Baudžiamoji byla Nr. 2K-6/2008
Procesinio sprendimo kategorija
2.3.7.4. (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. vasario 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui R. Žukauskui,
nuteistiesiems R. M., V. Ž.,
gynėjams advokatams V. P. Makauskui, A. Bračiūlienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 19 d. nuosprendžio.
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu R. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties.
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 19 d. nuosprendžiu R. M. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant R. M. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Iš R. M. solidariai su V. Ž. nukentėjusiajam P. K. priteistas 30 000 Lt civilinis ieškinys, kurį sudaro 5000 Lt turtinė žala ir 25 000 Lt neturtinė žala.
Be to, patikslinta nuosprendžio aprašomoji dalis nustatant, kad V. Ž. nežymiai sutrikdė sveikatą G. P. (G. P.).
Druskininkų miesto apylinkės 2006 m. rugsėjo 12 d. teismo nuosprendžiu nuteistas ir V. Ž., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį R. M. ir jo gynėją, prašiusius kasacinį skundą patenkinti, nuteistąjį V. Ž., jo gynėją A. Bračiūlienę bei prokurorą, prašiusius kasacinį skundą atmesti,
n u s t a t ė:
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu R. M. buvo išteisintas. R. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis ir V. Ž., vairuodami kelių transporto priemones, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus, o kitam nukentėjusiajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, būtent: 2003 m. liepos 13 d., apie 19.30 val., Druskininkuose, Gardino g., R. M., vairuodamas K. M. priklausantį automobilį „Audi 80“ (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių 53, 145, 150 ir 161 punktų reikalavimus, o V. Ž., vairuodamas D. Ž. priklausantį motociklą „Suzuki GSX 750“ (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių 53, 161, 164, 172, 173, 180.2 ir 184.4 punktų reikalavimus; R. M., apsisukdamas Gardino gatvėje, sukdamas į kairę, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, sutrikdė eismą, prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas, keisdamas važiavimo kryptį, apsisukdamas, sukdamas į kairę, iš anksto nepasitraukė prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto, neįsitikino, kad tai daryti saugu, kad tai nesutrukdys kitoms transporto priemonėms ir nesukels pavojaus kitiems eismo dalyviams, ir taip nedavęs kelio, sukliudė kitiems eismo dalyviams, užtvėrė kelią tiesiai važiuojančiam V. Ž. vairuojamam motociklui „Suzuki GSX 750“ (duomenys neskelbtini), įvažiavo į Gardino g. priešingos krypties važiuojamosios dalies ruožą, į kurį horizontalia linija 1.1 buvo įvažiuoti draudžiama, esant ištisinei ženklinimo linijai (viengubai) šiame gatvės ruože pažymėtai pėsčiųjų perėjai; V. Ž., nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, sutrukdė eismą, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, nepasirinko saugaus greičio, važiuodamas 108 km/h greičiu, viršijo leistiną 60 km/h greitį, neatsižvelgęs į eismo intensyvumą ir transporto priemonių ypatumus, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, o atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, net visiškai nesustabdė transporto priemonės – motociklo, neapvažiavo kliūties sukeldamas pavojų kitiems eismo dalyviams, lenkdamas R. M. vairuojamą automobilį „Audi 80“ (duomenys neskelbtini), neparodė kairiojo posūkio signalo, įvažiavo į Gardino g. priešingos krypties važiuojamosios dalies ruožą, į kurį horizontalia ženklinimo linija 1.1 buvo įvažiuoti draudžiama, esant ištisinei ženklinimo linijai (viengubai), skiriančiai priešingų krypčių eismo juostas, nevažiavo dešiniau nuo jos, be to, esant šiame gatvės ruože pažymėtai pėsčiųjų perėjai; dėl to V. Ž., vairuodamas motociklą „Suzuki GSX 750“ (duomenys neskelbtini), susidūrė su R. M. vairuojamu automobiliu „Audi 80“ (duomenys neskelbtini), taip R. M. ir V. Ž. sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo nukentėjusysis motociklo keleivis A. K., o nukentėjusiajam automobilio keleiviui G. P. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
