuo metu, kai ji buvo parduota, nes ši vertė buvo mažiausia. Remiantis VĮ Registrų centro atliktu įvertinimu, kiekvienas pirkėjas buvo įpareigotas sumokėti po 216 000 Lt (62 560 Eur).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų A. R., B. R., V. M., J. M., B. M., J. V. (M.), V. K. apeliacinius skundus, 2006 m. birželio 6 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. birželio 5 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimą. Teismas nurodė, kad atsakovai turėjo žinoti apie tai, jog nuosavybės teisės V. M., J. M., B. M., J. V. (M.), A. R., B. R. ir V. K. buvo atkuriamos pažeidžiant imperatyviąsias Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normas. Pripažinus negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnio nuostatas sandorius, kuriais atsakovams suteikti žemės sklypai, ir teismine tvarka panaikinus neteisėtą administracinį aktą bei žemės sklypo negalint išreikalauti natūra, restitucija turėjo būti taikoma sumokant ekvivalentą pinigais. Teismo vertinimu, bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad atsakovai V. M., J. M., B. M., J. V. (M.), A. R. ir B. R. atlygintinai pagal pirkimo–pardavimo sutartis žemės sklypus perleido kitiems asmenims, o šios sutartys nepripažintos negaliojančiomis, taigi pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė CK 6.145 straipsnio 1 dalį ir 6.146 straipsnį. Nustatydami priteistiną ekvivalentą pinigais teismai pagrįstai rėmėsi valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto administravimo skyriaus 2004 m. birželio 11 d. pažyma.
III. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje M. ir kiti prieš Lietuvą, peticijos Nr. 49426/09, teisiniai argumentai
Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo J. M., B. M. ir J. V., 2009 m. rugpjūčio 11 d. Europos Žmogaus Teisių Teismui (toliau – EŽTT) pateikę peticiją (Nr. 49426/09) pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 34 straipsnį. Pareiškėjai teigė, kad nacionaliniai teismai jiems nurodė valstybei grąžinti didesnę sumą pinigų, nei jie buvo gavę pagal pripažintus negaliojančiais sandorius, ir taip buvo pažeistas Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis.
EŽTT 2016 m. lapkričio 15 d. sprendime nurodė, kad kai nacionaliniai teismai pripažino negaliojančiais administracinius aktus, kuriais pareiškėjams buvo perduota žemė, ši žemė jau buvo parduota tretiesiems asmenims. Pareiškėjai buvo įpareigoti valstybei sugrąžinti ne tą sumą, kurią išties gavo pardavę žemę, bet tą sumą, kurią jie būtų gavę, jei būtų pardavę žemę rinkos kainomis. Nors pareiškėjai, parduodami žemę už sumą, kuri buvo gerokai mažesnė už rinkos vertę, veikė savo rizika, tačiau jie turėjo teisėtą lūkestį, kad valdžios institucijų jiems perduota žemė nebus vėliau atimta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai, kurie tuo metu buvo pripažinti teisėtais žemės savininkais, neturėjo prievolės parduoti ją rinkos kaina ar kokia nors kita konkrečia kaina. Ta kaina, kuria jie žemę pardavė pirkėjams, atitiko indeksuotą žemės vertę, nustatytą atitinkamos valstybės įmonės. Indeksuota verte atitinkamos Lietuvos valdžios institucijos dažnai remiasi apskaičiuodamos kompensacijas asmenims už nacionalizuotą turtą, todėl pareiškėjų sprendimas parduoti žemę pagal indeksuotą vertę negalėjo būti laikomas akivaizdžiai nepagrįstu. Todėl, nors pareiškėjai dėl kažkokių priežasčių nusprendė parduoti žemę nelabai pelningai, negalima pagrįstai daryti prielaidos, kad taip jie prisiėmė riziką, kad ateityje gali būti pripažintas negaliojančiu sprendimas perduoti jiems žemę ir jie gali būti įpareigoti valstybei sumokėti sumą, kuri neatitiko jų faktiškai gautos sumos. Teismo nuomone, priešinga išvada reikštų, kad pareiškėjai turi kaskart abejoti valstybės institucijų sprendimų teisėtumu, ir prieštarautų teisinio tikrumo principui (žr. mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) 2011 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Nejdet?ahin and Perihan?ahin prieš Turkiją, peticijos Nr. 13279/05, par. 56–57).
EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad jis nėra kompetentingas nustatyti, kokiu būdu valstybės turėtų ištaisyti valdžios institucijų padarytas klaidas atkuriant nuosavybės teises, tačiau tokių klaidų taisymas neturėtų sukurti naujos neproporcingos žalos (žr. 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Velikovi ir kiti prieš Bulgariją, peticijų Nr. 43278/98, 45437/99, 48014/99, 48380/99, 51362/99, 53367/99, 60036/00, 73465/01 ir 194/02, par. 178; 2010 m. spalio 12 d. sprendimą byloje Maria Atanasiu ir kiti prieš Rumuniją, peticijų Nr. 30767/05 ir 33800/06, par. 177; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Noreikienė ir Noreika prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17285/08, par. 29).
EŽTT konstatavo, kad valdžios institucijos, reikalaudamos iš pareiškėjų valstybei sumokėti daugiau, nei jie faktiškai gavo pardavę žemę tretiesiems asmenims, užkrovė pareiškėjams pernelyg didelę asmeninę naštą ir neužtikrino teisingos bendrojo visuomenės intereso ir pareiškėjų pagrindinių teisių apsaugos pusiausvyros.
IV. Prašymų atnaujinti procesą teisiniai argumentai
Ieškovė ir atsakovai pateikė prašymus atnaujinti procesą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 1 punktą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-149/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-149/2007">3K-3-149/2007</a>. Ieškovė prašė teismo pakeisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 5 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A31-532/06, dalį dėl restitucijos taikymo piniginiu ekvivalentu iš atsakovų J. M., B. M., J. V. valstybės naudai priteisiant iš kiekvieno ne daugiau kaip po 25 000 Lt (7240,50 Eur) į valstybės biudžetą; atsakovai prašė sumažinti priteistos restitucijos dydį nuo 216 000 Lt (62 557,92 Eur) iki 25 000 Lt (7240,50 Eur).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjų prašymus atnaujinti procesą, 2017 m. liepos 12 d. nutartimi atnaujino civilinį procesą pagal pareiškėjų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir atsakovų J. M., B. M., J. V. (M.), V. M., A. S. (R.) ir B. R. prašymus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-149/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-149/2007">3K-3-149/2007</a>.
k o n s t a t u o j a :
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių restitucijos taikymą pagal CK 1.80 straipsnio nuostatas pripažinus sandorį niekiniu ir negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms, aiškinimo ir taikymo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-149/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-149/2007">3K-3-149/2007</a> konstatuota, kad nuosavybės teisės V. M., J. M., B. M., J. V. (M.), A. R. B. R. ir V. K. buvo atkurtos pažeidžiant imperatyviąsias Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normas, todėl atsakovams B. R., A. R., V. K., V. M., J. M., J. M., B. M. išduotos pažymos dėl jų nuosavybės teisių į V. O. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdytą žemę ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimai dėl septynių naujų žemės sklypų individualioms statyboms visiems nurodytiems teisių perėmėjams suteikimo neatlygintinai buvo pripažinti negaliojančiais, vadovaujantis 1964 m. CK 47 straipsniu, CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, ir dėl to atsakovai turėjo neatlygintinai suteiktus žemės sklypus grąžinti valstybei (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 4.96 straipsnio 3 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 straipsnis).
CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.
Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis).