Išteisinamasis nuosprendis R. M. motyvuojamas tuo, kad byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad, sukdamas į kairę, jis įvažiavo į priešingos krypties važiuojamosios dalies ruožą esant ne kaltinime nurodytai ištisinei linijai 1.1, o brūkšninei ženklinimo linijai 1.7. Byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, kad R. M., atlikdamas manevrą, persirikiuodamas, sukdamas į kairę, pažeidė Kelių eismo taisyklių 145 punkto reikalavimus, t. y. nedavė kelio ta pačia kryptimi važiuojančiam, jį lenkiančiam motociklo vairuotojui V. Ž. ir dėl to sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo motociklo keleivis A. K., o automobilio keleiviui G. P. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kuriame kelio ruože, kokiu atstumu nuo automobilio, motociklo vairuotojas V. Ž. pradėjo lenkimo manevrą, o posūkio, patvirtinančio lenkimą, motociklo vairuotojas V. Ž. nerodė. Iš liudytojų parodymų matyti, kad V. Ž. vairuojamas motociklas važiavo gatvės viduriu, todėl negalima nustatyti, ar R. M. nedavė kelio jį lenkiančiam V. Ž. vairuojamam motociklui ir taip pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Byloje surinktais įrodymais nepaneigtas R. M. aiškinimas, kad parodęs posūkio signalą, jis persirikiavo arčiau gatvės linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus, ir tik po to atliko manevrą į kairę. Įvykio vietos apžiūros protokole esanti schema nėra patikimas šią aplinkybę tinkamai parodantis įrodymas, nes neaišku, pagal kokius duomenis tyrėjas pažymėjo automobilio judėjimo trajektoriją prieš susiduriant su motociklu, o schemos duomenų nepavirtina R. M., nukentėjusiojo G. P., liudytojų, eksperto V. M. parodymai, parodymų pakartotinio patikrinimo vietoje protokolas.
Be to, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas nurodė, kad R. M., prieš sukdamas į kairę, iš anksto nepasitraukė prie pat gatvės ženklinimo linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus, o manevrą atliko 30-50 cm atstumu nuo šios linijos ir taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 150 punktą, įpareigojantį vairuotoją prieš sukant į dešinę, kairę arba apsisukant iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto, ir padarė išvadą, kad teisiniu požiūriu šis R. M. padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti. Šią išvadą teismas pagrindė tuo, kad jei motociklo vairuotojas V. Ž. būtų važiavęs leistinu greičiu savo eismo juosta, šis eismo įvykis nebūtų įvykęs, taip pat tuo, kad eismo įvykis nebūtų įvykęs, jei V. Ž., vairuodamas motociklą nors ir dideliu greičiu, būtų važiavęs savo, t. y. dešine eismo juosta.
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 19 d. nuosprendžiu R. M. nuteistas už tai, kad, vairuodamas K. M. priklausantį automobilį „Audi 80“ (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių 53, 145, 150, 161 punktų reikalavimus, būtent: apsisukdamas Druskininkuose, Gardino g., nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ir jų turto saugumui ir aplinkai, sutrikdė eismą, prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas, keisdamas važiavimo kryptį, apsisukdamas, sukdamas į kairę, iš anksto nepasitraukė prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto, neįsitikino, kad tai daryti saugu, kad tai nesutrukdys kitoms transporto priemonėms ir nesukels pavojaus kitiems eismo dalyviams, ir taip nedavė kelio, sukliudė kitiems eismo dalyviams, užtvėrė kelią tiesiai važiuojančiam V. Ž. vairuojamam motociklui, įvažiavo į Gardino g. priešingos krypties važiuojamosios dalies ruožą, į kurį horizontalia linija 1.1 buvo įvažiuoti draudžiama; dėl tokių R. M. veiksmų įvyko avarija.
Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. M. apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino specialisto ir kompleksinių teismo autotechninių–trasologinių–medicinos ekspertizių išvadas, kitus byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai rėmėsi tik 2006 m. birželio 9 d. kompleksinės ekspertizės akto Nr. MV-2006 10 dalimi, kuri palanki R. M., todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog R. M., atlikdamas manevrą ir persirikiuodamas bei sukdamas į kairę, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 145 punkto reikalavimus, nedavė kelio ta pačia kryptimi važiuojančiam ir jį lenkiančiam motociklo vairuotojui, dėl to įvyko avarija, nes iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir schemos matyti, kad R. M., neįsitikinęs eismo saugumu, kirto gatvės vidurio ženklinimo liniją. Iš eksperto V. M. parodymų, 2006 m. vasario 27 d. kompleksinės ekspertizės akto Nr. 11-558(06) išvadų matyti, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga įvykiui kilti buvo tai, kad automobilio vairuotojas R. M. apsisukdamas ne iš kairės kraštinės padėties sudarė neišvengiamą kliūtį jį lenkusio motociklo vairuotojui V. Ž. Iš 2006 m. birželio 9 d. kompleksinės ekspertizės akto Nr. MV-2006 10 išvadų matyti, kad motociklas R. M. turėjo būti matomas pro galinio vaizdo veidrodėlius, jo veiksmai apsisukant ir sudarant kliūtį ta pačia kryptimi jam iš paskos važiuojančiam ir jį lenkiančiam motociklui techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu ir atsiradusiomis pasekmėmis. R. M. aiškinimą apie įvykį, kad važiuodamas Gardino g. ir iš anksto žinodamas, kad darys posūkį į kairę, parodė kairiojo posūkio signalą ir po truputį pradėjo rikiuotis kairiau ašinės linijos, kad buvo beveik sustojęs ir kad pasižiūrėjęs per esamus tris veidrodžius ir įsitikinęs, jog nėra jokios transporto priemonės, darydamas manevrą pajuto smūgį į automobilio kairės pusės užpakalinį ratą, apeliacinės instancijos teismas įvertino kritiškai, nes jie prieštarauja įvykio vietos apžiūros protokolui ir schemai, eksperto V. M. parodymams, kad nuo pat brūkšninės linijos, kuri skiria priešingų krypčių transporto srautus, R. M. pasukti negalėjo, nes toks manevras esant įvykio situacijai buvo negalimas, liudytojos O. N. parodymams, kad R. M. automobilis kirto ašinę liniją ir važiavo tiesiai, buvo atsidūręs skersai gatvės. Įvertinęs visą situaciją teismas pripažino, kad R. M. turėjo techninę galimybę sustoti ir praleisti motociklą, galėjo apsisukti ir nuo dešinio gatvės krašto, todėl buvo galimybė visapusiškai įvertinti situaciją ir imtis visų atsargumo priemonių.
Nuteistasis R. M. kasaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria R. M. priimtas apkaltinamasis nuosprendis, panaikinti ir palikti galioti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį nepakeistą. Nuteistojo nuomone, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Nuteistasis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarydamas išvadą apie tai, kad jo įvykdytas Kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimas yra priežastiniu ryšiu susijęs su eismo įvykio metu kilusiais padariniais, rėmėsi išimtinai eksperto parodymais, šiuos įrodymus vertino atsietai nuo kitų įrodymų byloje, būtent: 2004 m. sausio 13 d. įvykių tyrimo ir transporto trasologijos specialisto išvados Nr. 11-2212 bei 2006 m. birželio 9 d. kompleksinės ekspertizės akto Nr. MV 2006-10 išvados, iš kurių matyti, kad V. Ž. vairuodamas motociklą žymiai viršijo maksimalų leistiną greitį ir, jei būtų važiavęs maksimaliai leistinu greičiu, susidūrimas tarp R. M. vairuojamo automobilio ir V. Ž. vairuojamo motociklo būtų neįvykęs; V. Ž. parodymų, kad R. M. automobilį pamatė iš gana toli, kad turi didelę motociklo vairavimo patirtį, dalyvauja kaskadiniuose triukuose; 2003 m. rugsėjo 5 d. specialisto išvados Nr. 11-2006, liudytojų parodymų, iš kurių matyti, kad jei V. Ž. būtų laikęsis Kelių eismo saugomų taisyklių 173 straipsnio reikalavimų eismo įvykis nebūtų įvykęs; 2006 m. birželio 9 d. kompleksinės ekspertizės akto Nr. MV 2006-10 išvados, iš kurios matyti, kad jei V. Ž. būtų vežęsis keleivį su saugos šalmu, tikėtina, kad keleivis A. K. būtų išvengęs mirtino sužalojimo.