Civilinę bylą Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-149/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-149/2007">3K-3-149/2007</a> nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovai žemės sklypus pardavė, todėl jie privalėjo atlyginti žemės sklypų vertę pinigais rinkos kainomis. Taikydami restituciją, teismai sklypų vertę nustatė pagal mažiausią jų rinkos vertę (CK 6.147 straipsnio 2 dalis), kuri tokia buvo šių sklypų perleidimo tretiesiems asmenims metu.
EŽTT 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimu byloje M. ir kiti prieš Lietuvą, peticijos Nr. 49426/09, pripažino, jog Lietuvos Respublika pažeidė Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga), nes atsakovai J. M., B. M. ir J. V., pardavę žemės sklypus, kurie jiems buvo neatlygintinai perduoti atkuriant nuosavybės teises, vėliau teismams pripažinus atsakovų nuosavybės teisių atkūrimą negaliojančiu, pagal materialiosios teisės normas dėl restitucijos turėjo sumokėti valstybei daugiau pinigų, negu gavo pardavę šiuos žemės sklypus tretiesiems asmenims, ir dėl to jiems kilo pernelyg didelė našta.
Atsižvelgiant į EŽTT 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimą, spręstina, kad šioje byloje yra pagrindas remtis EŽTT byloje M. ir kiti prieš Lietuvą pateiktu išaiškinimu, ir darytina išvada, jog atsakovai nepagrįstai bylą nagrinėjusių nacionalinių teismų buvo įpareigoti valstybei sugrąžinti ne tą sumą, kurią išties gavo pardavę žemę, bet tą sumą, kurią jie būtų gavę, jei būtų pardavę žemę rinkos kainomis, t. y. atsakovai turėjo teisėtą lūkestį, kad valdžios institucijų jiems perduota žemė nebus vėliau atimta. Be to, jie neturėjo prievolės parduoti žemės sklypus rinkos ar kokia nors kita konkrečia kaina. Ta kaina, kuria atsakovai žemę pardavė pirkėjams, atitiko indeksuotą žemės vertę, nustatytą atitinkamos valstybės įmonės (2001 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais V. M. atstovaujami atsakovai pardavė savo žemės sklypus tretiesiems asmenims ir už kiekvieną sklypą gavo po 25 000 Lt (7241 Eur); pirkimo–pardavimo sutartyse buvo nurodyta, kad kiekvieno žemės sklypo indeksuota vertė, apskaičiuota Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo, siekė 25 650 Lt (7429 Eur).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į EŽTT sprendimą, taip pat pažymi, kad Lietuvos valdžios institucijos, apskaičiuodamos kompensacijas asmenims už nacionalizuotą turtą, taip pat dažnai remiasi indeksuota turto verte (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą byloje Nekvedavičius prieš Lietuvą (teisingas atlyginimas), peticijos Nr. 1471/05, par. 22; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Paukštis prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17467/07, par. 34), todėl atsakovų, kaip tuo metu buvusių teisėtų žemės sklypų savininkų ir atitinkamai pardavėjų, sprendimas parduoti žemę pagal indeksuotą vertę negalėjo būti laikomas akivaizdžiai nepagrįstu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2007 m. birželio 5 d. nutartimi palikdama nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimą, nepagrįstai sutiko su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad atsakovai turėjo valstybei atlyginti žemės rinkos vertę, t. y. nurodė valstybei grąžinti didesnę sumą, nei buvo gavę pagal pripažintus negaliojančiais sandorius, tačiau tokiu būdu buvo pažeistas Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į EŽTT 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą, peticijos Nr. 49426/09, ir kitus nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad yra pagrindas nagrinėjamoje byloje pakeisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 5 d. nutarties dalį, kuria paliktos nepakeistos Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nutarties ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimo dalys, kuriomis iš V. M., J. M., B. M., J. V. (M.) priteista po 216 000 Lt (62 557,92 Eur) į valstybės biudžetą, o iš B. R. ir A. R. – po 144 000 Lt (41 705,28 Eur) į valstybės biudžetą bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir nurodyti, kad iš V. M., J. M., B. M., J. V. (M.), B. R. ir A. R. priteistina po 25 000 Lt (7241 Eur) į valstybės biudžetą.