Nuteistojo manymu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, padarydamas išvadą, kad jis kairiojo posūkio manevrą pradėjo daryti ne nuo kairės gatvės pusės, bet nuo dešinės, nes išvadą apie šią aplinkybę padarė remdamasis įvykio vietos apžiūros protokole esančia schema ir liudytojos O. N. parodymais, nors jie prieštarauja byloje surinktam įrodymų visetui, t.y. nuosekliems jo, R. M., parodymams, nukentėjusio G. P., eksperto V. M. parodymams, 2006 m. birželio 9 d. kompleksinės ekspertizės akto Nr. MV 2006-10 išvadoms. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad įvykio vietos apžiūros protokolo schema, žyminti automobilio judėjimo kryptį ir trajektoriją, vertintina kritiškai, nes ji neparemta jokiais objektyviais duomenimis, kad liudytojos O. N. parodymai nėra patikimi, nes pirmosios instancijos teisme liudytoja teigė, kad negali pasakyti, ar automobilis suko nuo dešinio gatvės krašto, ar sukimo manevrą atliko nuo kelio vidurį žyminčios linijos. Priešingai nei nurodoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, ekspertas V. M., apklausiamas patvirtino, kad automobilio vairuotojo veiksmai – persirikiavimas arčiau ašinės linijos ir kairio posūkio darymas 30-50 cm atstumu nuo jos – techniniu požiūriu yra įmanomi.
R. M. nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir padarydamas išvadą apie tai, kad jis sukdamas į kairę įvažiavo į priešingos krypties važiuojamosios dalies ruožą, esant ištisinei ženklinimo linijai 1.1, nes ši išvada nepagrįsta jokiais byloje surinktais įrodymais, prieštarauja tiek įvykio vietos apžiūros protokolo schemai, tiek byloje esančioms nuotraukoms, iš kurių matyti, kad vietoje, kurioje jis darė posūkį, skirtingas eismo juostas skiria brūkšninė ženklinimo linija 1.7.
Be to, nuteistasis nurodo, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 326 straipsnio 4 dalį, 328 straipsnio 3 punktą, nes panaikindamas ir pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl teismo nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms, nesivadovavo minėtų straipsnių nuostatomis ir taip aiškiai nenurodė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 331 straipsnį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes nuosprendyje rėmėsi tik dalimi įrodymų ir todėl neišdėstė įrodymų nuosekliai, atskleisdamas jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados, neatskleidė R. Miliausko veiksmuose BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.2 ir 3.1.4 punktai).
R. M. manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindamas, kad jo veika atitinka BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, nes tarp jo veikos ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio, tuo tarpu priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių yra būtinas BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymis. Nuteistasis nurodo, kad nustatant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių būtina nustatyti ne tik tai, kad kaltininko veika yra būtina kilusių padarinių sąlyga, bet ir tai, kad ji yra šių padarinių priežastis, t. y. reiškinys, dėl kurio vyksta kitas reiškinys. Pažymėtina, kad eismo dalyvio veika, kuria yra padaromas Kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimas, eismo įvykio priežastis yra tada, jei analogiškoje situacijoje laikantis Kelių eismo saugumo taisyklių reikalavimų, įvykis nebūtų kilęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-163/2007). Priežastinio ryšio buvimas techniniu požiūriu dar nereiškia priežastinio ryšio buvimo teisiniu požiūriu, todėl priežastinio ryšio nustatymas yra teismo, o ne ekspertų kompetencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2005). R. M. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad tarp jo veikos ir dėl eismo įvykio kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, nustatęs tik priežastinį ryšį techniniu požiūriu, neįvertinęs, ar šis priežastinis ryšys atitinka teisiniam priežastiniam ryšiui keliamus reikalavimus. Nuteistojo nuomone, su autoįvykiu ir jo padariniais teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu yra susiję V. Ž. padaryti Kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimai, nes jie atitinka priežasties apibrėžimą. Iš bylos duomenų matyti, kad V. Ž. viršijo maksimalų gyvenvietėje leistiną greitį ir taip pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių 172 punktą, o susidūrimas techniniu požiūriu būtų neįvykęs, jei V. Ž. būtų važiavęs maksimaliu leistinu greičiu. V. Ž. pastebėjęs kliūtį nemėgino elgtis taip, kad užtikrintų eismo saugumą, ir pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių 173 punkto reikalavimus, o jei V. Ž. būtų ėmęsis atsargumo priemonių, jis būtų išvengęs susidūrimo su R. M. vairuojamu automobiliu. Pažymėtina ir tai, kad jei V. Ž. būtų vežęs keleivį su saugos šalmu ir nebūtų pažeidęs Kelių eismo saugumo taisyklių 66 punkto reikalavimų, labai tikėtina, kad motociklo keleivio A. K. mirties būtų išvengta. Nuteistojo manymu, aplinkybė, kad jis nematė galinio vaizdo veidrodėliuose jį lenkiančio motociklo, nėra priežastiniu ryšiu susijusi su eismo įvykio metu kilusiais padariniais, nes jis buvo įjungęs kairiojo posūkio signalą ir turėjo pirmumo teisę prieš motociklo vairuotoją, tuo tarpu V. Ž. važiavo žymiai viršydamas leistiną važiavimo greitį, atlikdamas lenkimo manevrą kirto ištisinę kelio važiuojamosios dalies ženklinimo liniją, neįsitikinęs, kad priekyje važiuojantis automobilis rodo kairįjį posūkio signalą, pats nerodė kairiojo posūkio signalo, todėl nepriklausomai nuo to, ar jis, R. M., matė, ar nematė atvažiuojantį motociklą, eismo įvykio ir jo padarinių iš esmės nebūtų pavykę išvengti.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies pažeidimo
Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl R. M. išteisinimo ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, surašydamas jį, nesilaikė įstatymų reikalavimų, dėl to netinkamai nurodė nuosprendžio priėmimo pagrindą, aprašomąją jo dalį surašė, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, joje neatskleidė BK 281 straipsnio 5 dalies esmės. Kolegija sutinka su kasatoriaus teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas ydingai. Kai pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas BPK 329 straipsnyje numatytais pagrindais ir priimamas naujas nuosprendis, o tai ir buvo padaryta šioje baudžiamojoje byloje (T. 3, b. l. 171), apeliacinės instancijos teismas naujo nuosprendžio aprašomosios dalies surašymui taiko pirmosios instancijos teismo nuosprendžio surašymo taisykles. Tai yra nustatyta BPK 331 straipsnio 1 dalyje. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis pradedama teismo nustatytos nusikalstamos veikos, už kurios padarymą kaltinamasis šiuo nuosprendžiu nuteisiamas, aplinkybių surašymu. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje tik konstatavo, kad bylos faktiniai duomenys patvirtina, jog R. M., vairuodamas automobilį, pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių 53, 145, 150, 161 punktų reikalavimus, ir toliau perrašė kaltinamajame akte R. M. pareikštą kaltinimą. Be to, nuosprendžio nustatomojoje dalyje, teismas turi nurodyti ir kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, bei kitus nusikalstamai veikai kvalifikuoti ir bausmei parinkti reikšmingus faktus. Šiame nuosprendyje tokio išdėstymo nėra, apsiribota tik kaltinamojo akto (T. 1, b. l. 244-245) pažodiniu perrašymu (tai matyti iš to, kad tiek kaltinime, tiek ir nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad R. M. pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių atitinkamus punktus, nors turėtų būti Kelių eismo taisyklių punktus). Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat klaidingai nuosprendyje nurodė, kad R. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių 161 punktą, nes to kaip tik bylos faktiniai duomenys nepatvirtina (tiek avarijos vietos apžiūros protokole, tiek parodymų patikrinimo vietoje protokoluose, tiek autotechninio tyrimo specialisto išvadose nustatyta, kad R. M. automobiliu manevrą darė kirsdamas brūkšninę ženklinimo liniją – 1.7, kurią leidžiama kirsti iš abiejų pusių, o ne ištisinę linija – 1.1, kaip nurodyta nuosprendyje), todėl teisėjų kolegija negali konstatuoti, kad būtent tai ir yra nustatytos apeliacinės instancijos teismo aplinkybės.