EŽTT 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje M. ir kiti prieš Lietuvą, peticijos Nr. 49426/09, 27 punkte nurodyta, kad 2013 m. kovo mėnesį antstolis pradėjo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimo vykdymo procesą. Remiantis EŽTT turimais dokumentais, iki 2015 m. birželio mėnesio J. M. ir B. M. sumokėjo po 2445 Lt (708 Eur), J. V. – 3249 Lt (941 Eur). Dėl to, atsižvelgiant į EŽTT sprendimo 27 punktą, konstatuotina, kad iš V. M., B. R. ir A. R. priteistina po 25 000 Lt (7241 Eur) į valstybės biudžetą, o iš J. M. ir B. M. priteistina po 6533 Eur į valstybės biudžetą, iš J. V. (M.) priteistina 6300 Eur į valstybės biudžetą.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, teismui sprendimą (nutartį) pakeitus ar priėmus naują sprendimą (nutartį), ankstesni teismų sprendimai (nutartys) netenka teisinės galios (CPK 371 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
Atsižvelgiant į tai, kad atnaujinus procesą, bylą išsprendus iš esmės ir sumažinus iš atsakovų priteistą sumą už parduotus žemės sklypus, proporcingai teismo tenkintų ieškinio reikalavimų daliai (dėl V. M., J. M., B. M. ir J. V. (M.) tenkinta 12 procentų, dėl B. R. ir A. R. 17 procentų ieškinio reikalavimo), mažintinas pirmosios instancijos teismo iš atsakovų priteisto žyminio mokesčio atlyginimo dydis (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 37,96 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Prokuroras, šioje byloje gynęs viešąjį interesą, pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad atnaujinus civilinį procesą atsakovų reikalavimai, išdėstyti prašymuose atnaujinti civilinį procesą, buvo iš esmės tenkinti, kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovų nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 362 straipsnio 1 dalimi, 371 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 3 dalimi,
n u t a r i a :
Civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-149/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-149/2007">3K-3-149/2007</a> priimtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 5 d. nutarties dalį, kuria paliktos nepakeistos Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nutarties ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimo dalys, kuriomis iš V. M., J. M., B. M., J. V. (M.) priteista po 216 000 Lt (62 557,92 Eur) į valstybės biudžetą, o iš B. R. ir A. R. – po 144 000 Lt (41 705,28 Eur) į valstybės biudžetą bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, laikyti netekusia teisinės galios.
Pakeisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 5 d. nutarties dalį, kuria paliktos nepakeistos Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nutarties ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimo dalys, kuriomis iš V. M., J. M., B. M., J. V. (M.) priteista po 216 000 Lt (62 557,92 Eur) į valstybės biudžetą, o iš B. R. ir A. R. – po 144 000 Lt (41 705,28 Eur) į valstybės biudžetą bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir priteisti iš V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) B. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 7241 (septynis tūkstančius du šimtus keturiasdešimt vieną) Eur) į valstybės biudžetą, iš J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir B. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti po 6533 (šešis tūkstančius penkis šimtus trisdešimt tris) Eur į valstybės biudžetą, iš J. V. (M.) (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 6300 (šešis tūkstančius tris šimtus) Eur į valstybės biudžetą, priteisti iš V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 184,89 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt keturis Eur 89 ct), B. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 191,15 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt vieną Eur 15 ct), A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 191,15 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt vieną Eur 15 ct), J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 184,89 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt keturis Eur 89 ct), B. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 184,89 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt keturis Eur 89 ct), J. V. (M.) (a. k. (duomenys neskelbtini) 184,89 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt keturis Eur 89 ct) žyminio mokesčio atlyginimo į valstybės biudžetą; kitą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 5 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Egidijus Laužikas
Donatas Šernas