Vėliau nuosprendyje turi būti išdėstoma įrodymų, kuriais remiantis konstatuojama visų nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimas, analizė, taip pat teismo priimto sprendimo motyvai. Įrodymai nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat turi teisę nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Bet kuriuo atveju apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikinamas ar keičiamas, nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio specifika dar yra ir tai (jeigu juo naikinamas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis), kad jame turi būti motyvuotai išdėstoma pirmosios instancijos išteisinamojo nuosprendžio kritika. Taigi, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, būtina išdėstyti ir įrodymus, kurie paneigtų kaltinimui prieštaraujančius duomenis, o šiuo atveju taip ir buvo padaryta pirmosios instancijos išteisinamajame nuosprendyje. To taip pat pasigendama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Jame tik deklaratyviai konstatuota, kad „nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir atlikus įrodymų tyrimą nustatyta, kad apylinkės teismo išvados, išteisinant R. M., neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neatsižvelgė į specialisto bei kompleksinių teismo autotechninių – trasologinių – medicininių ekspertizių išvadas ir į kitus turinčius reikšmės byloje esančius įrodymus“. Vėliau nuosprendyje pateikiamas kitoks vertinimas ekspertų ir ekspertizių išvadų nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir, pagal ekspertų parodymus, daroma išvada, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo tai, kad vairuotojas R. M., apsisukinėdamas ne iš kairės kraštinės padėties, sudarė neišvengiamą kliūtį jį lenkusio motociklo vairuotojui.
BK 281 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Šiame straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl, kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo taisyklių ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (žuvo žmogus), o taip pat – kas šiuo atveju būtina – ir priežastinį ryšį tarp eismo taisyklių pažeidimo ir pasekmių, šiuo atveju - žmogaus žūties. Pagal teismų praktiką, kadangi priežastinis ryšis yra BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis, išvadą apie jo buvimą daro teismas, o ne ekspertai, kurie sprendžia tik techninius priežastinio ryšio buvimo klausimus. Iš bylos duomenų matyti, kad šiame eismo įvykyje dalyvavo du vairuotojai – automobilio „Audi–80“ vairuotojas R. M. ir motociklo „Suzuki“ vairuotojas V. Ž. Kiekvienam iš jų keliami reikalavimai laikytis Kelių eismo taisyklių. Taigi, jeigu teismas nustato, kad Kelių eismo taisyklių reikalavimus pažeidė abu kelių eismo įvykyje dalyvavę vairuotojai, tokiu atveju išvadai apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų ir kilusių padarinių (šiuo atveju – nukentėjusiojo A. K. mirties) padaryti reikia nustatyti, kurio vairuotojo padaryti Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimai buvo būtinoji baudžiamajame įstatyme nustatytų padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, būtinąja baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga pripažįstama tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, kelių eismo įvykis neįvyktų. Jeigu eismo įvykyje dalyvauja du vairuotojai ir kiekvienas iš jų pažeidžia Kelių eismo taisykles, tokia būtinąja padarinių kilimo sąlyga gali būti vieno eismo įvykio dalyvio pažeidimai arba abiejų eismo dalyvių Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimai. Todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo ypač atidžiai ir visapusiškai išnagrinėti priežastinio ryšio buvimą tarp R. M. ir V. Ž. nustatytų eismo taisyklių pažeidimų ir kilusių padarinių ir padaryti teisines išvadas. To nuosprendyje nėra, apsiribota tik ekspertizės aktų išvadų pakartojimu (T. 3, b. l. 171).
Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtas nuosprendis yra tada, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų ir kitų teisės normų reikalavimų. Taigi savo forma ir turiniu nuosprendis privalo atitikti BPK 302 – 307 straipsniuose išdėstytų reikalavimų nuostatas. Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 19 d. nuosprendis šių reikalavimų neatitinka. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, surašęs nuosprendį, nesilaikydamas minėtų įstatymų reikalavimų, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, dėl to jis panaikinamas ir bylą perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Kadangi apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis surašytas netinkamai, kasacinės instancijos teismas nenagrinėja kitų kasatoriaus argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 328 straipsnio 3 punkto, 331 straipsnio ir kitais skunde nurodytais pažeidimais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 19 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Egidijus Bieliūnas
Rimantas Baumilas
